Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-238/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

40.2; 52.3; 126.8 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos kino studija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ju2“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos kino studija“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Užsakovas UAB „Lietuvos kino studija“ (atsakovas) ir rangovas UAB „Ju2“ (ieškovas) 2006 m. gruodžio 7 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2006/12/07-01 (toliau – Sutartis) pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti darbus, o atsakovas – už juos sumokėti. Nustatyta sutarties darbų kaina – 14 477 379 Lt. Vykdydamas Sutartį, atsakovas 2006 m. gruodžio 19 d. ir 2007 m. sausio 9 d. mokėjimais pervedė ieškovui 1 447 737,90 Lt avansą, iš kurio pagal Sutarties sąlygas buvo užskaitoma proporcingai po 10 proc. už faktiškai atliktus ir priimtus darbus, o kitą darbų kainos dalį mokėjo pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, sulaikydamas 5 proc. nuo kiekvienos mokėtinos sumos (Sutarties 15.5.2 punktas). Sulaikyta suma turėjo būti sumokėta ieškovui įvykdžius visą Sutartį ir pasirašius baigiamąjį darbų priėmimo aktą. Iš viso atsakovas sulaikė 98 624,88 Lt mokėjimą. Taip pat atsakovas iš dalies neatsiskaitė su ieškovu pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. 103 764,78 Lt sumai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, t. y. nesumokėjo 43 056,25 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartimi ieškovui UAB,,Ju2“ iškelta bankroto byla. Ieškovas 2007 m. lapkričio 19 d. vienašališkai nutraukė Sutartį, kuri neteko galios 2007 m. gruodžio 4 d. (Sutarties 16.12 punktas). Atsakovas 2008 m. sausio 3 d. pateikė prašymą įtraukti jo 1 151 865,02 Lt finansinį reikalavimą į bankrutuojančio ieškovo kreditorių reikalavimų sąrašą.

Ieškovas BUAB,,Ju2“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 336 262,94 Lt skolą, 84 645,56 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad savo įsipareigojimus pagal Sutartį vykdė tinkamai, tačiau atsakovas nesumokėjo 43 056,25 Lt pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 194 581,81 Lt pagal 2007 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas, 2008 m. sausio 3 d. pateikdamas prašymą įtraukti jo finansinį reikalavimą į bankrutuojančio ieškovo kreditorių reikalavimų sąrašą, savo reikalavimą sumažino pagal Sutarties 15.5.2 punktą sulaikyta ieškovui mokėtina 98 624,88 Lt ir 43 056,25 Lt skolos suma, t. y. neteisėtai patenkino savo finansinį reikalavimą be eilės ir pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas.

Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko, nurodydamas, kad ieškovas neatliko 2007 m. spalio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų darbų, už kuriuos reikalauja 194 581,81 Lt. Ieškovas neįvykdė Sutarties reikalavimų, todėl atsakovas neprivalo sumokėti sulaikytų 98 624,88 Lt. Be to, ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti 43 056,25 Lt pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą, nes ši suma padengta ieškovo negrąžintu avansu. Atsakovas nurodė, kad iš viso ieškovui sumokėjo 3 142 774,96 Lt, o ieškovas pagal Sutartį atliko darbų tik už 2 033 966 Lt, t. y. nepagrįstai gavo iš atsakovo 1 108 808,96 Lt. Dėl to, ieškovui reikalaujant papildomų 237 638,06 Lt, atsakovas mokėtų antrą kartą, o ieškovas nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita. Atsakovas nesutiko su ieškovo teiginiais dėl neteisėto įskaitymo, nurodydamas, kad įskaitymo neatliko, nes Sutarties nutraukimo dieną šalys neturėjo priešpriešinių finansinių reikalavimų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Sutartis nebuvo įvykdyta, nes ieškovas nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. ją nutraukė. Nesant atsakovo kaltės dėl sutarties nutraukimo, teismas pripažino ieškovo reikalavimus nepagrįstais ir sprendė, jog atsakovas neturi pareigos mokėti už ieškovo neatliktus darbus (CK 6.645, 6.652, 6.653, 6.655, 6.662, 6.671 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu panaikino dalį Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priėmė naują sprendimą ir ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 141 681,13 Lt ir 6 proc. palūkanų. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas neteisėtai atliko 43 056,25 Lt (mokėtinų pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą) ir 98 624,88 Lt (kurių mokėjimą atsakovas buvo sulaikęs pagal Sutarties 15.5.2 punktą) įskaitymą, nes nėra pagrindo išvadai, jog įskaitymas buvo atliktas iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo ir atitiko visas būtinas įstatyme nustatytas sąlygas (CK 6. 131 straipsnis, CPK 177, 178 straipsniai). Atsakovas, įskaitydamas 141 681,13 Lt skolą ir taip patenkindamas dalį savo kreditinio reikalavimo, pažeidė nustatytą bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, 14 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnis), todėl neteisėtai įgytas turtas grąžintinas bankrutuojančiai įmonei (ieškovui). Patenkinęs dalį ieškinio, apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad pagrįstai atmestas ieškovo reikalavimas priteisti 194 581,81 Lt, nes faktinių bylos aplinkybių analizė patvirtina, jog ieškovas ginčo darbų neatliko ir atsakovas, negavęs sutarto rezultato, neprivalo mokėti už tariamai atliktus darbus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta dalis ieškinio. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.1, 6.4, 6.28, 6.44, 6.131 straipsnius ir nepagrįstai sprendė, kad kasatorius neteisėtai atliko 141 681,13 Lt įskaitymą, nes joks įskaitymas nebuvo atliktas, Sutarties nutraukimo dieną šalys neturėjo priešpriešinių finansinių reikalavimų, kuriuos būtų galėjusios įskaityti. Teismas netinkamai įvertino šalių teisinius santykius bei atsakovo ieškovui sumokėto avanso paskirtį. Mokėdamas avansą, kasatorius iš anksto atsiskaitė už pagal Sutartį atliktinus 1 447 737,90 Lt vertės darbus. Kasatoriaus ieškovui sumokėtas ir ieškovo kasatoriui negrąžintas avansas padengė ieškovo prašomą priteisti 43 056,25 Lt ir pagal Sutartį sulaikytą 98 624,88 Lt sumą. Sumokėtas avansas patvirtina, kad kasatorius yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu, o jokių priešpriešinių šalių reikalavimų nėra.

Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimą reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl klaidingai sprendė, kad kasatorius privalo sumokėti sulaikytus 98 624,88 Lt. Teismas netinkamai aiškino Sutarties 15.5.2 punktą, nenustatinėjo šalių tikrųjų ketinimų sudarant Sutartį ir derantis dėl šio punkto turinio.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes nesiaiškino daugumos faktinių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, nesiėmė priemonių visapusiškai ištirti ir įvertinti visus byloje surinktus įrodymus. Teismas nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų, jog joks įskaitymas atliktas nebuvo, nevertino aplinkybės, kad pagal Sutartį kasatorius neprivalėjo grąžinti ieškovui sulaikytus 98 624,88 Lt, nes ieškovas neįvykdė visų Sutartyje numatytų sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė normas, susijusias su procesinių palūkanų priteisimu iš restruktūrizuojamos įmonės (CK 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad pagal Sutartį sumokėtas avansas padengia kasatoriaus 43 056,25 Lt skolą. Esant Sutartyje aiškiai nustatytai avanso naudojimo tvarkai, kasatoriaus skunde pateikti samprotavimai apie avanso paskirtį bei reikšmę neturi jokios reikšmės. Kadangi avansas pagal Sutartį negalėjo būti naudojamas užskaitant daugiau kaip 10 proc. pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. sąskaitą faktūrą mokėtinos sumos, ieškovas iki šiol turi 43 056,25 Lt dydžio reikalavimo teisę kasatoriui. Jei kasatorius atliko šios skolos įskaitymą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jį laikė neteisėtu, nes įskaityta nesilaikant CK 6.131 straipsnio reikalavimų, pažeidžiant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neteisėtai įskaitytus 98 624,88 Lt kasatorius privalo grąžinti ieškovui, nes kasatoriaus atliktas įskaitymas prieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad įskaitymą atliko iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo ir apie tai pranešė ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Kasatorius skunde nenurodo, kokie byloje esantys įrodymai liko neįvertinti, kokie buvo įvertinti netinkamai ar kokius įrodymus įvertinęs,,tinkamai“, teismas būtų padaręs kitokias išvadas.

Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo pažeidimo. Pagal ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą netesybų ir delspinigių skaičiavimas sustabdomas tik laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos. Be to, teismas priteisė delspinigius, kurie baigti skaičiuoti dar iki nutarties iškelti kasatoriui restruktūrizavimo bylą, todėl kasatoriaus nurodytos įstatymo nuostatos šiam ieškovo reikalavimui neturi jokios įtakos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bylą nagrinėję teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas vertino ir dėl to priėmė skirtingus procesinius sprendimus, kasacinis teismas pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms. Nagrinėjamoje byloje keliami klausimai dėl avansą ir įskaitymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.

Dėl avanso ir įskaitymo, kaip prievolės pasibaigimo pagrindo, santykio

Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Reikalavimo įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo praktikoje dėl įskaitymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo suformuluotos sąlygos, kurias turi atitikti įskaitomos prievolės: 1) prievolės šalis turi sieti abipusės, nebūtinai tuo pačiu teisiniu pagrindu atsiradusios, teisės ir pareigos; 2) šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; 3) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. nukreipti viena kitai, o ne trečiajam asmeniui, ir visiškai ar iš dalies padengti vienas kitą; 4) abu reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį UAB,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; kt.). Taigi įskaitymui, kaip prievolės pasibaigimo pagrindui, būtina nustatyti esant atskiras, pirmiau nurodytas sąlygas atitinkančias, šalių prievoles, kurios gali būti pabaigtos (ar sumažintos) įskaitant jas tarpusavyje.

Nagrinėjamu atveju aptartas prievolės pasibaigimo pagrindas aktualus dėl to, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šis draudimas reiškia ir bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą, nes, minėta, reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje LAB,,Argovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis UAB,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; kt.).

Avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008). Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Į atliktų darbų apmokėjimo sumą pirmiausia turi būti įskaityti visi atlikti pagrindiniai mokėjimai, t. y. ir avansas, o jeigu įskaičiavus avansą į pagrindinį mokėjimą lieka likutis, tai šis gali būti įskaitomas į kitus atsiskaitymus tarp šalių pagal CK 6.54 straipsnio taisykles. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių sutartyje nustatyta aplinkybė dėl avanso užskaitymo momento nekeičia avanso paskirties. Jeigu šalys susitarė avansą įskaityti tik baigus darbą objekte, bet šis nebaigiamas dėl atsisakymo nuo sutarties, tai nutraukiant sutartį avansas turi būti įskaitomas pirmiausia į pagrindinius mokėjimus. Tuo atveju, kai skola už atliktus darbus yra mažesnė nei sumokėtas avansas, skola yra visiškai padengiama ir lieka nepanaudoto avanso likutis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008). Taigi avansas yra pinigų suma, kuria rangos sutarties pagrindu viena šalis iš anksto sumoka kitai šaliai už sutartimi sulygtus darbus. Vykdant sutartį, avansu sumokėti pinigai sutartyje nustatytomis sąlygomis naudojami atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus. Sutarties nutraukimo atveju atsiskaitant už atliktus darbus, pirmiausia naudojama avansu sumokėta pinigų suma ir, priklausomai nuo avanso sumos ir atliktų darbų kainos santykio, vienai iš šalių atsiranda piniginio reikalavimo teisė, o kitai – finansinė prievolė, t. y. tuo atveju, kai avanso suma viršija atliktų darbų kainą, užsakovas turi teisę reikalauti, kad rangovas grąžintų darbų kainą viršijantį avanso likutį, ir, priešingai, kai darbų kaina viršija avanso sumą, rangovas turi teisę reikalauti, kad užsakovas sumokėtu avansu nepadengtą darbų kainos dalį.

Įvertinus pirmiau šioje nutartyje nurodytus įskaitymo, kaip prievolės pasibaigimo pagrindo, ir avanso, kaip išankstinio mokėjimo pagal sutartį, bruožus ir paskirtį, konstatuotina, kad tuo atveju, kai viena šalis pagal sutartį sumoka avansą, turi būti laikoma, jog ji atsiskaitė už darbus avanso sumai, todėl, kai kita šalis kelia klausimą dėl pirmosios šalies skolų pagal sutartį, pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas, ar sumokėtas avansas nepadengia atliktų darbų kainos. Skola ir kitos šalies reikalavimo teisė į ją gali būti nustatyta tik tokiu atveju, kai darbų atlikta už didesnę sumą, nei sumokėtas avansas ir atlikti kiti mokėjimai už darbus kartu sudėjus. Tai nustačius tampa aišku, ar tarp šalių yra priešpriešinių reikalavimų, kuriuos būtų galima įskaityti. Pažymėtina, kad, atliekant tokį šalių tarpusavio santykių tyrimą, būtina sistemiškai vertinti visus šalių sutartinius santykius pagal tam tikrą sutartį atspindinčius dokumentus, jų elgesį, o ne apsiriboti griežtu konkrečių sąskaitų apmokėjimo ar neapmokėjimo nustatymu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad avansas, kaip išankstinis mokėjimas už darbus, ir įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, yra atskiri ir skirtingomis aplinkybėmis taikytini teisės institutai. Įskaitymui atlikti reikalingos pirmiau nurodytas sąlygas atitinkančios šalių priešpriešinės prievolės, t. y. kiekviena iš šalių kitos atžvilgiu turi tiek reikalavimo teisę, tiek prievolę. Šios priešpriešinės prievolės gali pasibaigti ar sumažėti jas įskaičius tarpusavyje. Tuo tarpu avansas atlieka mokėjimo funkciją ir yra vienos šalies iš anksto pagal sutartį kitai šaliai sumokama suma už būsimus darbus. Dėl to reikalavimo teisė atsiranda tik vienai iš šalių: arba avansą sumokėjusiai šaliai (jei avansas yra didesnis už realiai kitos šalies pagal sutartį atliktų darbų, už kuriuos jis mokėtas, vertę), arba darbus atlikusiai šaliai (jei avansas yra mažesnis už realiai atliktų darbų kainą). Atitinkamai ir prievolę turi tik viena iš šalių.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė tokias faktines aplinkybes, dėl kurių nėra šalių ginčo: 2006 m. gruodžio 1 d. bylos šalys sudarė Sutartį, pagal kurią rangovas (ieškovas) įsipareigojo Sutartyje aptartomis sąlygomis ir tvarka atlikti ir perduoti užsakovui (kasatoriui) 14 477 379 Lt vertės statybos darbus, o kasatorius – šiuos darbus priimti ir už juos sumokėti Sutartyje aptarta tvarka ir terminais. Kasatorius sumokėjo ieškovui 1 447 737,9 Lt avansą ir toliau mokėjo už atliktus darbus pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, sulaikydamas 5 proc. nuo kiekvienos mokėtinos sumos, kaip buvo sutarta Sutartimi. Iš viso atsakovas sulaikė ieškovui mokėtinus 98 624,88 Lt, kurie turėjo būti sumokėti ieškovui įvykdžius visą Sutartį ir pasirašius baigiamąjį darbų priėmimo aktą. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas nesumokėjo pagal ieškovo pateiktą sąskaitą 43 056,25 Lt už iki Sutarties nutraukimo atliktus darbus ir pagal Sutartį sulaikytų 98 624,88 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas už atliktus darbus yra skolingas ieškovui 141 681,13 Lt (43 056,25 Lt + 98 624,88 Lt) ir ši suma negali būti mažinama atsakovo ieškovui sumokėto ir nepanaudoto avanso dydžiu, nes avansą ir nesumokėtą už darbus sumą pripažino priešpriešiniais vienarūšiais šalių reikalavimais, kuriuos po bankroto bylos ieškovui iškėlimo draudžiama įskaityti pagal ĮBĮ nuostatas. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas privalo sumokėti ieškovui už atliktus darbus dar 141 681,13 Lt ir pateikti savo finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje, reikalaudamas grąžinti sumokėtą ir mokant už faktiškai atliktus darbus nepanaudotą avanso dalį.

Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir nepagrįstai sprendė, kad kasatorius atliko ginčo sumų įskaitymą. Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog kasatoriaus pagal Sutarties sąlygas sumokėtas ir vykdant Sutartį atliktiems darbams apmokėti nepanaudotas avansas viršijo iki Sutarties nutraukimo atliktų darbų kainą, t.y. atsakovas atsiskaitė su ieškovu ne įskaitymu CK 6.130 straipsnio prasme, o ieškovui už atliktus darbus sumokėjo išankstiniu apmokėjimu – avansu. Todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti dar kartą sumokėti už tuos pačius darbus. Minėta, kad aplinkybės, susijusios su avanso nuskaičiavimo tvarka, nekeičia jo esmės ir paskirties. Ieškovui neatlikus visų darbų pagal Sutartį, nebuvo pagrindo pripažinti, kad egzistuoja ieškovo priešpriešiniai reikalavimai kasatoriui sumokėti už atliktus darbus, todėl nėra pagrindo išvadai apie buvusią kasatoriaus skolą pagal Sutartį ir kasatoriaus atliktą įskaitymą. Minėta, šalių tarpusavio santykius atspindintys dokumentai turi būti vertinami sistemiškai, kaip visuma, todėl konkrečios ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros dalies nesumokėjimas, esant sumokėtam avansui ir nenustačius didesnio už nepanaudotą avansą įsiskolinimo, neduoda pagrindo spręsti, kad yra skola.

Atmesdama argumentą, kad pats atsakovas pripažino tarpusavio prievoles ir jų įskaitymą, nes vartojo terminą,,įskaitymas“, teisėjų kolegija pažymi, jog teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartoti terminai, o tų santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardytų. Dėl to byloje nustatytų teisinių santykių nepaneigia kasatoriaus dokumentuose vartojamas terminas,,įskaitymas“. Akivaizdu, kad kasatorius šį žodį vartojo ne CK 6.130 straipsnio nustatyta prasme, kur jis žymi atskirą, savarankišką civilinės teisės institutą, o tiesiog įvardijo situaciją, kai už atliktus darbus yra sumokėta iš anksto, kas turi būti įvertinta sprendžiant dėl skolos už darbus buvimo ar nebuvimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino šalių teisinių santykių visumos, avanso paskirties bei įskaitymo ir avanso skirtumo, todėl neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir dėl to be pagrindo taikė priešpriešinių prievolių įskaitymą ir atsiskaitymą bankroto proceso metu reglamentuojančias teisės normas. Remdamasi pirmiau aptartais argumentais, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ieškinį atmetė, todėl naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie nedaro įtakos teisėjų kolegijos sprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas yra bankrutuojanti, o atsakovas – restruktūrizuojama bendrovės. Dėl to bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 79, 88 straipsniai, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas