nustatė:
I
Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas 1997 m. kovo 10 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos namai „Sprut“ skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus įpareigojimo pervesti į jo sąskaitą 47 865 litus. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 (Žin., 1995, Nr. 17-397) patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 19.4 punktas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1994 m. balandžio 21 d. išaiškinimas Nr. 06-223 neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsniui.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į ginčijamos normos turinį, patikslina, kad pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas iš tikrųjų prašo spręsti ne Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 19.4 punkto, o šių taisyklių 19 punkto 11 papunkčio atitikimo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsniui klausimą.
II
Pareiškėjas nutartyje nurodė, kad 1996 m. spalio 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius patikrino, kaip uždaroji akcinė bendrovė „Prekybos namai „Sprut“ mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 1 d., ir surašė aktą, kuriuo įpareigojo minėtąją bendrovę pervesti 15 955 litus papildomai priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 31 970 litų baudą, iš viso 47 865 litus už bendrovėje dirbančius J. Orlovą ir A. Kobčenką.
Nagrinėjant bylą apylinkės teisme buvo aiškinama, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus darbuotojai surašydami aktą neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje“ 18 straipsnį, pagal kurį užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, turi visas teises į socialinį aprūpinimą, kuriomis naudojasi Lietuvos Respublikos piliečiai, bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnį, kuriuo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo priemonės taikomos apdraustiesiems Respublikos gyventojams. Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Prekybos namai „Sprut“ dirbęs J. Orlovas yra Ukrainos pilietis ir nuolat ten gyvena, o A. Kobčenka – Rusijos Federacijos pilietis ir nuolat ten gyvena.
Pareiškėjas nutartyje taip pat nurodė, jog vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1994 m. balandžio 21 d. išaiškinimu Nr. 06-223 ir Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 19 punkto 11 papunkčiu, nuo darbo užmokesčio, mokamo užsienio šalių gyventojams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje esančiose įmonėse, valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos bendra tvarka. Pareiškėjui kilo abejonių, ar šios normos atitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnį.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus V. Kuncos paaiškinimas. Jame nurodoma, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnį sąvoka „apdraustieji Respublikos gyventojai“ taikoma visiems Lietuvos įmonėse dirbantiems asmenims nepriklausomai nuo šių sąlygų: gyvena Lietuvoje nuolat ar laikinai, yra Lietuvos Respublikos piliečiai ar ne. Nei minėtajame įstatyme, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 19 punkto 11papunktyje nėra termino „nuolat gyvenantys“.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje yra nurodyti asmenys, draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu, tarp kurių minimi ir asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis. Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos, kai yra sudaroma sutartis su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba dėl laikinai Lietuvoje dirbančio užsieniečio socialinio draudimo. Sutartis sudaroma per 2–3 dienas nuo visų reikalaujamų dokumentų pateikimo dienos. Jeigu užsienietis, dirbdamas Lietuvos įmonėje, nesudaro minėtosios sutarties arba vengia ją sudaryti, valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos bendra tvarka.
Paaiškinime yra nurodoma, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba gali atsisakyti sudaryti sutartį tuo atveju, jeigu tarpvalstybiniuose susitarimuose numatyta kitaip arba jeigu pateikti ne visi dokumentai, numatyti pagal laikinai Lietuvoje dirbančių užsienio šalies piliečių socialinio draudimo sutarčių sudarymo tvarką, patvirtintą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1997 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 375.
Užsieniečiai, dirbantys Lietuvos įmonėse, nesudaro minėtosios sutarties tik tuo atveju, kai yra pasirašytos ir įsigaliojusios tarpvalstybinės sutartys, kitaip reglamentuojančios socialinio draudimo klausimus. Tai, kad asmuo nuolat negyvena Lietuvoje, negali būti pagrindas nemokėti privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų arba nesudaryti sutarties, nes šių įmokų mokėjimas susijęs su darbu ir atlyginimu už jį, o ne su gyvenamąja vieta.
Paaiškinime taip pat nurodoma, kad Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 patvirtinus naujos redakcijos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išaiškinimas Nr. 06-223 neteko galios. Minėtųjų taisyklių kai kurių punktų taikymui yra parengti išaiškinimai. Taisyklių 19 punkto 11 papunktis neišaiškintas, nes jo turinys vykdymui yra aiškus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1.1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Taigi Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.
Teisę į pensinį aprūpinimą bei socialinę paramą gina ir tarptautinės teisės aktai. 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 9straipsnyje numatyta: „Valstybės, šio Pakto dalyvės, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į socialinį aprūpinimą, įskaitant socialinį draudimą.“ Šį tarptautinį dokumentą Lietuvos Respublika ratifikavo 1992 m.
Socialinio aprūpinimo principinės nuostatos įtvirtintos ir kitame tarptautinės teisės akte – 1961 m. Europos socialinėje chartijoje, kurią Lietuva pasirašė 1997 m. rugsėjo 8 d. Chartijos 12 straipsnyje skelbiama:
„Siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinį aprūpinimą, Susitariančios šalys įsipareigoja:
[...] 4. Imtis priemonių sudarant atitinkamus dvišalius ir daugiašalius susitarimus ar kitais būdais ir laikantis sąlygų, išdėstytų tokiuose susitarimuose, kad būtų garantuota:
a. kitų Susitariančių šalių piliečių vienodos teisės su savo šalies piliečiais į socialinį aprūpinimą, taip pat išsaugojimą lengvatų, teikiamų pagal socialinio aprūpinimo įstatymus, nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinį aprūpinimą, kilnojimosi Susitariančių šalių teritorijose;
b. teisių į socialinį aprūpinimą suteikimas, išsaugojimas ir atnaujinimas tokiomis priemonėmis, kaip draudimo ar stažo laiko pagal kiekvienos Susitariančios šalies įstatymus susumavimas.“
1.2. Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.“ Tai reiškia, kad Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas Lietuvos Respublikoje turi įstatymo galią. Lietuvos ir tarptautinės teisės derinimo pagrindinius principus suformulavo Konstitucinis Teismas išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Teismas konstatavo, jog Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją).
Realizuodama konstitucinės ir tarptautinės teisės normas, valstybė nustatė ne tik savo piliečių, bet ir kitų Lietuvos Respublikoje legaliai nuolat gyvenančių ir dirbančių asmenų teisę gauti socialinę paramą, jei jie yra draudžiami arba apdrausti privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu. Tokiems asmenims, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, mokamos pensijos, nedarbo, ligos, maitintojo netekimo pašalpos, taip pat kompensacijos gydymo ir profilaktikos išlaidoms teisės aktuose nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad nuolat Lietuvoje legaliai gyvenančių užsieniečių teisė į socialinį aprūpinimą buvo įtvirtinta jau 1991 metais priimtuose Lietuvos Respublikos įstatymuose. Antai 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvoje nuolat gyvenantys užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės turi lygias teises į socialinį aprūpinimą, jeigu kita nenumatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarpvalstybinėse sutartyse. Analogiška nuostata yra ir 1991 m. rugsėjo 4 d. įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje“ 18 straipsnyje: „Užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, turi visas teises į socialinį aprūpinimą, kuriomis naudojasi Lietuvos Respublikos piliečiai.“ Šio principo buvo laikomasi priimant ir vėlesnius teisės aktus, kuriais sureguliuoti specialūs socialinio aprūpinimo klausimai. Pavyzdžiui, 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvoje nuolat gyvenantys užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės turi vienodą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją pagal šį įstatymą, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarpvalstybinės sutartys nenustato kitokių šių asmenų pensinio aprūpinimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos dėl užsieniečių socialinio aprūpinimo derinasi su dvišalėse sutartyse nustatytomis taisyklėmis. Antai 1995 m. kovo 28 d. Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės dėl abipusio piliečių įdarbinimo 13 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojai turi būti apdrausti socialiniu draudimu pagal įdarbinimo valstybės įstatymus, jeigu tarptautiniuose susitarimuose, kurių dalyvės yra susitariančiosios šalys, nenumatyta kitaip. Susitarimo 15 straipsnyje nurodoma, kad sužalojimų, profesinių susirgimų ar kitokių sveikatos pakenkimų atvejais dėl darbdavio kaltės ir susijusių su darbuotojo darbo pareigų atlikimu darbuotojams taikomos lengvatos ir mokamos kompensacijos, kurios pagal įstatymus numatytos įdarbinimo valstybės piliečiams, jeigu tarptautiniame susitarime, kurio dalyvės yra susitariančiosios šalys, nenumatyta kitaip. Ūmių susirgimų ir nelaimės atvejais darbuotojams įdarbinimo valstybės teritorijoje medicinos pagalba teikiama tokiomis pat sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiams.
Panašius susitarimus bei sutartis Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra sudariusi ir su kitomis valstybėmis, pvz., su Estija, Latvija, Baltarusija, Lenkija.
1.3. Be užsieniečių, kurie legaliai nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje bei dirba jos teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose (toliau – įmonės) ir, būdami apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu, šiuo pagrindu gauna valstybės socialinę paramą, yra ir užsieniečiai, į Lietuvą atvykstantys įsidarbinti laikinai. Šie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys Lietuvos įmonėse gali dirbti sutartyje numatytą laiką, turėdami šiam darbui specialų leidimą. Įsidarbindami jie turi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tarpvalstybinių susitarimų nustatytos tvarkos. Priešingu atveju šių asmenų dirbamas darbas laikomas nelegaliu.
Užsienio šalių gyventojų, kurie, nepažeisdami nustatytos tvarkos, laikinai įsidarbina Lietuvos įmonėse, socialinis draudimas turi ypatumų. Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktuose yra atsižvelgiama į tai, kad šie asmenys paprastai jau būna draudžiami savo valstybėse. Todėl Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 19 punkto 11 papunktyje numatyta, kad nuo atlyginimo už darbą, mokamo užsienio šalių gyventojams, dirbantiems Lietuvos įmonėse, bet išlaikantiems savo šalių socialinį aprūpinimą ir sudariusiems atitinkamas sutartis su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos.
Tuo atveju, kai legaliai laikinai dirbantis Lietuvoje užsienietis neturi socialinio aprūpinimo savo nuolatinio buvimo valstybėje, jis turi būti privalomai draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarpvalstybiniuose ir tarpvyriausybiniuose susitarimuose nėra numatyta kitaip.
2.1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo priemonės taikomos apdraustiesiems Lietuvos gyventojams. Pareiškėjas abejoja, ar šią normą atitinka Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 19 punkto 11 papunktis, pagal kurį nuo uždarbio, mokamo užsienio šalių gyventojams, dirbantiems Lietuvoje esančiose įmonėse, valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos bendra tvarka, jeigu atskirose sutartyse, sudarytose su Valstybinio socialinio draudimo valdyba, nenumatyta kitaip. Taigi pareiškėjui kyla abejonė, ar užsieniečiai, laikinai dirbantys Lietuvos įmonėse, turi būti privalomai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvoje.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnyje numatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jeigu jie negali dėl įstatyme numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.
Valstybinio socialinio draudimo lėšos ir paslaugos yra teikiamos apdraustiesiems Lietuvos gyventojams (bei įstatymo numatytais atvejais – apdraustų asmenų šeimų nariams). Pagal minėtojo įstatymo 4 straipsnį privalomai yra draudžiami:
1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, taip pat dirbantys narystės pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir gaunantys atlyginimą už darbą;
2) individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys;
3) ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų nariai.
Taigi valstybinio socialinio draudimo įmokų privalomas mokėjimas yra siejamas arba su darbu pagal sutartis ir už jį gaunamu atlyginimu, arba su pajamomis, kurias gauna individualių įmonių savininkai, jiems prilyginti asmenys, taip pat ūkininkai bei dirbantys pilnamečiai jų šeimų nariai.
2.2. Su užsieniečiais, neturinčiais leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, bet norinčiais čia įsidarbinti, taip pat turi būti sudaromos darbo sutartys. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 4 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kad užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nustatyta tvarka laikinai atvykę į Lietuvos Respubliką įsidarbinti, turi teisę įsidarbinti pagal šį ir kitus įstatymus. Jų įsidarbinimo tvarką nustato tarptautiniai susitarimai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi legaliai laikinai Lietuvoje gyvenantiems ir čia dirbantiems užsienio šalių gyventojams valstybinis socialinis draudimas taip pat gali būti privalomas, jeigu taip nustatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose, o tarpvalstybiniuose ir tarpvyriausybiniuose susitarimuose nėra numatyta kitaip.
2.3. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad valstybinį socialinį draudimą reguliuoja šis ir kiti Lietuvos Respublikos socialinio aprūpinimo įstatymai, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Vyriausybės tvirtinami Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatai, Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatai, Savanoriškojo valstybinių socialinio pensijų draudimo taisyklės, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.
Vyriausybė 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 patvirtintose Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatė minėtojo fondo biudžeto sudarymo, tvirtinimo, vykdymo, apskaitos ir atskaitomybės tvarką, taip pat ir atvejus, kada draudėjai neprivalo mokėti socialinio draudimo įmokų. Taisyklių 19 punkto 11 papunktyje numatyta, kad nuo atlyginimo už darbą, mokamo užsienio šalių gyventojams, dirbantiems Lietuvos įmonėse, bet išlaikantiems savo šalių socialinį aprūpinimą ir sudariusiems atitinkamas sutartis su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos.
Pagal Lietuvos Respublikoje nustatytus reikalavimus laikinai Lietuvoje dirbančio užsieniečio socialinio draudimo klausimas sprendžiamas tada, kai yra pateikti šie dokumentai:
1) įmonės prašymas atleisti nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo;
2) darbo sutarties ir licencijos kopijos arba užsieniečio paskyrimo užimti atitinkamas pareigas dokumentų kopijos (pvz., akcininkų susirinkimo protokolo kopija ir t. t.);
3) užsienio šalies socialinio draudimo įstaigų pažyma – patvirtinimas, kad užsienietis yra draudžiamas nuolatinės gyvenamosios vietos įstaigoje ir sumokėjo būtinas socialinio draudimo įmokas, nurodant terminą, iki kada tos įmokos sumokėtos;
4) įmonės – draudėjo registravimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos padaliniuose pažymėjimo kopija.
Jeigu užsienietis dėl tam tikrų priežasčių negali pateikti užsienio šalies socialinio draudimo įstaigos pažymos, bet turi kitokius dokumentus (pvz., draudimo kortelę), jo manymu, įrodančius, kad jis tebeturi savo šalies socialinį aprūpinimą, jis gali pateikti savo šalies diplomatinės atstovybės (konsulato, ambasados) patvirtinimą, kad šie dokumentai tikrai įrodo jo socialinio aprūpinimo išlaikymą savo šalyje. Socialinio draudimo įstaigos pažyma ar diplomatinės atstovybės patvirtinimas turi būti legalizuoti arba parengti ir patvirtinti vienos iš susitarusiųjų šalių kompetentingos įstaigos (jeigu galioja Lietuvos Respublikos ir tos užsienio valstybės teisinės pagalbos sutartys).
Kai užsienietis Lietuvoje yra įsidarbinęs legaliai, jis yra socialiai apdraustas savo valstybėje ir yra sudaryta sutartis su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, įmonė atleidžiama nuo pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas. Toks užsienietis nelaikomas apdraustu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnį. Be to, tokiu socialinio draudimo teisiniu reguliavimu taip pat išvengiama dvigubo socialinio draudimo mokesčių mokėjimo.
Tuo atveju, kai užsienietis neturi socialinio aprūpinimo savo valstybėje arba nepateikia Lietuvoje reikalaujamų įrodymų, jis draudžiamas bendra tvarka kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, dirbantys šalies įmonėse (jeigu Lietuvos Respublikos tarptautiniame susitarime nenumatyta kitaip). Tai atitinka tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio antrosios dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, paprastai taikomas privalomas valstybinis socialinis draudimas, tiek Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus pripažinti kiekvieno žmogaus teisę į socialinį aprūpinimą ir socialinį draudimą. Jei būtų nesilaikoma nustatytos įdarbinimo tvarkos ir nepateikti reikalingi apsidraudimo savo valstybėje įrodymai, galėtų susidaryti situacija, kad asmuo iš viso būtų neapdraustas, todėl atsitikus draudiminiam įvykiui jis galėtų likti be atitinkamos pagalbos.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ir argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 19 punkto 11 papunktis atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnį.
3. Pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas taip pat prašė ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1994 m. balandžio 21 d. išaiškinimas Nr. 06-223 atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnį.
Konstitucijos 102 straipsnio pirmojoje dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas nesprendžia ministerijų, kitų valdymo institucijų teisės aktų teisėtumo klausimų (Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio pirmoji dalis). Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinta, jog bendrosios kompetencijos teismas, nustatęs, kad teisės aktas, nepriklausantis Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymams, priimdamas sprendimą neturi tokiu aktu vadovautis.
Atsižvelgiant į tai, teisena byloje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1994 m. balandžio 21 d. išaiškinimo Nr. 06-223 nutrauktina.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais ir 69 straipsnio trečiąja dalimi,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
