Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nustatyta, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad ikiteisminis tyrimas šiose bylose neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. BPK 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kokie duomenys turi būti nurodyti privataus kaltinimo tvarka paduodamame nukentėjusiojo skunde ar jo teisėto atstovo pareiškime.

Pareiškėjų teigimu, asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų ir ketinantiems paduoti dėl to skundą, keliami griežtesni reikalavimai nei nukentėjusiems nuo kitų nusikalstamų veikų. Antai BPK 166 straipsnio 1 dalyje skundui, pareiškimui ar pranešimui, pagal kurį yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, nėra keliama jokių reikalavimų, taigi tam, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, pakanka kokiu nors būdu informuoti ikiteisminio tyrimo įstaigą apie nusikalstamą veiką. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nustatyti kaltą asmenį ir įrodyti jo kaltę turi ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tuo tarpu privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas privalo pats nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, šios veikos padarymo aplinkybes, liudytojus ir kt., nes pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) privataus kaltinimo tvarka paduodamame skunde ar pareiškime, be kitų duomenų, turi būti nurodyta ir nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, padariniai, kitos esminės aplinkybės, įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta.

Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 21, 22, 23, 24 straipsniai užtikrina žmogaus teises į asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės, būsto neliečiamumą nepriklausomai nuo to, kokio dydžio žala asmeniui padaryta. Pareiškėjų nuomone, reikalavimas, kad nuo tam tikrų BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų ir iš kitų išskirtų nusikalstamų veikų (kuriomis kėsinamasi į asmenį, jo privatų gyvenimą, nuosavybę, būstą) nukentėję asmenys patys surinktų duomenis apie padarytą nusikalstamą veiką, nustatytų kaltą asmenį ir galimus liudytojus, lemia, kad šie asmenys atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, nes, kaip pažymi pareiškėjai, nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisės ir galimybės nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, ypač kaltą asmenį, palyginti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybėmis, yra ribotos. Todėl pareiškėjams kilo abejonių, ar nurodytos BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

2.2. Pareiškėjų prašymuose pažymima, kad BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyti reikalavimai privataus kaltinimo tvarka paduodamo skundo ar pareiškimo turiniui, yra susijusi su šio straipsnio 3 dalimi (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Pareiškėjų nuomone, dėl BPK 412 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų, atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, kurių skundą gavęs prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas motyvuotu nutarimu gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 ir 2 dalys). BPK 166 ir 168 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas užtikrina, kad dėl paduoto skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką bus priimtas procesinis sprendimas, kurį, beje, galima apskųsti, ir, esant pagrindui, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuo tarpu nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėję asmenys net negali paduoti skundo dėl nusikalstamos veikos, jeigu nežino, kas tą veiką padarė, nes pagal BPK 412 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) toks skundas ar pareiškimas, kuriame nėra nurodyta, pavyzdžiui, įtariamo asmens vardas ir pavardė, nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Todėl pareiškėjai mano, kad BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui.

Be to, pareiškėjai abejoja, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjų teigimu, asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeistos, padarius prieš jį kurią nors iš BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) išvardytų nusikalstamų veikų, tačiau negalintis nurodyti įtariamo asmens duomenų ar nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, iš esmės praranda galimybę kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo, nes teismas privalo jam grąžinti reikalavimų neatitinkantį skundą ir nėra numatyta galimybės tokį teismo sprendimą apskųsti. Toks asmuo negali kreiptis ir į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kad jo pareiškimas būtų išnagrinėtas ir perduotas teismui bendra tvarka, nes pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad įtariamojo veika turi šio kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukia. Pareiškėjų teigimu, esmės nekeičia ir BPK 409 straipsnio 2 dalies nuostata, kad prokuroras turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ir šiuo atveju byla perduodama prokurorui, nes prokuroras gali įstoti į bylą tik jau pradėjus ją nagrinėti teisme, t. y. teismui jau priėmus privataus kaltinimo skundą, be to, tai yra prokuroro teisė, o ne pareiga.

2.3. Pareiškėjams taip pat kilo abejonių, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui. BPK 413 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu nukentėjusysis ir (arba) jo teisėtas atstovas ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nukentėjusiajam ir kaltinamajam nesusitaikius teismas neturi kito pasirinkimo, kaip perduoti privataus kaltinimo bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu pagal BPK 232 straipsnį, nustatantį, kokios nutartys gali būti priimamos rengiant nagrinėti teisme įprastas baudžiamąsias bylas, teisėjas turi daugiau galimybių: 1) perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje; 2) perduoti bylą pagal teismingumą; 3) perduoti bylą prokurorui; 4) išskirti bylą į kelias ar kelias bylas sujungti į vieną; 5) atidėti bylos nagrinėjimą; 6) nutraukti bylą. Tad, pareiškėjų nuomone, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią teisėjas privalo bet kokį privataus kaltinimo skundą, net jeigu kaltinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje ir negali priimti kito sprendimo, pažeidžia teismo nepriklausomumą.

Be to, pareiškėjų teigimu, kitų, BPK 232 straipsnyje numatytų, sprendimų teismas negali priimti ir vėliau, perdavus privataus kaltinimo bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nes pagal BPK 254 straipsnį nagrinėjimo teisme metu byla gali būti nutraukta tik nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytas aplinkybes arba BK 36-40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus pagrindus. Pagal BPK 254 straipsnį bylos nagrinėjimas negali būti nutrauktas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, pareiškėjų manymu, net jeigu privataus kaltinimo skundas ar pareiškimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar tiesiog absurdiškas, per visą privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo procesą teismas negali nutraukti tokios bylos nagrinėjimo ir jį pabaigti gali tik priimdamas nuosprendį.

2.4. BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti. Pareiškėjai savo abejones dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, jų nuomone, ši nuostata sudaro prielaidas teismui vykdyti jam nebūdingas funkcijas.

Pareiškėjų teigimu, nukentėjusiojo galimybės pateikti teismui reikiamus įrodymus yra ribotos, todėl BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyta teismo teisė kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės virsta pareiga pačiam surinkti sprendimui priimti būtinus įrodymus. Pareiškėjų nuomone, teismo pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai ištirti bylos aplinkybes vertintinas kaip teismui nebūdingos funkcijos vykdymas – įrodymų rinkimas, t. y. ne kaip teisingumo vykdymas, o kaip baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjai teigia, kad priklausomai nuo to, kokie įrodymai bus pateikti, gali būti sudarytos prielaidos manyti, jog teismas palaiko vieną arba kitą bylos šalį; tai būtų pagrindas kitai šaliai abejoti teismo nešališkumu ir nepriklausomumu.

Pasak pareiškėjų, procesinių priemonių kontroliuoti ikiteisminį tyrimą turi prokuroras. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį (2003 m. kovo 20 d. redakcija) ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Pareiškėjų nuomone, prokurorui nedalyvaujant privataus kaltinimo procese, teismas, duodamas pavedimą ikiteisminio tyrimo įstaigai, vykdo prokurorui būdingą funkciją; tai leidžia manyti, kad teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdymui nebūdingų baudžiamojo persekiojimo elementų, sudarančių prielaidas abejoti teismo nešališkumu.

3.1. Pareiškėjų teigimu, BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) bei 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), o Šiaulių rajono apylinkės teismo manymu – ir BPK 410 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, yra išskiriami iš visų kitų nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų, jiems yra keliami didesni reikalavimai kreipiantis į atitinkamas valstybės institucijas dėl nusikalstamų veikų ištyrimo ir kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Įstatymas reikalauja, kad kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis pats surinktų ir skunde nurodytų duomenis apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamą asmenį, tačiau nesuteikia jam procesinių galimybių šiuos duomenis gauti. Taigi, pareiškėjų nuomone, asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, atsiduria nelygioje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, nes įstatymų leidėjas atėmė iš jų galimybę naudotis kai kuriomis procesinėmis teisėmis.

3.2. Pareiškėjų teigimu, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje numatytas tik vienas galimas priimti procesinis sprendimas, kai privataus kaltinimo skundą padavęs nukentėjusysis ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, suponuoja, kad nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų padėtis privataus kaltinimo bylose ir bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, yra nevienoda jų bylose galimų priimti procesinių sprendimų požiūriu. Todėl pareiškėjai abejoja, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

1.1. Pagal anksčiau galiojusį BPK baudžiamoji byla negalėjo būti keliama, o iškelta byla turėjo būti nutraukiama, jeigu buvo suėję senaties terminai (5 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties teisinė reikšmė yra ta, kad suėjus senaties terminui baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką taikymas asmeniui tampa beprasmis, nes asmuo, atitinkantis baudžiamajame įstatyme nurodytas sąlygas, laikomas visuomenei nepavojingu. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra laikotarpis, per kurį turi būti baigtas veikos ikiteisminis tyrimas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu nėra pagrindo baudžiamajai bylai iškelti, taip pat jeigu yra aplinkybių, kurios bylą daro negalimą, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, teisėjas ar teismas atsisako iškelti baudžiamąją bylą. G. Ivoškos teigimu, taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą yra įgyvendinamas teisingumo principas, taip pat įgyvendinami asmens, atitinkančio visas būtinas netraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygas, teisėti lūkesčiai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, jeigu senaties terminas sueina per ikiteisminį tyrimą, teisėsaugos institucijos turi pareigą šį tyrimą nutraukti (atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, ją nutraukti) net ir tuo atveju, kai įtariamasis (kaltinamasis) su tuo nesutinka ir nori, kad galutinį sprendimą jo byloje priimtų teismas; tokiais atvejais tęsti ikiteisminį tyrimą būtų beprasmiška, nes proceso veiksmai, kuriems reikalingos darbo ir finansinės sąnaudos, būtų atliekami iš anksto žinant, kad asmuo nebus nubaustas kriminaline bausme. Pasak G. Ivoškos, asmens, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą, siekis, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, yra nepagrįstas baudžiamojo proceso ekonomiškumo požiūriu; be to, suėjus senaties terminams teisėti lūkesčiai įgyvendinami nekeliant baudžiamosios bylos (nutraukiant ikiteisminį tyrimą), o ne toliau tiriant veiką, dėl kurios apkaltinamasis nuosprendis vis tiek nebūtų priimtas. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 3 ir 4 dalyse buvo pagrįstai nenumatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį nutarimą (nutartį).

1.2. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, tai, kad tarp anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnyje išvardytų subjektų, turinčių teisę apskųsti nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, nebuvo nurodytas asmuo, kurio atžvilgiu atsisakyta tą bylą iškelti, laikytina atsitiktine įstatymo spraga, kurią galėjo pašalinti teismas, nagrinėjantis bylą, inter alia taikydamas analogiją. Antai anksčiau galiojusio BPK 5 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta kaltinamojo teisė prieštarauti tam, kad byla būtų nutraukta suėjus senaties terminams; taigi kaltinamasis galėjo siekti, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis ir neginčytinai konstatuota, kad jis yra nekaltas, o ne išvengęs bausmės tik todėl, kad suėjo senaties terminas. Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad nors baudžiamojoje teisėje įstatymo analogija neleidžiama, kitose viešosios teisės, kuriai priskirtina ir baudžiamojo proceso teisė, šakose teismui neleidžiama taikyti analogijos ir šitaip užpildyti teisės spragų tik tuo atveju, kai tai susiję su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimu, tad nagrinėjamu atveju šis draudimas netaikytinas.

1.3. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo manymu, nors anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje nebuvo numatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį nutarimą (nutartį), jis galėjo ginti savo teises tiesiogiai remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

2.1. Privatus kaltinimas – baudžiamojo proceso institutas, turintis šimtametes tradicijas ir žinomas daugelyje Europos valstybių. Privataus kaltinimo bylų proceso reglamentavimo ypatumus lemia tai, kad šiame procese pirmiausia siekiama sutaikyti konfliktuojančius asmenis. Kitas baudžiamojo proceso tikslas – nustatyti, ar įtariamas, kaltinimas asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir, jeigu yra pagrindas, teisingai jį nubausti – yra įgyvendinamas tik jeigu sutaikyti nepavyksta.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, iš Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame inter alia nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokurorai, išplaukia ir nevalstybinio, t. y. privataus, kaltinimo galimybė. Tačiau privataus kaltinimo tvarka turi būti taikoma tik tada, kai nėra pagrindo manyti, kad baudžiamajame procese turėtų būti atliekamas ikiteisminis tyrimas ir palaikomas valstybinis kaltinimas, kurių būtinumą lemia viešojo intereso apsauga. M. Girdausko teigimu, privataus kaltinimo galimybė BPK numatyta tik dėl nesunkių nusikalstamų veikų ir vienos apysunkės nusikalstamos veikos (BK 152 straipsnio 2 dalis).

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, taip pat ir baudžiamajame procese, negali būti įgyvendinta bet kokiu būdu; įstatyme gali ir turi būti įtvirtinti pagrįsti reikalavimai, kuriuos asmuo turi įvykdyti, kad įgyvendintų teisę kreiptis į teismą. Nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu savaime nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo.

Pagal BPK 409 straipsnio 3 dalį (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 straipsnyje, atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas. Taigi ginčijamos BPK nuostatos numato pareigą asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų ir siekiantiems pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka, įtariamą asmenį nurodyti tik tuomet, kai jis jiems yra žinomas. M. Girdausko nuomone, toks reikalavimas yra pagrįstas. Be to, pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį yra reikalaujama skunde nurodyti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir liudytojus, tad visiškai išsamių ir tikslių duomenų nereikalaujama. Vertinant, ar nukentėjusiojo skundas atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti vadovaujamasi ir protingumo principu. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo manymu, ginčijamuose BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neužkerta kelio asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, pradėti baudžiamąjį procesą.

Suinteresuoto asmens atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad asmuo, manantis, jog nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos, ir norintis pradėti dėl jos baudžiamąjį procesą, turi teisę į advokato pagalbą. Advokatas, naudodamasis inter alia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, gali rinkti duomenis, kurie pagal BPK 412 straipsnį turi būti nurodyti skunde; be to, jo teises užtikrina BK 231 straipsnis, nustatantis atsakomybę už trukdymą bet kokiu būdu advokatui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.

Kita vertus, BPK 409 straipsnyje nustatyta ir tai, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras; tokiu atveju ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme yra įtvirtinti prokuratūros įgaliojimai ginti viešąjį interesą. M. Girdausko nuomone, dėl viešojo intereso reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, kai asmuo, nukentėjęs nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, negali pateikti esminių duomenų, reikalingų privataus kaltinimo procesui pradėti, nes, neturėdamas teisės naudoti procesinių prievartos priemonių, tų duomenų nežino ir negali jų surinkti; tokios priežastys laikytinos svarbiomis priežastimis, numatytomis BPK 409 straipsnio 1 dalyje, ir sudaro pagrindą pradėti baudžiamąjį procesą ginant viešąjį interesą. Asmuo, manantis, kad nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, bet negalintis pateikti minėtų duomenų, turi teisę kreiptis į prokurorą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas; prokuroro atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 168 straipsnio 4 dalis).

Suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, ginčijamos BPK 407, 408, 412 straipsnių nuostatos numato objektyviai pateisinamus reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyvendinti teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo bei konstitucinės teisės kreiptis į teismą.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovas nesutinka ir su nuomone, kad BPK 413 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog nukentėjusiajam ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui nesusitaikius teisėjas turi perduoti skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisėjų nepriklausomumo ir asmenų lygybės principams, nes nenumato teisėjo teisės priimti kitokį sprendimą (pavyzdžiui, nutraukti privataus kaltinimo procesą, kai skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas). Privataus kaltinimo tvarka pateikto skundo pagrįstumo nustatymas yra vertinimas, kurį teismas turi atlikti laikydamasis tinkamo teisinio proceso, inter alia lygybės teismui, viešumo, rungimosi principų, paisydamas teisės būti išklausytam teisme; todėl skundo pagrįstumo klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje; jeigu teismas skundo pagrįstumą vertintų iki teisiamojo posėdžio, jis turėtų susiformuoti išankstinę nuostatą dėl asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, o tai galėtų nederėti su teismo nešališkumu.

Be to, jeigu skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas teisės aspektu, – jeigu privataus kaltinimo skunde nurodyta veika nėra nusikalstama arba, nors ir yra tokia, nėra numatyta BPK 407 straipsnyje, – teismas turi įgaliojimus nepradėti privataus kaltinimo proceso, t. y. priimti sprendimą, analogišką proceso nutraukimui (nepradėjimui) bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu tai paaiškėja vėliau, teismas gali nutraukti bylą po to, kai priima nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 411 straipsnio 1 dalis, 232 straipsnio 7 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas turi įgaliojimus nepradėti privataus kaltinimo proceso ir tam tikrais atvejais, kai skundas akivaizdžiai nepagrįstas fakto aspektu, nes pagal BPK 412 straipsnį skundas turi būti grąžintas pareiškėjui, jeigu jame nenurodyti duomenys, patvirtinantys nusikalstamos veikos aplinkybes.

M. Girdausko nuomone, nors privataus kaltinimo bylų procesą reguliuojančios BPK nuostatos įpareigoja teismą asmenims nesusitaikius perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, jos nedraudžia priimti ir kitų sprendimų, analogiškų tiems, kurie gali būti priimti bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas (pavyzdžiui, išskirti bylą į kelias, kelias bylas sujungti į vieną, atidėti bylos nagrinėjimą, pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti BPK XIV skyriaus 2, 3, 4 ar 5 skirsniuose numatytą proceso veiksmą ar organizuoti šio proceso veiksmo atlikimą, bylą nutraukti, jeigu nustatytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės).

2.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, BPK 414 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teismo įgaliojimai prireikus savo iniciatyva surinkti baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus negali būti laikomi savaime prieštaraujančiais teisei į nešališką teismą. Teismo įgaliojimai rinkti įrodymus nėra apriboti tik įkalčių ar atsakomybę sunkinančių arba tik teisinančių ar atsakomybę lengvinančių duomenų rinkimu. Teismas privalo išnaudoti visas galimybes, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa, išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Jeigu teismas apsiribotų vien proceso dalyvių pateiktais duomenimis, dėl to tam tikros bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės galėtų likti nenustatytos arba būtų nustatytos netiksliai, kitaip tariant, nebūtų nustatytos tikrosios bylos aplinkybės. Dėl to liktų nepasiektas pagrindinis konstitucinis baudžiamojo proceso tikslas – teisėtomis priemonėmis greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei juos padariusius asmenis, įkaitinti kaltininkus ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teisingai juos nubausti, kartu užtikrinant, kad baudžiamojon atsakomybėn nebūtų patrauktas ir nuteistas nekaltas asmuo.

Dėl tų pačių priežasčių minėtų teismo įgaliojimų negalima laikyti nesuderinamais ir su Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių negalima priešpriešinti Konstitucijos 109 ir 31 straipsnių nuostatoms. Prokuroro vadovavimas ikiteisminiam tyrimui, jo organizavimas nepaneigia teismo įgaliojimų prireikus savo iniciatyva surinkti baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus. Ikiteisminis tyrimas skirtas prokuroro įsitikinimui, kad būtina kreiptis į teismą palaikant valstybinį kaltinimą, suformuoti. O teismo atliekamo įrodymų rinkimo paskirtis yra kita – užtikrinti, kad būtų priimtas tikrai teisingas sprendimas, t. y. įgyvendinti teisingumą.

Be to, privataus kaltinimo bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Dėl to BPK 414 straipsnio 2 dalyje numatytas teisėjo pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, negali būti laikomas ikiteisminio tyrimo organizavimu ar vadovavimu jam, t. y. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje numatytų prokuroro funkcijų perėmimu.

Todėl, suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, BPK 414 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.

2.4. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjų argumentai dėl BPK 410 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai yra nesusiję su šio BPK straipsnio reguliavimo dalyku.

2.5. Vertindamas BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 244 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad įstatymas gali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai tik tuomet, kai abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai negalima pašalinti aiškinant įstatymą ir atskleidžiant tokį jo turinį, kuris būtų suderinamas su Konstitucija. Tuo tarpu nei ginčijamos, nei kitos BPK nuostatos neįpareigoja teismo atidėjus bylos nagrinėjimą rengti teismo posėdžius, atlikti kitus procesinius veiksmus toje byloje, o bylos nagrinėjimo terminų skaičiavimą nustatančių normų atžvilgiu ginčijamos nuostatos laikytinos specialiąja norma. Todėl, M. Girdausko manymu, pagal ginčijamas BPK nuostatas atidėjus bylos nagrinėjimą joje negali būti atliekami procesiniai veiksmai ir skaičiuojami bylos nagrinėjimo terminai. Toks aiškinimas suderinamas su Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, sustabdo bylos nagrinėjimą.

12.1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, jog Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.

Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d. nutarimai).

Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

12.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą teisinį procesą suponuoja kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės pažeistos dėl nusikalstamos veikos, teisę ginti savo teises teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės įgyvendinimo mechanizmą. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: jis gali numatyti pagrindus, kuriems esant pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas, subjektus (institucijas), pradedančius nusikalstamos veikos tyrimą, ir pan. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kad pagrindu pradėti tam tikros nusikalstamos veikos tyrimą gali būti tik paties nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos. Tačiau nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas neturi sudaryti teisinių prielaidų paneigti iš Konstitucijos, inter alia teisinės valstybės principo, kylančios valstybės priedermės saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti konstitucinės asmens teisės ginti savo teises teisme įgyvendinimo.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose, inter alia įstatymuose, reglamentuojančiuose baudžiamojo proceso santykius, negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą neužkerta kelio įstatymų leidėjui nustatyti ir formalius reikalavimus, taikomus asmens kreipimuisi, pagal kurį gali būti pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ar baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. Pats savaime tokių formalių reikalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Tačiau įstatymų leidėjas, reglamentuodamas kreipimosi į teismą tvarką ir nustatydamas tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis, inter alia reikalavimus, taikomus asmens kreipimuisi, pagal kurį pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ar baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad juo būtų nepagrįstai pasunkintas kokios nors asmens konstitucinės teisės ar teisėto intereso, inter alia ir asmens teisės į teisminę gynybą, įgyvendinimas ar apskritai jis taptų neįmanomas. Priešingu atveju būtų pažeista Konstitucija, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą, iš teisinės valstybės principo kylanti asmens, visuomenės teisė į saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą teisinį procesą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme nepriklausomai nuo savo teisinio statuso baudžiamajame procese. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti asmens konstitucinę teisę į teisminę gynybą, taigi ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų leidžiama asmeniui piktnaudžiauti konstitucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam kreipimuisi nėra jokio pagrindo.

14.1. Įstatymu reguliuojant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant turi būti laikomasi Konstitucijos normų ir principų, įtvirtinančių inter alia asmenų lygiateisiškumą, žmogaus laisvės neliečiamumą, draudimą žeminti žmogaus orumą, žmogaus asmens, privataus gyvenimo, būsto neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, nekaltumo prezumpciją, asmens teisę į teisminę gynybą ir teisę turėti advokatą.

Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas objektyviai, kvalifikuotai, nešališkai, išsamiai, per šį tyrimą turi būti surinkta tiek informacijos, kad jos pakaktų teisingai išspręsti baudžiamąją bylą teisme.

Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai.

Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui.

14.2. Minėta, kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas. Tačiau įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, kai nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas ikiteisminis tyrimas neatliekamas, neturi sudaryti teisinių prielaidų pasunkinti teisingumo vykdymo ar pažeisti asmenų, valstybės, visuomenės interesų tuo aspektu, kad būtų paneigta iš Konstitucijos kylanti asmens ir visos visuomenės teisė į saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Šiuo atveju įstatymų leidėjui kyla pareiga numatyti kitas teisines priemones, užtikrinančias galimybę surinkti visą teisingam teismo sprendimui priimti būtiną informaciją. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius, pagal Konstituciją negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų užkertamas kelias atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, siekiant nustatyti asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar tokios veikos padarymo aplinkybes, jeigu to negalima pasiekti neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų. Priešingu atveju būtų nepaisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių asmens, visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į tinkamą teisinį procesą imperatyvų.

15.1. Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas Konstitucijos 118 straipsnis. Šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. balandžio 21 d.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad, įsigaliojus Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymui, Konstitucinis Teismas oficialią konstitucinę doktriną formuluoja remdamasis šiame įstatyme išdėstyta nauja Konstitucijos 118 straipsnio redakcija; kad kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, pagal Konstituciją įgaliojimus konstatuoti, jog ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina aiškinant Konstituciją jau negalima remtis (ir kokiu mastu), turi tik Konstitucinis Teismas. Tai pasakytina ir apie konstitucinius doktrininius teiginius, apibūdinančius prokurorų teisinį statusą, jų santykius su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, jų įgaliojimus teisme.

15.2. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, kad ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms ir nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, taip pat kad prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas ir kad jo funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas. Konstitucijos 118 straipsnyje (2003 m. kovo 20 d. redakcija) yra įtvirtintos prokurorų funkcijos: prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, taip pat palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (1 dalis); prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 dalis). Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

15.3. Pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimus organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai reguliuodamas įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt. Tačiau šiuo atveju įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančios priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Iš minėtos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo.

Pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali palaikyti valstybinio kaltinimo baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, jog prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, inter alia reiškia, kad per baudžiamąjį procesą teisme yra palaikomas valstybinis kaltinimas ir kad valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri gali būti įgyvendinama tik per tam tikrus valstybės pareigūnus – prokurorus. Tačiau minėta Konstitucijos nuostata neužkerta kelio įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į tai, kieno interesai yra pažeisti, į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, nukentėjusio asmens valią, kitas turinčias reikšmės aplinkybes ir kt., nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrais įstatyme numatytais atvejais per bylos nagrinėjimą teisme valstybinis kaltinimas nėra palaikomas. Tačiau kiekvienas atvejis, kai yra nustatoma, kad valstybinis kaltinimas baudžiamosiose bylose nepalaikomas, turi būti konstituciškai pagrįstas, inter alia neturi sudaryti prielaidų nepagrįstai pasunkinti konstitucinių asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ar apskritai jų paneigti. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko ne prokurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai); toks teisinis reguliavimas savaime nesudaro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą. Tačiau negali būti tokių teisinių situacijų, kad prokurorui nekiltų pareiga baudžiamojoje byloje palaikyti valstybinį kaltinimą ir tuo atveju, kai privatus asmuo (ar jo atstovas), palaikydamas kaltinimą baudžiamojoje byloje, negali veiksmingai apginti savo (ar atstovaujamo asmens) teisių ir teisėtų interesų.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų.

15.4. Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tuos atvejus, kai prokuroras privalo ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei teisėti interesai yra ginami ir nedalyvaujant prokurorui. Tačiau pagal Konstituciją negali būti tokių teisinių situacijų, kai asmuo, kurio teisės, teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami ar kėsinamasi juos pažeisti, šių savo teisių ir teisėtų interesų negalėtų ginti nei teismuose, nei su prokurorų pagalba, nei jokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis. Taigi Konstitucija, inter alia jos 118 straipsnio 2 dalis, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visais atvejais, kai asmens, visuomenės ar valstybės teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba kėsinamasi juos pažeisti, būtų užtikrinta veiksminga tokių teisių ir teisėtų interesų apsauga ir gynimas, inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos suponuoja tai, kad prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, baudžiamosiose bylose palaikyti valstybinį kaltinimą. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokurorai, Lietuvos Respublikos prokuratūra galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę.

16.1. Pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos 109 straipsnį, teisinės valstybės ir teisingumo principus, teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Šią pareigą turi ir pirmosios instancijos teismas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje inter alia reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, teisminiame nagrinėjime turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą. Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai. Taigi Konstitucijoje, inter alia minėtose Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose, yra įtvirtinta instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus.

Įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokius visų instancijų bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų įgaliojimus (jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų.

16.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad būtinybė apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti asmens, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims.

Taigi Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad teismo santykius su kitomis valstybės institucijomis ar pareigūnais, jo veiksmų pobūdį baudžiamajame procese lemia Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Teismai yra vienintelė valstybės institucija, vykdanti teisingumą. Jį teismas vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu. Paminėtina ir tai, kad teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t. Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

16.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. ir kituose nutarimuose) yra atskleisti įvairūs iš Konstitucijos kylančio teisėjo ir teismų nepriklausomumo aspektai.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra būtina asmens teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Kartu tai yra ne privilegija, o viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d. nutarimai). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad svarbus teisėjo ir teismo nepriklausomumo baudžiamajame procese aspektas – teismo savarankiškumas sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus. Tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti baudžiamąją bylą. Teismas yra savarankiškas per visą baudžiamąjį procesą nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Teismo nepriklausomumo požiūriu tai, kad teismas vadovaujasi atitinkamomis BPK normomis, savaime nereiškia jo nepriklausomumo paneigimo. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ir tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

16.4. Būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Minėta, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą.

Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, garantuojant asmens teises teisminiame procese būtina užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

Reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, turi diskreciją nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nukentėjusysis (jo atstovas) ir asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turėtų galimybę susitaikyti ir šis susitaikymas būtų pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą. Susitaikymas galimas ir tose baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinimą teisme palaiko pats nukentėjusysis (jo atstovas), ir tose, kuriose valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras. Tačiau įstatymų leidėjas, reglamentuodamas minėto susitaikymo instituto sąlygas, pagrindus, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad minėtas susitaikymas būtų galimas bylose dėl visų nusikalstamų veikų. Reglamentuodamas nukentėjusiojo (jo atstovo) ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, susitaikymo institutą įstatymų leidėjas privalo nustatyti ir aiškias šio instituto taikymo procedūras.

Konstitucinė teisė į teisingą teismą, kartu ir į tinkamą teismo procesą, interpretuojama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, reiškia inter alia tai, kad teismo procese, kai nagrinėjama baudžiamoji byla, turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Iš Konstitucijos kylantis būtinumas teismo procese, kai nagrinėjama baudžiamoji byla, laikytis baudžiamojo proceso teisės principų ir normų nereiškia, kad gali būti nepaisoma kitų, ne baudžiamojo proceso, teisės normų ir principų, galinčių turėti reikšmės nagrinėjant atitinkamą baudžiamąją bylą. Ypač pabrėžtina, kad pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme paisyti baudžiamojo proceso teisės principų ir normų negali būti interpretuojama kaip leidžianti baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas priešpriešinti bendriesiems teisės principams. Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų, kaip antai res iudicata, nemo iudex in propria causa, audiatur et altera pars, ubi ius – ibi remedium, orius probandi, impossibilium nulla obligatio est ir kt. Privalu paisyti ir teisės aiškinimo kanonų.

Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata taip pat reiškia, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Kita vertus, minėta Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, teisėjas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.

16.5. Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus terminus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nustatymo taisyklių išimtis.

Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik baudžiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.

16.6. Minėta, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme pagal Konstituciją yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai, kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, tačiau bet kokių šio modelio išimčių nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas.

Tačiau bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, pagal kurį ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai, ir baudžiamojo proceso rūšių, kai ikiteisminis tyrimas neatliekamas, negalima priešpriešinti. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas, iškyla ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų atlikimo reikalingumo klausimas.

Iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo (pavyzdžiui, dėl to, kad teismo turima informacija yra nepakankama, prieštaringa ir pan.), teismas turi turėti įgaliojimus nuspręsti, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri proceso veiksmai ir turi būti duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams; tokie teismo pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti.

Teismo sprendimas pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą ir teismo sprendimas pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus sukelia skirtingus teisinius padarinius.

Tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla pagal Konstituciją turi būti perduota atitinkamam prokurorui – Konstitucijos 118 straipsnyje nurodytam pareigūnui, išskyrus kurį pagal Konstituciją niekas kitas negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti. Prokuroras, teismo pavedimu organizuodamas ir (arba) kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą, privalo užtikrinti, kad teismo pavedimas būtų įvykdytas tinkamai ir laiku, jis veikia kaip amicus curiae. Kai teismas priima sprendimą pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme nutrūksta, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir, jeigu taip bus nuspręsta, kaltinamasis aktas su bylos medžiaga bus perduoti teismui.

Aiškinant, kaip turi būti duodami pavedimai tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus (kurių teisme atlikti neįmanoma), pažymėtina, kad tokiu atveju pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; jis inter alia gali nustatyti tvarką, pagal kurią pavedimai atlikti atskirus proceso veiksmus yra duodami, taip pat atitinkamas institucijas (pareigūnus), kurioms tokie teismo pavedimai duodami. Pažymėtina, kad teismas gali pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms (pareigūnams); tai negali būti interpretuojama kaip teismo vadovavimas ikiteisminiam tyrimui. Įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad teismas turėtų įgaliojimus įpareigoti prokurorus kontroliuoti, kaip yra vykdomi tokie teismo pavedimai. Tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti tam tikriems pareigūnams ar institucijoms atlikti atskirus proceso veiksmus, o ne visą ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla lieka teisme.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius, susijusius su teismo įgaliojimais duoti minėtus pavedimus, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, valdžių padalijimo principų.

Konstitucija, inter alia joje įtvirtinti teisinės valstybės, teisingumo, valdžių padalijimo principai, suponuoja tai, kad duodamas minėtus pavedimus teismas turi veikti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų manyti, jog teismas yra šališkas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teismas, duodamas pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus (kurių neįmanoma atlikti teisme), neturi nurodyti, kaip toks pavedimas privalo būti vykdomas, kokį rezultatą norima gauti ir pan.