Dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilbaiva“ iškėlimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-56/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

127.1; 127.2

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens S. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus J. F. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilbaiva“ iškėlimo; trečiasis asmuo – S. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjas UAB „Vilbaiva“ vadovas ir kreditorius J. F. prašė iškelti UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo bylą, administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“. Jo teigimu, yra visos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 3 straipsnyje nustatytos įmonių restruktūrizavimo proceso taikymo sąlygos: pagrindinis kreditorius AB SEB bankas sutinka atidėti kreditų grąžinimą, įmonės restruktūrizavimo metmenys suderinti su pagrindiniais įmonės kreditoriais, visuotiniame susirinkime jiems pritarė bendrovės darbuotojai, kurių reikalavimai įmonei yra 164 436,79 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad ĮRĮ nuostatų sisteminė analizė suponuoja, jog restruktūrizavimo byla teisme gali būti keliama ir be akcininkų pritarimo, jeigu yra neatidėliotinų aplinkybių, lemiančių būtinumą nedelsiant pradėti restruktūrizavimo procedūras, ir kreditorių, kurių reikalavimai sudaro ne mažiau kaip pusę visų bendrovės kreditorių reikalavimų sumos, sutikimas. Jo nuomone, tokios neatidėliotinos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra nesąžiningi įmonės akcininko S. B., turinčio 40 procentų bendrovės akcijų, veiksmai – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas. Pagrindinės priežastys, nulėmusios bendrovės finansinės padėties pablogėjimą, yra šio akcininko ir jo sūnaus, dirbusio bendrovėje pagal darbo sutartį, iniciatyva sudaryta sutartis su Airijoje veikiančia nemokia bendrove „True Windows Ltd“, kuri atsakovui UAB „Vilbaiva“ skolinga apie 1 007 000 Lt. Airijoje veikiančios bendrovės vienas iš vadovų kartu su S. B. įsteigė naują įmonę panašiu pavadinimu ir, tikėtina, vykdys analogišką veiklą. Akcininkas S. B., balsavęs prieš restruktūrizavimą, tačiau pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, veikia priešingais įmonei interesais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo bylą, UAB „Insolvensa“ paskyrė administratoriumi (ĮRĮ 3, 4 straipsniai, 7 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad pagal UAB „Vilbaiva“ 2009 m. gruodžio 31 d. balansą įmonės turtas yra 3 359 248 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 099 513 Lt. Įmonė skolinga kreditoriams 2 454 240,70 Lt, tačiau nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos. Pagrindinių kreditorių AB SEB banko, kurio reikalavimai užtikrinti hipoteka, ir pareiškėjo J. F., kurio reikalavimai įmonei sudaro daugiau kaip 1/5 visų įmonės kreditorinių reikalavimų sumos, taip pat UAB „Vilbaiva“ pirmosios eilės kreditorių, turinčių reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio, susirinkimas sutiko dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pritarė restruktūrizavimo plano metmenims ir administratoriaus kandidatūrai; šių kreditorių reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip pusę visos kreditorių reikalavimų sumos. Teismas sprendė, kad nors pirmosios eilės kreditoriai – įmonės darbuotojai – nėra pagrindiniai kreditoriai ĮRĮ 2 straipsnio 9 punkto prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog yra pateiktas pareiškimas teismui dėl bankroto bylos UAB „Vilbaiva“ iškėlimo, ir siekiant nedelsiant užtikrinti įmonės tęstinumą, yra pagrindas pagrindinių kreditorių (AB SEB banko, J. F.) ir įmonės darbuotojų sutikimus laikyti pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu (ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalis; 5 straipsnio 4, 5 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad restruktūrizavimo byla galėjo būti keliama be bendrovės akcininkų pritarimo. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad bendrovės akcininkų (J. F., turinčio 60 proc., ir S. B., turinčio 40 proc. akcijų) konfliktas suponuoja, kad ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta galimybė inicijuoti restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimą be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo yra vienintelė priemonė išsaugoti ir plėtoti bendrovės ūkinę komercinę veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo reikės vėlesniuose restruktūrizavimo proceso etapuose (ĮRĮ 15 straipsnio 1, 8 dalys), tačiau šiuo metu vieno iš akcininkų nesutikimas su restruktūrizavimu neduoda pagrindo kategoriškai išvadai, kad akcininkai tokiam sprendimui nepritars vėliau: Vilniaus apygardos teisme pagal S. B. ieškinį J. F. nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5075-560/2010 dėl priverstinio J. F. priklausančių UAB „Vilbaiva“ akcijų pardavimo, t. y. kituose restruktūrizavimo proceso etapuose, sprendžiant su restruktūrizavimo planu susijusius klausimus, gali pasikeisti UAB „Vilbaiva“ akcininkai ir jų turimų akcijų skaičius (proporcijos). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nebuvo praleistas ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nes UAB „Vilbaiva“ kreditoriaus AB SEB banko sutikimas dėl restruktūrizavimo priimtas 2009 m. spalio 30 d., o pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis 2009 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. nepraėjus penkioms kalendorinėms dienoms nuo kreditoriaus sutikimo. Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl šio termino nėra reikšminga, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pirmą pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Vertindamas, ar restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų priemonių visuma užtikrins bendrovės veiklos tęstinumą ir mokumo atkūrimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendrovė ketina perleisti dalį tiesioginei veiklai nereikalingo turto, didinti gamybos apimtis, gaunant naujų užsakymų iš esamų ir naujų klientų, kurie domisi gaminama produkcija, tačiau neteikia didelių užsakymų, nes abejoja bendrovės kreditingumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bendrovės finansinė padėtis pradėjo blogėti dėl sulėtėjusios rinkos (naujų užsakymų trūkumo) ir nuostolingo sandorio su Airijoje veikiančia bendrove sudarymo, vertino, jog restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra realios, galinčios atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą, sumažinti skolas ir išsaugoti konkurencingumą. Nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos kyla ĮRĮ 9 straipsnio 1-3 punktuose įtvirtinti padariniai, todėl bendrovė turės daugiau galimybių gauti naujų užsakymų ir juos tinkamai įvykdyti, atsiskaityti su kreditoriais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo S. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą UAB „Vilbaiva“. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies taikymo. Pagal ĮRĮ 5 straipsnio 1, 4 dalis pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo gali pateikti įmonės vadovas ir įmonės kreditorius. Įmonės kreditorius, kreipdamasis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, privalo teismui pateikti ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatytus dokumentus. ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreipiasi įmonės vadovas, visais atvejais teismui turi būti pateikiami dalyvių susirinkimo sprendimas restruktūrizuoti įmonę ir pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimas (pagrindinių kreditorių raštiški sutikimai). Tuo atveju, kai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo į teismą kreipiasi kreditorius, prie pareiškimo negali būti pridėta kreditorių rašytinių sutikimų, bet turi būti priimtas pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimas (ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad pareiškėjas, būdamas bendrovės vadovas ir kreditorius, kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Jis pateikė teismui pareiškimą kaip bendrovės vadovas ir pridėjo ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus kreditorių rašytinius sutikimus, kurie nepakankami kreipiantis kaip kreditoriui. Kartu pareiškėjas kreipėsi ir kaip kreditorius, teigdamas, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo nebūtina, nors kaip vadovas tokio pareiškimo jis negalėtų pateikti. Taigi šiuo atveju akivaizdus neteisėtas skirtingiems subjektams nustatytų taisyklių taikymas, siekiant išvengti pareigos tinkamai laikytis restruktūrizavimo bylos iškėlimo procedūrų, pažeidžia bendrovės akcininkų ir kreditorių, kurie nebuvo pakviesti į kreditorių susirinkimą, teises. Be to, net ir veikdamas kaip bendrovės vadovas, pareiškėjas neturėjo teisės nešaukti kreditorių susirinkimo, nenustačius, kad egzistavo ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos, t. y. kad pagrindinių kreditorių yra daug ir (ar) yra sunkumų juos surinkti, o įmonės restruktūrizavimo procesą reikia nedelsiant pradėti.

2. Dėl netinkamo ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalies taikymo. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad restruktūrizavimo plano projekte numatytos priemonės bendrovės mokumui atkurti neatitinka ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio nuostatų. Numatytų priemonių visuma neužtikrins atsakovo veiklos tęstinumo ir neatkurs mokumo, nes tai yra kiekvienos įmonės įprastinės veiklos priemonės, nenumatytos ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Dėl to įmonės restruktūrizavimo plano metmenų, neatitinkančių reikalavimo nurodyti specifines įmonės mokumo atkūrimo priemones, pateikimas yra pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

3. Dėl CPK 176, 183, 185 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus kaip bendrovės akcininko nepritarimas bendrovės restruktūrizavimui nereiškia, jog ir tolimesniuose restruktūrizavimo etapuose, kuriuose bendrovės dalyvių sprendimas bus būtinas (ĮRĮ 15 straipsnio 1, 8 dalys), toks sprendimas nebus priimtas dėl galbūt pasikeitusių bendrovės akcininkų ir jų turimų balsų proporcijos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus ketinimą perleisti akcijas ar procesus, dėl kurių jis galėtų netekti turimų akcijų ir jų suteikiamų balsų. Bylos nagrinėjimo metu kasatorius buvo ir yra bendrovės akcininkas, turintis 40 proc. balsų, kurie objektyviai suteikia jam galimybių daryti įtaką bendrovės akcininkų sprendimams priimti. Labiau tikėtina, kad kasatorius nebalsuos už bendrovės restruktūrizavimą ar restruktūrizavimo plano tvirtinimą, ir tai neleis bendrovės akcininkų susirinkime priimti sprendimų.

4. Dėl vienodos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškimas teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateiktas nepažeidus ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino, yra nepagrįsta ir neatitinka teismų praktikos. Pareiškėjas pagrindinių kreditorių sutikimus gavo 2009 m. spalio 16, 26, 30 d., pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo pateikė 2009 m. lapkričio 19 d. Termino praleidimas yra pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis ŽŪB „Agrowill Želsvelė“ restruktūrizavimo byloje, bylos Nr. 3K-3-265/2010). Šiuo atveju restruktūrizavimo byla pirmosios instancijos teismo iškelta po pakartotinio išnagrinėjimo, kai pirmą kartą pareiškėjo paduotą pareiškimą atsisakyta priimti, tačiau teismo nutartis panaikinta apeliacinės instancijos teismo. Tai, kad, padavus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos, kurį teismas atsisako priimti, nenutraukiama ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino, suponuoja sisteminė teisės normų analizė – pagal analogiją taikytina CK 1.130 straipsnio 4 dalies norma. Dėl to pripažintinas ydingu ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalies aiškinimas taip, kad pareiškimo dėl restruktūrizavimo pateikimas nutraukia šį terminą; taip būtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti; neapibrėžtumas keltų grėsmę restruktūrizuotinos įmonės kreditoriams, akcininkams ir darbuotojams.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas J. F. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl įmonės dalyvių sprendimo restruktūrizuoti įmonę. ĮRĮ 5 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtinta galimybė pareiškimą dėl įmonės restruktūrizavimo pateikti ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo. Tai taikytina tais atvejais, kai vienas iš akcininkų nesutinka restruktūrizuoti bendrovės ir taip faktiškai blokuoja galimybes įveikti įmonei susidariusius finansinius sunkumus. Nepaisant pareiškėjo dvejopo statuso, nebuvo pažeista ĮRĮ nuostatų dėl restruktūrizavimo bylos inicijavimo teisės, nes įstatyme nedraudžiama įgyvendinti ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės ir kartu remtis ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

2. Dėl ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalies. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodyta specialiųjų priemonių įmonės mokumui atkurti. Metmenyse išdėstyta įmonės mokumo atkūrimo vizija bus konkretizuota įmonės restruktūrizavimo plane, kuriame bus numatytos restruktūrizavimo procese įgyvendintinos priemonės. Restruktūrizavimo plano metmenis analizuojant sistemiškai matyti, kad bendrovei šiuo metu svarbiausia sustabdyti atskirų kreditorių taikomus veiklos apribojimus; šiuo metu bendrovės darbuotojų skaičius ir įrengimai yra optimalūs gamybos procesui, todėl nebūtina taikyti ypatingų priemonių bendrovės ilgalaikiam mokumui atkurti.

3. Dėl civilinio proceso normų pažeidimų. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos prielaidomis. Kasatorius elgiasi nesąžiningai, veikia prieš bendrovės tikslus, nes prieštarauja bet kokioms priemonėms, kuriomis siekiama nustatytų tikslų. Kasatoriaus pateiktuose argumentuose apskritai neatskleista, kaip šiame etape pažeidžiami jo interesai, nes faktas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo negali pažeisti ir nepažeidžia jo interesų, juolab kad kasatorius įgytų teisę šioje byloje ginčyti sprendimus, kurie būtų priimti ateityje. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nukrypta nuo esminių teismų praktikos restruktūrizavimo bylose nuostatų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami klausimai, susiję su restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygomis, taikant Įmonių restruktūrizavimo įstatymo redakciją, galiojusią iki 2010 m. spalio 1 d. (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-218 redakcija). Tai teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako.

Dėl įmonės dalyvių pritarimo restruktūrizavimui restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje reikšmės

Įmonių restruktūrizavimas įstatyme restruktūrizavimo procesas apibrėžiamas kaip ūkinės veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo tobulinimo, įmonės turto ar jo dalies pardavimo, kitų įmonių turto priėmimo jas jungiant ar skaidant, techninių, ekonominių bei organizacinių priemonių, skirtų įmonės mokumui atkurti, įgyvendinimas, įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei vykdymo terminų pakeitimas (ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalis). Aiškinant restruktūrizavimo proceso paskirtį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad jo tikslas – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Be to, įmonės restruktūrizavimo tikslų pasiekimą, be kita ko, lemia laiku pradėtas restruktūrizavimo procesas. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, tiek sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo, tiek vykstant šiam procesui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ŽŪB „Agrowill Kairėnai“, bylos Nr. 3K-3-197/2010). Skirtingai nei iškėlus bankroto bylą, restruktūrizavimo atveju įmonės valdymo organai išsaugo savo įgaliojimus ir nuo restruktūrizuojamos įmonės valdymo nėra nušalinami (ĮRĮ 16 straipsnio 1 dalis), kartu savo įgaliojimus restruktūrizuojamos bendrovės valdymo procese išsaugo ir įmonės dalyviai, kurių teisės restruktūrizavimo metu derinamos su kreditorių, veikiančių per kreditorių susirinkimą, teisėmis. Įmonės valdymo organų veiklą restruktūrizavimo laikotarpiu prižiūri teismo paskirtas įmonės administratorius (ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalis) ir tam tikra apimtimi restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas (ĮRĮ 16 straipsnio 3 dalis). Restruktūrizavimas grindžiamas idėja, kad tiek iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ir restruktūrizavimo proceso metu būtų visų suinteresuotų asmenų - įmonės dalyvių ir kreditorių - sutarimas dėl įmonės veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti restruktūrizavimui keliamų tikslų. Dėl šios priežasties bendroji restruktūrizavimo bylų inicijavimą reglamentuojanti taisyklė yra ta, kad pareiškimą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikia įmonės vadovas (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis), kuris prie pareiškimo turi pridėti tiek pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimą restruktūrizuoti įmonę (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas), tiek ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nustato ir šios bendrosios restruktūrizavimo bylos inicijavimo tvarkos išimtį. ĮRĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siūlymą restruktūrizuoti įmonę jos vadovui raštu gali pateikti kreditorius (kreditoriai), jei jo (jų) reikalavimai atitinka šio įstatymo 3 straipsnio sąlygas, t. y. restruktūrizavimo proceso taikymo sąlygas. Jei per 30 kalendorinių dienų nuo siūlymo pateikimo dienos įmonė nepatenkina kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų ar nesiima veiksmų, nurodytų šio straipsnio 2, 5, 6 ir 7 dalyse (t. y. nesiima parengiamųjų veiksmų restruktūrizavimo bylai inicijuoti), kreditorius gali skolą išieškoti įstatymų nustatyta tvarka arba paduoti pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareiškimą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo gali pateikti kreditoriai pirmajam kreditorių susirinkimui nutarus ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo. Šiuo atveju pirmąjį kreditorių susirinkimą gali sušaukti bet kuris kreditorius. Tokiu atveju įstatymo taip pat nereikalaujama prie kreditorių pareiškimo teismui pridėti įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo restruktūrizuoti įmonę. Taigi byloje taikytiname Įmonių restruktūrizavimo įstatyme įtvirtinta restruktūrizavimo bylos iškėlimo galimybė be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo.

Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingą ir trečiąjį kasacinio skundo argumentą, susijusį su tuo, kad kasatorius neketina perleisti savo akcijų, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad restruktūrizavimo bylos nagrinėjimo metu gali pasikeisti bendrovės akcininkų ir jų turimų balsų proporcijos, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Nepriklausomai nuo to, keisis šios proporcijos ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kokiais įrodymais remdamasis tokią išvadą padarė apeliacinės instancijos teismas, ĮRĮ nustatyta ir byloje įgyvendinta galimybė iškelti restruktūrizavimo bylą be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo negali būti paneigta tuo, kad vienas iš akcininkų nepritaria restruktūrizavimui.

Dėl pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikiančio subjekto statuso reikšmės inicijuojant restruktūrizavimo bylą

Kasaciniame skunde, minėta, kasatorius nurodo, kad pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikęs asmuo buvo tiek įmonės kreditorius, tiek įmonės vadovas, o kai į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreipiasi įmonės vadovas – jis visais atvejais privalo pateikti dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę. Su šiais argumentais kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Galimybė vienam asmeniui tuo pačiu metu turėti kelis teisinius statusus įstatymuose nėra uždrausta. Nagrinėjamoje byloje restruktūrizavimo bylą inicijavęs asmuo yra tiek įmonės vadovas, tiek akcininkas, turintis 60 proc. įmonės akcijų, tiek ir įmonės kreditorius. ĮRĮ suteikia galimybę restruktūrizavimo bylą inicijuoti skirtingiems subjektams. Priklausomai nuo bylą inicijuojančio subjekto statuso, skiriasi ir restruktūrizavimo bylos inicijavimo sąlygos. Inicijuodamas bylą asmuo turi nurodyti ir pagrįsti savo teisinį statusą, t. y. kokioje pozicijoje būdamas jis kreipiasi į teismą. Tačiau tai savaime nereiškia, kad turi būti laikomasi ir tų kreipimosi į teismą sąlygų, kurios keliamos kitą teisinį statusą turinčiam subjektui. Kadangi restruktūrizavimo bylą pareiškėjas inicijavo veikdamas kaip įmonės kreditorius, o ne kaip įmonės vadovas, ir savo pareiškimą grindė ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalimi, tai įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas pateikiant pareiškimą teismui nebuvo būtinas.

Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta ketvirtąjį kasacinio skundo argumentą, susijusį su tuo, kad restruktūrizavimo bylą inicijavęs pareiškėjas, kaip įmonės vadovas, pažeidė ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatytą penkių kalendorinių dienų terminą pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikti, skaičiuojamą nuo kreditorių raštiško sutikimo gavimo dienos, o apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2010 m. birželio 7 d. nutartyje ŽŪB „Agrowill Želsvelė“ restruktūrizavimo byloje (civilinės bylos Nr. 3K-3-265/2010). Kaip matyti iš ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalies dispozicijos, nustatytas penkių kalendorinių dienų terminas taikomas įmonės vadovui. Restruktūrizavimo bylą inicijavęs pareiškėjas, nors ir yra įmonės vadovas, tačiau, minėta, pareiškimą teismui padavė veikdamas kaip kreditorius. Dėl šios priežasties ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatytas imperatyvas jam netaikomas. Rėmimasis kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2010 neturi teisinio pagrindo, nes toje byloje buvo analizuota situacija, kai į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreipėsi įmonės vadovas.

Dėl kreditorių pritarimo restruktūrizavimui išreiškimo būdų

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pridėjo ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalyje numatytus kreditorių rašytinius sutikimus, tačiau tokie sutikimai nėra pakankami tuo atveju, kai pareiškimą, remdamasis ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalimi, pateikia kreditorius. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad restruktūrizavimo bylą inicijuojant kreditoriui ir kreipimąsi į teismą grindžiant ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalimi turi būti sušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, o prie pareiškimo teismui būtina pridėti pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimą (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pridėjo tik pagrindinių įmonės kreditorių ir darbuotojų sutikimus, o pirmasis kreditorių susirinkimas nebuvo sušauktas. Taigi ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalis buvo pažeista.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad reikalavimas sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą ir gauti jo pritarimą nėra savitikslis; tokiu įstatymo reikalavimu siekiama, jog būtų išreikšta kreditorių valia pritarti restruktūrizavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įstatymo nustatytos kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimas savaime nėra pagrindas teismui konstatuoti kreditorių susirinkimo priimto nutarimo negaliojimą ir atsisakyti iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar dėl konkretaus pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ŽŪB „Agrowill Kairėnai“, bylos Nr. 3K-3-197/2010). Tokia pati teisės aiškinimo taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorių susirinkimas apskritai nebuvo sušauktas, tačiau kreditorių pritarimas restruktūrizavimui išreikštas kitais būdais, t. y. gaunant rašytinius jų pritarimus. ĮRĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pirmojo kreditorių susirinkimo ar jam prilyginto pagrindinių kreditorių susirinkimo nutarimas restruktūrizuoti įmonę priimamas balsų dauguma ir laikomas priimtu, kai už jį balsavo ne mažiau kaip pusė susirinkime dalyvavusių pagrindinių kreditorių.

Nagrinėjamoje byloje gautas ne tik pagrindinių kreditorių AB SEB banko ir J. F., tačiau ir pirmos eilės kreditorių, turinčių 164 436,79 Lt reikalavimus bendrovei dėl neišmokėto darbo užmokesčio, pritarimas restruktūrizavimui. Šių kreditorių reikalavimo suma sudaro ne mažiau kaip pusę visos kreditorių reikalavimų sumos. Taigi sušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas nebūtų turėjęs galimybės pakeisti jau išreikštos kreditorių valios dėl pritarimo restruktūrizavimui. Be to, pažymėtina, kad šis kasatoriaus, kuris yra akcininkas, o ne bendrovės kreditorius, argumentas grindžiamas ne jo paties teisių pažeidimu, o potencialiu kreditorių teisių pažeidimu. Taigi kasatorius, nebūdamas kreditorius, neturi teisinio suinteresuotumo kelti klausimą dėl kreditorių susirinkimo nesušaukimo.

Dėl galimybės restruktūrizavimo proceso metu pasiekti restruktūrizavimo tikslų (ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalis)

Kasatorius skunde nurodo, kad teismų procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes nebuvo įvertinta, jog restruktūrizavimo plano projekte numatytos priemonės bendrovės mokumui atkurti neužtikrins bendrovės veiklos tęstinumo ir neatkurs mokumo, o įmonės restruktūrizavimo plano metmenų, kurie neatitinka reikalavimo nurodyti specifines įmonės mokumo atkūrimo priemones, pateikimas yra pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus teiginius kaip neduodančius pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir keisti ar naikinti teismų procesinius sprendimus. Įmonės restruktūrizavimo procesas reiškia, kad jo metu gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai (ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 30 d. nutartyje dėl UAB,,Baltijos žuvys“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo byloje Nr. 3K-3-496/2009 išaiškinta, kad restruktūrizavimo bylose svarbu nustatyti, ar įmonės finansiniai sunkumai yra nuolatinio ar laikino pobūdžio. Laikiniems finansiniams sunkumams konstatuoti įstatymo nustatytas tik minimalus terminas, t. y. kai įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po suėjusio įsipareigojimų įvykdymo termino (ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 punktas). Maksimalaus termino, kuriam suėjus įmonės finansiniai sunkumai negali būti kvalifikuojami kaip laikini, nenustatyta. Vadinasi, tam tikros įmonės finansinių sunkumų kvalifikavimą kaip laikinų ar nuolatinio pobūdžio lemia kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis dėl ŽŪB „Agrowill Kairėnai“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo byloje Nr. 3K-3-197/2010). Finansinių sunkumų laikinumas – vertinamoji sąvoka, kurią nulemia tai, ar įmonė yra realiai pajėgi pakeisti situaciją taip, kad per ne ilgesnį kaip ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą maksimalų ketverių metų restruktūrizavimo proceso terminą skolos būtų sumažintos, pertvarkytos ir dėl to netrikdytų įmonės normalios ūkinės komercinės veiklos ir jos perspektyvų. Jei restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra nepakankamos įmonės turtinei padėčiai normalizuoti arba nepagrįstos nurodytiems tikslams pasiekti, taip pat nėra kitų būdų įmonės veiklai ir mokumui atkurti, tokia įmonė laikytina turinti ne laikinų, o nuolatinio pobūdžio finansinių sunkumų, todėl restruktūrizavimo procesas būtų neveiksmingas.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, turi patikrinti ne vien tai, kaip restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ nustatytas bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis), bet ir įvertinti, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą, kartu sumažinti skolas, išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi vertinti pateiktus įmonės restruktūrizavimo plano metmenis atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus kriterijus ir konkrečios faktinės situacijos specifiką. Tam tikros konkrečios priemonės gali būti veiksmingos vienu atveju, o kitu – visiškai nevertingos.

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl teisinių prielaidų restruktūrizavimo procesui pradėti buvimo ir pateiktų bendrovės restruktūrizavimo plano metmenų, įvertino duomenis apie bendrovės turto vertę bei turimas skolas, taip pat atsižvelgė į tai, kad bendrovė vykdo ūkinę komercinę veiklą, ir iš to sprendė, kad bendrovės restruktūrizavimas yra galimas. Jo metu būtų atkurtas bendrovės mokumas, patobulintas darbo organizavimas, parduodant turto dalį ir įgyvendinant kitas priemones. Byloje priimtose teismų nutartyse pasisakyta tiek dėl bendrovės restruktūrizavimo galimumo, tiek dėl plano metmenyse numatytų priemonių efektyvumo. Tuo tarpu kasaciniame skunde nepateikta motyvuotų argumentų, kurie atskleistų ir pagrįstų, kad teismų įvertinti restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka nurodytų kriterijų ar kad juos vertindami teismai būtų pažeidę ĮRĮ ar įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Kasatoriaus argumentai dėl restruktūrizavimo plano metmenų nerealumo neduoda pagrindo kitokiai išvadai, nes restruktūrizavimo plano metmenų analizė ir jų atitikties tikrovei tikrinimas yra faktinių bylos aplinkybių tyrimas ir tai neįeina į kasacinio teismo funkcijas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 38,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš trečiojo asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš trečiojo asmens S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38,95 Lt (trisdešimt aštuonis litus 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Juozas Šerkšnas