Dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus ir savininko teisę disponuoti savo turtu, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-164-611/2024

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00357-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.8.2.; 2.4.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. C. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. C. ieškinį atsakovėms Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl perdavimo–priėmimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus ir savininko teisę disponuoti savo turtu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas R. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) įgaliotojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) kanclerio ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) 2018 m. sausio 10 d. sudaryto perdavimo–priėmimo akto Nr. (48-l)-544K dalį, kuria Vyriausybės įgaliotasis asmuo Aplinkos ministerijos kancleris perdavė Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn įvažiuojamąjį kelią, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; 2) taikyti restituciją – grąžinti ieškovo nuosavybėn įvažiuojamąjį kelią, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir visą kitą su 2003 m. vasario 17 d. sutarties Nr. 16-88 vykdymu susijusį ieškovo privačiomis lėšomis sukurtą turtą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad 2021 m. atsitiktinai sužinojo, jog pagal 2003 m. vasario 17 d. sudarytą sutartį „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. 16-88 (toliau – ir Sutartis) įrengtą Dailidžių gatvės atkarpą (įvažiuojamąjį kelią), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vyriausybė per įgaliotąjį asmenį Aplinkos ministerijos kanclerį 2018 m. sausio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos nuosavybėn. Aplinkos ministerija į ieškovo atstovo paklausimą pateikė atsakymą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2017 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (4.23E)-R2-3612 pažymėjo, jog visi minimi inžineriniai statiniai nėra nutiesti iš privačių asmenų lėšų. Tai akivaizdžiai tikrovės neatitinkanti rašto dalis dėl įvažiuojamojo kelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Sutartį ieškovo privačiomis lėšomis sukurtą turtą Klaipėdos miesto savivaldybės administracija užvaldė pateikusi Vyriausybei aiškiai melagingą informaciją, jog įvažiuojamasis kelias, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra nutiestas iš privačių asmenų lėšų.

4. Aplinkos ministerija atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2017 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (4.23E)-R2-3612 „Dėl turto perdavimo savivaldybės nuosavybėn“ kreipėsi į Aplinkos ministeriją dėl Klaipėdoje esančio kelio perdavimo savivaldybės nuosavybėn ir pateikė šio kelio dokumentus: nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, ilgalaikio turto apskaitos kortelę ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Vadovaujantis šiais dokumentais buvo nuspręsta kelią perduoti Klaipėdos miesto savivaldybei. Savivaldybės administracija 2017 m. gruodžio 22 d. rašte nurodė, kad visi šiame rašte minimi inžineriniai statiniai nėra fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose ir nėra jiems išnuomoti ar kitomis teisinėmis formomis perduoti naudoti. Ten pat pažymėta, kad visi minimi inžineriniai statiniai nėra nutiesti iš privačių asmenų lėšų. Teigė, kad šias aplinkybes patvirtino ir Klaipėdos miesto savivaldybės su 2017 m. gruodžio 22 d. raštu pateikta informacija. Su 2017 m. gruodžio 22 d. raštu pateiktoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 21/65717, taip pat ieškovo pateiktame kelio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad kelias nutiestas 1973 m., t. y. iki savivaldybei ir ieškovui pasirašant Sutartį. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 21/65717 ir kelio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nenurodyta, kad kelias nuosavybės teise priklausė ieškovui. Kartu pateikta ilgalaikio turto apskaitos kortelė Nr. 9001512 įrodo, kad kelias dar prieš akto pasirašymą buvo įtrauktas į Savivaldybės administracijos apskaitą. Aplinkos ministerija neturi duomenų, kad nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. 21/65717 ir kelio Nekilnojamojo turto registro duomenys, kuriais vadovaujantis nuspręsta pasirašyti kelio (kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais) perdavimo Savivaldybės nuosavybėn aktą, yra nuginčyti. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės 2017 m. gruodžio 22 d. raštu pateikti duomenys sudarė pakankamą pagrindą padaryti išvadą, jog iki šio akto sudarymo ginčo turtas priklausė valstybei nuosavybės teise ir atitiko teisės aktuose (įstatyme) nurodytą turtą, priskirtą savivaldybių nuosavybėn perduotinam turtui, todėl ginčijamas aktas sudarytas vadovaujantis jo sudarymo metu galiojusiais teisės aktais. Dėl ieškinyje minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a> nurodė, kad šioje nutartyje kelio nuosavybės teisės priklausymo ar pripažinimo pareiškėjui klausimas nenagrinėtas.

5. Savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė faktines aplinkybes dėl Sutarties vykdymo. Sutartimi Klaipėdos miesto savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.15 papunkčiu, įsipareigojo parengti dokumentus dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti šios Sutarties 3 punkto įsipareigojimai. Ieškovas įsipareigojo atlikti Sutarties 3 punkte nurodytus infrastruktūros plėtojimo (buitinių nuotekų tinklų atšakos paklojimo, kelio demontavimo ir tiesimo, vejos įrengimo, šaligatvio klojimo) darbus ir kitus veiksmus, tarp jų – pripažintą tinkamu naudoti, inventorizuotą privažiuojamąjį kelią su aikštele ir šaligatvį perduoti į savivaldybės balansą (3.7 papunktis). Dėl šalių sudarytos Sutarties jau vyko teisminiai ginčai, kuriuose buvo keliami įvairūs reikalavimai: pripažinti Sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a>), pripažinti Sutartį jungtinės veiklos sutartimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTExNi00NjcvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-116-467/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-116-467/2022">e2A-116-467/2022</a>), įregistruoti nuosavybės teisę į inžinerinius statinius (Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S183-460/2022).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino Vyriausybės įgaliotojo asmens Aplinkos ministerijos kanclerio ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 10 d. sudaryto perdavimo–priėmimo akto Nr. (48 l)-544K dalį, kuria Vyriausybės įgaliotasis asmuo Aplinkos ministerijos kancleris perdavė Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn įvažiuojamąjį kelią (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris buvo pastatytas pagal 2003 m. vasario 17 d. infrastruktūros plėtojimo Sutartį, niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; grąžino ieškovo nuosavybėn statybines medžiagas, panaudotas įvažiuojamojo kelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) daliai nutiesti pagal 2003 m. vasario 17 d. Sutartį Nr. 16-88. Kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė ieškovui iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas nustatė, kad ieškovas, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, yra 2002 m. gruodžio 10 d. parengto žemės sklypo detaliojo plano organizatorius. Šis detalusis planas patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2003 m. vasario 3 d. sprendimu, kuriuo taip pat nuspręsta pritarti sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo projektui tarp Klaipėdos miesto savivaldybės ir projekto organizatoriaus. Sutartis dėl infrastruktūros plėtojimo šalių pasirašyta 2003 m. vasario 17 d., dėl jos teisėtumo buvo išnagrinėtas ginčas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a>. Ginčo įvažiuojamasis kelias įrengtas valstybei priklausančiame žemės sklype.

8. Teismas taip pat nustatė, kad detaliuoju planu buvo nustatytas laisvos 0,0399 ha ploto valstybinės žemės prisijungimas ir 0,0544 ha ploto sklypo, skirto želdiniams, suformavimas, aiškiai išdėstyta atliktinų privalomųjų darbų seka, kad būtų įgyvendinti ieškovo ketinimai ateityje prisijungti laisvą valstybinės žemės plotą. Siekiant prisijungti laisvą valstybinės žemės sklypą, kuriame yra bendrojo susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai, turėjo būti atlikti infrastruktūros perkėlimo darbai. Pagal Sutartį ieškovas įsipareigojo savo lėšomis atlikti šios Sutarties 3 punkte nurodytus infrastruktūros plėtojimo (buitinių nuotekų tinklų atšakos paklojimo, kelio išardymo ir tiesimo, vejos įrengimo) darbus, pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.15 papunktį įsipareigojo parengti dokumentus dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti Sutarties 3 punkte nurodyti įsipareigojimai (Sutarties 2 punktas). Apie tinkamą darbų perdavimą į savivaldybės balansą, kaip nustatyta Sutarties 3.7 papunktyje, duomenų byloje nėra.

9. Teismas nurodė, kad, priimant nutartį Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a>, duomenų apie tinkamą darbų perdavimą į Savivaldybės balansą, kaip nustatyta Sutarties 3.7 papunktyje, byloje nebuvo. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Savivaldybė atsisako perimti ieškovo lėšomis įrengtą infrastruktūrą, ieškovas nereiškė reikalavimo įpareigoti atsakovę tai padaryti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pagal Sutarties sąlygas, tik įvykdžius visus įsipareigojimus pagal sutartį dėl infrastruktūros plėtojimo, gali būti sprendžiamas klausimas dėl privačiomis ieškovo lėšomis sukurtos ir jam nuosavybės teise priklausančios infrastruktūros paėmimo savivaldybės nuosavybėn (visuomenės poreikiams), kartu – laisvo valstybinės 0,399 ha žemės sklypo pardavimo ieškovui ne aukciono tvarka, savivaldybės atitinkamai institucijai apskaičiavus ir sprendimu patvirtinus žemės sklypo pradinę pardavimo kainą pagal galiojančius teisės aktus. Toks išaiškinimas reikšmingas šiai bylai. Byloje nustatyta, kad ieškovo atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra sudarytas iki šiol, todėl ginčo perdavimo–priėmimo aktas negalėjo būti sudarytas, iki nebus įvykdyti visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a> nurodytos 2003 m. vasario 17 d. infrastruktūros Sutarties šalių veiksmai.

10. Byloje pateikti duomenys bei įrodymai teismui leido spręsti, jog ginčo kelio dalys nuo jų sukūrimo (įrengimo) buvo valdomos ir naudojamos ieškovo, nes jo lėšomis sukurta infrastruktūra nebuvo perduota kitai infrastruktūros sutarties šaliai, o Savivaldybės administracija tokio perdavimo neinicijavo. Be to, 2022 m. gruodžio 21 d. į šią bylą pateikta 2015 m. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, kurioje nebuvo įregistruota valstybės patikėjimo teisė į ginčo turtą. Atsakovės parengta kadastrinių matavimų byla teismui įrodė, kad ginčo turtas įvertintas 15 800 Eur, tačiau byloje su ieškiniu pateikta 2012 m. gruodžio 11 d. ekspertizė, atlikta pagal Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-719-538/2011, įrodė, kad ieškovo sukurtų darbų vertė yra daug didesnė – 93 927,83 Eur.

11. Teismas konstatavo, kad šioje byloje nepateikta pakankamai įrodymų, jog ginčo įvažiuojamojo kelio dalis, sukurta ieškovo, pagal paminėtą teisinį reglamentavimą buvo perduota Savivaldybei kaip valstybės nuosavybės objektas. Teismas nusprendė, kad šioje byloje ieškovas įrodė, jog atsakovė Savivaldybės administracija ginčo aktu siekė nespręsti ieškovo atliktų pagal 2003 m. vasario 17 d. infrastruktūros plėtojimo sutartį darbų perdavimo ir priėmimo bei jų teisingo įvertinimo. Byloje nėra duomenų bei įrodymų, kad iki ginčijamo akto pasirašymo ginčo įvažiuojamojo kelio dalis ar dalys nustatyta tvarka būtų perduotos atsakovei Savivaldybės administracijai valdyti ir naudoti. Bylos duomenimis, ginčo akto pasirašymo metu nuosavybės teisė ar turto patikėjimo teisė į ieškovo nurodomą kelią nebuvo registruotos, todėl ieškinio dalis dėl šio perdavimo–priėmimo akto dalies, kuria buvo perduota įvažiuojamojo kelio dalis, sukurta ieškovo lėšomis, panaikintina. Kita ieškinio dalis dėl šios įvažiuojamojo kelio dalies, sukurtos 1973 metais, atmestina.

12. Teismas taip pat konstatavo, kad šioje byloje nėra pagrindo taikant restituciją konstatuoti ieškovo nuosavybės teisės į ginčo statinį kaip baigtą statyti objektą pagal 2003 m. vasario 17 d. Sutartį Nr. 16-88, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas neapėmė paminėtos Sutarties įvykdymo. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują ar rekonstruotą daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Todėl ieškovui grąžintina nuosavybės teisė į statybines medžiagas, panaudotas vykdant 2003 m. vasario 17 d. Sutartį Nr. 16-88.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės Savivaldybės apeliacinius skundus, 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

14. Kolegija nesutiko su teismo argumentu, jog restitucija natūra (grąžinant ieškovui panaudotas statybines medžiagas) yra galima, jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar gerai moralei. Kolegija pritarė Savivaldybės administracijos argumentams, kad nagrinėjamo ginčo atveju Sutarties neatlygintinumas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjY4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-668/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-668/2014">2A-668/2014</a>; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTExNi00NjcvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-116-467/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-116-467/2022">e2A-116-467/2022</a>).

15. Kolegijos vertinimu, ieškovui, nepageidavusiam laukti viešosios infrastruktūros statybos ar rekonstrukcijos pagal patvirtintus strateginio planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus ir terminus, kaip planavimo organizatoriui buvo pavesta funkcija savo lėšomis plėtoti infrastruktūrą už atsakovę. Kaip matyti iš ginčo Sutarties, būtent ieškovas įsipareigojo (Sutarties 3.7 papunktis) tinkamą naudoti, inventorizuotą privažiavimo kelią su aikštele ir šaligatvį perduoti į atsakovės balansą, o ne atsakovė įsipareigojo pagal Sutartį ieškovo atliktus veiksmus priimti (Sutarties 2 punktu atsakovė įsipareigojo tik parengti dokumentus dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti šios Sutarties 3 punkte nustatyti įsipareigojimai). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų išreiškęs valią perduoti sukurtą turtą (infrastruktūrą) atsakovei, t. y. ieškovas nesikreipė į atsakovę dėl turto perėmimo, kaip buvo sutarta Sutarties 3.7 papunktyje, ir taip pats neįvykdė sutartinių įsipareigojimų. Dėl to ieškovo reikalavimas dėl šio turto priteisimo atsakovei natūra yra nepagrįstas. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas restitucijos būdas neatitinka jos esmės ir jos įvykdymas šalims gali sukelti ne tik nepatogumų, bet ir naujų teisminių ginčų ateityje.

16. Teisėjų kolegija nusprendė, kad būtent ieškovo netinkamas Sutarties įvykdymas lėmė tai, jog Klaipėdoje esantis įvažiuojamasis kelias į (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį, kuriame nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamos valstybei nuosavybės teise priklausančios gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pats faktas, kad ieškovui neįvykdžius Sutarties sąlygų jo lėšomis įrengtas kelias buvo galimai inventorizuotas be ieškovo žinios 2015 metais, nesudaro pagrindo ginčo kelio perdavimo–priėmimo aktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu. Sutiktina su ieškovo argumentu, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2017 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (4.23E)-R2-3612 neturėjo pagrindo teigti, jog visi rašte minimi inžineriniai statiniai nėra nutiesti iš privačių asmenų lėšų. Todėl Aplinkos ministerija ginčo perdavimo–priėmimo akto sudarymo metu nebuvo tinkamai informuota apie tai, kad įvažiuojamasis kelias į (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įrengtas fizinio asmens (ieškovo) lėšomis. Tačiau visi šie duomenys negali būti vertinami atsietai nuo visos bylos medžiagos. Kartu su kita aktualia medžiaga Aplinkos ministerijos kancleriui buvo perduoti ir Nekilnojamojo turo registro išrašai, kuriuose ieškovas, kaip įvažiuojamojo kelio savininkas, registruotas nebuvo. Taigi Aplinkos ministerijai nebuvo pateikta įrodymų, kad įvažiuojamasis kelias nuosavybės teise galėtų priklausyti ieškovui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-380-524/2023 dalį dėl restitucijos būdo, t. y. taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais – už ginčo įvažiuojamojo kelio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį priteisti ieškovui kompensaciją pinigais – 49 676,33Eur; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui ir priteisti ieškovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, jog tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a> ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų bylų yra prejudicinis ryšys, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 2 d. konstatavo, jog infrastruktūra yra sukurta privačiomis ieškovo lėšomis ir ieškovas niekam nėra perdavęs minėtojo turto.

18.2. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.48 straipsniui ir 4.100 straipsnio 1–2 dalių reglamentavimui, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog infrastruktūra sukurta neva ne ieškovo asmeninėmis lėšomis ir ieškovas neva nėra ginčo turto savininkas.

18.3. Pirmosios instancijos teismas restituciją taikė netinkamai, bet apeliacinės instancijos teismas visiškai nesprendė klausimo dėl restitucijos taikymo, neatsižvelgė į restitucijos esmę, kad šalis turi būti sugrąžinta į pirminę padėtį, kuri buvo iki teisės pažeidimo. Nėra ginčo, kad įvažiuojamasis kelias pastatytas 2003–2005 metais ir yra naudojamas Klaipėdos miesto savivaldybės. Todėl akivaizdu, kad nėra galimybės grąžinti ginčo daiktui sukurtas panaudotas medžiagas ieškovui, nesunaikinus paties daikto (neišardžius statinio). Taip pat nėra galimybės įgyvendinti tokios restitucijos, nes nebėra įmanoma grąžinti naujų ginčo daiktui sukurti panaudotų medžiagų, t. y. pirmosios instancijos teismo pritaikytas restitucijos būdas yra neįmanomas ir sukeltų šalims didelius nepatogumus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne panaikinti, o parinkti restitucijos taikymo būdą, kurį būtų galima įgyvendinti.

19. Atsakovė Aplinkos ministerija atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens Aplinkos ministerijos kanclerio ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos perdavimo–priėmimo akto dalis, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotasis asmuo Aplinkos ministerijos kancleris perdavė Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn įvažiuojamąjį kelią (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nepažeidė ieškovo teisių ar įstatymo saugomo intereso. Įvažiuojamasis kelias nuosavybės teise ieškovui niekada nepriklausė, ieškovas taip pat jo nevaldė, juo nedisponavo jokiais kitais teisėtais pagrindais, Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotos ir ieškovo daiktinės teisės, todėl ginčo objekto savininko pasikeitimas nepadarė jokios įtakos ieškovo teisėms.

20. Atsakovė Savivaldybė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Sutiktina su Lietuvos apeliacinio teismo sprendime išsakyta pozicija, kad būtent ieškovo netinkamas Sutarties įvykdymas lėmė tai, jog Klaipėdoje esantis įvažiuojamasis kelias į (duomenys neskelbtini) Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį, kuriame nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamos valstybei nuosavybės teise priklausančios gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais. Vien pats faktas, kad ieškovui neįvykdžius Sutarties sąlygų jo lėšomis įrengtas kelias buvo galimai inventorizuotas be ieškovo žinios 2015 metais, nesudaro pagrindo ginčo kelio perdavimo–priėmimo aktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

21. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMi02ODQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-2-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-2-684/2021">e3K-3-2-684/2021</a>, 19 punktas). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovo kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

22. Atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, kurias peržengti nagrinėjamoje byloje teisinio pagrindo nenustatyta, teisėjų kolegija pasisakys kasaciniame skunde iškeltais teisės klausimais dėl prejudicinių faktų taikymo sąlygų ir savininko teisės disponuoti savo turtu.

Dėl prejudicinių faktų taikymo sąlygų

23. CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šioje teisės normoje įtvirtintas privalomas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo vykdymas.

24. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Praktines šios taisyklės taikymo nuostatas yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kiti teismai.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjcxLTMxMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-271-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-271-313/2017">e3K-3-271-313/2017</a>, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDUtNDE1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-205-415/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-205-415/2017">3K-3-205-415/2017</a>, 18 punktas; kt.).

27. Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDUtNDE1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-205-415/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-205-415/2017">3K-3-205-415/2017</a>, 19 punktas).

28. CPK 182 straipsnio 2 punktas taikomas esant sąlygoms, nurodytoms nutarties 26 punkte. Minėta, kad viena iš jų – aplinkybė, dėl kurios prejudicinės reikšmės daromos išvados, turėjo būti nagrinėjimo dalykas anksčiau išnagrinėtoje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzc3LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-377-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-377-695/2017">e3K-3-377-695/2017</a>, 31 punktas). Tam tikru klausimu teismo sprendimui ar nutarčiai įsiteisėjus pagal jau minėtas faktų prejudicijos taisykles dėl konkrečių faktų atsiranda prejudicija, o teismo sprendimas įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią (CPK 18 straipsnis). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, galima kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės, jeigu toks ginčas nebuvo išnagrinėtas.

29. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a> konstatuotu prejudiciniu faktu, t. y. vadovavosi tuo, jog infrastruktūra sukurta privačiomis ieškovo lėšomis, turtas niekam nebuvo perduotas ir nuosavybės teisė priklauso ieškovui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuotą prejudicinį faktą, t. y. nusprendė, kad infrastruktūra neva sukurta ne privačiomis lėšomis ir ieškovas neturi nuosavybės teisės į minėtą turtą, taip pat kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a> konstatuotas prejudicinis faktas dėl ieškovo privačių lėšų ir nuosavybės teisės teisinės reikšmės neva neturi. Ieškovo manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą teisės normą.

30. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog ieškovas neįvykdė sutarties sąlygų. Kolegija pirmosios instancijos teismo argumentus vertino kaip prieštaringus, kadangi, viena vertus, teismas konstatavo, jog ieškovas neturi nuosavybės teisės į savo lėšomis įrengtą infrastruktūrą, kita vertus, neatkreipė dėmesio į tai, jog jei ieškovas nėra ginčo statinio savininkas, jo savininkė ir toliau išlieka Lietuvos valstybė.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a> prejudicialumo nagrinėjamai bylai, turi būti vertinama, kokios aplinkybės sudarė įrodinėjimo dalyką minėtoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovo R. C. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo R. C. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, nurodyta, jog ieškovas prašė infrastruktūros plėtojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalyje, 1.90 straipsnio 1 dalyje ir 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais ir taikyti restituciją. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad teismai tinkamai aiškinio ir taikė CK 1.90 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, inter alia (be kita ko), išaiškinimų nenukrypo, priešingai, rėmėsi jais. Taip pat nurodyta, kad teismai nustatė, jog ieškovas laisva valia prisiėmė įsipareigojimus savo lėšomis perkelti infrastruktūrą iš laisvos, norimos prisijungti, valstybinės žemės.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog aptartoje kasacinio teismo byloje (civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a>) nagrinėjimo dalykas buvo sutarties pripažinimo (ne)galiojančia ir restitucijos taikymo klausimai. Minėtoje nutartyje nurodyta išvada, kad, pagal sutarties sąlygas, tik įvykdžius visus įsipareigojimus pagal sutartį dėl infrastruktūros plėtojimo, gali būti sprendžiamas klausimas dėl privačiomis ieškovo lėšomis sukurtos ir jam nuosavybės teise priklausančios infrastruktūros paėmimo savivaldybės nuosavybėn (visuomenės poreikiams), padaryta analizuojant šalių sutarties sudarymo aplinkybes, jos sąlygas ir vykdymą, o ne konstatuojant ieškovo nuosavybės faktą. Teisėjų kolegija nurodo, jog, kaip jau minėta, anksčiau išnagrinėtoje byloje nebuvo nagrinėjamas ieškovo lėšomis sukurtos infrastruktūros nuosavybės klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį, kasacinis teismas faktų nenustatinėja, įrodymų netiria, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktų, o minėtoje anksčiau išnagrinėtoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nebuvo nustatyta aplinkybė apie ieškovo turimą nuosavybės teisę į jo lėšomis įrengtą infrastruktūrą.

33. Taigi ieškovo teiginys, kad byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2015">3K-3-188-687/2015</a> nustatytas faktas dėl to, jog ieškovo lėšomis sukurta infrastruktūra yra ieškovo nuosavybė, turi prejudicinę reikšmę, yra nepagrįstas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi kaip nustatančia prejudicinį faktą dėl ieškovo nuosavybės teisės į jo lėšomis sukurtą infrastruktūrą, tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą ir kasacinio skundo argumentai dėl šios normos pažeidimo teisiškai nepagrįsti.

Dėl savininko teisės disponuoti savo turtu

34. Nuosavybės teisių atsiradimo pagrindai yra nustatyti CK 4.47 straipsnyje. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYzLTY5NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-263-695/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-263-695/2020">e3K-3-263-695/2020</a>, 61 punktas). Nuosavybės teisė gali būti įgyjama, be kita ko, ir perdavimo būdu: perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo (CK 4.48 straipsnio 1 dalis). Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.48 straipsnio 1 dalis).

35. Vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 4 punktu, nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Vienas iš daikto pagaminimo būdų – tai statinio statyba, todėl asmuo, statybos būdu sukūręs nekilnojamojo turto objektą – pastatą ar kitokį statinį, kartu gali įgyti ir nuosavybės teisę į šį turtą. Vis dėlto šiuo aspektu yra reikšminga tai, kad ne bet kokia statyba suponuoja nuosavybės teisės į statinį, kaip ji yra apibrėžiama CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

36. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2011">3K-3-268/2011</a>). Viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina per atitinkamas institucijas, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzMxLTQwMy8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-331-403/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-331-403/2019">e3K-3-331-403/2019</a>, 24 punktas).

37. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra išaiškinęs, jog, nors CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra siejamas su naujo daikto pagaminimu, tačiau šis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas pastačius daiktą negali būti aiškinamas kaip suteikiantis nuosavybės teisę į svetimą daiktą, kai kitas asmuo, naudodamasis juo, tą daiktą pagerina (pavyzdžiui, suremontuoja, atstato) nesant daikto savininko sutikimo dėl nuosavybės teisės perleidimo ar teisinio reglamentavimo, nustatančio tokią valdytojo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctOTUtNjExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-95-611/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-95-611/2022">e3K-7-95-611/2022</a>, 41 punktas).

38. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad infrastruktūra sukurta asmeninėmis jo lėšomis ir turto valstybei jis neperdavė. Laikosi pozicijos, kad pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas, t. y. nagrinėjamu atveju – ieškovas, arba savininko įgaliotas asmuo. Todėl, anot ieškovo, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas ginčo turto niekam neperdavė, pagrįstai konstatavo CK 4.48 straipsnio 1 dalies imperatyvios teisės normos pažeidimą. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija remiasi bylos faktinėmis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tiek 2003 m. vasario 17 d. sutartyje „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. 16-88, tiek detaliajame plane nurodytus darbus ieškovas įsipareigojo atlikti savo lėšomis, be to, neatlygintinai. Ieškovas taip pat įsipareigojo (Sutarties 3.7 papunktis) tinkamą naudoti, inventorizuotą privažiavimo kelią su aikštele ir šaligatvį perduoti į atsakovės balansą, tačiau ieškovas nesikreipė į atsakovę dėl turto perėmimo ir taip pats neįvykdė sutartinių įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir aplinkybę, jog kelias nutiestas 1973 m., t. y. iki Klaipėdos miesto savivaldybei ir ieškovui 2003 m. vasario 17 d. pasirašant Sutartį Nr. 16-88.

39. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl perdavimo–priėmimo akto dalies, kuria Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantis kelias perduotas su jame esančia infrastruktūra. Valstybei nuosavybės teise priklausantys daiktai yra skirti visos visuomenės interesams tenkinti ir jų apsaugai taikytinas specialus teisinis režimas. Atitinkamai, sprendžiant klausimus dėl valstybei priklausančių nuosavybės objektų, turi būti atsižvelgiama į tokių daiktų išimtinumą ir jų reikšmę visuomenės poreikių tenkinimui, nes viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti. Viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina per atitinkamas institucijas, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzMxLTQwMy8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-331-403/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-331-403/2019">e3K-3-331-403/2019</a>, 24 punktas).

40. Pagal šioje byloje teismų nustatytas aplinkybes, ieškovas, pageidaujantis prisijungti laisvą valstybinės žemės sklypą, kuriame yra bendrojo susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai, turėjo interesą perkelti infrastruktūrą. Byloje nėra nustatytų aplinkybių, kad valstybė teisėtu pagrindu perleido nuosavybės teisę į infrastruktūrą ieškovui. Ieškovas tik atliko tiek 2003 m. vasario 17 d. sutartyje „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. 16-88, tiek detaliajame plane nurodytus darbus. Aplinkybė, kad ieškovas savo lėšomis įrengė valstybiniame žemės sklype esančią infrastruktūrą, ją perkeldamas iš ketinamo prisijungti žemės sklypo, savaime nėra pagrindas laikyti, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į minėto kelio infrastruktūrą. Investuodamas į valstybinį turtą, t. y. neatlygintinai perkeldamas valstybinio kelio, kuris buvo nutiestas iki sutarties ir detaliojo plano parengimo, infrastruktūrą, ieškovas netapo kelio infrastruktūros savininku.

41. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje nėra aktualus ieškovo kasacinio skundo argumentas dėl CK 4.100 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams taikymo, kadangi ši norma nagrinėjamam ginčui, nustačius, jog ieškovas neturi nuosavybės teisės į ginčo infrastruktūrą, netaikytina.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai laikė, jog valstybė, būdama kelio ir jame esančios infrastruktūros savininkė, juo teisėtai disponuodama, pagrįstai ginčijamu aktu jį perdavė savivaldybės nuosavybei. Todėl kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prejudicinio fakto taikymo sąlygas ir savininko teisę disponuoti savo turtu. Ieškovo kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti jame nurodytų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovo kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui ir vienodos teismų praktikos formavimui.

45. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

46. Atsakovės, pateikusios atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikė kasaciniam teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokios išlaidos buvo patirtos. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovėms atlyginimo.

47. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Agnė Tikniūtė

Dalia Vasarienė