Baudžiamoji byla Nr. 2K-273/2013
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01252-2008-9
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. L. ir jo gynėjo advokato Jono Zenevičiaus kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį vieneriems metams. Iš A. S. L. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. P., E. P., D. Š., A. K., D. A. priteista po 500 Lt, L. K. – 600 Lt, J. K., R. V., A. K. (A. K.) – po 1300 Lt turtinei žalai atlyginti. Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. (K.) civilinio ieškinio procesas nutrauktas, šiai jo atsisakius.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,
n u s t a t ė :
A. S. L. nuteistas už tai, kad 2007–2008 m., būdamas A. S. L. individualios įmonės (toliau – ir A. S. L. IĮ) savininku, (duomenys neskelbtini) esančiose įmonės patalpose, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, įtikino asmenis, kad turi teisę mokyti vairuoti traktorių ir išduos tikrus traktorininkų pažymėjimus, neturėdamas licencijos ir taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 3 D-321/ISAK-1203 patvirtintų Traktorių ir savaeigių mašinų vairuotojų (traktorininkų) pažymėjimų išdavimo ir keitimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad išduoti bei keisti traktorininkų pažymėjimus turi teisę mokymo įstaigos, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 822 patvirtintų Mokymo licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka išduotos licencijos vykdyti traktorininkų mokymo programas, pagamino ir išdavė netikrus, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 3D-145 „Dėl traktorių ir savaeigių mašinų registracijos liudijimų ir traktorių, savaeigių mašinų vairuotojų (traktorininkų) pažymėjimų formų patvirtinimo“ patvirtintos formos neatitinkančius dokumentus – traktorininkų pažymėjimus ir taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 8300 Lt.
A. S. L. 2007 metų rugsėjo–2008 metų rugsėjo mėnesiais, žinodamas, kad neturi teisės mokyti vairuoti traktorių ir išduoti traktorininkų pažymėjimų, į žemės ūkio ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 3D-145 patvirtintos formos neatitinkančius blankus atitinkamai įrašydamas L. K., a. k. (duomenys neskelbtini), J. K., a. k. (duomenys neskelbtini), R. V., a. k. (duomenys neskelbtini), D. A., a. k. (duomenys neskelbtini), A. K., a. k. (duomenys neskelbtini), J. K., a. k. (duomenys neskelbtini), A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), E. P., a. k. (duomenys neskelbtini), D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), A. K., a. k. (duomenys neskelbtini), anketinius duomenis, įklijuodamas jų nuotraukas ir pats pasirašydamas, pagamino netikrus traktorininkų pažymėjimus Nr. ASL-7, ASL-26, ASL-28, ASL-19, ASL-31, ASL-30, ASL-40, ASL-24, ASL-31, ASL-19, kuriuos atitinkamai pardavė: L. K. už 600 Lt, J. K. už 1300 Lt, R. V. už 1300 Lt, D. A. už 500 Lt, A. K. už 1300 Lt, J. K. už 1300 Lt, A. P. už 500 Lt, E. P. už 500 Lt, D. Š. už 500 Lt, A. K. už 500 Lt, ir taip jiems padarė turtinės žalos.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. L. ir jo gynėjas advokatas J. Zenevičius prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nuteistajam nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė ir neįvertino svarbių bylai aplinkybių bei įrodymų. Kasatoriai nurodo, kad A. S. L. turėjo individualią įmonę, tačiau ji faktiškai vykdė ne įregistravimo pažymėjime nurodytą veiklą, o, turėdama visas reikiamas licencijas, užsiėmė mokymais – tiek formaliu, tiek neformaliu – ir rengė vairuotojus bei kitus specialistus. Pasak kasatorių, įregistravimo pažymėjime buvo nurodyti mokymo kodai, o A. S. L. kompetencija leido mokyti formaliai ir pagal gautas licencijas įvairius specialistus, vadovaujantis valstybės nustatytomis programomis, išduodant valstybės pripažintus pažymėjimus.
Kasatorių tvirtinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami A. S. L. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, neįvertino to, kad 2007 metų rudenį jis (A. S. L.) iš Lietuvos darbo rinkos ir konsultavimo tarnybos telefonu gavo pasiūlymą neformaliai mokyti traktorininkus privačiam sektoriui, o nuvykus į šią tarnybą, buvo paaiškinta, kad neformaliai mokyti įstatymai leidžia pagal pažymėjime įregistruotus jo (A. S. L.) mokyklos mokymo kodus sudarant savo programas ir išduodant valstybės nepripažintus pažymėjimus, taip pat to, jog, norėdamas įsitikinti dėl šio neformalaus mokymo veiklos vykdymo, A. S. L. kreipėsi į Lietuvos darbo rinkos ir konsultavimo tarnybą, Lietuvos profesinio mokymo centrą, valstybės įmonės „Registrų centro“ Alytaus filialą, Alytaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybą, Alytaus miesto švietimo skyrių, Lietuvos Respublikos švietimo ministeriją, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją ir šios įstaigos patvirtino, kad jis gali neformaliai mokyti traktorininkus privačiam sektoriui. Kasatorių teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatkreipė dėmesio į A. S. L. paaiškinimus, kad, organizavus neformalų traktorininkų privačiam sektoriui mokymą, jis (A. S. L.), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 38 13 punktu, Alytaus „Tartinio“ spaustuvėje užsakė parengti mokslo baigimo pažymėjimus, taip pat vietos spaudoje įdėjo skelbimus apie tai, kad jo įmonė neformaliai moko traktorininkus privačiam sektoriui. Pasak kasatorių, A. S. L. neformaliai mokė tuos asmenis, kurie buvo susipažinę su Kelių eismo taisyklėmis, t. y. turėjo teisę vairuoti transporto priemones, ir, vadovaujantis minėto įsakymo 14 punktu, jiems visiems buvo paaiškinta, kad išduotas pažymėjimas yra nepripažintas valstybės ir galioja tik nuosaviems traktoriams.
Kasatoriai skunde nesutinka ir su nukentėjusiesiems priteistomis sumomis turtinei žalai atlyginti, nes nuteistasis tokių pinigų sumų, kokios nurodytos nukentėjusiųjų civiliniuose ieškiniuose, nėra gavęs. Pasak kasatorių, už vairuotojų rengimo kursus (60 val. teorijos ir 30 val. praktikos) tuo metu klientai mokėdavo po 500–600 Lt, o už neformalų mokymą su konsultacijomis – 50 Lt, be konsultacijų (eksternu) – 15 Lt. Kasatorių tvirtinimu, visi šie įkainiai buvo paskelbti skelbimų lentoje, nes tokie buvo kontroliuojančių įstaigų reikalavimai.
Be to, kasatorių nuomone, vadovaujantis BPK 190 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tarp A. S. L. ir nukentėjusių turėjo būti atlikta akistata, nes jo ir nukentėjusiųjų parodymai prieštaringi, tačiau tai nebuvo padaryta.
Kasatoriai taip pat teigia, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 punkte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3b punkte, BPK 44 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nuostatą, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Pasak kasatorių, baigiant ikiteisminį tyrimą, A. S. L. sirgo, todėl negalėjo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismo posėdžio metu paprašius leisti jam susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, buvo leista tai padaryti nustatant tam trijų savaičių terminą, tačiau nuteistasis ir per šį nustatytą terminą sirgo, todėl pasveikęs teismo posėdžio metu paprašė leisti jam susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas. Dėl to nesusipažinęs su byla, pasak kasatorių, A. S. L. negalėjo tinkamai gintis.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. S. L. ir jo gynėjo advokato J. Zenevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriai savaip interpretuoja teismų sprendimuose išanalizuotus bei atitinkamai įvertintus įrodymus ir pateikia savo vertinimus, ginčija teismų konstatuotus faktus apie tai, kad A. S. L. traktorininkų vairavimo mokymus vykdė be specialios institucijos išduotos licencijos, o traktorininko pažymėjimus išdavinėjo ne tik neatitinkančius valstybės nustatytos formos, bet ir pažeisdamas tokių specialių dokumentų išdavimo tvarką, t. y. neturėdamas tam leidimo. Vadinasi, kasatoriai iš esmės ginčija faktines bylos aplinkybes, kurių aiškinimasis ar revizavimas nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija.
Prokuroras nurodo, kad nuteistojo A. S. L. baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Pasak prokuroro pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino bylos duomenų visumą, tarp jų ir nukentėjusiųjų paaiškinimus, specialistų išvadas apie dokumentų autentiškumą, valstybės įgaliotos institucijos atsakymą apie galiojusią veikos padarymo metu vairuotojų – traktorininkų pažymėjimų išdavimo tvarką bei kitą bylos medžiagą, ir visą tai tarpusavyje palyginę, įvertinę leistinumo bei tarpusavio sąsajų aspektu, pagrįstai konstatavo, kad A. S. L. yra kaltas padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Prokuroras pabrėžia, kad nuteistasis privalėjo išsiaiškinti ir pasirūpinti visais reikiamais leidimais tam tikriems vairavimo mokymams organizuoti – nei savivaldybės konsultantai, nei Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba tokių leidimų parūpinti ar išduoti negalėjo, o tokią veiklą licencijavo Žemės ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Prokuroro nuomone, nuteistasis nustatytos tvarkos nesilaikė ir veikė prisiimdamas savo riziką, tikėdamasis išvengti pasekmių. Prokuroro teigimu, byloje neginčijamai nustatyta, kad už netikrų, t. y. neatitinkančių specialios formos, vairuotojų pažymėjimų išdavimą A. S. L. ėmė pinigus. Nuteistasis, kaip jį žodžiu ir raštu informavo konsultacinės tarnybos, galėjo išduoti tik savo mokyklos formalius pažymėjimus apie tam tikro vairavimo kurso išklausymą, tačiau specialaus griežtos apskaitos ir atitinkamos formos valstybės dokumento – traktorininko pažymėjimo, įtraukto į išsilavinimo pažymėjimų registrą ir suteikiančio teisę vairuoti atitinkamas transporto priemones – jis išduoti negalėjo, nes tokia teisė buvo nustatyta tik specializuoto profesinio ugdymo mokykloms.
Pasak prokuroro, iš Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento pranešimo ir Žemės ūkio ministerijos administracijos nurodymo matyti, kad traktoriaus ir savaeigės mašinos vairuotojo (traktorininko) pažymėjimą turi teisę išduoti tik mokymo įstaigos, turinčios licenciją mokyti asmenis, kurie mokomi pagal vieną iš traktorininkams rengti specialiai skirtų programų ir išlaiko kvalifikacinį egzaminą. Tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos matyti, kad A. S. L. IĮ suteikta teisė rengti tik „B“ kategorijos kelių transporto vairuotojus, o prašymo dėl licencijos papildymo naujomis traktorininkų rengimo mokymo programomis ši įmonė į valstybės įgaliotą ugdymo priežiūros instituciją nesikreipė. Dėl to, prokuroro nuomone, konstatuotina, kad A. S. L. teisės išduoti traktorininkų pažymėjimus buvo apribotos. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad A.S. L. ne vienerius metus rengė automobilių vairuotojų mokymus, po kurių baigimo pats vairuotojų pažymėjimų neišdavinėjo tam neturėdamas įgaliojimų, todėl puikiai suprato, jog jo paties parengtas atitinkamos formos pažymėjimo blankas negali būti prilygintas oficialiam valstybės nustatytam dokumentui ir negali suteikti teisės valdyti traktorių, tačiau apie tai savo klientų neįspėjo ir taip juos suklaidino.
Prokuroras atsiliepime taip pat nurodo, kad nuteistasis neneigia ėmęs mokestį už mokymus, tačiau nepripažįsta jam inkriminuotų sumų. Pasak prokuroro, byloje yra kratos protokolas, kratos metu paimtų mokėjimo dokumentų apžiūros protokolas bei tokių mokėjimo dokumentų fotokopija, kurie patvirtina byloje nustatytas aplinkybes apie nukentėjusiųjų patirtus finansinius nuostolius.
Prokuroras, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl nuteistojo procesinių teisių suvaržymo, pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo pabaigoje įtariamajam gali būti suteikta teisė, jei jis pats to pageidauja, bet ne prievolė susipažinti su bylos medžiaga apie tai informuojant įtariamąjį. Pasak prokuroro, toks pranešimas byloje yra, tačiau prašymas skaityti, studijuoti, kopijuoti ar kitaip susipažinti su bylos dokumentais nebuvo gautas. Pirmosios instancijos teisme A. S. L. buvo suteikta galimybė susipažinti su visa byla ir padaryta mėnesio pertrauka tiek bylai skaityti, tiek gynybai pasiruošti. Be to, prokuroras pažymi ir tai, kad visame teismo procese dalyvavo A. S. L. gynėjas, kuris teismui pareiškė pasinaudojęs jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir su bylos medžiaga yra visiškai susipažinęs. Vadinasi, prokuroro nuomone, baigus tirti A. S. L. bylą ir vėliau ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo pažeista nei Konstitucija, nei Konvencija, o nuteistojo procesinės teisės buvo užtikrintos. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad, nagrinėjant A. S. L. baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, nei jis, nei jo gynėjas nepageidavo papildomai susipažinti su byla
Nuteistojo A. S. L. ir jo gynėjo advokato J. Zenevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi
Kasatoriai, teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė ir neįvertino svarbių bylai aplinkybių bei įrodymų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį A. S. L., nukentėjusiuosius J. K., R. V., A. P., D. Š., D. A., J. ir A. K., L. K., E. P., A. K., liudytojus J. S., N. L., specialistę D. Matijošaitienę, apžiūrėjo daiktinius įrodymus, balsu perskaitė byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi paskyrė A. S. L. ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę, o 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi – stacionarinę kompleksinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir A. S. L. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo padarytos veikos įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – A. S. L. teisinančius – įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo A. S. L. apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. S. L. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Dėl kitų kasatorių teiginių ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Kasatoriai skunde nesutinka ir su nukentėjusiesiems priteistomis sumomis turtinei žalai atlyginti, nes nuteistasis tokių pinigų sumų, kokios nurodytos nukentėjusiųjų civiliniuose ieškiniuose, nėra gavęs. Pasak kasatorių, už vairuotojų rengimo kursus (60 val. teorijos ir 30 val. praktikos) tuo metu klientai mokėdavo po 500–600 Lt, o už neformalų mokymą su konsultacijomis – 50 Lt, be konsultacijų (eksternu) – 15 Lt. Kasatorių tvirtinimu, visi šie įkainiai buvo paskelbti skelbimų lentoje, nes tokie buvo kontroliuojančių įstaigų reikalavimai. Taigi kasatoriai nenurodo, kokios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, BPK nuostatos, susijusios su civilinio ieškinio nagrinėjimu ir turtinės žalos priteisimu, jų nuomone, buvo pažeistos ir šiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, šioje nutartyje minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje žemesnių instancijų teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Dėl to šie kasatoriaus teiginiai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalyku ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad: vadovaujantis BPK 190 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tarp A. S. L. ir nukentėjusių turėjo būti atlikta akistata, nes jo ir nukentėjusiųjų parodymai prieštaringi, tačiau tai nebuvo padaryta; Alytaus rajono apylinkės teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 6 punkte, Konvencijos 6 straipsnio 3b punkte, BPK 44 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nuostatą, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai; baigiant ikiteisminį tyrimą, A. S. L. sirgo, todėl negalėjo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; teismo posėdžio metu paprašius leisti jam susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, buvo leista tai padaryti nustatant tam trijų savaičių terminą, tačiau nuteistasis ir per šį nustatytą terminą sirgo, todėl pasveikęs teismo posėdžio metu paprašė leisti jam susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas; nesusipažinęs su byla A. S. L. negalėjo tinkamai gintis. Pažymėtina, kad šie nuteistojo A. S. L. ir jo gynėjo skundo argumentai nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šie kasatorių skundo teiginiai taip pat turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalyku ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. S. L. ir jo gynėjo advokato Jono Zenevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vytautas Greičius
Jonas Prapiestis
