Dėl panaudos sutarties nutraukimo tvarkos

Civilinė byla Nr. 3K-3-206-415/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10243-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.17.; 2.3.4.2.; 2.6.1.2.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovėms D. L., E. L., A. L. J. dėl iškeldinimo iš patalpų ir atsakovės D. L. priešieškinį ieškovei R. G. dėl panaudos uzufrukto nustatymo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – L. J., išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl panaudos sutarties nutraukimo tvarkos; galimybės nutraukti panaudos sutartį su vienu iš panaudos gavėjų, nenutraukus panaudos sutarties su kitu panaudos gavėju; uzufrukto nustatymo giminaičiams priklausančiam turtui.

Ieškovė R. G. prašė teismo iškeldinti atsakovę D. L. ir jos nepilnamečius vaikus E. L., gim. 2002 m. rugsėjo 5 d., bei A. L. J., gim. 2010 m. vasario 9 d., iš buto Kaune, G. V. g. 7-2 (toliau – Butas).

Atsakovė priešieškiniu prašė teismo nustatyti nepilnametei A. L. J., atsakovei D. L. ir nepilnametei E. L. panaudos uzufruktą į ieškovei R. G. nuosavybės teise priklausantį Butą.

Atsakovė ir jos nepilnametės dukterys gyvena ieškovei priklausančiame Bute, kurį ieškovė įgijo pagal 2010 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimą, mirus pastarosios ir trečiojo asmens L. J. (ieškovės brolio) senelei O. J.. Atsakovė ir trečiasis asmuo gyvena Bute nuo 2010 m. pradžios, 2010 m. vasario mėn. jiems gimė duktė A. L. J.. Trečiojo asmens senelė O. J. suteikė L. J. ir atsakovei teisę neterminuotai naudotis Butu, teigdama, kad po mirties Butas atiteks trečiojo asmens ir atsakovės šeimai. Butas buvo labai apleistas, todėl O. J. leido atsakovei ir trečiajam asmeniui jį sutvarkyti bei suremontuoti prieš trečiojo asmens ir atsakovės įsikėlimą. Atsakovė, siekdama su trečiuoju asmeniu L. J. sutvarkyti Butą, 2009 m. spalio 22 d. paėmė paskolą iš banko (15 000 Lt, arba 4344,30 Eur), o 2009 m. gruodžio mėn. gavo motinystės išmoką (12 000 Lt, arba 3475,44 Eur). Visi šie pinigai, taip pat asmeninės atsakovės lėšos – 6000 Lt (1737,72 Eur) – buvo panaudoti Butui remontuoti. Atsakovė ir trečiasis asmuo, apsigyvenę O. J. bute, mokėjo už jį komunalinius mokesčius.

Atsakovės teigimu, L. J. turėjo didelių skolų, todėl negalėjo sudaryti Buto perleidimo sutarties, bet tvirtino, kad Butas bus perrašytas jų būsimo vaiko vardu. O. J. mirus 2010 m., atsakovė ir trečiasis asmuo ir toliau naudojosi Butu. Ieškovė R. G., priėmusi palikimą po O. J. mirties, nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl pastarosios gyvenimo Bute daugiau kaip trejus metus. Atsakovė susiginčijo su trečiuoju asmeniu 2013 m., dėl to po konflikto 2013 m. rugpjūčio 22 d. ji gavo ieškovės R. G. 2013 m. rugpjūčio 19 d. pranešimą dėl išsikėlimo iš Buto, surašytą L. J.. Tačiau pats L. J., susitaikęs su atsakove, pasakė jai, kad atsakovė nekreiptų dėmesio į pranešimą. Bet po kito atsakovės konflikto su trečiuoju asmeniu atsakovei buvo pareikštas ieškinys dėl jos išsikėlimo iš Buto. Pareiškimas atsakovei įteiktas asmeniškai 2013 m. rugpjūčio 22 d., tačiau ji iki šiol neišsikėlė iš Buto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė ieškovės R. G. ieškinį bei atsakovės D. L. priešieškinį.

Teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į butą Kaune, G. V. g. 7-2, kuris nuo 1993 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. priklausė O. J.. Atsakovė D. L. su dukterimi E. L. gyveno ginčo Bute. Kai atsakovė su nepilnamete dukterimi E. L. ir trečiuoju asmeniu L. J. pradėjo gyventi ginčo bute, jie jau sudarė faktinę šeimą, atsakovė laukėsi L. J. vaiko. Atsakovė su trečiuoju asmeniu gyveno nuo 2009 m., persikraustė į ginčo butą 2010 m. Ieškovės 2013 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu, įteiktu atsakovei 2013 m. rugpjūčio 22 d., atsakovės D. L. buvo prašoma išsikelti iš Buto.

Teismas konstatavo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog trečiojo asmens L. J. giminaičiai žinojo, kad pastarasis apsigyvens ginčo Bute kartu su savo faktine šeima, tačiau tam neprieštaravo. Atsakovei dėl jos apsigyvenimo ir gyvenimo ginčo Bute nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos, nebuvo keliami reikalavimai ar sąlygos. Teismas sprendė, kad leidimas gyventi ginčo Bute buvo duotas trečiajam asmeniui L. J. su faktine šeima žodinio susitarimo pagrindu (CK 1.64 straipsnio 1 dalis).

Teismas nustatė, kad ginčo Butas buvo remontuojamas, gerinamas tuo metu, kai trečiasis asmuo gyveno jame kartu su atsakove, šiame bute buvo ketinama apsistoti, gyventi ilgesnį laiką. Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo, atsakovė ir jos duktė E. L. pradėjo gyventi ginčo Bute teisėtai (žodžiu leidus tuometinei buto savininkei O. J.). Nors tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau tarp jų susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip panaudos santykiai.

Teismas nurodė, kad, mirus Buto savininkei O. J. bei ieškovei tapus naująja Buto savininke, pastarajai perėjo panaudos davėjos teisės ir pareigos (CK 6.643 straipsnio 2 dalis). Ieškovė žinojo, kad jos brolis (trečiasis asmuo L. J.) gyvena Bute su faktine šeima, tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis ne daiktinės teisės normomis, bet panaudos sutartį reguliuojančiomis prievolinės teisės normomis.

Teismas pažymėjo, kad žodinėje šalių sudarytoje panaudos sutartyje apskritai nebuvo kalbėta apie panaudos sutarties galiojimo terminą. Kadangi šalys nesusitarė dėl panaudos sutarties galiojimo termino, turi būti taikoma CK 6.642 straipsnio 1 dalies taisyklė: kiekviena neatlygintinio naudojimo sutarties šalis turi teisę bet kada nutraukti sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį. Ieškovė, nusprendusi nutraukti žodinę panaudos sutartį, turėjo įspėti apie tai atsakovę prieš tris mėnesius.

Teismas nustatė, kad ieškovės įgaliotas asmuo išsiuntė atsakovei 2013 m. rugpjūčio 19 d. pranešimą su reikalavimu išsikelti iš Buto patalpų su daiktais per tris mėnesius. Terminas, nurodytas 2013 m. rugpjūčio 19 d. reikalavime, suėjo 2013 m. lapkričio 19 d., tačiau atsakovė neišsikėlė, o ieškovė nesiėmė jokių veiksmų dėl atsakovės iškeldinimo. Teismas sprendė, kad faktinė šalių panaudos sutartis nenutraukta iki šiol, kadangi pranešimas dėl išsikėlimo negali būti pripažįstamas pranešimu apie panaudos sutarties nutraukimą (pranešime nenurodytas teisinis pagrindu, kuriuo remdamasi atsakovė turi išsikelti iš patalpų, nenurodytas faktas dėl sutarties nutraukimo, jis nebuvo adresuotas visiems Bute gyvenantiems asmenims).

Teismas, spręsdamas priešieškinio reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo, nurodė, kad prievolinės teisės pagrindu negali būti sukuriama daiktinė teisė, t. y. faktinė panauda ginčo Butui negali būti pagrindas nustatyti uzufruktą bei negali tokiu būdu suvaržyti buto savininkės teisių. Teismas pažymėjo, kad CK nustato galimybę užtikrinti vaiko interesus, naudojant uzufrukto institutą, tik tuo atveju, kai turtas priklauso vienam iš tėvų (CK 3.71 straipsnis). Svetimam turtui, kuris nuosavybės teise nepriklauso tėvams, negali būti nustatytas uzufruktas, todėl negali būti tenkinamas atsakovės reikalavimas dėl uzufrukto nustatymo ginčo Butui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės R. G. ir atsakovės D. L. apeliacinius skundus, 2015 m. liepos 17 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimo iš Buto, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą patenkinti ieškinį, t. y. iškeldinti D. L. su nepilnamečiais vaikais E. L. ir A. L. J. bei su visu joms priklausančius turtu iš buto Kaune, G. V. g. 7-2; atidėjo sprendimo vykdymą trims mėnesiams (iki 2015 m. spalio 17 d.); paliko nepakeistą kitą Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo šalių santykius kaip panaudos santykius. Ieškovei kaip naujajai buto savininkei panaudos davėjo teisės ir pareigos perėjo pagal anksčiau sudarytą žodinę panaudos sutartį, vadovaujantis įstatymu. Ieškovė, norėdama nutraukti neterminuotą panaudos sutartį bei iškeldinti atsakovę, privalėjo tai padaryti įstatymo nustatyta tvarka.

Kolegija konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. atsakovei pareikštas įspėjimas dėl išsikėlimo pagal turinį ir formą atitinka bendruosius šiems dokumentams keliamus reikalavimus: aiškiai suformuluotas reikalavimo dalykas, nustatytas jo vykdymo terminas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad pranešime nenurodoma, jog ieškovė nutraukia faktinę panaudos sutartį. Įstatymas nenustato įspėjimo dėl panaudos sutarties nutraukimo formos, nedetalizuoja jo turinio reikalavimų, svarbiausia, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti panaudos sutartį. Įspėjimo esmė – kad kita šalis pasiruoštų nutraukti sutartį ir grąžintų panaudos davėjai viską, ką yra gavusi iš jos.

Kolegija sprendė, kad ne tik 2013 m. rugpjūčio 19 d. pranešimas dėl išsikėlimo yra tinkamas įspėjimas apie panaudos sutarties nutraukimą, bet ir pats ieškovės kreipimasis į teismą su ieškiniu reiškia tinkamą panaudos davėjo pranešimą apie ketinimą nutraukti panaudos sutartį su panaudos gavėju. Ieškovė kaip patalpų savininkė įgijo teisę reikalauti iškeldinti atsakovę su nepilnamečiais vaikais CK 4.98 straipsnio pagrindu.

Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo netenkinimo. Kolegija nurodė, kad Vaiko teisių pagrindų įstatymo 11, 13 straipsnių, CK 3.155 ir 3.165 straipsnių nuostatos sukuria tėvams pareigą rūpintis nepilnamečių vaikų būstu, ši tėvų pareiga yra asmeninė ir negali būti perkelta kitiems privatiems asmenims. Byloje nustatyta, kad abu nepilnamečiai vaikai turi abu tėvus (nors ir gyvenančius skyrium), kuriems nustatyta pareiga aprūpinti vaikus būstu (CK 3.192 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė D. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 17 d. sprendimą ir palikti galioti dalį Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. teismo sprendimo, kuria nuspręsta atmesti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo, bei priimti naują sprendimą dėl priešieškinio tenkinimo – tenkinti atsakovės reikalavimą dėl panaudos uzufrukto nustatymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė gyvena Bute kaip trečiojo asmens, su kuriuo panaudos sutartis nėra nutraukta, faktinės šeimos narė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovę kaip faktinės trečiojo asmens šeimos narę bei taikydamas CK 6.642 straipsnį, neatsižvelgė į CK šeštosios knygos normas, reguliuojančias sutarties šalių šeimos narių teisinį statusą ir pastarųjų iškeldinimą. Byloje pagal įstatymo analogiją turėjo būti taikoma CK 6.588 straipsnio 1 dalis (norma, reguliuojanti nuomos santykius). Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (civilinė byla Nr. 3K-3-303/2004).

Byloje nebuvo pagrindo taikyti daiktinės teisės normų bei tenkinti ieškovės negatorinį ieškinį, nes ieškovės prievoliniai santykiai su atsakove nebuvo nutrūkę.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad pranešimas, kuriuo atsakovė informuota išsikelti iš patalpų, yra pakankamas įstatymo prasme dėl to, kad įstatymas nenustato tokio įspėjimo formos; svarbu ir tai, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Pranešimas neatitinka CK 6.642 straipsnio reikalavimų, nes skirtas netinkamam asmeniui. Pranešimas turėjo būti išsiųstas visiems ginčo Bute gyvenantiems asmenims. Vien tik prašymas išsikelti, adresuotas atsakovei, negali būti vertinamas kaip aiškus ieškovės valios išreiškimas. Pranešimas apie vienašališką panaudos sutarties nutraukimą yra būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2008">3K-3-13/2008</a>). Atsakovei gavus pranešimą dėl išsikėlimo, ieškovė nesiėmė jokių veiksmų bei nenutraukė panaudos sutarties su trečiuoju asmeniu.

Įstatymas nereglamentuoja, kad pranešimas apie iškeldinimą panaudos gavėjo šeimos nariams yra pakankamas pagrindas nutraukti panaudos gavėjo ir panaudos davėjo teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešingai, aiškino įstatymą plečiamai. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarties uždarumo principą (sutartis saisto tik jos šalis, o panaudos gavėjo šeimos nariai nėra panaudos sutarties šalys) bei vaiko teisių prioritetinės apsaugos principą.

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą, nukrypo nuo viešojo ir privataus interesų pusiausvyros principo. Teismas turėjo įvertinti, ar gintina ieškovės teisė į būsto neliečiamybę, bei apsvarstyti visas galimybes dėl nepilnamečių vaikų teisių turėti jų poreikius atitinkantį būstą užtikrinimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą nustatyti panaudos uzufruktą, nes nevertino byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovės duktė yra susijusi giminystės ryšiais su Buto savininku. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisėtų lūkesčių principą, neatsižvelgdamas į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus turėti gyvenamąjį būstą (CK 3.3 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad buvusi Buto savininkė O. J. (atsakovės dukters senelė) ketino butą palikti atsakovės šeimai, tačiau trečiasis asmuo nepriėmė jos palikimo dėl savo turėtų skolų. Panaudos sutartis nebuvo nutraukta Butą paveldėjus ieškovei. Atsakovė turėjo teisėtų lūkesčių, jog, pasikeitus Buto savininkei, jos teisė naudotis gyvenamąja patalpa bus užtikrinta. Bute buvo atliekamas remontas, dėl kurio atsakovė paėmė vartojimo kredito paskolą, o jos paskirtyje nurodė „baldams ir buitinei technikai įsigyti“.

Ieškovė R. G. ir trečiasis asmuo L. J. nepateikė atsiliepimų į atsakovės D. L. kasacinį skundą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje aiškintina teisė dėl panaudos gavėjo ir jo sugyventinio teisinės padėties, nepilnamečio vaiko teisių panaudos davėjui siekiant nutraukti neterminuotą panaudos sutartį su panaudos gavėjo sugyventiniu ir iškeldinti jį bei nepilnametį vaiką, taip pat uzufrukto teisinis reglamentavimas.

Dėl gyvenamųjų patalpų panaudos gavėjo sugyventinio teisinio statuso tapatumo (netapatumo) šeimos nario statusui esant nuomos teisiniams santykiams

Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos šio kodekso 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas CK 6.629 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjo pavartota sąvoka „atitinkamai“ (lot. mutatis mutandis – pakeitus tai, kas keistina) reiškia, kad teisės norma, reglamentuojanti tam tikrus santykius, taikoma ir kitiems panašiems santykiams, tačiau ne tiesmukai, o atsižvelgiant į tų santykių specifiką, t. y. tiek, kiek neprieštarauja tų santykių esmei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-379/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-379/2008">3K-3-379/2008</a>).

Kitaip yra su tomis teisės normomis, kurios, nors ir reglamentuoja panašius teisinius santykius, tačiau nenurodytos kaip taikytinos mutatis mutandis, t. y. jų nėra tarp nurodytųjų CK 6.629 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju tokios panašius teisinius santykius reglamentuojančios normos taikytinos tik teisinių situacijų, apibrėžiamų CK 1.8 straipsnio 1 dalyje, atveju kaip įstatymo analogija.

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti, kad pagal analogiją neleidžiama taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų (CK 1.8 straipsnio 3 dalis).

Byloje nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo bendrai gyvena neįregistravę santuokos (sugyventiniai). Asmenų, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos (sugyventinių), turtiniams santykiams reglamentuoti yra skirtas CK XV skyrius. Jame, be kita ko, nustatyta, kad sugyventinių bendrai naudojamas turtas yra vieno iš jų nuomos, uzufrukto teisė ar kitokia teisė naudotis gyvenamuoju namu ar butu, kurį sugyventiniai bendrai naudoja gyvendami, su iš to išplaukiančiomis abiejų sugyventinių lygiomis naudojimosi teisėmis.

CK trečiosios knygos XV skyriaus normos, reglamentuojančios bendro gyvenimo neįregistravus santuokos teisinius santykius, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Kadangi šis įstatymas dar nėra priimtas, tai CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios, taigi negali būti taikomos.

Tai suponuoja išvadą, kad iki šiol asmenų, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos, teisinė padėtis turtiniuose santykiuose, su išimtimis, tiesiogiai reglamentuotomis įstatymo, nesukuria tokių teisinių padarinių, kokie jie kiltų įsigaliojus CK trečiosios knygos XV skyriaus normoms.

Vertinant kasatorės argumentus dėl nuomininko šeimos nario statuso taikymo pagal analogiją, būtina pažymėti, kad sugyventinis pripažįstamas nuomininko šeimos nariu (CK 6.588 straipsnio 1 dalis) ir tai yra asmenų, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos, teisinės padėties turtiniuose santykiuose išimtis, tiesiogiai reglamentuota įstatymo. Taigi tai yra specialioji teisės norma, o vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 3 dalimi tokia norma negali būti taikoma pagal analogiją.

Konstatuotina, kad panaudos gavėjo sugyventinės teisinė padėtis gyvenamųjų patalpų panaudos teisiniuose santykiuose nėra tapati gyvenamųjų patalpų nuomininko šeimos nario teisinei padėčiai, kai gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas (CK 6.589 straipsnio 1 dalis, 6.590 straipsnio 1 ir 3 dalys), o tai reiškia, be kita ko, ir tai, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai iš nuomojamų patalpų gali būti iškeldinami tik nutraukus nuomos sutartį su nuomininku, taigi kai iškeldinamas ir nuomininkas.

Gyvenamųjų patalpų panaudos atveju CK nenustato asmenų, kurie gyvena bendrai su panaudos gavėju neįregistravę santuokos, teisių apsaugos nuo panaudos davėjo valios tokius asmenis iškeldinti iš naudojamos gyvenamosios patalpos skyrium nuo panaudos gavėjo. Bendrai su panaudos gavėju gyvenančių ir su juo neįregistravusių santuokos asmenų teisių apsaugos apimtys nagrinėjamu aspektu yra šalių sutarties dalykas (CK 6.154–6.158 straipsniai, 6.189 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovės teisinio statuso ginčo esant panaudos teisiniams santykiams ir panaudos davėjo teisių nutraukti panaudos sutartį

Nagrinėjamoje byloje nustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad tarp ieškovės močiutės O. J. (panaudos davėjos), jos anūko (trečiojo asmens) bei atsakovės (trečiojo asmens sugyventinės) nebuvo sudaryta rašytinė panaudos sutartis, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad gyvenamosios patalpos panaudos santykiai susiformavo neterminuotos žodinės sutarties pagrindu (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad panaudos teisinių santykių susiformavimo metu ar vėliau atsakovės teisinė padėtis būtų ne panaudos gavėjo, kaip ir trečiojo asmens, bet bendrai su panaudos gavėju gyvenančio asmens, t. y. kad panaudos gavėju (sutarties šalimi) būtų laikomas tik trečiasis asmuo.

Mirus buto savininkei O. J. ir ieškovei tapus naująja buto savininke, pastarajai perėjo panaudos davėjo teisės ir pareigos (CK 6.643 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovė turi teisę bet kada nutraukti jai nuosavybės teise priklausančio buto neterminuotą panaudos sutartį tiek su abiem panaudos gavėjais, tiek ir su vienu iš jų apie tai įspėjusi panaudos gavėją (gavėjus) prieš tris mėnesius, jei sutartis nenustato kitokio termino (CK 6.642 straipsnio 1 dalis).

Kadangi byloje nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad neterminuota žodine sutartimi būtų susitarta dėl kitokio įspėjimo apie sutarties nutraukimo panaudos davėjo iniciatyva terminą, ieškovė turėjo teisinį pagrindą įspėti atsakovę prieš tris mėnesius.

CK nenustato įspėjimo dėl panaudos sutarties nutraukimo formos bei turinio reikalavimų. Todėl įspėjimo turiniui keliamas vienintelis ir būtinas reikalavimas, kad panaudos davėjas aiškiai išreikštų savo valią nutraukti sutartį žodine arba rašytine forma. Apeliacinės instancijos teismas teisingai apibrėžė įspėjimo tikslus – kad kita šalis pasiruoštų sutartį nutraukti bei grąžintų panaudos davėjai viską, ką yra gavusi iš jos (CK 6.629 straipsnio 1 dalis).

Vertinant ieškovės įspėjimo, perduoto atsakovei per notarą, atitiktį turinio reikalavimams konstatuotina, kad tekste: „D. L., prašau Jus per 3 (tris) mėnesius nuo šio pareiškimo gavimo dienos išsikelti su visais Jums priklausančiais daiktais iš R. G. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio adresu: Kaunas, G. V. g. 7-2“, yra visi aiškią panaudos davėjo valią atskleidžiantys požymiai, todėl toks įspėjimas yra tinkamo turinio dokumentas, koks teikiamas panaudos gavėjui vadovaujantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi.

Kasacinis teismas jau pasisakė dėl atsakovės teisinio statuso ginčo esant panaudos teisiniams santykiams (nutarties 32, 33 punktai). Panaudos davėjo valios dėl neterminuotos panaudos sutarties nutraukimo nesaisto faktas, kad yra keli panaudos gavėjai, todėl nepagrįsti yra kasatorės argumentai, kad įspėjimas apie panaudos sutarties nutraukimą turėjo būti išsiųstas visiems ginčo bute esantiems asmenims, t. y. ir trečiajam asmeniui.

Suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių panaudos gavėjo įspėjimo apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui, panaudos sutartis pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Č. v. P. R. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2008">3K-3-13/2008</a>).

Dėl nepilnamečio vaiko teisių

Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vieni iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos principų yra tai, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos, o sandoriai, sudaryti paliekant vaiką be gyvenamojo būsto, pripažįstami negaliojančiais (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 punktai, 13 straipsnio 1 dalis). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S.. v. R. S.., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2006">3K-3-469/2006</a>).

Asmenys, pažeidę vaiko teises, nustatytas Konstitucijoje ir įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose vaiko teisių apsaugą, atsako įstatymų nustatyta tvarka, o tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises ar piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis, taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 55 straipsnis, 56 straipsnio 1 dalis).

Europos Konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, konstitucinis asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis) pagrindžia būtinybę vienodai ginti tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikų teises. Tai tiesiogiai įtvirtinta CK 3.161 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios. Siekiant apsaugoti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, pabrėžtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. (L.) v. V. U., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-302/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-302/2006">3K-3-302/2006</a>).

Užtikrinti gyvenamąjį būstą vaikui privalo abu tėvai. Šiuo atveju trečiasis asmuo gyvena bute, nuosavybės teise priklausančiame jo seseriai (ieškovei), panaudos teise. Atsakovė su dviem nepilnamečiais vaikais, kurių vienas yra trečiojo asmens duktė, iškeldinama iš ieškovės buto pasibaigus panaudos sutarčiai panaudos davėjos iniciatyva. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintos vaiko teisės į gyvenamąjį būstą apsaugos požiūriu tokioje faktinėje ir teisinėje situacijoje svarbu laikytis interesų pusiausvyros principo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privaloma atsižvelgti į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl taikomos prievolių teisės normos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaiko teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-410/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-410/2010">3K-3-410/2010</a>).

Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, t. y. nesant duomenų, kad tėvai dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti gyvenamąjį būstą vaikui (užtikrinti vaikų teisės į gyvenamąjį būstą), nėra pagrindo pripažinti, kad yra teisinė būtinybė ginti vaikų interesus suvaržant buto savininkės teises. Todėl apeliacinio teismo sprendimas dėl atsakovės ir nepilnamečių vaikų iškeldinimo yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl uzufrukto

CK 3.71 straipsnyje nustatytos sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir vieno sutuoktinio teisių į gyvenamąją patalpą garantijos nutraukus santuoką. Įstatymu teismui suteikiama teisė nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, nors gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui. Uzufrukto terminas nustatomas iki vaiko pilnametystės. Vaikui sulaukus pilnametystės uzufruktas baigiasi. Tokiu atveju baigiasi ir kito sutuoktinio uzufruktoriaus teisė.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog nėra teisės normos, tiesiogiai įtvirtinančios nesusituokusių ir neįregistravusių partnerystės tėvų vaikų teisių garantijas teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimo aspektu, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, pagal analogiją taikytinas CK 3.71 straipsnis, kuris įtvirtina šias vaikų teisių apsaugos garantijas, kai vaiko tėvai yra sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. (L.) v. V. U., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-302/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-302/2006">3K-3-302/2006</a>).

Tačiau pažymėtina, kad uzufruktas vadovaujantis CK 3.71 straipsniu nustatomas tik į gyvenamąją patalpą, kuri yra kito sutuoktinio nuosavybė. Taikant nesusituokusių ir neįregistravusių partnerystės tėvų vaikų teisių apsaugos garantijoms CK 3.71 straipsnį pagal analogiją, nėra teisinių pagrindų plečiamai aiškinti šiame straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pripažinti, kad uzufruktas gali būti nustatytas ne tik į sugyventinio nuosavybe esančią gyvenamąją patalpą, bet ir į jo naudojamą kitais pagrindais patalpą (nuoma, panauda).

Kadangi trečiasis asmuo bute gyvena panaudos pagrindais, atsakovės reikalavimas dėl uzufrukto nustatymo neturi teisinio pagrindo, todėl pagrįstai atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus atsakovės kasacinį skundą, kasatorės D. L. turėtos bylinėjimosi išlaidos (82 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą) neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 11,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 11,95 Eur (vienuolika Eur 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė