Dėl teisės normų, reglamentuojančių viešųjų pirkimų konkurso ir sutarčių sąlygų aiškinimą, sutarties, sudarytos vykdant viešuosius pirkimus, šalių pareigas, atsirandančias dalyvaujant užstato už vienkartinę gaminio pakuotę (pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau - ir PPATĮ)) sistemoje, tokių pareigų nevykdymo pasekmes, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-361-248/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26313-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.10.2.4.1; 2.6.11.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos kariuomenės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ ieškinį atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešųjų pirkimų konkurso ir sutarčių sąlygų aiškinimą, sutarties, sudarytos vykdant viešuosius pirkimus, šalių pareigas, atsirandančias dalyvaujant užstato už vienkartinę gaminio pakuotę (pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ)) sistemoje, tokių pareigų nevykdymo pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo: priteisti iš atsakovės 35 986,30 Eur nuostolių atlyginimo, 1467,99 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo vėluojamos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną nuo 2016 m. balandžio 2 d. iki 2017 m. liepos 28 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje 2015 m. lapkričio 12 d. paskelbė bakalėjos produktų ir kruopų, cukraus, aliejaus, džiovintų vaisių ir riešutų, konservuotų produktų, džemų, uogienių ir sirupų, mėsos konservų, žuvies konservų, kitų maisto produktų, sulčių ir nektaro, mineralinio vandens ir gaiviųjų gėrimų, prieskonių ir kitų produktų viešą atvirą pirkimo konkursą (toliau – Konkursas). 2016 m. vasario 8 d. atsakovė raštu paskelbė, kad ieškovė pripažinta Konkurso sąlygų 8 dalyje nurodytų pirkimo prekių dalies – mineralinis vanduo, gaivieji gėrimai – laimėtoja. 2016 m. vasario 15 d. šalys pasirašė prekių pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). 2016 m. vasario 1 d. buvo įvesta užstato (depozito) sistema – nustatyta teisė ir pareiga kiekvienam pirkėjui grąžinti pakuotę (tarą) ir taip susigrąžinti 0,10 Eur piniginį užstatą. 2016 m. kovo 3 d. ieškovė raštu visiems gaiviųjų gėrimų pirkėjams pranešė, kad, įgyvendinant PPATĮ nuostatas, susijusias su užstato sistema, gamintojai ir importuotojai privalo imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuočių atliekas. Ieškovė tiekė atsakovei prekes, tačiau atsakovė atsisakė grąžinti užstato tarą ar (ir) sumokėti negrąžintos užstato taros vertę (0,10 Eur), taip ieškovei padarė 35 986,30 Eur turtinę žalą. Užstatas nėra prekės kainos dalis, jis į kainą neįtraukiamas ir pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) nuo jo neskaičiuojamas. Atsakovė nepatiria jokių išlaidų, jei laikosi užstato sistemos reikalavimų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 35 986,30 Eur nuostolių atlyginimo, 1467,99 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (37 454,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. liepos 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 787 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovės 9,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

5. Teismas rėmėsi PPATĮ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 27 dalies, 11 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. D1-705 „Dėl užstato už vienkartinės pakuotės vienetą dydžio patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas užstato už vienkartinės pakuotės, kuriai pagal PPATĮ 11 straipsnio 2 dalį taikoma užstato sistema, vieneto dydis – 0,10 Eur.

6. Teismas konstatavo, kad užstato paskirtis – skatinti pakuočių vartotojus rūšiuoti atliekas, taip užtikrinant jų (pakuočių ar jų atliekų) grąžinimą gamintojui ir (ar) importuotojui bei jų pakartotinį panaudojimą ir tvarkymą laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Nėra pagrindo tapatinti prekės kainą su užstatu, t. y. užstatas neįskaičiuojamas į prekės kainą. Užstatą sumokėjęs asmuo turi galimybę jį susigrąžinti. Pakuočių pardavėjai, parduodami gaminius, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, įstatymo pagrindu privalo imti užstatą iš pakuočių vartotojų, o pastarieji, įsigydami gaminius, turi pareigą jį sumokėti.

7. Teismas nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl Konkurso sąlygų 25 punkto (į pasiūlytų prekių kainą turi įeiti visi mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos (sandėliavimo, transportavimo, pakavimo, žymėjimo ir kitos), galinčios turėti įtakos kainai ir atsirandančios vykdant sutartį) ir Sutarties Specialiosios dalies 2.1 punkto (prekių įkainiai nurodyti su visais mokesčiais, pristatymo gavėjams ir kitomis išlaidomis, susijusiomis su prekėmis) aiškinimo ir taikymo. Šios nuostatos, teismo vertinimu, susijusios su prekių kainos dydžiu, draudimu ją keisti. Kadangi užstatas už pakuotę nelaikytinas kainos sudėtine dalimi, užstato sumokėjimas nelaikytinas kainos keitimu, t. y. atsakovė, grąžinusi depozitinę tarą, turi susigrąžinti užstatą, taigi prekės kaina tampa lygi Konkurso pasiūlymo kainai. Atsakovė neginčijo, kad už ieškovės pateiktas pakuotes susigrąžina užstatą.

8. Atsakovė, manydama, kad į pasiūlymo kainą turėjo būti įskaičiuotas užstatas už pakuotes, turėjo galimybę aiškiai ir nedviprasmiškai tiek Konkurso sąlygose, tiek Sutartyje aptarti užstato už pakuotę apmokėjimo tvarką, juolab kad atsakovei buvo žinoma apie įstatymo nuostatų pakeitimus (papildymus). Pasikeitus teisiniam reguliavimui, nesant pasiūlymo kainos dydį konkretizuojančių nuostatų, susijusių su užstato už pakuotes apmokėjimu, pakuočių vartotojams, įskaitant atsakovę, įstatymo pagrindu atsirado pareiga mokėti nustatytą užstatą už pakuotę. Neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai.

9. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog kitos Konkurso dalyvės – UAB „Sanitex“ ir UAB „Grūstė“ – pasiūlymuose būtų nurodžiusios, jog į kainos dalį įskaičiuotas užstato dydis, priešingai, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pasiūlymuose nebuvo konkretizuota, jog į prekės kainą įskaičiuotas užstato dydis.

10. Teismas pažymėjo, kad Viešųjų pirkimų tarnybos 2016 m. liepos 20 d. rašte Nr. 4S-2453 nenurodyta, jog užstato už pakuotę kaina buvo įtraukta į prekės kainą; 2016 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 4S-1064 nurodyta, kad jei iki užstato sistemos įsigaliojimo sudarytose viešojo pirkimo–pardavimo sutartyse į prekės kainą nebuvo įtrauktas vienkartinės pakuotės užstato dydis, perkančioji organizacija sumoka prekės kainą ir papildomai sumoka užstato dydį, taikomą pakuotei. Toks tarnybos aiškinimas, teismo vertinimu, papildomai pagrindžia, kad prekės kaina netapatintina su mokėtinu užstatu, todėl užstatas už pakuotę mokamas papildomai.

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, kad suma, kurią ieškovė reikalauja priteisti, turėjo būti įtraukta į pasiūlymo kainą. Užstatas nėra įskaičiuojamas į prekės kainą. Įstatymu privalomai įvesta užstato sistema už gėrimų pakuotes negali būti laikoma mokesčiu ar tiekėjo išlaidomis, nes užstatas atlieka kitokią paskirtį (PPATĮ 2 straipsnio 27 dalis). Teisinis reguliavimas įpareigoja visus pakuočių pardavėjus privalomai imti užstatą (PPATĮ 11 straipsnio 5 dalis), taigi ieškovė ne savo vienašaliu sprendimu ėmė reikalauti iš atsakovės mokėti užstatą už pakuotes, o įpareigota įstatymo. Tai, kad prekės kaina ir užstatas yra du savarankiški, tarpusavyje nesusiję dydžiai, kad į prekės kainą nėra ir neturi būti įtraukiamas užstatas ir kad užstato dydis nelaikytinas prekės kainos dalimi, yra įtvirtinta įstatyme (PPATĮ 8 straipsnyje), išskiriant šias sąvokas kaip dvi atskiras.

13. Kolegija nurodė, kad užstatą sumokėjęs asmuo turi galimybę jį susigrąžinti. Aplinkybė, kad atsakovė turi prievolę mokėti ieškovei užstatą, negali būti laikoma kainos padidinimu, nes užstatas tėra prievolės užtikrinimo priemonė. Parduodama atsakovei prekes ieškovė privalo iš jos imti užstatą už pakuotes įstatymų nustatyta tvarka, šį užstatą, grąžindama ieškovei pakuotes, atsakovė gali susigrąžinti. Teisėjų kolegija sprendė, kad užstato sistema neprieštarauja atsakovės pirkimo dokumentų sąlygai dėl visų tiekėjo išlaidų įtraukimo į prekės kainą, nes, atsakovei grąžinus pakuotes ir atgavus užstatą, prekės kaina lieka tokia, kokią šalys nustatė pirkimo dokumentuose, ir atitinka atsakovės reikalavimą, jog prekių įkainiai turi būti pastovūs. Tai, kad atsakovė, negrąžindama taros, kurią pirko iš ieškovės, ir tokiais savo veiksmais neatgaudama užstato, vertintina ne kaip prekių kainos padidėjimas, o kaip atsakovės nenoras prisidėti prie pakuočių tvarkymo, dėl to ji privalo prisiimti finansines pasekmes.

14. Skirtingas dalyvių Konkurso sąlygų supratimas, kolegijos vertinimu, suponuoja, kad jos nepakankamai aiškiai išdėstytos, už tai buvo atsakinga atsakovė, kaip perkančioji organizacija. PPATĮ įpareigoja ieškovę imti užstatą iš atsakovės, todėl priteisti nuostolių atlyginimą už negrąžintas pakuotes ieškovė prašo pagrįstai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepagrįstai sprendė, kad Konkurso sąlygos buvo dviprasmiškos ir neaiškios, kad dėl to ieškovė patyrė nuostolių ir visa rizika tenka atsakovei. PPATĮ pakeitimai abiem šalims galėjo ir turėjo būti žinomi. Konkurso sąlygose (25 punkte) aiškiai nurodyta, kad į prekių kainą turi įeiti visos tiekėjo išlaidos (tarp jų – pakavimo), galinčios turėti įtakos kainai ir atsirandančios vykdant Sutartį, taigi ir galimos būsimos tiekėjo išlaidos, susijusios su prekių tiekimu pagal Sutartį, atsirandančios Sutarties vykdymo metu. Tiekėjos UAB „Grūstė“ ir UAB „Sanitex“ suprato, kad vienkartinės pakuotės užstato įkainis turėjo būti įtrauktas į pasiūlymo kainą. Atsakovė tinkamai ir suprantamai išreiškė savo valią. Teismai nenustatė pirkimo sąlygų tarpusavio prieštaringumo, nesuderinamumo, nenurodė, kuri sąlyga yra neteisėta, netaikytina dėl dviprasmiškumo. Ieškovės subjektyvus Konkurso sąlygų vertinimas negali būti pagrindas konstatuoti jų dviprasmiškumą. Ieškovė, manydama, kad, įsigaliojus įstatymo pakeitimams, jai nenaudinga sudaryti Sutartį, turėjo atsisakyti tai padaryti. Teismai, remdamiesi skirtingomis Viešųjų pirkimų tarnybos nuomonėmis (2016 m. balandžio 7 d., 2016 m. liepos 20 d. raštuose ir pranešime), nepagrįstai sprendė, kad užstato dydis už vienkartines pakuotes neįėjo į pasiūlymo kainą ir turi būti skaičiuojamas atskirai. Teikdama pasiūlymą ir po 2016 m. vasario 1 d. pasirašydama Sutartį ieškovė turėjo į pasiūlymo vertę, be PVM, įtraukti ir pakuočių užstato dydžio vertę (į ieškovės pasiūlymo kainą su PVM pagal pranešime nurodytą metodiką turėjo būti įtraukta prekių kaina be PVM, užstato dydžio vertė ir PVM).

15.2. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimą ir vykdymą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Spręsdami dėl depozito už vienkartinę tarą mokėjimo privalomumo teismai, neatsižvelgdami į tikruosius Sutarties šalių ketinimus, iš esmės nustatė naują Sutarties sąlygą, pagal kurią atsakovė įpareigota mokėti užstatą. Sutarties Specialiosios dalies 3.7 punkte nustatyta, kad keičiama tara grąžinama pardavėjui pagal atskirą rašytinį gavėjo ir pardavėjo susitarimą. Taigi šalys turėjo sudaryti atskirą susitarimą, pagal kurį ieškovė, sumokėjus jai depozitą, organizuotų vienkartinių pakuočių susigrąžinimą. Tačiau ieškovė nesiėmė tvarkyti vienkartinių pakuočių, todėl atsakovė neturėjo pareigos mokėti depozitą. Ieškovei neprisiėmus įsipareigojimų pasiimti ir tvarkyti pakuotes, atsakovė pakuotes priduodavo ir už jas atgaudavo depozitą, taigi vykdė savo įsipareigojimus pagal PPATĮ. Ieškovė negalėjo patirti nuostolių, nes gamintojai negali iš jos reikalauti depozito, atsakovei grąžinus vienkartines pakuotes per sistemos administratorių.

15.3. Teismai neteisingai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovė tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus; ieškovė nepateikė įrodymų, kad visos prekės nuo 2016 m. kovo 3 d. buvo pažymėtos depozito ženklu ir išimtinai dėl atsakovės neveikimo – jų negrąžinimo – ieškovė patyrė nuostolių; ieškovė neįrodinėjo atsakovės kaltės, atsakovės pareigos mokėti užstatą grindimas vien įstatymu nepakankamas, ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl Sutarties projekto pakeitimo, žalą lėmė pačios ieškovės kalti veiksmai, jai tinkamai nebendradarbiaujant (neorganizuojant pakuočių išvežimo ir priėmimo, nesudarant atskirų susitarimų ir pan.); ieškovė nepagrindė, o teismai nesiėmė nustatyti aplinkybių, teisiškai reikšmingų nustatant priežastinį ryšį, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą (ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų pakuotėms susigrąžinti, panaikino galimybę atsakovei jas grąžinti); ieškovė nepagrindė, kad dėl vienkartinės pakuotės užstato negrąžinimo patyrė nuostolių ir gamintojams turėjo sumokėti už negrąžintas vienkartines pakuotes jų užstato dydžio sumą (teismai rėmėsi tik ieškovės argumentais).

15.4. Teismai turėjo įvertinti ir pasisakyti dėl pagrindų taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatas – atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Teismai nepagrįstai neįvertino ieškovės kaltės dėl Sutarties vykdymo ne joje nustatytomis sąlygomis. Nesikreipdama laiku į atsakovę dėl pakuočių grąžinimo, ieškovė didino patiriamą žalą.

16. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Teismai tinkamai ištyrė bylos duomenis ir nustatė faktines bylos aplinkybes, nepažeidė proceso teisės normų, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė nuostolių atlyginimą.

16.2. Atsakovė neteisingai aiškina užstato esmę ir paskirtį, nepagrįstai ignoruoja imperatyvias įstatymo nuostatas (PPATĮ 1 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5, 8 dalys; CK 6.157 straipsnio 1 dalis), suabsoliutindama sutarties laisvės principą. PPATĮ nuostatos suponuoja, kad nėra pagrindo prekės kainą tapatinti su užstatu. Pakuočių pardavėjai pagal įstatymą privalo imti užstatą iš vartotojų, o šie turi pareigą sumokėti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17. Nagrinėjamoje byloje šalys skirtingai aiškina pirkimo sąlygas bei Sutartį, ir iš to kilo ginčas, ar perkančioji organizacija turi papildomai prie Sutartyje nurodytos kainos mokėti užstato už vienkartines pakuotes vertę: ieškovė nurodo, kad teikiant pasiūlymą užstato vertė į prekių kainą neįtraukta, todėl turi būti mokama papildomai; atsakovės manymu, užstato suma yra įskaičiuota į galutinę pasiūlymo kainą.

18. Šalių ginčas, be kita, ko susijęs su imperatyviosiomis Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, dėl kurių aiškinimo ir taikymo pasisakė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad imperatyviosios teisės normos privalomos visais atvejais (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), net jeigu viešųjų pirkimų procedūros metu perkančioji organizacija nevertina jų atitikties (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDY5LTQ2OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-469-469/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-469-469/2019">e3K-3-469-469/2019</a> 55 punktą).

19. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pasisakys dėl tam tikrų PPATĮ nuostatų aiškinimo, kuris, be kita ko, galėtų būti aktualus taikant abstraktaus turinio viešojo pirkimo sąlygą dėl tiekėjų pareigos į kainą įtraukti visas galimas sąnaudas, išlaidas.

Dėl užstato sistemos esmės ir jos dalyvių pareigų pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas

20. Pagrindinius pakuočių reikalavimus, bendruosius Lietuvos Respublikoje gaminamų ir į Lietuvos Respubliką įvežamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, kad būtų išvengta pakuočių ir pakuočių atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų, atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas reglamentuoja Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

21. PPATĮ 3 straipsnio nuostatose įstatymų leidėjas įtvirtino pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo prioritetus – naudoti visas galimas pakuočių atliekų prevencijos priemones pakuočių atliekų susidarymui mažinti; pakartotinai naudoti pakuotes; perdirbti susidariusias pakuočių atliekas ir gauti iš jų naudoti tinkamus gaminius arba antrines žaliavas, tinkamas tokiems gaminiams gaminti; naudoti pakuočių atliekas energijai gauti; šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka saugiai šalinti susidariusias pakuočių atliekas, kad jos nekeltų pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai (1–5 punktai). PPATĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pakuotes ir supakuotus gaminius Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys gamintojai ir importuotojai privalo imtis visų priemonių, kad tuščios prekinės, grupinės, transporto pakuotės ir šių pakuočių atliekos būtų tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais prioritetais.

22. Be kitų priemonių PPATĮ nustatytiems tikslams (žr. PPATĮ 3 straipsnį, 7 straipsnio 2 dalį) pasiekti, nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuočių atliekas, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alų, alaus kokteilius, sidrą, kriaušių sidrą, vaisių vyną, vaisių vyno kokteilius, vaisių vyno gėrimus, kitus fermentuotus gėrimus, alkoholinius kokteilius ir nealkoholinius gėrimus (gaiviuosius gėrimus, stalo vandenį, girą), natūralų mineralinį vandenį, šaltinio vandenį, fasuotą geriamąjį vandenį, sultis, nektarą, supakuotus į šią prekinę vienkartinę pakuotę, kurios talpa didesnė negu viena dešimtoji litro, bet mažesnė negu trys litrai: 1) stiklinę (išskyrus į stiklinę vienkartinę pakuotę supakuotus vaisių vyną, vaisių vyno gėrimus ir vaisių vyno kokteilius); 2) PET (polietileno tereftalatas); 3) metalinę (PPATĮ 11 straipsnio 2 dalis).

23. Pagal PPATĮ 11 straipsnio 5 dalį pakuočių pardavėjai, parduodami gaminius, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, privalo imti užstatą iš pakuočių vartotojų. PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta vienkartinių pakuočių pardavėjų pareiga priimti vienkartinių pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą. Vienkartinių pakuočių pardavėjai, nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, privalo priimti visas pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą, nepaisant to, ar parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne (8 straipsnio 3 dalis). Šis teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia, kad vienkartinė pakuotė turi būti grąžinama ir užstatas atsiimamas nebūtinai iš to pardavėjo, iš kurio įsigyta į šią pakuotę supakuota prekė.

24. Užstatas PPATĮ apibrėžiamas kaip pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos bus grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais (2 straipsnio 27 punktas); užstato sistema – visuma organizacinių, administracinių, finansinių, informacinių ir kitų priemonių, įgyvendinamų užstato sistemos administratoriaus, siekiant, kad pakuočių vartotojams būtų grąžintas gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtas užstatas, gamintojams ir (ar) importuotojams grąžintos daugkartinės pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais (to paties straipsnio 28 punktas).

25. Užstato sistema dėl PPATĮ 11 straipsnio 2 dalyje nurodytų pakuočių taikoma ir viešųjų pirkimų, kai tiekiama Lietuvos Respublikos vidaus rinkai, santykių dalyviams. Nagrinėjamos bylos šalis sieja santykiai, kilę iš viešųjų pirkimų, kartu, atsižvelgiant į pirkimo objektą, santykiai, reguliuojami ir PPATĮ normų. Atsakovė – perkančioji organizacija – PPATĮ nuostatų prasme yra pakuočių vartotoja (PPATĮ 2 straipsnio 20 punktas), o ieškovė (tiekėja) – pakuočių pardavėja (to paties straipsnio 17 punktas).

26. Taigi vykdydama įstatyme nustatytas pareigas, ieškovė (pardavėja) turi imti užstatą iš atsakovės (vartotojos). Atsakovė, pagal prekių pirkimo sutartį įsigydama prekes, supakuotas į vienkartines pakuotes, nurodytas PPATĮ 11 straipsnio 2 dalyje, privalo dalyvauti užstato sistemoje ir mokėti užstatą pardavėjai.

27. Kita vertus, iš PPATĮ nuostatų negalima daryti išvados, kad didmeninėje prekių tiekimo sutartyje jos šalys privalėtų atskirai susitarti dėl konkretaus užstato nustatymo ir taikymo modelio. Pažymėtina, kad konkretūs reikalavimai dėl užstato dydžio nurodymo etiketėje ir rašytinės informacijos teikimo vartotojams apie šių atliekų tvarkymo sistemą PPATĮ 8 straipsnio nuostatose įtvirtinti tik pakuočių pardavėjams, parduodantiems prekes prekybos vietoje. Taigi šie reikalavimai keliami tik mažmeninės rinkos dalyviams.

28. Pagal PPATĮ 11 straipsnio 8 dalį gamintojai ir importuotojai, kurių gaminių pakuotėms taikoma užstato sistema, taip pat pakuočių platintojai ar pakuočių pardavėjai, platindami ar parduodami gaminius šiose pakuotėse, turi apskaitos dokumentuose atskirai nurodyti gaminio kainą ir pakuotės užstato dydį. Vis dėlto ši norma per se (savaime) nereiškia, kad ir prekių pardavimo sutartyje toks prekės kainos ir pakuotės užstato dydžio išskyrimas yra privalomas. Taigi didmeninėje prekių pirkimo–pardavimo sutartyje šalys gali teisėtai susitarti, kad pakuotės užstato dydis atskirai neišskiriamas, o jį apima bendra sutarties kaina ar prekės įkainis.

29. Toks aiškinimas nepaneigia teismų padarytos išvados apie skirtingą prekės kainos ir pakuotės užstato apmokestinimą PVM, taip pat skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teismų pažymėtų įstatymo leidėjo tikslų, kurių siekiama PPATĮ nuostatomis. Kaip nurodyta pirmiau, svarbiausia, kad pirkėjas ir pardavėjas de facto (faktiškai) dalyvautų pakuočių užstato sistemoje ir taip būtų sumokėta pinigų suma už pakuotės įsigijimą.

Dėl Konkurso ir Sutarties sąlygų aiškinimo

30. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (žr. įstatymo redakcijos, galiojusios viešųjų pirkimų metu 24 straipsnio 9 dalį; šiuo metu galiojančios redakcijos 35 straipsnio 4 dalį) nustatyta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentus rengia vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis. Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad perkančiosios organizacijos, pirkimo dokumentuose nustatydamos pirkimo sąlygas, be kitų principų bei VPĮ nuostatų, turi nepažeisti ir skaidrumo principo, inter alia (be kita ko), reiškiančio šių (pirkimo sąlygų) aiškumą, tikslumą, nedviprasmiškumą. Tokia perkančiosios organizacijos pareiga išplaukia ir iš VPĮ 24 straipsnio nuostatos, kurioje nurodytas šios pareigos tikslas – užtikrinti, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia. Be to, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, toks pirkimo sąlygų pobūdis, be kita ko, leistų tiekėjams vienodai jas aiškinti, o perkančiajai organizacijai realiai patikrinti, ar tiekėjų pasiūlymai šias atitinka (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P).

32. Šiame kontekste Teisingumo Teismo taip pat konstatuota, kad vienodo požiūrio principas, reiškiantis skaidrumo pareigą, kuri leidžia patikrinti, kaip laikomasi tiekėjų lygiateisiškumo, perkančiąją organizaciją įpareigoja pirkimo dokumentuose nurodyti pirkimo sąlygas taip, jog bet kuris pakankamai gerai informuotas ir normaliai rūpestingas (uolus) konkurso dalyvis galėtų vienodai šias suprasti bei aiškinti ir todėl turėtų vienodas galimybes rengdamas savo pasiūlymus (Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 18 d. sprendimas byloje SIAC Construction, C-19/00) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94/2013">3K-3-94/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Siekdamos nepažeisti iš VPĮ išplaukiančių imperatyvų, perkančiosios organizacijos, be kita ko, pirkimo sąlygose turėtų vengti abstrakčių, dviprasmiškai suprantamų ar deklaratyvių formuluočių, nes šios sunkina tiekėjų dalyvavimą pirkime, dėl to gali kilti tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Kasacinio teismo išaiškinimai ir jų taikymas viešųjų pirkimų praktikoje suponuoja poreikį tiekėjams išsamiai ir atidžiai susipažinti su visais viešojo pirkimo dokumentais bei juose iškeltais reikalavimais. Kita vertus, tiekėjų pareiga veikti apdairiai neeliminuoja perkančiųjų organizacijų pareigos kiek įmanoma aiškiau ir tiksliau apibrėžti reikalavimus jiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-969/2019, 29 punktas).

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad Konkurso paskelbimo metu (2015 m. lapkričio 12 d.) PPATĮ pakeitimai dėl užstato sistemos taikymo buvo priimti ir paskelbti, o sudarant Sutartį jau buvo įsigalioję (nuo 2016 m. vasario 1 d.). Taip pat buvo priimtas aplinkos ministro 2015 m. spalio 5 d. įsakymas, kuriuo nustatytas užstato už vienkartinę pakuotę dydis. Šios aplinkybės rodo, kad Konkurso paskelbimo metu tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjams turėjo būti žinoma apie PPATĮ normas, nustatančias pareigą mokėti užstatą ir jo dydį.

35. Šalių ginčas yra dėl Konkurso sąlygų 25 punkto nuostatų, kuriose įtvirtinta tiekėjo pareiga į siūlomą kainą įtraukti visus mokesčius ir išlaidas (šios nutarties 7 punktas). Atsižvelgiant į šios nutarties 27–28 punktuose padarytas teisines išvadas dėl galimybės šalims sutartyje susitarti (viešųjų pirkimų atveju – perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo sąlygose nustatyti) dėl užstato įskaitymo į bendrą kainą, konstatuotina, kad pakuotės užstatas iš principo galėtų būti pripažintas kaip kitos išlaidos Konkurso sąlygų 25 punkto prasme.

36. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje atskirai atkreiptinas dėmesys į pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo (PPATĮ) kaitos vykdant viešojo pirkimo procedūras aplinkybę, dėl kurios vien iš aptartos Konkurso sąlygos formuluotės negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl jos turinio.

37. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatos, nepriklausomai nuo šių santykių išskirtinumo, kaip ir įprastiniai sandoriai, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, kilus ginčui teisme turėtų būti aiškinamos remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia teismų praktika, kita vertus, taip pat atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, šiame kontekste reiškiančią teismo pareigą viešojo pirkimo sutarties turinį aiškinti, be kita ko, pagal viešojo pirkimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013). Aiškinant viešojo pirkimo sutartį visų pirma vertinami pirkimo dokumentai ir pirkimo sutartis, atsižvelgiant į VPĮ tikslus ir viešųjų pirkimų principus, bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles taikant mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDUtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-145-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-145-684/2016">3K-3-145-684/2016</a>, 26 punktas).

38. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis) išsami ir nuosekli. Pagal ją esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

39. Kasacinio teismo nagrinėtose viešųjų pirkimų bylose pasisakyta, kad tiek teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, tiek šių santykių dalyviai pirkimo procedūrų metu turėtų pirkimo sąlygas aiškinti ir taikyti sistemiškai, nesuabsoliutinti lingvistinio aiškinimo metodo, atsižvelgti į tikrąją perkančiosios organizacijos valią bei į kituose teisės aktuose įtvirtintas normas, taip pat į kitas nuostatas (pvz., Viešųjų pirkimų tarnybos teisės aktus). Tai ypač aktualu, kai pirkimo sąlygų turinys nėra pakankamai aiškus, taip pat kai viešųjų pirkimų reguliavime nepateikta aiškių procedūrų dėl tam tikrų reikalavimų nustatymo ir atitikties jiems vertinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad atsakovės nurodytos pirkimo sąlygų ir sutarties nuostatos (šios nutarties 7 punktas) neapima užstato už vienkartines pakuotes, išplaukia, be kita ko, iš ieškovės pateikto pasiūlymo, kurį atsakovė pripažino tinkamu. Iš jo matyti, kad nuo visos pasiūlymo kainos yra apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (pvz., mineralinis vanduo „Tichė“; kiekis – **; įkainis – **; kaina su PVM – **). Pakuočių vertės įskaičiavimo į tiekiamos prekės PVM apmokestinamąją vertę taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje. Šių taisyklių esmė – kad už grąžinamą tarą PVM neskaičiuojamas. Atsižvelgiant į tai, padauginus prekės kainą su įkainiu (kuriame įskaičiuotas PVM), galutinė (bendra) tos prekės kaina turėtų būti mažesnė už taisyklingo aritmetinio veiksmo rezultatą, nes į prekės įkainį būtų įskaičiuotos kainos dalys, kurioms taikomas ir netaikomas PVM.

41. Valstybinės mokesčių inspekcijos parengtame Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo komentare (pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos suteikta teisė teikti apibendrintus mokesčių įstatymų paaiškinimus) dėl 15 straipsnio 8 dalies nurodyta, kad kai taikoma vienkartinės pakuotės užstato sistema, tai į vienkartinę pakuotę įpakuotos prekės apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, yra įtraukiama ir vienkartinės pakuotės vertė. Užstato už vienkartinę pakuotę vertė į tiekiamų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, neįtraukiama. Tačiau nurodant pirkėjui galutinę prekės kainą, kartu su ja atskirai turi būti nurodyta ir užstato už vienkartinę pakuotę vertė. Taigi nuo užstato vertės PVM neskaičiuojamas.

42. Nutarties 38 punkte minėta, kad vienas iš sutarčių aiškinimo kriterijų yra šalių elgesys po sutarčių sudarymo, t. y. jas vykdant. Iš pateiktų į bylą ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų taip pat matyti, kad PVM skaičiuotas nuo visos patiektų prekių sumos (kuri analogiškai nurodyta ir pasiūlyme), o užstato suma nurodyta atskira eilute, be PVM. Atsakovė su tokiu skaičiavimu sutiko, sąskaitas, išskyrus užstato sumą, ieškovės teigimu, apmokėjo. Net jei iš tiesų ieškovė pagal Konkurso sąlygas būtų privalėjusi į prekių kainą (įkainį) įskaičiuoti ir pakuotės užstato vertę, dėl užstato neapmokestinimo PVM ir išskyrimo į atskirą eilutę faktūroje pagrindinės prekės kainos išraiška apskaitos dokumente turėtų būti mažesnė už nurodytą pasiūlyme.

43. Šios aplinkybės iš esmės ir atskleidžia, kaip šalys suprato ir taikė PPATĮ nustatytą ir pirkimo sąlygose bei Sutartyje tiesiogiai neaptartą pareigą dėl užstato mokėjimo, t. y. kad jos iš tiesų nesusitarė, jog pasiūlyme nurodyta galutinė kaina apima ir užstato už vienkartines pakuotes sumą.

44. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Bendrojoje sutarties dalyje (2.4 punktas) atskiros išlaidų rūšys, įtrauktinos į prekių įkainius, išdėstytos gana detaliai, tuo tarpu užstatas nėra paminėtas, nors PPATĮ nuostatos dėl užstato sistemos taikymo įsigaliojo kaip tik prieš Sutarties sudarymą ir turėjo būti išskirtinai aktualios. Ši aplinkybė taip pat patvirtina išvadą, kad pirkimo dokumentuose nėra reikalavimo, o Sutartyje – susitarimo dėl užstato vertės įtraukimo į prekių įkainius.

45. Tai, kad atsakovės nurodomi kiti tiekėjai (UAB „Grūstė“ ir UAB „Sanitex“) pažymėjo į pasiūlymų kainą įskaitę užstato vertę, nepaneigia išvados dėl pirkimo sąlygų turinio ir savaime nesuponuoja, jog pirkimo sąlygos turi būti aiškinamos atsakovės nurodomu būdu kaip nustatančios, jog į pasiūlymo kainą turėjo būti įskaičiuota užstato vertė. Šios kitų Konkurse dalyvavusių tiekėjų pateiktos informacijos patikimumas kelia abejonių, nes ji pateikta pasibaigus Konkursui, kai, jau vykdant Sutartį, tų tiekėjų pasiūlymams esant atmestiems, kilo ginčas tarp ieškovės ir atsakovės, be to, ši informacija nepagrįsta konkrečia kainos sandara. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką didesnės dalies tiekėjų pirkimo sąlygos supratimas kitaip nei mažumos neleidžia besąlygiškai teigti, kad visiems dalyviams ji buvo vienodai suprantama ir aiški (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-272/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-272/2013">3K-3-272/2013</a>).

46. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodymų tyrimo ir vertinimo, pirkimo sąlygų aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismai pagrįstai sprendė, kad pirkimo sąlygose nebuvo įtvirtintas reikalavimas į pasiūlymo kainą (įkainį) įtraukti užstato vertę, ir ieškovė, teikdama pasiūlymą, to nepadarė. Tai, be kita ko, suponuoja išvadą, kad atsakovė, įsigydama gaminius su užstato sistemoje dalyvaujančiomis pakuotėmis, pardavėjai iš tiesų nemokėjo privalomo pakuočių užstato.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės pagrindo ir sąlygų

47. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neteisingai nustatė jos civilinės atsakomybės sąlygas. Kaip teigia pati atsakovė, ji tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, neįrodyta jos kaltė, nepagrįsti nuostoliai, kurių atlyginimą ieškovė prašo priteisti.

48. Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai.

49. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus ši teisės norma įtvirtina, pirma, sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus, kuriais vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkzLTQ2OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-193-469/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-193-469/2019">e3K-3-193-469/2019</a>); antra, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai; trečia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjctNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327-687/2015">3K-3-327-687/2015</a>).

50. Sutartinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį – tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

51. Nutartyje jau konstatuota, kad atsakovė, sudariusi Sutartį dėl atitinkamų prekių įsigijimo, kaip užstato sistemos dalyvė, privalėjo mokėti pardavėjai užstatą už vienkartines pakuotes. Ši jos pareiga įtvirtinta PPATĮ. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovė šios pareigos nevykdė. Minėta, kad pagal teisinį reguliavimą sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalis siejantys sutartiniai santykiai suponuoja, kad atsakovei, nevykdžiusiai iš įstatymo kylančios pareigos (neteisėtas neveikimas), šiuo atveju taikytina, nustačius visas būtinas sąlygas, sutartinė atsakomybė. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad yra visos civilinei sutartinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos.

52. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, nors būtent į teismą dėl nuostolių atlyginimo besikreipiančio asmens pareiga tai padaryti. Atsakovės teiginius, kad teismai nuostolius, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą, nustatė remdamiesi vien ieškovės argumentais, kad ieškovė nepagrindė prašomų priteisti nuostolių dydžio, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Atsakovės argumentas, kad galbūt ne visos prekės buvo pažymėtos depozito ženklu ir todėl pakuotės negalėjo būti grąžintos (dalyvauti užstato sistemoje), grįsta ne įrodymais, o prielaida, kurią iš esmės paneigia atsakovės nurodytos aplinkybės, jog pakuotes ji grąžindavo per užstato sistemos administratorių ir atsiimdavo užstatą (nors jo nebuvo sumokėjusi ieškovei). Ieškovė, turėdama pareigą pagrįsti nuostolių, patirtų dėl atsakovės įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo, dydį, grindė jį atsakovei parduotų prekių kiekiu, nurodytu apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose). Byloje nustatyta, kad atsakovė patiektų prekių kainą (išskyrus užstatą) apmokėdavo, patiekto kiekio neginčijo. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės įrodinėjamu nuostolių dydžiu, turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį jų dydį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

53. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai netinkamai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas.

Dėl ginčo teismingumo

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką civilinės bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių, įvardytos CPK 27 straipsnio 3 punkte, inter alia, apima bylas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių plačiąja prasme, t. y. pirmiausia ginčus dėl perkančiųjų organizacijų (perkančiųjų subjektų, suteikiančiųjų institucijų) sprendimų ar veiksmų, priimtų vykdant viešųjų konkursų procedūras, taip pat tokių viešų subjektų ir tiekėjų tarpusavio ginčus vykdant viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOC0yNDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-8-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-8-248/2018">e3K-3-8-248/2018</a> 43 punktą).

55. Ginčai, kilę dėl sutarčių, sudarytų vykdant viešuosius pirkimus, (ne)tinkamo vykdymo, nagrinėtini apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų. Teismingumo taisyklių pažeidimas nelaikytinas absoliučiu skundžiamo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos. Ieškovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė