Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-144-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07997-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 34.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. V. ieškinį atsakovui V. V. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys: notaras A. D., R. V., išvadą teikianti institucija Vilniaus rajono Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai, ar pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą paveldėjęs turtą pergyvenęs sutuoktinis turi teisę laisvai disponuoti paveldėtu turtu (CK 5.49 straipsnio 1 dalis), ar pagal bendrąjį testamentą paveldėto turto perleidimas reiškia vieno iš testatorių valios keitimą.

Ieškovė B. V., atstovaujama atstovės pagal įstatymą A. V., prašė teismo pripažinti niekine ir negaliojančia 2012 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį, kuria A. V. padovanojo atsakovui V. V. butą (duomenys neskelbtini) ir 13/20 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją natūra.

2006 m. gruodžio 1 d. notarė patvirtino bendrąjį sutuoktinių A. V. ir S. V. testamentą, kuriuo sutuoktiniai po mirties paliko savo turtą vienas kitam, o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui – 3/4 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paliko vaikaitei B. V., 1/4 dalį – vaikaičiui R. V., visą kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, bei turtines ir neturtines teises paliko vaikaitei B. V., kurią įpareigojo suteikti palikėjų sūnui R. V. bet kokį gyvenamąjį plotą iki jo gyvos galvos. S. V. mirė 2011 m. sausio 22 d. Po jos mirties pergyvenęs sutuoktinis A. V. palikimą priėmė, turtą paveldėjo, mirė 2012 m. liepos 20 d. Ieškovės teigimu, po senelio A. V. mirties ieškovė sužinojo, kad jis, likus keletui mėnesių iki mirties, visą jam priklausantį turtą pagal 2012 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį neteisėtai padovanojo sūnui V. V., nes buvo pakeistas bendrasis sutuoktinių testamentas (CK 1.80, 5.49 straipsniai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu pripažino niekine ir negaliojančia A. V. 2012 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. AD-1567), kuria butas (duomenys neskelbtini) ir 13/20 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleistos atsakovo V. V. nuosavybėn, panaikino šio dovanojimo sandorio teisinę registraciją VĮ Registrų centre, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 5.43 straipsniu, 5.49 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzIxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-321/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-321/2007">2A-321/2007</a>, CPK 176, 185 straipsniais, nurodė, kad jeigu pergyvenęs sutuoktinis pageidauja savo nuožiūra sudaryti naują testamentą, jis po sutuoktinio mirties turi teisę atsisakyti palikimo pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą. Jeigu po sutuoktinio mirties pergyvenęs sutuoktinis palikimo neatsisakė ir paveldėjo turtą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, tai keisti šio testamento ir jame išreikštos bendros sutuoktinių valios neturi teisės. Ši įstatymo nuostata yra teisinė garantija pergyvenusiam sutuoktiniui užtikrinti nuosavybės teisę į jam priklausančią palikimo dalį. Atsisakęs priimti palikimą pagal bendrąjį testamentą, pergyvenęs sutuoktinis išsaugo teisę laisva valia disponuoti jam priklausančio turto dalimi. A. V. (ieškovės senelis) po savo sutuoktinės S. V. mirties priėmė palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą ir sudarė dovanojimo sutartį, kuria paveldėtą nekilnojamąjį turtą (butą ir dalį žemės sklypo) padovanojo savo sūnui (atsakovui), kuris nebuvo įpėdiniu pagal bendrąjį testamentą. A. V., neturėdamas teisės keisti bendrojo testamento, jame išreiktą savo mirusios sutuoktinės valią pakeitė dovanojimo sutartimi. Teismo vertinimu, šiuo sandoriu pažeista S. V. bendrajame testamente išreikšta valia, jis prieštarauja bendrojo sutuoktinių testamento, kuriuo sutuoktiniai nusprendė dėl savo turto paveldėjimo po abiejų mirties, paskirčiai, todėl pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis).

Teismas vertino atsakovo, mirusiojo A. V. bei trečiojo asmens R. V. (ieškovės tėvo) 2012 m. kovo 15 d. susitarimą, kuriame nurodyta, jog A. V. aiškiai supranta, jog bendrojo sutuoktinių testamento keisti negali, todėl nekilnojamąjį turtą dovanoja savo sūnui – atsakovui. Teismas niekiniu laikė trečiojo asmens R. V. atsisakymą savo ir savo vaiko vardu bet kokių pretenzijų į turtą ar kompensaciją pagal dovanojimo sutartį, nes byloje nustatyta, kad R. V. ir ieškovės atstovė pagal įstatymą A. V. santuoką nutraukė 2002 m. balandžio 10 d.; nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su A. V.. Taigi ieškovė (ar jos atstovė pagal įstatymą) neatsisakė savo teisės paveldėti pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, o R. V. atsisakymas nesukelia teisinių padarinių ieškovei (nenustatyta, kad jis būtų veikęs ieškovei žinant ir (ar) jos interesais).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija rėmėsi CK penktosios knygos 5 skyriaus nuostatomis, 5.43 straipsniu, 5.45 straipsnio 2 dalimi, 5.46 straipsnio 2 dalimi, 5.49 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. V. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2014">3K-3-104/2014</a>), nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog A. V. būtų keitęs bendrąjį sutuoktinių testamentą. Priėmęs palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą A. V. tapo turto savininku, įgijo teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti priimtus pagal palikimą nuosavybės teisės objektus ir jais disponuoti (CK 4.37 straipsnis) – sudaryti dovanojimo sandorį, nes bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas ir jo galiojimas paveldėtojui to nedraudė. Priešingas CK 5.49 straipsnio aiškinimas prieštarautų viso paveldėjimo instituto esmei. Draudimas pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti pagal bendrąjį testamentą paveldėtu turtu reikštų, kad pergyvenęs sutuoktinis faktiškai netampa paveldėto turto savininku.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš naujo išspręsti ieškovės bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, priteisti iš atsakovo V. V. visas bylinėjimosi išlaidas, turėtas bylą nagrinėjant kasacine tvarka. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl sutuoktinių bendrojo testamento ir teisės disponuoti paveldėta nuosavybe. Ieškovė remiasi CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, 4.39 straipsnio 1 dalimi, 5.19 straipsnio 1, 3 dalimis, 5.45 straipsnio 1, 2 dalimis, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008), nurodo, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas paveldėjimo teisiniuose santykiuose bendrojo sutuoktinių testamento institutą, siekė ne tik užtikrinti kiekvienam sutuoktiniui teisę po sutuoktinio mirties paveldėti visą turėtą sutuoktinių turtą, bet ir sudaryti galimybę abiem sutuoktiniams, esant gyviems, nuspręsti (išreikšti valią) dėl bendrai santuokoje įgyto turto paveldėjimo (įpėdinio paskyrimo) po abiejų sutuoktinių mirties. Dėl to pergyvenusiam sutuoktiniui, kuris priima palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, mirusio sutuoktinio valia dėl tolesnio turto likimo (kas paveldės po abiejų sutuoktinių mirties), išreikšta bendrajame testamente, yra privaloma ir pergyvenęs sutuoktinis bendrajame testamente išreikštos abiejų sutuoktinių valios keisti neturi teisės. Sutuoktinių susitarimas – 2006 m. gruodžio 1 d. bendrasis sutuoktinių testamentas – dėl jiems nuosavybės teise priklausančio turto likimo yra laisvės disponuoti nuosavybe išraiška paveldėjimo teisėje ir neprieštarauja CK 4.37, 4.39 straipsniams. Nuosavybės teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama paties savininko valia, įstatymo arba teismo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). A. V. ir S. V. 2006 m. gruodžio 1 d. bendruoju sutuoktinių testamentu paskyrė įpėdinį – ieškovę ir taip laisva valia pagal įstatymą apribojo savo nuosavybės teises (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Dėl to pergyvenęs sutuoktinis A. V. neturėjo teisės vienašališkai pakeisti sutuoktinės S. V. išreikštos valios dėl paskirto įpėdinio.

