Dėl teisės normų, reglamentuojančių įstaigos vadovo pareigas laikinai einančio asmens, kurio paskyrimas į pareigas vėliau pripažintas neteisėtu, sudarytos darbo sutarties su darbuotoju (ne)galiojimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-11-701/2021

Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00412-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.1; 1.3.5.4; 2.1.2.4.2.8; 2.1.2.5; 2.2.2.3.1.5; 2.2.2.7; 2.2.3.1.4; 3.2.6.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. ir atsakovės viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Lazdijų ligoninė“ dėl darbo ginčo dėl teisės ir atsakovės viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ priešieškinį ieškovui E. D. dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo K. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įstaigos vadovo pareigas laikinai einančio asmens, kurio paskyrimas į pareigas vėliau pripažintas neteisėtu, sudarytos darbo sutarties su darbuotoju (ne)galiojimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas E. D. prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, priteisti iš atsakovės VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ nesumokėtas darbo išmokas, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės.

3. Ieškovas nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 13 d. 0,5 etato dirbo VšĮ,,Lazdijų ligoninė“, 2019 m. balandžio 12 d. su tuo metu direktoriaus pareigas ėjusiu trečiuoju asmeniu K. M. susitarė, kad bus išleistas kasmetinių atostogų nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki gegužės 3 d. – prašyme įrašyta rezoliucija,,įsakymui“. 2019 m. gegužės 7 d. ieškovas po ligos grįžusio VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ direktoriaus buvo atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, jam net nesuteikus realios galimybės pateikti pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe aplinkybių. Ieškovas pažymėjo, kad jis darbe nebuvo, nes buvo įsitikinęs, jog yra išleistas atostogų.

4. Atsakovė VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2018 m. gruodžio 13 d. darbo sutartį, sudarytą VšĮ,,Lazdijų ligoninė“, atstovaujamos įgaliojimų neturinčio trečiojo asmens K. M., ir ieškovo.

5. Atsakovė nurodė, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, t. y. dėl to, kad jis neatvyko į darbą nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki gegužės 7 d., taip pat neatsakė į 2019 m. balandžio 17 d. balandžio 23 d. jam siųstus elektroninius laiškus. Ligoninės direktoriui V. Š. 2019 m. balandžio 17 d. po ligos sugrįžus į darbą ieškovas darbe nepasirodė. VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ direktorius tik 2019 m. balandžio 23 d. gavo ieškovo 2019 m. balandžio 12 d. prašymą išleisti jį kasmetinių atostogų, tačiau toks įsakymas nebuvo direktoriaus pasirašytas, nes ieškovas dar nebuvo įgijęs teisės į tokios trukmės atostogas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 128 straipsnio 2 dalį. Ieškovui 2019 m. balandžio 23 d. registruotu ir elektroniniu paštu buvo išsiųstas atsakymas, kad jo prašymas dėl atostogų suteikimo netenkinamas.

6. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu patenkino Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Alytaus apskrityje skundą ir panaikino Lazdijų rajono savivaldybės mero 2018 m. lapkričio 19 d. potvarkį dėl K. M. paskyrimo pavaduoti VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ direktorius V. Š. jo ligos laikotarpiu. Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, atsakovė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.136 straipsnio 1 dalies, 2.133 straipsnio 6 dalies pagrindu, taip pat remdamasi bendruoju teisės principu, jog iš neteisės teisė neatsiranda, įgijo teisę reikalauti, kad 2018 m. gruodžio 13 d. darbo sutartis su ieškovu, sudaryta neteisėtai veikusio vadovo K. M., būtų pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Atsakovė nuo pat direktoriaus V. Š. sugrįžimo į darbą aiškinosi darbo santykių su ieškovu pagrįstumą, niekada nepripažino ginčo darbo sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, darbo sutartį laikė nutraukta nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovės 13 487,89 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2019 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. sausio 7 d.) bei po 79,81 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; priteisė ieškovui iš atsakovės 332,87 Eur kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 79,81 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio 17 d.; atsakovės priešieškinį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. atsakovės VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ direktoriui V. Š. tapus nedarbingam dėl ligos, Lazdijų rajono savivaldybės meras 2018 m. lapkričio 19 d. potvarkiu pavedė trečiajam asmeniui K. M. pavaduoti direktorių, iki šis sugrįš į darbą;

8.2. šio pavadavimo metu K. M. 2018 m. gruodžio 13 d. darbo sutartimi priėmė į darbą ieškovą direktoriaus patarėju 0,5 etato;

8.3. 2019 m. balandžio 12 d. ieškovas pateikė prašymą jį išleisti atostogų nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki gegužės 3 d., trečiasis asmuo K. M. žodžiu patvirtino, kad jį išleidžia atostogų, užrašė vizą „įsakymui“; ieškovas išvyko atostogų nesulaukęs įsakymo;

8.4. VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ Darbo ir poilsio laiko grafikų rengimo, darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo ir atostogų suteikimo tvarkos 31 punkte nurodyta, kad darbuotojai neplaninių atostogų išleidžiami įsakymu; liudytojos (atsakovės personalo inspektorė ir sekretorė) patvirtino, kad išleidžiami atostogų darbuotojai nebuvo supažindinami su įsakymais, tiesioginio vadovo leidimas atostogoms, direktoriaus viza buvo pakankami darbuotojui spręsti, kad jis yra išleistas atostogų; dažnai darbuotojai buvo išleidžiami nesukaupę atostogų;

8.5. 2019 m. balandžio 17 d., grįžus direktoriui V. Š., atsisakyta ieškovui suteikti atostogas; elektroniniu paštu jo paprašyta pateikti darbų ataskaitą;

8.6. 2019 m. balandžio 19 d. ir 30 d. atsakovė pareikalavo iš ieškovo pateikti paaiškinimus dėl nebuvimo darbe 2019 m. balandžio 17–26 d.; abi siuntos įteiktos ieškovui darbo sutartyje nurodytos gyvenamosios vietos adresu 2019 m. gegužės 8 d.;

8.7. 2019 m. balandžio 23 d. 16.25 val. atsakovė išsiuntė ieškovui elektroniniu paštu atsakymą, kad jo prašymo dėl atostogų suteikimo netenkina;

8.8. atsakovė konstatavo, kad ieškovas 2019 m. balandžio 17 d. – gegužės 7 d. neatvyko į darbą, taip padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, todėl 2019 m. gegužės 7 d. atleido ieškovą iš darbo (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas);

8.9. 2019 m. gegužės 8 d. ieškovas pateikė atsakovės direktoriui V. Š. paaiškinimą dėl veiklos ataskaitų, nurodydamas, kad, vadovaudamasis direktoriaus patarėjo pareigybės aprašo 8.10 punktu, veiklos ataskaitas teikė kiekvieno mėnesio dešimtą dieną direktoriui; paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą; nurodydamas, kad 2019 m. balandžio 17 d. dirbo nuotoliniu būdu, balandžio 18, 19 d. jam buvo ne darbo dienos, o balandžio 23–26 d. buvo kasmetinėse atostogose;

8.10. 2019 m. liepos 3 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimu panaikintas Lazdijų rajono savivaldybės mero 2018 m. lapkričio 19 d. potvarkis dėl trečiojo asmens paskyrimo pavaduoti direktorių V. Š.

8.11. Alytaus darbo ginčų komisija 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu atmetė ieškovo prašymą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškoti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir 63,73 Eur neišmokėto darbo užmokesčio.

9. Teismas konstatavo, kad pagal ieškovo darbo grafikus 2019 m. balandžio 18, 19, 23–25, 30 d. ieškovui buvo ne darbo dienos, balandžio 20–22, 27–28 d. buvo poilsio dienos, todėl nėra jokio pagrindo šiomis dienomis pripažinti pravaikštas. Grafikas patvirtina, kad 2019 m. gegužės mėnesį pirma ieškovo darbo diena turėjo būti gegužės 9 d., todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis iki gegužės 7 d. padarė pravaikštą ar neatliko darbinių funkcijų. 2019 m. balandžio 17, 26 ir 29 d. ieškovas turėjo dirbti nuotoliniu būdu, t. y. ne įstaigoje, todėl jis neprivalėjo atvykti į darbo vietą, taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis padarė pravaikštą.

10. Įstaigoje nuotolinio darbo tvarka, atsiskaitymo už atliktą darbą tvarka nenustatyta. Byloje nenustatyta, kad nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki gegužės 7 d. ieškovui darbdavys būtų pateikęs konkrečius nurodymus, pavedimus dėl darbinių funkcijų, kurių jis būtų neįvykdęs, todėl teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad ieškovas 2019 m. balandžio 17 d. darbinių funkcijų neatliko. Aplinkybė, kad ieškovas neatsakė į 17.23 val. jam darbdavio išsiųstą laišką, nėra pakankama pripažinti, kad jis nevykdė darbinių funkcijų: darbdavio įgalioto asmens patvirtintame grafike jam nustatytas darbas iki 17 val.

11. Teismas pažymėjo, kad ieškovo, atsakovės atstovo, trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, jog VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ nebuvo (ir nėra) praktikos su įsakymais dėl atostogų supažindinti atostogų išleidžiamus darbuotojus ir darbuotojo išleidimas atostogų buvo nesiejamas su įsakymu. Tokia išleidimo atostogų tvarka buvo tiek vadovaujant direktoriui V. Š., tiek jį pavaduojančiam trečiajam asmeniui. Ieškovas atliko visus veiksmus, kuriuos paprastai atlikdavo ir kiti atostogų išeinantys darbuotojai, teismo vertinimu, būtų nesąžininga iš jo reikalauti kitokio elgesio, nei kad buvo priimtas šioje įstaigoje. Ieškovui nebuvo žinoma, kad trečiasis asmuo nespėjo pasirašyti įsakymo dėl jo atostogų. Dėl to teismas nusprendė, kad ieškovas negali būti laikomas kaltu dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo (darbinių funkcijų nevykdymo 2019 m. balandžio 26, 29 d.). Atsakovė neįrodė, kad ieškovas 2019 m. balandžio 26, 29 d. nevykdydamas darbinių funkcijų nuotoliniu būdu padarė darbo drausmės pažeidimą, o juolab šiurkštų, todėl atsakovės sprendimą nutraukti darbo sutartį DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu teismas pripažino neteisėtu.

12. Atsakovės teiginius, kad ieškovas žinojo apie V. Š. sugrįžimą ir prašymą dėl atostogų surašė tik 2019 m. balandžio 17 d., vengdamas pasirodyti darbe, grafikus susidarė pats vėliau, teismas laikė nepagrįstomis prielaidomis. Šių prielaidų nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovės personalo inspektorė yra tuometinio mero, kuris paskyrė trečiąjį asmenį vykdyti direktoriaus pareigas, pusseserė, o trečiasis asmuo į darbą priėmė pažįstamą – ieškovą. Vien aplinkybė, kad atostogų metu ilgesnį laiką netikrinamas elektroninis darbui skirtas paštas, savaime neleidžia spręsti, kad ieškovas elgėsi neprotingai. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad ieškovas žinojo apie tai, jog jis nėra išleistas atostogų, ir tyčia neatliko tarnybinių pareigų.

13. Teismas konstatavo, kad tokie darbdavio veiksmai, kai jis neužtikrina įstatymų ir vietinių norminių teisė aktų vykdymo (nenustato nuotolinio darbo ir atsiskaitymo už jį tvarkos, neužtikrina darbuotojų darbo grafikų buvimo), kai atostogų suteikimo tvarką darbuotojams taiko selektyviai, terminas paaiškinimui pateikti nustatomas tik formaliai, kai aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad toks terminas yra nerealus, reiškia, kad darbdavys (nesvarbu, kuriam vadovui vadovaujant) pažeidžia DK 24 straipsnyje įtvirtintą pareigą veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, savo teises ir pareigas įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų, siekti bendros darbdavio ir darbuotojo gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo ir tai negali sukelti neigiamų pasekmių darbuotojui.

14. Net ir sutikęs su atsakovės argumentais, kad ieškovas neatitiko reikalavimų, būtinų dirbti šį darbą, kad buvo priimtas be konkurso, o dėl to, kad jį siejo draugiški ryšiai su trečiuoju asmeniu, o jį – su tuometiniu meru, kad šios pareigybės būtinumas įstaigai svarstytinas, teismas nenustatė pagrindo pripažinti darbo sutarties nutraukimą su ieškovu teisėtu.

15. Iš VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ įstatų 39.1 punkto matyti, kad direktorius organizuoja įstaigos veiklą ir veikia jos vardu santykiuose su kitais asmenimis. Tai reiškia, kad tarp įstaigos direktoriaus ir įstaigos neatsiranda atstovavimo teisiniai santykiai, todėl šios teisės normos ir priešieškinyje nurodyta kasacinio teismo praktika negali būti taikomos ginčo darbo sutarčiai.

16. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimas dėl Lazdijų rajono savivaldybės mero potvarkio panaikinimo įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 3 d., darbo sutartis su ieškovu sudaryta 2018 m. gruodžio 13 d., t. y. tuomet, kai potvarkis galiojo ir trečiasis asmuo turėjo teisę veikti VšĮ,,Lazdijų ligoninė“ vardu. Byloje nustatyta ir tai, kad ieškovas dirbo patarėju, atliko jam pavestas pareigas, tai patvirtina jo teiktos ataskaitos, protokolai, kelionės lapai, atsakovė jam mokėjo jų sulygtą darbo užmokestį, todėl restitucija negalima ir tai kartu reiškia, jog darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, įpareigojant šalis grąžinti visa, ką jos yra gavusios vykdydamos sutartį, įskaitant ir darbuotojo gautą darbo užmokestį. Dėl to teismas atmetė priešieškinį.

17. Teismas ieškovui priteisė 13 487,89 Eur (79,81 Eur × 169 darbo dienos) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat po 79,81 Eur už kiekvieną darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Remdamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, priteisė ir 332,87 Eur kompensaciją, proporcingą darbo santykių trukmei (4 mėn. 23 d.).

18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, pripažino darbo sutartį negaliojančia, laikė ją nutraukta pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d.; priteisė ieškovui iš atsakovės 79,81 Eur darbo užmokesčio už balandžio 17 d., 5028,03 Eur darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir 838 Eur išeitinės išmokos; kitą dalį ieškinio ir priešieškinio atmetė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lazdijų rajono savivaldybės potvarkio panaikinimas reiškia, jog atsakovės direktoriaus pareigas ėjęs trečiasis asmuo neturėjo teisės eiti šių pareigų ir neturėjo įgaliojimų sudaryti darbo sutarties su ieškovu. Darbo sutartis, sudaryta įgaliojimų neturėjusio atstovo ir kai atstovaujamasis tokiai sutarčiai vėliau nepritaria, negali būti laikoma galiojančiu sandoriu. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017 pateiktais išaiškinimais dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.92 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu.

20. DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai ji prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą. Byloje nustatyta, kad ieškovas neturi išsilavinimo, kuris yra nustatytas direktoriaus patarėjo pareigybės aprašyme (teisinio, medicininio ar vadybos), taip pat ieškovas nurodė, kad nepageidauja būti grąžintas į darbą VšĮ „Lazdijų ligoninė“. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, įsiteisėjus Alytaus apylinkės teismo sprendimui, darbo sutartis su ieškovu tapo prieštaraujanti įstatymui ir tų prieštaravimų nėra galimybės pašalinti dėl darbuotojo neatitikties nustatytam pareigybės aprašymui, todėl darbo sutartis turėjo būti nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsižvelgdama į aplinkybes dėl ginčijamos darbo sutarties vykdymo, sutarties turinį, kolegija nusprendė, kad darbo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. (CK 1.95 straipsnio 2 dalis).

21. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovės teiginiai dėl ieškovo, trečiojo asmens ir buvusio rajono mero ryšių, ieškovo darbų nereikšmingumo nėra pagrįsti jokiais leistinais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnis). Atsakovė nenuginčijo ieškovo atliktų darbų fakto. Vertindama darbo sutarties, nors ir neteisėtos, vykdymo aplinkybes, kolegija atsižvelgė ir į bendruosius DK principus, vienas kurių yra teisingas darbo apmokėjimas, darbo santykių stabilumas (DK 2 straipsnio 1 dalies 6, 8 punktai).

22. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbo sutarties nutraukimas buvo neteisėtas.

23. Darbo sutartį su ieškovu pripažinus negaliojančia nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d., ieškovui priteistinas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2019 m. rugpjūčio 3 d. (63 darbo dienas), taip pat DK 60 straipsnio 3 dalyje nustatyta pusės mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka – 838 Eur.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

24. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartį ir palikti galioti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas ginčui išspręsti rėmėsi teisės norma, kuri negali būti taikoma tokio ginčo atveju – pripažino darbo sutartį negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu, nepaisydamas fakto, jog atsakovė savo teises ir pareigas įgyja per savo valdymo organus, o ne atstovus. Tai patvirtina ir kasacinio teismo išaiškinimas, kad bendrovės valdymo organai, jų nariai nėra laikomi atstovais CK 2.132 straipsnio prasme, nes atstovai yra asmenys, kurie bendrovės valdymo organų yra įgaliojami veikti bendrovės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017 ginčo situacijai negali būti taikoma, nes bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, reglamentuojamos skirtingų teisės normų ir institutų. Cituojamoje byloje buvo pagrindas taikyti CK 1.92 straipsnį, nes trečiąjį asmenį į darbą priėmė ne bendrovės valdymo organas, o tokių įgaliojimų neturėjęs atstovas. Nagrinėjamu atveju ieškovą į darbą priėmęs trečiasis asmuo į pareigas buvo paskirtas Lazdijų savivaldybės mero potvarkiu, jis tapo atsakovės valdymo organu (ne atstovu) administracinio akto pagrindu ir savo veiklą vykdė pagal įstaigos įstatus.

24.2. Apeliacinės instancijos teismas ydingai aiškino ir taikė administracinio akto (mero potvarkio) panaikinimo teismine tvarka sukeliamas teisines pasekmes. Tai, kad potvarkis buvo panaikintas (pripažintas negaliojančiu), nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog trečiasis asmuo darbo sutarties su ieškovu sudarymo metu veikė ne kaip įstaigos valdymo organas, o kaip ligoninės atstovas ir (ar) neturėjo įgaliojimų sudaryti darbo sutartį. Priešingas aiškinimas pažeidžia darbo teisinių santykių stabilumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei kasacinio teismo išaiškinimą, jog šis principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, jog potvarkiai, kuriais trečiasis asmuo buvo paskirtas pavaduoti atsakovės direktorių, buvo panaikinti, o ne pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, vadinasi, potvarkio panaikinimas sukelia teisines pasekmes būtent nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d., o ne nuo jo priėmimo momento. Panaikintas potvarkis neturi jokios įtakos ir reikšmės ginčo darbo sutarties sudarymo teisėtumui, nes darbo sutarties sudarymo metu jis galiojo, t. y. trečiasis asmuo, kaip direktoriaus pareigas einantis asmuo, turėjo visus įgaliojimus sudaryti darbo sutartį su ieškovu. Trečiojo asmens, kaip valdymo organo, teisėtai sudaryta su ieškovu darbo sutartis negali būti panaikinta CK 1.92 straipsnio pagrindu, ši teisės norma netaikoma susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

24.3. Taikydamas CK 1.92 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisakė taikyti CK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatytą garantiją ir neatsižvelgė į tą faktą, kad ieškovas nežinojo ir neturėjo jokios objektyvios galimybės žinoti, jog darbo sutartį sudaro su tokios teisės galimai neturinčiu atstovu. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad iš nedarbingumo grįžęs įstaigos direktorius V. Š. aktyviais veiksmais patvirtino ginčo darbo sutartį ir laikė ieškovą įstaigos darbuotoju, nes reikalavo vykdyti darbo sutartį bei pats iš dalies ją vykdė – ieškovo buvo prašoma vykdyti savo darbines pareigas, teikti ataskaitas, jam buvo siunčiami reikalavimai pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe, žymimos pravaikštos už neatvykimą į darbą, atsakovė priėmė sprendimus dėl atostogų ieškovui (ne)suteikimo. Be to, nutraukus darbo sutartį, ieškovui buvo išmokėtos visos išmokos. Ieškovas buvo atleistas ne dėl to, kad atsakovė laikė, jog darbo sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms kaip sudaryta įgaliojimus viršijusio atstovo, tačiau dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo neatvykstant į darbą. Tai įrodo, kad atsakovė darbo sutartį buvo patvirtinusi (CK 2.133 straipsnio 6 dalis). Potvarkio panaikinimo motyvai buvo susiję išimtinai su viršyta Lazdijų rajono savivaldybės mero kompetencija, o ne su trečiojo asmens neteisėtais ar nesąžiningais veiksmais, tai papildomai patvirtina, kad ieškovas neturėjo jokio pagrindo manyti, jog darbo sutartį sudaro su tokios teisės neturinčiu asmeniu.

24.4. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovas buvo atleistas neteisėtai, taikė ne DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą, o savo iniciatyva modifikuotą variantą, nes nustatė galutinę šių mokėjimų datą, nuspręsdamas, jog darbo sutartis pripažintina negaliojančia nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. Pasibaigusios darbo sutarties (nutrūkus darbo santykiams) pripažinimas negaliojančia negalimas, neatitinka elementarios logikos, protingumo, teisingumo kriterijų. Nors kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, jog pasibaigus darbo sutarčiai dalis iš darbo teisinių santykių kilusių teisių ir pareigų (tokių kaip, pavyzdžiui, teisė ir pareiga dėl atsiskaitymo) nesibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017), tačiau neginčytina, kad sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu, pasibaigia negrįžtamai. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas savo nuožiūra pratęsė darbo sutarties galiojimą po to, kai ji buvo nutraukta, nors šalys iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų nebevykdė ir sutartį laikė pasibaigusia. Tai nesuderinama su teisingumo ir protingumo principais, pažeidžia darbo teisinių santykių stabilumo principą bei akivaizdžiai peržengia apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir bendrą teismo kompetenciją.

25. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

25.1. Kasaciniame skundo argumentai, kad trečiasis asmuo mero potvarkio pagrindu tapo atsakovės valdymo organu (direktoriumi), neatitinka potvarkio esmės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje teigiama, kad administracijos vadovo ir bendrovės santykiams būdingi atstovavimo pagal įstatymą bruožai. Trečiasis asmuo buvo tik laikinai paskirtas pavaduoti atsakovės direktorių jo nedarbingumo laikotarpiu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad laikinai einantis vadovo pareigas asmuo bei jo įgaliojimai nėra tapatūs nuolatinio vadovo įgaliojimams: „Tokia teisinė situacija, kai juridinio asmens vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Taigi, pirmuoju atveju laikinai paskirtasis vadovas yra valdymo organas, antruoju – jis tik tikrojo vadovo įgaliotinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-378/2017 27–29 punktus)“.Taigi trečiasis asmuo laikino paskyrimo laikotarpiu buvo ne atsakovės valdymo organas, o tik įgaliotinis tikrojo direktoriaus nedarbingumo laikotarpiu.

25.2. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis potvarkis negalioja nuo jo priėmimo momento ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Mero potvarkiui negaliojant nuo pat jo priėmimo momento, lygiai taip pat nuo sudarymo momento turi būti pripažinta negaliojančia ir neteisėta atsakovės atstovo su ieškovu sudaryta darbo sutartis, tokios sutarties sudarymas negali atsakovei sukelti teisinių pasekmių, tai šiuo metu yra susiję su kompensacijų ieškovui mokėjimu. Nors kasaciniame skunde yra akcentuojama, kad potvarkis buvo panaikintas, o ne pripažintas negaliojančiu, tačiau atsakovė laikosi pozicijos, jog potvarkis, pripažintas priimtu neteisėtai, pažeidžiant įstatymo normas ir konstitucinį teisinės valstybės principą, yra negaliojantis ab initio (nuo sudarymo momento). Trečiasis asmuo išvis neturėjo jokių įgaliojimų su ieškovu sudaryti darbo sutarties, todėl ji turėtų būti pripažintina negaliojančia CK 2.133 straipsnio 6 dalies ir 1.92 straipsnio pagrindu.

25.3. Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje Lazdijų rajono savivaldybei buvo pateikęs reikalavimą dėl potvarkio panaikinimo kaip įstatymus pažeidžiančio akto. Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje reikalavimas buvo skelbiamas viešai, todėl ir K. M. bei kitiems ligoninės darbuotojams buvo žinoma apie galimai neteisėtą veikimą ligoninėje bei sandorių joje sudarymą. Atsakovė, į pareigas grįžus direktoriui V. Š., be jokio nepagrįsto delsimo ėmė aiškintis darbo santykių su ieškovu atsiradimo aplinkybes bei inicijuoti ieškovo atleidimo iš darbo procedūrą, paaiškėjus piktybiniam ieškovo elgesiui ir sąmoningam nebendravimui su darbdaviu. Atsakovė visą laikotarpį nuo neteisėtai paskirto laikinojo direktoriaus įgaliojimų pabaigos aktyviai siekė nutraukti teisinį santykį su ieškovu bei įrodyti nutraukimo pagrįstumą, tai patvirtina, kad atsakovė šio sandorio niekuomet nepripažino. Ieškovas reiškė atsakovei reikalavimus dėl neteisėto atleidimo, nors pats jo priėmimas į darbą buvo neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai teisingai pagrindu pripažinti ginčo darbo sutartį negaliojančia laikė Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą.

25.4. Pirmosios instancijos teismo sprendime, kurį ieškovas prašo palikti galioti nepakeistą, yra suformuluota tokia teismo išvada, kad vienas iš pagrindų, kodėl CK 1.92, 2.133 straipsnių nuostatos netaikytinos, o darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, yra tai, kad darbo teisėje restitucija negalima. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, kartu aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo, vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004; 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015). Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovė restitucijos neprašė, ir padarė išvadą, jog vien tik faktas, jog restitucija darbo bylose negalima, reiškia, jog ir darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė tokią akivaizdžią teismo klaidą, prieštaravimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

26. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties dalį dėl 2018 m. gruodžio 13 d. darbo sutarties Nr. 966, sudarytos tarp VšĮ „Lazdijų ligoninė“, atstovautos įgaliojimų neturinčio K. M., ir E. D., pripažinimo negaliojančia ir priimti naują sprendimą VšĮ „Lazdijų ligoninė“ priešieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar yra pagrindas darbo sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisingai nustatė šio potvarkio galiojimą laiko atžvilgiu, tai tiesiogiai yra susiję su byloje pareikšto priešieškinio dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia tenkinimo galimybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, bei CK 1.95 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio. Potvarkis turėjo aiškiai apibrėžtą galiojimo laiką (iki atsakovės direktoriaus V. Š. grįžimo į darbą po ligos), tačiau apeliacinės instancijos teismas suformulavo ydingą poziciją, jog neteisėtai priimto potvarkio galiojimas siejamas tik su jo neteisėtumo fakto teisme nustatymo diena, nors teismo sprendimas buvo priimtas potvarkiui jau ir taip nebegaliojant.

26.2. Apeliacinės instancijos teismas sukūrė tokią situaciją, kad Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimas, kuriuo mero potvarkis buvo panaikintas kaip neteisėtas ir priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš esmės neturi jokios reikšmės, nes neteisėto atsakovės atstovo sudaryti sandoriai (darbo sutartis su ieškovu) nepripažinti negaliojančiais ab initio, tai reiškia, kad neteisėto atstovo veiksmai sukelia teisines pasekmes bei iš neteisės gali atsirasti teisė. Neteisėtas potvarkis negalėjo sukurti teisių ir pareigų viso jo galiojimo laikotarpiu, priešingas aiškinimas sukurtų teisiškai ydingą situaciją, kai vien teismo nuožiūra gali būti nustatomi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių sandorių negaliojimo momentai bei pažeidžiamas teisės teorijoje ir teismų jurisprudencijoje galiojantis bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda.

27. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

27.1. Nors ieškovas pritaria atsakovės kasaciniame skunde dėstomam bendram argumentui, jog apeliacinės teismas neteisingai nusprendė dėl potvarkio galiojimo ir jo panaikinimo padarinių, tačiau kategoriškai nesutinka su daromomis išvadomis bei reiškiamu reikalavimu pripažinti darbo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Šio ginčo atveju CK 1.95 straipsnio 1 dalis yra netaikoma, nes potvarkis nebuvo pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir jį panaikinęs teismas nenustatė, jog aktas panaikinamas ab initio. Potvarkis buvo panaikintas ne dėl to, jog jis prieštaravo imperatyviai įstatymo nuostatai, tačiau dėl to, kad jį priėmęs asmuo viršijo jam suteiktą kompetenciją, ir būtent tai prieštaravo įstatymui. Potvarkis, kaip administracinis aktas, tiesiogiai nebuvo pripažintas prieštaraujančiu imperatyviai teisės normai, o buvo pripažintas priimtu be teisėto pagrindo. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, atsakovei buvo privalu įrodyti egzistuojant atitinkamą visuomenės interesą, reikalaujantį įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. įrodyti, jog yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti potvarkį negaliojančiu, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. To nenurodžius Alytaus apylinkės teismui ir neįrodžius atsakovei, nėra jokio pagrindo laikyti, jog potvarkis buvo pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Kadangi potvarkis buvo panaikintas teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 3 d., vadinasi, jo panaikinimas sukelia teisines pasekmes būtent nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d., o ne nuo potvarkio priėmimo. Tai, kad potvarkio panaikinimo teisinės pasekmės atsiranda nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, patvirtina pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnis, nustatantis, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Ginčas dėl potvarkio galiojimo kilo administracinės teisės normų reguliuojamoje srityje, vadinasi, sprendžiant dėl potvarkio, kaip administracinio teisės akto, panaikinimo padarinių, privaloma taikyti ne CK normas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau būtent administracines teisės normas, potvarkis jo panaikinimo padarinių atžvilgiu negali būti prilyginamas sandoriui. Tai suponuoja, jog atsakovė nepagrįstai šio ginčo atveju taiko CK 1.95 straipsnio 1 dalį ir savarankiškai konstatuoja potvarkį negaliojančiu ab initio, tokiu būdu neteisingai interpretuodama Alytaus apylinkės teismo sprendimą ir jo padarinius.

27.2. Bendros potvarkio panaikinimo pasekmės bei pasekmės, kurios dėl potvarkio panaikinimo gali atsirasti ieškovui, yra du skirtingi jo panaikinimo aspektai ir materialiniai rezultatai. Tai, kad potvarkio panaikinimas nekeičia ieškovo teisių ir pareigų, nereiškia, jog teismo sprendimu nebuvo pasiektas joks materialinis teisinis rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje civilinėje byloje yra nagrinėjamas ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumas, bylą nagrinėję teismai sprendė būtent dėl potvarkio panaikinimo pasekmių ieškovo teisėms ir pareigoms. Atsakovė nepagrįstai neįvertina fakto, kad ieškovo, kaip darbo santykių subjekto, teises ir teisėtus interesus saugo darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir garantijos, darbo santykių stabilumo principas bei teisėtai susiformavę lūkesčiai. Tai lemia, kad potvarkio panaikinimas per se (savaime) nėra pakankamas faktas pripažinti ieškovo darbo sutartį negaliojančia, kai visą jos galiojimo laikotarpį ieškovas ją tinkamai vykdė ir gavo atlyginimą, tuo metu neginčijant nei ieškovo įsidarbinimo aplinkybių, nei atliekamų funkcijų, nei jį į darbą priėmusio asmens teisės ieškovą įdarbinti. Potvarkio panaikinimo motyvai buvo susiję išimtinai su viršyta Lazdijų rajono savivaldybės mero kompetencija, o ne su trečiojo asmens neteisėtais ar nesąžiningais veiksmais, tai papildomai patvirtina, jog ieškovas neturėjo jokio pagrįsto pagrindo manyti, kad darbo sutartį sudaro su tokios teisės neturinčiu asmeniu. Dėl šios priežasties atsakovės reikalavimas pripažinti potvarkį negaliojančiu ab initio ir tuo pagrindu pripažinti negaliojančią darbo sutartį yra nesuderinamas ir su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo, darbo sutarties nagrinėjamoje byloje pripažinimo negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atsakovės direktoriui V. Š. tapus nedarbingam dėl ligos, Lazdijų rajono savivaldybės meras 2018 m. lapkričio 19 d. potvarkiu Nr. 8P-113 pavedė trečiajam asmeniui K. M. pavaduoti atsakovės direktorių, kol po ligos sugrįš direktorius V. Š. Šio pavadavimo metu K. M. 2018 m. gruodžio 13 d. darbo sutartimi priėmė į darbą ieškovą direktoriaus patarėju. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-860-743/2019 panaikino nurodytą potvarkį Nr. 8P-113. Atsakovė priešieškiniu prašė šalių sudarytą darbo sutartį pripažinti negaliojančia vadovaujantis CK 1.92 straipsniu, 2.133 straipsnio 6 dalimi, 2.136 straipsnio 1 dalimi.

29. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad CK normos, kuriomis remdamasi atsakovė grindė priešieškinio reikalavimą, negali būti taikomos ginčijamai darbo sutarčiai, nes jos taikomos atstovavimo teisiniams santykiams ir sandoriams, sudarytiems per atstovus, tuo tarpu iš atsakovės įstatų 39.1 punkto matyti, kad direktorius organizuoja įstaigos veiklą ir veikia jos vardu santykiuose su kitais asmenimis, o tai reiškia, kad tarp įstaigos direktoriaus ir įstaigos neatsiranda atstovavimo teisiniai santykiai.

30. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamą darbo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šią materialiosios teisės normą.

31. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ginčui išspręsti rėmėsi teisės norma, kuri negali būti taikoma tokio ginčo atveju, t. y. pripažino darbo sutartį negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu, nepaisydamas fakto, jog atsakovė savo teises ir pareigas įgyja per savo valdymo organus, o ne atstovus. Tai, ieškovo teigimu, patvirtina ir kasacinio teismo išaiškinimas, kad bendrovės valdymo organai, jų nariai nėra laikomi atstovais CK 2.132 straipsnio prasme, nes atstovai yra asmenys, kurie bendrovės valdymo organų yra įgaliojami veikti bendrovės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

32. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, jog pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Vadovaujantis CK 2.82 straipsnio 1 dalimi, juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. Kai sandorį juridinio asmens vardu sudaro jo valdymo organas – vadovas, laikoma, kad sandorį sudarė pats juridinis asmuo.

33. Pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalį asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu (CK 2.132 straipsnio 2 dalis).

34. Kaip nurodyta atsakovės įstatuose, ji yra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – ir LNSS) iš valstybės ir Lazdijų rajono savivaldybės turto bei lėšų įsteigta viešoji įstaiga, teikianti asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal sutartis su užsakovais ir pagal įstaigai suteiktą licenciją (įstatų 1 punktas); savo veikloje ji vadovaujasi Civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymu, kitais teisės aktais bei šiais įstatais (įstatų 2 punktas); atsakovės teisinė forma – viešoji įstaiga (įstatų 6 punktas); atsakovės steigėja ir savininkė (dalininkė) yra Lazdijų rajono savivaldybė (7 punktas).

35. Viešųjų įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnį viešoji įstaiga turi turėti organą – visuotinį dalininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą? viešosios įstaigos vadovą (3 dalis); viešosios įstaigos vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo paskyrimo dienos, jeigu jį paskyrusio visuotinio dalininkų susirinkimo sprendime nenustatyta kitaip (4 dalis); visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia (5 dalis). Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą viešosios įstaigos vadovą skiria ir atšaukia visuotinis dalininkų susirinkimas.

36. Pagal Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu) 20 straipsnio 2 dalies 17 punktą, meras priima į pareigas ir atleidžia iš jų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo įstaigas, vadovus; įgyvendina kitas funkcijas, susijusias su visų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

37. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešosioms įstaigoms Viešųjų įstaigų įstatymas taikomas tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui. Šio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad: LNSS biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu; viešą konkursą organizuoja ir jo nuostatus tvirtina atitinkamos įstaigos steigėjas arba visuotinis dalininkų susirinkimas (1 dalis); LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami ir iš darbo atleidžiami Darbo kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais (7 dalis).

38. Atsakovės įstatuose nustatyta, kad ji turi vienasmenį valdymo organą – administracijos vadovą – direktorių (28.1, 35 punktai); direktorių viešo konkurso tvarka skiria ir atleidžia iš pareigų, sudaro su juo darbo sutartį Lazdijų rajono savivaldybės meras (36 punktas).

39. Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste darytina išvada, jog tam, kad asmuo taptų atsakovės vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi, paprastai būtina šių sąlygų visuma: turi būti organizuojamas viešas konkursas direktoriaus pareigoms eiti, asmuo turi būti pripažįstamas to konkurso laimėtoju, jis Lazdijų rajono savivaldybės mero turi būti skiriamas į direktoriaus pareigas, su juo dėl šių pareigų turi būti sudaroma darbo sutartis, ji turi įsigalioti.

40. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, kuri šioje byloje nevertintina kaip turinti teismo precedento galią, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias uždarosios akcinės bendrovės vadovo paskyrimą, yra konstatuota, kad sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas. Pirmoji – tai neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų (pagal ABĮ reikalavimus). Praktikoje tokia situacija gali būti nulemta tam tikrų priežasčių, dėl kurių ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti bendrovės organai negali paskirti nuolatinio vadovo (pvz., kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas). Tokiu atveju, laikydamasi ABĮ nuostatų, bendrovės valdyba (kai valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, kai nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas) gali paskirti laikiną vadovą, iki išnyks aplinkybės, dėl kurių negalima paskirti nuolatinio vadovo. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą. Praktikoje susiklosto ir tokios situacijos, kai yra paskirtas nuolatinis bendrovės vadovas, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (laikinas nedarbingumas, komandiruotė, atostogos ir pan.) jis laikinai negali atlikti vadovo funkcijų. Tokiu atveju siekiant, kad juridinis asmuo tinkamai funkcionuotų, skiriamas laikinai vadovą pavaduojantis asmuo. Laikinai vadovo funkcijas atliekančio asmens skyrimas ABĮ nėra sureglamentuotas. Šie atvejai gali būti apibrėžti bendrovės įstatuose, įtvirtinant, kada ir kas gali pavaduoti bendrovės vadovą (pvz., gali būti nustatyta, jog bendrovės vadovo įsakymu, kai vadovas laikinai negali eiti pareigų, į jo pareigas skiriamas vadovo pavaduotojas). Šis klausimas gali būti išsprendžiamas ir bendrovės vadovui išleidžiant įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas tam tikram asmeniui bei išduodant jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Taigi, antroji sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ reikšmė – tai atvejai, kai vienasmenis valdymo organas dėl nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ar kitų svarbių priežasčių negali vykdyti savo funkcijų ir įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas. Tokia teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Taigi, pirmuoju atveju laikinai paskirtasis vadovas yra valdymo organas, antruoju – jis tik tikrojo vadovo įgaliotinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017, 26–29 punktai).

41. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atsakovės direktoriui V. Š. tapus nedarbingam dėl ligos, Lazdijų rajono savivaldybės meras 2018 m. lapkričio 19 d. potvarkiu Nr. 8P-113 pavedė trečiajam asmeniui K. M. pavaduoti atsakovės direktorių, kol po ligos sugrįš direktorius V. Š. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šio potvarkio pagrindu tarp atsakovės ir trečiojo asmens K. M. atsiradę teisiniai santykiai dėl atsakovės direktoriaus pavadavimo kvalifikuotini kaip darbo ir sutartinio atstovavimo santykiai, tačiau ne kaip atstovavimo atsakovei pagal įstatymą santykiai. Priėmus nurodytą potvarkį atsakovės vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi ir toliau išliko V. Š. Ginčijama darbo sutartis su ieškovu sudaryta K. M. veikiant ne kaip atsakovės vienasmeniam valdymo organui – direktoriui, o veikiant kaip šį vienasmenį valdymo organą pavaduojančiam atsakovės atstovui. Dėl to spręstina, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis gali būti ginčijama ir, esant pagrindui, pripažįstama negaliojančia pagal CK 1.92 straipsnį. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ieškovo kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas ginčui išspręsti apskritai negalėjo taikyti CK 1.92 straipsnio.

42. Teismų precedentų reikšmė atskleista tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019 35 punktą). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

43. Pažymėtina, kad ieškovas kasacinio skundo teiginį, jog CK 1.92 straipsnis negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje, grįsdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019 pateiktu išaiškinimu, kad bendrovės valdymo organai, jų nariai nėra laikomi atstovais CK 2.132 straipsnio prasme, nes atstovai yra asmenys, kurie bendrovės valdymo organų yra įgaliojami veikti bendrovės vardu, neatsižvelgia į šių bylų faktinių aplinkybių skirtumus. Nurodytoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje, buvo sprendžiama dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo, kurio teisinis statusas ir atstovavimas bendrovei pagal įstatymą nebuvo kvestionuojami, teisės sudaryti sandorį su savo vadovaujama bendrove, joje nebuvo kilęs vadovo teisinio statuso kvalifikavimo klausimas. Bylų faktinių aplinkybių skirtingumas, teisėjų kolegijos vertinimu, lemia išvadą, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019 priimtoje nutartyje pateiktas išaiškinimas, kuriuo skunde remiasi ieškovas, nagrinėjamoje byloje netaikytinas.

44. CK 1.92 straipsnyje reglamentuojama, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis).

45. Kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl CK 1.92, 2.133 straipsnių aiškinimo ir taikymo yra konstatuota, kad atstovaujamasis gali nuginčyti viršijusio įgaliojimus atstovo sudarytą sandorį ne visais atvejais, kai atstovas viršija savo įgaliojimus, bet tik tada, jei kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo įgaliojimus. Ši taisyklė išvestina iš CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalių, pagal kurias atstovaujamasis yra saistomas atstovo sudaryto sandorio, jei įrodomos tariamojo atstovavimo sąlygos. CK 2.133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, jog jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Nurodyto straipsnio 9 dalyje reglamentuojama, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Taigi, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, pagrįstai tikėjo, kad atstovas veikia tinkamai įgaliotas dėl atstovaujamojo, toks sandoris galios, nors įgaliojimai ir buvo viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017, 66 punktas).

46. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 1.92 straipsnį, atsisakė taikyti CK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatytą garantiją ir neatsižvelgė į faktą, kad ieškovas nežinojo ir neturėjo jokios objektyvios galimybės žinoti, jog darbo sutartį sudaro su tokios teisės galimai neturinčiu atstovu.

47. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas ginčijamą darbo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu motyvuodamas tuo, jog darbo sutartis, sudaryta įgaliojimų neturėjusio atstovo ir kai atstovaujamasis tokiai sutarčiai vėliau nepritaria, negali būti laikoma galiojančiu sandoriu. Spręstina, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta neatsižvelgus į CK 1.92, 2.133 straipsnių taikymo sąlygas ir byloje nesant nustatytų faktinių aplinkybių, tik kurioms esant būtų pagrindas ginčijamą darbo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.92 straipsnį. Byloje teismų nėra nustatyta aplinkybės, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu atsakovei atstovavęs trečiasis asmuo K. M. viršija savo įgaliojimus, ir kad ieškovas neturėjo rimto pagrindo manyti, jog K. M. buvo tinkamas atsakovės atstovas sudarant ginčijamą darbo sutartį. Pažymėtina, kad atsakovė priešieškinyje kaip savo reikalavimo faktiniu pagrindu nesirėmė aplinkybėmis, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu atsakovei atstovavęs trečiasis asmuo K. M. viršija savo įgaliojimus, ir kad ieškovas neturėjo rimto pagrindo manyti, jog K. M. buvo tinkamas atsakovės atstovas sudarant ginčijamą darbo sutartį. Šios aplinkybės aspektu atsakovė atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą nurodo, kad: Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje gana operatyviai pateikė teismui ieškinį dėl potvarkio Nr. 8P-113 panaikinimo, prieš pateikdamas teismui ieškinį buvo pateikęs Lazdijų rajono savivaldybei reikalavimą dėl potvarkio panaikinimo; Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje reikalavimas buvo skelbiamas viešai, todėl ir K. M., ir kitiems atsakovės darbuotojams buvo žinoma apie galimai neteisėtą veikimą ligoninėje bei sandorių sudarymą. Teisėjų kolegija nusprendžia, jog, apeliacinės instancijos teismui ginčijamą darbo sutartį pripažinus negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu nenustačius aplinkybės, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčijamos darbo sutarties sudarymo metu atsakovei atstovavęs trečiasis asmuo K. M. viršija savo įgaliojimus, ir kad ieškovas neturėjo rimto pagrindo manyti, jog K. M. buvo tinkamas atsakovės atstovas sudarant ginčijamą darbo sutartį, yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.92 straipsnį ir šios teisės normos pagrindu ginčijamą darbo sutartį pripažino negaliojančia neteisėtai.

48. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 1.92 straipsnį, atsisakė taikyti CK 2.133 straipsnio 6 dalį, nepaisė įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad iš nedarbingumo grįžęs atsakovės direktorius V. Š. aktyviais veiksmais patvirtino ginčo darbo sutartį, nes: reikalavo vykdyti darbo sutartį bei pats iš dalies ją vykdė – ieškovo buvo prašoma vykdyti savo darbines pareigas, teikti ataskaitas, jam buvo siunčiami reikalavimai pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe, žymimos pravaikštos už neatvykimą į darbą, atsakovė priėmė sprendimus dėl atostogų ieškovui (ne)suteikimo; nutraukus darbo sutartį, ieškovui buvo išmokėtos visos išmokos; jis buvo atleistas iš darbo ne dėl to, kad atsakovė laikė, jog darbo sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, kaip sudaryta įgaliojimus viršijusio atstovo, o dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo neatvykstant į darbą.

49. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Patvirtinti sandorį, kurio atstovas neturėjo teisės sudaryti arba nebuvo įgaliotas, yra atstovaujamojo teisė. Sandoris turi būti patvirtintas laisva atstovaujamojo valia, suvokiant visas patvirtinimo aplinkybes. Svarbu, kad atstovaujamasis išreikštų aiškią savo tikrąją valią. Šioje byloje kaip faktinė teismų nėra nustatyta aplinkybė, kad atsakovė išreiškė aiškią valią patvirtinti ar patvirtino ginčijamą darbo sutartį. Priešingai, šios sutarties galiojimą atsakovė ginčija. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo kasaciniame skunde akcentuojami atsakovės atlikti veiksmai kvalifikuotini kaip įprasti darbdavės teisių ir pareigų įgyvendinimo susiklosčiusioje situacijoje veiksmai, kurie nėra pakankami pripažinti, jog atsakovė jais išreiškė aiškią valią patvirtinti ginčijamą darbo sutartį.

50. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017, nes bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, reglamentuojamos skirtingų teisės normų ir institutų, o tai prieštarauja tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimai), tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktiems išaiškinimams dėl teismo precedento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).

51. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas apskųstoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017 pateiktais išaiškinimais rėmėsi pasisakydamas dėl CK 1.92 straipsnio taikymo galimybės, ginčijamos darbo sutarties pripažinimo negaliojančia šios teisės normos pagrindu ir momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Aptariamas kasacinio skundo argumentas pripažintinas pagrįstu tiek, kiek apeliacinės instancijos teismas nurodyta kasacinio teismo nutartimi rėmėsi ginčijamą darbo sutartį pripažindamas negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu, nes šios bylos ir bylos, kurioje priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, aplinkybės, lemiančios sandorio (ne)pripažinimą negaliojančiu egzistavimą, yra skirtingos.

52. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ydingai aiškino ir taikė administracinio akto (mero potvarkio) panaikinimo teismine tvarka sukeliamas teisines pasekmes. Ieškovo teigimu, Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-860-743/2019 rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, jog potvarkiai, kuriais trečiasis asmuo buvo paskirtas pavaduoti atsakovės direktorių, buvo panaikinti, o ne pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, vadinasi, potvarkio panaikinimas sukelia teisines pasekmes nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d., o ne nuo jo (potvarkio) priėmimo momento. Anot ieškovo, panaikintas potvarkis neturi jokios įtakos ir reikšmės ginčo darbo sutarties sudarymo teisėtumui, nes darbo sutarties sudarymo metu jis galiojo, t. y. trečiasis asmuo, kaip direktoriaus pareigas einantis asmuo, turėjo visus įgaliojimus sudaryti darbo sutartį su ieškovu.

53. Atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisingai nustatė potvarkio Nr. 8P-113 galiojimą laiko atžvilgiu. Atsakovės teigimu, Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-860-743/2019 nurodytas potvarkis buvo panaikintas kaip neteisėtas ir priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to toks potvarkis turėtų būti laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento 2018 m. lapkričio 19 d.), tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad šis potvarkis negalioja tik nuo nurodyto Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo įsiteisėjimo, t. y. 2019 m. rugpjūčio 3 d.

54. Vertinant šiuos kasacinių skundų argumentus pažymėtina, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-38-575/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-129-968/2019 ir kt.). Kadangi potvarkis Nr. 8P-113 priimtas Lazdijų rajono savivaldybės merui veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektui, tai jis nekvalifikuotinas kaip administracinis aktas. Dėl to ir šio potvarkio teisėtumo klausimas pagal Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje ieškinį yra išspręstas ne administracinio, o bendrosios kompetencijos teismo.

55. Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia iš esmės bylą priimdamas sprendimą. Jį priimdamas, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje, ar ieškinys (priešieškinis) yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa nustatytos, gaunamas procesinis rezultatas, dėl kurio ir kilo procesas. Kartu subjektinė teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta.

56. Teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius, kai įsiteisėja. Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas (CPK 279 straipsnio 1 dalis).

57. Teismo sprendimo teisinė galia paprastai nukreipta į ateitį, tačiau tuo atveju, kai teismo sprendime, jo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad atitinkami teisiniai padariniai taikomi retrospektyviai, pavyzdžiui, sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tai įsiteisėjus teismo sprendimui tokie teisiniai padariniai taikomi retrospektyviai. Jeigu teismo sprendime nėra nurodyta dėl retrospektyvaus teisinių padarinių taikymo, tai jo sukeliami teisiniai padariniai taikomi į ateitį.

58. Iš Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-860-743/2019 matyti, kad joje buvo nagrinėjamas Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje ieškinys dėl Lazdijų rajono savivaldybės mero 2018 m. spalio 19 d. potvarkio Nr. 8P-85 ir 2018 m. lapkričio 19 d. potvarkio Nr. 8P-113 panaikinimo, kuriuo buvo prašoma šiuos mero potvarkius panaikinti. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį patenkino ir panaikino ginčijamus potvarkius. Šiame teismo sprendime nėra nurodyta, kad jo sukeliami teisiniai padariniai taikomi retrospektyviai, nėra konstatuota, jog potvarkiai pripažįstami negaliojančiais, o konstatuota, kad jie panaikinami. Tai reiškia, kad šiuo teismo sprendimu sukurti teisiniai padariniai nukreipti į ateitį, potvarkio Nr. 8P-113 panaikinimas sukelia teisines pasekmes nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d., o ne nuo šio potvarkio priėmimo momento.

59. Jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio (CPK 278 straipsnio 1 dalį). Tačiau vieną bylą nagrinėjantis teismas negali daryti intervencijų į kitoje byloje priimtą teismo sprendimą, pakeisti jo turinį. Potvarkio Nr. 8P-113 teisėtumo ir galiojimo laiko atžvilgiu klausimai išspręsti įsiteisėjusiu Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu, kuris pagal įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą yra privalomas ir šią bylą nagrinėjančiam teismui.

60. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisingai nustatė potvarkio Nr. 8P-113 galiojimą laiko atžvilgiu, šis potvarkis turėtų būti laikomas negaliojančiu ab initio.

61. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nurodęs tai, kad Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-860-743/2019 buvo panaikintas potvarkis Nr. 8P-113, teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 3 d., padarė išvadą, kad atsakovės direktoriaus pareigas ėjęs trečiasis asmuo K. M. neturėjo teisės eiti ligoninės direktoriaus pareigų ir atitinkamai neturėjo įgaliojimų sudaryti darbo sutarties su ieškovu.

62. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ieškovo kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas ydingai aiškino ir taikė potvarkio Nr. 8P-113 panaikinimo teismine tvarka sukeliamas teisines pasekmes. Kadangi, kaip jau minėta, Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-860-743/2019 sukurti teisiniai padariniai nukreipti į ateitį, potvarkio Nr. 8P-113 panaikinimas sukelia teisines pasekmes nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d., o ne nuo šio potvarkio priėmimo momento, tai, kaip pagrįstai nurodoma ieškovo kasaciniame skunde, aptariamo potvarkio panaikinimas neturi įtakos ir reikšmės ginčijamos darbo sutarties sudarymo teisėtumui, nes jos sudarymo metu potvarkis galiojo, t. y. trečiasis asmuo, kaip atsakovės direktorių pavaduojantis jos atstovas, turėjo teisę sudaryti darbo sutartį su ieškovu, ir nėra pagrindo teigti, kad ginčijamą sutartį trečiasis asmuo sudarė viršydamas jam suteiktus įgaliojimus. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą darbo sutartį negaliojančia pagal CK 1.92 straipsnį, netinkamai taikė šią teisės normą ir darbo sutartį negaliojančia pripažino nesant tam teisinio pagrindo.

63. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog ieškovas buvo atleistas neteisėtai, taikė ne DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą, o savo iniciatyva modifikuotą variantą, nes atsisakė priteisti vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet nustatė galutinę šių mokėjimų datą, nuspręsdamas, jog darbo sutartis pripažintina negaliojančia nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d.

64. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

65. Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu gali būti arba grąžintas į buvusį darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2, 4, 6 dalys). Pastaruoju atveju darbo ginčus nagrinėjantis organas priteisia darbuotojui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (DK 218 straipsnio 4 dalis).

66. Kadangi pagrindo pripažinti ginčijamą darbo sutartį negaliojančia byloje nenustatyta, ieškovas grįžti į darbą pas atsakovę nepageidauja, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčijama darbo sutartis turėjo būti nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, yra padaryta nesant tam pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistos ieškovo teisės turi būti ginamos taikant DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pažeistų teisų gynimo būdą, o apeliacinės instancijos teismas, taikydamas kitokį pažeistų ieškovo teisių gynimo būdą, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį.

Dėl DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuojančios kompensacijos darbuotojui priteisimą, aiškinimo ir taikymo

67. Nagrinėjamoje byloje kilęs DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuojančios kompensacijos darbuotojui priteisimą, aiškinimo ir taikymo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas šią nuostatą, priteisė ieškovui 332,87 Eur kompensaciją, jos dydį apskaičiavo proporcingai šalis siejusių darbo santykių trukmei (4 mėnesiai ir 23 dienos). Atsakovė apeliaciniame skunde argumentavo, kad kompensacija ieškovui negalėjo būti priteista, nes jo darbo santykiai truko daug trumpiau nei dvejus metus, o DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija negali būti priteisiama ir negali būti skaičiuojama proporcingai išdirbtam laikui, trumpesniam nei dveji metai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl aptariamos DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymo tiesiogiai nepasisakė, nes nusprendė, kad šalių darbo sutartis nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. turi būti pripažinta negaliojančia ir nuo šios dienos turėjo būti nutraukta pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, o ieškovui priteistina DK 60 straipsnio 3 dalyje nustatyta pusės mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka – 838 Eur.

68. Konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai taikė CK 1.92 straipsnį, DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teisėjų kolegija pasisako dėl DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuojančios kompensacijos darbuotojui priteisimą, aiškinimo ir taikymo. Konstatuotina, kad nurodyta nuostata aiškintina taip, jog pagal joje įtvirtintą teisinį reglamentavimą kompensacija priteisiama tik tam darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra ne mažesnė nei dveji metai. Ji nustato dvejų metų darbo santykių trukmės periodą, už kurį darbuotojui priteisiama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o ne proporcingą nepertraukiamo darbo stažo apmokėjimą. Jeigu konkrečiu atveju šis periodas yra dvigubai ilgesnis, tai priteisiamos kompensacijos dydis dvigubinamas, o jeigu periodas trigubai ilgesnis – tuomet kompensacija trigubinama, tačiau ji negali būti didesnė kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Taigi, pagal aptariamą nuostatą darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra mažesnė nei dveji metai, kompensacija nepriteisiama, o darbuotojui, kurio darbo santykių trukmė yra treji metai, priteisiama vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

69. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui, kurio darbo santykių trukmė pas atsakovę yra 4 mėnesiai ir 23 dienos, t. y. mažesnė nei dveji metai, DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, netinkamai taikė šią teisės normą.

Dėl bylos procesinės baigties

70. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, panaikinant jos dalį, kuria yra pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, taip pat yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 332,87 Eur kompensacija (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Pakeitus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, byloje perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).

72. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, priteisti iš atsakovės nesumokėtas darbines išmokas, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. Jis nepareiškė reikalavimo priteisti iš atsakovės DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas 332,87 Eur kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ieškovui priteisė savo iniciatyva, vadovaudamasis CPK 417 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 332,87 Eur kompensacija, panaikinimas vertintinas kaip neteikiantis pagrindo padaryti išvadą, kad ieškinys bylą išnagrinėjus kasacine tvarka yra tenkinamas ne visas, o tik iš dalies. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad sprendimas byloje priimtas ieškovo naudai, todėl jam iš atsakovės priteistinas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93, 98 straipsniai). Taip pat konstatuotina, kad sprendimas byloje priimtas ne atsakovės naudai, todėl jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas, o iš jos priteistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

73. Kadangi, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas 332,87 Eur kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ieškovui priteisė savo iniciatyva ir šio teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista nurodyta kompensacija, panaikinimas vertintinas kaip neteikiantis pagrindo padaryti išvadą, kad ieškinys bylą išnagrinėjus kasacine tvarka yra tenkinamas ne visas, o tik iš dalies, tai spręstina, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeistinas ir iš atsakovės priteistina 1150 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui bei 117,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.

74. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovas turėjo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą apmokėti, pateikė jas patvirtinančius įrodymus, prašė priteisti jų atlyginimą iš atsakovės. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (7, 8.11 punktai), todėl jų atlyginimas priteistinas ieškovui iš atsakovės.

75. Apeliacinės instancijos teisme patirta 8,26 Eur pašto išlaidų. Jų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės.

76. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme ieškovas patyrė 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikė jas patvirtinančius įrodymus, prašo priteisti jų atlyginimą iš atsakovės. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio (7, 8.13, 8.14 punktai), todėl jų atlyginimas priteistinas ieškovui iš atsakovės.

77. Kasacinis teismas turėjo 9,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

78. Nurodytas sumas sudėjus konstatuotina, kad iš atsakovės iš viso priteistina 3650 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui ir 135,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 28 d. nutartį ir Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą pakeisti.

Vykdytiną sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti.

Pripažinti E. D., (duomenys neskelbtini), atleidimą iš darbo viešojoje įstaigoje,,Lazdijų ligoninė“, j. a. k. 165220415, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.

Darbo sutartį tarp E. D., (duomenys neskelbtini), ir viešosios įstaigos,,Lazdijų ligoninė“, j. a. k. 165220415, laikyti nutraukta Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti E. D., (duomenys neskelbtini), iš viešosios įstaigos,,Lazdijų ligoninė“, j. a. k. 165220415, 13 487,89 Eur (trylika tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 89 centus) (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos – 2019 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2020 m. sausio 7 d. bei po 79,81 Eur (septyniasdešimt devynis eurus 81 centą) (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

Sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 1676 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų septyniasdešimt šešių eurų) (neatskaičius mokesčių) priteisimo E. D., (duomenys neskelbtini), iš viešosios įstaigos,,Lazdijų ligoninė“, j. a. k. 165220415, vykdyti skubiai.

Priteisti E. D., (duomenys neskelbtini), iš viešosios įstaigos,,Lazdijų ligoninė“, j. a. k. 165220415, 79,81 Eur (septyniasdešimt devynis eurus 81 centą) (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio 17 d.

Priešieškinį atmesti.“

Priteisti E. D., (duomenys neskelbtini), iš viešosios įstaigos,,Lazdijų ligoninė“, j. a. k. 165220415, 3650 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš viešosios įstaigos,,Lazdijų ligoninė“, j. a. k. 165220415, 135,04 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus 4 centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis