Baudžiamoji byla Nr. 2K-237-303/2021
Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00015-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,
išteisintajam S. F.,
jo gynėjams advokatams Rimondui Kuzminui, Romualdui Mikliušui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Sauliaus Daunoravičiaus kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nuosprendžio.
Utenos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžiu S. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus ūkininko S. F. ūkio apskaitos tvarkymo) 50 MGL dydžio (1883 Eur) bauda; BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus T parapijos buhalterinės apskaitos tvarkymo) 60 MGL dydžio (2259,60 Eur) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir S. F. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 80 MGL dydžio (3012,80 Eur) bauda.
S. F. išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nuosprendžiu panaikinta Utenos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio dalis dėl S. F. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl abiejų nusikalstamų veikų) ir jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita Utenos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Utenos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžiu S. F. nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas už tai, kad, būdamas S. F. ūkininko ūkio savininkas ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už ūkio apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, nesivadovaudamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nurodymais, kad ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą ūkio apskaitą, būtent: pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo: 1) 4 straipsnio reikalavimus, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 2) 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį ir vadovaudamasis arba verslo apskaitos standartais, arba tarptautiniais apskaitos standartais, arba viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartais, arba kitais teisės aktais, reglamentuojančiais apskaitą ir finansinę atskaitomybę; 3) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 3 dalies reikalavimus, kad ūkio subjektai apskaitai tvarkyti taiko dvejybinio įrašo būdą: gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais ataskaitiniais metais, gali pasirinkti supaprastintą apskaitą; 4) 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; kadangi jis nevedė ūkio apskaitos, tyrimui nepateikė pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalų, kuriuose būtų fiksuojami bendrieji duomenys apie ūkininko ūkį (pagal kuriuos būtų galima nustatyti bendrą naudojamos žemės plotą ha bei nuosavos ir nuomojamos žemės plotus atskirai, taip pat nustatyti, kokį bendro naudojimo žemės plotą užima ūkio naudmenos, miškai ir kita žemė), netvarkė ilgalaikio ir trumpalaikio turto, samdomų darbuotojų apskaitos bei įvykusių ūkinių operacijų (pirkimo, pardavimo, „kasos / pajamų“ ar „kasos / išlaidų“, „banko / pajamų“, „banko / išlaidų“), dėl to negalima visiškai nustatyti 2003–2017 m. ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, S. F. pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas už tai, kad, būdamas T parapijos (toliau – ir Parapija) klebonas, t. y. Parapijos vadovas, žinodamas, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 patvirtintų Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte (2010 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 1K-372 redakcija) nurodyta, kad „šios Taisyklės privalomos tradicinėms religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams tuo atveju, kai jie vykdo ūkinę komercinę veiklą ir pajamos iš tokios veiklos per ataskaitinius finansinius metus viršija 25 tūkst. litų ir taikomos tik turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, susijusių su tokia veikla, buhalterinei apskaitai ir finansinių ataskaitų sudarymui“; 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu patvirtintos Katalikų Bažnyčios juridinių asmenų apskaitos tvarkos: 1) 1 punkte nurodyta, kad „ši tvarka parengta vadovaujantis Kanonų teisės, ypač 1273–1289 kanonų, nuostatomis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos taikomas buhalterinės apskaitos taisykles ir praktikas“; 2) 28 punkte nurodyta, kad prie gautų pajamų priskiriama: grynųjų pinigų išėmimas iš banko sąskaitos, rinkliavos, aukos, gauta pagalba (finansavimas), juridinių asmenų parama, palikimai, biudžetinis finansavimas, paskolos, 2 proc. GPM, turto pardavimo pajamos, ūkinės komercinės pajamos, kitos pajamos; 3) 16 punkto „Pajamų pagrindimas“ 16.1 dalyje nurodyta, kad „gaunant grynuosius pinigus iš fizinio ar juridinio asmens (auką, atsiskaitymą už paslaugas, finansavimą ir pan.) pinigų davėjui išrašomas kasos pajamų orderio kvitas, kurio šaknelė lieka pas juridinį asmenį“, 16.2 dalyje nurodyta, kad „įnešant į juridinio asmens kasą anonimiškai gautas lėšas (aukos, rinkliavos ir pan.) surašomas kasos pajamų orderis, kurį pasirašo pinigus įnešantis asmuo“; Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“; Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui; laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė Parapijos buhalterinę apskaitą, būtent: pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo: 1) 4 straipsnio reikalavimus, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 2) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 3) 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius; 4) 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; kadangi jis neišrašė ir nepateikė Parapijos 2010–2011 m. ir 2015–2017 m. kasos dokumentų (kasos pajamų orderio kvitų, kasos pajamų orderių), kuriuose atsispindėtų Parapijos gautos lėšos grynaisiais pinigais (aukos, rinkliavos), dėl to negalima nustatyti, kiek iš viso Parapija 2010–2011 m. ir 2015–2017 m. gavo pajamų grynaisiais pinigais iš tikinčiųjų už religinius patarnavimus ir iš rinkliavų, dėl to negalima iš dalies nustatyti Parapijos turto, buvusio 2010–2011 m. ir 2015–2017 m.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs S. F. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. F. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl abiejų nusikalstamų veikų), ir jį dėl pareikštų kaltinimų išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo:
2.1. S. F. ūkio veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, buvusius 2010–2017 m., galima nustatyti, o vien pajamų už 2010 m. A. A. parduotą šieną neįtraukimas į ūkio apskaitą, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra ir negali būti laikomas nusikalstama veika BK 223 straipsnio 1 dalies prasme.
2.2. Dėl T parapijos buhalterinės apskaitos tvarkymo teismas konstatavo, kad Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo taisyklės ir Buhalterinės apskaitos įstatymas reguliuoja bažnyčios ūkinę komercinę veiklą, tačiau šie teisės aktai netaikomi su bažnyčios religinėmis paslaugomis susijusiai veiklai, t. y. kai aukos gaunamos grynaisiais iš tikinčiųjų, todėl kaltinimas S. F. pažeidus minėtų teisės aktų nuostatas pareikštas nepagrįstai. Tikinčiųjų aukos bažnyčiai priklauso išimtinai bažnyčios kompetencijai ir valstybė šių lėšų buhalterinės apskaitos vedimo nereguliuoja. Už tokios apskaitos teisingą tvarkymą S. F. yra atsakingas išimtinai tik Panevėžio vyskupui, kuris S. F. pretenzijų dėl to neturi, o jei ir turėtų – tokie ginčai būtų sprendžiami bažnytiniame teisme (tribunole). Taigi, S. F. tikinčiųjų aukų ir rinkliavų neapskaitymu buvo kaltinamas nepagrįstai.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Saulius Daunoravičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl S. F. kaltės dėl veikų, kuriomis jis kaltinamas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, išdėstė ir įvertino tik dalį bylos įrodymų, neatliko išsamios įrodymų analizės, neišdėstė įtikinamų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina vienus ar kitus apskųsto nuosprendžio įrodymus. Padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
3.2. Dėl aplaidaus ūkininko apskaitos tvarkymo kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog laikotarpis iki 2010 m. dėl aplaidaus ūkio apskaitos tvarkymo S. F. inkriminuotas nepagrįstai. Teismas neatsižvelgė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) Šiaulių ir Panevėžio apygardos specialistės išvadas, kad ūkininkas S. F. apskritai netvarkė ūkininko ūkio apskaitos iki 2010 m., tačiau skundžiamą nuosprendį grindė auditoriaus Č. Maciulevičiaus išvada, kad FNTT specialistė netyrė apskaitos iki 2010 metų ir dėl šios priežasties kaltinimas dėl aplaidaus ūkio buhalterinės apskaitos tvarkymo iki 2010 metų laikotarpio nėra ekonomiškai pagrįstas jokia specialisto išvada ar atliktu tyrimu. Prokuroro teigimu, tai, kad specialistės ūkininko S. F. ūkio ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas dėl laikotarpio nuo 2010 m. sausio 4 d. iki 2017 m. birželio 8 d., neįpareigoja prokuroro inkriminuoti veiką už visą tiriamąjį laikotarpį, juolab kad specialistė nustatė, jog ūkininkas S. F. apskritai netvarkė ūkininko ūkio apskaitos nuo pat ūkio įsteigimo.
3.3. Baudžiamojo proceso kodekso 288 straipsnis nustato teisę prokurorui įrodymų tyrimo metu pateikti papildomus įrodymus, tai šioje byloje ir buvo padaryta pateikiant duomenis (Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos raštą) dėl ūkio buhalterinės apskaitos vedimo. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad prokuroro pateiktais įrodymais nesiremia, nes 2018 m. gegužės 29 d. raštas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros buvo gautas tik bylos nagrinėjimo teisme metu, o kaltinamajame akte prokuroras šiuo dokumentu nesirėmė. Nesiremdamas šiuo įrodymu, prokuroro vertinimu, teismas pažeidė tiek BPK 20 straipsnio, tiek 288 straipsnio nuostatas.
3.4. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog kratos metu nebuvo paimti visi reikalingi dokumentai, nereiškia, kad tokie dokumentai apskritai neegzistavo. Kasaciniame skunde pažymima, kad byloje yra FNTT Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Panevėžio skyriaus pareigūnų parodymai, jog krata pas S. F. buvo atlikta nuodugniai ir paimti visi reikalingi rasti dokumentai. Pareigūnė A. S. dar patvirtino, kad vėliau S. F. dar buvo prašoma pateikti turimus dokumentus (tai patvirtina byloje esantys reikalavimai), tačiau iš S. F. buvo gautas atsakymas, kad viskas pareigūnų jau yra paimta, pas jį daugiau nieko nėra. Šiuos pareigūnės parodymus patvirtina ir byloje esantis S. F. el. paštu pateiktas atsakymas į reikalavimą, iš kurio matyti, kad S. F. nurodo, jog dokumentai, susiję su žemės ūkio veikla, buvo paimti birželio 13 d. kratos metu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiais duomenimis ir jų nevertino, todėl padarė klaidingą išvadą dėl buhalterinės apskaitos dokumentų egzistavimo kratos atlikimo metu.
3.5. Kasatorius sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad ekspertizės metu nenustatytas kasos knygoje ir pajamų ir išlaidų žurnale darytų įrašų tikslus laikas, tačiau, remdamasis išvada bei kitais byloje surinktais įrodymais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog ūkininko pajamų ir išlaidų žurnalas specialistei nebuvo pateiktas dėl to, kad jis nebuvo laiku pildomas, jame neatsispindėjo ūkio pajamos ir išlaidos. Todėl, kasatoriaus vertinimu, pradėjus ikiteisminį tyrimą, S. F. negalėjo pateikti specialistei reikalingų dokumentų, nes jie neegzistavo, o buvo sukurti vėliau pasitelkiant išteisintajam palankius specialistus. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi išteisintojo vėlesnėse proceso stadijose pateiktais dokumentais.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai nevertino, kad pajamų ir išlaidų žurnale nebuvo nurodytos ir kitos ūkinės operacijos, kurias nurodo kasatorius, nes pagal esamus buhalterinės apskaitos dokumentus visiškai neaišku, kiek žemės (turto) turi ūkininkas S. F..
3.7. Dėl aplaidaus T parapijos buhalterinės apskaitos tvarkymo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bylai aktualių teisės aktų nuostatas. Kasaciniame skunde pažymima, kad 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip; 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą; 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys; ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu patvirtintos Katalikų Bažnyčios juridinių asmenų apskaitos tvarkos 1 punkte nurodyta, kad ši tvarka parengta vadovaujantis Kanonų teisės, ypač 1273–1289 kanonų, nuostatomis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos taikomas buhalterinės apskaitos taisykles ir praktikas; 28 punkte nurodyta, kad prie gautų pajamų priskiriama: grynųjų pinigų išėmimas iš banko sąskaitos, rinkliavos, aukos, gauta pagalba (finansavimas), juridinių asmenų parama, palikimai, biudžetinis finansavimas, paskolos, 2 proc. GPM, turto pardavimo pajamos, ūkinės komercinės pajamos, kitos pajamos; 16 punkto „Pajamų pagrindimas“ 16.1 dalyje nurodyta, kad gaunant grynuosius pinigus iš fizinio ar juridinio asmens (auką, atsiskaitymą už paslaugas, finansavimą ir pan.) pinigų davėjui išrašomas kasos pajamų orderio kvitas, kurio šaknelė lieka pas juridinį asmenį; 16.2 dalyje nurodyta, kad įnešant į juridinio asmens kasą anonimiškai gautas lėšas (aukas, rinkliavas ir pan.) surašomas kasos pajamų orderis, kurį pasirašo pinigus įnešantis asmuo.
3.8. 2000 m. gegužės 5 d. buvo sudaryta sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto, joje buvo aptarta bažnyčios padėtis valstybėje, kad valstybė nesikiša į bažnyčios valdymo ir administravimo veiklą, tačiau niekur nėra pasakyta, kad bažnyčiai negalioja Lietuvos Respublikos įstatymai. Maža to, dėl įstatymų galiojimo bažnytinėje veikloje yra pasisakyta sutarties 10 straipsnyje, jame nurodyta, kad bažnytiniai juridiniai asmenys turi teisę valdyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei juo disponuoti pagal kanonų teisę ir Lietuvos Respublikos teisės aktus; kad turtas ir pajamos, skirti šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytiems tikslams, apmokestinami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl, kasatoriaus teigimu, negalima teigti, kad Buhalterinės apskaitos įstatymu bažnyčia savo veikloje nesivadovauja, kaip tai nepagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.
3.9. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir neanalizavo FNTT Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Panevėžio skyriaus pareigūnų A. S. ir V. B. parodymų, neišdėstė argumentų, kodėl jais nesiremia. Išteisinamajame nuosprendyje teismas nurodė, kad neturi jokio pagrindo abejoti A. Kapitanovo, turinčio 30 metų apskaitos ir mokesčių specialisto darbo stažą, bei Č. Maciulevičiaus, turinčio buhalterio profesionalo bei nepriklausomo auditoriaus kvalifikaciją ir 23 metų darbo stažą, audito išvadomis, kuriose teigiama, kad tiek T parapijos, tiek S. F. ūkininko ūkio apskaita buvo tvarkomos laikantis buhalterinės apskaitos įstatymų ir jokių pažeidimų nenustatyta. Abu auditoriai buvo kviesti S. F. iniciatyva, todėl, kasatoriaus nuomone, jų išvadomis (bei parodymais) remtis yra netikslinga, nes jie yra subjektyviai palankūs išteisintajam.
3.10. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir auditoriaus Č. Maciulevičiaus išvada, nes audito užsakovas buvo S. F., o audito tikslas buvo paneigti FNTT specialistės išvadą. Č. Maciulevičius audito išvadoje nurodė, kad S. F., tvarkydamas buhalterinę apskaitą (tiek T parapijos, tiek S. F. ūkininko ūkio), pažeidimo nepadarė, be to, negalėjo aiškiai atsakyti į jam teismo posėdžio metu užduodamus klausimus dėl klaidų taisymo buhalteriniuose dokumentuose. Šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Sauliaus Daunoravičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl aplaidaus ūkininko S. F. ūkio apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnio 1 dalis) ir įrodymų vertinimo
5. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
6. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
7. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad kasaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui.
8. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo S. F. apeliacinio skundo argumentus ir dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus (nuteistojo S. F., liudytojų A. S., V. B. parodymus, kratos protokolą, specialistės N. Leonavičienės abi atlikto tyrimo išvadas, konsultacines išvadas, specialistų paaiškinimus, dokumentinės ekspertizės aktą, kitus įrodymus), motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės; skundžiamame nuosprendyje nurodė bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
9. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai būtent šio BK straipsnio dispozicijoje nurodyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, reikia patikrinti, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė sąlyga kilti padariniams (negalėjimui visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros)?? (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIyLTEwNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-322-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-322-1073/2019">2K-322-1073/2019</a>). Pagal teismų praktiką aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzctNTExLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-37-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-37-511/2019">2K-37-511/2019</a> ir kt.).
10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ūkininkas S. F. buvo nuteistas už aplaidų ūkio apskaitos tvarkymą, sukėlusį padarinius – nebuvo galima visiškai nustatyti 2003–2017 metų ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė ikiteisminio tyrimo metu surašyta specialisto išvada Nr. 04/14-2-5-11691. Savo pasirinkimą grįsti apkaltinamąjį nuosprendį būtent šia specialisto išvada teismas motyvavo tuo, kad ūkininko S. F. ūkio pajamų ir išlaidų žurnalas specialistei nebuvo pateiktas tyrimo metu, ir dėl to teismas nusprendė, kad jis laiku nebuvo pildomas. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs kratos protokole užfiksuotus duomenis, liudytojų A. S. ir V. B. parodymus (ūkininko pajamų ir išlaidų žurnalas tarp kitų kratos metu rastų ir paimtų dokumentų nerastas), dokumentų ekspertizės akto išvadą (pajamų ir išlaidų žurnale esantys 2009–2019 m. įrašai parašyti įvairiais rašikliais, tačiau sudaro grupes, kuriose, įskaitant tiriamųjų laikotarpių pradžią ir pabaigą, jie parašyti tokia pat (vienoda) šratinukų pasta, ir tikėtina, kad vienoje grupėje esantys įrašai parašyti tuo pačiu šratinuku), specialistės paaiškinimą (išvadą, kad ūkininko apskaita nebuvo tvarkoma, ji padarė pagal tuo metu jai pateiktus dokumentus).
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek prieš tai minėtus (kratos protokolą, liudytojų A. S. ir V. B. parodymus, specialistės paaiškinimą), tiek ir kitus bylos įrodymus (pavyzdžiui, tai, kad ūkininko pajamų ir išlaidų žurnalo kopiją dėl laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. S. F. pateikė dar ikiteisminio tyrimo metu; konsultacines išvadas ir auditorių paaiškinimus, papildomą ūkininko S. F. ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadą ir kt.), padarė priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą, t. y. nenustatęs padarinių, būtinų BK 223 straipsnio 1 daliai taikyti, S. F. išteisino. Tokį savo sprendimą teismas, be kita ko, argumentavo tuo, kad: 1) tai, jog kratos metu nebuvo rasti ir paimti visi ūkio buhalterinės apskaitos dokumentai, savaime nereiškia, kad tokie dokumentai iš viso neegzistavo ir kad ūkio buhalterinė apskaita nebuvo vedama; ūkininko S. F. pajamų ir išlaidų žurnalo kopija dėl laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo pateikta 2019 m. liepos 19 d. įtariamojo papildomos apklausos metu; 2) ekspertizės akto Nr. 11Š-29 (20) išvada nepagrindžia to, jog S. F. ikiteisminio tyrimo metu pateikti ūkio buhalterinės apskaitos dokumentai surašyti ne laiku, nes joje, be tikėtinos išvados, kad vienoje grupėje esantys įrašai parašyti tuo pačiu šratinuku, nustatyti, kada parašyti tiriamieji ūkio pajamų ir išlaidų žurnalo įrašai, t. y. ar jie parašyti nurodytomis datomis, ar kitu / vienu metu, nėra galimybės; 3) pakartotinėje specialistės išvadoje (2020 m. sausio 9 d. Nr. 01/09) konstatuota, kad jeigu pateiktas ūkininko S. F. pajamų ir išlaidų žurnalas dėl 2010–2017 metų buvo tvarkomas laiku ir tinkamai, tai ikiteisminio tyrimo metu (2018 m. spalio 31 d.) surašyta specialisto išvada Nr. 04/14-2-5-11691 keičiasi; pagal tyrimui pateiktą žurnalą galima nustatyti, kiek tiriamuoju laikotarpiu ūkininkas iš savo vykdomos veiklos gavo pajamų ir patyrė išlaidų; 4) konsultacinėje specialisto Č. Maciulevičiaus išvadoje konstatuota, kad apskaitos registruose užregistruotos ūkinės operacijos leido nustatyti ūkio veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžius ir struktūras.
12. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu bei jo argumentavimu (net ir eliminavus iš įrodymų šaltinių auditoriaus A. Kapitanovo konsultacinę išvadą) teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šio teismo išvada padaryta remiantis bylos duomenų visumos analize, neapsiribojant vien formaliu buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymu (pavyzdžiui, dėl skirtingais ir bylai aktualiais metais (2012, 2017 metais) į apskaitą neįtrauktų kelių pavienių ūkinių operacijų, kai tiksliai yra žinoma jų piniginė išraiška ir pan.). Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, formalių buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas taikyti BK 223 straipsnyje nustatytą baudžiamąją atsakomybę, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIyLTEwNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-322-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-322-1073/2019">2K-322-1073/2019</a>). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius vienokio ar kitokio pobūdžio buhalterinės apskaitos pažeidimus, bet nenustačius BK 223 straipsnyje nustatytų padarinių, galėtų būti keliamas klausimas tik dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnį.
13. Taip pat atmestinas kasatoriaus skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas dalį kaltinimo dėl aplaidaus ūkininko S. F. ūkio apskaitos tvarkymo laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2010 m., kaip nepagrįsto jokiais duomenimis, ignoravo jo teisę, nustatytą BPK 288 straipsnyje, teikti papildomus įrodymus. Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – ir NMA) 2020 m. kovo mėn. raštas, kuriame esančių duomenų tikrumo teismas neginčijo, bet jį kaip įrodymą atmetė, pažymėdamas, kad kaltinimas šiuo dokumentu nebuvo pagrįstas.
14. BPK 288 straipsnis nustato, kad įrodymų tyrimo metu prokuroras gali prašyti leisti jam pateikti papildomus įrodymus, kai, jo nuomone, teismas pats negali užpildyti ikiteisminio tyrimo spragų, kurios, pavyzdžiui, neleidžia išspręsti kaltės įrodymo klausimo ir pan. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prokuroro minimi ir teismui pateikti papildomi dokumentai dėl išteisintojo gautų išmokų iš NMA prie bylos buvo pridėti, ištirti ir, priešingai nei teigia kasatorius, įvertinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nusprendė, jog vien šis prokuroro teismui pateiktas įrodymas nėra pakankamas, kad būtų kompensuota ikiteisminio tyrimo spraga ir išspręstas S. F. kaltės už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2010 m. klausimas. Minėta, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, reikia nustatyti, jog būtent dėl buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo kilo padarinių – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros. O tai, kaip minėta, nustatoma kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, arba ekspertize. Tačiau prokuroro pateikti duomenys dėl laikotarpio nuo 2003 m. iki 2010 m. nė vienoje proceso stadijoje specialisto nebuvo įvertinti, padariniai nenustatyti; kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog S. F. ūkio buhalterinė apskaita aptariamu laikotarpiu buvo tvarkyta aplaidžiai, kaip nustatė teismas, byloje nėra. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, aptardamas S. F. inkriminuoto kaltinimo už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2010 m. dalį, įrodymų vertinimo klaidos nepadarė, juolab kad ir kasatorius Nacionalinės mokėjimo agentūros rašte esančių duomenų eksplicitiškai neprašo vertinti kitaip, nei tai padaryta apskųstame nuosprendyje.
15. Siekdamas sukelti abejones dėl skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kasaciniame skunde prokuroras didelį dėmesį skiria išteisintojo S. F. veiksmams (ne)teikiant tyrimui ir teismui reikšmingus dokumentus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įtariamojo ir kaltinamojo teisės nustatytos BPK 21, 22 straipsniuose. Pagal šio straipsnio nuostatas toks asmuo, be kita ko, turi teisę tylėti; atsisakyti duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką; kita vertus, toks asmuo turi teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus (BPK 21 straipsnio 4 dalis); teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant; pateikti prašymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis) iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (BPK 292 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis, S. F. savo procesinėmis teisėmis pasinaudojo ir, be kita ko, dar ikiteisminio tyrimo metu (2019 m. liepos 19 d.) FNTT vyr. tyrėjai pateikė papildomus bylai reikšmingus duomenis – ūkininko pajamų ir išlaidų žurnalo kopijas. Tačiau nors minėti dokumentai buvo pridėti prie bylos medžiagos, taip sukeliant įtariamajam pagrįstų lūkesčių, kad jie bus ir atitinkamai ištirti, vis dėlto šie bylai reikšmingi duomenys nebuvo tirti, o byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui. Ir tik bylą nagrinėjant teisme buvo paskirtas ir atliktas pakartotinis šių dokumentų specialisto tyrimas, kuris, kaip minėta, pakeitė pirminėje FNTT specialistės išvadoje padarytas išvadas dėl BK 223 straipsnyje nurodytų pavojingų padarinių egzistavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pakartotine FNTT specialistės išvada bei išteisintojo iniciatyva parengtomis konsultacinėmis išvadomis, pagrįstai konstatavo, kad S. F. veiksmai nagrinėjamu atveju nesukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių.
16. Kasatoriaus teiginiai dėl konsultacinių išvadų nepatikimumo taip pat atmestini. Pagal teismų praktiką, tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialiųjų žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis). Konsultacinė išvada teisme tiriama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-648/2019">2K-26-648/2019</a>). Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad auditoriaus Č. Maciulevičiaus pateikta išvada yra konsultacinė (nuosprendžio 30 punktas), o abiejų auditorių konsultacinėse išvadose nustatytos aplinkybės yra patikrintos ir patvirtintos FNTT specialistės atlikto pakartotinio tyrimo metu. Vertindamas konsultacinių išvadų turinį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad šios išvados yra parengtos S. F. iniciatyva, tačiau išdėstė argumentus, kodėl jose išdėstytą informaciją laiko teisinga (nuosprendžio 33 punktas). Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog konsultacinė išvada yra parengta išteisintojo iniciatyva, nereiškia, kad tokia konsultacinė išvada yra neteisinga. Be to, kasatorius nepateikia konkrečių argumentų dėl to, kad minimose konsultacinėse išvadose užfiksuoti duomenys būtų neteisingi, o savo prielaidą dėl auditorių Č. Maciulevičiaus ir A. Kapitanovo neobjektyvumo grindžia ad hominem (argumentas, nukreiptas į žmogų) pobūdžio argumentais.
Dėl aplaidaus T parapijos buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnio 1 dalis)
17. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. F. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl to, kad, būdamas T parapijos klebonas, žinodamas kaltinime nurodytus aktus, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė Parapijos buhalterinę apskaitą, t. y. neišrašė ir nepateikė Parapijos 2010–2011 m. ir 2015–2017 m. kasos dokumentų (kasos pajamų orderio kvitų, kasos pajamų orderių), kuriuose atsispindėtų Parapijos gautos lėšos grynaisiais pinigais (aukos, rinkliavos), dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti Parapijos turto, buvusio laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2011 m. ir nuo 2015 m. iki 2017 m. (t. y. negalima nustatyti, kiek 2010–2011 m. ir 2015–2017 m. laikotarpiu Parapija iš viso gavo pajamų grynaisiais pinigais iš tikinčiųjų už religinius patarnavimus ir iš rinkliavų).
18. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad S. F. buvo kaltinamas ir nuteistas ne dėl aplaidžiai tvarkomos Parapijos ūkinės komercinės veiklos apskaitos, o dėl religinės (parapinės) veiklos (aukų, rinkliavų) apskaitos, jį išteisino, konstatavęs, kad buhalterinę apskaitą reglamentuojantys norminiai aktai tokiai veiklai netaikomi. Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
19. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalį, Įstatymas, be kita ko, nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Religinės bendruomenės yra priskiriamos pelno nesiekiantiems ribotos atsakomybės juridiniams asmenims. Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek Buhalterinės apskaitos įstatymas nenustato kitaip (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 patvirtintos Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 2 punktą, jos yra privalomos tradicinėms religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams tuo atveju, kai jie vykdo ūkinę komercinę veiklą ir pajamos iš tokios veiklos per ataskaitinius finansinius metus viršija 25 000 Lt, ir taikomos tik turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, susijusių su tokia veikla, buhalterinei apskaitai ir finansinių ataskaitų sudarymui (redakcija nuo 2010 m. gruodžio 17 d.). Iš esmės analogiška nuostata liko ir vėlesnėje Taisyklių redakcijoje (redakcija nuo 2015 m. 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d.), kurios 2 punkto 3 papunktyje nustatyta, kad šias Taisykles taiko turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, susijusių su ūkine komercine veikla, buhalterinei apskaitai ir finansinių ataskaitų sudarymui tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai tuo atveju, kai jie vykdo ūkinę komercinę veiklą ir pajamos iš tokios veiklos per ataskaitinius finansinius metus viršija 7250 Eur.
20. Taigi, iš aptariamo norminio akto (Taisyklių) matyti, kad religinių bendruomenių, bendrijų, centrų buhalterinė apskaita rengiama: 1) tik dėl jų vykdomos ūkinės komercinės veiklos; 2) kai pajamos iš tokios veiklos per ataskaitinius finansinius metus viršija 25 000 Lt (iki 2015 m.) arba 7250 Eur (nuo 2015 m. iki 2018 m.).
21. Kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kasatorius remiasi Lietuvos vyskupų konferencijos 2005 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtinta Katalikų Bažnyčios juridinių asmenų apskaitos tvarka (toliau – ir Tvarka), kuri parengta vadovaujantis Kanonų teisės, ypač 1273–1289 kanonų, nuostatomis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje taikomas buhalterinės apskaitos taisykles ir praktikas (I dalies 1 punktas); atkreipia dėmesį, kad pagal Tvarkos II dalies 28 punktą prie pajamų yra priskiriamos aukos, rinkliavos, gauta pagalba (finansavimas) bei kitos šiame punkte nurodytos pajamų rūšys.
22. Tačiau kasatorius ignoruoja kitas Tvarkos nuostatas, pavyzdžiui, kad aptariama apskaitos tvarka, patvirtinta Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu, yra privaloma tik vyskupų įsteigtiems Katalikų Bažnyčios viešiesiems juridiniams asmenims. Kitiems Bažnyčios juridiniams asmenims tokia Tvarka yra rekomenduojama, neapima kunigų ir religinių apeigų patarnautojų tiesiogiai jų išlaikymui gaunamų pajamų, jei vietos vyskupo nėra nustatyta kitaip (Tvarkos I dalies 4, 5, 12 punktai). Be to, Tvarkos I dalies 6 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 patvirtinta apskaitos tvarka „Dėl Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ gali remtis vyskupų įsteigti Katalikų Bažnyčios viešieji juridiniai asmenys, atliekantys daug ūkinių finansinių operacijų, taip pat vykdantys ūkinę komercinę veiklą. Ūkinės komercinės veiklos grynųjų pinigų pajamų ir išlaidų apskaita vedama atskiroje ūkinės komercinės veiklos pajamų ir išlaidų knygoje ir pan. (Tvarkos IX dalies 47 punktas).
23. Nevertinant šio dokumento turinio, jis, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, yra Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu patvirtintas Katalikų Bažnyčios juridinių asmenų vidaus teisės aktas.
24. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis). Sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).
25. Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.“ Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų savarankiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).
26. Bažnytinių bei religinių organizacijų teisės nustatytos Konstitucijoje, plėtojamos ir kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartyje „Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų“ (toliau – ir Sutartis) nustatyta, kad tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos ir autonomiškos kiekviena savo srityje (1 straipsnis). Šios sutarties 5 straipsnyje nustatyta, kad kompetentinga Katalikų Bažnyčios vadovybė turi išskirtinę teisę, be kita ko, laisvai tvarkyti bažnytinį gyvenimą, laisvę vykdyti savo sielovadinę, apaštališkąją ir karitatyvinę veiklą (Sutarties 4 straipsnis). Juridiniai asmenys, išvardyti Sutarties 2 straipsnyje, bei bažnyčios, koplyčios ir kiti sakralūs statiniai, parapijų namai, kurijos, seminarijos, vienuoliniai namai ir kita šių juridinių asmenų nuosavybė, naudojama sielovados, karitatyviniams, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams, neapmokestinami valstybiniais mokesčiais. Valstybė neapmokestina savanoriškų aukų Bažnyčiai ir aukų, skirtų jos sielovados, švietimo ir karitatyvinei veiklai (Sutarties 10 straipsnio 2, 3 dalys), ir kt.
27. Iš nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad religinėms bendruomenėms, bendrijoms, centrams buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik jų ūkinės komercinės veiklos pajamų ir išlaidų apskaitai, o gautų lėšų grynaisiais pinigais iš religinės veiklos, patarnavimų (pavyzdžiui, aukos už krikštą, santuokų palaiminimą, laidotuves ir pan.) apskaita yra Bažnyčios bei religinių organizacijų vidaus reikalas, į kurį valstybė nesikiša; šiuos klausimus Bažnyčia bei religinės organizacijos laisvai sprendžia pagal savo kanonus ir statutus.
28. Dėl prieš tai padarytos išvados kiti kasacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
29. Remdamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas visas reikšmingas bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Todėl nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo pagrindų, dėl kurių reikėtų perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Sauliaus Daunoravičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjos Rima Ažubalytė
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Audronė Kartanienė