2. Dėl CK 5.49 straipsnio taikymo. Pagal šį straipsnį mirus vienam sutuoktiniui pergyvenęs sutuoktinis turi niekuo neribojamą pasirinkimo laisvę priimti palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą (ir vykdyti mirusio sutuoktinio valią) arba atsisakyti priimti palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, jeigu pageidauja savo nuožiūra sudaryti testamentą arba visiškai laisvai disponuoti paveldėtu turtu (CK 5.49 straipsnio 1 dalis). Tačiau jeigu pergyvenęs sutuoktinis po sutuoktinio mirties palikimo neatsisakė ir paveldėjo turtą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, keisti šio testamento ir jame išreikštos bendros sutuoktinių valios nebeturi teisės (CK 5.49 straipsnio 1 dalis). CK 5.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formuluotė „neturi teisės pakeisti bendrojo sutuoktinių testamento“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios teisės normos tikslus ir paskirtį – užtikrinti mirusio sutuoktinio valios, kuri buvo išreikšta bendrajame sutuoktinių testamente, realų įgyvendinimą. Ieškovės nuomone, A. V., turėdamas galimybę nepriimti palikimo po sutuoktinės S. V. mirties, šia teise nepasinaudojo. Priėmęs palikimą A. V. privalėjo vykdyti 2006 m. gruodžio 1 d. bendrajame sutuoktinių testamente išreikštą sutuoktinių valią, negalėjo keisti mirusios S. V. valios dėl paskirto įpėdinio. A. V., sudarydamas ginčijamą dovanojimo sutartį, pažeidė S. V. bendrajame sutuoktinių testamente išreikštą valią (CK 1.80 straipsnis).

3. Dėl teisminio precedento taikymo. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžė, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs pagrindinius kriterijus (nebaigtinį sąrašą), kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar atitinkamu civilinėje byloje nagrinėjamu klausimu yra suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. D. ir kt. v. V. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-385/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-385/2010">3K-7-385/2010</a>). Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-175/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-175/2014">3K-3-175/2014</a>). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje L. D. v. V. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2014">3K-3-104/2014</a>, nes jos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Nurodytoje kasacinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl rentos iki gyvos galvos teisinių santykių ir jų kvalifikavimo, kasatorius nurodė tik bendrojo pobūdžio argumentus dėl bendrojo sutuoktinių testamento paskirties, tikslų bei turinio, nes byloje ginčas buvo kilęs dėl to, ar pergyvenęs sutuoktinis turėjo teisę sudaryti naują testamentą (bet ne dėl pergyvenusio sutuoktinio teisės perleisti paveldėtą turtą).

Ieškovė remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, pagal kurį aukštesnės instancijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi tais pačiais teisiniais kriterijais, kurie turi būti aiškūs ir iš anksto žinomi teisės subjektams, žemesnės instancijos teismams, nes teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimi, priimta vėliau, negu ši civilinė byla buvo išnagrinėta ir priimtas sprendimas pirmosios instancijos teisme. Taigi ši kasacinio teismo nutartis negalėjo būti žinoma nei pirmosios instancijos teismui, nei bylos šalims.

Ieškovė nurodo teismų praktiką dėl bendrąjį sutuoktinių testamentą reglamentuojančių teisės normų taikymo, kuri yra prieštaringa (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzIxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-321/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-321/2007">2A-321/2007</a>; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-751-538/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. V. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2014">3K-3-104/2014</a>, negali būti laikoma iki galo suformuluotu ir aiškiu teismo precedentu, kuris galėtų būti besąlygiškai privalomas žemesnių instancijų teismams. Be to, svarbiausia teismo pareiga – įvykdyti teisingumą byloje. Teismas, vadovaudamasis sukurtu precedentu, neturėtų priimti sprendimo, kuris neatitiktų pagrindinių proceso teisės principų ir iš esmės pažeistų vienos iš šalių teises.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. V. prašo ieškovės B. V. kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės B. V. bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl sutuoktinių bendrojo testamento ir teisės disponuoti paveldėta nuosavybe. Bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas neatima teisės pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti paveldėtu turtu ir negali paneigti nuosavybės teisės. CK 4.39 straipsnio 1 dalyje tik abstrakčiai nurodoma, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama paties savininko valia, įstatymo arba teismo, o ribojimo turinys ir apimtis nedetalizuojami. Dėl to konkretus nuosavybės teisės ribojimo turinys ir apimtis kiekvienu atveju gali skirtis ir priklauso nuo nuosavybės teisės ribojimo pagrindo (sutarties, įstatymo, teismo sprendimo ir pan.). Šiuo atveju bendrajame testamente nebuvo nustatyta jokių nuosavybės teisės į butą ir žemės sklypą apribojimų (kaip ir Nekilnojamojo turto registro pažymoje, išduotoje dovanojimo sutarčiai sudaryti). CK draudžia tik bendrojo sutuoktinių testamento keitimą, kas yra viena iš laisvės disponuoti nuosavybe išraiškų, tačiau ne apskritai bet kokį pergyvenusio sutuoktinio disponavimą paveldėtu turtu (CK 5.49 straipsnis). CK 5.49 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kokie veiksmai yra laikomi bendrojo sutuoktinių testamentu keitimu. Pagal CK 5.35 straipsnį vienašalio testamento keitimas galimas tik sudarant naują arba panaikinant sudarytą testamentą. Šiame straipsnyje nenurodyta, kad disponavimas turtu, kurį po savininko (testatoriaus) mirties paveldės testamente nurodytas įpėdinis, yra prilyginamas testamento keitimui. Pagal analogiją (CK 1.8 straipsnis) toks aiškinimas turi būti taikomas ir vienai iš testamento rūšių, t. y. bendrojo sutuoktinių testamento atveju. A. V. naujo testamento nesudarė ir nepanaikino bendrojo testamento. Atsakovo teigimu, bendrojo testamento keitimas yra tik viena iš disponavimo teisės išraiškų, o disponavimas turtu kitomis formomis negali būti prilyginamas bendrojo sutuoktinių testamento keitimui (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). CK 5.49 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad pergyvenęs sutuoktinis neturi teisės disponuoti paveldėtu turtu (žr., pvz., CK 5.59 straipsnio 1 dalį). Remiantis kasacinio skundo argumentais pergyvenęs sutuoktinis faktiškai nepaveldės jam palikto turto (netaps paveldėto turto savininku), tačiau taps testamento vykdytoju. Tai reikštų ir tai, kad pergyvenęs sutuoktinis ne tik neturėtų teisės perleisti paveldėto turto, bet ir neturėtų kitų turto savininko teisių: teisės turtą išnuomoti, įkeisti, ir pan., neturėtų teisės atsisakyti priimti palikimo pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, nes taip būtų pakeista mirusio sutuoktinio valia palikti visą turtą pergyvenusiam sutuoktiniui, o po šio mirties – antriniam įpėdiniui. Jei paveldėtas turtas žūtų, pergyvenęs sutuoktinis turėtų kompensuoti būsimus nuostolius bendrajame testamente nurodytam antriniam įpėdiniui. Be to, pergyvenęs sutuoktinis negalėtų paveldėto turto išlaikyti ir vykdyti su juo susijusių įsipareigojimų, nes būtų pakeista paveldimo turto sudėtis ir kartu – mirusio sutuoktinio valia, išreikšta bendrajame sutuoktinių testamente. Be to, pergyvenęs sutuoktinis negalėtų disponuoti ir kilnojamaisiais daiktais bei kitu turtu (lėšomis banko sąskaitose ir pan.), o nuo turto paveldėjimo pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą momento iki pergyvenusio sutuoktinio mirties gali praeiti ilgas laiko tarpas, tačiau pergyvenęs sutuoktinis negalės patenkinti minimalių pragyvenimo poreikių. Atsakovas remiasi CK 4.47 straipsnio 2 punktu, pagal kurį paveldėjimas nurodytas kaip vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, ir CK 5.43 straipsniu, pagal kurį bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą paveldi pergyvenęs sutuoktinis. Taigi A. V., po palikimo priėmimo sudarydamas dovanojimo sutartį, nepakeitė bendrojo sutuoktinių testamento, tačiau įgyvendino savo, kaip turto savininko, teises.

2. Dėl CK 5.49 straipsnio 1 dalies taikymo. Šios teisės normos paskirtis – užtikrinti pergyvenusio sutuoktinio interesus. Nors bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu, pergyvenęs sutuoktinis turi teisę atsisakyti priimti palikimą, ir tai nėra laikoma bendrajame sutuoktinių testamente išreikštos abiejų sutuoktinų bendros valios pakeitimu. CK 5.49 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinta, kad pergyvenęs sutuoktinis turi teisę laisvai disponuoti jam priklausančio turto dalimi tik atsisakius priimti palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą. Be to, CK 5.49 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta situacija, kai antrinis įpėdinis praranda teisę paveldėti pagal bendrąjį testamentą po pergyvenusio sutuoktinio mirties (pergyvenusiam sutuoktiniui prieš tai atsisakius priimti palikimą).

3. Dėl bendrojo sutuoktinių testamento tikslų. Jie gali būti pasiekti tik tuo atveju, kai pergyvenęs sutuoktinis būtent turi teisę laisvai disponuoti paveldėtu turtu. Pagal CK 5.43 straipsnį, 5.44 straipsnio 1 dalį bendrojo testamento esmė – kad abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu, o ne užtikrina po jų abiejų mirties paveldėsiančio įpėdinio interesus. O įpėdinio, paveldėsiančio turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, paskyrimas gali (neprivalo) būti bendrojo sutuoktinių testamento elementu (CK 5.45 straipsnio 2 dalis). Taigi, antrinis įpėdinis, galėdamas reikšti reikalavimus dar gyvam testatoriui (pergyvenusiam sutuoktiniui) dėl tam tikros sudėties palikimo užtikrinimo, įgytų privilegijuotą padėtį, nors vadovaujantis CK normomis antrinio įpėdinio teisinė padėtis pagal bendrąjį testamentą turėtų būti tokia pati kaip ir pagal vieno asmens sudarytą testamentą. Atsakovo nuomone, CK 5.49 straipsnio 1 dalyje nurodyti apribojimai reiškia draudimą pakeisti bendrąjį sutuoktinių testamentą taip, kad pergyvenęs sutuoktinis netektų teisės paveldėti mirusiojo sutuoktinio turto ar kad galėtų pakeisti po jo mirties likusį turtą paveldėsiantį įpėdinį. Tačiau toje pačioje teisės normoje, siekiant apsaugoti pergyvenusio sutuoktinio interesus, nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę atsisakyti priimti palikimą, taip pasiekdamas norimą rezultatą – nepaveldėti mirusiojo sutuoktinio turto ir įgyti teisę sudaryti naują testamentą. Taigi CK 5.49 straipsnio 1 dalies paskirtis nėra uždrausti pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti paveldėtu turtu.

Atsakovo nuomone, atkreiptinas dėmesys į bendrą paveldėjimo instituto paskirtį – išspręsti turto likimą jo savininkui mirus (CK 5.1 straipsnis). Šioje byloje dovanojimo sutartimi buvo išspręstas turto likimas dar iki pergyvenusio sutuoktinio mirties. Taigi bet koks disponavimas turtu iki asmens mirties (neskaitant testamento sudarymo) nepatenka į paveldėjimo instituto reguliavimo sritį. Dėl to dovanojimo sutarties sudarymas objektyviai negali pažeisti paveldėjimo teisės normų paskirties. Atsakovas akcentuoja, kad A. V. ir S. V. bendruoju testamentu paliko ieškovei turtą, kuris pasiliks po pergyvenusio sutuoktinio mirties. Taigi, pagal bendrajame sutuoktinių testamente išreikštą sutuoktinių valią ieškovei nebuvo suteikiama jokių garantijų dėl paveldimo turto sudėties. Įpėdinis turi teisę reikšti pretenzijas tik dėl to turto, kuris jam buvo paliktas ir kuris buvo išlikęs palikėjo mirties dieną (CK 5.1, 5.3 straipsniai). Todėl ieškovė neturi pagrindo ginčyti A. V. laisva valia iki savo mirties sudarytą dovanojimo sutartį, šiuo atveju negali būti konstatuotas teisingumo principo pažeidimas.

3. Dėl teismų praktikos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. D. v. V. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2014">3K-3-104/2014</a>, kurios faktinės aplinkybės sutampa su šiuos bylos aplinkybėmis – abiejose civilinėse bylose yra sprendžiamas klausimas dėl teisės pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą paveldėtu turtu.

Ieškovės akcentuojamas lūkestis, kad civilinė byla turi būti nagrinėjama atsižvelgiant tik į jai ieškinio pareiškimo metu žinomus teismų precedentus, nepagrįstas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas nurodyta kasacinio teismo nutartimi pasirėmė tik kaip papildomu argumentu, pagrindžiančiu pateiktą paveldėjimo teisės normų išaiškinimą. Kasaciniame skunde nurodytos civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzIxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-321/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-321/2007">2A-321/2007</a> faktinės aplinkybės buvo kitokios nei nagrinėjamos bylos. Atsakovo nuomone, turi būti vadovaujamasi kasacinio teismo praktika, nes šiam teismui teisės aktais yra pavesta užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Z. v. A. N. Z., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-109/2014">3K-3-109/2014</a>). Nei CPK, nei teismų praktikoje nenurodoma, kad kasacinio teismo suformuotas precedentas yra privalomas žemesniųjų instancijų teismams tik tuo atveju, jeigu jis buvo pakartotas tam tikrame skaičiuje išnagrinėtų bylų. Be to, tapati pozicija dėl CK 5.49 straipsnio 1 dalies taikymo išdėstyta Civilinio kodekso komentare (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Penktoji knyga. Paveldėjimo teisė. Vilnius: Justitia, 2003), Lietuvos notarų rūmų prezidiumo 2008 m. kovo 3 d., 2011 m. spalio 27 d. konsultacijos).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendrojo sutuoktinių testamento ir teisės disponuoti paveldėta nuosavybe

Sutuoktiniai, sutarę dėl savo turto priklausymo vienam iš jų mirus, sudaro bendrąjį sutuoktinių testamentą, kuriuo įtvirtina pasiektą susitarimą. Bendrasis sutuoktinių testamentas – tai dviejų asmenų sudarytas sandoris, kuris išreiškia abiejų valią, kad kiekvienas po savo mirties palieka kitam pergyvenusiam sutuoktiniui visą savo turtą, įskaitant ir savo bendrosios nuosavybės dalį. CK 5.43 straipsnyje nustatyta, kad bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį (šio kodekso 5.20 straipsnis). Bendruoju sutuoktinių testamentu gali būti paskirtas įpėdinis, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui (CK 5.45 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 5.46 straipsnio 2 dalimi sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. Mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis, priėmęs palikimą ir tapęs paveldėto turto savininku, neturi teisės pakeisti bendrojo sutuoktinių testamento. Tačiau pergyvenęs sutuoktinis turi teisę atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju mirusiojo sutuoktinio turtą paveldi jo įpėdiniai pagal įstatymą, o pergyvenęs sutuoktinis įgyja teisę savo nuožiūra sudaryti naują testamentą. Pergyvenusiam sutuoktiniui atsisakius priimti palikimą, bendruoju sutuoktinių testamentu paskirtas įpėdinis, kuris turėjo paveldėti po pergyvenusio sutuoktinio mirties, netenka teisės paveldėti pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą (CK 5.49 straipsnio 1, 3 dalys).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 1 d. notarė patvirtino bendrąjį sutuoktinių A. V. ir S. V. testamentą, kuriuo sutuoktiniai po mirties visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, bei turtines ir neturtines teises paliko vienas kitam. Be to, testamente sutuoktiniai nustatė, kad jiems priklausantį visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, bei turtines ir neturtines teises), kuris pasiliks po pergyvenusio sutuoktinio mirties, paliks tokia tvarka: 3/4 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kasatorei vaikaitei B. V., 1/4 dalį – vaikaičiui R. V.; visą kitą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, bei turtines ir neturtines teises – vaikaitei B. V.. Sutuoktiniai kasatorę įpareigojo jų sūnui R. V. suteikti bet kokį gyvenamąjį plotą iki jo gyvos galvos. S. V. mirė 2011 m. sausio 22 d. Po jos mirties pergyvenęs sutuoktinis A. V. palikimą pagal testamentą priėmė, turtą paveldėjo, tapdamas viso santuokoje įgyto turto savininku. 2012 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartimi sutuoktinę pergyvenęs A. V. (mirė 2012 m. liepos 20 d.) padovanojo savo sūnui atsakovui V. V. butą (duomenys neskelbtini) ir 13/20 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Vertindama byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutuoktinių sudaryto testamento tekstą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo spręsti, jog buvo pažeista sutuoktinės S. V. valia, kaip teigia kasatorė, nėra.

Minėta, kad bendruoju sutuoktinių testamentu sutuoktiniai susitaria ir išreiškia abiejų valią, kad kiekvienas po savo mirties palieka kitam pergyvenusiam sutuoktiniui visą savo turtą (CK 5.43 straipsnis, 5.45 straipsnio 1 dalis). Taigi pagrindinis šio testamento požymis – kad sutuoktiniai tampa vienas kito įpėdiniais. CK 5.44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tik galimybė sutuoktiniams bendrai aptarus paskirti įpėdinį, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, t. y. tai nėra privalomas bendrojo sutuoktinių testamento elementas. Atkreiptinas dėmesys į A. ir S. V. bendrojo sutuoktinių testamento formuluotę, nurodant įpėdinius, paveldėsiančius mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, t. y. kad jie paveldės turtą, kuris pasiliks po pergyvenusio sutuoktinio mirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutuoktiniai testamentu numatė galimybę, kad tokios sudėties turtas kaip testamento sudarymo dieną gali ir neišlikti. Tokia išvada atitinka nutartyje nurodytas šį institutą reglamentuojančias teisės normas, nes, minėta, sutuoktinių pagrindinis tikslas sudarant šį testamentą – turto palikimas vienas kitam siekiant pasirūpinti vienas kitu, t. y. kad po sutuoktinio mirties pergyvenęs sutuoktinis įgytų nuosavybės teisę į paveldėtą turtą ir galėtų juo disponuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, disponavimo paveldėtu turtu draudimas prieštarautų paveldėjimo instituto prasmei, ir tai ypač būtų matyti tokiu atveju, jeigu pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą pergyvenęs sutuoktinis paveldėtų pinigus, kurių jis negalėtų naudoti dėl to, kad bendruoju sutuoktinių testamentu yra paskirtas įpėdinis, paveldėsiantis po jo mirties. Be to, po sutuoktinio mirties gali būti likę ir skolų kreditoriams. Taigi nurodytu atveju būtų betikslis bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas, paliekant turtą vienas kitam, ir paveldėjimas pagal tokį testamentą. CK 5.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu testamentą sudarančio asmens tikslas ir valia nukreipti ne į tai, kad turtą paveldėtų jo sutuoktinis, o kitas asmuo, tai jis turėtų sudaryti ne bendrąjį sutuoktinių, o savo oficialųjį ar asmeninį testamentą, paveldėtoju nurodydamas konkretų asmenį (CK 5.27 straipsnis). Priėmęs palikimą ir gavęs notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pergyvenęs sutuoktinis įgyja nuosavybės teisę į paveldėtą turtą, kurio turinį nustato CK ketvirtosios knygos nuostatos (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą, juo disponuoti. Nuosavybės teisę gali apriboti pats savininkas savo valia, taip pat ji gali būti apribota įstatymo arba teismo sprendimo, priimto įstatymų pagrindu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 4.39 straipsnio 1 dalis). Tačiau jeigu būtų laikoma, kad bendrojo sutuoktinių testamento pagrindu pergyvenęs sutuoktinis neturi teisės perleisti paveldėto turto, faktiškai turtą paveldėjusio sutuoktinio disponavimo teisė būtų ne apribota, o panaikinta. Sudarius bendrąjį sutuoktinių testamentą ir pergyvenusiam sutuoktiniui priėmus palikimą, pagal įstatymą jam yra nustatytas ribojimas tik sudaryti naują testamentą ir palikti nuosavybės teise priklausantį turtą kitam nei bendrajame sutuoktinių testamente paskirtam asmeniui, jeigu toks apskritai buvo paskirtas. Iš tiesų CK nustatyta bendrojo sutuoktinių testamento sudarymo ir pagal jį – paveldėjimo tvarka – neapsaugo abiejų sutuoktinių susitarimu paskirto įpėdinio interesų. Tačiau, minėta, bendrojo sutuoktinių testamento tikslas yra turto palikimas vienas kitam, esant galimybei tokiame testamente paskirti ir po pergyvenusio sutuoktinio mirties turtą paveldėsiantį įpėdinį, kuris turės teisę paveldėti turtą tokį, koks liks po pergyvenusio sutuoktinio mirties. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir sutuoktiniai, sudarę bendrąjį sutuoktinių testamentą, nepraranda teisės disponuoti jiems asmeniškai priklausančiu turtu, nes disponavimo nuosavybės teise sudarius bendrąjį sutuoktinių testamentą įstatymu ribojama siaurai, t. y. ribojama galimybė sudaryti naują testamentą, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento (CK 5.46 straipsnio 2 dalis), bet ne visus sandorius. Todėl galima situacija, kad po sutuoktinio mirties pergyvenęs sutuoktinis nepaveldės jokio turto (arba mažesnės apimties), o šiam mirus – ir bendrajame sutuoktinių testamente jų paskirtas įpėdinis. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant sudarytam bendrajam sutuoktinių testamentui mirus vienam sutuoktiniui, priėmęs palikimą pergyvenęs sutuoktinis tampa paveldėto turto savininku ir šiuo turtu jis disponuoja laisva valia, nesaistomas įpėdinio, nurodyto bendrajame sutuoktinių testamente, valios. Bendruoju sutuoktinių testamentu paskirtas įpėdinis, paveldėsiantis po pergyvenusio sutuoktinio mirties, jokių teisių į šį turtą neturi iki pergyvenusio sutuoktinio mirties. Paskirto tokio įpėdinio teisinė padėtis yra lygiai tokia pati, kaip ir pagal vieno asmens sudarytą testamentą. Taigi toks įpėdinis paveldi tik tą turtą, kuris lieka po pergyvenusio sutuoktinio mirties, tačiau, minėta, jis negali būti pakeistas palikimą priėmusio pergyvenusio sutuoktinio nauju testamentu (CK 5.49 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad A. V., sudarydamas bendrąjį sutuoktinių testamentą, apribojo savo nuosavybės teisę į po sutuoktinės mirties paveldėtą turtą, todėl negalėjo sudaryti paveldėto turto dovanojimo sutarties. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorės reikalavimai pripažinti niekine ir negaliojančia 2012 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį, kuria A. V. padovanojo atsakovui V. V. butą (duomenys neskelbtini) ir 13/20 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją natūra yra nepagrįsti.

Dėl teismo pareigos atsižvelgti į teismų praktiką

Kasaciniame skunde ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą paveldėjusio turtą pergyvenusio sutuoktinio teisės laisvai disponuoti paveldėtu turtu (CK 5.49 straipsnio 1 dalis), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje L. D. v. V. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2014">3K-3-104/2014</a>, išaiškinimus. Kasatorės nuomone, nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybės nesutampa, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutarties išaiškinimais, ji nurodo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzIxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-321/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-321/2007">2A-321/2007</a>. Be to, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nurodyta kasacinio teismo nutartis dar nebuvo priimta. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, kad teisinės valstybės principas lemia jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia, žemesniosios instancijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad precedentų konkurencijos atveju, t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. AB „Orlen Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-580/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-580/2014">3K-3-580/2014</a>). Be to, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. BUAB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2014">3K-3-526/2014</a>; 2015 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMS05MTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-21-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-21-915/2015">3K-3-21-915/2015</a>; kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija sutinka, kad civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2014">3K-3-104/2014</a>, kurioje priimtos kasacinio teismo nutarties išaiškinimais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas,

ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau jos panašios, abiejose bylose sprendžiamas bendrojo sutuoktinių testamento instituto teisės normų taikymo klausimas. Nurodytoje byloje pergyvenęs sutuoktinis sudarė naują testamentą, jis pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, nes prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis, 5.49 straipsnio 1 dalis). Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2014">3K-3-104/2014</a> taip pat buvo keliamas klausimas dėl pergyvenusio sutuoktinio teisės sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, t. y. keliamas klausimas dėl teisės disponuoti paveldėtu turtu. Kasacinis teismas, nurodęs, kad tokia sutartis faktiškai nebuvo sudaryta, konstatavo pergyvenusio sutuoktinio teisę laisvai disponuoti paveldėtu turtu, kas yra aktualu ir nagrinėjamos bylos atveju taikant bendrojo sutuoktinių testamento instituto nuostatas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktika bendrojo sutuoktinų testamento klausimu šiuo metu nėra gausi, dar tik formuojama. Spręsdama dėl kitų teismų praktikos taikymo šiuo klausimu teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, minėtą Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismams sprendžiant ginčus turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) – kasacinio teismo – nuolat plėtojama praktika.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,34 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Atsakovas pateikė dokumentą, patvirtinantį 1218,32 Eur išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinis skundas atmestinas, taip pat į CPK 98 straipsnio, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7, 8.14 punktų nuostatas, sprendžia priteisti atsakovui 600 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kasatorės B. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš kasatorės B. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,34 Eur (septyniolika Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančio nekilnojamojo turto: buto – patalpos (duomenys neskelbtini) ir 13/20 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) areštą, apribojant V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) teisę disponuoti (parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę).

Šios nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai, VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas