Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1) Lietuvos radijas ir televizija (toliau nutarime – LRTV) valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu (Statuto 7 straipsnis);

2) Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija programų transliavimo įrenginius gali konkurso tvarka nuomoti privačioms redakcijoms (Nuostatų 1 punktas);

3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninė komisija (toliau nutarime – Komisija) organizuoja Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos konkursus (toliau nutarime – Konkursas) ir nustato jų nugalėtojus (Nuostatų 2 punktas);

4) Konkursų rezultatus tvirtina LRTV valdyba (toliau nutarime – Valdyba; Statuto 9.3 straipsnis, Nuostatų 3 punktas);

5) Komisija kontroliuoja, kaip Konkurso nugalėtojai, transliuodami radijo ar televizijos programas, laikosi Konkursui pateiktų koncepcijų (Nuostatų 12 punktas).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 ir 9.3 straipsniai atitinka Konstituciją, taip pat ar Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 punktas atitinka Konstituciją bei Konkurencijos įstatymą ir ar minėtų nuostatų 12 punktas atitinka Konstituciją bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą.

1. Statuto 7 straipsnyje yra nustatyta: „Lietuvos radijas ir televizija valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu“, o pagal 9.3 straipsnį Valdyba „tvirtina Radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos konkurso komisijos sprendimus“. Nuostatų 3 punkte yra nustatyta: „Konkursų rezultatus tvirtina Lietuvos radijo ir televizijos valdyba.“ Šiomis nuostatomis yra įtvirtinta monopolinė LRTV padėtis, palyginti su kitomis masinės informacijos priemonėmis. LRTV vadovauja generalinis direktorius (Statuto 8 straipsnis) ir ex offitio jis yra Valdybos narys (Statuto 14 straipsnis).

Konkursus organizuoja ir jų nugalėtojus nustato Komisija, tačiau jos sprendimas nėra galutinis. Konkurso rezultatus turi patvirtinti Valdyba. Taigi Valdybai suteikiama galimybė netvirtinti Konkurso rezultatų, juos keisti ir pan. Manipuliuodama šia galimybe, Valdyba sprendžia, kurios privačios radijo ir televizijos kompanijos gali eiti į eterį, o kurios – ne. Valdyba ne kartą yra pasinaudojusi galimybe piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi. Pavyzdžiui, 1994 m. sausio 3 d. Komisija patvirtino 38 televizijos kanalo nuomos Konkurso rezultatus, tačiau Valdyba 1994 m. balandžio 5 d. nutarimu Konkurso rezultatus pakeitė ir nusprendė antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nutraukti konkurso nugalėtojos „Baltijos TV“ transliacijas, o atimtą laiką skirti masinės informacijos priemonės steigimo liudijimo neturinčiai ir konkurse nedalyvavusiai „TV Polonia“. Dar kitu atveju, kai „Baltijos TV“ laimėjo LTV-2 kanalo nuomos Konkursą, Valdyba nė nesvarstė Konkurso rezultatų tvirtinimo. Pareiškėjo nuomone, šie pavyzdžiai rodo, kad Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas leidžia Valdybai tiesiogiai kištis į privačių kompanijų veiklą.

Todėl, pareiškėjo nuomone, Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio antrajai daliai, nustatančiai, jog „valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių“, kadangi LRTV suteikiamos monopolinės teisės kitų masinės informacijos priemonių atžvilgiu.

2. Pareiškėjo teigimu, Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai, kurioje yra nustatyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“ Nurodyti straipsnis ir punktas teisę skleisti informaciją bei idėjas padaro priklausomą nuo Valdybos. Pilietis ar organizacija, turintis masinės informacijos priemonės steigimo liudijimą ir laimėjęs Konkursą, negali realizuoti savo konstitucinių teisių, kadangi, kol Valdyba nepriima nutarimo, kuris nežinia kada bus priimtas ir neaišku, ar bus teigiamas, jos yra suspenduotos. Tuo tarpu Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje yra nustatyta: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Pareiškėjo nuomone, minėti straipsnis ir punktas prieštarauja Konstitucijai ne tik pagal turinį, bet ir pagal formą, kadangi atitinkami aktai patvirtinti Seimo ir Vyriausybės nutarimais, o ne įstatymu.

3. Pareiškėjas nurodo, jog Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas taip pat prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai daliai, nustatančiai, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“, nes šiuo atveju privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos realizavimas priklauso nuo monopolinę padėtį užimančios valstybinės institucijos – LRTV. Statutas ir Nuostatai susiję su Konstitucijos 46 straipsniu, nes radijo ir televizijos transliacijos yra viena iš ūkinės veiklos sričių, kurioje (išskyrus LRTV) dominuoja privatus kapitalas.

4. Pareiškėjo nuomone, Statuto 7 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai, nustatančiai, kad „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui, kuriame yra nustatyta: „Valstybės valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie riboja ūkinių subjektų savarankiškumą, ūkinių sutarčių sudarymą, trukdo steigti naujus ar pertvarkyti esamus ūkinius subjektus ir pakeisti jų veiklos pobūdį, suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkinius subjektus, ar kaip kitaip riboja konkurenciją.“ Statuto 7 straipsnyje LRTV yra suteiktos akivaizdžios privilegijos ir diskriminuojamos kitos radijo ir televizijos redakcijos. Jų egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo LRTV. Kadangi Statutas neatitinka Konkurencijos įstatymo, jis neatitinka ir Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtosios dalies.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje yra suformuluotas draudimas riboti konkurenciją. Šiam įstatymo straipsniui prieštarauja Nuostatų 3 punktas, kuriame šis draudimas yra pažeistas.

1. Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.“

Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją. Teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra viena iš vadinamųjų komunikacijų laisvių. Ji suprantama kaip kitiems asmenims skirtos informacijos skleidimas. Tik tokiame procese atsiranda visuomeninis kontaktas, formuojasi viešoji nuomonė.

Konstitucijos 25 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“

Šios normos paskirtis – garantuoti žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji taip pat saugo ir visą komunikacijos procesą, taigi ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Pareiškėjo teigimu, Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai prieštarauja Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas, nustatantys, kad Valdyba tvirtina Konkurso rezultatus, nes teisę skleisti informaciją bei idėjas padaro priklausomą nuo Valdybos, leidžia jai kištis į privačių masinės informacijos priemonių veiklą. Nagrinėjant, ar šios normos atitinka Konstituciją, būtina įvertinti Valdybos teisinį statusą.

Valdybos teisinis statusas nustatytas Statute, kurį Aukščiausioji Taryba patvirtino 1990 m. gegužės 10 d. nutarimu. Tuo metu Lietuvos radijo ir televizijos programas rengė ir transliavo tik valstybės įstaiga – LRTV. Statute suformuluoti LRTV uždaviniai – rinkti ir platinti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, kurti, skleisti ir saugoti kultūros vertybes, formuoti tolerantišką ir humanišką visuomenę ir kt., taip pat nustatyti veiklos principai – objektyvumas, demokratija, žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvė; įtvirtinta pliuralizmo, t. y. įvairių pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo, galimybė. Pagal Statuto 8 straipsnį LRTV vadovauja Valdyba ir generalinis direktorius. Valdyba kontroliuoja, kaip laikomasi Statuto (9.1 straipsnis), puoselėja valstybės nepriklausomybę, formuoja laidų politinę ir kultūrinę strategiją (9.4 straipsnis), atlieka kitus Statute numatytus veiksmus. Valdybai skiriamas svarbus vaidmuo kuriant naują pliuralistinį valstybės radiją ir televiziją. Valdyba sudaryta iš visuomenės ir LRTV darbuotojų atstovų. Reikšminga tai, kad tokiu būdu visuomenei buvo suteikta galimybė kontroliuoti valstybės radiją ir televiziją.

Tačiau šalyje pradėjus veikti privačioms radijo ir televizijos redakcijoms susidarė nauja situacija. LRTV tapo viena iš keleto radijo ir televizijos kompanijų. Valdyba, nors ir sudaryta Aukščiausiosios Tarybos, yra vienos įstaigos – LRTV vadovaujantis organas. Ji kontroliuoja, kaip laikomasi šios įstaigos Statuto, atsiskaito ne už savo, kaip nuo jokio programų rengėjo nepriklausomo organo, darbą, bet už vadovaujamos įstaigos – LRTV veiklą. Taigi Valdyba pagal statusą turi apsiriboti tik valstybės radijo ir televizijos veikla. Būdama tokio statuso, Valdyba negali turėti įgalinimų daryti poveikį privačioms radijo ir televizijos redakcijoms.

Daugelyje valstybių veikia nepriklausomi nuo programų rengėjų radijo ir televizijos transliacijų koordinacijos ir kontrolės organai, kuriems, be kitų funkcijų, pavedama spręsti licencijų, valstybei priklausančių transliavimo įrenginių suteikimo naudotis privačioms redakcijoms klausimus (pvz., Švedijoje Transliacijų komisija yra atsakinga už licencijavimo procedūras; Danijoje Transliacijų komitetas priima galutinius sprendimus paskirstant siųstuvus, suteikiant licencijas; Lenkijoje Šalies radiofonijos ir televizijos tarybos pirmininkas spaudoje skelbia apie galimybę privačioms organizacijoms gauti koncesijas radijo ir televizijos programoms transliuoti, remdamasis šios Tarybos nutarimu priima galutinį sprendimą dėl koncesijų suteikimo). Valdyba, pagal Statutą būdama valstybės įstaigos – LRTV vadovaujantis organas, negali būti visų šalyje veikiančių radijo ir televizijos redakcijų veiklos koordinacijos ir kontrolės organas. Todėl ji neturi turėti teisės spręsti transliavimo įrenginių nuomos privačioms redakcijoms klausimus.

Valstybei nuosavybės teise priklausančius programų transliavimo įrenginius patikėjimo teise valdo ne LRTV, bet Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centras. Valdyba, kaip LRTV organas, taip pat neturi teisės disponuoti šiais įrenginiais.

Statuto 9.3 straipsnio norma, kad Valdyba „tvirtina Radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos konkurso komisijos sprendimus“, suponuoja tai, jog Valdyba gali ir netvirtinti Komisijos sprendimo. Kadangi Statute tokia Valdybos teisė nesaistoma jokiomis teisinėmis sąlygomis, faktiškai yra įteisintas nemotyvuotas, vienašališkas Konkurso rezultatų nustatymas, o tai sudaro galimybę Konkurse dalyvavusių privačių masinės informacijos priemonių veiklai kliudyti. Statute taip pat nenustatyti Komisijos nutarimo svarstymo bei sprendimo šiuo klausimu priėmimo terminai. Vilkinant priimti sprendimą taip pat gali būti kliudoma skleisti informaciją bei idėjas.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Statuto 9.3 straipsnio ir analogiško Nuostatų 3 punkto norma, kuri yra ir Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo „Dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos patvirtinimo“ 2 punkte, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai.

2. Konstitucijos 44 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.“

Monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje. Monopolis yra ir tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos.

Taigi Konstitucijos 44 straipsnio antrosios dalies norma neleidžia valstybei, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, kitoms institucijoms ar asmenims monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimo ir skleidimo, suponuoja atitinkamą teisinį antimonopolinį sureguliavimą.

Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta, kad masinės informacijos priemonės yra ir televizijos bei radijo laidos, kurias rengia ir platina valstybinės, politinės, visuomeninės organizacijos bei visuomeniniai judėjimai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. Masinės informacijos priemonėms atstovauja televizijos ir radijo redakcijos, kitos įstaigos ar asmenys, rengiantys ir skleidžiantys masinę informaciją.

Statuto 7 straipsnyje yra nustatyta: „Lietuvos radijas ir televizija valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu.“ „Teisė valdyti“ ir „teisė naudotis“ yra nuosavybės teisės turinio sąvokos, todėl klausimas, ar minėtoje normoje yra įtvirtintas LRTV monopolis, pirmiausia svarstytinas nuosavybės teisės požiūriu.

Pagal Civilinio kodekso 97 straipsnį vienas iš viešosios nuosavybės teisės subjektų yra valstybė. Subjektines nuosavybės teises visiškai įgyvendina aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos (Civilinio kodekso 99 straipsnio pirmoji dalis). Tuo tarpu valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais) (Civilinio kodekso 99 straipsnio antroji dalis).

Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 6 straipsnyje yra nustatyta: „Pašto ir elektros ryšių tinklai bei priemonės, kurias valdo valstybinės ryšių įmonės, yra Lietuvos Respublikos valstybinė nuosavybė. Paskiri vietiniai miesto ir kaimo telefono, radijo ir televizijos tinklai bei stotys gali būti savivaldybių, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų nuosavybė.“ Valstybinius radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginius patikėjimo teise valdo Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centras. Šiuos įrenginius jis nuomoja valstybiniams juridiniams asmenims, privačioms radijo ir televizijos redakcijoms bei fiziniams asmenims.

Pagal Statuto 7 straipsnį LRTV valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu. Pirmumo teisę įgyvendina pagal Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimą „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“ ne konkurso tvarka nuomodama programų transliavimo įrenginius iš Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centro. Taigi Statute nustatyta LRTV teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu yra grindžiama valstybės nuosavybės teise į šį turtą. Ši nuosavybės teisė yra įtvirtinta įstatymuose, kurie šioje byloje nėra nagrinėjimo dalykas. Tai, kad ne privačioms redakcijoms, o valstybės įstaigai suteikiama pirmumo teisė naudotis valstybės turtu, turtinių santykių sureguliavimo atžvilgiu yra suprantamas ir minėtoms Civilinio kodekso normoms neprieštaraujantis teisinis sprendimas.

Tačiau šiuo atveju ne tai yra svarbiausia, nes kalbama ne tiek apie teisę turėti programų transliavimo techniką kaip nuosavybę, kiek apie išimtinę teisę ar galimybę skleisti informaciją ir tokiu būdu daryti išskirtinį poveikį viešajai nuomonei. Konstitucijoje įtvirtintas draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir informacijos skleidimą. Todėl apie valstybės ar valstybės įstaigos monopolį šioje srityje sprendžiama iš to, ar privačios radijo ir televizijos redakcijos turi teisę rengti ir transliuoti radijo ir televizijos programas pagal įstatymuose nustatytus visiems programų skleidėjams bendrus reikalavimus.

Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyta: „Masinės informacijos priemonės laisvai rengia ir skleidžia informaciją.“ Privačios radijo ir televizijos redakcijos gali turėti nuosavus vietinius radijo ar televizijos tinklus bei stotis (Ryšių įstatymo 6 straipsnis) arba nuomotis valstybei priklausančius transliavimo įrenginius (Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimas „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“). Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad Ryšių ir informatikos ministerija turi teisę konkurso būdu nuomoti valstybinius radijo ir televizijos siųstuvus, laidinės radiofikacijos ir kabelinės televizijos kanalus, tarp jų ir nuomojamus LRTV (laisvu nuo jų darbo metu). Analogiška norma yra įrašyta Nuostatų 1 punkte: „Ryšių ir informatikos ministerija Lietuvos radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginius, kuriais netransliuojamos programos, privačioms redakcijoms gali išnuomoti konkurso tvarka.“

Taigi Statuto 7 straipsnio norma, jog LRTV pirmumo teise naudojasi transliavimo įrenginiais, reiškia, kad, be šios valstybės įstaigos, jais galės naudotis ir kitos radijo ir televizijos redakcijos. Šioje normoje yra įtvirtinta garantija, kad valstybė ar jos įstaigos gali naudotis programų transliavimo įrenginiais. LRTV pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais nėra neribojama (viską apimanti). Pirmumo teisė reiškia tik teisę ne konkurso tvarka nuomoti šiuos įrenginius iš Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centro. Jeigu pirmumo teisė būtų suprantama kaip absoliuti valstybės teisė savo turimus transliavimo įrenginius panaudoti tik valstybės įstaigos LRTV programoms transliuoti, tai ši norma būtų ydinga. Ginčijamoje Statuto normoje nėra nurodytos įrenginių naudojimo sąlygos, garantuojančios kitų radijo ir televizijos redakcijų teisę transliuoti savo programas. Tačiau kvotos, kitos sąlygos, užtikrinančios pliuralizmą radijuje ir televizijoje, paprastai nustatomos įstatymuose, reguliuojančiuose apskritai masinės informacijos priemonių veiklą arba visų radijo ir televizijos priemonių veiklą. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Statuto 7 straipsnyje nėra įtvirtintas LRTV monopolis. Ši ginčijama norma neprieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio antrajai daliai.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad LRTV monopolinę padėtį įtvirtina Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas, pagal kuriuos Valdyba tvirtina Konkurso rezultatus. Pagal Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimą „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“ ir ginčijamus Nuostatus Ryšių ir informatikos ministerija konkurso būdu nuomoja privačioms redakcijoms valstybinio radijo ir televizijos nenaudojamus programų transliavimo įrenginius. LRTV Konkurse nedalyvauja. Konkursą organizuoja ir rezultatus nustato Vyriausybės patvirtinta komisija. Privačios radijo ir televizijos redakcijos išsinuomotais valstybiniais įrenginiais transliuoja savo programas. Dėl ginčijamų teisės normų LRTV padėtis netapo monopolinė.

Pažymėtina, kad valstybinio radijo ir televizijos idėja demokratinėse valstybėse nelaikoma nepriimtina. Europos žmogaus teisių komisija (EŽTK) prieš tam tikrą laiką laikėsi nuomonės, kad valstybė gali gana plačiai reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Ji rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 punktu, kuriame sakoma: „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Ši teisė apima laisvę laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimų licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.“ Paskutinis 1 punkto sakinys buvo aiškinamas taip: valstybės turi teisę, bet ne pareigą suteikti licencijas radijo ir televizijos transliacijoms (EŽTK,1968, 1972, 1976. Sprendimai dėl skundo leistinumo. Digest. S. 430-431). Šis požiūris keitėsi, ir pastaruoju metu Europos žmogaus teisių teismo praktika remiasi tuo, kad licencijų suteikimu neturima varžyti radijo ir televizijos laisvės, bet valstybinio radijo ir televizijos galimybė neatmetama. Svarbu, kad valstybinis radijas ir televizija, kaip ir bet kuri kita masinės informacijos priemonė, neturėtų informacijos skleidimo monopolio.

1994 m. gruodžio 7–8 d. įvykusi Ketvirtoji Europos ministrų konferencija, skirta masinės informacijos priemonių politikai, 1 rezoliucijoje pripažino, jog valstybinė transliacijos tarnyba, tiek radijas, tiek televizija, propaguoja vertybes, sudarančias politinių, teisinių ir socialinių demokratinių visuomenių struktūrų pagrindą, ir ypač pagarbą žmogaus teisėms, kultūrai ir politiniam pliuralizmui. Konferencijoje dalyvavusios valstybės įsipareigojo garantuoti valstybinių programų transliacijos tarnyboms nepriklausomybę nuo politinio ir ekonominio kišimosi, taip pat pabrėžė, kad valstybiniai programų transliuotojai turi būti tiesiogiai atsakingi visuomenei. Konferencija pažymėjo, kad ypač svarbus pastarųjų metų programų transliacijos pasikeitimas yra mišrios, t. y. valstybinės ir komercinės, transliacijos sistemos atsiradimas.

3. Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“

Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ūkinės veiklos laisvė reiškia teisę laisvai pasirinkti užsiėmimą ir gyvenamąją vietą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, teisę į sutarčių sudarymo laisvę, į konkurencijos laisvę.

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, jos įgyvendinimui nustatomi privalomi reikalavimai ir apribojimai. Tačiau valstybė ir kiti subjektai negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą. Neleistina apribojimais paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

Privačios radijo ir televizijos transliacijos – tai viena iš ūkinės veiklos sričių. Pagal Statutą LRTV taip pat turi teisę užsiimti ūkine veikla: leisti knygas, periodinius leidinius, rengti ir transliuoti komercines laidas ir reklamą, organizuoti kitus komercinio pobūdžio renginius. Todėl santykiams, susijusiems su masinės informacijos priemonių veikla, taikomos tiek informacijos laisvę įtvirtinančios, tiek ūkinę veiklą reglamentuojančios teisės normos.

Tiek privačios radijo ir televizijos redakcijos, tiek LRTV yra ūkinės veiklos dalyvės. Tuo tarpu Statuto 9.3 straipsnyje ir Nuostatų 3 punkte vienos iš jų – LRTV vadovaujančiam organui Valdybai yra suteikta teisė tvirtinti programų transliavimo įrenginių privačioms redakcijoms nuomos konkursų rezultatus. Tačiau suteikimas vienam iš tos pačios ūkinės veiklos dalyvių ar jo organui teisės priimti sprendimus, turinčius įtakos tai ūkinei veiklai, nesiderina su ūkio subjektų lygiateisiškumo nuostata. Toks teisinis sureguliavimas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos įgyvendinimą padaro priklausomą nuo valstybės įstaigos vadovaujančio organo. Tai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai daliai.

4. Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos: „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.“

Pareiškėjo teigimu, Statuto 7 straipsnis, kuriame nustatyta, kad LRTV valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam sąžiningos konkurencijos laisvės principui. Sąžiningos konkurencijos laisvės samprata yra sukonkretinta Konkurencijos įstatyme. Todėl ginčijamas Statuto 7 straipsnis vertintinas remiantis ne tik Konstitucijos, bet ir Konkurencijos įstatymo normomis. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį konkurencija – tai varžybos, kurių metu ūkiniai subjektai, nepriklausomai veikdami rinkoje, riboja vienas kito galimybes dominuoti toje rinkoje ir skatina vartotojams reikalingų prekių gamybą bei jos efektyvumo didinimą; prekė – tai veiklos rezultatas, realizavimui skirta produkcija, patarnavimai, paslaugos. Įstatymu ūkiniams subjektams draudžiama atlikti konkurenciją ribojančius veiksmus bei nesąžiningos konkurencijos veikas; valstybės valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie riboja ūkinių subjektų savarankiškumą, ūkinių sutarčių sudarymą, trukdo steigti naujus ar pertvarkyti esamus ūkinius subjektus ir pakeisti jų veiklos pobūdį, suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkinius subjektus arba kaip nors kitaip riboja konkurenciją (6 straipsnis).

Privilegija – tai išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, organizacijai, kitam subjektui. Statuto 7 straipsnyje LRTV suteikta teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudotis siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu nėra privilegija. Teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais – tai, kaip nutarime jau minėta, yra valstybės nuosavybe į šį turtą grindžiami, teisiškai motyvuoti įgalinimai. Statuto norma nepaneigiama privačių radijo ir televizijos stočių teisė nuomotis valstybinius transliavimo įrenginius, taip pat ja nedraudžiama įsigyti tokių įrenginių privačion nuosavybėn. LRTV pirmumo teisė naudotis valstybei priklausančiais siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu šiuo atveju vertintina ne kaip neribojama teisė, o tik kaip valstybės įstaigos veiklos garantija. Atsižvelgiant į tokį normos interpretavimą darytina išvada, kad Statuto 7 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai.

Sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimo priemonės yra nustatytos Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje. Jame valstybės valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius aktus ar atlikti veiksmus, kurie riboja konkurenciją.

Ginčijamame Nuostatų 3 punkte Valdybai suteikta teisė tvirtinti Konkurso rezultatus šiame Konstitucinio Teismo nutarime įvertinta kaip galimybė kliudyti privačių radijo ir televizijos redakcijų veiklai. Tai savo ruožtu ribotų sąžiningą, laisvą konkurenciją. Todėl darytina išvada, kad Nuostatų 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui.

1) 7 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

2) 9.3 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai ir 46 straipsnio pirmajai daliai.

1) 3 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai, 46 straipsnio pirmajai ir ketvirtajai dalims bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 6 straipsniui;

2) 12 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai bei 3 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Algirdas Gailiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė

Stasys Šedbaras

Juozas Žilys