Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. IX-1868 "Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 bei 8 straipsniams (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)

1.1. Seimo sudarytų laikinųjų tyrimo komisijų teises ir įgaliojimus turi lemti Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas ir šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Pasak pareiškėjo, šis principas imperatyviai suponuoja tai, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Pareiškėjas teigia, kad Seimo sudaryta laikinoji tyrimo komisija negali turėti daugiau įgaliojimų nei turi ją sudariusi institucija – Seimas ar atskiras Seimo narys (komisijos narys). Taigi nustačius, kad Seimo sudarytai laikinajai tyrimo komisijai įstatymu suteikta daugiau įgaliojimų nei Konstitucija suteikia pačiam Seimui ar atskiram Seimo nariui, būtų galima konstatuoti, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu yra šiurkščiai pažeistas Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas.

1.2. Pareiškėjas mano, kad sisteminė Konstitucijos 5, 67, 92, 96, 101 straipsnių nuostatų analizė leidžia teigti, jog Seimas parlamentinę kontrolę gali vykdyti Vyriausybės, taip pat Seimo įsteigtų valstybės institucijų ir jo skiriamų šių institucijų vadovų (išskyrus teismus ir prokuratūrą) atžvilgiu. Tuo tarpu Įstatymu Seimo komisijoms suteiktų įgaliojimų turinys, pareiškėjo nuomone, iškreipia Lietuvos konstitucinę sąrangą, nes komisijoms suteikiama Seimo konstitucinei kompetencijai nepriklausanti teisminės valdžios kontrolės ir priežiūros funkcija.

Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Kiekvienas į Seimą išrinktas Tautos atstovas turi teises, tiesiogiai susijusias su dalyvavimu Seimo ir Seimo komitetų darbe: balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurios narys jis yra, posėdžiuose, dalyvauti diskusijose visais svarstomais klausimais, siūlyti Seimui svarstyti klausimus, daryti pareiškimus, rengti ir teikti svarstyti Seimui įstatymų bei kitų teisės aktų projektus ir t. t. Konstitucijos 61 straipsnyje yra įtvirtintos Seimo narių teisės, susijusios su jų vykdoma parlamentinės kontrolės funkcija. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams, o šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka. Be to, Konstitucijos 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui. Taigi, pasak pareiškėjo, Konstitucijoje aiškiai nustatyta, kad Seimo nariai turi teisę įvairius paklausimus teikti tik Vyriausybės nariams bei institucijų, kurias sudaro ar išrenka Seimas, vadovams ir juos išklausyti Seimo sesijoje. Pareiškėjo nuomone, plečiamai aiškinant šias konstitucines nuostatas galima daryti išvadą, kad Seimo nariai turi teisę kreiptis į institucijas, kurias sudaro Seimas, ir susipažinti su jose esančiais dokumentais, duomenimis ar kita informacija, taip pat kviesti šių institucijų vadovus į Seimo komitetų ar komisijų posėdžius. Tačiau Konstitucijos 61 straipsnio nuostatų negalima aiškinti atsietai nuo Konstitucijos 5, 109 ir 118 straipsnių. Pareiškėjas teigia, kad Seimas, ginčijamose Įstatymo nuostatose įtvirtinęs komisijos teises, nustatė tokį reguliavimą, kuriuo pažeidė Konstitucijoje nustatytą valstybės valdžios institucijų vietą ir kompetenciją, sudarė prielaidas kištis į teismų bei prokuratūros veiklą ir pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą jų nepriklausomumo principą.

Pareiškėjo manymu, sisteminis Konstitucijos 67 straipsnio 5, 9, 11 punktuose įtvirtintų nuostatų ir 61 straipsnio normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad Seimo sudarytos komisijos gali kviestis į posėdžius Vyriausybės narius, Lietuvos banko valdybos pirmininką, valstybės kontrolierių, Vyriausiosios rinkimų komisijos narius, kitų Seimo įsteigtų ar sudarytų institucijų vadovus ir kitus darbuotojus, reikalauti iš jų dokumentų, kitos informacijos. Tačiau, pasak pareiškėjo, iš Seimui neatskaitingų institucijų ir įstaigų Seimo komisijos negali reikalauti dokumentų, informacijos ar tokių institucijų darbuotojų paaiškinimų. Seimo sudarytos komisijos taip pat neturi teisės kviesti į savo posėdžius Seimui neatskaitingų valstybės ir savivaldybių politikų, pareigūnų, tarnautojų, kitų valstybės ir savivaldybės institucijose dirbančių asmenų ir reikalauti iš jų informacijos ar duomenų komisijos tiriamais klausimais.

1.3. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą pažeidžia ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta Seimo komisijų teisė suderinus su Generaline prokuratūra ar ikiteisminio tyrimo įstaiga (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą tai yra apylinkių teismai) susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai; teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Pareiškėjas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmai rengiant medžiagą teisminiam nagrinėjimui taip pat traktuotini kaip teisminio proceso dalis. Todėl, pareiškėjo nuomone, susipažinimas su ikiteisminio tyrimo įstaigų žinioje esančia medžiaga, surinkta vykdant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir skirta teismams pradėti bylą, pažeidžia ne tik Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, bet ir teismo, teisėjų bei prokurorų nepriklausomumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 109 ir 118 straipsniuose.

2.1. Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžių sistemoje ir vykdo tik jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro Tautos atstovai – Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus. Konstitucija, nustatydama kiekvienos valdžios kompetenciją, kartu nubrėžia ir jos ribas. Tai patvirtina Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Teisingumo vykdymas yra teismų veikla nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas. Taigi tik teismas gali konstatuoti, kad buvo padarytas tam tikras įstatymų pažeidimas, ir taikyti baudžiamąją, civilinę ar administracinę atsakomybę.

Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, kurios išvadą patvirtino Seimas, nustatė, kad „įslaptinta informacija per Prezidentą ir jo patarėjus pasiekdavo tuos asmenis, kurie jos žinoti neturėjo teisės, tarp jų ir tuos, kurių atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas“. Šis nustatytas faktas, pareiškėjo nuomone, reiškia asmens pripažinimą kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 125 arba 126 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Kitais Seimo komisijos nustatytais ir Seimo patvirtintais teiginiais – kad „Prezidentas ir kai kurie jo patarėjai darė neleistiną įtaką įmonių privatizavimui ir atskiriems privataus verslo subjektams“ ir kad „Prezidentui toleruojant, jo patarėjai viršijo savo kompetenciją, kišosi į kitų valstybės institucijų veiklą, piktnaudžiavo savo statusu, taip įnešdami sumaištį į valstybės valdymą“, – taip pat nedviprasmiškai konstatuojami teisės pažeidimai, galintys užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 228, 288 ar kitus straipsnius arba administracinę atsakomybę.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Konstitucija, nei Seimo statutas nenumato, jog Seimas gali konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, Konstitucijos 67 straipsnyje yra nustatytas baigtinis Seimo galių sąrašas, tačiau jame nėra numatyta, kad Seimas turi teisę nustatinėti teisinę reikšmę turinčius ir baudžiamąją ar administracinę atsakomybę galinčius užtraukti faktus arba konstatuoti įstatymų bei kitų teisės aktų pažeidimus. Pritardamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, kurioje nustatyti asmens (Prezidento ir jo patarėjų) kaltumą patvirtinantys faktai, Seimas asmenų veiksmus vertino kaip neteisėtus, nors tam neturėjo teisinio pagrindo ir teisės. Pareiškėjo nuomone, šitaip Seimas viršijo savo kompetenciją, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 67 straipsnį, 109 straipsnio 1 dalį, kartu ir Konstitucijos 114 straipsnį, nustatantį, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę.

Dėl šių motyvų pareiškėjas mano, kad nutarimas pagal apimtį prieštarauja teisinės valstybės ir valdžių atskyrimo principams, Konstitucijos 5, 67,109 ir 114 straipsniams.

2.2. Pareiškėjo nuomone, Seimo laikinoji tyrimo komisija turėtų susilaikyti nuo tokių faktinių aplinkybių, kurios gali sudaryti pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, vertinimo, nes Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad komisija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama savo teises, nesikiša į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą teisme. Pareiškėjo teigimu, tokia išvada darytina ir remiantis Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad komisija gali perduoti surinktą medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai. Sisteminė minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija, nustačiusi tam tikrus faktus, galinčius užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, turėtų susilaikyti nuo jų vertinimo ir klausimą dėl šių faktų nustatymo ir įvertinimo perduoti tirti atitinkamoms teisėsaugos institucijoms. Pareiškėjo manymu, šiuo Seimo nutarimu buvo patvirtintas Seimo laikinosios tyrimo komisijos faktinių aplinkybių įvertinimas; dėl to, pareiškėjo nuomone, šis nutarimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, skelbiančiam, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pareiškėjo prašyme nurodyta, kad nekaltumo prezumpcijos principas yra universalus teisinis principas, kurio taikymo sfera neapsiriboja baudžiamuoju procesu ir kurio laikytis privalo ne tik teismas, bet ir kitos valstybės institucijos. Pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, nurodė, kad nekaltumo prezumpcijos privalo laikytis ir valstybės institucijos, atsižvelgdamos į konkrečias aplinkybes.

Pareiškėjo manymu, Seimo nutarimas, kuriuo patvirtintos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados, jog per Prezidentą ir jo patarėjus buvo atskleista valstybės paslaptis, Prezidentas ir kai kurie jo patarėjai darė neleistiną įtaką įmonių privatizavimui ir atskiriems privataus verslo subjektams, Prezidentui toleruojant jo patarėjai viršijo savo kompetenciją, kišosi į kitų valstybės institucijų veiklą ir piktnaudžiavo savo statusu, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes Seimo nutarimu iš esmės buvo patvirtintas nusikalstamų veikų, baudžiamų pagal Baudžiamojo kodekso 125, 228, 288 ir kitus straipsnius, padarymas.

Prašyme pabrėžta, kad pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą vykdo tik teismas. Taigi tik teismas gali tirti ir konstatuoti, kad yra atlikti tam tikri veiksmai, už kuriuos asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu. Pareiškėjo nuomone, Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadose išdėstyti faktai sudaro pagrindą taikyti asmenims atsakomybę už atitinkamų nusikaltimų padarymą (pavyzdžiui, pagal Baudžiamojo kodekso 125, 228, 288 ir kitus straipsnius).

Pareiškėjo nuomone, teisinei valstybei yra nepriimtina tokia situacija, kai teisėsaugos institucijos, kurių tikslas yra išaiškinti ir tirti įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, iš esmės negali prieiti prie kitų išvadų dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadose išdėstytų ir Seimo nutarimu patvirtintų faktų, nes tuomet jų veiksmai prieštarautų teisės aktui, t. y. Seimo nutarimui, kuriuo patvirtintos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados. Pareiškėjo teigimu, taip gali būti pažeisti konstituciniai valstybės valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principai.

Pareiškėjas pabrėžė, kad asmens kaltumą gali nustatyti tik teismas, o konstatuoti teisinę reikšmę turinčius faktus – tik teismas arba kvaziteisminio pobūdžio institucijos, tačiau pastaruoju atveju asmuo, nesutikdamas su konstatuotu faktu, turi galimybę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą. Seimo priimti teisės aktai šiuo požiūriu yra neskundžiami, jie yra visiems privalomi, todėl asmuo, kurio padaryta įstatymų neatitinkanti veikla yra nustatyta teisės aktu, negali apginti savo teisių. Šitaip yra pažeidžiama asmens teisė reikalauti, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šie argumentai patvirtina, kad tokia situacija teisinėje valstybėje yra neleistina ir kad teisės aktas, sudarantis prielaidas susidaryti tokiai situacijai, neatitinka Konstitucijos nuostatų.

Dėl šių motyvų pareiškėjas mano, kad nutarimas pagal turinį prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, Konstitucijos 109, 114 straipsniams ir Įstatymo 3 ir 8 straipsniams.

2.3. Pareiškėjas teigė, kad Konstitucijos 5 ir 67 straipsniuose nėra numatyta, kad Seimas gali nustatinėti faktus ar aplinkybes. Pagrindinės Seimo funkcijos – leisti įstatymus, prižiūrėti Vyriausybės veiklą, tvirtinti valstybės biudžetą – reiškia, kad jis ne nustato atskirus faktus, o reguliuoja esminius viešuosius ir privačius teisinius santykius. Konkrečių faktų nustatymas ir teisės aktų pritaikymas yra teismų (bei kvaziteisminio pobūdžio institucijų) kompetencija. Todėl, pareiškėjo nuomone, Seimas peržengė savo kompetencijos ribas ne tik tuo, kad nustatė asmens kaltumą, bet ir tuo, kad nustatė teisinę reikšmę turinčius faktus, net jei jie ir nesudaro pagrindo atsirasti asmens teisinei atsakomybei. Todėl pareiškėjas mano, kad nutarimas prieštarauja valdžių padalijimo principui.

1.1. J. Bernatonis pažymėjo, kad Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, jog Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Bendrieji Seimo struktūros klausimai reglamentuoti Seimo statuto II dalies penktajame skirsnyje. Pagal Seimo statuto 25 straipsnio 3 dalį Seimas trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas. Plačiau Seimo laikinųjų tyrimo komisijų sudarymo ir darbo tvarką, jų teises, uždavinius bei priimamus sprendimus reguliuoja Seimo statuto dvyliktojo skirsnio ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo normos.

Seimo statuto 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinosios kontrolės arba tyrimo komisijos sudaromos kontroliuoti, kaip vykdomi Seimo sprendimai, surinkti ir Seimui pateikti informaciją bei išvadas, reikalingas kilusiai problemai nagrinėti ir sprendimui priimti, taip pat kitais Seimo statute numatytais atvejais.

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimas, pripažinęs būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą, gali sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti komisijos uždaviniai, būtent: išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos jai pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamu klausimu susijusias aplinkybes. Įstatymo 4 straipsnyje nurodytos komisijos teisės.

1.2. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Šioje nuostatoje, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas pamatinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas – valstybės valdžių padalijimo principas. Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad kiekviena valstybės valdžia, užimdama tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir vykdydama tik jai būdingas funkcijas, bendradarbiauja su kitomis valdžiomis. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Tai reiškia, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimai, jokia kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

1.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatos, kurios iš esmės apsiriboja tik komisijos teise gauti informaciją, tuo tikslu kviestis į savo posėdžius valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus ir kitus asmenis (taip pat ir tų institucijų, kurios nėra atskaitingos Seimui) bei susipažinti su informacija, nepažeidžia Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo ir Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, kad teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija. J. Bernatonio manymu, tai vertintina kaip pasikeitimas informacija tarp institucijų, o ne kaip Seimo kontrolės ir priežiūros funkcija teisminės valdžios atžvilgiu, kaip teigiama pareiškėjo prašyme. Seimo atstovo tvirtinimu, Įstatymo 4 straipsnyje nustatytos komisijos teisės nesudaro jokios galimybės komisijai kontroliuoti ar kitokiu būdu kištis į teisminės valdžios veiklą. Priešingai, Įstatyme yra įtvirtintas draudimas komisijai kištis į teismų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį komisija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama savo teises, nesikiša į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą teisme.

1.4. J. Bernatonis pažymėjo, kad Seimas gali sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją ne bet kokiais klausimais, bet tik pripažinęs būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tik turėdama teisę gauti išsamią informaciją iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų) bei susipažinti su ja, taip pat kviestis į savo posėdžius valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus ir kitus valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančius asmenis Seimo laikinoji tyrimo komisija galėtų tinkamai atlikti tyrimą valstybinės svarbos klausimu ir, įgyvendindama Seimo statuto 72 straipsnio 1 dalį, surinkti ir Seimui pateikti išsamią informaciją bei išvadas, reikalingas kilusiai problemai nagrinėti ir sprendimui priimti. Informacija, gauta tik iš Vyriausybės bei kitų valstybės institucijų, kurias sudaro ir išrenka Seimas, neleistų atlikti visapusiško ir objektyvaus tyrimo.

1.5. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja ir Konstitucijos 61 straipsnio 1 daliai, kurioje yra įtvirtina Seimo nario paklausimo teisė. Ministras Pirmininkas, ministras, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro ar išrenka Seimas, vadovai privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka. Seimo nario paklausimas, kaip konstitucinis institutas, suponuoja tai, kad Seimo statute turi būti įtvirtinta atitinkamų pareigūnų pareiga atsakyti Seimo nariui, kad atsakyta turi būti Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka. Paklausimų pateikimas ir nagrinėjimo tvarka reguliuojami Seimo statuto trisdešimt ketvirtajame skirsnyje. Pagal Seimo statuto 213 straipsnio 2 dalį paklausimu laikomas tik toks klausimas, dėl kurio Seimo narys ar jų grupė kreipėsi į valstybės institucijas, tačiau, jų nuomone, jis nebuvo tinkamai išnagrinėtas arba buvo išspręstas neigiamai. J. Bernatonio teigimu, iš šios nuostatos matyti, kad Seimo nariai prieš pateikdami paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrui, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro ar išrenka Seimas, vadovams turi teisę kreiptis į bet kurią (taip pat ir Seimui neatskaitingą) valstybės instituciją.

1.6. Suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimuose taip pat pažymėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktai negali prieštarauti Konstitucijos 55 straipsniui, nes jų nuostatos reglamentuoja visiškai skirtingus dalykus.

1.7. J. Bernatonio manymu, diskutuotina, ar nėra prieštaravimo Konstitucijos 67 straipsniui, kuriame nustatytos Seimo funkcijos. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, šis Seimo funkcijų sąrašas baigtinis, todėl jis abejoja, ar jį galima plėsti, nors kartu pažymi, kad kituose Konstitucijos straipsniuose Seimo kompetencija plečiama. Tačiau, J. Bernatonio nuomone, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų teises galima priskirti parlamentinės priežiūros ir kontrolės sričiai, nors tai tiesiogiai Konstitucijoje nenurodyta.

1.8. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos neprieštarauja ir Konstitucijos 118 straipsniui. J. Bernatonis pažymėjo, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata nereiškia, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija besąlygiškai gali susipažinti su bet kuria baudžiamąja byla ar kita medžiaga bei dokumentais. Įgyvendindama šią teisę, komisija turi: pirma, šį klausimą suderinti su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga; antra, gali susipažinti tik įstatymų nustatyta tvarka. Iš to darytina išvada, kad minėtos institucijos, vadovaudamosi teisės aktų, reglamentuojančių susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga, operatyvine medžiaga ir t. t. tvarką, reikalavimais, priima sprendimą leisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai susipažinti su baudžiamąja byla, medžiaga ir dokumentais arba, jeigu tai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, neleisti. J. Bernatonis atkreipė dėmesį į tai, kad, Generalinei prokuratūrai, Valstybės kontrolei, Valstybės saugumo departamentui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai atsisakius pateikti komisijai jos prašomą baudžiamąją bylą, medžiagą ar dokumentus, komisija neturi teisės jų paimti pasitelkusi policijos pareigūnus.

2.1. R. Šukio paaiškinimuose pažymėta, kad Konstitucijos nustatytoje valdžių sistemoje Seimas turi ypatingą konstitucinį statusą. Seimo atstovo teigimu, Seimas, įgyvendindamas valdžios galias, yra savarankiškas tiek, kiek šių galių neriboja Konstitucija, bet jis visada privalo užtikrinti nepertraukiamą Konstitucijoje numatytų savo įgaliojimų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į Seimo, kaip įstatymų leidybos valdžios, konstitucinį statusą, turi būti sukurta tokia Seimo struktūra ir demokratiniais principais pagrįsta darbo tvarka, kad šalyje esant bet kokiai situacijai Tautos atstovybė galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią Tautos galią.

Kad galėtų vykdyti legislatyvinę veiklą ir priimti kitus sprendimus, Seimas privalo vadovautis išsamia informacija. Tuo tikslu reikia, kad Seimas turėtų galimybę susipažinti su kiekvienu valstybės, visuomenės gyvenimui svarbiu klausimu, jį ištirti. Priešingu atveju būtų paneigta Seimo, kaip Tautos atstovybės, pareiga konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią Tautos galią.

Seimą sudaro Tautos atstovai. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, valdžios atsakomybė visuomenei – teisinės valstybės principas, kuris konstituciškai įtvirtinamas nustatant, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus valdyti savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo teises teisme, kritikos teisę, peticijos teisę, reglamentuojant piliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, kadangi Seimas yra Tautos atstovybė, jis turi pareigą konstituciškai vykdyti bet kokių pareigūnų veiklos viešą kontrolę.

Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Konstitucijos 76 straipsnyje suformuluota blanketinė norma leidžia Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavimo klausimus. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį tai turi būti nustatyta Seimo statute, kuris turi įstatymo galią.

Paaiškinimuose pažymėta, kad Seimo struktūra – tai tokia Seimo statute nustatytų jo vidinių padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamento darbingumą, efektyvų jo funkcionavimą, t. y. turi sukurti reikiamas sąlygas bei prielaidas Seimui nepertraukiamai įgyvendinti Konstitucijoje apibrėžtas jo funkcijas. Pripažinęs būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą, Seimas gali sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją. Seimo laikinoji tyrimo komisija – struktūrinis Seimo padalinys, nustatyta tvarka padedantis užtikrinti parlamento darbingumą, efektyvų jo funkcionavimą. Šios komisijos darbo tvarkos nustatymas, jos kompetencijos apibrėžimas yra Seimo diskrecijos dalykas. Komisijos tyrimo rezultatai surašomi išvadoje, kurioje nurodoma tyrimo metu išaiškintos aplinkybės, surinkti įrodymai bei pateikiamas situacijos teisinis įvertinimas. Komisijos išvadai pritaria (arba ne) Seimas. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Seimo laikinosios tyrimo komisijos turi teisę nustatyti faktus ir juos teisiškai kvalifikuoti.

R. Šukys atkreipė dėmesį, jog tai, kad Seimas pritarė savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, nereiškia, kad jis vykdo teisingumą ir pažeidžia konstitucinį valdžių atskyrimo principą; Seimo sprendimas neįpareigoja teismo. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjų argumentas, kad ginčijamu nutarimu Seimas nustatė teisinę reikšmę turintį faktą ir pažeidė Seimo kompetenciją, yra nepagrįstas.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovo R. Šukio paaiškinimuose taip pat pažymėta, kad nei Seimas, nei Seimo laikinoji tyrimo komisija nesprendžia asmens kaltumo klausimo. Apsvarsčiusi tyrimo rezultatus (tyrimo metu išaiškintas aplinkybes, surinktus įrodymus, situacijos teisinį įvertinimą), komisija gali: 1) nuspręsti perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai; 2) pasiūlyti valstybės valdymo, savivaldos institucijoms patraukti pažeidimus padariusius asmenis drausminėn atsakomybėn arba spręsti, ar šie asmenys tinka einamoms pareigoms; 3) konstatuoti, kad, komisijos nuomone, nebuvo atlikti veiksmai ar priimti sprendimai, kuriuos komisijai pavesta ištirti, taip pat kad atlikti veiksmai ar priimti sprendimai neprieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams.

Taigi, suinteresuoto asmens atstovo teigimu, sprendimą dėl asmens kaltumo priima ne Seimas ar Seimo laikinoji tyrimo komisija. Seimo atstovas taip pat pabrėžė, kad konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas yra taikomas visų pirma baudžiamųjų bylų procese ir grynąja forma nėra būdingas kitiems teisiniams santykiams. Todėl, R. Šukio manymu, pareiškėjų argumentas, kad ginčijamu nutarimu Seimas nustatė asmens kaltumą ir pažeidė Seimo kompetenciją, yra nepagrįstas.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamas Seimo nutarimas Konstitucijai ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymui neprieštarauja.

3.1. 2003 m. lapkričio 3 d. Seimo nutarimu „Dėl laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui sudarymo“, taip pat Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu bei Seimo statutu Komisija buvo įpareigota atlikti tyrimą ir suformuluoti išvadas. Pavyzdžiui, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Komisija turėjo pareigą išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos jai pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamu klausimu susijusias aplinkybes; Komisijos nustatytos aplinkybės turėjo būti patvirtintos dokumentais ar kitais įrodymais. Komisija taip pat galėjo pasinaudoti visomis pagal Įstatymo 4 straipsnį jai suteiktomis teisėmis (susipažinti su informacija, gauti rašytinius ir žodinius įvairių institucijų ir asmenų paaiškinimus, dokumentus ir pan.). Pagal Įstatymo 8 straipsnį Komisija turėjo pareigą tyrimo rezultatus surašyti išvados projekte, jame nurodyti atliekant tyrimą išaiškintas aplinkybes, surinktus įrodymus bei pateikti situacijos teisinį įvertinimą, išvadą ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo pateikti Seimui. Pagal Seimo statuto 72 straipsnio 1 dalį Komisija buvo įpareigota surinkti ir Seimui pateikti informaciją bei išvadas, reikalingas kilusiai problemai nagrinėti ir sprendimui priimti. Pagal Seimo statuto 76 straipsnį Komisija taip pat buvo įpareigota, atlikusi pavestą darbą, surinktus ir apibendrintus duomenis, išvadą ir parengtą nutarimo projektą pateikti Seimui. Be to, Komisija turėjo teisę pateikti išvadas dėl siūlomo apkaltos proceso.

A. Jatkevičiaus nuomone, Seimas turi teisę nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavimo klausimus. Seimas laikinųjų tyrimo komisijų veiklą reglamentavo priimdamas Seimo statutą bei Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymą.

Komisija įvykdė Seimo nutarimo, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo bei Seimo statuto reikalavimus: išsiaiškino ir nustatė, kokie buvo atlikti veiksmai ir priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos komisijai buvo pavesta ištirti, nustatytas aplinkybes patvirtino dokumentais ir kitais įrodymais, tyrimo rezultatus surašė išvados projekte, jame nurodė tyrimo metu išaiškintas aplinkybes, surinktus įrodymus bei pateikė situacijos teisinį įvertinimą, surinktus ir apibendrintus duomenis, išvadą ir parengtą nutarimo projektą kitą dieną po jos priėmimo pateikė Seimui. Komisijos išvada (taip pat ir pareiškėjo kvestionuojami išvados teiginiai) buvo pagrįsta įrodymų sistema. Įrodymai pateikti išvados prieduose, kurie, kaip teigiama pačioje išvadoje, yra sudėtinė išvados dalis.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, tai, kad Seimas nustatė faktus (aplinkybes), Konstitucijos 67 straipsniui, nustatančiam Seimo funkcijas, neprieštarauja, kadangi Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintas dvidešimties Seimo funkcijų sąrašas nėra baigtinis (pavyzdžiui, jame nėra numatyta Seimo teisė nutarimu kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar teisės aktas sutinka su Konstitucija, kuri yra numatyta kitame, 106 Konstitucijos straipsnyje). Seimo specialiosios tyrimo komisijos turi teisę nustatyti faktus.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ buvo priimtas remiantis Seimo statuto 76 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad dėl laikinosios kontrolės arba tyrimo komisijos nagrinėto klausimo Seimo posėdyje priimamas nutarimas. Seimo laikinoji tyrimo komisija ne tik nepažeidė Konstitucijos, taip pat Seimo statuto, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų ir kitų įstatymų, bet, priešingai, įvykdė visus šių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

3.2. A. Jatkevičiaus paaiškinimuose taip pat nurodyta, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį komisija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama savo teises, nesikiša į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą teisme. Komisija savo išvadoje taip pat konstatavo, kad ji „pateikia savo vertinimus ir išvadas, kurios nekonkuruoja su teisinių institucijų vertinimais“. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose taip pat nustatyta, kad, apsvarsčiusi išvados projektą, komisija gali nuspręsti perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai, taip pat pasiūlyti valstybės valdymo, savivaldos institucijoms patraukti pažeidimus padariusius asmenis drausminėn atsakomybėn arba spręsti, ar šie asmenys tinka einamoms pareigoms.

Seimo atstovo teigimu, iš viso Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados teksto akivaizdu, kad komisija pagal Įstatymą ir kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus atlikdama tyrimą ir formuluodama išvadas nepretendavo tapti teismine institucija, nevykdė teisminės valdžios ir teisingumo, nesprendė asmenų kaltumo klausimo, neinkriminavo jiems Baudžiamajame kodekse numatytų veikų. Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad vykdant teisingumą nepakanka surašyti panašių į Baudžiamojo kodekso formuluotes teiginių. Teisingumui įvykdyti ir konstatuoti nusikalstamos veikos padarymą būtina visa Baudžiamojo proceso kodekse numatyta procedūra: ikiteisminis tyrimas, teisminis nagrinėjimas, apkaltinamojo nuosprendžio, kuriame inkriminuojamos veikos, numatytos konkrečiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose, priėmimas Lietuvos Respublikos vardu ir pan. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymėjo, kad teisingumo vykdymas yra „specialių valstybės institucijų – teismų – sprendimų, kuriuose taikant konkrečios bylos atveju Konstituciją, įstatymą ar kitą teisės aktą skelbiama, kas toje byloje yra teisinga, suverenus priėmimas ypatingo – teismo – proceso tvarka. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą“.

3.3. Seimas, atsižvelgdamas į Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui atliktą tyrimą ir išvadas, 2003 m. gruodžio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl kreipimosi į valstybės ir savivaldybių institucijas“, kuriuo kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši įvertintų, ar Seimo narių, kurių pavardės yra minimos Komisijos tyrimo medžiagoje, veikla atitinka galiojančius teisės aktus ir etikos reikalavimus; kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją bei kai kurias savivaldybių tarybas, kad jos įvertintų, ar šių savivaldybių tarybų narių veikla atitinka galiojančius teisės aktus ir etikos reikalavimus; paprašė atitinkamų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovų įvertinti Valstybės saugumo departamento pažymoje ir Komisijos išvadoje minimų pareigūnų veiksmus; pasiūlė Seimo valdybai sudaryti darbo grupes Rinkimų, Politinių kampanijų finansavimo kontrolės, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymų, taip pat įstatymų, reglamentuojančių teisėsaugos institucijų vadovų skyrimo tvarką, pakeitimo įstatymų projektams parengti ir pavedė darbo grupėms pateikti Seimui šių įstatymų pakeitimo įstatymų projektus; pasiūlė Generalinei prokuratūrai ir kitoms teisėsaugos institucijoms ištirti galimus įstatymų pažeidimus, susijusius su Komisijos nagrinėtais klausimais.

Taigi, suinteresuoto asmens atstovo manymu, Seimo laikinoji tyrimo komisija nevykdė teisingumo ir teisminės valdžios, nenusižengė Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, valdžių padalijimo, nekaltumo prezumpcijos principams, nevykdė Seimui nepriskirtų funkcijų ir nesikišo į teismo veiklą.

3.4. A. Jatkevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo 2003 m. gruodžio 16 d. prašyme kvestionuojami teiginiai yra ne pačiame Seimo nutarime, o jo priede – Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoje. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir Seimo statuto 76 straipsnio 1 dalį Komisija buvo įpareigota išvadą ir Seimo nutarimo projektą pateikti Seimui, o šis Seimo statuto 76 straipsnio 2 dalimi buvo įpareigotas dėl Komisijos nagrinėto klausimo priimti nutarimą.

Komisija 2003 m. gruodžio 1 d. patvirtintą savo išvadą pateikė Seimui, kuris 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu išvadai pritarė. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Seimo nutarimas pritarti Komisijos išvadai tereiškia patvirtinimą ir pripažinimą, kad Komisija savo darbą atliko teisingai ir įvykdė visus Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus: nustatė faktus, juos pagrindė įrodymais, surašė išvadą, ją laiku pateikė Seimui. Tuo tarpu šioje byloje yra ginčijamas ne pats Seimo nutarimas, o jo priedas, Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvada.

Suinteresuoto asmens atstovo manymu, Konstituciniam Teismui nėra žinybingas Seimo nutarimo atitikties įstatymams nagrinėjimas, todėl pareiškėjų prašymas ištirti Seimo nutarimo atitiktį Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymui yra nenagrinėtinas.

A. Jatkevičiaus nuomone, Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvada nėra Seimo teisės aktas; jai tėra pritarta Seimo teisės aktu – Seimo nutarimu. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje minima, kad įstatymas gali turėti priedų. Tačiau nei šiame straipsnyje, nei šio įstatymo 9 straipsnyje, reglamentuojančiame kitų teisės aktų formą ir struktūrą, nekalbama apie Seimo nutarimo priedus. Be to, minėto įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje rašoma apie Seimo nutarimais tvirtinamus teisės aktus, tuo tarpu ginčijamos išvados nebuvo patvirtintos – joms buvo pritarta. Negana to, ginčijamo Seimo nutarimo priede esančios Komisijos išvados nėra norminio pobūdžio. Todėl suinteresuoto asmens atstovas mano, kad norminio pobūdžio Seimo 2003 m. gruodžio 11 d. nutarimas „Dėl kreipimosi į valstybės ir savivaldybių institucijas“ buvo logiška nenorminio pobūdžio ankstesnio Seimo nutarimo, kuriuo buvo pritarta Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, pasekmė. A. Jatkevičius pažymėjo, kad anksčiau Seimo sudarytų laikinųjų tyrimo komisijų išvados nebuvo skelbiamos „Valstybės žiniose“. Seimo nutarimo priedais nesančių ir „Valstybės žiniose“ neišspausdintų Seimo laikinųjų tyrimo komisijų išvadų konstitucingumas nebuvo kvestionuojamas. Todėl suinteresuoto asmens atstovas mano, jog vien dėl to, kad Komisijos išvados buvo pridėtos prie Seimo nutarimo ir išspausdintos „Valstybės žiniose“, jos netampa Seimo aktu, kurio konstitucingumo nagrinėjimas yra žinybingas Konstituciniam Teismui.

3.5. Suinteresuoto asmens atstovo A. Jatkevičiaus nuomone, Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ ginčijama apimtimi Konstitucijai neprieštarauja. Seimo atstovo manymu, šio nutarimo atitikties Įstatymo 3 ir 8 straipsniams nagrinėjimas Konstituciniam Teismui nėra žinybingas. Be to, ir pačių Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadų konstitucingumo nagrinėjimas nėra žinybingas Konstituciniam Teismui. Todėl A. Jatkevičius mano, kad teiseną šioje byloje tikslinga nutraukti.

1.1. Seimo nutarimas „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ yra vientisas aktas; jo sudėtinė dalis yra Komisijos išvada. Šioje išvadoje yra konstatuota: „Pridedamas Komisijos išvados priedų, kurie yra sudėtinė išvados dalis, sąrašas“. Komisijos išvados priedai, kuriais buvo grindžiama pati išvada, nebuvo viešai paskelbti, todėl, H. Žukausko teigimu, Seimo nariai, neturintys teisės susipažinti su valstybės paslaptimi, neturėjo galimybių su jais susipažinti ir apsispręsti dėl pritarimo Komisijos išvadai. Nepaskelbus Komisijos išvados priedų, taip pat buvo nepagrįstai suvaržytos Komisijos išvadoje minimų asmenų galimybės ginti savo teises, kreiptis į teismą dėl melagingų žinių paneigimo.

1.2. Komisija savo išvadą grindė liudytojų parodymais, tačiau už melagingus parodymus liudytojams nebuvo numatyta jokios atsakomybės. H. Žukauskas pabrėžė, kad teisingame procese negalima remtis nepatikrinta informacija, o toks rėmimasis turi būti vertinamas kaip šiurkštus teisinės valstybės principo pažeidimas.

1.3. H. Žukauskas taip pat pažymėjo, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme įtvirtinta komisijų teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo bei operatyvine informacija viršija Seimo kompetenciją ir pažeidžia valdžių padalijimo principą. Be to, Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikta ikiteisminio tyrimo metu gauta informacija gali būti išviešinta, o tai ne tik apsunkina bylos tyrimą, bet ir gali pažeisti ikiteisminio tyrimo institucijoms šią informaciją suteikusių asmenų, taip pat operatyvinėje informacijoje minimų asmenų konstitucines teises.

5.1. Taigi pagal Konstituciją Seimas, turėdamas diskreciją nustatyti savo struktūrą, turi ir diskreciją sudaryti savo struktūrinius padalinius, jis taip pat turi diskreciją nustatyti savo struktūrinių padalinių pavadinimus, kompetenciją, sudėtį, jų tarpusavio santykius, veiklos trukmę, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas turi konstitucinius įgaliojimus sudaryti tokius struktūrinius padalinius, kurių veiklos trukmė nėra iš anksto apibrėžta, t. y. nuolatinius struktūrinius padalinius, ir tokius, kuriems pavedama ištirti arba išspręsti tik tam tikrą klausimą (ar klausimus) ir kurie ištyrę ar išsprendę šį klausimą (ar klausimus) baigia savo veiklą, t. y. laikinus struktūrinius padalinius.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas, turėdamas įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, ir turėdamas diskreciją sudaryti savo struktūrinius padalinius, nustatyti jų kompetenciją, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius, turi ir diskreciją sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas.

5.2. Tai, kad pagal Konstituciją Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, kad Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas, inter alia reiškia, kad Seimas, paisydamas Konstitucijos, turi teisę pats spręsti savo struktūrinių padalinių sudarymo, jų kompetencijos, darbo organizavimo klausimus, taip pat tai, kad jokia kita valstybės valdžios institucija negali įsiterpti į šiuos Seimo konstitucinius įgaliojimus.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucijos 76 straipsnio nuostatos „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas“ negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, kad Seimo struktūrinių padalinių įgaliojimai gali būti nustatyti tik Seimo statute. Antai tam, kad galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tokie įgaliojimai gali būti susiję ir su informacijos apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas gavimu iš valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų. Pabrėžtina, kad šis informacijos gavimas negali priklausyti nuo to, ar atitinkamos institucijos, kiti asmenys yra atskaitingi Seimui, ar ne: kad gautų išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, Seimui, kaip Tautos atstovybei, reikia turėti galimybę gauti informaciją ne tik iš jam atskaitingų institucijų, kitų asmenų, bet ir iš jam neatskaitingų asmenų. Jeigu reikia nustatyti Seimo struktūrinio padalinio valdingus įgaliojimus Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu (įskaitant teisę reikalauti tokios informacijos, kurios pateikimą reglamentuoja įstatymai), tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu. Nustatant tokius įgaliojimus turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų.

Pažymėtina ir tai, kad kai kurie su Seimo struktūrinių padalinių sudarymu, jų kompetencijos nustatymu, sudėties suformavimu, užduočių jiems formulavimu susiję klausimai gali būti sprendžiami Seimo poįstatyminiais aktais. Tokie Seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti įstatymams, taip pat Seimo statutui. Jeigu Seimo poįstatyminiame akte yra formuluojami Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, tokios Seimo poįstatyminio akto nuostatos turi būti grindžiamos įstatymų nuostatomis.

5.3. Pabrėžtina, kad Seimas, sudaręs tam tikrą struktūrinį padalinį, nustatęs jo įgaliojimus, suformulavęs jam tam tikrus uždavinius, pagal Konstituciją turi ir teisę teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti šio savo struktūrinio padalinio veiklą bei jos rezultatus, nesvarbu, ar šis struktūrinis padalinys yra nuolatinis, ar laikinas. Tai, kokia forma turi būti įvertinta Seimo struktūrinio padalinio veikla bei jos rezultatai, Seimas sprendžia savo nuožiūra. Pavyzdžiui, Seimas gali nuspręsti pritarti ar nepritarti struktūrinio padalinio veiklai ar jos rezultatams arba pritarti jiems iš dalies (su išlygomis), Seimas gali konstatuoti, ar jo sudarytas struktūrinis padalinys jam suformuluotus uždavinius atliko, ar jų neatliko arba juos atliko iš dalies ir t. t.

4.1. Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose yra įtvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisė gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų, jų vadovų bei kitų darbuotojų informaciją Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamais klausimais – dokumentus, duomenis, žinias, taip pat pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti, vadovų bei kitų darbuotojų žodinius ir raštiškus paaiškinimus ar pažymas, taip pat pažymas apie turimą medžiagą, dokumentus. Ši informacija yra reikalinga tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius.

Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad šiuose punktuose nurodyti asmenys privalo Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikti visą minėtą informaciją, reikalingą komisijos uždaviniams atlikti. Pažymėtina, kad Įstatyme nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas asmuo galėtų atsisakyti pateikti minėtą informaciją ar pateikti ją ne visą (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje). Priešingai, pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą dokumentus, duomenis ar žinias Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikti privalu, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis; šiame punkte taip pat nustatyta, kad jeigu žinios sudaro valstybės paslaptį, jos Seimo laikinajai tyrimo komisijai turi būti pateiktos Valstybės paslapčių ir jų apsaugos bei Operatyvinės veiklos įstatymų nustatyta tvarka, o pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalį tais atvejais, kai atsisakoma pateikti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus komisijos reikalaujamus dokumentus, medžiagą, komisija turi teisę pasitelkti policijos pareigūnus ir paimti šiuos dokumentus, medžiagą, išskyrus atvejus, kai tokie dokumentai, medžiaga yra baudžiamojoje, operatyvinės įskaitos byloje arba kortelėje, civilinėje arba administracinėje byloje, taip pat Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka yra daromo patikrinimo medžiaga. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio (2003 m. lapkričio 6 d. redakcija) 6 dalį, jeigu nagrinėjamas klausimas yra susijęs su valstybės paslaptimi, Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdžiai yra uždari visiems asmenims, išskyrus kviestuosius, taip pat tai, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 5 dalį apie Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą ar priimtą sprendimą pranešant visuomenės informavimo priemonėms yra neskelbiami duomenys ar žinios, kurie yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė, privataus gyvenimo ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

4.2. Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisė į savo posėdžius kviesti valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus, kitus valstybės ar savivaldybių institucijose dirbančius asmenis, išklausyti jų pranešimus ar paaiškinimus, reikalauti iš jų informacijos ar duomenų komisijos tiriamu klausimu ir juos gauti raštu ar žodžiu. Ši informacija taip pat yra reikalinga tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius.

Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad šiame punkte nurodyti asmenys, kviečiami į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, turi pareigą į jį atvykti ir pateikti paaiškinimus komisijos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, atsakyti į komisijos narių klausimus, taip pat kad paaiškinimai komisijai ir atsakymai į komisijos narių klausimus turi būti pateikiami komisijos nustatytu būdu – raštu ar žodžiu. Pažymėtina, kad Įstatyme nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodytas asmuo, kviečiamas į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, turėtų teisę be pateisinamų priežasčių neatvykti arba atsisakyti atvykti į šį posėdį; Įstatyme taip pat nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodytas asmuo turėtų teisę atsisakyti pateikti paaiškinimus Seimo laikinajai tyrimo komisijai šios tiriamu valstybinės svarbos klausimu (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje). Vadinasi, pagal Įstatymą visi Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodyti asmenys kviečiami privalo atvykti į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, privalo pateikti komisijai savo paaiškinimus jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, privalo atsakyti į komisijos narių klausimus komisijos nustatytu būdu – raštu ar žodžiu (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje).

4.3. Pabrėžtina, kad jeigu Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys nevykdytų minėtų Seimo laikinosios tyrimo komisijos reikalavimų ir atsisakytų pateikti komisijai šiuose punktuose nurodytą informaciją, reikalingą, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, arba pateiktų ją ne visą (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje), tai, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, galėtų būti vertinama kaip kliudymas Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti tuos uždavinius, kuriuos jai yra suformulavęs Seimas. Kartu tai būtų ir kliudymas Seimui – Tautos atstovybei vykdyti savo konstitucines funkcijas, realizuoti Seimo konstitucinius įgaliojimus.

4.4. Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punktą Seimo laikinoji tyrimo komisija į savo posėdžius gali kviesti ir kitus asmenis ir prašyti juos komisijos tiriamu klausimu pateikti pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis raštu ar žodžiu.

Pažymėtina, kad Įstatyme nėra nuostatų, kuriomis remdamasi Seimo laikinoji tyrimo komisija galėtų reikalauti, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys atvyktų į juos pakvietusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, pateiktų jai pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu.

Taigi Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad šiame punkte nurodyti asmenys gali savo nuožiūra spręsti, ar jiems atvykti į juos pakvietusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, jie taip pat gali savo nuožiūra spręsti, ar pateikti komisijai jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis, ar jų nepateikti, ar atsakyti į Seimo laikinosios tyrimo komisijos narių klausimus, ar į juos neatsakyti.

Pabrėžtina, kad toks Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrina, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija visais atvejais gaus visą jos atliekamam tyrimui reikalingą informaciją; taigi minėtas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas apsunkinti Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbą ir neužtikrina, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija visais atvejais atliks Seimo jai suformuluotus uždavinius. Vadinasi, minėtas teisinis reguliavimas neužtikrina ir to, kad Seimas visais atvejais gaus išsamią, objektyvią informaciją tiriamu valstybinės svarbos klausimu, kad Seimas visais atvejais galės efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, deramai vykdyti savo konstitucinę priedermę. Šis Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas taisytinas.

4.5. Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę „suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais“.

Taigi Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte yra numatyti tam tikri Seimo laikinosios tyrimo komisijos tyrimui reikalingos informacijos, esančios Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje, gavimo ypatumai: su šių valstybės institucijų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais susipažinti galima tik tai suderinus su šiomis valstybės institucijomis.

Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto sąvoka „suderinusi“ reiškia, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija jos tyrimui reikalingą informaciją, esančią Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje esančiose baudžiamosiose bylose ar kitoje medžiagoje, dokumentuose, gali gauti tik gavusi atitinkamos valstybės institucijos sutikimą; jeigu nurodytos valstybės institucijos nesutiks, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų nurodytą informaciją, komisija šios informacijos gauti negalės.

Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto formuluotė „įstatymų nustatyta tvarka“ reiškia, kad susipažinimo su Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais tvarkos Seimo laikinoji tyrimo komisija negali nustatyti pati – tai daroma įstatymų nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad organizaciniai, techniniai tokio susipažinimo klausimai turi būti derinami su valstybės institucijomis, kurių žinioje yra baudžiamoji byla ar kita medžiaga, dokumentai.

Prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra įtvirtintas Konstitucijoje, todėl Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas analizuotinas ir vertintinas konstitucinio reguliavimo kontekste.

Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės bei valstybės teises ir teisėtus interesus; Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Taigi pabrėžtina, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose.

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas privalo suderinti skirtingus interesus, užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad viena konstitucinė vertybė – prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose negali būti priešpriešinama kurioms nors kitoms konstitucinėms vertybėms; įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad tarp šios konstitucinės vertybės ir kitų konstitucinių vertybių būtų pusiausvyra, kad nė viena konstitucinė vertybė nebūtų iškeliama virš kitų konstitucinių vertybių arba, priešingai, aukojama kitos konstitucinės vertybės naudai.

Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtintos Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos – įstatymų leidybos, kontrolės, steigiamoji, biudžetinė ir kt. – yra konstitucinės vertybės, kad įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti. Taip pat minėta, jog tam, kad tinkamai vykdytų savo, kaip parlamento, funkcijas ir įgyvendintų savo konstitucinius įgaliojimus, Seimui – Tautos atstovybei reikia turėti išsamią, objektyvią informaciją apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas. Minėta ir tai, kad Seimas prireikus turi diskreciją sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą, jeigu Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga nesutiks, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija susipažintų su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais, tai Seimo laikinoji tyrimo komisija negalės gauti jos tyrimui reikalingos informacijos, esančios nurodytų valstybės institucijų žinioje esančiose baudžiamosiose bylose ar kitoje medžiagoje, dokumentuose. Pažymėtina, kad šiame punkte (ir apskritai Įstatyme) nėra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai.

Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudarytos prielaidos vieną konstitucinę vertybę – prokuroro nepriklausomumą organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant priešpriešinti kitoms konstitucinėms vertybėms, iškelti virš jų, konkrečiai virš Konstitucijoje įtvirtintų Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų ir iš Seimo paskirties, iš jo konstitucinių funkcijų ir konstitucinių įgaliojimų nuosekliai išplaukiančios būtinybės prireikus pačiam imtis tiriamosios veiklos valstybinės svarbos klausimu, kad būtų gauta atitinkamiems sprendimams priimti reikalinga išsami, objektyvi informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas.

Kita vertus, pažymėtina, kad nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudarytos prielaidos apsunkinti kai kurių Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų vykdymą, šiuo teisiniu reguliavimu minėtos konstitucinės vertybės nėra paneigiamos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas minėtu aspektu prieštarauja Konstitucijai. Tačiau pabrėžtina, kad šis teisinis reguliavimas taisytinas, tikslintinas taip, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nurodytu „derinimu“ nebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurodytoms institucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestu ištirti valstybinės svarbos klausimu, kitaip tariant, kad nebūtų sudaroma prielaidų ikiteisminį tyrimą supriešinti su Seimo laikinosios tyrimo komisijos atliekamu valstybinės svarbos klausimo tyrimu.

4.6. Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas yra neatsiejamas nuo kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nustatyto teisinio reguliavimo.

3.2.1. Taigi Konstitucijos 61 straipsnyje yra įtvirtinta Seimo nario paklausimo teisė, Seimo narių grupės teisė pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat Seimo teisė pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru.

Tuo tarpu, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose yra nustatyti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimai, susiję su informacijos, reikalingos tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, gavimu iš šiuose punktuose nurodytų asmenų. Taigi Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie yra reguliuojami Konstitucijos 61 straipsnyje.

3.2.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktai neprieštarauja Konstitucijos 61 straipsniui.

3.3.1. Minėta, kad Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintų Seimo konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis: įvairūs Seimo įgaliojimai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), be to, kai kurie Konstitucijos 67 straipsnyje nustatyti Seimo įgaliojimai yra sukonkretinti, detaliau apibrėžti kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse). Minėta ir tai, kad Seimo įgaliojimai pagal Konstituciją gali būti nustatomi ir yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir įstatymuose, taip pat kad Seimas, kaip Tautos atstovybė, turi teisę įstatymais nustatyti ir tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, tačiau yra skirti Seimo konstitucinėms funkcijoms įgyvendinti.

Minėta ir tai, jog pagal Konstituciją Seimas turi diskreciją sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, taigi Seimas turi ir diskreciją nustatyti šių struktūrinių padalinių kompetenciją; jeigu reikia nustatyti Seimo struktūrinio padalinio valdingus įgaliojimus Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu (įskaitant teisę reikalauti tokios informacijos, kurios pateikimą reglamentuoja įstatymai), tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu.

Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog tam, kad gautų išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, Seimui, kaip Tautos atstovybei, reikia turėti galimybę gauti informaciją ne tik iš jam atskaitingų institucijų, kitų asmenų, bet ir iš jam neatskaitingų asmenų; šios informacijos gavimas negali priklausyti nuo to, ar atitinkamos institucijos, kiti asmenys yra atskaitingi Seimui, ar ne.

Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose yra nustatyti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimai, susiję su informacijos, reikalingos tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, gavimu iš šiuose punktuose nurodytų asmenų. Pažymėtina, jog pagal Įstatymą ši informacija turi būti gauta tam, kad būtų ištirtas ne bet koks, o tik ypatingas – valstybinės svarbos – klausimas ir kad Seimas galėtų priimti atitinkamus sprendimus, efektyviai veiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

3.3.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktai neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsniui.

4.1. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta:

4.2. Konstitucijos 118 straipsnyje nustatyta:

5.1. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta:

5.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra inter alia įtvirtintas valdžių padalijimo principas.

Konstitucinis valdžių padalijimo principas – pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas; jis yra įtvirtintas ne tik Konstitucijos 5 straipsnyje, bet ir kituose Konstitucijos straipsniuose (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Aiškinant Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas yra įtvirtintas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas); šis konstitucinis principas įvairiais aspektais yra sukonkretintas kituose Konstitucijos straipsniuose. Kita vertus, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje atsispindi ne tik konstitucinis valdžių padalijimo principas, bet ir Konstitucijos viršenybės bei konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai); jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos ne tik Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos, bet ir kurios nors kitos valdžios institucijos galios, konstatuotina, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

5.3. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, iš prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja, ar šiuose punktuose nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja ne visam Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytam teisiniam reguliavimui, o konstituciniam valdžių padalijimo principui, įtvirtintam inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktai neprieštarauja konstituciniam valdžių padalijimo principui.

5.4. Aiškindamas konstitucinį valdžių padalijimo principą Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog valdžių padalijimas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

5.5. Minėta, kad pareiškėjo abejonės dėl Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties konstituciniam valdžių padalijimo principui grindžiamos tuo, kad, jo nuomone, minėti punktai prieštarauja Konstitucijos 67, 109 ir 118 straipsniams. Taip pat minėta, kad abejonių pareiškėjui kilo dėl nurodytų punktų atitikties ne visam Konstitucijos 109 straipsniui ir ne visam Konstitucijos 118 straipsniui, o tik Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 bei 3 dalims ir 118 straipsnio 1 bei 3 dalims.