LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS
POTVARKIS
DĖL PRAŠYMO DALIES PRIĖMIMO IR JO DALIES GRĄŽINIMO
2017 m. kovo 8 d. Nr. 2B-8
Vilnius
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25, 84 straipsniais,
p r i i m a m a s pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-2/2017 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (2011 m. birželio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatytas senaties terminas, per kurį turto arba verslo vertintojas gali būti patrauktas drausminėn atsakomybėn,
ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.
Bylai suteikiamas numeris 3/2017.
1. Pareiškėja taip pat prašo ištirti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2011 m. birželio 22 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) atitiktį Konstitucijai ir kitais aspektais.
2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.
Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius inter alia teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimai).
3. Atlikus pareiškėjos prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų pagrindžiančių jos abejones dėl kitų savo ginčijamų Įstatymo nuostatų (ar aspektų) atitikties Konstitucijai.
3.1. Pareiškėja prašo ištirti, be kita ko, ar Įstatymas tiek, kiek jame nėra nustatytas senaties terminas, per kurį asmuo gali būti patrauktas drausminėn atsakomybėn, neprieštarauja konstituciniams atsakingo valdymo, teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams, tačiau argumentų dėl jo atitikties minėtiems konstituciniams principams prašyme nepateikia.
3.2. Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 10 straipsnio 11 dalis pagal normos turinį, t. y. ta apimtimi, kuria numato, jog kiekvienu atveju turto vertintojui skiriant drausminę nuobaudą – turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą arba galiojimo panaikinimą, laikoma, kad yra sustabdytas arba panaikintas visų sričių (nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto ir verslo vertinimo), taip pat tiek turto arba verslo vertintojo eksperto (aukščiausios), tiek vertintojo (aukštesnės), tiek vertintojo asistento (žemesnės) kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas, nepriklausomai nuo to, kurioje iš vertinimo sričių pažeidimas padarytas, pažeidimo pobūdžio ir kitų reikšmingų pažeidimo aplinkybių, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijos 48 straipsniui, konstituciniams proporcingumo ir teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Konstitucijos 109 straipsnio pirmai daliai“.
3.2.1. Pareiškėja, prašymo motyvuojamojoje dalyje pateikdama argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties, kiek nurodyta, Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje yra įtvirtintas draudimas bausti antrą kartą už tą patį nusikaltimą, nurodo, kad Įstatymo 10 straipsnio 11 dalies nuostata iš esmės nustato papildomą Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktuose nenustatytą sankciją turto arba verslo vertintojui.
Pažymėtina, kad aiškinant Įstatymo 10 straipsnio 11 dalies ir 29 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktų nuostatas kartu matyti, kad jose yra nustatytos dvi nuobaudos – turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo (ar pažymėjimų, jei vertintojas jų turi daugiau nei vieną) galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos pažymėjimo (ar pažymėjimų, jei vertintojas jų turi daugiau nei vieną) galiojimo panaikinimas. Taigi Įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje, skirtingai, nei teigia pareiškėja, nėra įtvirtinta papildoma drausminė nuobauda.
3.2.2. Pareiškėja, prašymo motyvuojamojoje dalyje pateikdama argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties, kiek nurodyta, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsniui, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam proporcingumo principui, teigia, kad Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktuose nustatytos drausminės nuobaudos skiriamos už konkrečius turto arba verslo vertintojo padarytus pažeidimus konkrečioje vertinimo srityje, todėl pagal Įstatymo 10 straipsnio 11 dalį turto arba verslo vertintojui skiriama sankcija – visų sričių turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas arba sustabdymas negali būti vertinama kaip proporcinga padarytam pažeidimui, nes ginčijama procedūrinė norma atima iš turto arba verslo vertintojo galimybę atlikti vertinimus ir tose srityse, kuriose nebuvo nustatyta jokių turto arba verslo vertintojo drausminių pažeidimų.
Pažymėtina, jog prašyme neatsižvelgiama į tai, kad pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 dalį turto arba verslo vertintojai atsako už Įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertinimo metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus, neišskiriant konkrečių vertinimo sričių, kuriose padaryti pažeidimai. Pažeidimai gali būti tiek specialių, konkrečiai vertinimo sričiai taikomų reikalavimų, tiek bendrų, visoms vertinimo sritims taikomų reikalavimų ar standartų.
Pareiškėjos teigimu, įstatymų leidėjui išskiriant vertinimo veiklą į tris skirtingas, savarankiškas ir kompetencijos požiūriu nesusijusias (skirtingi kvalifikacijos pažymėjimai, kompetencijos reikalavimai, egzaminai ir kt.) vertinimo sritis (kilnojamojo turto, nekilnojamojo turto ir verslo vertinimas), vienoje iš jų vertintojo padarytas drausmės pažeidimas negali būti pagrindas apskritai uždrausti vertintojui vykdyti veiklą, susijusią su kitomis vertinimo veiklos sritimis, kuriose nėra nustatyta jokių jo padarytų drausmės pažeidimų. Taip apribojamos vertintojo galimybės verstis privačia ūkine veikla tose srityse, kurios nėra susijusios su vertintojo padarytais drausmės pažeidimais.
Šiame kontekste pažymėtina, jog prašyme neatsižvelgiama į tai, kad nors visų trijų vertinimo sričių (nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto arba verslo) vertintojams keliami specialieji reikalavimai skiriasi (laikomi skirtingi egzaminai), apskritai visos trys vertinimo sritys pagal Įstatymą yra glaudžiai susijusios: turto arba verslo vertintojams taikomi tie patys arba labai panašūs bendrieji nepriekaištingos reputacijos, išsilavinimo reikalavimai (8 straipsnis); jie vadovaujasi tais pačiais Tarptautiniais vertinimo standartais ir Europos vertinimo standartais (6 straipsnio 1 dalis); jiems taikomas tas pats profesinės etikos kodeksas (15 straipsnio 4 dalies 1 punktas); jie turi panašias teises ir pareigas (14, 15 straipsniai); jų veiklą prižiūri ta pati priežiūros įstaiga (25, 26 straipsniai).
3.2.3. Pareiškėja, prašymo motyvuojamojoje dalyje pateikdama argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties, kiek nurodyta, Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, teigia, kad kiekvienu atveju, kai turto arba verslo vertintojui skiriama drausminė nuobauda – turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba panaikinimas, laikoma, kad yra sustabdytas arba panaikintas visų sričių (nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto ir verslo vertinimo) vertintojo, taip pat tiek turto arba verslo vertintojo eksperto (aukščiausios), tiek vertintojo (aukštesnės), tiek vertintojo asistento (žemesnės) kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas. Tokia sankcija taikoma automatiškai ir nei bylą sprendžiantis Turto arba verslo vertintojų garbės teismas (toliau – Garbės teismas), nei, apskundus nuobaudą teismui, bylą nagrinėjantis teismas negalėtų nuobaudos pakeisti – sustabdyti ar panaikinti tik vienos ar kelių turto arba verslo vertinimo sričių arba tik tam tikros vertintojo kvalifikacijos (žemesnės, aukštesnės ar aukščiausios) pažymėjimo galiojimo. Vadinasi, pareiškėjos nuomone, teismui nepaliekama teisės individualizuoti bausmę ir atsižvelgti į visas bylos aplinkybes.
Pažymėtina, kad prašyme neatsižvelgiama į Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi kitų būdų individualizuoti drausminę nuobaudą – už pažeidimus turto arba verslo vertintojui gali būti skiriamas ne tik turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas ar kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas, bet ir kitos, švelnesnės drausminės nuobaudos, tokios kaip pastaba ir papeikimas. Pareiškėja nepateikia teisinių argumentų, kodėl šių drausminės nuobaudos individualizavimo priemonių nepakanka.
3.2.4. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, prašymo motyvuojamojoje dalyje pateikdama argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, prašymo rezoliucinėje dalyje šių Konstitucijos nuostatų nenurodo, todėl neaišku, ar ji apskritai ginčija teisinio reguliavimo atitiktį šioms Konstitucijos nuostatoms.
3.3. Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 ir 3 dalys pagal normos turinį, t. y. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad drausmės bylą iškelia ir išnagrinėja tas pats subjektas neužtikrinant objektyvaus ir nešališko turto arba verslo vertintojo drausmės bylos iškėlimo proceso, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo kylantiems atsakingo valdymo ir teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams, Konstitucijos 31 straipsnio pirmai daliai“.
3.3.1. Pareiškėja, prašymo motyvuojamojoje dalyje pateikdama argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties, kiek nurodyta, konstituciniams teisinės valstybės, teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams, teigia, jog Įstatymo 29 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad Garbės teismas pats iškelia bylą ir pats ją išnagrinėja. Dėl to nėra užtikrinamas objektyvus ir nešališkas turto arba verslo vertintojo drausmės bylos iškėlimo procesas.
Pažymėtina, jog prašyme neatsižvelgiama į tai, kad pagal ginčijamoje Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą Garbės teismui gali pateikti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota atlikti turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaiga (toliau – Priežiūros įstaiga), kuri per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo informacijos (asmenų raštu pateiktos ar Priežiūros įstaigos turimos) apie galimą turto arba verslo vertintojo padarytą pažeidimą gavimo (paaiškėjimo) dienos nusprendžia, ar yra pagrindas paduoti rašytinį teikimą Garbės teismui. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą šis teismas negali iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylos savo iniciatyva, jo nariai nedalyvauja Priežiūros įstaigai sprendžiant, ar yra pagrindas paduoti rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą.
Pareiškėja savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties, kiek nurodyta, konstituciniams teisinės valstybės, teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams grindžia tuo, kad Garbės teismui, pasak pareiškėjos, nėra palikta teisės savarankiškai įvertinti Priežiūros įstaigos nustatytų su galimu drausmės pažeidimu susijusių aplinkybių ir, nesutinkant su Priežiūros įstaigos pozicija dėl pažeidimo buvimo fakto, neiškelti drausmės bylos nenustačius visų teisės pažeidimo sudėties požymių.
Pažymėtina, jog prašyme neatsižvelgiama į tai, kad pagal Įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą Garbės teismui suteikiamas 10 darbo dienų terminas sprendimui dėl drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo priimti, o pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 „Dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų 12 punktą parengiamajame Garbės teismo posėdyje jo nariai susipažįsta su teikimu ir nusprendžia, ar yra pagrindas kelti drausmės bylą. Taigi, Garbės teismas turi teisę neiškelti drausmės bylos, jeigu Priežiūros įstaigos teikimas yra nepagrįstas ir nėra pagrindo kelti drausmės bylą.
3.3.2. Pareiškėja, prašymo motyvuojamojoje dalyje pateikdama argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties, kiek nurodyta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, teigia, kad Garbės teismo nariai, kurie vėliau dalyvauja sprendžiant turto arba verslo vertintojo kaltumo klausimą, nuspręsdami iškelti drausmės bylą, iš esmės išreiškia išankstinį nusistatymą, kad vertintojo veiksmuose yra drausmės pažeidimas ir kad jis laikomas kaltu jį padaręs.
Pažymėtina, kad pagal pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą parengiamajame Garbės teismo posėdyje yra sprendžiamas teikimo priimtinumo klausimas, šio teismo nariai susipažįsta su teikimu ir nusprendžia, ar yra pagrindas kelti drausmės bylą, o vertintojo kaltumo klausimas jame nėra sprendžiamas.
3.3.3. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėja prašo ištirti, kiek nurodyta, Įstatymo 29 straipsnio 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, taip pat atsakingo valdymo principui, argumentų dėl jų atitikties minėtiems konstituciniams principams prašyme nepateikia.
3.4. Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) ta apimtimi, kuria nėra nereglamentuojama turto ir verslo vertintojų savivaldos teisė ir savivaldos teisės įgyvendinimo tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 dalies nuostatoms, asmenų lygiateisiškumo, konstituciniam teisinės valstybės, atsakingo valdymo teisiniams principams“.
3.4.1. Pažymėtina, kad nors pareiškėja prašymo rezoliucinėje dalyje ginčija Įstatymo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame yra reglamentuojama („ta apimtimi, kuria nėra nereglamentuojama“) turto ir verslo vertintojų savivaldos teisė ir savivaldos teisės įgyvendinimo tvarka, iš pareiškėjos prašymo motyvuojamosios dalies argumentų matyti, kad pareiškėja ginčija Įstatymo atitiktį kitokia apimtimi – tiek, kiek jame tokios teisės ir tvarkos nėra.
