Civilinė byla Nr. e3K-3-49-701/2020
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-05094-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.11.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. J. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui Petrui J. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė „Verkių būstas“; išvadą teikiančios institucijos Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (anksčiau – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija), Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl negyvenamųjų patalpų, atjungtų nuo centralizuoto šildymo ir esančių atskirą unikalų numerį turinčiame pastate, savininko pareigos mokėti už šilumos energijos tiekėjo daugiabučiam namui, t. y. kitam pastatui, tiekiamą šilumą bendrosioms reikmėms egzistavimo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 997,40 Eur skolos, 27,63 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
3. Ieškovė nurodė, kad energetikos įmonė (UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. kovo 29 d. ir ieškovė nuo 2017 m. kovo 30 d.) tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį į pastatus Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuose įrengta bendra šildymo sistema su bendru šilumos punktu ir įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, atitinkamai šie namai šilumos paskirstymo atžvilgiu traktuojami kaip vienas pastatas. Atsakovui nuosavybės teise priklauso patalpos Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Už laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. atsakovui patiektą šilumą bendrosioms reikmėms yra susidariusi 997,40 Eur skola.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. atsakovui nuosavybės teise priklauso 427,35 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos – parduotuvė su grožio salonu (patalpos pažymėtos nuo 1-1 iki 1-19 ir nuo 2-1 iki 2-9), (duomenys neskelbtini), esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini); Nekilnojamojo turto registre užfiksuota, kad šios atsakovui priklausančios patalpos yra pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4E1p); šildymas – vietinis centrinis šildymas;
5.2. daugiabutis namas (duomenys neskelbtini) ir negyvenamasis pastatas ((duomenys neskelbtini) yra tarpusavyje susieti statybinėmis konstrukcijomis: daugiabučio namo 61,76 kv. m ploto yra ant negyvenamojo pastato; per rūsį ir pirmąjį aukštą eina dalis rytinės pusės bendros sienos;
5.3. šiluminė trasa iš lauko įeina į šilumos punktą, kuris yra rūsyje po atsakovui priklausančiomis patalpomis; šilumos punkte ant centrinio šildymo trasos, einančios į gyvenamąjį namą, sumontuota gyvenamojo namo centrinio šildymo apskaita, kuri apskaito centrinio šildymo sąnaudas tik gyvenamajam namui; kita trasa iš šilumos punkto eina į gyvenamąjį namą karštam vandeniui tiekti; šilumos punkte daugiau veikiančių centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo trasų nėra, nes šildymo trasa į negyvenamosios paskirties pastatą yra dar 1996 m. rugsėjo 25 d. atjungta, ant jos sumontuotos šilumos atjungimo aklės ir jos užplombuotos;
5.4. nuosavybės teisės į patalpą – šiluminį mazgą, esančią pastate – parduotuvėje, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos; ši patalpa kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas nesuformuota;
5.5. 2000 m. buvo izoliuoti visi gyvenamojo namo stovai, vertikaliai einantys per parduotuvės pirmąjį aukštą;
5.6. atsakovo patalpose įrengta vietinio centrinio šildymo sistema, o karšto vandens vartojimas išlikęs nuo bendros sistemos;
5.7. ieškovė ir atsakovas 1999 m. spalio 5 d. sudarė rašytinę atsiskaitymo už daugiabučiame gyvenamajame name esančių negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) karštą vandenį (bet ne šildymą) sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui (vartotojui) šilumos energiją negyvenamosioms patalpoms, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas.
6. Teismas sprendė, kad atsakovas nesudarė šilumos tiekimo sutarties su ieškove ar prieš tai buvusiu tiekėju, byloje nėra įrodymų, kad atsakovui priklausytų su namo gyventojais bendro naudojimo patalpos, išskyrus po namu esančias šildymo punkto patalpas, kuriomis atsakovas nesinaudoja ir kurios skirtos išimtinai namo gyventojų poreikiams tenkinti pagal tiesioginę savo paskirtį. Taip pat teismas sprendė, kad atsakovas negauna į savo patalpas šilumos energijos per izoliuotus stovus, taigi nėra šilumos nuostolių, kurie galėtų būti laikomi šilumos šaltiniu ir yra įskaitomi į šilumos tiekimo vamzdynais kainą kaip cirkuliacinės išlaidos, kurias moka namo gyventojai ir atsakovas kaip už karšto vandens tiekimą kiekvienam vartotojui.
7. Teismas konstatavo, jog byloje yra ginčas dėl to, kad ieškovė skaičiuoja atsakovui skolą už patiektą šilumą bendrosioms reikmėms remdamasi tuo, kad per atsakovui priklausančias bendras su namu sienas eina namo gyventojams šilumą tiekiantys šildymo stovai. Ginčo dėl to, kad atsakovui priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šildymo, nėra.
8. Teismas sprendė, kad atsakovas, kaip parduotuvės savininkas, nėra gyvenamojo namo bendrųjų patalpų bendraturtis, neturi teisinio pagrindo naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimosi patalpomis, nes jam priklauso atskiros patalpos – parduotuvė su atskiru įėjimu ir visa infrastuktūra. Jo nuosavybė siejama su gyvenamuoju namu tik bendra siena, per kurią eina izoliuoti šildymo stovai, skirti išimtinai daugiabučio namo gyventojams skirtam šildymui tiekti.
9. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti skolos skaičiavimai nepagrindžia, kad ieškovė patyrė nurodyto dydžio šilumos perdavimo nuostolius.
10. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2002, kurioje, be kita ko, buvo keliamas reikalavimas pripažinti atsakovo patalpas daugiabučio gyvenamojo namo dalimi. Nutartyje kasacinis teismas akcentavo, kad parduotuvė jau projektavimo stadijoje buvo formuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, priimtas naudoti, teisiškai įregistruotas, o vėliau ir privatizuotas taip pat kaip atskiras objektas; bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dvylikaaukštį ir vienaukštį korpusus vienu daugiabučiu namu buvo nutraukta.
11. Teismas kritiškai vertino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 29 d. raštą, kuriame teigiama, kad ginčo pastatuose įrengta bendra šilumos sistema su bendru šilumos punktu ir vienu įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, todėl pastatai šilumos paskirstymo atžvilgiu traktuojami kaip vienas pastatas; per atsakovo pastato patalpas eina bendro šildymo sistemos vamzdynai, kuriuose neišvengiamai susidaro šilumos nuostolių, todėl pastatuose šiluma turėjo būti skirstoma pagal Komisijos patvirtintų ir kartu taikomų Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 ir Šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatyti bei paskirstymo metodo Nr. 5 taisykles, ir atsakovui turėjo būti skaičiuojami mokesčiai už šilumą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Teismas taip pat nesivadovavo Komisijos 2018 m. balandžio 17 d. raštu, nurodęs, kad ji nesiaiškino, jog patalpos yra visiškai atskiros ir turi atskirus įėjimus, neturi bendro stogo, atsakovas atsijungė nuo šildymo sistemos, kuri tapo namo dalimi pagal galiojančius teisės aktus, šildymas nepatenka į atsakovo patalpas, o karšto vandens stovai visiškai izoliuoti.
12. Teismas konstatavo, kad atsakovo nuosavybė niekada neturėjo bendrų su gyvenamuoju namu patalpų, kurios buvo šildomos; iki 2015 m. lapkričio 1 d. atsakovo patalpoms nebuvo skaičiuojamos išlaidos bendrų patalpų šildymui, taigi šilumos tiekėja neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad atsakovas turi tokias patalpas. Teismas pažymėjo, kad realūs šilumos punkto ir jame esančių prietaisų bendraturčiai yra namo gyventojai, o ne atsakovas.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovė gyventojams taikė Metodą Nr. 4, į tą skaičiavimą jau įėjo išlaidos vandens cirkuliacijos išlaidoms padengti, atsakovo buvo prašoma mokėti papildomą mokestį ieškovei, o ne mokestį už suteiktą šildymą; tokius ieškovės veiksmus teismas laikė nesąžiningais ir neteisingais.
14. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują: ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 997,40 Eur skolos, 27,63 Eur palūkanų ir 5 proc. procesines palūkanas.
15. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės išreikštomis abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovo patalpos yra atskiras turto vienetas, o ne bendroji dalinė nuosavybė. Remdamasis bylos duomenimis, į bylą pateiktais ginčo pastatų planais, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad daugiabutis gyvenamasis namas ir negyvenamasis pastatas yra tarpusavyje susieti statybinėmis konstrukcijomis ir inžinerinėmis komunikacijomis. Šilumos įvadas įeina į šilumos punktą, kuris yra atsakovui nuosavybės teise priklausančio negyvenamojo pastato rūsyje. Šilumos punkte yra įrengtas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, apskaitantis šilumos suvartojimą patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti. Iš šilumos punkto išeina vamzdynai daugiabučiam gyvenamajam namui ir negyvenamajam pastatui šildyti ir karštam vandeniui tiekti. Per negyvenamojo pastato pirmąjį aukštą vertikaliai eina dalis šilumos tiekimo (po šilumos punkto) į daugiabučio gyvenamojo namo butų stovus. Šie stovai yra izoliuoti. Karštas vanduo į negyvenamojo pastato pirmo aukšto sanitarinį mazgą tiekiamas iš daugiabučio gyvenamojo namo pusės per bendrą šių pastatų sieną.
16. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl šildymo ir karšto vandens sistemos išdėstymo ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo pastatai turi ne tik bendrą sieną, per kurią eina šildymo stovai ir per kurią tiekiamas karštas vanduo negyvenamajam pastatui, bet ir šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemą. Tokios pozicijos laikosi tiek Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, tiek Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
17. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovo patalpos yra atskiras turto vienetas, o ne bendroji dalinė nuosavybė. Atsakovui nuosavybės teise priklausantis pastatas, nepriklausomai nuo to, kad jam suteiktas atskiras adresas ir unikalus numeris, nėra ir negali būti vertinamas kaip atskiras vienetas, nes su sublokuotu pastatu turi bendrą sieną, dėl to skirstydama šilumą ir skaičiuodama mokesčius atjungtam nuo centrinio šildymo sistemos atsakovo pastatui ir prijungtam prie šios sistemos daugiabučiam pastatui ieškovė privalėjo taikyti vienodą teisinį reguliavimą ir vienodą šilumos energijos paskirstymą.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu patvirtino, jog jis atsiskaito ne tik už jam tiekiamą karštą vandenį, už sąnaudas karšto vandens temperatūrai palaikyti, už skaitiklio priežiūrą, bet ir už nepaskirstytas karšto vandens sąnaudas. Taigi akivaizdu, kad pats atsakovas laiko, jog abu pastatai turi vieną bendrą karšto vandens tiekimo sistemą, vadinasi, sutinka, kad ieškovė tinkamai skaičiuoja mokesčius už karšto vandens tiekimą jo atjungtam nuo centrinio šildymo sistemos pastatui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai papildomai pagrindžia šioje byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad abu pastatai yra tarpusavyje susieti ne tik bendra siena (t. y. statybinėmis konstrukcijomis), bet ir inžinerinėmis komunikacijomis (t. y. tiek šildymo, tiek ir karšto vandens tiekimo sistema).
19. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsniu, 4.82 straipsnio 3 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad visi daugiabučio namo bendraturčiai privalo mokėti mokesčius už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms nepriklausomai nuo jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų padėties pastate, jų išorinių atitvarų (lauko sienų) kiekio, šildymo būdo ir kitų aplinkybių. Tais atvejais, kai pastato bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisų nėra, vartotojai privalo apmokėti tik šilumos nuostolius, patiriamus tiekiant šilumą šilumos tiekimo vamzdynais nuo pastato šilumos punkto iki pastato butų (kitų patalpų).
20. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip ir kiekvienas daugiabučio namo buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendrojo naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą, proporcingai savo daliai atsako ieškovei už namo bendrosioms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti gyvenamojo namo butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo negyvenamąjį pastatą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Šilumos energiją tiekiant gyvenamojo namo vamzdynu yra šildomos namo konstrukcijos, įskaitant ir atsakovo negyvenamosios patalpos sieną, kuri ribojasi su daugiabučiu gyvenamuoju namu. Be to, bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Vadinasi, atsakovas bet kokiu atveju turi mokėti ieškovei už šilumos energiją bendrosioms reikmėms.
21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertino pirmosios instancijos teismo konstatuotą faktinę aplinkybę, kad ieškovės pateikti skaičiavimai realiai nepagrindžia jos patirtų nuostolių dydžio. Ieškovė reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK 4.76, 4.82 straipsnių normomis. Šių teisės aktų nuostatos daugiabučio gyvenamojo namo gyventojams ir atsakovui suteikia teisę savo nuožiūra pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. (byloje nėra duomenų apie tai, kad tokia teise atsakovas yra pasinaudojęs). Kol gyventojai metodo nepasirenka patys, bendrojo naudojimo patalpoms šildyti tiekiama šiluma, jos kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkančiu metodu. Atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu name, kur yra ir atsakovo patalpos, suvartotas šilumos ir karšto vandens kiekis vartotojams (įskaitant ir atsakovą) pagrįstai buvo paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Metodo Nr. 4 bei Metodo Nr. 5 taisykles; šių metodų teisėtumą ir tinkamumą yra patvirtinusi ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2016 m. rugsėjo 29 d. rašytine konsultacija, o atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad skaičiavimai turėjo būti atlikti kitaip.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nes, priešingai Nekilnojamojo turto registre esantiems duomenims, kad daugiabutis gyvenamasis namas ir atsakovo pastatas yra atskiri pastatai su atskiromis šildymo sistemomis, nusprendė, kad pastatas, kuriame yra atsakovo patalpos, esąs dalimi daugiabučio gyvenamojo namo, ir tuo pagrindu nustatė atsakovo prievolę mokėti už daugiabučio namo šildymą. Ieškovė nekėlė reikalavimo dėl registro ir kadastro duomenų pripažinimo neteisingais, taigi apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų.
22.2. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio reikalavimo dėl mokėjimo už šildymą tenkinimo teisiniu pagrindu nurodė CK 4.76, 4.82 straipsnius, pakeitė buvusias gyvenamojo namo butų savininkų ir atsakovo tarpusavio turtinių teisių formą ir apimtį, pripažindamas atsakovo ir gyvenamojo namo butų savininkų nekilnojamuosius turtus susijusiais bendrosios dalinės nuosavybės santykiais, sukeliančiais pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisinį reguliavimą žymiai platesnes abipuses teises ir pareigas dėl bendrojo turto nei tik bendros išlaidos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Teismo procese nei gyvenamojo namo butų savininkai, nei jų atstovai (trečiasis asmuo UAB „Verkių būstas“ nėra jų atstovas) nedalyvavo, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas pažeidė imperatyvų civilinio proceso draudimą spręsti dėl asmenų, nedalyvaujančių bylos procese, materialinių teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 266 straipsnis), šis pažeidimas teismo sprendimą daro absoliučiai negaliojantį. Energijos tiekimas į nekilnojamojo turto objektą (pastatą), nepriklausomai nuo tos energijos tiekimo techninių sąlygų, negali būti savarankišku teisiniu pagrindu keisti to pastato savininko (savininkų) nuosavybės teisės formą ir turimos nuosavybes apimtį, tai negali būti daroma be turto savininko žinios, nes jo valios išraiška yra kertinis tokio teisinio veiksmo teisėtumo kriterijus.
22.3. Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių normos reguliuoja daugiabučio namo, kaip atskiro pastato, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas egzistuojant šilumos tiekimo santykiams. Ieškovė Šilumos tiekimo specialiųjų teisės aktų nuostatas atsakovui gali pritaikyti tik konstatavus, kad daugiabutis gyvenamasis namas ir pastatas, kuriame yra atsakovo patalpos, yra vienas daugiabutis namas, taip iš dalies jam perkeliant gyvenamojo namo šildymo sąnaudas bendrosioms reikmėms. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi prejudiciniais teismų sprendimais, kuriais šis ginčas jau buvo išspręstas, vienareikšmiškai pripažinus, kad gyvenamasis namas ir atsakovui priklausančios patalpos yra du atskiri pastatai – nekilnojamojo turto objektai. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo šias teisinę reikšmę turinčias aplinkybes ir savo sprendime net neužsiminė apie nurodytus įsiteisėjusius teismų sprendimus, pažeidė CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas.
22.4. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl šilumos tiekimo teisinių pagrindų, dėl to nenustatė teisingai teisinę reikšmę turinčios aplinkybės, kad tarp ieškovės ir atsakovo nesant sutartinių teisinių šilumos tiekimo santykių, ieškovė ieškinyje nurodytu pagrindu (CK 6.383 straipsniu) negali grįsti savo reikalavimo. Energijos tiekimo įmonė (ieškovė) ieškinyje nurodytu pagrindu reikalauti atlygio už teikiamą šilumą gali tik tuo atveju, kai ją su šilumos vartotoju sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovė nepateikė nei energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje būtų nustatytas šilumos tiekimas atsakovo patalpoms, nei įrodymų, kad atsakovui buvo siūloma sudaryti tokią sutartį, tačiau jis nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė ją sudaryti faktiškai naudodamas jam tiekiamą šilumą. Nesant sutartinių šilumos tiekimo santykių energijos vartojimas gali būti pripažintas savavališku ir neteisėtu, suteikiančiu tiekėjui teisę reikalauti atlyginti už patiektą energiją delikto pagrindu.
22.5. Skundžiamo sprendimo motyvai prieštarauja byloje esantiems oficialiems rašytiniams įrodymams; ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas faktiškai gauna šilumą iš daugiabučio namo centralizuotos šildymo sistemos. Tokia aplinkybė konstatuota tik per hipotetinę prielaidą apie pastatų bendrą sieną, per kurią atsakovas neva gauna šilumą iš gretimo daugiabučio pastato. Įrodymų, ar per šią sieną iš tikrųjų atsakovo patalpos yra šildomos, nėra. Teismas sutapatino atsakovui teikiamą karšto vandens tiekimo paslaugą su neteikiama šildymo paslauga vien tik tuo pagrindu, kad abiejų pastatų vandentiekio sistema yra bendra. Tačiau vandentiekio ir šildymo sistemos (vamzdynai) yra atskiri pastato inžineriniai įrenginiai, funkcionuojantys nepriklausomai vienas nuo kito.
23. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Byloje nustatyta, kad pastatai turi bendrą sieną, kurios egzistavimas yra neabejotinas pagrindas teigti, jog tai sublokuoti pastatai. Taip pat iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso metu pastatų šilumos sistemos prižiūrėtojos UAB „Verkių būstas“ atstovo žodinių paaiškinimų pasitvirtino aplinkybė, kad pastatuose įrengta bendra šildymo sistema su bendru šilumos punktu ir įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu. Nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro tiekėjo ir vartotojo ginčas dėl pareigos sumokėti už šilumos energiją, tokio teisinio ginčo baigtis nėra susijusi su bendraturčių interesais.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prievolės mokėti už šilumos kiekį pastato bendrosioms reikmėms teisinio pagrindo nagrinėjamoje byloje
24. Pastatuose, kuriuose yra daugiau negu vienas šilumos vartotojas, sunaudojama šiluma paprastai skirstoma į tą, kurią konkretus vartotojas naudoja savo valdomų asmeninio naudojimo patalpų tiesioginiam šildymui, ir tą, kuri sunaudojama bendrosioms reikmėms. Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-178 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 8.1 papunktyje šilumos kiekis bendrosioms reikmėms apibrėžtas kaip šilumos, suvartojamos pastato bendrojo naudojimo patalpose ir pastato šildymo sistemos vamzdynuose pristatant šilumą nuo šilumos punkto iki vartotojų butų, kiekis.
25. Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtintas principas, jog už visą pastate sunaudotą šilumą sumoka to pastato vartotojai. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį. Šis principas įtvirtintas ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Taigi, pagal Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą šilumos tiekimo kainodaros koncepciją pastate sunaudotos šilumos energijos apmokėjimo pareiga yra paskirstoma vartotojams tame pastate (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktMTktODU4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-19-858/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-19-858/2017">eI-19-858/2017</a>, 26 punktas).
26. Šią pareigą vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą sumokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis dėl savo asmeninių patalpų šildymo (pvz., pasirinkę šildyti patalpas naudojant tiekiamas dujas, elektrą ar kitu būdu). Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Su šia nuostata taip pat yra susijusi to paties įstatymo 29 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija), pagal kurią, be kita ko, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos tiekėjo sutartys; šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį. 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo būdas, nuo statybos užbaigimo akto surašymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos tiekėjo sutartys, tačiau šių butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi Komisijos (nuo 2019 m. liepos 1 d. – Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos) nustatytais metodais, šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį. Pagal Taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą, šiuo atveju butų ir kitų patalpų savininkai su šilumos tiekėju sudaro šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti. Iki butų ir kitų patalpų savininkai, kurių šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungtais, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai, ir šilumos tiekėjai sudaro šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, nuo atjungimo akto pasirašymo momento taikomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Butų ir kitų patalpų, kurių šilumos įrenginiai pripažįstami atjungtais, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti šilumos tiekėjui kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią sunaudotos pastato bendrosioms reikmėms šilumos dalį, ją nustačius vadovaujantis teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 124 punktas, 2011 m. liepos 20 d įsakymo Nr. 1-191 redakcija; atitinkamai Taisyklių 108.4 punktas, 2017 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 1-138 redakcija).
27. Apibendrindama nurodytą šilumos tiekimo ir vartojimo santykių teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šilumos pastato bendrosioms reikmėms sunaudojimo, taigi atitinkamai ir prievolės ją apmokėti prielaida yra kelių savininkų (šilumos vartotojų) bendrosios nuosavybės teise valdomas objektas – pastatas. Bendrosios nuosavybės teisė yra tada, kai keliems savininkams tam tikras turtas priklauso bendrai, neišskiriant realiųjų jo dalių.
28. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pastate esančių butų ir kitų patalpų savininkų pareiga apmokėti šilumos kiekį bendrosioms pastato reikmėms, grindžiama jų kaip bendrosios dalinės nuosavybės subjektų (bendraturčių) pareiga išlaikyti bendrosios nuosavybės objektą, įtvirtinta CK 4.76, 4.82 straipsniuose. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendro naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
29. Daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016 14 punktą; 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017 37 punktą).
30. Taigi, tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias teisės normas, tiek pagal pirmiau nurodytą specialų šilumos tiekimo ir vartojimo santykių teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad pareigą proporcingai savo daliai sumokėti už šilumą pastato bendrosioms reikmėms turi atitinkamo pastato bendraturčiai, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jiems priklausančios patalpos.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju šiluma bendrosioms reikmėms buvo tiekiama daugiabučiam pastatui (duomenys neskelbtini), o ieškovė reikalauja, kad pareigą sumokėti už dalį šios šilumos vykdytų atsakovas, t. y. kito pastato – (duomenys neskelbtini) – savininkas. Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre yra registruoti du atskiri nekilnojamojo turto objektai – pastatai: pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ir pastatas – parduotuvė (duomenys neskelbtini).
32. Byloje teismų nustatyta, kad daugiabutis gyvenamasis namas ir negyvenamasis pastatas yra tarpusavyje susieti statybinėmis konstrukcijomis, t. y. daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 61,67 kv. m ploto yra ant negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini); abu pastatai iš rytinės pusės turi dalį bendros sienos per rūsį ir pirmąjį aukštą. Šie pastatai taip pat tarpusavyje yra susieti ir inžinerinėmis komunikacijomis. Šilumos įvadas įeina į šilumos punktą, kuris yra atsakovui nuosavybės teise priklausančio negyvenamojo pastato rūsyje. Šilumos punkte yra įrengtas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, apskaitantis šilumos suvartojimą patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti. Iš šilumos punkto išeina vamzdynai daugiabučiam gyvenamajam namui ir negyvenamajam pastatui šildyti ir karštam vandeniui tiekti. Šilumos tiekimo vamzdynai į negyvenamąjį pastatą 1996 m. rugsėjo 25 d. atjungti, sumontuotos aklės ir plombos. Per negyvenamojo pastato pirmąjį aukštą vertikaliai eina dalis šilumos tiekimo (po šilumos punkto) į daugiabučio gyvenamojo namo butų stovus. Šie stovai yra izoliuoti. Karštas vanduo į negyvenamojo pastato pirmo aukšto sanitarinį mazgą tiekiamas iš daugiabučio gyvenamojo namo pusės per bendrą šių pastatų sieną.
33. Kaip teisingai savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčas dėl šių pastatų pripažinimo vienu daugiabučiu namu buvo išspręstas galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2002 konstatavus, kad bylos dalis dėl nurodyto reikalavimo nutraukta pagrįstai, nes bylą nagrinėję teismai nustatė, jog parduotuvė jau projektavimo stadijoje buvo formuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, priimtas naudoti, teisiškai įregistruotas, o vėliau ir privatizuotas taip pat kaip atskiras objektas.
34. Byloje taip pat nustatyta, kad pastate – parduotuvėje nėra patalpų, kurios būtų šildomos ieškovės tiekiama šilumos energija, kaip jau minėta, šildymo trasa į negyvenamos paskirties pastatą yra dar 1996 m. rugsėjo 25 d. atjungta, ginčo dėl šio atjungimo teisėtumo byloje nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad būtent pastate – parduotuvėje patiria šilumos tiekimo nuostolius, kurių atlyginimą reikalauja priteisti iš atsakovo kaip mokestį už šilumą bendrosioms reikmėms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iki 2015 m. iš atsakovo šių išlaidų nebuvo reikalaujama.
35. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nurodyti pastatai tarpusavyje susieti (žr. šios nutarties 32 punktą), tačiau toks pastatų sąsajumas, atsižvelgiant į šios nutarties 25–29 punktuose aptartą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, neteikia pagrindo pripažinti, kad patalpų atskirame pastate – parduotuvėje savininkas (atsakovas) turi pareigą prisidėti prie šilumos kito pastato – daugiabučio namo – bendrosioms reikmėms apmokėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nurodytas daugiabučio gyvenamojo namo ir negyvenamojo pastato statybinių konstrukcijų ir inžinerinių komunikacijų bendrumas lemia jų vertinimą kaip vieno pastato ir atitinkamai atsakovo kaip tokio pastato bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti, t. y. mokėti už ieškovės tiekiamą šilumą bendrosioms reikmėms, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant bendrosios nuosavybės santykius reglamentuojančias daiktinės teisės normas ir nurodytą specialųjį šilumos tiekimo ir vartojimo santykių teisinį reguliavimą ir, be kita ko, kaip pagrįstai teigia atsakovas kasaciniame skunde, pažeidžiant imperatyviąsias Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas.
36. Vertindama apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad šilumos energiją tiekiant gyvenamojo namo vamzdynu yra šildomos namo konstrukcijos, įskaitant ir atsakovo negyvenamosios patalpos sieną, kuri susijusi su daugiabučiu gyvenamuoju namu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovo patalpos yra šildomos elektra, taigi jis, šildydamas savo patalpas, taip pat šildo su daugiabučiu gyvenamuoju namu susijusią sieną, patiria atitinkamų jos šildymo sąnaudų, tačiau nesiekia jų atlyginimo iš šio daugiabučio butų ir kitų patalpų savininkų.
37. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kai daugiabutis pastatas ir pastatas – parduotuvė butų ir kitų patalpų savininkams ir atsakovui nepriklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, ginčo santykiai nekvalifikuotini kaip šilumos bendrosioms pastato reikmėms vartojimo santykiai, susiję su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, išlaikymu ir priežiūra, ir jų nereguliuoja CK 4.76 straipsnis bei Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių normos, kurie reglamentuoja šilumos pastato bendrosioms reikmėms apmokėjimą. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra teisinio pagrindo atsakovo prievolei mokėti už šilumos kiekį pastato bendrosioms reikmėms atsirasti. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra padaryta netinkamai pritaikant materialiosios teisės normas. Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 3 dalis,
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
38. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
39. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad apeliacinės instancijos teisme jis turėjo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kasaciniame teisme – 1023 Eur bylinėjimosi išlaidų (23 Eur žyminio mokesčio ir 1000 Eur išlaidų už advokato pagalbą surašant kasacinį skundą). Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, šių išlaidų (1423 Eur) atlyginimas atsakovui priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11, 8.12 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.
Priteisti atsakovui P. J. L. (duomenys neskelbtini) 1423 (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (j. a. k. 124135580).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis
