I
Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ (Žin., 1991, Nr. 16-415) 7 straipsnio ketvirtoji dalis ir 12 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.
Prašyme nurodoma, kad pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ tarptautines sutartis sudaryti galima: patvirtinus jas Vyriausybei ar Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka, prisijungus prie jų ar ratifikavus jas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Minėto įstatymo 12 straipsnis nustatė, kad visos „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (nepriklausomai nuo jų sudarymo būdo. – Pareiškėjo pastaba) turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią“, o tuo tarpu Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis skelbia, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.
Pareiškėjo nuomone, ši konstitucinė nuostata leidžia teigti, kad įstatymo galią įgyja tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, todėl kyla teisiškai motyvuota abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Pareiškėjas taip pat mano, kad kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurios buvo patvirtintos arba prie kurių buvo prisijungta po 1992 m. Konstitucijos priėmimo, teisinė galia tapo neapibrėžta, nes pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios nuostatų Lietuva įsipareigojo laikytis savo Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“ (Žin., 1991, Nr. 4-115), šios sutartys turėtų turėti įstatymo galią. Tačiau tokia nuostata prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai, o Konstitucijos 7 straipsnio pirmoji dalis numato, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.
Prašyme taip pat nurodoma, jog ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, o tuo tarpu Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas numato, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. Kiti Konstitucijos straipsniai tiesiogiai nenurodo, kokie subjektai gali teikti Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis, todėl pareiškėjui kyla abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:
1) 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai;
2) 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
II
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui, pareiškėjo – Vyriausybės atstovas nurodė, kad Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis, skelbianti, jog „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, išskyrė vieną sutarčių sudarymo būdą: Seimo sprendimą ratifikuoti sutartį. Pareiškėjo atstovo nuomone, sutarties ratifikavimo procedūrą galima laikyti įstatymų leidybos procesu, nes ratifikavimui būtinas Seimo nutarimas, kurį priėmus tarptautinės sutarties normos tampa privalomos Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu ginčijamame įstatyme, be ratifikavimo, numatyti dar du tarptautinių sutarčių sudarymo būdai: patvirtinus jas Vyriausybei arba Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka ir prisijungus prie tarptautinės sutarties.
Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje paaiškino, kad Konstitucija, įtvirtindama valdžių padalijimo principą, išskyrė įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžių funkcijas bei kompetenciją, pagal kurią vykdomosios valdžios institucijos negali priimti norminių aktų, teisine galia prilygstančių įstatymų leidybos institucijos aktams. Tai reiškia, kad įstatymo galią gali turėti tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį iš dalies prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Pareiškėjo atstovui taip pat kyla abejonė, ar ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis, skelbianti, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“ (dabar – Seimui), neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui. Šią abejonę pareiškėjo atstovas grindžia tuo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas numato, jog Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“, tuo tarpu kiti Konstitucijos straipsniai, apibrėžiantys Vyriausybės kompetenciją, tiesiogiai nenurodo, ar ji gali pateikti sutartį Seimui ratifikuoti.
Pareiškėjo atstovas kelia prielaidą, jog Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktą galima aiškinti ir taip, kad tik Respublikos Prezidentas „gali teikti Seimui ratifikuoti savo pasirašytas sutartis, tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teisę aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas“.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į bendrą principą, pagal kurį valdžios institucijos turi teisę elgtis tik taip, kaip leidžia įstatymas (Konstitucija), pareiškėjo atstovas mano, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal savo turinį prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
Konstitucinis Teismas