3.4.2. Pareiškėja, prašymo motyvuojamojoje dalyje pateikdama argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties, kiek nurodyta, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 35 dalies nuostatomis, turto arba verslo vertintojo veikla patenka į laisvųjų profesijų kategoriją kartu su notarų, antstolių, advokatų, auditorių ir kita veikla. Įstatyme, priešingai, nei antstolių, notarų, advokatų, auditorių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nėra numatyta ir nėra reglamentuota turto arba verslo vertintojų savivalda ir savivaldos įgyvendinimo tvarka. Pagal analogiją su antstolio, notaro, advokato, auditoriaus ir kitomis profesijomis, turto arba verslo vertintojo profesija taip pat yra valstybės kontroliuojama. Pareiškėjos manymu, nėra jokių priežasčių ir objektyviai paaiškinamų argumentų, kodėl turto arba verslo vertintojai galėtų būti išskirti iš kitų laisvųjų profesijų, teisiniu reguliavimu neįtvirtinant jų savivaldos teisės.
Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus pažymėtina, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 35 dalį prie laisvųjų profesijų atstovų priskiriami ne tik antstoliai, notarai, advokatai, auditoriai, bet ir kitų profesijų atstovai, kaip antai konsultantai teisės klausimais, apskaitininkai, auditoriai, buhalteriai, lobistai, finansų konsultantai, mokesčių konsultantai, architektai, inžinieriai, dizaineriai, gydytojai, psichologai, žurnalistai, makleriai, brokeriai ir kt. Pareiškėja, išskirdama turto arba verslo vertintojus iš visų laisvųjų profesijų atstovų, neanalizuoja jų požymių, nevertina ypatumų, nelygina su kitais laisvųjų profesijų atstovais, inter alia antstoliais, notarais, advokatais ar auditoriais. Pareiškėja nepateikia teisinių argumentų, kodėl turto arba verslo vertintojams turi būti suteikta būtent tokia savivalda, kaip notarų, antstolių, advokatų ar auditorių, kodėl tokios savivaldos sistemos neįtvirtinimas įstatyme yra konstituciškai nepateisinamas, kodėl turto arba verslo vertintojų savivaldos teisei įgyvendinti neužtenka Konstitucijoje garantuojamos laisvės jungtis į asociacijas kartu su kitais.
3.4.3. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja, nors prašo ištirti, kiek nurodyta, Įstatymo atitiktį atsakingo valdymo principui, argumentų dėl šios atitikties nepateikia.
4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas ištirti kitų Įstatymo nuostatų (ar aspektų) atitiktį Konstitucijai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,
g r ą ž i n u pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymo Nr. 1B-2/2017 dalį, kurioje prašoma ištirti, ar:
– atsakingo valdymo, teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (2011 m. birželio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatytas senaties terminas, per kurį turto arba verslo vertintojas gali būti patrauktas drausminėn atsakomybėn;
– „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 10 straipsnio 11 dalis pagal normos turinį, t. y. ta apimtimi, kuria numato, jog kiekvienu atveju turto vertintojui skiriant drausminę nuobaudą – turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą arba galiojimo panaikinimą, laikoma, kad yra sustabdytas arba panaikintas visų sričių (nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto ir verslo vertinimo), taip pat tiek turto arba verslo vertintojo eksperto (aukščiausios), tiek vertintojo (aukštesnės), tiek vertintojo asistento (žemesnės) kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas, nepriklausomai nuo to, kurioje iš vertinimo sričių pažeidimas padarytas, pažeidimo pobūdžio ir kitų reikšmingų pažeidimo aplinkybių, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijos 48 straipsniui, konstituciniams proporcingumo ir teisinės valstybės principams, taip pat Lietuvos Konstitucijos 109 straipsnio pirmai daliai“;
– „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 ir 3 dalys pagal normos turinį, t. y. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad drausmės bylą iškelia ir išnagrinėja tas pats subjektas neužtikrinant objektyvaus ir nešališko turto arba verslo vertintojo drausmės bylos iškėlimo proceso, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo kylantiems atsakingo valdymo ir teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principams, Konstitucijos 31 straipsnio pirmai daliai“;
– „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) ta apimtimi, kuria nėra nereglamentuojama turto ir verslo vertintojų savivaldos teisė ir savivaldos teisės įgyvendinimo tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 dalies nuostatoms, asmenų lygiateisiškumo, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo teisiniams principams“.
Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.
Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas
