Dėl prašymo dalies priėmimo ir jo dalies grąžinimo

LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

POTVARKIS

DĖL PRAŠYMO DALIES PRIĖMIMO IR JO DALIES GRĄŽINIMO

2017 m. kovo 8 d. Nr. 2B-6

Vilnius

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25, 84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B‑1/2017 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 29 straipsniui, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, žalos atlyginimo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas (1998 m. balandžio 28 d. redakcija), inter alia jo 5 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio (2007 m. birželio 14 d. redakcija) 1 dalis, tiek, kiek juose eksplicitiškai nenumatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Bylai suteikiamas numeris 2/2017.

1. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, žalos atlyginimo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nenustatyta sąlyga, jog ministrams taikomi Valstybės tarnybos įstatymo 32, 33 straipsniai, įtvirtinantys materialinę atsakomybę už tiesioginę materialinę žalą, padarytą valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas.

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

Pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradedama tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2015 m. gruodžio 30 d., 2016 m. gegužės 12 d. sprendimai).

Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai, 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. spalio 14 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

Pažymėtina ir tai, kad, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius inter alia teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. gruodžio 12 d., 2013 m. sausio 8 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai).

3. Atlikus pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, kodėl pagal Konstituciją būtent Valstybės tarnybos įstatyme, inter alia jo 4 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 5 dalies 1 punkte, apibrėžiančiame įstatymo taikymą, turėtų būti sureguliuoti teisiniai santykiai dėl ministro materialinės atsakomybės už įstaigos vidaus administravimo funkcijų atlikimą, kai paties įstatymo paskirtis yra reguliuoti kitus – valstybės tarnybos – santykius.

3.1. Pareiškėjas nurodo, kad ministras įsakymus, sukėlusius materialinio pobūdžio teisines pasekmes, priėmė vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymu, susiklosčius teisiniams santykiams valstybės tarnyboje.

Tačiau prašyme taip pat aiškiai nurodoma, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte imperatyviai numatyta, jog Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas valstybės politikams, t. y. asmenims, įstatymų nustatyta tvarka išrinktiems ar paskirtiems į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas (2 straipsnio 11 dalis).

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad, jo nuomone, valstybės politikais esantiems ministrams turėtų būti taikomi Valstybės tarnybos įstatymo 32, 33 straipsniai, reglamentuojantys valstybės tarnautojo materialinę atsakomybę už tiesioginę materialinę žalą, padarytą valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas.

3.2. Pareiškėjas taip pat pateikia argumentus, iš esmės analogiškus tiems, kuriais ginčija Vyriausybės įstatymo tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai, ir nepateikia kitų argumentų, pagrindžiančių jo teiginį, kad ministro materialinės atsakomybės teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent Valstybės tarnybos įstatyme. Pareiškėjas nepaaiškina ir to, kodėl ministrų materialinės atsakomybės teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turėtų būti nustatomas numatant Valstybės tarnybos įstatymo netaikymo išimtį dėl šio įstatymo 32, 33 straipsnių taikymo.

4. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 5 dalies 1 punkto tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės, žalos atlyginimo principams neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymo dalį, kurioje prašoma ištirti, „ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) tiek, kiek jame nenustatyta sąlyga, jog ministrams taikomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai, įtvirtinantys materialinę atsakomybę už tiesioginę materialinę žalą, padarytą valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams“.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas