Dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-164-695/2016 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00223-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.5.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „AGV Transport“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „PAREX faktoringas ir lizingas“) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB DK „PZU Lietuva“ naudos gavėjai UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ 338 047,38 Eur (1 167 210 Lt) dydžio draudimo išmoką; 20 282,84 Eur (70 032,60 Lt) palūkanų, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei nustatyti UAB DK „PZU Lietuva“ nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui priverstinę hipoteką.

Ieškovė nurodė, kad su trečiuoju asmeniu UAB „AGV Transport“ sudarė šešias lizingo sutartis, pagal kurias ieškovė, kaip lizingo davėja, įsipareigojo įgyti nuosavybės teise iš pardavėjo trečiojo asmens nurodytas transporto priemones ir perduoti jas valdyti ir jomis naudotis trečiajam asmeniui, kaip lizingo gavėjui. Įsigytos transporto priemonės buvo apdraustos UAB DK „PZU Lietuva“ 2008 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonių draudimo sutartimi PZULT Nr. 1027047, pagal kurią naudos gavėja yra UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“. Trečiasis asmuo UAB „AGV Transport“ 2008 m. gegužės 21 d. transporto priemonių nuomos sutarties Nr. 2001/02 pagrindu įsigytas transporto priemones perdavė laikinai valdyti ir jomis naudotis už užmokestį Rusijos Federacijos įmonei OOO PKF „GRIFON“. Ieškovė sutikimo subnuomoti ar kitu pagrindu perduoti lizingo objektus – transporto priemones – tretiesiems asmenims nebuvo davusi. Atsakovė žinojo, kad šios transporto priemonės naudojamos Rusijos Federacijos teritorijoje ir kad joms yra suteikti rusiški numeriai, nes draudimo sutartyje ir jos priede draudžiamos transporto priemonės buvo nurodytos su laikinos registracijos Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais, be to, buvo nustatyta papildoma sąlyga, kad transporto priemonės gali būti nuomojamos Rusijos Federacijos įmonei OOO PKF „GRIFON“. Dėl šios priežasties atsakovė laikytina prisiėmusia draudimo objekto buvimo užsienio valstybėje riziką, įskaitant riziką, susijusią su neteisėtu transporto priemonių valdymu be savininko sutikimo. 2008 m. spalio 1 d. trečiasis asmuo pateikė Rusijos Federacijos įmonei OOO PKF „GRIFON“ pranešimą dėl 2008 m. gegužės 21 d. sutarties Nr. 2001/02 nutraukimo ir transporto priemonių grąžinimo, tačiau transporto priemonės jam nebuvo grąžintos. Kadangi neteisėtai užvaldytos ieškovei priklausančios transporto priemonės buvo apdraustos pas atsakovę, esant apdrausto turto pagrobimui (vagystei), jai atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką ieškovei kaip naudos gavėjai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Draudimo taisyklių 1.51 ir 1.7 punktų, CK 6.987 straipsnio nuostatas draudžiamojo įvykio sąvoka „vagystė“ yra suformuluota aiškiai, konkrečiai nurodant Baudžiamojo kodekso 178 straipsnį (vagystė), todėl nagrinėjamu atveju baudžiamųjų įstatymų taikymas turi esminę reikšmę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad trečiojo asmens direktoriui G. Č. buvo pareikšti kaltinimai dėl to, jog jis, būdamas įmonės direktorius, elgdamasis neatsargiai, iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, bei į tai, kad perduota teismui nagrinėti baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, sprendė, kad įvykio faktinės aplinkybės neatitinka BK 178 straipsnyje nurodyto nusikaltimo – vagystės – požymių, todėl draudikei nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos. Teismas nurodė, kad transporto priemonių dingimo (pagrobimo) atvejis nėra laikomas draudžiamuoju įvykiu taip pat dėl to, kad nepateikta draudimo taisyklėse reikalaujama policijos pažyma, patvirtinanti transporto priemonių vagystę. Faktas, kad Rusijos Federacijos įmonė OOO PKF „GRIFON“ pateikė pareiškimą Rusijos federacijos kompetentingoms institucijoms dėl transporto priemonių vagystės, teismo vertinimu, vagystės fakto neįrodo, nes ikiteisminiame tyrime, be kitų, buvo tiriama ir versija dėl galimo nusikaltimo inscenizavimo, siekiant gauti draudimo išmoką.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir 2015 m. spalio 1 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 217 932 Eur draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 6361 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2008">3K-3-518/2008</a>; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-16/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-16/2011">3K-3-16/2011</a>). Draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Kai pagal sudaromą draudimo sutartį naudos gavėjas yra ne draudėjas, bet trečiasis asmuo, kurio reikalavimu ir nustatytomis sąlygomis draudėjas inicijuoja draudimo sutarties sudarymą, draudikas, būdamas draudimo srities profesionalas, žinodamas, kokia informacija pageidaujamai sudaryti draudimo sutarčiai būtų reikšminga, turėtų siekti ją gauti iš visų sutarties sudarymu suinteresuotų asmenų ir pats pateikti šiems aiškią informaciją, sudarančią sąlygas pasirinkti tinkamiausią draudimo rūšį.

Teismas konstatavo, kad atsakovei UAB DK „PZU Lietuva“ buvo žinomos aplinkybės, jog draudžiamos transporto priemonės yra su laikinaisiais Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais ir bus perduotos nuomoti Rusijos Federacijoje registruotai įmonei; kad draudėja moka už draudžiamas transporto priemones lizingo įmokas Lietuvoje esančioms kredito įstaigoms. Draudimo bendrovėje dėl draudimo sutarčių sudarymo aplinkybių buvo atliekamas patikrinimas, jo metu buvo nustatyta, kad apdraudžiant transporto priemones nebuvo surinkta pakankamai informacijos apie trečiojo asmens UAB „AGV Transport“ atsakomybės sąlygas transporto priemonių praradimo atveju, duomenų apie vairuotojus, kurie vairuos apdraustas transporto priemones, taip pat draudimo sutarties sąlygos nebuvo derinamos su vadovais, nebuvo apžiūrėtos draudžiamos transporto priemonės, nes jos tuo metu jau buvo Rusijos Federacijos teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kad draudimo sutarties sudarymą inicijavo naudos gavėja ir derinant draudimo sutarties sąlygas buvo gautas jos sutikimas, kad šios sutarties sudarymo metu buvo tinkamai įvertintos aplinkybės, jog draudžiamos transporto priemonės, kurios nuosavybės teise draudėjai nepriklauso. Taip pat nėra duomenų, kad sudarytos draudimo sutarties sąlygos naudos gavėjai buvo atskleistos. Be to, draudimo sutarties sąlygų derinimo metu nustačius, kad draudžiamos transporto priemonės bus perleistos įmonei, veikiančiai Rusijos Federacijoje, ši informacija nebuvo perduota naudos gavėjai bei nebuvo išsiaiškinta jos nuomonė dėl tokių sandorių sudarymo. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad draudimo bendrovė, žinodama, jog pagal sudaromą draudimo sutartį naudos gavėja yra ne draudėja, bet kitas asmuo, netinkamai įvertino šiai sutarčiai sudaryti pateiktą informaciją, nepatikrino jos pagrįstumo, neišreikalavo papildomos informacijos, susijusios su naudos gavėjos interesais, neišsiaiškino naudos gavėjos nuomonės dėl jai priklausančio turto apsaugos, taip prisiimdama turto buvimo užsienio valstybėje riziką.

Nagrinėjamu atveju draudimo sutarties objektu buvo naudos gavėjo turtiniai interesai. Draudimo taisyklių 12.1 punkte išvardyti draudžiamieji įvykiai, tarp jų – trečiųjų asmenų tyčinė veikla, vagystė ir plėšimas. Vagystės samprata apibrėžta Draudimo taisyklių 1.51 punkte, nurodant, kad tai transporto priemonės, atskirų jos dalių pagrobimas (BK 178 straipsnis) arba bandymas pagrobti. Baudžiamosios bylos duomenimis, nustatyta, kad apdraustos transporto priemonės buvo užvaldytos apgaulės būdu, trečiojo asmens ir Rusijos Federacijos įmonės OOO PKF „GRIFON“ atstovams taikiai nesusitarus dėl tarpusavio atsiskaitymų pagal 2008 m. gegužės 21 d. transporto priemonių išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2001/02. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu trečiojo asmens atstovo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, t. y. ne kaip vagystė, o kaip turto iššvaistymas, nepaneigia išvados, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus visas ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, lizingo objektas – transporto priemonės – buvo neteisėtai užvaldytos, t. y. pagrobtos, kitų asmenų.

Trečiajam asmeniui be lizingo davėjos sutikimo perleidus jai priklausančias transporto priemones kitiems tretiesiems asmenims, lizingo davėja neteko galimybės valdyti jai nuosavybės teise priklausantį turtą ir juo disponuoti. Tai, kad lizingo davėjai priklausantis turtas buvo perleistas kitiems tretiesiems asmenims sutarties pagrindu, neleidžia daryti priešingos išvados, nes šis faktas draudimo teisinių santykių prasme taip pat vertinamas kaip vagystė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė prisidėjo prie turto praradimo, todėl nėra pagrindo nagrinėjamą atvejį prisikirti prie nedraudžiamųjų įvykių. Automobilio registracijos dokumentų, raktų, signalizacijos nuotolinio valdymo pulto ir kitų įrenginių palikimas transporto priemonėse neturėjo tiesioginės reikšmės neteisėtam turto užvaldymui, bet turėjo įtakos vagystės padariniams, t. y. tapo sunkiau surasti transporto priemones ir kaltus asmenis bei draudikei pasinaudoti regreso teise. Toks draudimo taisyklių pažeidimas vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį.

Atsižvelgdamas į tai, kad vagystės atveju nustatyta 10 procentų franšizė (Draudimo taisyklių 1.3 punktas), bendra transporto priemonių draudimo suma – 1 296 900 Lt (375 608,20 Eur), o jų vertė neteisėto užvaldymo metu buvo 928 983,60 Lt (269 052,24 Eur), teismas sprendė, kad draudimo išmoką sudaro 928 983,60 Lt (269 052,24 Eur) dydžio transporto priemonių kaina įvykio dieną, ir ji mažintina 10 proc. franšize. Ši 836 085,24 Lt draudimo išmokos suma mažintina dar 10 proc. už byloje nustatytus draudimo taisyklių pažeidimus ir iš viso naudos gavėjai priteistina 752 476,72 Lt (217 932 Eur) dydžio draudimo išmoka bei 6 proc. procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 70 032,60 Lt (20 282,84 Eur) palūkanų už laiku nesumokėtą draudimo išmoką teismas atmetė nurodydamas, kad, esant nenuginčytam draudimo bendrovės sprendimui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, prievolė sumokėti draudimo išmoką atsiranda nuo teismo sprendimo priėmimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal CK 6.987 straipsnio nuostatas draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Ginčo atveju vagystė pripažįstama draudžiamuoju įvykiu, kai nustatoma, kad transporto priemonė buvo prarasta būtent dėl veikos, nustatytos BK 178 straipsnyje, ir šį faktą patvirtina policijos pažyma (Draudimo taisyklių 1.51, 17.4.2.5 punktai). Byloje nenustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ar Rusijos Federacijoje būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ar iškelta baudžiamoji byla dėl vagystės (yra iškeltos bylos kitais pagrindais), todėl nėra pagrindo pripažinti įvykį draudžiamuoju.

Teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003, pateiktais išaiškinimais, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa: skiriasi taikytinų Draudimo taisyklių nuostatos, vagystės apibrėžtis, atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindai; kt.

Pažymėtina, kad draudėjos direktorius su Rusijos įmone dėl ginčo transporto priemonių sudarė ne tik nuomos, bet ir lizingo sutartis ir jų pagrindu perleido transporto priemones Rusijos įmonei (t. y. draudėja nuslėpė lizingo sutarčių sudarymo faktą tiek nuo naudos gavėjos, tiek nuo draudikės); šių lizingo sutarčių pagrindu ginčo transporto priemonėms buvo išduoti registracijos liudijimai, kuriuose kaip savininkė nurodoma Rusijos įmonė. Taip ieškovė prarado galimybę kontroliuoti transporto priemones, jas valdyti ir jomis disponuoti. Taigi, vienintelė priežastis, dėl kurios buvo prarastos ginčo transporto priemonės, buvo neteisėti draudėjos veiksmai; dėl šių jai buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 2014 m. balandžio 15 d. ji Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad dėl ginčo vilkikų ir puspriekabių dingimo draudėjos direktorius galbūt atliko neteisėtus veiksmus, atitinkančius BK 184 straipsnio 2, 4 dalyse (turto iššvaistymas dėl neatsargumo) nurodyto nusikaltimo požymius. Pažymėtina ir tai, kad draudėjos direktorius nurodė, jog transporto priemonės buvo išnuomotos Rusijos Federacijos įmonei siekiant gauti pajamų, tačiau paaiškėjo, kad nebuvo sumokėta nė viena nuomos įmoka.

Teismas, vertindamas draudimo išmokos dydį, draudimo išmoką apskaičiavo ir už vilkikus, ir už puspriekabes, nors Draudimo taisyklių 13.1.6 punkte nustatyta, kad draudikas nemoka draudimo išmokos, jeigu transporto priemonė naudojama nuomai, jei aiškiai raštu draudimo sutartyje dėl to nesusitarta kitaip. Šiuo atveju draudimo sutarties Priede Nr. l-1 nurodoma, kad transporto priemonės (išvardyti numeriai) naudojamos nuomai, t. y. aiškiai nurodoma, kad draudimo apsauga galioja tik Priede Nr. 2 nurodytiems vilkikams su rusiškais registracijos numeriais, todėl puspriekabės nėra draudimo objektas nepriklausomai nuo to, ar ginčo įvykis laikytinas draudžiamuoju.

Kasacinio teismo praktikoje vienais atvejais konstatuojamas draudimo išmokos nemokėjimo pagrindas esant draudimo sutartyje nustatytam nedraudžiamajam įvykiui – registracijos dokumentų, raktų, signalizacijos nuotolinio valdymo pulto ir kitų panašių įrenginių palikimas transporto priemonėje vagystės atveju (pavyzdžiui, 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2006">3K-3-213/2006</a>); kitose – pripažįstama draudiko teisė nemokėti draudimo išmokos ar ją mažinti esant nustatytam pareigos nepalikti registracijos dokumentų, raktų, signalizacijos nuotolinio valdymo pulto ir kitų panašių įrenginių pažeidimui, atsižvelgiant į tai, kokią įtaką minėtos aplinkybės turėjo draudžiamajam įvykiui, jo pasekmėms (pavyzdžiui, 2003 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2003; 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004). Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad automobilio registracijos dokumentų, raktų, signalizacijos nuotolinio valdymo pulto ir kitų įrenginių palikimas automobilyje savaime nereiškia aplinkybės, lengvinančios tyčinio nusikaltimo (vagystės) padarymą, atsiradimą, ir, vadovaudamasis kasacinio teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2006">3K-3-213/2006</a>, nurodė, kad toks pažeidimas sudaro pagrindą mažinti draudimo išmoką 10 procentų. Teismas nesivadovavo Draudimo taisyklių 13.1.1 punktu, kuriame šios aplinkybės apibrėžtos kaip nedraudžiamasis įvykis.

Teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų nuostatas, nes nevertino kasatorės argumentų dėl draudėjo pareigų pažeidimų (pareiga pranešti apie įvykį, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, per Draudimo taisyklėse nustatytą terminą; pareiga pranešti apie įvykį policijai per Draudimo taisyklėse nustatytą terminą; pareiga imtis protingų priemonių žalai išvengti ar jai sumažinti). Neįvertinęs šių argumentų teismas priėmė neteisėtą sprendimą, nes šie šiurkštūs pažeidimai yra savarankiškas pagrindas nemokėti draudimo išmokos arba smarkiai ją mažinti.

Ieškovė UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Turto pagrobimo pripažinimo draudžiamuoju įvykiu klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis turto savininko interesais, o ne turto pagrobimo kvalifikavimu pagal BK normas. Nagrinėjamu atveju turto praradimas pripažintinas draudžiamuoju įvykiu, nes turtas buvo pagrobtas draudimo sutarties galiojimo teritorijoje draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu, o faktiniai turto praradimo požymiai atitinka Draudimo taisyklių 1.7, 1.51 punktuose nurodytą draudžiamąjį įvykį – vagystę.

Laikyti vagystę nedraudžiamuoju įvykiu dėl to, kad nebuvo pateikta policijos pažyma dėl vagystės fakto, nėra pagrindo, nes byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog Rusijos Federacijoje atliekami tyrimai dėl neteisėtai užvaldytų apdraustų transporto priemonių, o informacijos apie vagystę nepateikimas laiku sudaro pagrindą mažinti draudimo išmoką, bet ne atsisakyti ją išmokėti.

Vengimas mokėti draudimo išmoką motyvuojant aplinkybėmis, kurias turėjo įvertinti pati atsakovė, prieš sudarydama draudimo sutartį, vertintinas kaip sutartinių santykių šalies nesąžiningumas ir nepateisina prisiimtos rizikos atsisakymo. Atsakovė apie transporto priemonių įvežimą naudoti Rusijos Federacijos teritorijoje ir rusiškų numerių suteikimą joms žinojo, o iš papildomo susitarimo žinojo ir apie tai, kad transporto priemonės naudojamos nuomai.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad draudimo taisyklių pažeidimas, pvz., automobilio registracijos dokumentų palikimas jame vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog transporto priemonių valdytojas būtų kaip nors prisidėjęs prie vagystės organizavimo, kurstymo ar padėjimo pavogti, o teismas įvertino Draudimo taisyklių pažeidimus bei už juos draudimo išmoką sumažino 10 procentų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl (ne)draudžiamųjų įvykių

Pagal CK 6.156 straipsnio nuostatas šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi Draudimo sutarties pasirašymo metu) 2 straipsnio 22 dalis). Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

Taigi, sprendžiant dėl konkrečių aplinkybių priskyrimo (ne)draudžiamiesiems įvykiams, turi būti vadovaujamasi šalių sudarytos sutarties nuostatomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

Nagrinėjamu atveju Draudimo taisyklių 1.51 punkte vagystė apibrėžta kaip transporto priemonės, atskirų transporto priemonės dalių pagrobimas (BK 178 straipsnis) arba bandymas pagrobti bei šios veikos metu transporto priemonei padaryti sugadinimai. Tokia vagystės apibrėžtis yra aiški ir konkreti, joje expressis verbis duodama nuoroda į BK straipsnį. Šalims sutarus, kad vagystės apibrėžtis draudimo teisiniuose santykiuose bus tapati vagystės sąvokai, vartojamai BK (jo 178 straipsnyje), nelieka pagrindo šią sąvoką aiškinti plečiamai ir prie vagystės priskirti kitus atvejus, kai savininkas netenka turto dėl kitokių neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003) vagystės sąvoka, kaip apimanti ir kitus turto netekimo atvejus, buvo aiškinama atsižvelgiant į tai, jog šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečios vagystės apibrėžties. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, Draudimo taisyklėse yra nuoroda į BK 178 straipsnį, todėl nelaikytina, kad bylų ratio decidendi sutampa.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Draudimo taisyklių 13.1.11 punkte nustatyta, jog nedraudžiamuoju įvykiu laikoma, kai transporto priemonė buvo pavogta esant nors vienai iš šių aplinkybių: kai nebuvo įjungta arba neveikė šios transporto priemonės apsaugos sistema nuo vagystės, t. y. buvo sugadinta, veikė tik dalis funkcijų; transporto priemonėje vagystės metu buvo palikta nors vienas iš šių daiktų: transporto priemonės registracijos liudijimas, rakteliai, signalizacijos nuotolinio valdymo pultas, imobilizatoriaus valdymo įrenginys; transporto priemonę pasisavino draudėja ar teisėti valdytojai.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad neveikė automobilių sekimo sistema, automobiliuose buvo palikti visi dokumentai, rakteliai, imobilizatoriai, signalizacijų pulteliai. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino kaip pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, apeliacinės instancijos teismas – kaip pagrindą ją sumažinti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmiau aptartos aplinkybės neturėjo tiesioginės reikšmės neteisėtam turto užvaldymui, bet turėjo įtakos vagystės padariniams, t. y. tapo sunkiau surasti transporto priemones, kartu – ir kaltus asmenis, draudikei pasinaudoti regreso teise, todėl, vadovaudamasis formuojama teismų praktika, sprendė, kad tai yra pagrindas ne atsisakyti mokėti draudimo išmoką, o sumažinti jos dydį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2006">3K-3-213/2006</a>, kurią nurodė apeliacinės instancijos teismas, kasacinis teismas išaiškino, jog pagal CK 6.992 straipsnio 1 dalį ir 6.185 straipsnio 2 dalį draudimo sutarties standartinės sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su jomis susipažinti. Teismas nustatė, kad sutarties sąlygos dėl nedraudžiamųjų įvykių negali būti laikomos netikėtomis (siurprizinėmis) draudėjui, nes dėl nedraudžiamųjų įvykių šalys susitarė, šių įvykių sąrašas draudėjui buvo aiškiai atskleistas draudimo taisyklėse (CK 6.186 straipsnio 1 dalis). Registracijos dokumentų palikimas automobilyje jo vagystės atveju yra vienareikšmiškai suprantama nedraudžiamojo įvykio sąlyga, dėl to sutartyje sutikdamas su tokia sąlyga draudėjas negalėjo protingai tikėtis, kad ši sąlyga nebus taikoma. Nurodytas nedraudžiamojo įvykio atvejis suformuluotas taip, kad byloje nekyla abejonių dėl jo išaiškinimo.

Taigi, nors Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, šios nuostatos yra taikomos tuo atveju, kai sutartyje šalys nėra aptarusios, kad konkrečios aplinkybės bus laikomos nedraudžiamuoju įvykiu.

Nagrinėjamu atveju Draudimo taisyklėse transporto priemonės registracijos liudijimo, raktelių, signalizacijos nuotolinio valdymo pulto ir imobilizatoriaus valdymo įrenginio palikimas transporto priemonėje buvo nurodytas ne kaip pagrindas sumažinti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas jos nemokėti, t. y. šios aplinkybės buvo priskirtos prie nedraudžiamųjų įvykių, todėl nebuvo pagrindo vadovautis Draudimo įstatymo nuostatomis ir spręsti dėl šių aplinkybių įtakos neteisėto turto užvaldymo faktui. Kadangi šalių susitarimas dėl pirmiau nurodytų aplinkybių priskyrimo prie nedraudžiamųjų įvykių neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams netaikė Draudimo taisyklių nuostatų ir transporto priemonių neteisėto užvaldymo įvykį laikė draudžiamuoju.

Nustačius pirmiau nurodytų aplinkybių egzistavimą, vagystės apibrėžtis (siaurąja prasme pagal BK 178 straipsnio nuostatas ar plačiąja prasme kaip bet kokie neteisėti veiksmai, dėl kurių savininkas netenka turto) bylos sprendimui neturi esminės reikšmės, todėl teisėjų kolegija nepasisako, ar šiuo atveju atlikti neteisėti veiksmai, dėl kurių ieškovė neteko turto, atitinka vagystės sąvoką Draudimo sutarties (Draudimo taisyklių) prasme.

Dėl draudimo teisinių santykių šalių sąžiningumo

Apeliacinės instancijos teismas, cituodamas kasacinio teismo praktiką, nurodė, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti, tačiau nenurodė, kokią informaciją nagrinėjamu atveju draudikė (trečiasis asmuo UAB „AGV Transport“) nuslėpė nuo draudėjos (atsakovės UAB DK „PZU Lietuva). Priešingai, pats teismas konstatavo, kad draudikė draudimo sutarties sudarymo metu žinojo, jog draudžiamos transporto priemonės bus perleistos trečiajam asmeniui, vykdančiam veiklą Rusijos Federacijoje, ir prisiėmė draudimo objekto buvimo užsienio valstybėje riziką, įskaitant riziką, susijusią su neteisėtu transporto priemonių valdymu be savininko sutikimo.

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad draudimo sutarties šalims – draudėjai ir draudikei – buvo žinomos sutarties sudarymui reikšmingos aplinkybės, susijusios su draudžiamaisiais objektais ir draudimo rizikomis, todėl šalių nesąžiningumo viena kitos atžvilgiu konstatuoti nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra UAB „Citadelė faktoringas ir lizingas“, kuri lizingo sutarties pagrindu perleido ginčo transporto priemones trečiajam asmeniui UAB „AGV Transport“. Lizingo sutartyje šalys susitarė, kad lizingo gavėja be lizingo davėjos raštiško sutikimo negali perduoti, įkeisti, dovanoti, mainyti, subnuomoti ar kitu būdu perleisti transporto priemonių, kurios yra lizingo objektai, tretiesiems asmenims. Vykdydama lizingo sutarties nuostatas UAB „AGV Transport“ šias transporto priemones apdraudė pas atsakovę, ieškovę nurodydama kaip naudos gavėją.

Draudimo sutartyje transporto priemonių, dėl kurių pagrobimo (dingimo) ieškovė reikalauja sumokėti draudimo išmoką, duomenys buvo nurodyti su Rusijos Federacijos laikinaisiais valstybiniais numeriais. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog draudimo sutarties sudarymą inicijavo naudos gavėja, kad buvo gautas jos sutikimas ir jai atskleistos draudimo sutarties sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad draudimo bendrovė, žinodama, jog pagal sudaromą draudimo sutartį naudos gavėja yra ne draudėja, bet trečiasis asmuo, netinkamai įvertino šiai sutarčiai sudaryti pateiktą informaciją, nepatikrino jos pagrįstumo, neišreikalavo papildomos informacijos, susijusios su naudos gavėjos interesais, neišsiaiškino naudos gavėjos nuomonės dėl siūlomos jai priklausančio turto apsaugos, todėl pasirinko netinkamą turto apsaugos rūšį bei prisiėmė turto buvimo užsienio valstybėje riziką.

Kasacinis teismas tokį aiškinimą laiko nepagrįstu. Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų nuostatas (9.6 punktas) lizingo gavėja (draudėja) privalėjo pateikti draudimo polisą lizingo davėjai. Lizingo gavėjai neįvykdžius šios pareigos, lizingo davėja turėjo teisę pati sudaryti draudimo sutartį lizingo gavėjos sąskaita. Byloje nėra duomenų, kad lizingo davėja būtų pasinaudojusi šia teise, nors teigė, kad apie draudimo sutartį su atsakove (iš kurios matyti, kad lizingo objektai – transporto priemonės – yra su rusiškais numeriais) jai nebuvo žinoma.

Antra, draudimo teisinių santykių prasme draudikė įvertino jai aktualius draudimo rizikos veiksnius (draudimo objektą, jo naudojimo pobūdį, naudojimo vietą ir pan.), o draudėja šios informacijos nuo draudikės neslėpė. Tai, kad draudėja negavo ieškovės sutikimo pernuomoti transporto priemones arba tai, kad draudikė neinformavo ieškovės apie jai priklausančių transporto priemonių draudimo sutarties sąlygas, negali būti laikoma veiksniu, susijusiu su draudimo apimtimi ar savaime lemiančiu draudimo išmokos mokėjimą.

Trečia, nagrinėjamos bylos ir įrodinėjimo dalyku nebuvo aplinkybės, susijusios su priežastinio ryšio tarp draudiko atliktų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos nustatymu. Jeigu, ieškovės vertinimu, trečiasis asmuo ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jai atsirado žalos, tai šiems asmenims, priklausomai nuo ieškovės santykių su šiais asmenimis pobūdžio, gali būti taikoma deliktinė ar sutartinė atsakomybė, jei bus nustatyti civilinės atsakomybės pagrindai, kurie nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Tačiau šios aplinkybės neturi įtakos sprendžiant dėl draudimo apsaugos taikymo ginčo atveju, nes nenustačius, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nėra pagrindo priteisti draudimo išmoką.

Papildomai šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ginčo transporto priemonės buvo pernuomotos Rusijos Federacijoje veikiančiai įmonei dar iki draudimo sutarties sudarymo (Draudimo sutartis sudaryta 2008 m. rugpjūčio 21 d., o transporto priemonės pernuomotos 2008 m. gegužės 21 d.), todėl, nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių, šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad draudimo sutarties sudarymo faktas (inter alia – draudikės elgesys) tiesiogiai susijęs su transporto priemonių pasisavinimu, kurį įvykdė nenustatyti asmenys.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi ginčo teisiniams santykiams neaktualia (precedento galios neturinčia) kasacinio teismo praktika, todėl jo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Atmetus reikalavimą priteisti draudimo išmoką, kiti kasacinio skundo argumentai tampa nebeaktualūs ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perskirstomos šioje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos bei paskirstomos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas turėjo būti atmestas, o atsakovės kasacinis skundas yra patenkinamas, tai iš ieškovės atsakovės naudai priteistinas pastarosios apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1800 Eur, o už kasacinio skundo parengimą – 2294,89 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios sumos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus maksimalius dydžius, todėl, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovės prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jai už advokato suteiktas teisines paslaugas iš viso priteistinas 1500 Eur išlaidų atlyginimas. Taip pat atsakovei iš ieškovės priteistinas 2503 Eur žyminis mokestis, sumokėtas paduodant kasacinį skundą. Iš viso atsakovei iš ieškovės priteistinas 4003 Eur (1500 + 2503) jos turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

Priteisti iš UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ (duomenys neskelbtini) 4003 (keturis tūkstančius tris) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo UAB DK „PZU Lietuva“ (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas