Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Andriui Kubiliui ir Zenonui Juknevičiui,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo Pirmininko pavaduotojui Juozui Bernatoniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. birželio 28 d. išnagrinėjo bylą Nr. 13/93 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimas „Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. kovo 23 d. priėmė nutarimą „Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus“ (Žin., 1993, Nr. 10-241). Šio nutarimo 1 punktu buvo keičiama Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtis išbraukiant iš jos 13 narių. 2 punktu Seimas pavedė Vyriausiajai rinkimų komisijai, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimais, įvykdyti Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio reikalavimą ir paskelbti galutinius rinkimų rezultatus 20-oje Baltijos, 22-oje Pajūrio ir 64-oje Šakių rinkimų apygardose.
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimas „Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktą.
Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkte yra nustatyta, kad Seimas turi teisę tik sudaryti Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keisti jos sudėtį. Konstitucijos 5 straipsnyje sakoma, jog „valdžios galias riboja Konstitucija“, o tai reiškia, kad Seimas neturi galios daryti kokių nors pavedimų Vyriausiajai rinkimų komisijai.
Remdamasis šiais motyvais, pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą pripažinti minėtą nutarimą neatitinkančiu Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkto nuostatų.
Teisminiame posėdyje pareiškėjo atstovai akcentavo, kad Vyriausioji rinkimų komisija yra savarankiška institucija, todėl Seimas neturėjo teisės duoti jai pavedimų. Seimo galios yra apibrėžtos Konstitucijos 67 straipsnyje, kuriame tokia teisė nenumatyta.
Suinteresuoto asmens atstovas bylos parengtinio tyrimo metu paaiškino, kad ginčijamas Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkto nuostatoms ir pateikė tokius argumentus.
Pareiškėjas teigia, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktą Seimas turi teisę tik sudaryti Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keisti jos sudėtį. Tačiau kaip tik tai ir buvo padaryta, nes Seimo nutarimo 1 punkte nutarta pakeisti Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtį išbraukiant iš jos 13 komisijos narių, atsisakiusių vykdyti Seimo rinkimų įstatymą. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo pateikti argumentai galėtų būti taikomi tik ginčijamo Seimo nutarimo 2 punktui, nes ten iš tikrųjų nutarta „pavesti Vyriausiajai rinkimų komisijai, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimais, įvykdyti Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio reikalavimą ir paskelbti galutinius rinkimų rezultatus 20-oje Baltijos, 22-oje Pajūrio ir 64-oje Šakių rinkimų apygardose“. Tačiau tokį Seimo pavedimą, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, lėmė konkrečios aplinkybės ir būtinumas užkirsti kelią Konstitucijos pažeidimams, todėl tai neprieštaravo konstitucinėms normoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pagal Lietuvos demokratinės darbo partijos ieškinius pripažino nepagrįstais Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus anuliuoti atskirų rinkimų apylinkių balsavimo rezultatus. Tuo tarpu Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė vykdyti teismo sprendimus bei paskelbti galutinius apygardų rinkimų rezultatus, atsisakė vykdyti Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio reikalavimus.
Seimo 1993 m. sausio 14 d. nutarimu buvo sudaryta Seimo komisija Vyriausiosios rinkimų komisijos veiklai ištirti. Ginčijamas Seimo nutarimas buvo priimtas remiantis kaip tik šios komisijos tyrimo išvadomis. Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad tuo metu dar neveikė Konstitucinis Teismas, todėl tik Vyriausioji rinkimų komisija galėjo atitaisyti savo padarytus šiurkščius įstatymo pažeidimus. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamo Seimo akto 2 punktas yra tiesiogiai susijęs su Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėties pakeitimu. Be to, ginčijamas Seimo pavedimas nesukėlė naujų teisinių pasekmių, kadangi Vyriausioji rinkimų komisija privalėjo paskelbti galutinius rezultatus jau po Aukščiausiojo Teismo sprendimų.
Remdamasis šiais argumentais, suinteresuoto asmens atstovas prašo Konstitucinį Teismą pripažinti, kad Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimas „Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: „Valdžios galias riboja Konstitucija“. Pirmiausia tai reiškia, kad šiame straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės bei Teismo valdžios galių ribas apibrėžia pati Konstitucija. Kiekvienos minėtos institucijos statusas reglamentuojamas atskirame Konstitucijos skirsnyje, o pagrindinės konstitucinės nuostatos dar detalizuojamos specialiuose įstatymuose. Seimo konstitucinis statusas yra apibrėžtas Konstitucijos V skirsnyje „Seimas“, o jo struktūra ir darbo tvarka nustatyta Seimo statute (Konstitucijos 76 straipsnis).
Vyriausioji rinkimų komisija yra Seimo sudaryta institucija (Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktas), todėl yra tam tikra Seimo kontrolės teisė šiai institucijai, kiek tai neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms dėl valstybės valdžios galių ribojimo. Visų pirma tai grindžiama Konstitucijos 61 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kurioje yra įtvirtinta tokia parlamentinės kontrolės forma, kaip Seimo nario paklausimo teisė. Išimtis iš šiame straipsnyje minimų „valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas“, taikoma teismams, nes jų nepriklausomumas laiduojamas Konstitucijos 109 ir 114 straipsniuose. Toks Vyriausiosios rinkimų komisijos nepriklausomumas Konstitucijoje nenumatytas.
Antra, tam tikras Seimo galimybes kontroliuoti išreiškia ir Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkte įtvirtinta Seimo teisė keisti Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtį. Pažymėtina, kad Seimo prerogatyva keisti Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtį Konstitucijoje jokiais kriterijais neapibrėžta, tačiau ją riboja paties Seimo priimto Seimo rinkimų įstatymo atitinkamos nuostatos.
Pagaliau Konstitucijos 107 straipsnyje yra įtvirtinta Seimo teisė pačiam priimti galutinį sprendimą tais atvejais, kai pažeidžiami rinkimų įstatymai. Toks Seimo sprendimas turi būti grindžiamas Konstitucinio Teismo išvada. Kilus abejonėms, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus, prašyti Konstitucinio Teismo išvados pagal Konstitucijos 106 straipsnio penktąją dalį gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų – ir Respublikos Prezidentas.
2. Tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Seimo nutarimas, Konstitucinis Teismas dar nefunkcionavo, todėl ir Konstitucijoje nustatytas ginčų dėl rinkimų įstatymų pažeidimų nagrinėjimo bei sprendimo mechanizmas negalėjo būti taikomas. Buvo pasinaudota teisminės kontrolės būdu, numatytu galiojusiame Seimo rinkimų įstatyme – galimybe apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus dėl rinkimų rezultatų Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Aukščiausiasis Teismas savo sprendimais nustatė Vyriausiosios rinkimų komisijos padarytus Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus trijose rinkimų apygardose ir panaikino neteisėtus bei nepagrįstus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus. Teismo sprendimų motyvuose buvo nurodyta, kad teismas neįrašo į savo sprendimus įpareigojimo Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtinti kitokius rinkimų rezultatus, nes patvirtinti teisingus rinkimų rezultatus ir juos paskelbti Vyriausiąją rinkimų komisiją įpareigoja Seimo rinkimų įstatymas (75–79 straipsniai). Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija 1993 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo sprendimų vykdymo“, kuriame konstatavo, kad, nepaisant Aukščiausiojo Teismo priimtų sprendimų, „neranda juridinio pagrindo keisti 1992 m. lapkričio 22 d. nutarimo, patvirtinančio galutinius Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse ir daugiamandatėje apygardose“. Teismo sprendimo juridinė galia prilygsta įstatymui, todėl teismo sprendimų niekas negali nevykdyti.
Susiklosčius tokiai padėčiai, Seimas sudarė parlamentinę komisiją Vyriausiosios rinkimų komisijos veiklai ištirti. Remdamasis šios komisijos išvadomis, Seimas 1993 m. kovo 23 d. priėmė nutarimą „Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus“. Ginčijamo Seimo nutarimo preambulėje konstatuotas Vyriausiosios rinkimų komisijos atsisakymas vykdyti teismo sprendimus bei Seimo rinkimų įstatymą. Minėto nutarimo 1 punktu buvo keičiama Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtis, t. y. jis atitinka Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktą.
Seimas Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimų nepanaikino ir vietoje jų naujų sprendimų dėl rinkimų rezultatų nepriėmė. Nutarimo 2 punktu Vyriausiajai rinkimų komisijai buvo pavesta atlikti savo pareigą, t. y. įvykdyti Aukščiausiojo Teismo sprendimus bei Seimo rinkimų įstatymą. Iš esmės minėtas 2 punktas neturėjo savarankiško naujo turinio, o tik pakartojo Aukščiausiojo Teismo sprendimų motyvuose minimą Vyriausiosios rinkimų komisijos pareigą įvykdyti Seimo rinkimų įstatymo reikalavimus. Todėl toks pavedimas negali būti laikomas nepagrįstu ar neteisingu, nes šiuo konkrečiu atveju juo buvo siekiama pašalinti teismo nustatytus įstatymo pažeidimus. Minėto nutarimo 2 punktas nelaikytinas Seimo kompetencijos viršijimu, nes pagal Konstitucijos 107 straipsnio trečiosios dalies normas iškilus ginčams dėl rinkimų rezultatų Seimas turi teisę ir pats priimti galutinį sprendimą. Ginčijamu atveju buvo apsiribota Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkte nustatytų įgaliojimų vykdymu.
Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad minėtas Seimo sprendimas, priimtas tokiomis aplinkybėmis, kai buvo ignoruojami Aukščiausiojo Teismo sprendimai ir nerandama teisinių būdų priversti tuos sprendimus įvykdyti, vertintinas kaip neišvengiama priemonė, nes juo buvo įveiktas teisminės valdžios galių ignoravimas.
Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Seimo nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimas „Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Vladas Pavilonis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė
Stasys Šedbaras
Juozas Žilys
