Civilinė byla Nr. e3K-3-327-684/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00783-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.6.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugpjūčio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Statra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Statra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Piliuona“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą nuo ieškinio ir civilinės bylos nutraukimą, kai ieškinio atsisako restruktūrizuojama įmonė, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė 2011 m. balandžio 5 d. sudarė su atsakove rangos darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Statra“ atliko defektų šalinimo darbus pagal pasirašytas sąmatas ir defektinį aktą mažaaukščiuose gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini). Atsakovė UAB „Piliuona“ sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis už atliktus darbus su UAB „Statra“ neatsiskaitė, nors ieškovės atliktus darbus bei sąskaitas faktūras priėmė, pretenzijų dėl darbų kokybės ar kiekybės nereiškė.
Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla; 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizavimo planas. Restruktūrizavimo administratoriumi paskirtas E. R..
Ieškovė RUAB „Statra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės 1 291 875,64 Eur skolą, 46 507,52 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; ieškinio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto ir lėšų areštą ieškinio sumai.
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1 291 875,64 Eur sumai areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą ir (ar) lėšas. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.
Vilniaus apygardos teisme 2016 m. birželio 29 d. gautas ieškovės 2016 m. birželio 28 d. pareiškimas, pasirašytas direktoriaus R. L. ir advokato Mindaugo Kazlausko, dėl ieškinio atsisakymo, kuriuo prašoma jį priimti, civilinę bylą nutraukti, taip pat panaikinti atsakovei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškime taip pat nurodyta, kad ieškovei žinomos bei suprantamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 4 punkte ir 294 straipsnyje nustatytos atsisakymo nuo pareikšto ieškinio pasekmės.
Ieškovės direktorius R. L. pateikė Vilniaus apygardos teismui 2016 m. birželio 29 d. pareiškimą dėl atstovavimo santykių su advokatu M. Kazlausku pabaigos civilinėje byloje ir dėl ieškinio atsisakymo laikymo negaliojančiu, kuriuo prašė 2016 m. birželio 29 d. pateiktą ieškovės 2016 m. birželio 28 d. pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo laikyti negaliojančiu, nes buvo netinkamai suprastos ieškinio atsisakymo pasekmės, ir toliau nagrinėti civilinę bylą. Šis ieškovės prašymas Vilniaus apygardos teisme gautas 2016 m. liepos 4 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi priėmė ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir civilinę bylą nutraukė; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi atsakovei UAB „Piliuona“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leisdamas šią nutarties dalį vykdyti skubiai.
Teismas nustatė CPK 140 straipsnyje nurodytas sąlygas, todėl civilinę bylą nutraukė.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė persigalvojo dėl ieškinio atsisakymo, nesudaro pagrindo teigti, jog jai nebuvo žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Teismas pažymėjo, kad pareiškime dėl ieškinio atsisakymo ieškovė patvirtino, kad jai yra žinomos ir suprantamos CPK 293 straipsnio 4 punkte ir 294 straipsnyje nustatytos atsisakymo nuo pareikšto ieškinio procesinės pasekmės. Ieškovė yra verslininkė, jai atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas, tai leido teismui daryti išvadą, kad ieškinio atsisakymo teisinės pasekmės ieškovei buvo išaiškintos. Apie tai, kad ieškovė suprato ieškinio atsisakymo pasekmes, galima spręsti ir iš atskirojo skundo argumento, jog ieškovė, manydama, kad neprireiks kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovės, ir tikėdamasi, kad atsakovė gera valia įvykdys susitarimą, pateikė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo. Taigi, teismo vertinimu, ieškovė suprato, kad ieškinio dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalės reikšti, t. y. suprato ieškinio atsisakymo teisines pasekmes, tačiau tikėjosi, kad to neprireiks.
Teismas nepasisakė dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su prašymu laikyti negaliojančiu pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, nes apeliacijos objektą sudarė teismo nutarties, kuria patvirtintas ieškovės atsisakymas nuo ieškinio ir civilinė byla nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Be to, pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškovės procesinio dokumento nepriėmė procesinio sprendimo, nurodydamas, kad dėl ieškovės minėtame pareiškime suformuluotų prašymų spręs, kai bus išnagrinėta apeliacinė byla pagal ieškovės RUAB „Statra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 9 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas neanalizavo ir netyrė aplinkybių, susijusių su ieškovės restruktūrizuojamos įmonės statusu, nulemiančiu papildomus restruktūrizuojamos įmonės veiklos suvaržymus ir (ar) apribojimus. Atsižvelgiant į ieškovės restruktūrizuojamos įmonės statusą, į informacijos apie tai, kad restruktūrizavimo administratorius pritaria, o ieškovės kreditorių susirinkimas yra priėmęs sprendimą atsisakyti ieškinio atsakovei, nebuvimą, pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo negalėjo būti patenkintas. Skundžiama nutartimi: pažeidžiamos ĮRĮ nuostatos, reglamentuojančios restruktūrizuojamos įmonės ir jos turto valdymą (ieškovės reikalavimo teisė atsakovei įtraukta į ieškovės balansą kaip įmonės trumpalaikis turtas, t. y. sudaro įmonės turto dalį, ji nurodyta ir restruktūrizavimo plane), prieštaraujama teismo patvirtintam ieškovės restruktūrizavimo planui, kuriam pritarė ir įmonės kreditoriai, ir pažeidžiami ieškovės kreditorių interesai.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 42 straipsnio 2 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas, svarstydamas pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, turėjo pareigą veikti aktyviai ir patikrinti, ar šis procesinis veiksmas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai (bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas), kitų asmenų teisėtiems interesams ir teisėms (ieškinio suma sumažėjus ieškovės turto daliai kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo reikalavimų), ar ieškovės ieškinio atsisakymas išreikštas laisva valia ir (ar) ji žino ieškinio atsisakymo teisinius padarinius. Pagal CPK 140 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas gali ir nepriimti atsisakymo nuo ieškinio.
Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ieškovės prašymą laikyti negaliojančiu pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir šiuo klausimu neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes: minėtame prašyme nurodyta, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl tokio procesinio dokumento padarinių (atsisakymo nuo ieškinio), o profesionalaus teisininko – advokato atstovavimas šiuo atveju neužtikrino ieškovės teisių ir (ar) teisėtų interesų tinkamos gynybos dėl to, kad pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pateiktas ieškovės atstovo, nors ir tinkamai įgalioto, tačiau nežinant visų derybų ir (ar) bendravimo tarp ieškovės ir atsakovės aplinkybių. Ieškovės prašymas laikyti negaliojančiu pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška, kuria ieškovė gali naudotis savo nuožiūra. Tiek pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta dėl ieškovės pasinaudojimo procesine teise ir atsisakymo nuo ieškinio, tiek ir ieškovės prašymas laikyti pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo negaliojančiu negali būti vertinami atskirai – ieškovės pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo ir prašymas laikyti negaliojančiu pirmiau minėtą pareiškimą – neatsiejami. Priešingu atveju neužtikrinamas ne tik dispozityvumo principas civiliniame procese, tačiau ir nesudaromos galimybės teisingam ir operatyviam bylos nagrinėjimui.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovė jokio įsiskolinimo bei jokių kitų įsipareigojimų, susijusių su byloje pareikštais reikalavimais, ieškovei apskritai neturi, jokių darbų atsakovei ieškovė pagal ieškinyje nurodytą rangos sutartį nėra atlikusi. Tai, kad atsakovei pareikštas ieškinys nepagrįstas, pripažino ir pati ieškovė – 2016 m. birželio 28 d. ginčo šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, jog jokių tarpusavio įsiskolinimų nėra. Taigi ieškinio atsisakymu jokių realių reikalavimo teisių (realaus turto) nebuvo atsisakyta, todėl ir nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė imperatyviąsias ĮRĮ nuostatas, reglamentuojančias disponavimą restruktūrizuojamos įmonės turtu. Nei savo balanso, nei restruktūrizavimo plano, į kuriuos, kaip teigiama, įtraukta ieškovės 1 338 383,16 Eur reikalavimo teisė atsakovei, ieškovė į bylą nepateikė ir šiais dokumentais iki kasacinio skundo pateikimo nesirėmė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su deklaruojamu tariamu restruktūrizavimo plano pažeidimu, apskritai nėra pagrindo vertinti (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra jokio pagrindo išvadoms, kad restruktūrizuojamos įmonės vadovas, atsisakydamas ieškinio (net jei juo ir būtų atsisakoma realių reikalavimo teisių), turėtų gauti restruktūrizavimo administratoriaus ir (ar) restruktūrizuojamos įmonės kreditorių pritarimą (sutikimą). Taigi bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo vertinti, kad priimant ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, kurį pasirašė tiek jos vadovas, tiek ieškovės interesams atstovavęs advokatas, būtinas ieškovės restruktūrizavimo administratoriaus ar kreditorių pritarimas, juolab nebuvo teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovės atstovo pateikti tokį pritarimą, nes iš įstatymo nuostatų akivaizdu, kad jis nepriskirtas nei restruktūrizavimo administratoriaus, nei kreditorių susirinkimo kompetencijai.
Nuosekli ieškovės veiksmų seka: pasirašomas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame pripažįstama, kad jokia atsakovės skola ieškovei neegzistuoja, bei atitinkamai parengiamas ieškovės interesams atstovaujančio profesionalaus teisininko – advokato ir kartu su įmonės vadovu pasirašomas bei teismui pateikiamas byloje pareikšto ieškinio atsisakymas, – patvirtina, kad ieškovė, objektyviai neturėdama jokių realių reikalavimo teisių atsakovei, suvokė, jog tolimesnis bylinėjimasis netikslingas, todėl, siekdama išvengti galimų papildomų procesų bei bylinėjimosi išlaidų didėjimo, sąmoningai pasinaudojo jai suteikta procesine teise atsisakyti nepagrįsto ieškinio, visiškai suvokdama ir prisiimdama iš to kylančias teisines pasekmes. Aplinkybė, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, kuri suponuoja teismo pareigą būti aktyviam, negali būti suabsoliutinama ir turi būti derinama bei aiškinama atsižvelgiant ir į bendruosius civilinio proceso koncentruotumo, operatyvumo, rungtyniškumo principus. Jokio realaus turto ieškovė dėl atsakovės neatsisakė, todėl akivaizdu, kad jokios neigiamos įtakos ieškovės kreditoriams ir jų teisėms, taip pat ir visai restruktūrizavimo procedūrai, tokie ieškovės veiksmai negalėjo turėti ir neturi.
Dispozytivumo principas turi būti aiškinimas taip, kad ginčo šalys gali pasinaudoti tik tokiomis procesinėmis teisėmis, kurios, pirma, yra nustatytos įstatyme, antra, laikantis įstatymo tokių teisių įgyvendinimui keliamų reikalavimų. Civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme nėra nustatyta procesinė teisė atsisakyti pateikto pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo, todėl teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad, apeliacinės instancijos teismui kartu su skundu dėl 2016 m. liepos 1 d. neišnagrinėjus ieškovės pareiškimo, kuriuo prašoma laikyti negaliojančiu pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, buvo netinkamai nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos ir pažeistas dispozityvumo principas. Dispozityvumo principas negali paneigti kitų civilinio proceso principų, taip pat ir proceso šalių pareigos sąžiningai ir rūpestingai naudotis joms suteiktomis procesinėmis teisėmis. Atsisakydama ieškinio ieškovė privalėjo patvirtinti, kad jai suprantamos tokio atsisakymo teisinės pasekmės, todėl vėlesnis jos nuomonės pakeitimas procese būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo, koncentruotumo, rungtyniškumo principais bei lemtų civilinių teisinių santykių neapibrėžtumą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl restruktūrizavimo proceso paskirtį, tikslus ir teisines pasekmes reguliuojančių teisės normų aiškinimo
Restruktūrizavimo proceso paskirtis yra įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis). Įmonės restruktūrizavimo procese gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai.
Restruktūrizavimo procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių (ir privačių, ir valstybės institucijų), darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Taigi, įmonės restruktūrizacija – tai procesas, per kurį siekiama atgaivinti sunkumų turinčios įmonės veiklą įvairiomis priemonėmis: atidedamas įsipareigojimų vykdymas kreditoriams arba jie sumažinami pertvarkant įmonės veiklą; iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei, kol jos veikla stabilizuojama, suteikiama apsauga nuo kreditorių: sustabdomi išieškojimai, netesybų ir palūkanų skaičiavimas.
Įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisinės pasekmės kyla įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 7 straipsnio 6 dalis). Dauguma teisinių pasekmių, kylančių įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, įtvirtintos ĮRĮ 8 straipsnio nuostatose.
ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įmonės valdymo organai pagal savo kompetenciją, nustatytą įmonės steigimo ir kituose įmonės veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose, vadovaudamiesi restruktūrizavimo planu, laikydamiesi šiame įstatyme ir teismo nutartyje nustatytų apribojimų, valdo, naudoja visą įmonei nuosavybės ar patikėjimo teise priklausantį turtą ir juo disponuoja bei vadovauja įmonės veiklai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonės valdymo organų veiklą restruktūrizavimo metu prižiūri teismo paskirtas restruktūrizavimo administratorius.
Restruktūrizavimo administratorius įmonės vadovo nepakeičia. Tačiau pagal ĮRĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas restruktūrizavimo administratorius, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, privalo atlikti įvairius veiksmus, susijusius su efektyviu restruktūrizuojamos įmonės mokumo atkūrimu, t. y. prižiūrėti restruktūrizuojamos įmonės valdymo organų veiklą, susijusią su restruktūrizavimo plano vykdymu, nurodyti įmonės valdymo organų nariams jų veiklos trūkumus ir nustatyti terminą tiems trūkumams pašalinti ir kt.
Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės restruktūrizavimo paskirtį bei tikslus, yra pažymėjęs, kad įmonės restruktūrizavimas atliekamas turint tikslą perskirstyti įmonės įsiskolinimus ir jų apmokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta įmonės normali ūkinė veikla. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti, sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo ir šiam vykstant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-378/2015; 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTAtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-550-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-550-687/2015">3K-3-550-687/2015</a> ir jose nurodytą praktiką).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad restruktūrizavimo bylos yra susijusios su viešuoju interesu – sudaryti sąlygas laikinų finansinių sunkumų turinčioms įmonėms pasinaudoti restruktūrizavimo teikiamomis galimybėmis, tęsiant įmonės veiklą ir sudarant sąlygas išsaugoti darbo vietas, apsaugoti įmonės ir jos kreditorių interesus. Restruktūrizuojamos įmonės administratorius, siekdamas šiam procesui nustatytų tikslų ir gindamas įmonės ir jos kreditorių interesus, gina ir viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2010; 2014 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014; ir kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. UAB „Statra“ direktorius kreipėsi į teismą, prašydamas bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą; paskirtas restruktūrizavimo administratorius. Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi patvirtintas UAB „Statra“ restruktūrizavimo planas. Pasinaudojus papildoma viešai prieinama informacija, teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad UAB „Statra“ kreditoriai yra ne tik privatūs asmenys, bet ir valstybės institucijos (didžiausios kreditorės): Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Taigi teismas turi būti aktyvus, nes tinkamu restruktūrizavimo procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą – garantuoti restruktūrizavimo teisinių santykių stabilumą ir užtikrinti pažeistų subjektinių teisių apsaugą.
Dėl ieškinio atsisakymo
CPK 13 straipsnyje įtvirtintas proceso šalių dispozityvumo principas, kuris yra būdingas privatinei teisei. Ieškinio ar jo reikalavimų dalies ieškovo atsisakymas yra dispozityvumo principo civiliame procese įgyvendinimo išraiška, nes teisminis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis šalių ar vienos iš jų iniciatyva. Šis principas leidžia šalims, neperžengiant įstatyme nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio variantą bylos nagrinėjimo procese. Vienas iš dispozityvumo principo turinio elementų yra šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas – pripažinti ieškinį (CPK 42, 139, 140 straipsniai).
Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje. CPK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio.
Raštiškas ieškinio atsisakymas įforminamas dalyvaujančio byloje asmens procesiniu dokumentu, kuriame, be bendrų kiekvienam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, nustatytas ir specialus reikalavimas: ieškovas turi nurodyti, kad jam žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės (CPK 111 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Teismas automatiškai nepriima ieškinio atsisakymo, ieškinio ar jo dalies atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą ar jos dalį. Teismas turi pareigą patikrinti, ar šis procesinis veiksmas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai, kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, ar ieškovas žino ieškinio atsisakymo teisinius padarinius (CPK 42 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2013">3K-3-472/2013</a>; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2013 ir jose nurodyta praktika).
Kitaip tariant, teismas turi įsitikinti, kad ieškovo pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo išreikštas laisva valia ir nepažeidžia nei dalyvaujančių byloje asmenų, nei kitų asmenų interesų. Toks teisinis reguliavimas įtvirtintas dėl to, jog ieškinio atsisakymo atveju teismas bylą nutraukia ir vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas, 294 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad pareikštas ieškinio atsisakymas atitinka įstatymo keliamus procesinius reikalavimus ir yra priimtinas, nes nenustatyta pagrindo pripažinti, jog toks atsisakymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia byloje dalyvaujančių ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus (CPK 140 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia žemesnių instancijų teismų išvada negali sutikti. Nors pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pasirašytas RUAB „Statra“ direktoriaus ir profesionalaus teisininko – advokato, o iš pareiškimo turinio matyti, kad ieškovei suprantami atsisakymo nuo ieškinio padariniai (CPK 293 straipsnio 4 punktas, 294 straipsnis), tačiau akcentuotina, kad atsisakoma restruktūrizuojamos įmonės, kurios naudai buvo priimtas preliminarus teismo sprendimas (ieškinys tenkintas), ieškinio (plačiau žr. šios nutarties 2, 4–5 punktus).
Nepaisant to, kad restruktūrizavimo administratorius įmonės vadovo nepakeičia, tačiau jis, kaip minėta šios nutarties 19 punkte, prižiūri restruktūrizuojamos įmonės valdymo organų veiklą. Restruktūrizavimo proceso metu valdymo organų įgaliojimų apribojimas paskiriant administratorių ir šio pareiga prižiūrėti restruktūrizuojamos įmonės valdymo organų veiklą, susijusią su restruktūrizavimo plano vykdymu, lemia tai, kad teismai turėjo išsiaiškinti administratoriaus poziciją dėl klausimų, susijusių su restruktūrizavimo plano vykdymu.
Ieškovė nurodo, kad jos reikalavimo teisė atsakovei įtraukta į ieškovės balansą kaip įmonės trumpalaikis turtas, t. y. sudaro įmonės turto dalį; ji nurodyta restruktūrizavimo plane, kuriam pritarė įmonės kreditoriai. Nagrinėjant restruktūrizavimo bylas įrodinėjimo procesas yra specifinis, nes jose ginamas tiek privatus, tiek viešasis interesas, todėl teismas šiose bylose yra aktyvesnis nei dispozytyvumo bylose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje konstatavus viešojo intereso buvimą, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti visas aplinkybes (ar ginčo skola nurodyta restruktūrizavimo plane, kituose bendrovės buhalteriniuose dokumentuose ir pan.), kuriomis galėjo būti pažeidžiami ieškovės kreditorių interesai.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta netinkamai pritaikius ĮRĮ normas, susijusias su restruktūrizuojamos įmonės statusu, jos (restruktūrizuojamos įmonės) turto valdymu ir netinkamu CPK 42 straipsnio 2 dalies, 140 straipsnio 1 dalies normų aiškinimu ir taikymu.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi nutraukė UAB „Statra“ restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Akcentuotina, kad pagal ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatą, įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, šio straipsnio 1 dalies 1, 4 arba 5 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nutraukus ieškovės restruktūrizavimo bylą, bet esant bankroto bylos iškėlimo tikimybei, išlieka poreikis spręsti klausimą dėl ieškovės ieškinio atsisakymo, įvertinus pirmiau minėtų imperatyvių teisės normų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, nes teismai neatskleidė bylos esmės, ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), byla grąžintina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virgilijus Grabinskas
Egidijus Laužikas
