Dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-77/2011 Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. T. ir R. T. ieškinį atsakovei D. K. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir įkeldinimo į patalpas bei atsakovės priešieškinį ieškovams dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo; trečiasis asmuo – VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai ir atsakovė yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. VĮ Registrų centro 2006 m. liepos 19 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre duomenimis, atsakovei nuosavybės teise priklauso 59/100, ieškovams – po 205/1000 nurodyto gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 131,99 kv. m, dalis; ieškovų nuosavybės teisės juridiniu pagrindu nurodyti 1981 m. lapkričio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2989 ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-581-233/2005, atsakovės – 1997 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2R-2878 ir 1997 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2R-3559.

Remdamiesi šiuo pažymėjimu, teigdami, kad nesutaria su atsakove, kuri atsisako įsileisti juos į gyvenamąją namą, dėl naudojimosi jo patalpomis, kartu pažymėdami, jog atsižvelgia į faktiškai nusistovėjusią naudojimosi namu tvarką, vadovaujasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, ieškovai prašė: 1) nustatyti gyvenamojo namo naudojimosi tvarką, jiems paskiriant naudotis 5 kv. m ploto prieangiu, plane pažymėtu indeksu 2-1, 14,62 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu 2-2, ir 10,39 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu 2-3, taip pat 9,81 kv. m ir 1,56 kv. m. ploto pastogės patalpomis, kurios 2008 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų metu sudarytame plane pažymėtos indeksais 1-6 ir 1-7, o atsakovei – likusiomis šio namo patalpomis; 2) įkeldinti juos į gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-1, 2-2, 2-3, bei pastogės patalpas, 2008 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtas indeksais 1-6 ir 1-7.

Atsakovė priešieškiniu prašė pakeisti dalis bendrojoje dalinėje gyvenamojo namo nuosavybėje: pripažinti, kad jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 742/1000, o ieškovams – kiekvienam po 129/1000 dalis 131,99 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo. Atsakovės teigimu, jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidintina dėl to, kad ji, laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos ir turėdama visus reikalingus leidimus, nuo 1997 m. gruodžio 3 d. (kai buvo išduotas statybos leidimas Nr. 96/K) iki 2005 m. liepos 29 d. rekonstravo gyvenamąjį namą, padidindama jo plotą nuo 83,19 kv. m iki 131,99 kv. m, t. y. 48,80 kv. m arba 58,66 proc. Buvo pertvarkytas gyvenamojo namo pirmas aukštas – sutvarkyti pamatai, išorinės ir dalis vidinių sienų, įrengtas židinys, pastatytas priestatas ir kt., taip pat įrengta mansarda, kurios anksčiau nebuvo. Pasikeitę kadastro duomenys užfiksuoti 2005 m. liepos 11 d., rekonstruotas gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti 2005 m. liepos 29 d. aktu. Kadangi viešame registre nebuvo jokių duomenų apie ginčo namo bendrąją dalinę nuosavybę ir bendraturčių buvimą, ieškovai nesikreipė į atsakovę ir nereiškė jokių pastabų dėl nuosavybės teisių į namą ar dėl jo rekonstrukcijos, taigi – gyvenamasis namas buvo jos asmeninė nuosavybė, tai, atsakovės manymu, nereikėjo gauti jokių kitų asmenų, taip pat ieškovų, sutikimų jos atliktai gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Tai, kad gyvenamasis namas yra bendroji dalinė ieškovų ir atsakovės nuosavybė, buvo pripažinta Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-581-233/2005. Taigi ieškovų daiktinės teisės į ginčo gyvenamojo namo dalį pripažintos ir pagal jų 2006 m. liepos 4 d. prašymą pirmą kartą 2006 m. liepos 19 d. įregistruotos Nekilnojamojo turto registre jau po to, kai buvo atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija. Atsakovės teigimu, ieškovams Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nepagrįstai didelės gyvenamojo namo dalys, neatitinkančios civilinėje byloje Nr. 2-581-233/2005 priimtų teismų procesinių sprendimų ir dokumentų, kurių pagrindu buvo padaryti įrašai, turinio. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendime nenurodyta, su kokiu namo plotu susijusios bendraturčiams tenkančios namo dalys. Atsakovės vertinimu, nurodytoje civilinėje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų bei kitų joje esančių dokumentų dėl ieškovų ir jos nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą pagrindų turinys teikia pagrindą manyti, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimas priimtas tik dėl 83,19 kv. m, o ne dėl padidinto dėl rekonstrukcijos 131,99 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo. Taigi ieškovai įgijo teisę įregistruoti viešame registre nuosavybės teises tik į 83,19 kv. m bendro ploto ginčo gyvenamojo namo dalį. Ieškovams priklausanti 41/100 dalis gyvenamojo namo 83,19 kv. m plote sudarė 34,11 kv. m, t. y. po 17,05 kv. m kiekvienam ieškovui. 17,05 kv. m plotas 131,99 kv. m plote sudaro 12,92 proc., apvalinant iki tūkstantųjų dalių – 129/1000 dalis. Taigi ieškovams priklauso po 129/1000, o jai (atsakovei) – 742/1000 ginčo gyvenamojo namo dalys.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė; nustatė naudojimosi gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką: ieškovams paskyrė naudotis prieangiu, plane pažymėtu indeksu 2-1, 14,62 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu 2-2, ir 10,39 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu 2-3, bei namo pastogės (palėpės) patalpomis, esančiomis virš pirmo aukšto patalpų, paskirtų naudotis ieškovams; atsakovei – likusiomis šio namo patalpomis; įkeldino ieškovus į gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-1, 2-2, 2-3, ir į pastogės patalpas, esančias virš ieškovams paskirtų naudotis namo patalpų.

Teismas, remdamasis Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2006 m. balandžio 11 d., jame nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais civilinės bylos Nr. 2-581-233/2005 duomenimis, padarė išvadą, kad atsakovei jau nuo 1997 m. birželio 9 d. buvo žinoma apie ginčo namo bendraturčius – ieškovus (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl to, pripažinęs atsakovę atlikusia gyvenamojo namo rekonstrukciją be tam būtino ieškovų sutikimo, teismas sprendė, kad ji neįgijo reikalavimo teisės padidinti jos dalį bendrame turte, todėl priešieškinio reikalavimas atmestinas. Nustatęs, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra galimybės atskirti pagerinto daikto dalį, teismas, vadovaudamasis CK 4.77 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, jog visų ginčo gyvenamojo namo bendraturčių dalys yra padidėję proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms namo dalims. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės teiginį, kad ieškovai nuosavybės teises į ginčo pastatą įgijo tik teismo 2005 m. sprendimo pagrindu, pažymėdamas, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisė į pastatus atsiranda įpėdiniui paveldėjus turtą, o ne įregistravus jį viešame registre. Byloje esančios nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos Nr. 73/2903 duomenų, užfiksuotų 2005 m. liepos 11 d., pagrindu nustatęs, kad ginčo gyvenamasis namas yra dviejų butų pastatas, teismas, įvertinęs šalių nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes dėl techninės galimybės užtikrinti kiekvienam bendraturčiui teisę į atskiras izoliuotas patalpas, nekonstatavo kliūčių paskirti ieškovams naudoti ieškinyje nurodytas gyvenamojo namo patalpas. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovės argumentą, kad ieškovų prašoma paskirti jiems naudotis gyvenamojo namo patalpa, plane pažymėta indeksu 2-2, yra vienintelė name esanti virtuvė, tačiau, padaręs išvadą, jog atsakovė naudojasi kaip virtuve gyvenamojo namo patalpa, plane pažymėta indeksu 1-2, sprendė, kad, paskyrus ieškovams naudotis ieškinyje nurodomas gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-1, 2-2 ir 2-3, iš viso – 30,01 kv. m bendro ploto, be kita ko, daug mažiau, negu jiems tektų pagal turimos nuosavybės teisės į namą dalį, atsakovės teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, todėl ši ieškinio dalis tenkintina (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į faktinius bylos duomenis, patvirtinančius, kad, atsakovei neįsileidžiant ieškovų į ginčo gyvenamąjį namą, nėra realios galimybės jiems patekti į paskirtas naudotis gyvenamojo namo patalpas, teismas, remdamasis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, tenkino ieškovų prašymą įkeldinti juos į jiems paskirtas naudoti gyvenamojo namo patalpas. Spręsdamas dėl ieškovų prašymo paskirti jiems naudotis 9,81 kv. m ir 1,56 kv. m. ploto pastogės patalpomis, 2008 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų metu sudarytame plane pažymėtomis indeksais 1-6 ir 1-7, teismas nurodė, kad ieškovų su patikslintu ieškiniu pateiktos 2008 m. spalio 17 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. 73/2903 duomenimis, pastogėje yra suformuotos ieškinyje nurodytos patalpos, tuo tarpu atsakovė teismui pateikė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. 73/2903, kurioje 2010 m. kovo 1 d. užfiksuotais duomenimis, ginčo name nėra indeksais 1-6 ir 1-7 pažymėtų patalpų. Teismo nuomone, tikėtina, kad atsakovė po to, kai 2008 m. spalio 17 d. ieškovų prašymu buvo atlikti ginčo namo kadastriniai matavimai, panaikino šias patalpas. Aktualių kadastrinių matavimų duomenų pagrindu teismas nustatė, kad virš patalpų, kuriomis pretenduoja naudotis ieškovai, yra neįrengta palėpės dalis. Atsižvelgdamas į tai, kartu pažymėdamas, kad turi priimti tik įvykdomus sprendimus, teismas nurodė, jog negali paskirti ieškovams naudotis konkrečiomis patalpomis, kurios nesuformuotos. Įvertinęs tai, kad virš pirmo aukšto patalpų, atitenkančių atsakovei, įrengti du kambariai, plane pažymėti indeksais 1-5 ir 1-4, o virš ieškovams atitenkančių naudotis patalpų yra neįrengta pastogė, kuri atsiradusi ginčo šioje byloje nagrinėjimo metu panaikinus suformuotas patalpas, pažymėtas indeksais 1-6 ir 1-7, taip pat tai, kad ieškovams paskirtinos naudotis tik 30,01 kv. m (nors pagal nuosavybės teisės į namą dalį priklausytų 54,11 kv. m.) bendro ploto patalpos, iš kurių, be kita ko, yra galimybė patekti į namo pastogę, teismas paskyrė ieškovams naudotis neįrengta palėpe, esančia virš jiems tenkančių naudotis gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpų. Atsakovės nurodytų aplinkybių, kad ieškovai daugiau kaip dvidešimt metų visiškai nesirūpino savo daiktu, gyvenamąją vietą yra deklaravę ne Vaštakų kaime, teismas nepripažino sudarančiomis pagrindą ieškiniui netenkinti, nes, teismo nuomone, nurodyti faktai nepanaikina ieškovų nuosavybės teisių į ginčo namą.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą padariusiu pagrįstą išvadą, kad atsakovė jau 1997 m. birželio 9 d. žinojo apie ginčo namo bendraturčius – ieškovus (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančiame namo pirmo aukšto plane nurodytas patalpų indeksavimas patvirtina, kad namas turėjo du savininkus; ieškovai turėjo didesnę (naudojosi patalpomis, pažymėtomis indeksais 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5), o atsakovės tėvas – mažesnę (naudojosi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1, 1-2, 1-3) dalį. 1988 m. lapkričio 14 d. ieškovai pardavė Juozui Šutui (atsakovės tėvui) 34/100 dalis gyvenamojo namo, t. y. 30,79 kv. m, būtent tokį plotą sudaro kambariai, pažymėti indeksais 2-4 ir 2-5. Ieškovams liko naudotis patalpos, pažymėtos indeksais 2-1, 2-2, 2-3. Aplinkybę, kad būtent šiomis patalpomis naudojosi, jas ir palėpę virš jų buvo įsirengę ieškovai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina byloje esančios nuotraukos, kurių atsakovė neginčijo. Faktą, kad atsakovės įvardijama namo rekonstrukcija buvo palėpės virš naudojamų patalpų įrengimas, pagrindžia namo buvusio ir esamo plotų skaičiuotė: iki rekonstrukcijos namo pirmo aukšto patalpos buvo 90,29 kv. m, po jos – 88,79 kv. m ploto, t. y. sumažėjo 1,50 kv. m; namo antrame aukšte virš atsakovės naudojamų pirmo aukšto patalpų buvo įrengtos patalpos, pažymėtos indeksais 1-5 (17,27 kv. m ploto) ir 1-4 (25,93 kv. m ploto), iš viso – 43,20 kv. m ploto; taigi gyvenamojo namo bendras plotas padidėjo 41,70 kv. m (43,20 kv. m – 1,50 kv. m), t. y. būtent atsakovės įrengtų palėpės patalpų plotu (131,99 kv. m – 90,29 kv. = 41,70 kv. m). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo aiškinimu dėl CK 4. 77 straipsnio nuostatų taikymo bei teismo išvada, kad atsakovė, negavusi ieškovų sutikimo namo rekonstrukcijai, negali reikalauti padidinti jos dalį bendrojoje nuosavybėje. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė klaidingai nurodo, jog iki rekonstrukcijos namas buvo 83,19 kv. m bendro ploto. Civilinės bylos Nr. 2-581-233/2005 duomenimis, namas buvo 90,29 kv. m bendro ploto (83,19 kv. m naudingo, 60,14 kv. m gyvenamojo ploto). Atsakovės į bylą pateikto gyvenamojo namo plano po rekonstrukcijos duomenimis, namas yra 131,99 kv. m bendro ploto (122,84 kv. m naudingo, 103,03 kv. m gyvenamojo ploto). Atsakovė skaičiuoja dalis nuo 83,19 kv. m naudingo ploto ir nuo 131,99 kv. m bendro ploto, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti skaičiuojama nuo 90,29 kv. m (41/100 dalis šio ploto – 37,02 kv. m) ir nuo 131,99 kv. m (41/100 dalis šio ploto – 54,11 kv. m) bendro ploto. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovams paskirta naudotis 30,01 kv. m, o kartu su palėpės patalpomis – 41,38 kv. m gyvenamojo namo ploto, teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovai nepretenduoja į atsakovės papildomai įsirengtą plotą, taigi ir į jos nuosavybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovams paskirtų patalpų naudojimas nepažeidžia atsakovės teisių, nes ginčo gyvenamasis namas turėjo du savininkus, iš planų matyti, kad name buvo įrengta ir kita virtuvė, ir atskiras įėjimas, o jeigu šiuo metu jų nėra, neatmetama galimybė įsirengti, šios nepaneigia atsakovės pateiktos pažymos. Dėl atsakovės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė jos patikslinto priešieškinio, teisėjų kolegija nurodė, jog dėl patikslinto priešieškinio priėmimo išspręsta neskundžiama teismo nutartimi, todėl šis klausimas negali būti apeliacinio nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Šis kasatorės prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, tik formaliai konstatavę, kad atsakovė jau 1997 m. birželio 9 d. žinojo apie ginčo namo bendraturčius – ieškovus, ir visiškai neįvertinę bei nepasisakę dėl esminę reikšmę turinčių atsakovės (kasatorės) nurodytų ir oficialiaisiais rašytiniais įrodymais pagrįstų aplinkybių, jog ieškovų nuosavybės teisės į ginčo gyvenamojo namo dalį pirmą kartą buvo įregistruotos tik 2006 m. liepos 19 d., padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovų sutikimo kasatorės atliktai gyvenamojo namo rekonstrukcijai būtinumo. Kasatorės teigimu, nagrinėjamos bylos duomenys, kurių, pažeisdami CPK 185 straipsnio, 197 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neištyrė ir neįvertino bylą nagrinėję teismai, patvirtina, kad per visą ginčo namo rekonstrukcijos atlikimo laikotarpį (1997 m. gruodžio 3 d.–2005 m. liepos 29 d.) viešame registre nebuvo jokių duomenų ir ji nežinojo apie gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės, taigi ir bendraturčių, iš kurių būtų reikėję gauti sutikimą rekonstrukcijai, egzistavimą. Oficialiais nurodyto laikotarpio duomenimis, ginčo gyvenamojo namo savininkas buvo J. Š. (kasatorės tėvas). Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovai niekada neginčijo nei statybos leidimo, nei namo rekonstrukcijos, nereiškė dėl jos jokių pretenzijų, neinformavo nei kasatorės, nei valstybės institucijų apie jų nuosavybės teises į ginčo namo dalį, be to, daugiau kaip dvidešimt metų visiškai nesirūpino jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu, taigi neįgyvendino savo kaip bendraturčių teisių ir pareigų (CK 4.76 straipsnis). Nurodyti proceso teisės normų pažeidimai lėmė netinkamą CK 4.77 straipsnio nuostatų taikymą ir nepagrįstą teismų išvadą dėl ieškovams priklausančių gyvenamojo namo dalių padidėjimo. Kasatorės teigimu, namo rekonstrukcijos metu atlikti darbai patvirtina, kad ginčo namas buvo visiškai restauruotas, taip sukurtas naujas daiktas su nauju plotu ir nauja verte. CK 4.77 straipsnio normų turinys leidžia teigti, kad bendraturčiai, visiškai nedalyvavę pagerinant daiktą, negali naudotis kito bendraturčio lėšomis pagerintu daiktu. Be to, CK 4.77 straipsnis gali būti taikomas, tik jeigu bendraturčio nuosavybės teisės įstatyme nustatyta tvarka įregistruotos viešame registre. Dėl to teismų procesinių sprendimų motyvai, kuriais teigiama apie bendraturčių buvimą 1997 metais, prieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatoms dėl daiktinių teisių įregistravimo tvarkos.

2. Teismai, nustatydami ieškovų siūlomą naudojimosi ginčo gyvenamuoju namu tvarką, netinkamai taikė CK 4.81 straipsnį. Tokia namo naudojimo tvarka pažeidžia kasatorės teises ir teisėtus interesus, neatitinka CK 1.5 straipsnyje reglamentuojamų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Kasatorės tvirtinimu, paskyrus ieškovams naudotis patalpa, plane pažymėta indeksu 2-2, ji neteko galimybės naudotis vienintele name esančia ir tik jos lėšomis įrengta virtuve. Byloje esančių oficialiųjų rašytinių įrodymų (Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2010 m. kovo 30 d. rašto Nr. S(R)(1.23)-855, Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriaus 2010 m. balandžio 19 d. rašto Nr. 115-1) duomenimis (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ginčo gyvenamasis namas yra vieno aukšto su neapšildyta palėpe ir skirtas gyventi vienai šeimai; namo patalpų naudojimas pagal ieškovų siūlymą negalimas, nes tokia naudojimosi tvarka prieštarautų teisės aktų reikalavimams: name nėra reikalingos inžinerinės sistemos, būtinų namo priklausinių ir privalomų pagalbinių patalpų, todėl nebūtų užtikrinta higienos, sveikatos ir aplinkos apsauga; name yra tik viena virtuvė ir vienas sanitarinis mazgas. Pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad kasatorei atitenkančioje patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-2, yra įrengta krosnis, nepatvirtina, jog ši patalpa gali būti naudojama kaip virtuvė.

Nepagrįstas teismų sprendimas paskirti ieškovams naudotis virš jiems tenkančių namo pirmo aukšto patalpų esančia pastoge (palėpe). Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo įvardytos pastogės patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-6 ir 1-7, niekada neegzistavo kaip atskiros patalpos. Kasatorės tvirtinimu, nei namo rekonstrukcijos projekte, nei jos turimoje namo kadastrinių matavimų byloje niekada nebuvo nurodytos patalpos, teismo įvardytos pastogės (palėpės) patalpomis. Taigi visiškai neaišku, kokios patalpos teismų paskirtos naudotis ieškovams ir į kokias patalpas jie įkeldinti. Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta pastogės (palėpės) patalpa yra konstrukcinė namo dalis, kuri niekaip negalėjo būti paskirta naudotis ieškovams, nes ji neįrengtina (dėl per žemo aukščio), neapšildyta ir, be to, nėra galimybės į ją patekti per jokias kitas, išskyrus kasatorei paliktas naudotis, patalpas.

3. Kasatorės manymu, atsižvelgiant į tai, kad dėl jos atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos iš esmės pasikeitė daiktas, jo plotas ir vertė, tik jai ir jos motinai priklauso nuosavybės teise po namu esantis žemės sklypas, taip pat į tai, kad ieškovai daugiau kaip dvidešimt metų nesirūpino namu ir neįgyvendino savo kaip bendraturčių teisių, vienintelis protingas šio ginčo išsprendimo būdas yra jai (kasatorei) priklausančių gyvenamojo namo dalių atidalijimas. Būtent tokį reikalavimą – atidalyti jai priklausančias 742/1000 gyvenamojo namo dalis iš bendrosios dalinės jos ir ieškovų nuosavybės, priteisiant jai natūra 131,99 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, o ieškovams – po 845,41 Lt kompensacijos už kiekvieno jų turimas 129/1000 namo dalis, – ji ir buvo suformulavusi patikslintame priešieškinyje, tačiau šį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis tik formaliais pagrindais ir taip pažeisdamas CPK 5, 17, 21 straipsnius, atsisakė priimti. Apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėdamas ir nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų patikslinto priešieškinio nepriėmimo klausimu, pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nepriėmus ir neišnagrinėjus kasatorės pateikto patikslinto priešieškinio, bendraturčių, nesutariančių dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, ginčas liko iš esmės neišspręstas. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti patikslintą priešieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kad, esant skirtingiems šalių reikalavimams (nustatyti naudojimosi tvarką ir atidalyti), prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

4. Bylą nagrinėjusių teismų sprendime ir nutartyje išdėstyti argumentai yra formalūs ir deklaratyvūs, o išvados – nepagrįstos bylos įrodymais. Dėl to, kasatorės manymu, yra pagrindas konstatuoti CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose teismų procesinių sprendimų turiniui keliamų reikalavimų pažeidimą, dėl kurio byloje priimti teismų sprendimas ir nutartis negali būti palikti galioti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasacinio skundo argumentai, kad kasatorė neprivalėjo gauti ieškovų sutikimo gyvenamojo namo plotui padidinti dėl to, jog jie nebuvo įregistravę savo nuosavybės teisių viešame registre, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kad nuosavybės teisė atsiranda ne nuo jos įregistravimo viešame registre, bet nuo nuosavybės teisės pagrindų atsiradimo momento.

2. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad namo rekonstrukcija buvo pradėta (turint statybos leidimą) ir baigta (pripažinus namą tinkamu naudoti) teisėtai, neturi teisinės reikšmės šalių ginčui šioje byloje išspręsti, nes bendraturčio teisė reikalauti padidinti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje atsiranda ne statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų, o CK 4.77 straipsnio pagrindu ir siejama su šiame straipsnyje nurodytu kitų bendraturčių sutikimo padidinti namo plotą gavimu. Ieškovų teigimu, nors jie ir nedavė kasatorei sutikimo nei rekonstrukcijos projektinei dokumentacijai parengti, nei statybos leidimui gauti, tačiau neginčija rekonstrukcijos, nes jų dalys bendrame turte dėl jos nesumažėjo.

3. Kasacinio skundo argumentas, kad ginčo namo rekonstrukcijos rezultatas – iš esmės naujas daiktas su nauju plotu ir nauja verte, prieštarauja faktiniams bylos duomenims: namo pirmo aukšto plotas liko toks pats, tik iš kiemo pusės buvo pristatyta veranda, pakeltas stogas, pastatas apkaltas naujomis dailylentėmis, dalyje pastogės įrengtos gyvenamosios patalpos, kurių, ieškovų teigimu, jie neprašė paskirti jiems naudotis. Be to, net ir sutikus su kasatorės tvirtinimu dėl naujo daikto sukūrimo, šis faktas negali būti vertinamas kaip darantis jos reikalavimą pagrįstą ir teisėtą, nes tai buvo padaryta be kitų bendraturčių sutikimo, taip kasatorei prisiimant ir visą galimą tokio jos elgesio neigiamų padarinių riziką.

4. Kasatorės argumentai, kuriais grindžiamas netinkamas CK 4.81 straipsnio taikymas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ieškovų teigimu, ginčo gyvenamajame name yra įrengtos dvi virtuvės (patalpose, pažymėtose indeksais 1-2 ir 2-2). Taigi, patvirtinus ieškovų siūlytą naudojimosi namu tvarką, kasatorė turi galimybę naudotis virtuve. Nurodydama, kad name negali gyventi dvi šeimos, kasatorė remiasi tik neargumentuota sveikatos ir higienos įstaigos pažyma, tačiau nepagrindžia šio tvirtinimo jokiomis teisės normomis, pagal kurias būtų draudžiama gyventi ginčo name daugiau kaip vienai šeimai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, patekti į ieškovams paskirtas naudotis palėpės (pastogės) patalpas buvo galima iš jiems paskirtų namo pirmo aukšto patalpų. Dėl neteisėtų kasatorės, nuo 2005 metų trukdžiusios ieškovams realiai įgyvendinti naudojimosi daiktu teisę, veiksmų, jai savavališkai pakeičiant patalpų išplanavimą, neturėtų atsirasti neigiamų padarinių kitiems bendraturčiams. Ieškovų teigimu, jie, laikydamiesi teisės aktų nustatytos tvarkos, galės iš naujo įsirengti patekimą į palėpės patalpas iš jiems paskirtų naudotis namo pirmo aukšto patalų. Ieškovų įsitikinimu, teismai, atsižvelgdami į gyvenamojo namo plotą ir patalpų jame išsidėstymą, nustatė optimaliausią ir racionaliausią naudojimosi daiktu tvarką – šalys turės atskirus įėjimus, izoliuotas patalpas, tai neabejotinai leis išvengti galimų konfliktų ir nesutarimų.

5. Kasatorės patikslintas priešieškinis pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, todėl teismas pagrįstai, remdamasis CPK 143 straipsnio 1 dalimi, atsisakė priimti šį procesinį dokumentą. Teismų priimtais procesiniais sprendimais šalių ginčas buvo išspręstas iš esmės – nustatyta naudojimosi ginčo namu tvarka, kuri, ieškovų teigimu, nepažeidžia nė vienos iš šalių teisių ir teisėtų interesų. Byloje nustatyta, kad kilusių nesutarimų priežastis – neteisėtas kasatorės elgesys, nes ji, nuslėpusi faktą dėl kitų bendraturčių buvimo, atliko namo rekonstrukciją be jų sutikimo, o nuo 2005 metų nebeįsileidžia ieškovų į namą. Dėl to kasatorės prašymo dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės patenkinimas reikštų jos neteisėto elgesio įteisinimą, o ne nuosavybės teisės gynimą. Be to, kasatorė yra pateikusi Rokiškio rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriame suformuluotas reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant ieškovams kompensaciją (byla, kol bus išnagrinėtas kasacinis skundas šioje byloje, yra sustabdyta).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami du klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako. Pirmasis klausimas susijęs su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių dalių pasikeitimą, padidinus bendrą daiktą, aiškinimu ir taikymu, antrasis – su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymą, aiškinimu ir taikymu.

Dėl bendraturčių dalių pasikeitimo, padidinus bendrą daiktą

Byloje nustatyta, kad bendraturtė (atsakovė) D. K. laikotarpiu nuo 1997 m. gruodžio 3 d. iki 2005 m. liepos 29 d. padidino bendrosios dalinės nuosavybės objektą – rekonstravo gyvenamąjį namą, įrengdama patalpas palėpėje, ir taip padidino namo bendrąjį plotą nuo 90,29 kv. m iki 131,99 kv. m. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą esant įstatymo nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-494/2003; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje M. A. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-8/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Z. Č. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-476/2009). Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje T.K. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-406/2003; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Z. Č. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-476/2009). Pagal CK 4.72 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, ir jeigu padidinto daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK 128 straipsnyje, galiojusiame pradedant atlikti ginčo gyvenamojo namo rekonstrukciją. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti ir įvertinti ginčo namo pagerinimo sąlygas, nes nuo jų priklauso ieškovų ir atsakovės, kaip namo bendraturčių, bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių pasikeitimas. Byloje nustatyta, kad atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise jai su ieškovais priklausantį gyvenamąjį namą rekonstravo savo lėšomis. Atsakovė leidimo dėl namo rekonstrukcijos atlikimo išdavimo metu žinojo apie esamus namo bendraturčius, tačiau nebuvo gavusi jų sutikimo rekonstrukcijai atlikti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė, negavusi bendraturčių (ieškovų) sutikimo namo rekonstrukcijai, neįgijo teisės į reikalavimo padidinti jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje patenkinimą (CK 4.77 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai neįvertino aplinkybių, kad per visą ginčo namo rekonstrukcijos laikotarpį (1997 m. gruodžio 3 d.–2005 m. liepos 29 d.) viešame registre nebuvo jokių duomenų apie kitus namo bendraturčius (ieškovus), iš kurių būtų reikėję gauti sutikimą rekonstrukcijai, o ieškovai, nesirūpindami jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu, niekada neginčijo nei statybos leidimo, nei atliekamos namo rekonstrukcijos. Kasatorės teiginys, kad ji nežinojusi apie kitus namo bendraturčius, iš kurių turėjusi gauti sutikimą namo rekonstrukcijai, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam tikras faktas pripažįstamas prejudiciniu pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, kai jis atitinka tokias sąlygas: 1) faktas nustatytas teismo; 2) teismo sprendimas ar nutartis, kuriais nuspręsta dėl bylos esmės, yra įsiteisėję; 3) teismo sprendimas ar nutartis priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; 4) teismo sprendimas ar nutartis priimti civilinėje arba administracinėje bylose; 5) kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių padarinių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; 6) aplinkybė buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-125/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-546/2009).

Rokiškio rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-581-233/2005, kurioje dalyvavo tiek ieškovai, tiek atsakovė, buvo įrodinėjamas abiejose bylose reikšmingas faktas – kada atsakovė sužinojo apie kitų namo bendraturčių buvimą. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir atsakovės paaiškinimais, teismas 2005 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatė, kad atsakovė apie namo bendraturčius sužinojo 1997 m. rugsėjo 2 d. Šis teismo sprendimas, įsiteisėjęs 2006 m. balandžio 11 d., ir jame nustatytas faktas dėl atsakovės sužinojimo apie kitus namo bendraturčius turi nagrinėjamoje byloje prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl iš naujo joje negali būti nustatinėjamas.

Teismai, nustatę, kad atsakovė padidino bendrą namą, neturėdama kitų bendraturčių sutikimo, o padidintos dalies negalima atskirti nesužalojant namo, padarė pagrįstą išvadą, jog toks padidėjimas nesudaro pagrindo tik jai padidinti tenkančią nuosavybės dalį. Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad visų namo bendraturčių dalys yra padidėjusios proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (CK 4.77 straipsnio 2 dalis).

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti.

Nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 41/100, o atsakovei – 59/100 dalys ginčo gyvenamojo namo. Bendraturčiams nesusitarus dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos, ieškovai siūlė nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką pagal jų pateiktą projektą. Pažymėtina, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovų pasiūlyta naudojimosi namo patalpomis tvarka, esą jų siūloma nustatyti naudojimosi tvarka pažeidžia jos turtines teises, neteikė teismui projekto, pagal kurį, nustačius naudojimosi namo patalpomis tvarką, nebūtų pažeistos nė vieno bendraturčio teisės.

Teismai, nustatydami naudojimosi namo patalpomis tvarką pagal ieškovų pateiktą projektą, sprendimą motyvavo tuo, kad yra techninė galimybė izoliuoti šalims naudoti paskirtas patalpas, kuriomis jos naudojosi iki ginčo kilimo; ieškovai iš jiems paskirtos namo pirmo aukšto patalpos turi galimybę patekti į namo pastogėje neįrengtą patalpą, esančią virš jiems tekusių naudotis namo pirmo aukšto patalpų; ieškovams paskirtų naudotis patalpų plotas (30,01 kv. m) yra daug mažesnis, negu jų turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje (54,11 kv. m). Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad, paskyrus ieškovams naudotis vienintele virtuvės patalpa, plane pažymėta indeksu 2-2, pažeidžiama jos turtinė teisė. Teismai, paskirdami ieškovams naudotis nurodyta virtuvės patalpa, atsižvelgė į tai, kad atsakovė naudojasi kaip virtuve patalpa, plane pažymėta indeksu 1-2, kurioje yra įrengta krosnis, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovės teisės nepažeidžiamos.

Teismai, nustatę, kad atsakovė trukdo ieškovams naudotis gyvenamojo namo patalpomis, pagrįstai pašalino trukdymą, įkeldindami ieškovus į jiems paskirtas naudotis patalpas (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnio 2 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorės į valstybės biudžetą priteistina 53,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 53,93 Lt (penkiasdešimt tris litus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė

Pranas Žeimys