Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 5 punkto pakeitimo" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,

dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovei Seimo narei Vilijai Aleknaitei-Abramikienei,

suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo nariui Petrui Papovui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. balandžio 8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/94 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12, 28 straipsniams ir 29 straipsnio pirmajai daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ (Žin., 1994, Nr. 2-24).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą pripažinti Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, 28 straipsniui ir 29 straipsnio pirmajai daliai.

Pareiškėjas savo prašymą grindžia tuo, jog minėtame nutarime nustatoma norma, kad asmenys, tarnavę Sovietų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose ir iki 1992 m. kovo 1 d. nutraukę tarnybą bei iki 1991 m. lapkričio 4 d. gavę Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimus arba pažymėjimus apie apsisprendimą dėl pilietybės, įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir jiems gali būti išduoti piliečio pasai. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 12 straipsnyje nurodoma, kad pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, o pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, tuo tarpu Seimas šį klausimą išsprendė nutarimu.

Pareiškėjas teigia, jog šis nutarimas prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio antrajai daliai, kurioje nurodoma, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. „Asmenys, iki 1992 m. kovo 1 d. tarnavę Sovietų kariuomenėje bei kitose represinėse tos valstybės struktūrose, privalėjo būti ir buvo SSRS piliečiai, todėl jų gauti apsisprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai yra neteisėti. Tuo būdu šis nutarimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui. Nutarimu Seimas įteisina pilietybę nepriklausomai nuo to, ar asmuo ją gavo teisėtai. Taip pat pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)“.

Teisminio posėdžio metu pareiškėjo atstovė pateikė šiuos papildomus argumentus.

Faktą, kad Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos Lietuvoje buvo neteisėtai, patvirtina daugelis teisės aktų: Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimas „Dėl 1939 m. Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. kreipimasis „Į TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką“, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 19 d. pareiškimas „Dėl Tarybinių ginkluotųjų pajėgų Lietuvoje statuso“, o iš dalies ir SSRS liaudies deputatų suvažiavimo 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Sovietų Sąjungos kariuomenė buvo Lietuvoje neteisėtai, todėl nėra pagrindo teigti, kad asmenys, kurie sudarė tą kariuomenę, yra teisėtai atvykę į Lietuvą. Iš to darytina išvada, jog faktinis Sovietų Sąjungos kariškių buvimas Lietuvos teritorijoje dar nereiškė, kad jie Lietuvoje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, nes:

konstatuoja:

Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Valstybių pilietybės įstatymai tiksliai reglamentuoja pilietybės įgijimo sąlygas bei tvarką, numatydami priesaiką valstybei ar ištikimybės pasižadėjimą (išskyrus atvejus, kai pilietybė įgyjama gimstant), drausdami arba labai ribodami dvigubą pilietybę. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje įprastu dvigubos pilietybės įteisinimo būdu yra laikomas dvišalių tarptautinių sutarčių dėl dvigubos pilietybės tarp suinteresuotų valstybių sudarymas.

Lietuvos Respublikos 1989 m. Pilietybės įstatymas nenumatė galimybės Lietuvos piliečiui kartu būti ir kitos valstybės piliečiu. Šią nuostatą įtvirtino ir Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 13 straipsnio antrojoje dalyje buvo skelbiama: „Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu“. Minėta konstitucinė nuostata vėliau buvo patikslinta Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 ir 35 straipsnių taikymo tvarkos“. Jame buvo išaiškinta: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos pilietybė jam suteikta išimties tvarka pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnį“. Dviguba pilietybė tapo griežčiau ribojama 1991 m. balandžio 16 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio papildymo“, kuriuo minėtas straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atvejus, buvo papildytas 4 punktu, numatančiu pilietybės netekimą dar tokiu pagrindu: „įgijus kitos valstybės pilietybę“. Tiesa, vėliau dvigubos pilietybės ribojimo Lietuvoje nuostatos dar buvo koreguojamos numatant papildomas šio draudimo išimtis. Tačiau tai buvo daroma tik vienos kategorijos asmenų – iki 1940 m. birželio 15 d. buvusių Lietuvos piliečiais ir jų palikuonių atžvilgiu. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo samprotauti, kad, išskyrus minėtus įstatymo numatytus atvejus, dar kiti asmenys, įgyjantys Lietuvos Respublikos pilietybę, galėtų kartu būti ir kitų valstybių piliečiai.

Lietuvos Respublikos 1989 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos piliečiai yra:

„1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 metų birželio 15 dienos buvusieji nuolatiniai dabartinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje;

2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai;

3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės;

4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą“.

Akivaizdu, kad kiekviename minėto straipsnio punkte nurodoma visiškai skirtinga asmenų grupė, turėjusi specifinių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl įstatymu jiems buvo numatyti ne tik bendri reikalavimai, bet ir skirtinga atskirų grupių asmenų įpilietinimo tvarka arba papildomos sąlygos pilietybei įgyti.

Bendri reikalavimai ir sąlygos visų grupių asmenims buvo šie: pradžioje visi jie buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, nes jiems buvo garantuota teisė laisvai apsispręsti dėl pilietybės; visiems jiems būtina sąlyga tapti Lietuvos piliečiais buvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje; apsisprendę dėl Lietuvos pilietybės, visi jie privalėjo duoti ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą.

Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys ex oficio (pagal turėtą teisę) tapo Lietuvos Respublikos piliečiais – jiems tik reikėjo įrodyti atitinkamas aplinkybes ir paprašyti išduoti piliečio dokumentus. Jų teisė apsispręsti dėl pilietybės iš esmės reiškė teisę atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tuo požiūriu visiškai skirtinga buvo kitų grupių asmenų padėtis. 1 straipsnio 4 punkte minimi asmenys pilietybę galėjo įgyti pagal kitus Pilietybės įstatymo straipsnius: 7 (pilietybės suteikimas išimties tvarka), 15 (pilietybės suteikimas natūralizacijos būdu) ir kt. Skirtinga buvo ir asmenų, minimų 1 straipsnio 3 punkte, įpilietinimo sąlygos ir tvarka. Nuo asmenų, minimų 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose, jie skyrėsi tuo, kad anksčiau nebuvo turėję tvirtų nuolatinių teisinių ryšių su Lietuva. Faktiškai tai buvo persikėlėliai, atvykę iš vietovių, esančių už Lietuvos ribų. Jie paprastai turėjo Sovietų Sąjungos pilietybę. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, čia jie tapo užsieniečiais. Kitose valstybėse pilietybė tokiems asmenims paprastai teikiama tik natūralizacijos būdu. Lietuvoje pilietybė jiems buvo teikiama gerokai supaprastinta tvarka. Iš šių asmenų buvo reikalaujama nuolat gyventi Lietuvos teritorijoje, taip pat turėti čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Jie per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t. y. galėjo pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę arba tapti Lietuvos piliečiais. Šį atvejį galima traktuoti kaip pilietybės įgijimą optacijos būdu, nes, atkūrus nepriklausomą valstybę ir pasibaigus okupacijai, daliai gyventojų, praeityje neturėjusių tvirtų teisinių ryšių su buvusia Lietuvos valstybe, buvo suteikta teisė pasirinkti pilietybę.

Optacija kaip pilietybės įgijimo būdas paprastai vykdoma dvišalių tarptautinių sutarčių pagrindu. Šią vienašališkai Lietuvos paskelbtą pilietybės pasirinkimo galimybę (t. y. faktiškai optaciją) vėliau pripažino ir Rusija kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja. Tarptautiniu lygiu de jure šis optacijos principas faktiškai buvo įformintas 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje pasirašytoje Lietuvos ir Rusijos sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“.

Pagal 1989 m. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą asmenims, gimusiems ne Lietuvoje (išskyrus atvejus, kai bent vienas iš jų tėvų ar seneliai buvo gimę Lietuvos teritorijoje arba buvo Lietuvos piliečiai), būtina sąlyga Lietuvos pilietybei įgyti buvo jų nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje ir nuolatinės darbo vietos arba nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas Lietuvoje. Tik tokiems asmenims pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 punktą buvo suteikta teisė per dvejus metus nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. lapkričio 4 d., laisvai apsispręsti dėl pilietybės.

Šios įstatymo nustatytos sąlygos turėjo esminę reikšmę sprendžiant pilietybės klausimus. Jos turi prioritetą asmens apsisprendimo dėl Lietuvos pilietybės atžvilgiu, t. y. tik minėtas sąlygas atitinkantis asmuo įgyja teisę apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės. Ir priešingai – kai tas asmuo neatitinka minėtų sąlygų pilietybei gauti, jo pareikštas noras tapti Lietuvos Respublikos piliečiu nesukuria teisinių pasekmių, o jeigu tuo pagrindu buvo gautas piliečio pažymėjimas arba pažymėjimas apie apsisprendimą tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, tai jis turi būti laikomas niekiniu.

Todėl ypatingą svarbą įgyja minėtų sąvokų „nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje“ bei „nuolatinė darbo vieta arba nuolatinis legalus pragyvenimo šaltinis Lietuvoje“ traktavimas. Įstatyme tos sąvokos nebuvo pakankamai išsamiai apibrėžtos, todėl jų aiškinimas formavosi praktiškai taikant įstatymo normas, jų turinys buvo nuolat tikslinamas Aukščiausiosios Tarybos nutarimuose. Tos sąvokos pakankamai aiškiai buvo apibrėžtos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 3 punkte, kuriame buvo nustatyta, kad „nuolat gyvenančiu Lietuvoje laikomas asmuo, jeigu jis:

– įrašytas į Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų registrą;

– ir yra įgijęs pagal nuosavybės teisę ar neterminuotai išsinuomojęs gyvenamąją patalpą Lietuvoje arba yra savininko ar nuomininko šeimos narys;

– ir dirba Lietuvoje pagal darbo sutartį ar turi kitą apmokestinamą užsiėmimą Lietuvoje, yra išlaikytinis ar gauna Lietuvoje legalią pensiją;

– ir moka Lietuvos teritorijoje pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius ar įstatymų nustatyta tvarka yra nuo jų atleistas“.

Dėl šių sąvokų aiškinimo didesnių abejonių nereiškiama, tik tvirtinama, kad minėtas nutarimas ir jo nuostatos taikytinos vien naujajam (1991 m.) Pilietybės įstatymui. Todėl teigiama, kad norint įrodyti nuolatinį gyvenimą Lietuvos teritorijoje pagal 1989 m. Pilietybės įstatymą turėtų būti remiamasi buvusia gyventojų registracija. Tai abejotinas teiginys, nes buvusi gyventojų laikinoji ir nuolatinė registracija iš esmės buvo administracinė priemonė, varžiusi vieną iš pagrindinių žmogaus teisių – teisę laisvai judėti valstybės teritorijoje ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą. Pažymėtina ir tai, kad tokia registracijos tvarka buvo aiškiai diskriminacinio pobūdžio, nes registracijos suvaržymai nebuvo taikomi okupacinės kariuomenės kariškiams ir kitiems okupacinio režimo pareigūnams (jiems buvo taikomos išimtys bei lengvatos). Svarbu ir tai, kad kariškiai patys negalėjo laisvai pasirinkti savo buvimo vietos, nes buvo dislokuojami ir periodiškai kilnojami aukštesnės karinės valdžios sprendimu.

Lietuvos teritorijoje dislokuotų Sovietų Sąjungos karinių dalinių karių statuso klausimas buvo iškilęs rengiant 1990 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių tarybų rinkimus. Pradžioje Aukščiausioji Taryba savo 1989 m. rugsėjo 29 d. ir tų pačių metų gruodžio 7 d. nutarimais buvo išaiškinusi, kad Lietuvos teritorijoje dislokuotų Sovietų Sąjungos karinių dalinių kariai rinkimuose dalyvauja bendra (t. y. senąja okupacine) tvarka: kariniuose daliniuose sudaromos atskiros rinkimų komisijos, atskiri rinkėjų sąrašai, karių susirinkimuose keliami kandidatai į deputatus. Tačiau vėliau, kai Lietuvos piliečių iniciatyva buvo pareikalauta surengti referendumą dėl Sovietų Sąjungos karių galimybės dalyvauti rinkimuose, 1990 m. sausio 15 d. Aukščiausioji Taryba savo nutarimu minėtus išaiškinimus pripažino netekusiais galios ir nustatė, kad rinkimuose dalyvauja tik tie Sovietų Sąjungos kariai, kurie pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnį gali būti Lietuvos piliečiais. Vadinasi, dar iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo buvo nustatyta, kad okupacinės kariuomenės kariai neturi teisės dalyvauti Lietuvoje organizuojamuose rinkimuose, išskyrus tuos asmenis, kurie pagal 1989 m. Pilietybės įstatymą galėjo būti pripažinti Lietuvos piliečiais. Tai buvo tie asmenys, kurie buvo pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiais pagal šio Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktus bei kiti asmenys, kurie nustatyta juridine tvarka jau buvo tapę Lietuvos Respublikos piliečiais.

Lietuvos požiūris į šalyje esančias Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas kaip į okupacinę kariuomenę oficialiai buvo pareikštas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarime „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 19 d. pareiškime „Dėl Tarybinių ginkluotųjų pajėgų Lietuvoje statuso“ ir daugelyje kitų Aukščiausiosios Tarybos dokumentų. Atitinkamai buvo vertinama KGB, vidaus kariuomenė ir kitos Lietuvoje veikusios Sovietų Sąjungos represinės struktūros. Pažymėtina, kad Lietuvos aneksijos ir okupacijos 1940 m. faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Tai buvo pripažinta ir 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje pasirašytos Lietuvos ir Rusijos sutarties „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ preambulėje.

Todėl ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nuostatos iš esmės grindžiamos tuo pačiu okupacinės kariuomenės neteisėto buvimo kitos valstybės teritorijoje traktavimu su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Pažymėtina, kad minėto nutarimo buvęs 5 punktas turėjo būti taikomas tik neteisėtai Lietuvoje buvusiems svetimos valstybės okupacinės kariuomenės kariškiams bei asmenims, tarnavusiems svetimos valstybės represinėse struktūrose. Teiginys, kad „asmenys, tarnaujantys po 1940 m. birželio 15 d. neteisėtai Lietuvoje esančiose Sovietų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose, vidaus reikalų kariuomenės, saugumo ir kitose teisėsaugos bei represinio pobūdžio struktūrose, negali būti laikomi nuolat gyvenančiais ar dirbančiais Lietuvoje“, buvo logiškai susijęs su minėtais oficialiais Lietuvos parlamento pareiškimais dėl okupacinės kariuomenės buvimo Lietuvoje ir negali būti vertinamas kaip naujas 1989 m. Pilietybės įstatymo nuostatų traktavimas. Taip pat negalima sutikti su aiškinimu, kad okupacinės kariuomenės vertinimas galįs būti skirtingas laiko atžvilgiu. Akivaizdu, kad nepriklausomai nuo laiko:

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ pagal turinį prieštarauja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui, o pagal formą – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Algirdas Gailiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys