Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį ir nakties darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą bei ekspertizę, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-359-701/2019

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05912-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.2; 1.3.5.3.3; 3.2.4.1; 3.2.4.9.6.1; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. (V. B.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Romversa“ dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį ir nakties darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą bei ekspertizę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas pareiškė teisme ieškinį ir, pakeitęs ieškinio dalyką, prašė: 1) priteisti jam iš atsakovės 2905,54 Eur darbo užmokestį, 42,84 Eur dienpinigius ir 136 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (atskaičius mokesčius); 2) priteisti jam iš atsakovės 8587,74 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti su ieškovu laiką nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 31 d. ir po 29,21 Eur kompensaciją už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. kovo 31 d. iki visiško atsiskaitymo (neatskaičius mokesčių); 3) priteisti jam iš atsakovės išlaidų už UAB „Žemaitijos auditas“ suteiktas paslaugas atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, jog atsakovė, nepriklausomai nuo darbo sutarties nutraukimo teisinio pagrindo, privalėjo visiškai atsiskaityti su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną. Ieškovas pažymėjo, kad darbdavys, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – DK) 202 straipsniu, privalo ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu pateikti darbuotojui informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Ieškovas nurodė, jog atsakovė per visą dirbtą darbo laiką neteikė ieškovui tokios informacijos. Ieškovas pažymėjo, kad, palyginus jo vairuotojo kortelės duomenis su atsakovės pateiktų jo darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, galima spręsti, jog atsakovė nežymėjo didžiosios ieškovo faktiškai dirbto laiko dalies ir atitinkamai nemokėjo darbo užmokesčio už ją. Ieškovas paaiškino, kad jo išdirbtas darbo laikas, atitinkamai darbo užmokestis ir kitos jam priklausančios išmokos apskaičiuoti pagal vairuotojo kortelės kassavaitinės diagramos, kurioje fiksuojamas suminis kiekvienos darbo dienos laikas, duomenis. Ieškovas nurodė, jog 2018 m. vasario 23 d. kreipėsi į UAB „Žemaitijos auditas“ dėl jam priklausančių ir išmokėtų darbo užmokesčio ir kitų išmokų apskaičiavimo. Ši bendrovė pateikė savo išvadą, kurioje nurodė, jog atsakovė per visą ieškovo išdirbtą darbo laiką (nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. vasario 27 d.) nepriskaičiavo ir neišmokėjo ieškovui 2905,54 Eur darbo užmokesčio, 42,84 Eur dienpinigių ir 136 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas. UAB „Žemaitijos auditas“ 2018 m. kovo 6 d. išvadoje nurodyta, jog ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 29,21 Eur. Laikant, kad ieškovas dirbo 5 darbo dienas per savaitę, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 31 d. susidaro 294 darbo dienos, todėl atsakovė privalo sumokėti ieškovui 8587,74 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 3000 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. spalio 11 d. (neatskaičius mokesčių); atmetė kitą ieškinio dalį.

5. Teismas nustatė, kad bylos šalys 2015 m. spalio 30 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovė šia sutartimi įsipareigojo mokėti ieškovui 423 Eur darbo užmokestį, ieškovui sutartimi nustatyta suminė darbo laiko apskaita ir 8 valandų per parą darbo laikas. Darbo sutartis pakeista 2016 m. sausio 1 d. – ieškovui nustatytas 456 Eur darbo užmokestis, nuo 2016 m. liepos 1 d. ieškovui nustatytas ne mažesnis negu minimalioji mėnesio alga (MMA) su 1,3 koeficientu darbo užmokestis. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės direktorius 2017 m. vasario 27 d. įsakymu skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, ieškovas tos pačios dienos įsakymu atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

6. Teismas nurodė, jog tolimųjų reisų vairuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtinti Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse (toliau – Darbo ir poilsio laiko ypatumai). Šie ypatumai parengti pagal 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB). Teismo vertinimu, ieškovas Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.3 punkto prasme laikytinas mobiliuoju darbuotoju. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas – laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 punkte, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 punkte).

7. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 162 straipsnio 2 dalį skirti dirbti švenčių dienomis draudžiama, išskyrus tokius darbus, kurių sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų. Teismas konstatavo, kad ieškovo darbas nėra tas darbas, kurį DK 162 straipsnio 2 dalies prasme leidžiama skirti dirbti švenčių dienomis. Teismas nurodė, jog tarp bylos faktinių duomenų nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas darbdavės nurodymu dirbo švenčių dienomis, todėl darytina išvada, jog ieškovas savo iniciatyva dirbo švenčių dienomis, vadinasi, atsakovė neturi pagrindo mokėti ieškovui padidintą darbo užmokestį.

8. Teismas, įvertinęs Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.10 punkto nuostatą, konstatavo, kad ieškovui nėra taikoma DK 161 straipsnio 1 dalies nuostata dėl savaitės poilsio dienų šeštadienį ir (ar) sekmadienį. Teismas priėjo prie išvados, kad šeštadienis ir sekmadienis transporto srityje nėra laikomi bendromis poilsio dienomis, todėl atsakovė neturi pareigos mokėti darbuotojui už jo darbą šiomis dienomis tokį darbo užmokestį, koks nustatytas DK 194 straipsnyje.

9. Teismas nustatė, kad pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.7 punktą netaikomos DK 154 straipsnio nuostatos dėl darbo naktį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė davė jam nurodymą važiuoti būtent naktį, ir priėjo prie išvados, kad ieškovas, pats nusprendęs dirbti naktį, neturi pagrindo tikėtis gauti didesnį darbo užmokestį.

10. Teismas papildomai pažymėjo, kad ieškovo, kaip vairuotojo, darbas, atliekamas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio laiko režimą, laikytinas keliančiu grėsmę saugiam eismui keliuose, todėl už tokį darbą, remiantis Darbo ir poilsio laiko ypatumais ir 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (toliau – Reglamentas 561/2006) 10 straipsnio 1 dalimi, draudžiama mokėti darbo užmokestį ar bet kokius mokėjimus. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad darbo užmokestis ar kitos išmokos nemokėtini už ieškovo darbą, atliktą viršijant maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalų poilsio laiko režimą.

11. Teismas nurodė, jog teismo ekspertė, kuri atliko darbo ekonomikos ekspertizę, nustatė, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. turėjo būti apskaičiuotas 5651,79 Eur darbo užmokestis. Atskaičius mokesčius, ieškovui turėjo būti sumokėtas 4577,10 Eur darbo užmokestis. Be to, ieškovui turėjo būti apskaičiuota 482,25 Eur piniginė kompensacija už nepanaudotas (32,62 kalendorinės dienos) kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius, ieškovui turėjo būti išmokėta 405,33 Eur kompensacija. Teismas konstatavo, kad ekspertizės aktas yra prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymas.

12. Teismas, pasisakydamas dėl UAB „Žemaitijos auditas“ ataskaitos, kuria ieškovas grindė savo ieškinio reikalavimus, pažymėjo, kad ši ataskaita parengta ieškovo užsakymu ir surašyta bendrovės įgalioto asmens, kuris nėra įtrauktas į ekspertų sąrašą, ir todėl kritiškai vertino aptariamą ataskaitą.

13. Teismas nurodė, jog atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji 2018 m. spalio 11 d. sumokėjo ieškovui ekspertizės akte nurodytą neišmokėtą 575,80 Eur darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad pačios atsakovės apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas yra didesnė, negu apskaičiavo teismo ekspertė. Teismas, remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškovu, išmokėdama visą jam priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už kasmetines atostogas, ir todėl atmetė ieškinio dalis dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.

14. Teismas nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. buvo išsiųstas į komandiruotę, kad komandiruotės dienų skaičius užsienyje – 29 dienos, Lietuvoje – 1 diena. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas 2015 m. lapkričio 5 d. dar buvo Lietuvoje, tik 2015 m. lapkričio 6 d. kirto sieną, todėl komandiruotpinigiai už buvimą užsienyje negalėjo būti skaičiuojami už lapkričio 4 ir 5 dienas. Teismas nurodė, jog dienpinigiai už šias dienas (už buvimą Lietuvoje) sudarytų 5,82 Eur, kita vertus, atsakovė permokėjo ieškovui, išmokėdama didesnę, negu priklauso, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl dienpinigių priteisimo.

15. Teismas dar kartą priminė, kad atsakovė 2018 m. spalio 11 d. atsiskaitė su ieškovu. Teismas, remdamasis ekspertizės aktu, nustatė, kad ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 21,12 Eur. Teismas nurodė, jog atsakovė uždelsė atsiskaityti 422 darbo dienas (nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. spalio 11 d.), todėl ieškovui priklauso 8912,64 Eur kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką (neatskaičius mokesčių). Teismas pažymėjo, kad ieškovas keturis kartus tikslino ieškinio reikalavimus, du kartus prašė atidėti bylos nagrinėjimą, atitinkamai atsakovė taip pat du kartus prašė atidėti nagrinėjimą. Teismas nurodė, jog abi bylos šalys nesiekė greito bylos išnagrinėjimo, byla nebuvo išnagrinėta laiku dėl ieškovo pateiktų prašymų ir ieškinio reikalavimų tikslinimo, todėl, teismo vertinimu, kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką turi būti sumažinta iki 3000 Eur.

16. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą.

17. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė Direktyvos 2002/15/EB ir Reglamento 561/2006 nuostatas. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. buvo mobilusis darbuotojas, o Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis). Kolegija nurodė, jog atsakovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, todėl jai taikytinas ir Reglamentas 561/2006. Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad pirmiau įvardytų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos nedetalizuoja apmokėjimo tvarkos, kita vertus, šiuose teisės aktuose nustatytas darbo laiko normos, paros laiko režimas yra tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimais dėl išmokų už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė aptariamus teisės aktus.

18. Kolegija nurodė, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis turi būti mokama, jeigu nustatoma tokių faktų visuma: 1) darbai buvo realiai dirbami; 2) darbai buvo dirbdami darbdavio nurodymu, su jo žinia ar jam leidus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328/2011">3K-3-328/2011</a>; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTAtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-590-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-590-378/2015">3K-3-590-378/2015</a>).

19. Kolegija pažymėjo, kad iš esmės nėra ginčo tarp bylos šalių dėl tos aplinkybės, kad ieškovas dirbo viršvalandžius, taip pat poilsio ir švenčių dienomis. Kolegija, įvertinusi kassavaitinės diagramos ir vairuotojo kortelės duomenis, nustatė, kad: ieškovas dirbo 2015 m. gruodžio 26 d., 2016 m. sausio 1 d., 2016 m. kovo 11 d., 2016 m. balandžio 22 d., 2016 m. rugpjūčio 15 d., t. y. švenčių dienomis; ieškovas viršydavo darbo (vairavimo) valandas, pvz., 2015 m. gruodžio 11 d., 2016 m. sausio 30 d. ir kt. dienos; ieškovas dirbdavo savaitgaliais, pvz., 2015 m. lapkričio 28–29 d. ir kt. dienos.

20. Kolegija, pasisakydama dėl antrosios sąlygos (žr. šios nutarties 18 punktą) egzistavimo, konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis atsakovės, kaip darbdavės, nurodymu dirbo viršvalandžius, taip pat švenčių ir poilsio dienomis. Kolegija nurodė, jog šalys pripažįsta, kad ieškovas savarankiškai organizavo savo darbą, poilsio ir darbo laiko trukmę. Kolegija pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovas dirbo be darbdavės žinios, nustatyta ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQzNS0yNjUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-435-265/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-435-265/2018">e2A-435-265/2018</a>. Šios nutarties 72 punkte nurodyta, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo gavęs nurodymus iš atsakovės dirbti viršvalandžius, pažeisti darbo laiko režimą. Kolegija, remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo mokėti ieškovui didesnį darbo užmokestį už jo darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, taip pat už viršvalandžius.

21. Kolegija papildomai pažymėjo, kad pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumus, jeigu darbo valandų suma sudaro 6–9 valandas, į darbo laiką turi būti įterpiama mažiausiai 30 minučių pertrauka, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas – mažiausiai 45 minučių pertrauka. Kolegija, remdamasi kassavaitinės diagramos ir vairuotojo kortelės duomenimis, nustatė, kad ieškovas, pvz., 2015 m. gruodžio 25 d. vairavo 10 val. 45 min., 2016 m. kovo 13 d. – 10 val. 27 min., nefiksuodamas duomenų apie daromas pertraukas, t. y. viršijo darbo sutartyje nustatytą 8 darbo valandų normą. Kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad ieškovas pažeidinėjo darbo laiko režimą (Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalis).

22. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad, skiriant teismo ekspertizę, buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas sudarė abiem bylos šalims galimybę teikti klausimus, abi šalys juos ir pateikė, o ta aplinkybė, kad teismas paskyrė ekspertizę pagal atsakovės suformuluotus klausimus, ieškovui atsisakius sumokėti už ekspertizę ir, be to, pateikus klausimus, kurie prieštarauja Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar nukrypta nuo šalių lygiateisiškumo principo.

23. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad ekspertui suformuluoti klausimai buvo pagrįsti netinkamomis prielaidomis (klausimuose buvo iš anksto nurodyta, jog ieškovui nepriklausė didesnis darbo užmokestis už viršvalandžius, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis), todėl ekspertas negalėjo tinkamai apskaičiuoti, koks darbo užmokestis priklausė ieškovui. Kolegija šiame kontekste pirmiausia pakartojo, kad, kaip buvo nustatyta, ieškovui iš tikrųjų nepriklausė didesnis darbo užmokestis už viršvalandžius, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Be to, kolegijos vertinimu, nurodytų prielaidų objektyvumą pagrindžia ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis, kurioje, dar iki buvo paskirta ekspertizė, konstatuota, kad ieškovas pažeidinėjo darbo laiko režimą, kad jis nebuvo gavęs nurodymo dirbti viršvalandžius. Vadinasi, suformuluoti klausimai iš esmės atitiko bylos faktinę situaciją, todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog ekspertizė buvo atlikta su trūkumais ir ekspertizės aktas prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams.

24. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo vadovautis UAB „Žemaitijos auditas“ išvada, kuria remiasi ieškovas. Kolegija nustatė, kad šioje išvadoje preziumuojama, jog ieškovui priklauso visos išmokos už dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio ir kitomis dienomis, kad šioje išvadoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jos rengėja atsižvelgė į specifinį ieškovo darbo pobūdį ir taikytiną paros režimą, nustatytą Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumuose, taip pat į Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, jog ieškovas pažeidinėjo darbo režimą nesant darbdavės reikalavimo. Kolegija pažymėjo, kad analizuojamoje išvadoje nurodyta, jog jos rengėja negavo duomenų apie darbo užmokesčio skaičiavimo nuostatus (metodiką) atsakovės įmonėje, be to, kolegija atkreipė dėmesį į tuos aspektus, kad išvados rengėja nurodė papildomas prielaidas – skaičiuotino darbo užmokesčio analizės plėtinius, kurie nėra paremti objektyviais duomenimis, kad į ieškovo darbo laiką yra įskaičiuotos ir darbo metu daromos pertraukos. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad išvadoje nurodyti duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl tyrimo (skaičiavimo) metodo pasirinkimo, tyrimo pagrįstumo ir prielaidų.

25. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sumažino kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad ir pats ieškovas yra kaltas dėl atsakovės uždelsimo atsiskaityti su juo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, būdamas atsakovės darbuotojas, ignoravo atsakovės reikalavimus, neatvyko į darbą, neteikė atsakovei duomenų apie neatvykimo į darbą priežastis. Be to, ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme keturis kartus tikslino ieškinio reikalavimus, prašė atidėti bylos nagrinėjimą, todėl, kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys nesiekė greito bylos išnagrinėjimo, o byla nebuvo laiku išnagrinėta dėl ieškovo teikiamų prašymų ir ieškinio reikalavimų tikslinimo.

26. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kuriais jis kėlė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo tinkamumo. Kolegija nustatė, kad ieškovas iš viso pareiškė dešimt reikalavimų, atsisakė keturių ieškinio reikalavimų, o apskritai yra patenkintas iš dalies vienas ieškinio reikalavimas (10 proc.). Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 94 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010), konstatavo, kad egzistuoja teisinis pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patenkinta ieškinio dalis sudaro 8 procentus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

27. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

27.1. Bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad ieškovas dirbo be darbdavės nurodymo ir žinios, kad jis savarankiškai organizavo savo darbo ir poilsio laiką ir todėl nėra teisinio pagrindo mokėti jam didesnį darbo užmokestį už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, taip pat už viršvalandžius, yra nepagrįstos. Šios teismų išvados prieštarauja teisingo mokėjimo už darbą principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje, ir DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui. Teisingo mokėjimo už darbą principas reiškia, jog negali būti tokios situacijos, kad darbuotojui nebūtų mokama už atliktą darbą, būtų mokama ne nustatytu laiku ar mažiau. Pažymėtina, kad tarp bylos šalių sudarytoje darbo sutartyje nebuvo nustatyta, kad ieškovas savo nuožiūra visiškai ar iš dalies tvarko savo darbo laiką. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas savarankiškai organizavo savo darbo ir poilsio laiko trukmę, pagrįsta vien tik ginčo šalių teiginių, išdėstytų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, interpretacija, nors darbo sutarties sąlygos dėl darbo ir poilsio laiko organizavimo negalėjo būti pakeistos žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-2008). Teismai, perkeldami darbuotojui naštą už tinkamą darbo organizavimą, ne tik pažeidė DK 229 straipsnio reikalavimus, bet ir nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl darbo sutarties sąlygų įforminimo. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad teismai procesiniuose sprendimuose rėmėsi Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalimi, tačiau ši nuostata draudžia mokėjimus už nuvažiuotą atstumą ir (arba) vežamų krovinių kiekį, bet ne mokėjimą už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis ar už viršvalandžius. Be to, teismai be pagrindo ignoravo Reglamento 561/2006 10 straipsnio 2 dalį, pagal kurią transporto ūkio subjektui nustatyta pareiga organizuoti vairuotojų darbą, suteikti vairuotojui išsamius nurodymus ir atlikti reguliarius patikrinimus, kad būtų užtikrintas Reglamento 561/2006 nuostatų laikymasis. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, jog vairuotojai – darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios (pvz., 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (CC.OO.) prieš Tyco Integrated Security SL, Tyco Integrated Fire & Security Corporation Servicios SA, C266/14). Akivaizdu, kad ieškovas atsakovės nurodymu ir su jos žinia vyko į reisus, kad jis privalėjo laikytis atsakovės jam nustatytų terminų. Be to, svarbus ir tas aspektas, kad ieškovas nė karto per visą išdirbtą darbo laiką nebuvo įspėtas dėl darbo laiko režimo netinkamumo, nors atsakovė, kaip darbdavė, turėjo pareigą kontroliuoti ieškovo darbo laiką. Ieškovas, atsakovei nepateikus pastabų dėl netinkamo darbo laiko režimo, negalėjo suprasti, kad jo faktiškai dirbamas laikas yra netinkamas ir kad jam už jį nebus mokama teisės aktų nustatyta tvarka.

27.2. Teismų išvados, kad ieškovui nepriklauso padidintas darbo užmokestis už darbą naktį, prieštarauja Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punktui, kuriame nustatyta, jog už darbą nakties metu mokama pagal DK 193 straipsnį. Vienintelis motyvas, kuriuo paremta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovui nepriklauso padidintas darbo užmokestis už darbą naktį, yra tas, jog toks darbas buvo dirbtas be atsakovės nurodymo, leidimo ar žinios. Apeliacinės instancijos teismas pasirėmė atitinkama kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 18 punktą), tačiau neįvertino to aspekto, kad ši praktika suformuota, sprendžiant išimtinai viršvalandinio darbo apmokėjimo klausimą. Darbas naktį yra visiškai skirtingas, lyginant jį su viršvalandiniu darbu, ir todėl darbdavio pareigai žinoti apie darbuotojo naktį dirbamą darbą keliami aukštesni reikalavimai. Darbas naktį (ypač krovinių pervežimo keliais atvejais) kelia daugiau rizikos dėl darbų saugos ir darbuotojo sveikatos, todėl atsakovė negali remtis nežinojimo apie tokį darbą aplinkybe ir šiuo pagrindu nemokėti ieškovui padidinto darbo užmokesčio už naktį faktiškai dirbtą laiką.

27.3. Apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino kasacinio teismo praktiką dėl viršvalandinio darbo ir be pagrindo pritaikė tas pačias taisykles klausimui dėl mokėjimo už darbą švenčių ir poilsio dienomis išspręsti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš naujausių nutarčių konstatavo, kad DK nėra normos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, kiek tai susiję su darbo užmokesčiu, būtų užtikrinama siauresnė teisių apimtis nei darbuotojui, kuris dirba įprastu darbo grafiku, t. y. darbuotojas, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, lyginant su analogiškoje padėtyje esančiu darbuotoju, kuriam suminė darbo laiko apskaita netaikoma, patenka į mažiau palankią padėtį tiek dėl tokio asmens socialinio gyvenimo apribojimo, tiek dėl to, kad, dirbdamas savo poilsio dieną, kai tai nenustatyta grafike, jis dar gautų mažesnį atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc4LTY4NC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-178-684/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-178-684/2019">e3K-3-178-684/2019</a>). Šie išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai išspręsti, nes atsakovė neskelbdavo darbo grafikų, ieškovui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita.

27.4. Darbo ir poilsio laiko ypatumų normos skirtos tam tikrų ekonominių veiklų darbo ir poilsio laiko specifikai reglamentuoti, o darbo apmokėjimą reglamentuoja DK normos, todėl darytina išvada, kad nėra teisinių kliūčių pripažinti darbo laiką, viršijantį pirmiau minėtų ypatumų 11.1 ir (ar) 11.2 punktuose nustatytą darbo valandų skaičių, viršvalandžiais, už kuriuos turėtų būti sumokėta pagal DK 193 straipsnį. Pažymėtina, kad atsakovė, vesdama ieškovo darbo laiko apskaitą, žinojo, jog ieškovas dirbo naktį, švenčių ir poilsio dienomis, taip pat ir viršvalandžius, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų, kad uždraustų tokį darbą, vadinasi, atsakovė toleravo darbą, atliekamą esant nukrypimų nuo įprastų darbo sąlygų, todėl ji turėtų papildomai sumokėti už jį. Sąvoka „darbas, dirbamas su darbdavio žinia“ turėtų būti aiškinama taip: jeigu darbdavys yra užtikrinęs veiksmingos darbo laiko stebėsenos ir kontrolės mechanizmą, tai jis gali ir turi žinoti apie darbuotojo faktiškai dirbamą laiką. Tokiu atveju, jeigu darbuotojas nukrypsta nuo jam nustatyto darbo laiko režimo, darbdavys turi imtis drausminančių veiksmų arba sumokėti už tokį darbą.

27.5. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo priėjo prie išvados, kad atsakovė 2018 m. spalio 11 d. visiškai atsiskaitė su ieškovu, – atsakovė, ką patvirtina UAB „Žemaitijos auditas“ išvada, iki šiol nėra galutinai atsiskaičiusi su ieškovu. Be to, pirmosios instancijos teismas, kuriam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai sumažino ieškovui priklausančią kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką iki 3000 Eur. Pažymėtina, kad ieškovas buvo priverstas tikslinti ieškinio reikalavimus, nes atsakovė nevykdė jai DK 202 straipsniu nustatytos pareigos pateikti ieškovui atsiskaitymo lapelius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas darbo bylų procese turi būti aktyvus darbuotojo naudai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-179/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-179/2012">3K-3-179/2012</a>), tačiau bylą nagrinėję teismai visiškai neprisidėjo prie to, kad palengvintų ieškovui minėtų duomenų surinkimą. Ieškovas, neturėdamas savo reikalavimams pagrįsti reikalingos informacijos, buvo priverstas kreiptis į UAB „Žemaitijos auditas“, kad ši bendrovė pateiktų išvadą. Nurodytai bendrovei parengus išvadą, ieškovas atitinkamai patikslino ieškinio reikalavimus. Vadinasi, ilgą bylos nagrinėjimo trukmę lėmė ne ieškovo noras vilkinti procesą, o atsakovės veiksmai – informacijos nesuteikimas – ir bylą nagrinėjusių teismų pasyvumas.

27.6. Bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo ekspertizės skyrimą. Pirmosios instancijos teismas nesuformulavo ekspertui nė vieno savo klausimo, nevertino atsakovės pasiūlytų klausimų tinkamumo, juos paprasčiausiai perrašė į teismo nutartį. Pažymėtina, kad klausimai buvo suformuluoti su tokiomis prielaidomis (sąlygomis), kurios eliminavo dalį ieškinyje keliamų klausimų dėl ginčo esmės, todėl ekspertinio tyrimo apimtis (ribos) buvo nepagrįstai susiaurinta (davus ekspertui nurodymą nesivadovauti ir neįtraukti į skaičiavimus ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių, laikyti, kad ieškovui nepriklausė padidintas užmokestis už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius). Akivaizdu, kad išvados, gautos atlikus tokį tyrimą, neatitinka išsamumo ir objektyvumo kriterijų.

27.7. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas, kitaip negu sprendė bylą nagrinėję teismai, neatitinka prima facie įrodymui keliamų reikalavimų, nes, pirma, pati ekspertizė paskirta pažeidžiant proceso teisės normas, antra, ekspertinio tyrimo prielaidos prieštaravo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi nustatytoms aplinkybėms ir darbo teisinius santykius reglamentuojančioms normoms, todėl ekspertizės aktas negalėjo būti vertinamas kaip patikimas ir pakankamas įrodymas. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo kritiškai vertino ieškovo pateiktą UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą. Ši išvada atitiko bylos faktines aplinkybes ir neprieštaravo darbo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms, ji parengta remiantis visais bylos įrodymais, įskaitant ir ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, apėmė visus bylos nagrinėjimo metu kilusius klausimus, kuriems išspręsti buvo reikalingos specialiosios žinios. Vien ta aplinkybė, kad išvada buvo parengta ieškovo užsakymu ir jo lėšomis, nesudaro pagrindo ja nesivadovauti. Be to, bylą nagrinėję teismai, nurodydami, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis atsakovės nurodymu dirbo naktį, švenčių ir poilsio dienomis, taip pat viršvalandžius, o ne įpareigodami atsakovę pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog ji buvo uždraudusi nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, be pagrindo perkėlė ieškovui įrodinėjimo naštą.

27.8. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį, nes bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, o ne reikalavimų skaičių. Be to, teismai be pagrindo skirstė bylinėjimosi išlaidas ne pagal galutinio, o pagal pradinio ieškinio reikalavimų sumą ir kartu nepagrįstai laikė atmestais tuos ieškinio reikalavimus, kurių ieškovas atsisakė.

28. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepimas yra grindžiamas tokiais argumentais:

28.1. Bylą nagrinėję teismai, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, neperkėlė ieškovui, kaip darbuotojui, darbo organizavimo naštos. Šalių darbo sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad ieškovas savo nuožiūra visiškai ar iš dalies tvarko darbo laiką, tačiau tuo metu galiojusi DK redakcija nenustatė, kad susitarimas dėl darbo laiko tvarkymo savo nuožiūra turi būti įtvirtintas darbo sutartyje, t. y. DK iš esmės leido situaciją, kad susitarimas dėl darbo laiko tvarkymo savo nuožiūra būtų ne darbo sutarties sąlyga, o darbo sąlyga, kuria šalys vadovaujasi. Bet kuriuo atveju tokio susitarimo (ne)buvimas neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai išspręsti, nes abiem atvejais būtų pagrindas konstatuoti, kad ieškovas sąmoningai pažeidinėjo imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus, t. y. tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, kad buvo toks susitarimas, jo egzistavimas nebūtų pateisinama priežastis pažeidinėti imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, kad nebuvo aptariamo susitarimo, egzistuotų pagrindas teigti, kad ieškovas savo iniciatyva pažeidinėjo imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas savarankiškai organizavo savo darbo ir poilsio laiko trukmę, pagrįsta vien tik ginčo šalių teiginių, išdėstytų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, interpretacija. Ši teismo išvada pagrįsta nuoseklia visos bylos medžiagos analize. Pažymėtina, kad tarp bylos šalių nebuvo ginčo dėl tos aplinkybės, kad ieškovas savo iniciatyva dirbo viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienomis bei naktį, nes, kaip jis pats paaiškino, jam taip buvo tiesiog patogiau. Ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tačiau ieškovo nurodyta praktika (žr. šios nutarties 27.1 punktą) buvo suformuota analizuojant darbo sutarties sąlygų keitimo tvarką. Kaip minėta, šios bylos šalių sudarytoje darbo sutartyje nebuvo aptarti darbo ir poilsio laiko organizavimo ypatumai, todėl nėra pagrindo taikyti darbo sutarties sąlygų keitimą reglamentuojančius teisės aktus ir vadovautis atitinkama teismų praktika. Be to, nėra pagrindo sutikti ir su tais kasacinio skundo argumentais, kad teismai netinkamai aiškino Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalį. Ši norma nurodo, jog transporto ūkio subjektas nemoka vairuotojams jokių mokėjimų, jei šių mokėjimų pobūdis kelia grėsmę saugiam eismui keliuose ir (arba) skatina pažeisti šį reglamentą. Savaime suprantama, kad, vairuotojui vairuojant ilgiau, negu yra leidžiama pagal teisės aktus, ir nevykdant Reglamente 561/2006 įtvirtintos pareigos pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais, yra keliamas tiesioginis pavojus saugumui keliuose, todėl bet koks didesnis darbo, kuris darbuotojo iniciatyva (nesuderinus su darbdaviu) atliekamas pažeidžiant darbo ir poilsio laiko trukmę, apmokėjimas būtų laikomas tokio neatsakingo vairavimo skatinimu, o tas kaip tik ir yra draudžiama minėtomis nuostatomis. Šalių tarpusavio elgesys visą darbo santykių laikotarpį, kitaip negu jį vertina ieškovas (šios nutarties 27.1 punkto pabaiga), rodo, kad atsakovė nesutiko su ieškovo pasirinktu darbo laiko režimu ir, nemokėdama už tokį darbą padidintu tarifu, aiškiai leido ieškovui suprasti, jog toks darbo laiko režimas nėra pageidaujamas ir nesukuria jam teisės reikalauti didesnio apmokėjimo.

28.2. Bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad ieškovui nepriklauso padidintas darbo užmokestis už darbą naktį, paremtos tais argumentais, jog ieškovas, dirbdamas naktį, pažeidinėjo darbo laiko režimą, dirbo savo iniciatyva, t. y. be darbdavės nurodymo ir sutikimo. Vadinasi, teismai priėjo prie šių išvadų ne todėl, kad teisės aktai nereglamentuoja padidinto apmokėjimo, o todėl, kad, kaip nustatė teismai, nėra sąlygų taikyti padidintą apmokėjimą.

28.3. Kasacinio skundo argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl padidinto užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo, yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog tarp šios bylos šalių nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad atsakovė nedavė ieškovui nurodymo dirbti poilsio ir švenčių dienomis, kad ieškovas savo iniciatyva nutarė dirbti šiomis dienomis. Ieškovas, dirbęs poilsio ir švenčių dienomis be atsakovės nurodymo ir suderinimo su ja, neturi jokio pagrindo tikėtis didesnio šių darbo dienų apmokėjimo. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad atsakovei DK 162 straipsnio 2 dalies prasme buvo draudžiama skirti ieškovą dirbti švenčių dienomis, todėl ji neprivalėjo atskirai informuoti ieškovo, kad ji nesutinka dėl jo darbo švenčių dienomis. Tiek, kiek susiję su darbu poilsio dienomis, pažymėtina, kad, kaip nustato Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.10 punktas, transporto įmonėse netaikoma DK 161 straipsnio 1 dalies nuostata dėl savaitės poilsio dienų šeštadienį ir (ar) sekmadienį. Vadinasi, šeštadienis ir sekmadienis transporto srityje nėra laikomi bendromis poilsio dienomis ir todėl darbdavys neturi pareigos mokėti darbuotojui už jo darbą šiomis dienomis tokį darbo užmokestį, koks nustatytas DK 194 straipsnyje.

28.4. Pažymėtina, kad, kaip nustatė teismai, atsakovė sužinodavo apie ieškovo faktiškai dirbtą laiką ir jo trukmę tik po to, kai jis grįždavo iš reiso ir pateikdavo savo vairuotojo kortelės duomenis. Toks darbdavės sužinojimas apie darbo laiko režimo pažeidimą ir darbo laiko trukmės viršijimą savaime nesudaro pagrindo ieškovui gauti, o atsakovei pareigos mokėti, didesnį užmokestį už darbą, atliktą viršijant darbo trukmę. Atkreiptinas dėmesys į Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.5 punktą, kuriame nustatyta, kad transporto įmonėse netaikoma DK 149 straipsnio 2 dalies nuostata dėl viršyto darbo laiko ir nepanaudoto poilsio kompensavimo tvarkos. Kartu pažymėtina, kad ieškovo darbas patenka į Reglamento 561/2006 taikymo sritį. Šio reglamento 6–9 straipsnių nuostatos reglamentuoja vairuotojo kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpius, o 8 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, jog vairuotojas privalo pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas netinkamai laikėsi poilsio laiko režimo, todėl atsakovė neturi ne tik pareigos, bet ir (Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalies prasme) teisės mokėti už viršvalandinį darbą.

28.5. Ieškovas be pagrindo teigia, kad atsakovė vis dar nėra galutinai atsiskaičiusi su juo. Ieškovas šiam savo teiginiui pagrįsti nurodo UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą, tačiau bylą nagrinėję teismai ją vertino kritiškai. Be to, nėra pagrindo sutikti ir su tuo kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai sumažino ieškovui priklausančią kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Visos kompensacijos priteisimas akivaizdžiai prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, nes teismo procesas užsitęsė iš esmės vien tik dėl ieškovo kaltės. Ieškovas vis keitė ir tikslino savo reikalavimus, nors nuo pat pradžios buvo atstovaujamas advokato. Šiuo aspektu nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad tokie tikslinimai buvo būtini dėl tos priežasties, jog atsakovė vengė teikti svarbius dokumentus ir įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad pats ieškovas nenurodo, kokios informacijos nepateikė atsakovė. Pažymėtina, kad visi skaičiavimai buvo atliekami pagal vairuotojo kortelės duomenis ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o šie duomenys buvo pateikti dar darbo ginčų komisijoje ir šia informacija šalys disponavo nuo pat ginčo pradžios.

28.6. Kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo ekspertizės skyrimą, pažeidimo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ekspertizei atlikti suformuluotos prielaidos buvo pagrįstos bylos duomenimis, faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų reikalavimais. Ieškovas nereiškė prašymo atlikti darbo ekonomikos ekspertizę, be to, atsisakė sumokėti užstatą už ekspertizės atlikimą, t. y. už ieškovo klausimų analizę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neuždavė ekspertui ieškovo klausimų. Teismas ne pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, o, priešingai, užtikrino jo laikymąsi, nes abiem šalims sudarė vienodas sąlygas teikti ekspertui klausimus, atitinkamai vienodai padalijant pareigą finansiškai prisidėti prie savo klausimų analizės.

28.7. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai kritiškai vertino ieškovo pateiktą UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą. Abejoti šios bendrovės kompetencija, kuri reikalinga tokio pobūdžio išvadai parengti, verčia teisės aktai, kuriais remiantis buvo atlikti skaičiavimai ir grindžiami konkretūs darbo užmokesčio dydžiai. Bendrovė, parengusi aptariamą išvadą, visiškai neatsižvelgė į ieškovui taikomus Darbo ir poilsio laiko ypatumus, neįvertino to, kad, pvz., vairuotojams nakties laikas skiriasi nuo bendrų nuostatų, įtvirtintų DK.

28.8. Teismai, priešingai negu argumentuojama kasaciniame skunde, tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad atsakovė nėra kalta nė dėl vieno atmesto ar atsisakyto ieškinio reikalavimo, šie reikalavimai buvo tiesiog nepagrįsti arba atsisakyti ieškovo dėl motyvų, nesusijusių su atsakove.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio teisiniam pagrindui kvalifikuoti taikytinų teisės aktų

29. Ieškovo materialieji subjektiniai reikalavimai grindžiami viršvalandinio ir nakties darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis faktais. Kaip žinoma, pagrindinis teisės šaltinis, reglamentuojantis darbo teisių ir pareigų įgyvendinimą ir gynybą, yra DK (šio kodekso 1 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad DK yra ne tik pagrindinis, bet ir prioritetiškai (konkuruojant su kitais teisės aktais) taikytinas darbo teisės šaltinis (DK 11 straipsnio 1 dalis).

30. Šios darbo bylos ypatumas yra tas, kad, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, ieškovas buvo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas. Toks darbo funkcijų pobūdis reiškia, kad ieškovo darbo ir poilsio laiko ypatumams, kurie yra reikšmingi ieškovo materialiesiems subjektiniams reikalavimams išspręsti, nustatyti taikytinas specialusis teisės aktas, į kurį nukreipia paties DK 148 straipsnis, – Darbo ir poilsio laiko ypatumai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiuo aspektu tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.

31. Bylą nagrinėję teismai ieškinio faktiniam pagrindui teisiškai kvalifikuoti, be Darbo ir poilsio laiko ypatumų, taikė ir Reglamento 561/2006 nuostatas. Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje yra registruota transporto priemonė, šis reglamentas taikomas vežimui keliais: a) tik Bendrijoje (dabar – Europos Sąjunga) arba b) tarp Bendrijos, Šveicarijos ir Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių. Reglamento 561/2006 3 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad tarptautinėms kelių transporto operacijoms, iš dalies vykdomoms už 2 dalyje minėtų teritorijų ribų, vietoje šio reglamento yra taikomas AETR (Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo), kai jos vykdomos: a) transporto priemonėmis, registruotomis Bendrijoje ar šalyse, kurios yra AETR šalys, visai kelionei; b) transporto priemonėmis, registruotomis trečiojoje šalyje, kuri nėra AETR šalis, tik tai kelionės daliai, kurios metu transporto priemonė vyksta per Bendrijos ar šalių, kurios yra AETR šalys, teritoriją.

32. Bylos faktiniais duomenimis, ieškovas, vairuodamas transporto priemonę, veždavo krovinius į Rusijos Federaciją ir Kazachstaną. Šios valstybės, o kartu ir tranzitinės valstybės (Baltarusija, Ukraina), kaip žinoma, nėra Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalys, vadinasi, Reglamento 561/2006 nuostatos netaikomos tiems vežimams, kuriuos darbo sutarties galiojimo laikotarpiu vykdė ieškovas. AETR 2 priedėlio „Patvirtinimo žymuo ir sertifikatai“ nuostatos patvirtina, kad Rusijos Federacija, Kazachstanas ir pirmiau įvardytos tranzitinės valstybės yra AETR šalys, vadinasi, ieškovo vykdytiems vežimams tiek Reglamento 561/2006 3 straipsnio, tiek AETR 2 straipsnio 1 dalies, apibrėžiančios šio susitarimo taikymo sritį, prasme taikytinos AETR nuostatos.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami šios darbo bylos ginčą, be pagrindo taikė Reglamento 561/2006 nuostatas ir nepagrįstai netaikė AETR nuostatų.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį darbą mokėjimo

34. DK 193 straipsnis reglamentuoja darbo užmokesčio už viršvalandinį (ir nakties) darbą mokėjimą. Pagal šią materialiosios teisės normą už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. Vadinasi, viršvalandinis darbas priskiriamas toms darbų kategorijoms, už kurias mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis.

35. DK 150–152 straipsniai reglamentuoja viršvalandinio darbo ypatumus. DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant DK 144 straipsnio 1 dalyje, 145, 146 straipsniuose ir 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą darbo laiko trukmę. Pagal DK 150 straipsnio 2 dalį darbdavys gali skirti dirbti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato DK 151 straipsnis; kitais atvejais viršvalandiniai darbai gali būti organizuojami tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą arba rašytinį darbuotojo prašymą.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas, sprendžia, kad pirminis požymis, apibūdinantis viršvalandinį darbą, yra darbuotojui nustatytos darbo laiko trukmės vykdant jam pavestas darbo funkcijas viršijimas.

37. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ieškovas vykdė savo darbo funkcijas, viršydamas nustatytą darbo laiko trukmę, vadinasi, egzistuoja pirminė sąlyga pripažinti, kad ieškovas dirbo viršvalandinį darbą. Vis dėlto nustatytos darbo laiko trukmės viršijimo faktas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, kad ieškovas DK 144 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų prasme dirbo viršvalandinį darbą, už kurį turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328/2011">3K-3-328/2011</a>); viršvalandiniu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdingi šie požymiai – t. y. darbas, kuris: 1) dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia; 3) iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTAtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-590-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-590-378/2015">3K-3-590-378/2015</a>).

38. Pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, jog sąlyga, be kurios darbas, viršijantis nustatytą darbo laiko trukmę, negali būti kvalifikuotas kaip viršvalandinis, yra ta, kad jis turi būti atliekamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Apeliacinės instancijos teismas šios sąlygos aspektu konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtent darbdavės nurodymu vykdė savo darbo funkcijas, viršydamas nustatytą darbo laiko trukmę. Ieškovas savo kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas be pagrindo perkėlė jam įrodinėjimo dėl darbdavės nurodymo dirbti viršvalandinį darbą egzistavimo naštą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

39. Kaip žinoma, įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai). Pažymėtina, kad (tam tikrų kategorijų) darbo bylos, be kitų procesinių nagrinėjimo ypatumų (CPK 410–418 straipsniai), išsiskiria įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumu – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 44 punktas; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUtNjg0LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135-684/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135-684/2019">3K-3-135-684/2019</a>, 21 punktas). Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad šis įrodinėjimo naštos (perskirstymo) ypatumas yra būdingas absoliučiai visų kategorijų darbo byloms, kitaip tariant, kad visų darbo bylų atvejais faktinių aplinkybių, reikšmingų pareikštiems materialiesiems subjektiniams reikalavimams išspręsti, įrodinėjimo našta tenka išimtinai tik darbdaviui.

40. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, nurodo, jog, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjM2LTk2OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-236-969/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-236-969/2019">e3K-3-236-969/2019</a> 107 punktą). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms, įskaitant ir darbo bylas.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo dėl nurodymo dirbti viršvalandinį darbą (ne)egzistavimo pareigos atsakovei nustatymas, t. y. reikalavimas, kad atsakovė, kaip darbdavė, įrodytų, jog ji nedavė ieškovui nurodymo dirbti viršvalandžius, iš esmės reikštų reikalavimą įrodyti tą, ko atsakovė objektyviai negali įrodyti, todėl toks aptariamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo naštos paskirstymas būtų nepagrįstas ir prieštarautų pirmiau nurodytoms taisyklėms, apibrėžiančioms įrodinėjimo pareigos ribas. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovas, priėjo prie tinkamos išvados dėl faktinių aplinkybių, susijusių su darbdavės nurodymo dirbti viršvalandžius (ne)egzistavimu, įrodinėjimo naštos paskirstymo.

42. Viena vertus, ką pagrįstai savo kasaciniame skunde akcentuoja ir ieškovas, teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, tenka aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles), o toks vaidmuo pasireiškia, be kitų, tuo aspektu, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Vis dėlto darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas.

43. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtent darbdavės nurodymu vykdė savo darbo funkcijas, viršydamas nustatytą darbo laiko trukmę. Pažymėtina, kad ieškovas neneigia pačios išvados, o jo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo yra atmesti, todėl teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir šios nutarties 37 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo kvalifikuoti ieškovo darbą, vykdytą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, kaip viršvalandinį, yra pagrįsta.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad, ieškovui neįrodžius viršvalandinio darbo faktų, nėra pagrindo spręsti dėl padidinto tarifo darbo užmokesčio už tokį darbą mokėjimo.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už nakties darbą mokėjimo

45. Teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, jog ieškinio reikalavimai tiek, kiek jie grindžiami darbo naktį faktais, atmesti tais pačiais argumentais, kuriais atmesti ieškinio reikalavimai, grįsti viršvalandinio darbo faktais, t. y. kad ieškovas neįrodė, jog jis su darbdavės žinia ar jos nurodymu dirbo naktį. Teismai rėmėsi aplinkybe, kad ieškovas pats savarankiškai organizavo savo darbą, darbo ir poilsio laiko trukmę. Be to, nustatę, kad ieškovas dirbo viršydamas leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeisdamas minimalaus poilsio režimą, nustatytus teisės aktais, teismai padarė išvadą, jog ieškovo darbas, atliktas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio režimą, laikytinas keliančiu grėsmę saugiam eismui keliuose, todėl, vadovaujantis Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalimi, už tokį darbą ieškovui nemokamas joks darbo užmokestis ar kiti mokėjimai.

46. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad, ką pagrįstai savo kasaciniame skunde nurodo ir ieškovas, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio už nakties darbą mokėjimo, be pagrindo rėmėsi ta kasacinio teismo praktika, kuri nurodyta šios nutarties 37 punkte. Ši praktika – DK normų, reglamentuojančių viršvalandinį darbą, aiškinimo rezultatas, todėl ji aktuali ir taikytina tik tiek, kiek sprendžiamas klausimas dėl darbo kvalifikavimo kaip viršvalandinio darbo. Tiek viršvalandinis, tiek nakties darbas pasižymi nukrypimu nuo įprastų darbo sąlygų, susijusių su darbo laiko trukme ir režimu, tačiau, nepaisant šio panašumo, jie yra skirtingi darbo teisės institutai, besiskiriantys savo taikymo atvejais, sąlygomis ir pan., todėl nėra galimas plečiamas pirmiau įvardytos kasacinio teismo praktikos taikymas.

47. DK 154 straipsnis reglamentuoja darbo naktį ypatumus, tačiau Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.7 punkte yra įtvirtinta išlyga, kad transporto srityje netaikomos DK 154 straipsnio nuostatos dėl darbo naktį. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.4 punktas nurodo, jog, kai atliekamas naktinis darbas, kasdienis darbo laikas negali viršyti 10 valandų per kiekvieną 24 valandų laikotarpį. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punkte nustatyta, kad už darbą naktį mokama pagal DK 193 straipsnį (šis straipsnis, kaip jau buvo minėta pasisakant dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą mokėjimo, nurodo, jog turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis); kompensacija (didesnis apmokėjimas, papildomas poilsio laikas ir kita) už nakties darbą gali būti skiriama pagal kolektyvines sutartis, darbdavių ir darbuotojų susitarimus, jeigu tai nekelia grėsmės kelių eismo saugai. AETR 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad transporto ūkio subjektas nemoka samdomiems vairuotojams jokių išmokų, netgi premijų ar priedų prie atlyginimo už nuvažiuotą atstumą ir (arba) vežamų krovinių kiekį, jei šių mokėjimų pobūdis kelia grėsmę saugiam eismui keliuose ir (arba) skatina pažeisti ši susitarimą. Pažymėtina, kad iš esmės tapati pastarajai nuostata yra įtvirtinta ir Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalyje, kuria pagrįsti ir bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai.

48. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, jog naktinis krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo, kaip mobiliojo darbuotojo (žr. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10 punktą), darbas nėra draudžiamas, tačiau transporto priemonės vairuotojas ne visais darbo naktį atvejais turi teisę reikalauti atitinkamų mokėjimų už tokį darbą – tokio darbuotojo teisė gauti tam tikras išmokas (Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punkto prasme – kompensaciją, AETR 11 straipsnio 3 dalies prasme – bet kokias išmokas) ribojama (tiksliau – netgi paneigiama) tais atvejais, jeigu transporto priemonės vairavimas naktį kelia grėsmę saugiam eismui keliuose.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, krovinių vežimo transporto priemonės vairavimas naktį, priklausomai tiek nuo objektyvių veiksnių (pvz., oro sąlygų, kelių būklės, transporto priemonių srauto ir pan.), tiek nuo subjektyvių veiksnių (pvz., vairuotojo sveikatos būklės, savijautos, jo vairavimo įgūdžių ir pan.), gali kelti grėsmę saugiam eismui keliuose, kita vertus, nėra pagrindo laikyti, kad toks darbas visais atvejais pats savaime, be papildomų rizikos veiksnių, kelia nurodytą grėsmę. Tokią grėsmę keliančiu paprastai laikytinas vairuotojo darbas, atliekamas pažeidžiant imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys, jeigu jis Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punkto ir AETR 11 straipsnio 3 dalies prasme atsisako mokėti darbuotojui – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui – už nakties darbą, turi pareigą įrodyti, jog tokio darbuotojo darbas naktį kėlė grėsmę saugiam eismui keliuose.

50. DK 229 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą. AETR 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto ūkio subjektas turi taip organizuoti vežimą keliais ir tinkamai parengti ekipažo narius, kad jie galėtų laikytis šio susitarimo nuostatų. AETR 11 straipsnio 2 dalis nurodo, jog transporto ūkio subjektas, pasinaudodamas visais turimais dokumentais, tokiais kaip individualios kontrolės knygelės, privalo nuolat tikrinti vairavimo, kito darbo ir poilsio trukmę; nustatęs šio susitarimo pažeidimo atvejus, jis privalo nedelsdamas juos pašalinti ir imtis priemonių, kad ateityje jie nepasikartotų, pavyzdžiui, pakeisti darbo grafikus ir maršrutus. AETR 11 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad ūkio subjektai užtikrina, kad sutartimi nustatytas vežimo laiko grafikas atitiktų šio susitarimo reikalavimus. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 13 punkte, be kita ko, nustatyta, kad mobilieji darbuotojai privalo būti informuojami apie atitinkamus reikalavimus, darbo tvarkos taisykles ir darbdavių ir darbuotojų atstovų susitarimus. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 14 punktą mobiliųjų darbuotojų darbo laikas turi būti žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose; darbdaviai yra atsakingi už mobiliųjų darbuotojų darbo laiko žymėjimą. AETR 11 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad transporto ūkio subjektas atsako už jo vairuotojų padarytus pažeidimus, net jei jie buvo padaryti kitos susitariančiosios šalies arba valstybės, kuri nėra prisijungusi prie šio susitarimo, teritorijoje; nepažeidžiant susitariančiųjų šalių teisės taikyti transporto ūkio subjektams visišką atsakomybę, susitariančiosios šalys gali laikyti šiuos ūkio subjektus atsakingais atsižvelgiant į tai, ar jie pažeidė 1 ir 2 dalių nuostatas.

51. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad darbdavys yra tas subjektas, kuris privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, ir jam šios prievolės vykdymo aspektu tiek, kiek susiję su mobiliajam darbuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų užtikrinimu, tenka tokios pozityviosios pareigos: 1) informuoti mobilųjį darbuotoją apie jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 2) užtikrinti, kad mobiliojo darbuotojo darbo grafikas atitiktų nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 3) nuolat kontroliuoti, kaip mobilusis darbuotojas laikosi jam taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų; 4) reaguoti į nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimus, t. y. pašalinti identifikuotus pažeidimus ir imtis prevenciškų priemonių, kurios užkirstų kelią naujiems pažeidimams atsirasti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys, nevykdantis pirmiau įvardytų pareigų, turi prisiimti neigiamus padarinius, susijusius su mobiliajam darbuotojui taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų nesilaikymu, o šiuo (neigiamų padarinių prisiėmimo) aspektu turimos omenyje ne tik valstybės sankcijos, įskaitant ir finansines, taikomos darbdaviui, kaip transporto ūkio subjektui, už jo darbuotojo padarytus pažeidimus (AETR 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 6 dalies b punktas ir 8 dalis), bet ir teisės panaudoti darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimų faktus prieš patį darbuotoją (vykdant mokėjimus už atliekamą darbą) neturėjimas.

52. Šioje byloje teismai nustatė, kad ieškovas pats savarankiškai organizavo savo darbą, darbo ir poilsio laiko trukmę, tačiau teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti, jog ieškovas nedirbtų naktį. Konstatuodami, kad ieškovo darbas, atliktas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio režimą, laikytinas keliančiu grėsmę saugiam eismui keliuose, už kurį ieškovas neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokesčio, teismai neidentifikavo ir procesiniuose sprendimuose nenurodė, kada konkrečiai ieškovo dirbtas darbas naktį, už kurį ieškovas šioje byloje prašė priteisti darbo užmokestį, yra vertinamas kaip kėlęs grėsmę saugiam eismui keliuose, taip pat nenurodė konkrečių tokį vertinimą pagrindžiančių argumentų ir aplinkybių.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio už darbą naktį priteisimo atmetė nenustatę materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisės normų netinkamas taikymas, kurį padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalintas, o kartu ir reikalavimas dėl darbo užmokesčio už darbą naktį (ne)priteisimo negali būti išspręstas kasaciniame teisme. Šio teisės klausimo likimas bus aptartas apibendrinant šios bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už darbą poilsio dienomis mokėjimo

54. Kaip žinoma, esant penkių darbo dienų savaitei, bendros poilsio dienos yra šeštadienis ir sekmadienis (DK 161 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto transporto darbuotojams nėra taikoma ši darbo įstatymo nuostata – Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.10 punkte yra įtvirtinta nurodytos nuostatos taikymo išlyga. Vadinasi, šeštadienis ir sekmadienis yra (gali būti) įprastos transporto priemonės vairuotojo darbo dienos, nebent jo darbo grafike patvirtintos poilsio dienos sutampa su šiomis bendromis poilsio dienomis, todėl, jeigu nėra tokios sutapties, už transporto priemonės vairavimą šeštadienį ir (ar) sekmadienį mokamas įprastas (ne padidinto tarifo) darbo užmokestis.

55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog mokėjimams už ieškovo darbą šeštadienį ir (ar) sekmadienį vykdyti netaikomas (tiek, kiek jo darbo grafike patvirtintos poilsio dienos nesutapo su šiomis dienomis) DK 194 straipsnis, reglamentuojantis padidinto tarifo darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą. Kita vertus, ši išvada nereiškia, kad ieškovas neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už darbą tomis dienomis, kurios jo darbo grafike patvirtintos kaip poilsio dienos. Pažymėtina, kad padidinto tarifo darbo užmokesčio mokėjimas DK 194 straipsnio 1 dalies prasme būtent ir siejamas su konkretaus darbuotojo darbu jam nustatytomis poilsio dienomis, o tokios dienos, kaip minėta, nebūtinai turi sutapti su bendromis poilsio dienomis. Vadinasi, ieškovas a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų) turi teisę gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už darbą savo poilsio dienomis, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, kokios savaitės dienos, ieškovo darbo grafiko duomenimis, buvo patvirtintos kaip poilsio dienos ir ar ieškovas dirbo savo poilsio dienomis.

56. Teisėjų kolegija, nekartodama argumentų, pateiktų šiai išvadai pagrįsti (žr. šios nutarties 46 punktą), vėlgi nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis mokėjimo, be pagrindo rėmėsi ta kasacinio teismo praktika, kuri suformuota aiškinant darbo teisės normas, reglamentuojančias viršvalandinį darbą (šios nutarties 37 punktas).

57. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis, kaip ir pirmesnės išvados dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį ir nakties darbą mokėjimo, paremta tuo argumentu, kad ieškovas savo nuožiūra, nežinant atsakovei ir neturint jos sutikimo, dirbo poilsio dienomis. Teisėjų kolegija nurodo, jog toks argumentas galėtų būti teisiškai reikšmingas klausimui dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis mokėjimo išspręsti, jeigu atsakovė būtų vykdžiusi jai, kaip darbdavei, tenkančias pozityviąsias pareigas, susijusias su transporto priemonės vairuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, su kuriais yra neatsiejamai susijęs ir darbo funkcijų vykdymas poilsio dienomis, užtikrinimu (žr. šios nutarties 50, 51 punktus). Tačiau šioje byloje teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų.

58. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis priteisimo atmetė nenustatę materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisės normų netinkamas taikymas, kurį padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalintas, o kartu ir reikalavimas dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis (ne)priteisimo negali būti išspręstas kasaciniame teisme. Šio teisės klausimo likimas bus aptartas apibendrinant šios bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už darbą švenčių dienomis mokėjimo

59. Bendroji taisyklė yra ta, kad draudžiama skirti dirbti švenčių dienomis (DK 162 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto ta pati darbo įstatymo nuostata, įtvirtinanti darbo švenčių dienomis draudimą, nurodo ir tokio draudimo išimtis: šis draudimas netaikomas tokiems darbams, kurie negali būti sustabdyti dėl techninių gamybos sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), darbams, kurie būtini gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotiniems remonto ir krovos darbams.

60. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo, kaip transporto priemonės vairuotojo, darbas pagal savo pobūdį nepriskirtinas tiems darbams, kurie DK 162 straipsnio 2 dalies prasme gali (turi) būti atliekami ir švenčių dienomis. Kita vertus, tai nereiškia, kad ieškovas vien dėl šios priežasties neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį (žr. jau minėtą DK 194 straipsnį) už savo darbo funkcijų vykdymą švenčių dienomis. Pažymėtina, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis mokėjimo, vėlgi be pagrindo suabsoliutino atsakovės nurodytas nežinojimo apie ieškovo darbą švenčių dienomis ir sutikimo dirbti tokiomis dienomis nedavimo aplinkybes, nors, kaip jau buvo akcentuota (žr. šios nutarties 50, 51 punktus), atsakovė, pagal pareigas neužtikrinusi tinkamo ieškovo darbo organizavimo, įskaitant jo vykdytų darbo funkcijų priežiūrą ir kontrolę, neturi teisės remtis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip teisėtu atsisakymo mokėti padidinto tarifo darbo užmokestį ir už darbą švenčių dienomis pagrindu. Teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti, jog ieškovas nedirbtų švenčių dienomis, ir ar ieškovas konkrečiomis švenčių dienomis savo darbo funkcijas vykdė nepaisydamas atsakovės nurodymų.

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis priteisimo atmetė nenustatę materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisės normų netinkamas taikymas, kurį padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalintas, o kartu ir reikalavimas dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis (ne)priteisimo negali būti išspręstas kasaciniame teisme. Šio teisės klausimo likimas bus aptartas apibendrinant šios bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą.

Dėl įrodymus ir įrodinėjimą bei ekspertizę reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo

62. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kuris yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTMxLTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-531-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-531-248/2018">e3K-3-531-248/2018</a> 25 punktą).

63. Pažymėtina, kad faktai, nustatyti apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neturi prejudicinės galios pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą tą bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo. Tokiu atveju bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka pirmosios instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

64. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ny05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-87-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-87-969/2017">3K-3-87-969/2017</a>, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktOTE2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-916/2017">3K-3-229-916/2017</a> 23 punktą). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-253/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-253/2010">3K-3-253/2010</a>).

65. Eksperto išvada yra bylai išspręsti reikšmingų faktinių duomenų gavimo šaltinis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Viena vertus, eksperto išvada, kaip įrodymas, nėra privaloma ir neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis, 218 straipsnis), kita vertus, šis įrodymas, kaip pirmiau nurodyta, yra specialiųjų žinių gavimo iš atitinkamo subjekto, turinčio reikalingą kvalifikaciją tokioms žinioms perteikti, šaltinis, todėl eksperto išvadai, jeigu ekspertinis tyrimas atliktas įstatyme reglamentuota tvarka ir pati išvada atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, paprastai pripažįstamas patikimesnio įrodymo statusas.

66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MC02MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-80-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-80-611/2016">3K-3-80-611/2016</a> 34, 35 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Eksperto išvada teismui neprivaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2009">3K-3-54/2009</a>). Ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODYtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-386-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-386-469/2015">3K-3-386-469/2015</a>). Jeigu ekspertizės išvados yra sąlyginės, tai teismas gali remtis ekspertizės išvada tokiu atveju, jeigu ekspertizės akto išvadoje nurodytos sąlygos ar aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-253/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-253/2010">3K-3-253/2010</a>).

67. Kaip žinoma, šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 straipsnis), todėl CPK 213 straipsnio prasme pripažįstama kiekvienos bylos šalies (tiksliau – netgi kiekvieno dalyvaujančio byloje asmens) teisė pateikti teismui klausimus, kuriais ji pageidauja gauti eksperto išvadą, tačiau bet kuriuo atveju teismas galutinai sprendžia, kokiais klausimais turi būti atliktas ekspertinis tyrimas ir pateikta eksperto išvada, nes, kaip minėta, teismas gali skirti ekspertizę, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Teismas, vykdydamas šią funkciją, turi užtikrinti, jog klausimai ekspertui būtų suformuluoti taip, kad būtų pasiektas ekspertizės skyrimo tikslas, t. y. gautos specialiosios žinios, kurios yra reikalingos bylos faktinėms aplinkybėms išsiaiškinti. Šiuo aspektu ypač svarbu identifikuoti ir išsiryškinti tuos klausimus, kuriems išsiaiškinti iš tikrųjų yra reikalingos specialiosios žinios, atskirti juos nuo teisinių klausimų, kuriuos teismas sprendžia priimdamas sprendimą (CPK 265 straipsnis).

68. Teisėjų kolegija nurodo, jog, ekspertizę skiriančiam teismui nusprendus, klausimai ekspertizei atlikti gali būti suformuluoti ir taip, kad eksperto išvada, parengta pagal teismo pateiktus klausimus, būtų sąlyginė, t. y. kad jos pagrįstumas (objektyvumas, patikimumas) besąlygiškai priklausytų nuo konkretaus teisinių klausimų išsprendimo rezultato. Kaip jau minėta, eksperto išvadai esant sąlyginei, teismas ja gali remtis tokiu atveju, jeigu ekspertizės akto išvadoje nurodytos sąlygos ar aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais ir teismas jas pripažįsta nustatytomis. Pažymėtina ir tai, kad, nustatydamas ir suformuluodamas klausimus ekspertui, teismas, disponuodamas savo diskrecija, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, gali tiesiog sutikti su šalies pateiktais klausimais, kuriais ši pageidauja gauti eksperto išvadą, ir jų niekaip nerevizavęs pateikti ekspertui.

69. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija šioje byloje atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo teiginius, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo ekspertizės skyrimą.

70. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktą nepagrįstai vertino kaip prima facie įrodymą.

71. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priimta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

72. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl to teisėjų kolegija, naikindama apeliacinės instancijos nutarties dalį ir šią bylos dalį perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, detaliau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo kritiškai vertino ieškovo pateiktą UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą. Nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, turi iš naujo nagrinėti ir įvertinti įrodymus bei konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Dėl bylos procesinės baigties, kitų kasacinio skundo argumentų

73. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai: 1) tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį darbą mokėjimą; 2) netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą, be to, nenustatė faktinių aplinkybių, reikšmingų šiems klausimams išspręsti.

74. Kadangi ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą priteisimo teismų procesiniais sprendimais atmestas teisėtai ir pagrįstai, tai jų dalis, kuria atmestas šis reikalavimas, paliktina nepakeista.

75. Kaip jau buvo minėta, kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, o šis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumas reiškia, kad teisėjų kolegija neturi galimybės pašalinti pirmiau įvardytų teisės normų pažeidimų, padarytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti dalį apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis).

76. Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo iš naujo ištirti ir įvertinti šalių pateiktus įrodymus, be to, esant būtinybei, surinkti ir naujus įrodymus, siekdamas išsiaiškinti, kokios bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja, ir pagal šioje nutartyje pateiktus materialiosios teisės normų išaiškinimus spręsti ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą. Nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, jog teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų materialiosios ir proceso teisės pažeidimų pobūdį, jų įtaką kitiems kasacinio skundo argumentams išanalizuoti ir atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78. Šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, bus paskirstytos apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis