Nr. DOK-4197
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03001-2024-1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Egidijos Tamošiūnienės,
susipažinusi su 2025 m. gruodžio 2 d. paduotu atsakovės N. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimo peržiūrėjimo
n u s t a t ė :
atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei N. M. dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos pagrindais, kuriuo buvo panaikintas Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas.
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą.
Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias būtinojo reikalingumo institutą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6. 253 straipsnio 5 dalis), nepagrįstai suabsoliutino padarytos žalos, pasišalinus iš eismo įvykio vietos, apimtį, ir neteisingai aiškino pasišalinus iš eismo įvykio vietos padarytos žalos, kuri turi būti mažesnė nei išvengta žala, būtinojo reikalingumo sąlygą. Netinkamai taikydamas ir aiškindamas būtinojo reikalingumo sąlygas, nepagrįstai pripažino, kad nagrinėtu atveju būtinojo reikalingumo aplinkybėmis atsakovė neveikė, todėl ji negalėjo būti atleista nuo taikytinos civilinės atsakomybės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, t. y. privalo atlyginti regreso tvarka ieškovės nukentėjusiajai atlygintus nuostolius.
2. Apeliacinės instancijos teismo netinkamas būtinojo reikalingumo sąlygų visumos nustatymas ir taikymas nulėmė nepagrįstą sprendimą įpareigoti ieškovę, turinčią 50 proc. netekto darbingumo, atlyginti regreso tvarka ieškovės sumokėtą nukentėjusiajai turtinę ir neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė būtinojo reikalingumo sąlygos – atsakovės pasišalinimu iš eismo įvykio vietos padaryta žala, yra mažesnė nei išvengtoji.
3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normą, numatytą Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kadangi atsakovės atliktą veiksmą – išvykimą iš eismo įvykio vietos, tikslu pristatyti nukentėjusiąją į ligoninę, - pripažino teisiškai reikšmingu pasišalinimu iš eismo įvykio vietos. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas apibrėžia ne vairuotojo atsakomybės taikymo sąlygas, o nedraudžiamuosius įvykius, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo, ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atveju beprasmis. Nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigtos pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir išvados, kad pagal įvykio aplinkybes, kurias vienodai išdėstė tiek atsakovė, tiek nukentėjusioji, nukentėjusioji ir pati prašė atsakovę ją pristatyti į ligoninę ar nuvežti į namus, ką atsakovė ir padarė, t. y. pristatė nukentėjusiąją į ligoninės priėmimo skyrių. Todėl, apeliacinės instancijos teismo priešingos, nei pripažino pirmos instancijos teismas sprendime, išvados dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, nepagrįstai kvalifikuota kaip taikytina civilinės atsakomybės draudimo taikymo išimtis šioje konkrečioje byloje. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingas pirmos instancijos teismo sprendimui išvadas, neteisingai taikė materialinės teisės normas, sukūrė prielaidas plėtotis teismų praktikai, dėl itin formaliai ir itin plačiai taikytinos išimties, numatytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kas savo esme paneigia vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo prasmę ir esmę.
4. Įprastai civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Tačiau, tam tikrais atvejais draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją yra pateisinamas, nes draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo veiksmų, kurie įprasto civilinės atsakomybės draudimo atveju būtų pagrindas atleisti draudiką nuo išmokos mokėjimo. Tokie atvejai numatyti TPVCAPDĮ 22 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad draudžiamasis įvykis būtų įvykęs dėl atsakovės veiksmų, kurie įvardinti TPVCAPDĮ 22 straipsnyje. Todėl, aiškinti, kad draudikas šiuo atveju turėjo atgręžtinio reikalavimo į draudėją teisę, nes nukentėjusiajai prašant atsakovė išvyko iš eismo įvykio vietos, ir nuvežė ją į ligoninės priimamąjį, yra teisiškai nepateisinamas, tokia išvada nepagrįstai išplečia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą civilinės atsakomybės draudimo išimties taikymą.
5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos padaryta gretinant ir atsižvelgiant į kitas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtas kasacine tvarka bylas, kuriose faktinės aplinkybės ir analizuota teisės problema nėra identiška nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.
6. Svarbu akcentuoti ir išplėsti teismų praktiką dėl vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo taikymo išimties – pasišalinus iš eismo įvykio vietos – taikymo išimtinumo, negalėjimo išimties taikymą traktuoti tik pagal objektyviai atliktą fizinį veiksmą, o būtina išimties taikymui vertinti visas konkretaus eismo įvykio aplinkybes visumoje, išimties aiškinimu ir taikymu nepaneigiant vairuotojo civilinės atsakomybės esmės ir prasmės.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi. Papildomai pažymėtina, kad nors atsakovė kasaciniame skunde prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau savo esme tai yra prašymas dėl sprendimo vykdymo sustabdymo (CPK 363 straipsnio 1 dalis), o tokie prašymai žyminiu mokesčiu neapmokestinami.
Atsisakius priimti kasacinį skundą prašymas dėl sprendimo vykdymo sustabdymo nesprendžiamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 358 (tris šimtus penkiasdešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. gruodžio 1 d. Perlas Finance, kodas ZO95774.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Artūras Driukas
Algirdas Taminskas
Egidija Tamošiūnienė
