Baudžiamoji byla Nr. 2K-537/2012
Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00506-2009-7
Procesinio sprendimo kategorija : 2.1.16.2.18.
2012 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pripažinta kalta ir L. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Iš R. V. ir L. M. priteista po 33,84 Lt proceso išlaidų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimo,
n u s t a t ė :
R. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 23 d., apie 14.40 val., Tauragės rajone, miško aikštelėje prie Meižio tvenkinio, kelio Tauragė–Vališkiai–Sakalinė 8 km, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, pasikėsino iš L. M. įgyti labai didelį kiekį (11,439 g) narkotinės medžiagos – heroino, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje buvo sulaikytas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; panaikinti R. V. skirtą kardomąją priemonę - suėmimą.
Nuteistojo gynėjo manymu, teismai netinkamai taikė BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kartu pažeidė BK 57 straipsnio 1 ir 2 dalių, BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 straipsnio reikalavimus.
Kasatorius nurodo, kad R. V. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį už pasikėsinimą įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Pagal baudžiamosios teisės doktriną nusikalstamos veikos stadija – pasikėsinimas prasideda tada, kai asmuo padaro pirmą kūno judesį, atitinkantį BK straipsnyje aprašytos pavojingos veikos požymį, todėl įrodinėjant šią nusikalstamos veikos stadiją turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys veikos pradžios momentą bei realų ir kryptingą siekį užbaigti nusikalstamą veiką. Kasatorius, remdamasis liudytojų M. T., Ž. S., I. P. parodymais apie tai, kad įvykio metu L. M. ir R. V. trumpai pabendravę pradėjo eiti kiekvienas link savo automobilių, nurodo, jog pastarasis nepadarė jokio valingo judesio, kuris galėtų būti vertinamas kaip veiksmas, kuriuo buvo pradėta daryti jam inkriminuota veika. Be to, gynėjo teigimu, sprendžiant R. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, yra svarbios teismų sprendimų dalys, susijusios su nuteistosios L. M. veiksmais, jų teisiniu įvertinimu bei jos parodymų vertinimu. Tuo atveju, kai du asmenys kaltinami disponavę tuo pačiu kiekiu ir tos pačios narkotinės medžiagos, svarbus yra teismų sprendimų nuoseklumas ir prielaidų, susijusių su faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu, pašalinimas. Nuteistoji L. M., kuri nepadavė apeliacinio skundo, buvo nuteista ne už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, o už baigto nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad L. M. pateiktas kaltinimas yra perteklinis, nes ji kaltinama narkotinės medžiagos įgijimu, turint tikslą ją platinti, kaip baigtu nusikaltimu, o gabenimas ir pasikėsinimas perduoti šią medžiagą R. V., kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką ir vertinamas kaip tęstinis. Taigi byloje teismas nustatė, kad kaltinamoji gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir tai jau yra baigtas nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje. Kasatorius pažymi, jog apeliaciniu skundu nesutiko su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais, nes tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo L. M. dėl pasikėsinimo perduoti narkotinę medžiagą R. V. išteisinti. Remiantis tokia logika, vieninga nusikalstama veika nutrūko pripažinus, jog L. M. padarė baigtą nusikaltimą įgydama narkotines medžiagas. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad L. M. padarė tęstinį nusikaltimą, darytina išvada, kad ji nesikėsino perduoti narkotinę medžiagą R. V., o tai atitinka faktines veikos aplinkybes. Nusikalstamai veikai, už kurią L. M. yra nuteista, nutrūkus, o R. V. neatlikus jokių aktyvių ir valingų veiksmų, teismai neturėjo pagrindo jį pripažinti kaltu dėl pasikėsinimo įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos.
Nuteistojo R. V. gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai netinkamai įvertinę faktines bylos aplinkybes ir aiškinę bei taikę BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skirdami R. V. bausmę, pažeidė BK 57 straipsnio 1 ir 2 dalių, reglamentuojančių bausmės skyrimą už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, reikalavimus. Gynėjas pažymi, kad L. M. buvo nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už baigto nusikaltimo padarymą, o R. V. nuteistas už pasikėsinimą padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau L. M. paskirta žymiai švelnesnė bausmė (90 parų arešto) nei R. V. (vienuolika metų laisvės atėmimo). Taigi, net nevertinant to, kad skiriasi bausmės rūšis, realaus nuteistiesiems skirto laisvės atėmimo dydis skiriasi net 46 kartus. Kasatoriaus manymu, ši bausmių skyrimo disproporcija, kitoms veikos aplinkybėms esant analogiškoms, yra visiškai neteisinga.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje padarė esminių BPK pažeidimų, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo teisėjos G. G. atliktos liudytojos I. P. apklausos metu gautais parodymais bei 2009 m. liepos 1 d. sankcionuotu prokuroro nutarimu susipažinti su dokumentais (informacija), kurie BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme negali būti pripažinti įrodymais.
Ikiteisminio tyrimo ir proceso žemesniųjų instancijų teismuose metu buvo žinoma, kad Tauragės rajono apylinkės teismo teisėja G. G. (Bartkutė) yra susijusi su R. V., kuris anksčiau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl jos brolio V. B. tyčinio nužudymo. Vis dėlto ši ikiteisminio tyrimo teisėja byloje atliko mažiausiai du baudžiamojo proceso veiksmus: 2009 m. birželio 23 d. liudytojos I. P. apklausą bei 2009 m. liepos 1 d. sankcionavo prokuroro nutarimą susipažinti su dokumentais (informacija). Abiem atvejais teisėja matė ir suvokė, jog baudžiamojo proceso veiksmai susiję su R. V., todėl negalėjo dalyvauti baudžiamajame procese kaip ikiteisminio tyrimo teisėja ir privalėjo nusišalinti BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas dėl tokių proceso pažeidimų nepasisakė, nors turėjo pareigą aktyviai tirti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktų apklausų teisėtumą ex officio. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepripažino tokio teisėjos veikimo netinkamu ir neleistinu, taip pažeisdamas apelianto teisę į nešališką procesą, o duomenis, gautus dalyvaujant teisėjai G. G., nepagrįstai pripažino teisėtais ir leistinais įrodymais. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos šališkumas ar galimas šališkumas negali būti aiškinamas remiantis vien tik BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais, tačiau turi būti taikomi ir BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai bei Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta garantija į teisingą teismą. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėjos suinteresuotumas bylos baigtimi turi reikšmingas sąsajas tiek su teise į teisingą procesą, tiek ir su duomenų pripažinimu įrodymais, jų liečiamumu, įrodymų rinkimo ir jų vertinimo apeliacinės instancijos teisme leistinumu bei išsamumu. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad prašė apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti teisėją G. G. kaip liudytoją, tačiau apeliacinės instancijos teismas be pagrindo to nepadarė, taip pažeisdamas kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-422/2010 formuojamą praktiką.
Taip pat kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos atlikta liudytojos I. P. apklausa neleistinas įrodymas ir dėl to, kad joje, pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei nukrypstant nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008), nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nei nuteistajam R. V., nei jo gynėjui. Apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojos I. P. apklausą turėjo būti privalomai informuoti įtariamieji ir jų gynėjai, jiems turėjo būti suteikta teisė užduoti klausimus bei pasinaudoti kitomis procesinėmis teisėmis, tačiau to nebuvo padaryta. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad minėti reikalavimai nebuvo pažeisti, nes R. V. tuo metu nebuvo įtariamasis. Pagal BPK 21 straipsnio 2 dalį įtariamuoju pripažįstamas asmuo, kuris sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Tokia situacija buvo ir šioje byloje, todėl BPK 21 straipsnio 2 dalis proceso metu buvo taikoma netinkamai.
Kasatoriaus manymu, liudytojos I. P. parodymai yra neteisėti bei jais negali būti grindžiamas nuosprendis ir dėl to, kad jai nebuvo užduotas klausimas apie santykius su įtariamaisiais. Šios liudytojos apklausos metu buvo du įtariamieji – R. V. ir L. M., su kurios vyro broliu liudytoja gyveno ir laukėsi kūdikio. Apklausiant liudytoją I. P. pirmosios instancijos teisme jos santykiai su įtariamaisiais taip pat nebuvo nustatyti. Tai turėjo reikšmės netinkamam šios liudytojos parodymų vertinimui. Be to, kad šios liudytojos pavardę pirmosios instancijos teismas rašė su klaida, o tai rodo teismo darbo kokybę, tačiau apeliacinės instancijos teismas to teisiškai neįvertino.
Be to, gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad liudytoja I. P., ikiteisminio tyrimo metu apklausta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė iš esmės analogiškus parodymus, kurių teisingumą patvirtino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jos parodymais galima remtis. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė jam keliamą reikalavimą tinkamai patikrinti apeliacinių skundų motyvus ir argumentus bei padaryti tinkamas išvadas dėl kaltinamojo kaltumo. Kasatorius teigia, kad liudytoja I. P., tiek apklausiama pas tyrėją, tiek ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog R. V. anksčiau nepažinojo. Tokius parodymus ji patvirtino apklausiama pirmosios instancijos teisme. Tokiu atveju klaidingas yra su šia liudytoja atliktas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką, kurio metu užfiksuota, kad „nuotraukoje Nr. 3 pavaizduotas asmuo, kuriam Loreta turėjo perduoti narkotines medžiagas“, nes liudytoja I. P. parodė, jog „nei kur, nei ką perduoti ji (L. M.) man nesakė“. Nors apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaip liudytoja I. P. nurodė, kad „aš mačiau, kaip ji (L. M.) iš užančio ištraukė maišelį ir numetė į krūmus“, tačiau teisme šią aplinkybę paneigė. Pirmosios instancijos teismas tokia aplinkybe nesirėmė, o nuosprendyje nurodė, kad „liudytojos I. P. parodymais, ši nurodė, jog kaltinamoji sakė, kad turi kažką kažkam perduoti“. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne teismo posėdžio metu duotais, o savaip interpretuojamais liudytojos parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios esminės procesinės klaidos neištaisė, priešingai, be pagrindo konstatavo, kad ši aplinkybė abejonių dėl liudytojos I. P. parodymų patikimumo nekelia.
Dėl minėtų aplinkybių kasatorius mano, kad liudytojos I. P. parodymai, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjos G. G. sankcionuotas 2009 m. liepos 1 d. prokuroro nutarimas susipažinti su dokumentais (informacija) turėjo būti vertinami kaip neleistini įrodymai ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, jei jau ėmėsi atlikti įrodymų tyrimą, privalėjo apklausti ir liudytoją I. P., nes šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, iš esmės skyrėsi.
Gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdžio metu iš teismo posėdžių salės visam laikui pašalino nuteistąjį R. V.. Bylą nagrinėjusi teisėja nepriėmė BPK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nutarties, nenurodė, kuo remiantis nuteistasis buvo pašalintas iš teismo salės visam laikui, o ne laikinai. Abiejų instancijų teismai ignoravo tai, jog svarbu vertinti, kokio pobūdžio nepagarba teismui turi būti pademonstruota, kad asmuo turėtų būti pašalintas iš teismo salės visam teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikui. Kasatoriaus teigimu, nei jis, nei jo ginamasis nemano, kad buvo parodyta nepagarba. Be to, R. V. 2010 m. gruodžio 1 d. teismo prašė sudaryti jam sąlygas dalyvauti tolesniuose teismo posėdžiuose, tačiau jo prašymo bylą nagrinėjusi teisėja nenagrinėjo, taip pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 259 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių, Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas tokio esminio pažeidimo iš viso nepripažino proceso pažeidimu. Teismas, pašalindamas R. V. iš teismo posėdžių salės, apribojo jo procesines teises daugiau, nei tai numato BPK 259 straipsnio 1 dalis, nes jam nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus įslaptintiems liudytojams bei kreiptis į pirmosios instancijos teismą su paskutiniu žodžiu (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 294 straipsnis). Viena svarbiausių procesinių garantijų yra galimybė užduoti klausimus liudytojams, ypač tais atvejais, kai liudytojams taikomas anonimiškumas. Ši garantija buvo paneigta proceso pirmosios instancijos teisme metu, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai šios aplinkybės neįvertino, pasisakydamas, jog tokia teisė buvo suteikta teisiamojo gynėjui. Taip teismas nukrypo nuo kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-317/2011 formuojamos praktikos, nes nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei proceso pirmosios instancijos teisme metu R. V. neturėjo galimybės užduoti klausimų ne tik įslaptintiems liudytojams, bet ir L. M. bei kitiems liudytojams. Tuo tarpu gynėjo teisė užduoti klausimus liudytojams, tarp jų ir įslaptintiems, negali būti tapatinama su paties teisiamojo teise pasinaudoti šia procesine garantija. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. V. tikslo platinti narkotinę medžiagą, pagrįstai rėmėsi minėtų įslaptintų liudytojų parodymais apie tai, jog jis anksčiau prekiavo tokiomis medžiagomis. Gynėjas pažymi, kad R. V. nebuvo teistas už narkotinių medžiagų platinimą, požymių apie narkotinių medžiagų buvimą jo gyvenamojoje vietoje ar automobilyje nerasta, minėtiems įslaptintiems liudytojams nuteistasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, be to, vienam iš jų diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant opioidus. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog šiam liudytojui diagnozuotas sutrikimas yra toks, dėl kurio liudytojas negali teisingai suprasti bylai reikšmingą aplinkybių ir duoti apie jas parodymus, prieštarauja in dubio pro reo principui, pagal kurį visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Dėl šių priežasčių teismai negalėjo savo sprendimų grįsti įslaptintų liudytojų parodymais. Kartu kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas, konstatuodamas, kad R. V. prekiavo narkotinėmis medžiagomis, o apeliacinės instancijos teismas, net ir pripažinęs, jog tokio kaltinimo nebuvo, šios aplinkybės tinkamai neįvertino.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendį grindė ir paties R. V. parodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. R. V. galimybės duoti parodymus teismo posėdžio metu neturėjo, nes buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės, todėl jo parodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės. Gynėjas, remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-113/2011 nurodo, kad jo ginamojo parodymus teismas galėjo tik perskaityti kitiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus R. V. parodymus teismas perskaitė tik kitų byloje esančių įrodymų patikrinimui, nes tokia išvada neatitinka pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies.
Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes, gavęs šešis R. V. prašymus, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo tik vieną iš jų – kviesti į teismo posėdį liudytoją E. J. – ir šį prašymą nemotyvuotai atmetė. Kiti prašymai pirmosios instancijos teisme nenagrinėti, taip pažeidžiant BPK 22 straipsnio 3 dalies, 270 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių ir Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė ir be pagrindo nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo.
Kartu gynėjas nurodo, kad jo ginamajam nuo pat jo sulaikymo 2009 m. birželio 23 d. iki apeliacinės instancijos teismo priimtos 2012 m. kovo 23 d. nutarties buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal BPK 127 straipsnio 2 dalį suėmimas negali būti taikomas ilgiau kaip aštuoniolika mėnesių, tačiau R. V. nuo jo laikino sulaikymo iki nuosprendžio pirmosios instancijos teisme priėmimo praleido suėmime ilgesnį laiką nei šis terminas. Be to, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį R. V. prarado teisę skųsti jam skirtą (nepakeistą) kardomąją priemonę – suėmimą BPK nustatyta tvarka. Kasatoriaus manymu, neįsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas pirmosios instancijos teisme negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių nuteistajam ir apriboti jo teisės apskųsti suėmimo termino pratęsimą. Teisinės reikšmės negali turėti faktas, kad suėmimo terminas yra pratęsiamas ne BPK 127 straipsnio pagrindais priimta nutartimi, o neįsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes teisinę reikšmę turi bei yra vykdytini tik įsiteisėję teismų nuosprendžiai ir nutartys. Kasatoriaus nuomone, tokia situacija turi būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, susijęs su BPK 130 straipsnyje įtvirtintos teisės ribojimu. Toks netinkamas nepagrįstai ilgo suėmimo taikymas leidžia teigti, kad kardomoji priemonė, kokia šiame procese buvo taikyta R. V., savo esme yra bausmė, nenumatyta įstatyme, be teisės apskųsti tokios bausmės paskyrimą (pratęsimą). Kartu gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė: „kardomosios priemonės nekeisti“, o pasibaigus suėmimo pratęsimo terminui, toks terminas pratęstas nebuvo. Taip buvo pažeistas nulla poena sine lege principas.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius, teigdamas, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikia savą byloje esančių įrodymų interpretaciją, dėsto savo įvykio versiją bei nurodo, kad nusikalstamos veikos nepadarė, prieš jį buvo vykdoma provokacija, byloje surinkti įrodymai suklastoti arba įvertinti neteisingai, o ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas atliktas šališkai. Kasacinį skundą nuteistasis grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir jo gynėjas.
Nuteistasis pažymi, kad, ikiteisminio tyrimo metu jį sulaikius ir skiriant jam kardomąją priemonę – suėmimą, buvo padaryti esminiai BPK 121 straipsnio 2 dalies, 140 straipsnio 1 dalies pažeidimai, nes ši kardomoji priemonė paskirta jo nepristačius į teismo posėdį, dalyvaujant kaltinimui palankiai advokatei, kurios jis buvo atsisakęs pirmosios apklausos metu, bei remiantis ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateikta suklastota, įtarimų nepatvirtinančia medžiaga. Byloje suklastotas jo atsisakymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o ikiteisminis tyrimas pabaigtas neteisėtai, nes jam nesuteikta galimybė pareikšti prašymų papildyti bylą, atlikti akistatas, įtraukti gynybos liudytojus. Bylą nagrinėjant teisme buvo gautas ekspertizės aktas dėl pakartotinės kratos metu rastų daiktų, todėl neaišku, kaip buvo galima surašyti kaltinamąjį aktą ir bylą perduoti teismui, jei dar nebuvo gautas šis svarbus dokumentas. Kartu kasatorius nurodo, kad byloje sukeista daug dokumentų, pakeičiant šių dokumentų datas ir kitus duomenis. Be to, atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko šališka ikiteisminio tyrimo teisėja G. G., kuri asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, nes nuteistasis buvo pripažintas kaltu dėl šios teisėjos brolio nužudymo. Dėl to ši teisėja negalėjo dalyvauti procese, tačiau vis tiek byloje apklausė liudytoją I. P. bei sankcionavo prokuroro nutarimą nuteistojo atžvilgiu vykdyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Tuo tarpu tyrėjas M. T. jam kelis kartu bandė primesti tariamus daiktinius įrodymus, o tyrėja E. J., kuri augina jų bendrą vaiką, jam talkino.
Nuteistojo teigimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat buvo pažeista jo teisė į gynybą, bylos nagrinėjimo procesas buvo vilkinamas, nes pirmosios instancijos teisme pusantrų metų, išskyrus kardomosios priemonės termino pratęsimą, nieko nevyko. Pasikeitus teisėjams byloje buvo koreguojami perrašinėjami dokumentai, protokolai. Be to, 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdyje, pažeidžiant BPK 265 straipsnio, 267 straipsnio 1, 2 dalių, 268 straipsnio reikalavimus, nenustačius kaltinamųjų asmenybių, nepaskelbus teismo sudėties, neišaiškinus teisių ir pareigų byloje, buvo pradėtas įrodymų tyrimas. Taip pat nuteistasis nurodo, kad, jam pareiškus nušalinimus prokurorui ir teisėjai, pastaroji supyko ir pašalino jį iš teismo posėdžių salės nepriėmusi jokios nutarties, taip padarydama esminius BPK 242 straipsnio 1 dalies, 245 straipsnio 1 dalies, 246 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Kartu buvo atimta kaltinamojo teisė duoti detalius parodymus, užduoti klausimus liudytojams ir kitai kaltinamajai bei BPK 294 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Kasatorius pažymi, kad jam teismo paskirtas gynėjas iš esmės neatstovavo, neteikė prašymų dėl jo pristatymo į teismo posėdžius, su juo nesusitiko, todėl negalėjo jo tinkamai ginti, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo nuteistojo teikiamų prašymų, todėl buvo šališkas.
Kasatorius tvirtina, kad daug baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų buvo padaryta ir apklausiant įslaptintus liudytojus. Šie liudytojai su inkriminuota veika nieko bendro neturi, tačiau teismai jų parodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu, nuteistąjį pašalinus iš teismo posėdžių salės, jam nebuvo suteikta galimybė šiems liudytojams, kaip ir kaltinamajai L. M., užduoti klausimus, taip pažeidžiant BPK 276 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Dėl to nuteistasis teigia, kad įslaptintų liudytojų ir L. M. parodymai yra neteisėti, nepatikrinti BPK nustatyta tvarka. Be to, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nukrypstant nuo kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-P-218/2009 formuojamos praktikos.
Kasatorius nurodo ir tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, taip pat buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir bylą taip pat nagrinėjo šališkas teismas. Pirmiausia nuteistasis pažymi, kad teismo šališkumą rodo tai, jog jo apeliacinis skundas buvo priimtas ne iš karto, o tik jį tiesiogiai nusiuntus apeliacinės instancijos teismui. Antra, apeliacine tvarka bylą nagrinėjo šališka teisėjų kolegija, nes du jos nariai (teisėjai S. K. ir V. R.) anksčiau nagrinėjo jo bylą, kurioje jis buvo pripažintas kaltu dėl teisėjos G. G. brolio V. B. nužudymo. Trečia, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 45 straipsnio, Konstitucijos 29 ir 31 straipsnių bei Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, nes netenkino nuteistojo prašymų į teismo posėdį iškviesti ir apklausti liudytoją B. V., taip pat nenuoseklius parodymus davusias liudytoją I. P. ir nuteistąją L. M.. Šis teismas nemotyvuotai netenkino ir prašymų išreikalauti L. M. antrojo mobiliojo ryšio telefono pokalbių išklotines, atmetė gynėjo V. Sirvydžio prašymus, o į teismo posėdžius kvietė tik suinteresuotus bylos baigtimi asmenis, kurie negalėjo atsakyti į nuteistojo pateikiamus klausimus.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teisme jis davė detalius parodymus, tačiau teismas šių parodymų nevertino, nepatikrino jo bei gynėjo apeliaciniuose skunduose pateiktos įvykio versijos. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nuteistasis apeliacinio proceso metu naudojosi teise susipažinti su bylos medžiaga, tačiau tai netiesa, nes tokia teisė jam nebuvo suteikta. Neatitinka tiesos ir teismo teiginys, kad byloje yra L. M. mobiliojo ryšio telefono išklotinė, kurioje įvestas vardas „M.“. Kasatoriaus nuomone, ši išklotinė byloje galėjo atsirasti tik apeliacinio proceso metu, o tai patvirtina, kad bylos medžiaga nuolat koreguojama.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2012 m. kovo 26 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas leisti susipažinti su teismo posėdžio protokolais, tačiau į šį jo prašymą nebuvo reaguojama.
Atsiliepimu į nuteistojo R. V. ir jo gynėjo kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šiuos skundus atmesti.
Prokuroro teigimu, kasatoriai nepagrįstai teigia, kad įrodinėjimo procesas byloje vyko pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Abiejų instancijų teismai, vertindami bylos įrodymus, išdėstė detalią motyvaciją dėl kiekvienos nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir dėl nuteistojo iškeltos įvykio versijos atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Be to, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus, atlikęs įrodymų tyrimą, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai R. V. padarytą veiką pripažino nusikalstama ir tinkamai ją kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai R. V. kaltę grindė teismo posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma. Nuosprendyje aptarti teismo posėdyje išnagrinėti bylos įrodymai, tarp jų ir liudytojų I. P., M. T., nuteistųjų L. M. ir R. V. parodymai, kratų, įvykio vietos apžiūros protokolai. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo bei įvertino nuteistosios L. M. parodymus, palygino juos su kitais objektyviais bylos duomenimis, t. y. mobiliojo ryšio telefonų apžiūros protokolais, tarnybiniais pranešimais, išklotinėmis, protokolais dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, liudytojų parodymais, išslaptinta operatyvinės bylos medžiaga, įvykio vietos apžiūros protokolu, liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymais, specialisto išvada. Šia įrodymų visuma teismai paneigė nuteistojo iškeltą versiją ir pagrįstai pripažino jį kaltu padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingai, nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta dėl įrodymų teisėtumo, išanalizuota jų gavimo tvarka, o įrodymai palyginti tarpusavyje ir su kitais faktiniais bylos duomenimis bei motyvuotai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Kasaciniuose skunduose nurodomi liudytojos I. P. parodymai, jų patikimumas, liudytojos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. G. aplinkybės bei argumentai dėl šios teisėjos atliktų proceso veiksmų teisėtumo ir jų rezultatų pripažinimo įrodymais buvo patikrinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir motyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai, jog G. G. yra sesuo asmens, už kurio nužudymą buvo nuteistas R. V., nelaikytina pagrindu pripažinti šią teisėją suinteresuota bylos baigtimi, nes nėra duomenų, kad atlikdama procesinius veiksmus ji nesilaikė įstatymų reikalavimų. Juolab kad liudytoja I. P. buvo apklausta ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjos, bet ir tyrėjo bei teisiamajame posėdyje ir davė iš esmės nuoseklius parodymus. Aplinkybė, kad I. P. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepranešus R. V. apie šios apklausos vietą ir laiką, savaime nedaro liudytojos parodymų nepatikimais ir gautais neteisėtu būdu. R. V. teisė apklausti šią bei kitus liudytojus, tarp jų ir tuos, kuriems buvo taikytas anonimiškumas, buvo užtikrinta jo gynėjo dalyvavimu teismo posėdyje. Be to, nuosprendis grindžiamas ne vien šios liudytojos parodymais ir duomenimis apie nuteistųjų mobilaus ryšio telefonų skambučius, o byloje surinktų ir išnagrinėtų įrodymų visuma. Prokuroras pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Įrodymų pakankamumo klausimą sprendžia teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Tai, kad kasatoriai nesutinka su įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimu, nėra pagrindas teismų sprendimus pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais.
Prokuroro manymu, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginiais, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes R. V. veika kvalifikuota teisingai, nes nuteistasis atliko visus būtinus tyčinius veiksmus, kuriais tiesiogiai pradėjo daryti nusikalstamą veiką, t. y., iš anksto suderinęs su L. M. narkotinės medžiagos perdavimo vietą ir laiką, atvyko ten sutartu laiku, susitiko su L. M., kuri turėjo su savimi narkotinę medžiagą (11,439 g heroino), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Aplinkybė, kad L. M. veika buvo kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kaip baigtas nusikaltimas, neturi įtakos R. V. veikos kvalifikavimui, nes ji nuteista už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos neteisėtą gabenimą, turint tikslą ją perduoti R. V., kaip baigtą nusikaltimą, kadangi šio BK straipsnio dispozicijoje numatyti keli alternatyvūs nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai ir pakanka bent vieno iš jų sprendžiant, ar buvo padaryta baigtinė veika.
Taip pat prokuroras mano, kad kasatoriai neteisūs teigdami, jog buvo padarytas esminis BPK pažeidimas R. V. pašalinant iš teismo posėdžio salės visam laikui, nes jis teismo posėdžio metu elgėsi netinkamai, kelis kartus teisėjos buvo įspėtas laikytis tvarkos, tačiau šių įspėjimų nepaisė ir toliau ją pažeidinėjo. Tai, kad šį klausimą teismas išsprendė protokoline nutartimi, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes BPK 259 straipsnio 1 dalyje neįtvirtintas imperatyvus reikalavimas priimti rašytinę nutartį. Įstatymas nedraudžia pašalinti kaltinamąjį iš teismo posėdžių salės iki bylos nagrinėjimo pabaigos ir neįtvirtina reikalavimo jį grąžinti į teismo posėdžių salę paskutiniam žodžiui ir nuosprendžiui išklausyti, nes pagal BPK 259 straipsnio 1 dalį nuosprendis jam gali būti perskaitytas ir po jo paskelbimo.
Prokuroras pažymi, kad viso proceso metu dalyvavo R. V. gynėjas, taip buvo užtikrinta nuteistojo teisė į gynybą. Teismo posėdyje gynėjas aktyviai dalyvavo nagrinėjant bylos įrodymus, taip pat ir apklausiant liudytojus, reiškė prašymus, išsakė gynybos poziciją baigiamųjų kalbų metu. Apeliacinio proceso metu R. V. buvo suteikta galimybė dar kartą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, pačiam pasinaudoti įstatymo garantuotomis teisėmis, kuriomis jis aktyviai naudojosi. Taigi nuteistojo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta, byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis). Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad byloje buvo klastojami procesinių veiksmų atlikimo dokumentai, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai, teisėjai ir net jį gynę advokatai buvo šališki, suinteresuoti bylos baigtimi bei netinkamai atliko savo pareigas, yra visiškai deklaratyvūs, paremti tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais.
Prokuroras mano, kad nepagrįsti nuteistojo gynėjo teiginiai dėl R. V. ilgai besitęsiančio paskirtos kardomosios priemonės (suėmimo) taikymo termino. BPK 127 straipsnyje numatyti šios kardomosios priemonės taikymo terminai taikomi tik kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Nagrinėjantis bylą teismas šiais terminais nėra saistomas. BPK 130 straipsnis numato suimtojo ir jo gynėjo teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą tik dėl suėmimo paskyrimo bei dėl šios kardomosios priemonės termino pratęsimo, t. y. po nuosprendžio paskelbimo šio BPK straipsnio nuostatos nėra taikomos. Visi nesutikimo su priimtu nuosprendžiu argumentai, tarp jų dėl nuosprendžiu paskirtos kardomosios priemonės, yra išdėstomi nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose.
Kartu prokuroras mano, kad nuosprendžiu paskirta nuteistajam vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms. Teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54, 57 straipsniai), individualizuodamas bausmę įstatymų reikalavimų nepažeidė. Gynėjas nurodydamas disproporciją tarp nuosprendžiu nuteistajam R. V. ir L. M. paskirtų bausmių, nutyli esminę aplinkybę, t. y. kad skiriant L. M. bausmę, buvo nustatytos išimtinės aplinkybės, leidusios taikyti jai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Atsiliepime prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti tiek nuteistojo R. V., tiek jo gynėjo apeliaciniuose skunduose, išsamiai pasisakyta, šio teismo sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. Kasatorių tvirtinimai, kad šios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos duomenis, nepašalino prieštaravimų ir abejonių, yra nepagrįsti. Priešingai, nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas, nepatenkinęs visų nuteistojo ir jo gynėjo prašymų dėl įrodymų tyrimo, nuteistojo teisių nesuvaržė ir BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nepažeidė. Proceso dalyvių prašymai buvo išnagrinėti, dalis jų motyvuotai atmesti, kiti patenkinti. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo iš naujo tirti pirmosios instancijos teismo posėdyje jau ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais ir ta apimtimi, kuria pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo
Nuteistasis R. V. nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes jo apeliacinis skundas buvo priimtas ne iš karto, be to, bylą nagrinėjo trijų teisėjų kolegija, kurios sudėtyje buvo du teisėjai, anksčiau apeliacine tvarka nagrinėję jo bylą, kurioje jis buvo pripažintas kaltu dėl nužudymo.
BPK 58 straipsnyje nustatytos aplinkybės, kurioms esant teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą. BK 58 straipsnio 2 dalyje išvardytas baigtinis tokių aplinkybių sąrašas. Šio straipsnio nuostatos leidžia teisėjui nagrinėjant tą pačią bylą dalyvauti tik vienos instancijos teismo procese, tačiau įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti keletą skirtingų bylų dėl to paties asmens padarytų nusikaltimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-25/2008). Todėl kasatoriaus nurodoma aplinkybė, jog du iš trijų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjų anksčiau nagrinėjo kitą bylą pagal R. V. apeliacinį skundą, nėra pagrindas abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismo šališkumo įžvelgti niekaip neduoda pagrindo ir faktas, kad šis teismas pagal BPK 313 straipsnio taisykles apeliaciniame teisme gauto R. V. apeliacinio skundo priėmimo klausimą pavedė spręsti pirmosios instancijos teismui.
Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo
Kasacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė R. V. teises į teisingą bylos nagrinėjimą teisme ir su tuo susisijusias teises dalyvauti teismo posėdžiuose, pačiam kaltinamajam apklausti liudytojus, nemotyvuotai ir neproporcingai taikė BPK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą pašalinimą iš posėdžių salės, yra pagrįsti.
Kolegija pažymi, kad kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą, greitą ir teisėtą baudžiamąjį procesą. Kaltinamajam ši teisė įgyvendinama vadovaujantis BPK 44 straipsnyje įtvirtintais asmens teisių apsaugos pagrindais. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta kaltinamojo teisė dalyvauti rungtyniškame teismo procese, turėti laiko ir galimybių pasirengti gynybai, teisė pačiam apklausti liudytojus. Teisė dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra viena esminių kaltinamojo procesinių garantijų. Šios teisės užtikrinimas sudaro galimybes efektyviausiu būdu įgyvendinti kaltinamajam priklausančias procesines teises ir prisideda prie teisingo teismo baigiamojo procesinio sprendimo priėmimo. Todėl pagrindinė bylos nagrinėjimo teisme taisyklė yra ta, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama kaltinamajam dalyvaujant (BPK 246 straipsnio 1 dalis). Nedalyvaujant kaltinamajam byla gali būti nagrinėjama tik tuo atveju, jeigu jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą (BPK 246 straipsnio 1 dalis). Taikant BPK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą laikiną ar visišką kaltinamojo pašalinimą iš teismo posėdžių salės nagrinėjant jo paties bylą, minėtos kaltinamojo teisės akivaizdžiai suvaržomos. Todėl ši poveikio priemonė turėtų būti motyvuota, proporcinga padarytam pažeidimui ir taikoma išnaudojus galimybes nuraminti pažeidėją, išaiškinus kaltinamajam šios priemonės padarinius.
BPK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kaltinamasis, kuris nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad kaltinamasis iš posėdžių salės gali būti pašalintas laikinai ar visam laikui, nenurodo, kokiais atvejais toks pašalinimas turėtų būti laikinas, o kokiais – visam laikui. Tačiau taikomos poveikio priemonės griežtumas suponuoja tai, kad pašalinimas visam laikui gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu egzistuoja pagrįstas manymas, kad kaltinamasis ir toliau elgsis taip, kad bylos nagrinėjimas bus neįmanomas ar iš esmės pasunkintas. Pažymėtina, kad šios poveikio priemonės paskirtis yra užtikrinti sklandžią bylos nagrinėjimo teisme eigą, o ne nubausti kaltinamąjį už posėdžio tvarkos pažeidimus ar parodytą nepagarbą teismui.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje kaltinamojo pašalinimas iš teismo salės vertinamas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), taikomą kartu su šio straipsnio 3 dalies c (teisė gintis pačiam ar per gynėją) ir d (teisė apklausti liudytojus) punktais (kaip naujausią šaltinį žr. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Idalov prieš Rusiją (Idalov v. Russia, no. 5826/03, judgment of 22 May 2012) ir joje nurodomą EŽTT praktiką). Šiame kontekste EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad orumo, tvarkos ir deramo elgesio taisyklių laikymasis teismo salėje turi esminę reikšmę tinkamam teisingumo vykdymui, o tai, kad kaltinamasis akivaizdžiai nepaiso elementarių tinkamo elgesio standartų, negali ir neturi būti toleruojama. Tačiau pagal EŽTT praktiką net ir tuo atveju, kai asmens elgesys gali pateisinti jo pašalinimą iš teismo salės, toks pašalinimas atitinka nurodytas Konvencijos nuostatas tik su sąlyga, kad galima padaryti neabejotiną išvadą, jog asmuo sąmoningai atsisako teisės dalyvauti teismui nagrinėjant jo bylą. Šios teisės atsisakymas turi būti lydimas minimalių garantijų, atitinkančių jos svarbą, ir neprieštarauti svarbiam viešam interesui. Asmuo, pašalintas iš teismo salės, gali būti laikomas neabejotinai atsisakęs atitinkamų procesinių teisių tik tuo atveju, kai jis gali pagrįstai numatyti tokius savo netinkamo elgesio procesinius padarinius. Taigi bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo išaiškinti jam šiuos padarinius taip, kad asmuo juos suprastų ir turėtų galimybę atitinkamai pasirinkti tolesnio elgesio variantą (t. y. laikytis tvarkos ar toliau jos nesilaikyti rizikuojant būti pašalintam iš teismo posėdžio salės).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nors teisingam bylos išnagrinėjimui teisme ypač svarbu užtikrinti pagarbą netrukdomam teisingumo vykdymui, taikant pašalinimą iš teismo salės, teismui būtina reaguoti proporcingai padarytam kaltinamojo elgesiui, išsamiai motyvuoti savo sprendimą. Kita vertus, BPK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta kaltinamojo teisė būti sugrąžintam į posėdžių salę neturėtų būti ignoruojama, o posėdžio pirmininko pareiga pranešti apie kaltinamojo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus, suteikti teisę duoti paaiškinimus neturėtų būti nevykdoma motyvuojant vien tuo, kad buvo nuspręsta pašalinti kaltinamąjį iš posėdžio salės visam laikui. Tuo atveju, kai byla nagrinėjama keliuose posėdžiuose už posėdžio tvarkos pažeidimus pašalintam iš teismo salės kaltinamajam prašant turėtų būti suteikta galimybė dalyvauti kitame teismo posėdyje. Teismas turi įsitikinti, ar neišnyko poveikio priemonės taikymo pagrindai, ar nereikia pašalintam kaltinamajam suteikti galimybės vėl dalyvauti nagrinėjant bylą. Visais atvejais, kai kaltinamasis pats rodo iniciatyvą vėl dalyvauti bylą nagrinėjant teisme (pvz., kreipiasi į teismą su prašymu), teismas turėtų apsvarstyti tokias šio asmens galimybes. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad, priėmus sprendimą R. V. pašalinti visam laikui, įstatymas neįpareigoja tokiam asmeniui pranešti apie pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, suteikti galimybę duoti paaiškinimus dėl jų, kreiptis į teismą su paskutiniu žodžiu, yra neteisingas.
Nagrinėjamos bylos medžiaga rodo, kad kaltinamasis R. V. 2010 m. spalio 13 d. posėdžio metu nepaisė bylą nagrinėjančios Klaipėdos apygardos teisėjos įspėjimo nepažeidinėti posėdžio tvarkos ir visam laikui buvo pašalintas iš posėdžių salės, o į ją sugrąžintas tik išklausyti apkaltinamojo nuosprendžio. Teismo priimta nutartis dėl R. V. pašalinimo protokolinė, joje nemotyvuota, kodėl už posėdžio tvarkos pažeidimą kaltinamajam parinkta tokia griežta poveikio priemonė. Nuteistojo prašymas sugrąžinti jį į posėdžių salę ir suteikti galimybę dalyvauti tiriant įrodymus (T. 5, b. l. 77) teismo nebuvo svarstomas, apie kaltinamojo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus jam nebuvo pranešta bei nesudaryta galimybė duoti paaiškinimus. Kolegija sprendžia, kad toks bylos išnagrinėjimas pirmosios instancijos teisme pažeidė minėtas BPK 44 straipsnio, 246 straipsnio ir 259 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes jie suvaržė svarbias įstatymų garantuotas R. V. teises, tačiau pažeidimų pobūdis (procesinės klaidos padarymas) nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismą pripažinti šališku. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, turinti jurisdikciją ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, galinti išnagrinėti bylą tiek teisės, tiek fakto aspektu, privalo ištaisyti padarytą teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą, sudaryti galimybę pačiam nuteistajam apklausti bylos liudytojus, imtis visų priemonių pašalinti prieštaravimus tarp R. V. parodymų ir jiems prieštaraujančių duomenų.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, suteikus galimybę R. V. duoti parodymus, paaiškinimus apie kitus įrodymus, apklausus liudytoją M. T., nuteistojo pažeistos teisės buvo atkurtos tik iš dalies. Kitų liudytojų ir nuteistosios L. M., kurių parodymais grindžiama nuteistojo kaltė, parodymai pagal baudžiamojo proceso reikalavimus liko neištirti, R. V. nesudarytos galimybės šiems asmenims užduoti klausimų.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, juos ištaisyti bei iš naujo patikrinti apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Kolegija nepasisako dėl tų kasacinių skundų argumentų, kuriuose išdėstoma kasatorių pozicija dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, įrodymų įvertinimo, provokavimo, kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, nes BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Valerijus Čiučiulka
Tomas Šeškauskas
