E. S. pagal BK 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-216-489/2020

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00149-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4.1; 2.1.2.7; 2.4.7; 3.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

išteisintajam E. S. ir jo gynėjui Rolandui Tilindžiui,

nukentėjusiojo atstovei advokatei Egidijai Belevičienei,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Artūro Karpalovo ir nukentėjusiojo D. M. atstovo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties.

Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžiu E. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. M. civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos ir atstovavimo išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro bei D. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. S. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) viršininkas, 2018 m. birželio 25 d. apie 15 val., tarnybos metu, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes (duomenys neskelbtini) darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškinantis su sulaikytuoju įtariamuoju D. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ranka sudavė pastarajam vieną smūgį į veidą, dėl to šis atsitrenkė pakaušiu į sieną, taip padarė nukentėjusiajam D. M. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nosies srityje, muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje, taip nežymiai sutrikdė D. M. sveikatą. E. S. šiais veiksmais iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei.

2. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, neginčytinai patvirtinančių E. S. smurtinius veiksmus prieš D. M., o nesant galimybių šias abejones pašalinti, darytina išvada, kad E. S. veikoje nėra nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Karpalovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes teismas dalį byloje surinktų duomenų nepagrįstai nepripažino įrodymais, neatsižvelgė į dalį įrodymų, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus įrodymus, išvadas grindė prielaidomis, įrodymus vertino nenuosekliai ir prieštaringai, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą byloje.

4.1. Įvertindamas nukentėjusiojo D. M. parodymus kaip nepatikimus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į daugelį reikšmingų aplinkybių. Darydamas išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, nes nukentėjusysis kiekvienos apklausos metu nurodė vis daugiau įvykio aplinkybių, teismas neatsižvelgė į tai, kad D. M. įvykio metu net nelaukė jokio smūgio, nesitikėjo tokio policijos pareigūno staigaus neteisėto veiksmo ir nebuvo pasiruošęs įdėmiai stebėti jo judesių, jų detaliai įsiminti. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad D. M. nebuvo užtikrinta teisė susitikti su gynėju, jis buvo laikomas areštinėje, po patirtos traumos jautėsi blogai ir pareiškimą surašė pats, be kvalifikuotos teisininko pagalbos. Analizuodamas nukentėjusiojo pareiškimą apie nusikalstamą veiką, teismas kėlė jam nepagrįstai aukštus išsamumo reikalavimus. Vien pats smurto panaudojimo ir kūno sužalojimo padarymo faktas yra pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, o kitos aplinkybės gali būti patikslintos pradedant ikiteisminį tyrimą ar ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir buvo padaryta šioje byloje. Analizuodamas nukentėjusiojo D. M. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu klausimus uždavė ir atsakymus į protokolą surašė apklausą vykdęs ir protokolą surašęs asmuo, t. y. pareigūnas, kuris ir sprendė, ar parodymai apie bylos aplinkybes yra išsamūs bei pakankamai tikslūs. Dėl to perkelti atsakomybę už protokolo turinyje užfiksuotų asmens parodymų išsamumą ir tikslumą tik pačiam parodymus duodančiam asmeniui yra nei teisinga, nei teisėta. Analizuodamas D. M. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai įvertino kaip prieštaringus D. M. parodymus dėl tikslios smūgio vietos. Aplinkybė, kad vienų apklausų metu D. M. nurodė veidą, o kitų apklausų metu – nosį, kaip smūgio sudavimo vietą, nėra prieštaringa, nes nosis yra žmogaus veido dalis. D. M. parodymai, kad po patirto smūgio jis apsvaigo ir parkrito ant grindų, buvo nuoseklūs. Dėl to jo parodymų patikslinimas, kad jis buvo praradęs sąmonę, neprieštarauja jo pirminiams parodymams. Asmens apsvaigimo būsena ir jos sunkumo vertinimas yra subjektyvi aplinkybė, kurią vertina pats tai patiriantis asmuo. D. M. parodymus apie smūgio sudavimo vietą patvirtino teismo posėdyje apklausta teismo medicinos specialistė S. M. Apklausos metu ji nurodė, kad nedidelis nubrozdinimas D. M. nosies nugarėlėje (1X3 mm) šašu pasidengė ne iš karto, tam prireikė ilgesnio laiko. Ši aplinkybė leidžia paaiškinti, kodėl smulkaus nubrozdinimo nepastebėjo nei pats D. M., nei kiti su juo bendravę asmenys ar gydytojai. Duodamas parodymus D. M. tvirtino, kad apie patirtą policijos pareigūnų smurtą pasakojo areštinės medicinos darbuotojai J. K., o ši kategoriškai neigė šią aplinkybę. Vis dėlto iš J. K. įrašų apie D. M. sveikatos būklę uždarant jį į areštinę, kur ji nurodė tam tikrus D. M. sužalojimus, kyla abejonių dėl J. K. parodymų patikimumo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai J. K. parodymus vertino kaip patikimus. Vertindamas D. M. parodymus, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į psichofiziologinio tyrimo rezultatus, patvirtinančius, jog, atsakydamas į klausimus dėl savo duotų parodymų, jis sakė tiesą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas kaip patikimus vertino išteisintojo E. S., liudytojų T. R., R. J., kurie kategoriškai atsisakė atlikti psichofiziologinį tyrimą, parodymus. Vertindamas nukentėjusiojo D. M. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad šis galbūt tyčia susižalojo, kad nukreiptų policijos pareigūnų dėmesį, siekdamas, kad nebūtų rastos jo turimos narkotinės medžiagos. Byloje esantys duomenys apie D. M., kad jis psichikos sveikatos sutrikimų neturėjo ir nuo priklausomybės ligų nesigydė, parodo jo stabilumą ir tai, kad jis neturi polinkio žalotis, ypač iš karto po sulaikymo, kai jam nebuvo net įteiktas pranešimas apie įtarimą, iš kurio jis galėtų spręsti apie savo teisinės padėties sunkumą. Be to, iš asmens kratos protokolo matyti, kad D. M. jau kratos pradžioje nurodė, kad turi narkotinių medžiagų, ir jas pateikė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo tikėti išteisintojo E. S. parodymais apie D. M. motyvą susižaloti siekiant nukreipti dėmesį. Nukentėjusiajam D. M. palankius liudytojų S. G. ir G. A. parodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino kaip nepatikimus vien dėl to, kad jie sužinojo apie įvykį iš D. M., tačiau liudytojų J. K., V. J. parodymus teismas pripažino patikimais, nors šios liudytojos informaciją apie prieš D. M. panaudotą policijos pareigūnų smurtą sužinojo taip pat iš D. M. pasakojimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus vertino tendencingai, taikydamas kitokius standartus nei liudytojų J. K., V. J. parodymams.

4.2. Padarydamas išvadą, kad išteisintojo E. S. parodymai patikimi, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į įrodymų vertinimui reikšmingas aplinkybes. Kaip galima spręsti iš asmens kratos protokolo, byloje nagrinėjamas įvykis atsitiko jau po D. M. asmens kratos ir jos metu rastų narkotinių medžiagų, todėl nelogiški E. S. parodymai, kad nukentėjusysis D. M. galėjo susižeisti, siekdamas nukreipti policijos pareigūnų dėmesį nuo jo turimų narkotinių medžiagų. Be to, teisėjų kolegija neatsižvelgė į E. S. parodymus, kad gynėjas suimtam D. M. nebuvo reikalingas ir apie tai surašyti protokolą nėra būtina, kad nebuvo reikalinga suteikti suimtam D. M. maitinimo, kadangi toks nefinansuojamas, šie E. S. parodymai rodo, kad smurtas prieš suimtuosius gali būti logiška suimtųjų teises pažeidžiančio elgesio tąsa. Vertinant E. S. parodymus reikšminga ir tai, kad jis, kaip skyriaus vadovas, po įvykio neorganizavo D. M. pristatymo pas medikus apžiūrai. Vien tai, kad D. M. to nepageidavo, negali būti vertinama kaip pakankama priežastis, nes kad būtų išvengta apkaltinimo neteisėtu smurtu ir įvertinta tariamai save žalojančio D. M. sveikatos būklė, policijos pareigūnai turėjo patys nedelsdami inicijuoti D. M. medicininę apžiūrą. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad, pagal išteisintojo E. S. parodymus, D. M. elgėsi neadekvačiai, atrodė apsvaigęs, tačiau įvykus incidentui tą pačią dieną nebuvo atliktas narkotikų testas D. M.. Jis atliktas tik kitą dieną ir tik po to, kai šis pateikė pareiškimą dėl prieš jį panaudoto neteisėto smurto. Vertinant testo duomenis, buvo būtina atsižvelgti, kad narkotikų testas leidžia tik aptikti narkotines medžiagas žmogaus organizme, tačiau jis nesuteikia informacijos apie tai, ar asmuo yra apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Joks testas D. M. apsvaigimui nustatyti nebuvo atliktas. Išteisintojo E. S. parodymus apie bylos aplinkybes patvirtino liudytojai R. J. ir T. R., tačiau jų parodymai nepatikimi, nes duodami E. S. palankius parodymus jie gali bandyti nuo neigiamų teisinių padarinių apsaugoti ir save, nes jų, kaip specialiųjų subjektų, neveikimas tiriamo įvykio kontekste yra baudžiamas. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo T. R. parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, nes liudytojas nuosekliai tvirtino, jog D. M. asmens kratos protokolą rašė kompiuteriu, tačiau iš paties protokolo matyti, kad jis surašytas ranka.

4.3. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė policijos pareigūnų elgesio teisingumo prezumpciją. Nors policijos funkcija yra ginti visuomenę, užtikrinti saugumą, todėl iš policijos pareigūnų nesitikima įstatymo pažeidimų, tačiau praktika rodo, kad policijos pareigūnai padaro net ypač pavojingas veikas. Dėl to jų veikos turi būti tiriamos ir teismas asmens parodymų apie prieš jį panaudotą perteklinę jėgą negali atmesti motyvuodamas tik tuo, kad asmuo, pateikdamas pareiškimą, siekia pats išvengti teisinės atsakomybės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. spalio 15 d. spendimas byloje Žemaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74302/17).

4.4. Darydamas išvadas apie bylos aplinkybių teisinį vertinimą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad E. S. veika atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo sudėties požymius. Byloje nustatyta, kad E. S. veikė kaip valstybės tarnautojas, kad vykdydamas savo pareigas dėl D. M. turėjo įgaliojimus, nurodytus BPK ir kituose teisės aktuose, tarp jų ir panaudoti aplinkybėmis pagrįstą proporcingą prievartą. E. S. panaudota prievarta nebuvo nei pagrįsta, nei proporcinga, ji tiesiogiai prieštaravo E. S. tarnybos tikslams ir interesams, sukėlė žalingus padarinius, kurie dėl pažeistų vertybių svarbos (iškraipyta tarnybinės veiklos esmė, sumenkintas policijos kaip valstybės institucijos įvaizdis bei autoritetas, pakirstas pasitikėjimas ja, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas) pagrįstai įvertinti kaip didelė žala valstybei.

5. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo D. M. atstovas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma:

5.1. Nagrinėdami bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįgyvendino baudžiamojo proceso įstatymo paskirties užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 punktas), padarė įrodymų vertinimo klaidų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kurie sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, išspręsti civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl pareikšto kaltinimo išteisino E. S., nes byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, o priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas iškreipė įrodymų turinį, vertino įrodymus atsietai vienus nuo kitų, suabsoliutino vienų įrodymų įrodomąją reikšmę, palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais, savo išvadas pagrindė prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nepatikimus įvertino nukentėjusiojo D. M. parodymus, nes darė prielaidas neturėdamas tam jokių objektyvių duomenų, pernelyg didelį dėmesį skyrė D. M. parodymų nenuoseklumui, neesminiams neatitikimams jo parodymuose, neatsižvelgė į D. M. būseną pirmosios apklausos metu, į jo sugebėjimą tiksliai prisiminti ir pateikti įvykio aplinkybes, iškėlė labai aukštus reikalavimus nukentėjusiojo sugebėjimui detaliai viską prisiminti ir papasakoti, kaip tikisi teismas, nors D. M. neturi teisinio išsilavinimo ir pareiškimą apie įvykio aplinkybes surašė dar būdamas sulaikytas. Po pirmosios apklausos D. M. buvo apklaustas tik praėjus metams po įvykio, todėl galėjo savaime kažką prisiminti ar patikslinti, galėjo suklysti. Įvertindamas teisme D. M. duotus parodymus, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad šis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad duodamas parodymus teisme jis tik pateikė savo nuomonę apie įvykį, o ne tai, kaip tą įvykį prisiminė iš karto po jo. Reikšminga ir tai, kad apklausiamas teisme D. M. kelis kartus nurodė, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bijojo dėl savo likimo, nes pirmą kartą pateko į teisėsaugos institucijų akiratį ir buvo policijos pareigūno sumuštas, todėl nesuprato, ko toliau laukti iš policijos pareigūnų, bijojo, kad, atskleidus sumušimo aplinkybes kitiems policijos pareigūnams, jo padėtis gali tapti dar blogesnė. Kasatorius pabrėžia, kad D. M. parodymai dėl smūgio vietos ir kitų esminių aplinkybių yra nuoseklūs, patikrinti asmens parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, asmens parodymų atpažinti, akistatų metu, atitinka teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G809/2018(05), pG1184/2018(05). Svarbu ir tai, kad D. M. dar pareiškime nurodytos aplinkybės atitinka teismo medicinos specialisto išvadas, taigi D. M. negalėjo savo parodymų priderinti prie teismo medicinos specialistų išvadų. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo grįsti savo išvadas D. M. parodymais ir juos patvirtinančiais kitais įrodymais, tačiau to nepadarė. Įvertindamas išteisintojo E. S., liudytojų T. R., R. J. parodymus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad E. S. yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės, o liudytojai T. R. ir R. J. yra tiesiogiai pavaldūs E. S., todėl verčiami tarnybinių aplinkybių yra suinteresuoti duoti savo tiesioginiam vadovui palankius parodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad išteisintojo E. S., liudytojų T. R., R. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje ir kitiems įrodymams. Dėl to pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas išteisinamąjį nuosprendį E. S., T. R. ir R. J. parodymais, nesirėmė įrodymų visuma, o suteikė šiems įrodymams išskirtinę įrodomąją reikšmę kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, įrodymų tyrimo neaiškumams ir abejonėms pašalinti neatliko, pats padarė naujų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad teismo medicinos specialisto išvados Nr. G809/2018(05) ir pG1184/2018(05) patvirtina E. S. nurodomą įvykio versiją, nes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta jokių kitų duomenų, išskyrus D. M. parodymus, paaiškinančius teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytą D. M. nosies nugarėlės sužalojimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. M. teismo medicinos specialisto išvadose nustatyti sužalojimai atsirado kitomis aplinkybėmis, tačiau jokių kitų aplinkybių nenustatė. Ši teismo išvada prieštarauja logikos taisyklėms, nes nenustačius kitų aplinkybių, kuriomis D. M. patyrė jam teismo medicinos specialisto išvadomis nustatytus kūno sužalojimus, negalima išvada, kad D. M. patyrė sužalojimus kitomis nei savo nurodytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į išteisintojo E. S., liudytojų T. R., R. J. parodymus, kad įvykio vietoje buvo daug kraujo. Iš liudytojos slaugytojos J. K. parodymų išplaukia, kad tiek kraujo negalėjo atsirasti dėl kraujavimo iš D. M. pakaušio žaizdos. Dėl to darytina išvada, kad kraujas įvykio vietoje galėjo atsirasti iš D. M. sumuštos nosies, o tai dar kartą patvirtina D. M. parodymus apie smūgio sudavimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad D. M. nepatyrė sužalojimo nosies nugarėlėje, nes neatsižvelgė į teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G809/2018(05) ir ekspertės S. M. paaiškinimus, kad D. M. nustatytas mažas šašas nosies nugarėlėje galėjo susiformuoti per vieną dvi paras po įvykio ir tai paaiškina aplinkybes, kodėl ne visi liudytojai matė šį kūno sužalojimą. Reikšminga ir tai, kad D. M. nustatyta poodinė kraujosruva nosies nugarėlės srityje, kuri galėjo susiformuoti nuo trauminio poveikio (smūgio), o tai patvirtina D. M. versiją apie įvykio aplinkybes. Vertinant šiuos duomenis būtina atsižvelgti, kad D. M. visą laiką buvo kitų asmenų akivaizdoje ir byloje nėra jokių duomenų, kad D. M. nosies nugarėlės sužalojimą patyrė kitomis, o ne savo nurodytomis aplinkybėmis. Bylos kontekste reikšminga ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, uždraudžiantį kankinimą. Pagal EŽTT jurisprudenciją, kai asmuo yra valstybės institucijų žinioje, pvz., laisvės apribojimo atveju, galioja pakankamai įtikinama faktinė prezumpcija dėl asmens patirtų sužalojimų sulaikymo metu, todėl Vyriausybei tenka įrodinėjimo našta pateikti įtikinamą paaiškinimą pateikiant įrodymus, galinčius sukelti abejonių dėl pareiškėjo pateikiamos įvykio versijos. Be to, kai asmenys pagrįstai skundžiasi patyrę Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį pažeidžiantį elgesį dėl policijos ar kitų valstybės pareigūnų veiksmų, valstybei kyla pareiga užtikrinti veiksmingą oficialų įvykio ištyrimą ir nustatyti, ar jėgos panaudojimas buvo proporcingas (EŽTT 2019 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Žemaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74305/17; 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Znakovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 32715/17). Iš bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose medžiagos matyti, kad teismai D. M. nosies nugarėlės ir kitų sužalojimų aplinkybių nenustatė, o tiesiog atmetė nukentėjusiojo versiją apie įvykį, motyvuodami tuo, kad D. M. pateikė pareiškimą prieš pareigūną iš piktos valios, pats siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo tarptautinių teismų jurisprudencijos žmogaus teisių apsaugos srityje.

5.2. Surašydami nuosprendį ir nutartį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl remiasi vienais įrodymais, o atmeta kitus, pateikė tendencingas ir šališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, nepašalino neaiškumų ir prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis, nes šie pažeidimai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl asmens teisės nebūti kankinamam ir nepatirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio apsaugos

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje skelbiama, kad žmogaus asmuo neliečiamas; žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus ir Konvencijos 3 straipsnis bei jį aiškinanti EŽTT praktika. Šiame straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio arba būti taip baudžiamas.

9. Įgyvendinant šias nuostatas BPK 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, taikant procesines prievartos priemones bei atliekant šiame kodekse nustatytus tyrimo veiksmus, draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus. Panaudoti fizinę jėgą leidžiama tik tiek, kiek tai būtina proceso veiksmo atlikimo trukdymams pašalinti.

10. EŽTT praktikoje yra pabrėžta, kad asmens laisvės atėmimo atveju arba tiesiog jam susidūrus su teisėsaugos pareigūnais bet koks fizinės jėgos panaudojimas, jei jis nėra griežtai būtinas dėl šio asmens elgesio, žemina žmogaus orumą ir iš esmės nėra suderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta teise (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Bouyid prieš Belgiją, peticijos Nr. 23380/09, 88 punktas).

11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastaraisiais metais EŽTT nemažai bylų prieš Lietuvą yra nustatęs Konvencijos 3 straipsnio materialiųjų ir procesinių pažeidimų dėl policijos pareigūnų netinkamo (žiauraus) elgesio su asmenimis ir šio elgesio tyrimo (baudžiamojo proceso) (2011 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Iljina ir Sarulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 32293/05; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Gedrimas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21048/12; 2016 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Yusiv prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55894/13; 2019 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Žemaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74305/17; 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Znakovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 32715/17). Iš šių sprendimų bylose prieš Lietuvą matyti, kad esminis vaidmuo, vykdant iš Konvencijos 3 straipsnio išplaukiančią valstybės pareigą tinkamai paaiškinti asmens, kuriam atimta laisvė ar kuris susidūrė su teisėsaugos pareigūnais, kūno sužalojimų atsiradimą, iš dalies tenka patiems pareigūnams, kurių žinioje būdamas (ar susidūręs su kuriais) asmuo patyrė sužalojimus, taip pat tokių veiksmų tyrimą atliekantiems, ypač baudžiamąjį persekiojimą vykdantiems, subjektams. Vadinasi, atitinkami valstybės pareigūnai ir institucijos savo veikloje, potencialiai patenkančioje į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, privalo kiek įmanoma – baudžiamajame procese laikydamiesi jame galiojančių principų, be kita ko, kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos ir įrodinėjimo taisyklių – pagal kompetenciją imtis visų reikiamų priemonių nurodytai valstybės įrodinėjimo pareigai įvykdyti, t. y. patikimai ir įtikinamai nustatyti valstybės pareigūnų žinioje esančio asmens kūno sužalojimo priežastis.

12. Pastaruoju aspektu EŽTT praktikoje išaiškinta, kad tokiose bylose Vyriausybei tenka įrodinėjimo našta ir ji turi pateikti įrodymais pagrįstą patenkinamą ir įtikinamą paaiškinimą (angl. satisfactory and convincing explanation), galintį sukelti abejonių nukentėjusiojo pateikta įvykių versija (pvz., Gedrimas prieš Lietuvą, 61 punktas, ir jame nurodyta praktika; Žemaitis prieš Lietuvą, 67 punktas; Didžiosios kolegijos 1999 m. liepos 28 d. sprendimas byloje Selmouni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25803/94). Būtent, kai asmuo yra sulaikomas būdamas sveikas, o paleidžiant jį į laisvę (arba vėliau laisvės atėmimo metu) jam nustatomi sužalojimai, valstybė privalo pateikti įtikinamą paaiškinimą (angl. plausible explanation) dėl nukentėjusiojo sužalojimo atsiradimo priežasčių (pvz., 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje Mihhailov prieš Estiją, peticijos Nr. 64418/10, 100 punktas, ir jame nurodyta praktika; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Kirpichenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 38833/03, 71, 76–79 punktai). Nesant tokio paaiškinimo, gali būti daromos Vyriausybei nepalankios išvados (kad su asmeniu buvo žiauriai elgiamasi jo nurodytomis aplinkybėmis). Tokia pozicija pateisintina tuo, kad įkalinti asmenys yra pažeidžiami, ir valstybės institucijos turi pareigą juos apsaugoti (ten pat). Minėtų įrodinėjimo taisyklių taikymo kontekste EŽTT teikia didelę įrodomąją reikšmę medicininiams įrodymams, kuriais nustatyti sužalojimai ar smūgių žymės ir kt. (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Bouyid prieš Belgiją, 92 punktas; 2020 m. sausio 28 d. sprendimas byloje A.P. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 10465/17, 53 punktas).

13. Taigi tais atvejais, jei asmuo pagrįstai skundžiasi, kad policijos pareigūnai ar kiti panašūs valstybės atstovai su juo elgėsi pažeisdami Konvencijos 3 straipsnį, valstybė turi atlikti veiksmingą oficialų tyrimą. Tam, kad tyrimas būtų veiksmingas, už jo atlikimą atsakingi asmenys pirmiausiai turi būti nepriklausomi nuo asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas. Tai reiškia ne tik jų tarpusavio hierarchinių ar institucinių ryšių nebuvimą, bet ir faktinį (realų) nepriklausomumą (pvz., sprendimas byloje Iljina ir Sarulienė prieš Lietuvą, 42–44 punktai; 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje Mihhailov prieš Estiją, peticijos Nr. 64418/10, 107 punktas).

14. Be to, rimtų kaltinimų netinkamu elgesiu tyrimas turi būti operatyvus ir išsamus, atliktas panaudojus racionalias priemones, siekiant užtikrinti su įvykiu susijusių įrodymų objektyvų surinkimą, įskaitant, be kita ko, liudininkų parodymus ir teismo medicinos duomenis (pvz., Didžiosios kolegijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Mocanu ir kiti prieš Rumuniją, peticijų Nr. 10865/09, 45886/07 ir 32431/08; Gedrimas prieš Lietuvą, 79 punktas).

15. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad esminė garantija nuo netinkamo pareigūnų elgesio yra būtent tinkami medicininiai tyrimai (apžiūros ir kt.) (pvz., 2009 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Barabanshchikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 36220/02, 59 punktas, su tolesnėmis nuorodomis). Vienas iš imperatyvių reikalavimų tam, kad netinkamo elgesio tyrimas būtų veiksmingas ir išsamus, yra medicininio tyrimo atlikimas reikiamu momentu, nedalyvaujant policijos pareigūnams ir kitiems (pašaliniams) valstybės pareigūnams, tinkamą kvalifikaciją ir pakankamai plačius įgaliojimus turinčio, formaliai ir faktiškai nepriklausomo teismo medicinos specialisto (pvz., 2011 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Premininy prieš Rusiją, peticijos Nr. 44973/04, 111 punktas; 2015 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Aleksey Borisov prieš Rusiją, peticijos Nr. 12008/06, 52 punktas; 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Dvalishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 19634/07, 47 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

15.1. Taip pat iš EŽTT praktikos, be kita ko, matyti, kad kaip vienas iš rimtų tyrimo trūkumų pripažįstama ir tai, kad, nesiėmus visų įmanomų procesinių priemonių, nenustatoma asmens kūno sužalojimų kilmė (pvz., su atitinkamais pakeitimais, Yusiv prieš Lietuvą, 72 punktas; Žemaitis prieš Lietuvą, 87 punktas, ir kt.).

Dėl BPK nuostatų esminių pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

16. Esant bylai perduotai į teismą, iš Konvencijos 3 straipsnio išplaukianti pareiga tinkamai patikrinti ir įvertinti baudžiamąja tvarka persekiojamo asmens, kuris sulaikytas policijos pareigūnų ir policijos įstaigoje patyrė kūno sužalojimus, įvykį ne bet kaip, o atsižvelgiant į EŽTT praktikos principus dėl Konvencijos 3 straipsnio saugomų vertybių procesinės apsaugos, tenka būtent bylą nagrinėjančiam teismui.

17. Apeliacinio bylų nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Šios instancijos teismas šios kategorijos byloje esant išteisinamajam nuosprendžiui, kuriame paneigtas valstybės pareigūnų žinioje esančio asmens smurtinis neteisėtas kūno sužalojimo faktas, tačiau nustatytos savęs žalojimo aplinkybės, privalėjo nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus. Apeliacinės nutarties (BPK 332 straipsnis) turinys, kuriame nurodytas teismo argumentavimas apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, atitiktį bylos aplinkybėms, turi būti racionalus, aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas.

18. Kitas svarbus reikalavimas nustatant tikrąsias bylos aplinkybes yra įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Šioje proceso normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154-1073/2020">2K-154-1073/2020</a>).

19. Nagrinėjamoje byloje abiejų kasatorių kasaciniuose skunduose, kaip ir anksčiau paduotuose apeliaciniuose skunduose, pagrindinis keliamas klausimas yra tinkamai patikrinti bylos duomenis ir nurodyti aiškius, neprieštaraujančius bylos medžiagai argumentus, kodėl sulaikytojo nukentėjusiojo D. M. nurodyta įvykio versija dėl šio asmens kūno sužalojimų padarymo policijos komisariato patalpose yra nepatikima, o išteisintojo E. S. įvykio versija, kad sužalojimus D. M. pasidarė pats, yra reali.

20. Šioms abiem skirtingoms versijoms patikrinti ir įvertinti neišvengiamai būtina abi versijas ir kiekvieną jų pagrindžiančius kitus bylos duomenis pirmiausiai palyginti su specialiais (teismo medicinos) duomenimis ir iš palyginimo rezultatų daryti atitinkamas išvadas dėl tikrųjų bylos aplinkybių. Tačiau šiuo atveju po bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka byloje taip ir liko neišaiškinta: ar nuo smūgio atsitrenkus pakaušiu į sieną galimas (būdingas) kraujavimas žmogui (D. M.) iš nosies; ar po tokių veiksmų atlikimo atsiranda skausmų apatiniame žandikaulyje, kairiajame skruoste; ar tokie skausmai būdingi pačiam trenkus pakaušiu į sieną; koks nosies nugarėlėje dešinėje pusėje esančio nubrozdinimo galimas padarymo mechanizmas, ar galėjo šį kūno sužalojimą nukentėjusysis pasidaryti pats, jei taip, tai kada. Taip pat negautos teismo medicinos žinios, ar po trauminio poveikio į veidą, koks konstatuotas, iš karto atsiranda veide matomi sužalojimai, ar tik per parą laiko po trauminio poveikio į veidą susiformuoja šašu padengtas nubrozdinimas ir atsiranda poodinė kraujosruva; ar galimi ir kiti muštinės žaizdos pakaušyje ir poodinės kraujosruvos nosies srityje padarymo būdai, nei nustatyti teisės medicinos specialisto išvadoje Nr. pG 1184/2018(05)

21. Prieš gaunant išsamius teismo medicinos duomenis byloje, kaip numato BPK 196 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, akivaizdžiai būtina atlikti ne formalų, o informatyvų (su vaizdo ir garso įrašymu, bei su konkrečios kėdės, ant kurios darbo kabinete buvo pasodintas D. M., atlošo savybių patikrinimu) D. M. parodymų patikrinimą vietoje dėl jo nurodyto smūgio sudavimo jam į veidą vietos, tikslaus jo patirto sužalojimo padarymo mechanizmo, tolesnių nukentėjusiojo veiksmų po smūgio, kūno padėties prieš trauminį poveikį ir po jo; kraujavimo iš 1,5 x 1,5 cm dydžio netaisyklingos formos žaizdos jo pakaušyje bei nosies, šio kraujo stabdymo ir valymo aplinkybių; kitų asmenų, buvusių įvykio vietoje, išsidėstymo ir jų veiksmų sužalojimo padarymo metu; jų galimybės matyti įvykį.

22. Atliekant šiuos papildomus tyrimo veiksmus tikslintinas ir D. M. fotografavimo bei jo nuotraukos failo atsiradimo (ne įkėlimo į duomenų bazę) laikas.

23. Taigi, neatlikus pirmiau minėtų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tokia pareiga kyla apeliacinės instancijos teismui, jis šią pareigą privalo realizuoti atlikdamas proceso veiksmus, nustatytus BPK 324 straipsnio 6 ar 7 dalyje. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nutarė tik formaliai apklausti nukentėjusįjį ir išteisintąjį apie jų pokalbio turinį sulaikymo vietoje ir išsiaiškinti, ar buvo sukruvinti D. M. drabužiai. Šis teismas išsamiai nepatikrino D. M. sveikatos sutrikdymo mechanizmo aplinkybių ir nepadarė visais bylos duomenimis pagrįstos, motyvuotos ir aiškios išvados, kad D. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju gali būti įtikinamai paaiškintas ne pareigūnų smurtu, o kitomis priežastimis.

24. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas ne tik nukrypo nuo baudžiamojo proceso įstatyme nustatyto išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo, bet ir nesilaikė pirmiau išdėstytų EŽTT praktikos reikalavimų dėl Konvencijos 3 straipsnio saugomų vertybių, kaip antai byla nėra patikrinta ir nėra išdėstyti teismo argumentai tokiais aspektais:

ar pateisinamas procesine būtinybe „neformalaus“ ir gana ilgą laiką trukusio policijos pareigūnų ir jų (duomenys neskelbtini) viršininko E. S. bendravimo su pristatytu dėl sulaikymo D. M. faktas;

ar pateisinamas ikiteisminio tyrimo veiksmų tęsimas, būtinosios medicinos pagalbos nesuteikimas asmeniui, patyrusiam su kraujavimu susijusį nežymų sveikatos sutrikdymą policijos įstaigoje;

ar elgtasi adekvačiai, kaip teisės aktuose ar ikiteisminio tyrimo praktikoje yra nurodyta elgtis policijos pareigūnams, kai sulaikymo vietoje pats tyčia susižaloja asmuo, dėl kurio vykdomas baudžiamasis persekiojimas;

ar buvo užtikrinta D. M. teisė į nepriklausomą tyrimą – ar laiku tyrimas, kuriame jis pripažintas nukentėjusiuoju dėl galimo neteisėto policijos pareigūno elgesio, buvo atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo, kuriame pats D. M. buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka ir ši byla (ikiteisminio tyrimo medžiaga) iš karto buvo perduota nepriklausomam tyrėjui (prokurorui);

ar visi atlikti teismo medicinos tyrimai D. M. padaryti medicininėse apžiūrose nedalyvaujant suinteresuotiems policijos pareigūnams.

25. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje reikalaujama tiriant galimai netinkamą pareigūnų elgesį vienodai kruopščiai tikrinti ne tik nukentėjusiojo, bet ir pareigūnų parodymų patikimumą (pvz., 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas byloje J.M. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 71670/14, 107 punktas; Yusiv prieš Lietuvą, 73 punktas; Gedrimas prieš Lietuvą, 82 punktas, Žemaitis prieš Lietuvą, 85 punktas).

26. Kasaciniame nukentėjusiojo atstovo skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į skundžiamos apeliacinės nutarties 23 punkte išdėstytus teiginius, iš kurių neaišku, ką reiškia ir kokiais bylos duomenimis grindžiama teismo išvada, kad D. M. vien dėl pradėto ikiteisminio tyrimo atitinkamu elgesiu pats siekė „procesinių nuolaidų savo byloje“ (plg. su sprendimo byloje Žemaitis prieš Lietuvą 90–91 punktais).

27. Galiausiai, obiter dictum (pasakyta tarp kitko), pažymėtina, kad neatkreiptas dėmesys į teismų svarstyto kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį turinį, kuriame, kaltinant (duomenys neskelbtini) viršininką piktnaudžiavimu, smurto naudojimu prieš sulaikytą asmenį, esant byloje pareikštam nukentėjusiojo civiliniam ieškiniui dėl neturtinės žalos, neatspindėti iš nagrinėjamų faktų tiesiogiai išplaukiantys nusikaltimo padariniai, kad galimu piktnaudžiavimu padaryta didelė žala ne tik valstybei, policijos įstaigos autoritetui, bet pirmiausiai ir fiziniam asmeniui. Keistai atrodo kaltinimo piktnaudžiavimu loginė konstrukcija, kai dėl policijos pareigūno, kaltinamo smurtiniais veiksmais, nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo sulaikytam asmeniui didelę žalą patiria tik valstybė, o ne pats asmuo.

28. Darytina bendra išvada, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo kruopščiai patikrinti visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taip pat šis teismas, neišdėstydamas tinkamų ir aiškių išvadų dėl dalies esminių paduotų apeliacinių skundų motyvų, tinkamai nepatikrinęs tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiojo iškeltų įvykio versijų, padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus.

29. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

30. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus pažeidimus ir iš naujo patikrinti paduotų apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Sigita Jokimaitė

Tomas Šeškauskas