Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2012
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-21234-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys L. K., I. P., N. Š. ir R. P., dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovei B. B. ir atsakovui Kauno miesto savivaldybei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini): ieškovei priklauso 38/100, o atsakovui – 62/100 buto dalys.
Ieškovė ieškiniu prašė atidalyti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią buto dalį, priteisiant atsakovui butą natūra, o ieškovei iš atsakovo – piniginę kompensaciją už jos turimą bendrosios nuosavybės dalį, t. y. 39 900 Lt. Ieškovės teigimu, ji negali naudotis jai priklausančia buto dalimi, nes į butą jos neįleidžia jame gyvenantys atsakovui priklausančios dalies naudotojai, o atsakovas nesiima jokių veiksmų iškeldinti be teisinio pagrindo (be nuomos sutarties) bute apsigyvenusią aštuonių asmenų šeimą.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad jei ieškovė negali naudotis, valdyti bei disponuoti jai priklausančiu turtu dėl to, kad jį yra užėmę tretieji asmenys, ji turi teisę išsireikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis), o ne reikalauti atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovas taip pat teigė, kad ieškovės siūlomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas nepriimtinas, nes savivaldybė neturi finansinių išteklių sumokėti piniginę kompensaciją už ieškovei priklausančią buto dalį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo buto neįmanoma padalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, nes negalima padalyti bendro naudojimosi patalpų (virtuvės, sanmazgo, koridoriaus patalpų), be to, naudojimasis taip padalytu turtu lemtų kitus šalių ginčus, nes ginčo bute savavališkai gyvena dar aštuoni žmonės. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ieškinio, t. y. nepagrindė, jog jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir racionaliausias abiem šalims. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad atsakovas iš viso nesutinka su tokiu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu ir nenori įsigyti turto dalies mokėdamas ieškovei kompensaciją pinigais, nes neturi tam lėšų ir poreikio. Be to, nustatant kompensaciją pinigais ir verčiant atsakovą pirkti ieškovės turto dalį, būtų iš esmės pažeistos savininko teisės (CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas nurodė, kad ieškovė neturi poreikio naudotis ginčo buto dalimi nuo jos įsigijimo 1999 m., nes turi kitą gyvenamąjį būstą, į ginčo patalpas nebuvo atvykusi, buto dalį pirko net neapžiūrėjusi. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė, įgyvendindama savo nuosavybės teises, nebuvo aktyvi ir iš dalies elgėsi aplaidžiai, nesiekė racionaliai derinti interesų su bendraturčiu (CK 1.137 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 12 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino – atidalijo ieškovei priklausančias buto dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisdama jas atsakovui natūra, o iš atsakovo ieškovei – 39 900 Lt kompensaciją pinigais. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, nes atidalyti buto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma. Kolegija nenustatė jokių objektyvių galimybių realiai natūra atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės dalis ir pažymėjo, kad nė viena iš ginčo šalių teismui nepateikė daikto atidalijimo natūra projektinio pasiūlymo. Kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė neturi intereso naudotis buto dalimi: jos turima buto dalis yra mažesnė už atsakovo, ieškovė turi kitą gyvenamąjį plotą, nuo ginčo turto įsigijimo 1999 m. iki šiol juo nesinaudojo, siekė parduoti. Teisėjų kolegija laikė, kad ieškovės prašoma priteisti 39 900 Lt kompensacija yra teisingo dydžio, nes atitinka daikto dalies rinkos vertę. Be to, pažymėjo, kad atsakovas neginčijo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų, jog ginčo buto vertė yra 105 000 Lt. Kolegijos nuomone, dėl pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje (CPK 182 straipsnio 1 punktas) aplinkybė, kad ginčo turto dalį ieškovė įgijo už 6000 Lt, nesudaro pagrindo mažinti prašomą priteisti kompensaciją.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė savininko teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovas iš viso nesutinka su ieškovės siūlomu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu ir nenori įsigyti turto dalies. Teismas, įpareigodamas atsakovą prieš jo valią tapti ieškovei priklausančio turto savininku, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.93 straipsnio 1 dalį, pažeidė CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias teisės normas ir įstatyme nustatytą pareigą užtikrinti vienodą teisių apsaugą visiems savininkams, nes teismo nustatytas atidalijimo būdas suteikia neproporcingą ir nepagrįstą prioritetą vienam iš savininkų – ieškovei. Teismas tinkamai nesiaiškino, koks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas yra priimtiniausias, geriausiai atitiktų abiejų šalių teises ir teisėtus interesus. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad savivaldybei nėra skirta lėšų socialinio būsto plėtrai ir atsakovas neturi finansinių išteklių turto daliai įsigyti.
3. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais yra išimtinis būdas, taikomas tik nesant galimybės turto dalių atidalyti natūra, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino turto atidalijimo natūra galimybių. Atsakovas neturėjo pareigos teikti daikto atidalijimo projektinio pasiūlymo, nes ne jis pradėjo ginčą, o vien tai, kad atsakovas nepateikė tokio projekto, nereiškia, jog atidalyti buto natūra neįmanoma.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad 39 900 Lt kompensacija yra teisingo dydžio. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ginčo turto dalį ieškovė įgijo už 6000 Lt. Teismas nepagrįstai Turto vertės nustatymo pažymą laikė objektyvia vien dėl to, kad atsakovas jos neginčijo, ir neatsižvelgė į tai, kad joje nustatyta viso buto, o ne ieškovei priklausančios jo dalies rinkos vertė.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.80 straipsnio 2 dalį, pagal kurią teisme ginčas sprendžiamas tik kilus bendraturčių nesutarimų. Nagrinėjamu atveju niekada nebuvo ieškovės ir atsakovo ginčų dėl bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė B. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o kasacinio skundo argumentai dėl atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir savininko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nepagrįsti. Teismai nustatė ir šalys pripažino, kad atidalyti buto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma, todėl apeliacinės instancijos teismas vertino būtent ieškovės pasirinktą atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą. Kasatorius nepateikė jokio pasiūlymo nei dėl atsidalijimo būdo, nei dėl naudojimosi tvarkos, o savo nesutikimą su ieškiniu grindė nenoru atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovės nuomone, teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, tinkamai vertino įrodymus ir nepažeidė proceso teisės normų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl savininko teisių apsaugos sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Dėl savininko teisių apsaugos sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimus
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. ir kt. v. R. E. B., bylos Nr. 3K-3-482/2009). Taip pat teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-638/2005; kt.). Šią pareigą derindamas su visiško bendraturčių atidalijimo prioritetu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Pažymėtina, kad daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad bendraturtis negali būti atidalijamas. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygos, pagal kurias, nors prioritetas teikiamas daikto padalijimui natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau jeigu negalima atidalyti bendraturčio dalies natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Šiame kontekste kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis, todėl priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, ir kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. ir kt. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-401/2010; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. G. V., bylos Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Taigi, nustačius tam tikras išimtinį atvejį apibūdinančias faktines aplinkybes, teismas gali atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę priteisdamas bendraturčiui kompensaciją pinigais, nors dėl to nėra visų bendraturčių sutikimo. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos ieškovei priteisimo be kasatoriaus sutikimo, pažeidė savininko teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas, o vien kasatoriaus nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas.
Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011; kt.). Atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti bendraturčių interesų pusiausvyrą, tokio pobūdžio bylose itin svarbus šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimas. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Šaliai, kuriai tenka atitinkamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, jų neįrodžius, teismas turi teisę konstatuoti, kad tos faktinės aplinkybės neįrodytos, neegzistuoja. Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. ir kt. v. R. E. B., bylos Nr. 3K-3-482/2009; kt.). Šalių įrodinėjimo pareiga svarbi ne tik sprendžiant dėl geriausio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, tačiau taip pat nustatant teisingą kompensacijos pinigais dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011).
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad nebuvo šalių ginčo dėl to, jog neįmanoma buto atidalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Ieškovė, siūlydama savo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantą, prašė jai priteisti iš kito bendraturčio kompensaciją pinigais. Grįsdama šį reikalavimą, ieškovė pateikė įrodymus dėl turto ir jai priklausančios jo dalies vertės. Kasatorius, nesutikdamas su ieškovės pasiūlymais, prieštaravo ginčo buto atidalijimui, ieškovės siūlomam variantui, tačiau nepateikė nei savo pasiūlymų, nei jo poziciją dėl ieškovės pasiūlymo netinkamumo pagrindžiančių įrodymų. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartą šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, kasatoriui iš esmės nebendradarbiaujant, pasyviai neigiant ieškovės poziciją, tačiau nepateikiant kitokių pasiūlymų dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo ir šalims nepavykus rasti atidalijimo natūra varianto, ginčo atveju apeliacinės instancijos teismo taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas pripažintinas tinkamu. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismas nesiaiškino priimtiniausio atidalijimo būdo, neanalizavo galimybės turto dalis atidalyti natūra ir pan. Rungimosi ir dispozityvumo principų reikalavimai tokio pobūdžio bylose nesuteikia teismui diskrecijos savo iniciatyva ieškoti galimų turto atidalijimo variantų, jei viena iš šalių nepakankamai naudojasi įrodinėjimo teise bei pareiga ir neteikia galimų pasiūlymų, neįrodinėja realių galimybių turtą padalyti natūra, nerengia tokio padalijimo projektų, neteikia įrodymų dėl kitos šalies pasiūlymų netinkamumo ir pan. Kasatoriui neįrodžius galimybės atidalyti butą bendraturčiams natūra, nepateikus alternatyvių pasiūlymų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamu ieškovės siūlytą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.
Nustačius, kad tinkamiausias bendrosios nuosavybės atidalijimo būdas nagrinėjamu atveju yra atidalijimas išmokant ieškovei kompensaciją pinigais, spręstas klausimas dėl šios kompensacijos dydžio. Ieškovė, grįsdama savo reikalavimą priteisti 39 900 Lt kompensaciją, pateikė teismui turto vertintojo išvadą dėl preliminarios nekilnojamojo turto vertės ir, atsižvelgdama į bendrą turto įvertinimą, matematiškai apskaičiavo jai tenkančios turto dalies vertę. Pateiktas turto vertinimas yra tinkamas, įstatymų reikalavimus atitinkantis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnis). Kasatorius, nesutikdamas su ieškovės prašomos priteisti kompensacijos dydžiu, kasaciniame skunde nurodo argumentus dėl kurių, jo nuomone, teismas negalėjo vadovautis šiuo turto vertinimu, tačiau remiasi tik ieškovės įsigyjant turtą sumokėta kaina bei savo samprotavimais dėl dalies buto vertės santykio su viso buto verte. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į pokyčius nekilnojamojo turto rinkoje, ieškovės už ginčo buto dalį 1999 m. sumokėta kaina nepaneigia 2010 m. atlikto turto vertinimo išvados, o kasatoriaus samprotavimai, neparemti jokiais kitais duomenimis, neduoda pakankamo pagrindo abejoti ieškovės pateiktų įrodymų tinkamumu. Ieškovė pasirinko savo reikalavimą dėl kompensacijos dydžio grįsti matematiškai apskaičiuojant idealiosios turto dalies vertę pagal viso buto vertinimą, tačiau kasatorius jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių dėl tokio skaičiavimo ydingumo. Dėl to, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje aptartą šalių įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą šalims tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, kasatoriui nepateikus jo teiginius pagrindžiančių duomenų, pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais įrodymais, nenukrypo nuo įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl kasatoriaus argumentai dėl netinkamo kompensacijos dydžio nustatymo atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies pažeidimo apeliacinės instancijos teisme, kuriuos kasatorius grindė nurodydamas, kad teisme ginčas sprendžiamas tik kilus bendraturčių nesutarimų, o nagrinėjamu atveju nebuvo ieškovės ir atsakovo ginčų dėl bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo, tačiau šios įstatyme nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. Sisteminis CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 2 dalies aiškinimas reiškia, kad ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti nesutarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jį kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 60,15 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319) 60,15 Lt (šešiasdešimt litų 15 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
