Pareiškimo Nr. DOK-4476/2022
Pareiškimo Nr. DOK-4477/2022
Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00574-2007-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
išnagrinėjo nuteistųjų A. L. (A. L.) ir V. U. (V. U.) pareiškimus dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nuteisti:
1.1. A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu trylikai metų, 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2011 m. birželio 22 d., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2009 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. gegužės 18 d.
1.2. V. U. – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2011 m. birželio 22 d. V. U. dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.
2. A. L. ir V. U. (taip pat D. C. bei I. T.) nuteisti už tai, kad tyčia itin žiauriai nužudė M. Š. ir sutrikdė visuomenės tvarką: 2007 m. rugpjūčio 6 d. apie 5.00 val. viešoje vietoje – stadione, esančiame Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, A. L. ir D. C., veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydami ginčijamą, bet nerealizuotą D. C. teisę – siekdami susigrąžinti iš M. Š. pastarojo pasisavintą D. C. megztinį, stadiono tribūnoje užpuolė M. Š., pastarajam D. C. kumščiu smogė į veidą, po to abu nukentėjusįjį pargriovė ir po keletą kartų įspyrė kojomis į įvairias kūno vietas. M. Š. ištrūkus ir ėmus bėgti, A. L. prisivijo nukentėjusįjį stadiono futbolo aikštėje, ranka sugriebė jį už peties, kumščiu smogė į veidą ir du kartus į petį bei atėmė ir numetė į šalį nukentėjusiojo turimą peilį. Tuo metu pribėgęs D. C. nukentėjusiajam penkis kartus smogė kumščiu ir du kartus spyrė koja į įvairias kūno vietas, jį pargriovė, po to D. C. ir A. L. atsiėmė iš nukentėjusiojo jo vilkėtą D. C. megztinį. A. L. ir D. C., toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, ir nuteistieji V. U. bei I. T., veikdami bendrininkų grupe, įžūliai elgdamiesi ir tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kerštaudami nukentėjusiajam už D. C. megztinio pasisavinimą ir vengimą grąžinti jį savininkui, neleisdami pargriautam nukentėjusiajam atsistoti ir pabėgti, tyčia rankomis ir kojomis kiekvienas sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius, daugiausia į galvą, taip pat į kitas kūno vietas, sukeldami nukentėjusiajam didelį skausmą ir kančias, jį nurengė. Po to I. T. ir D. C. ant nukentėjusiojo po keletą kartų metė betoninį luitą, o I. T. žalojamą nukentėjusįjį ir jam jau padarytus kūno sužalojimus nufilmavo mobiliojo ryšio telefonu. Šiais bendrais smurtiniais veiksmais A. L. ir V. U. (taip pat D. C. bei I. T.) padarė M. Š. kraujosruvą apatinės lūpos kairės pusės gleivinėje, odos nubrozdinimus abiejų kojų kelių, kairio klubo srityje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos – juosmens dešinės pusės, abiejų kaklo pusių, kairio peties, abiejų plaštakų srityse, muštai plėštą kairės plaštakos žaizdą, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, taip pat poodines kraujosruvas abiejų ausų, akių vokų, skruostų, nosies, momenų, pakaušio, smilkinių, kaktos, viršugalvio srityse, muštines žaizdas abiejų antakių išoriniuose kraštuose, galvos smegenų sumušimą kairio smegenų pusrutulio kaktinės skilties, dešinio pusrutulio momeninės dalies, dešinio pusrutulio kaktinės – momeninės dalių gilumos srityse, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Dėl galvos sužalojimų visumos nukentėjusiajam išsiliejo kraujas po minkštaisiais dešiniojo pusrutulio dangalais, o iš galvos smegenų sumušimo – kontuzinio židinio kraujas pratrūko į smegenų skilvelius, dėl to išsivystė koma ir 2007 m. rugpjūčio 10 d. M. Š. ligoninėje mirė.
3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartimi atmesti nuteistojo A. L. ir nuteistojo V. U. gynėjo O. Martinkaus apeliaciniai skundai.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 8 d. nutartimi atmesti nuteistojo A. L. ir nuteistojo V. U. gynėjo advokato A. Šliaupos kasaciniai skundai.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi atsisakyta atnaujinti baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. C. gynėjo V. Žarkovo pareiškimą.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
6. Abiejų nuteistųjų pareiškimuose nurodyti identiški argumentai, todėl šie argumentai nutartyje pateikiami kartu. Nuteistieji A. L. ir V. U., vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 2 punktu, prašo atnaujinti baudžiamosios bylos pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendį nagrinėjimą; jų padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jiems paskirtą subendrintą bausmę. Pareiškėjai nurodo:
6.1. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes neteisingai kvalifikuota nusikalstama veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Teismas netinkamai aiškino BK 129 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d nutarimą Nr. 18, kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-446/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-446/2010">2K-446/2010</a>, 2K-46-895/2015 ir kt., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“.
6.2. Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti ne tik objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, bet ir subjektyviuosius požymius. Tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko veika, savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas nužudymas. Šiuo atveju turi būti įrodyta ir kaltininko tyčia atimti nukentėjusiajam gyvybę. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia yra tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingus padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-446/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-446/2010">2K-446/2010</a>). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį, vietą (ar į gyvybiškai svarbius, ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Veikos pavojingumo suvokimas – tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviuosius požymius. Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina išsiaiškinti, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti paties įvykio. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.
6.3. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą bei ypatumą ir yra nustatoma, kad nukentėjusiajam jo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriu laikomas ir tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant gyvą žmogų ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų.
6.4. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, tarp pareiškėjų ir kitų nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti M. Š., viskas įvyko spontaniškai, be to, nenustatyta, kad pareiškėjai norėjo ir turėjo tikslą nužudyti nukentėjusįjį kankinant ar itin žiauriai ir kad tarp pareiškėjų ir kitų nuteistųjų buvo toks susitarimas. Pareiškėjai neturėjo tiesioginės ar netiesioginės tyčios nužudyti nukentėjusįjį, tiesiog buvo noras jį apkulti už tai, kad jis paėmė jų numestą megztinį, gurkštelėjo brendžio, atsikando sumuštinių, pasiėmė rūkalus, o J. K., buvusi su nukentėjusiuoju, pavogė jų telefoną. J. K. liudijo, kad jos draugas M. Š. buvo parverstas ant žemės ir spardomas, šie parodymai patvirtina, kad buvo tik tyčia padaryti kūno sužalojimus, bet ne nužudyti. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjai, veikdami bendrininkų grupe su kitais asmenimis, nužudė nukentėjusįjį, netinkamai išsprendė tyčios klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-412/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-412/2014">2K-412/2014</a>, 2K-46-895/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.). Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumos akivaizdu, kad nuteistieji, atlikdami nusikalstamus veiksmus, suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodytų padarinių, t. y. žmogaus sužalojimų, ir nors nužudymo padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nė vienas iš nuteistųjų parodymų davimo metu nenurodė, kad norėjo ir siekė nužudyti nukentėjusįjį. Priešingai, nuteistieji nuosekliai tvirtino, kad fiziškai smurtaudami prieš nukentėjusįjį norėjo tik jį pamokyti ir priversti prisipažinti dėl mobiliojo ryšio telefono, megztinio vagystės.
6.5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad susitarimas nužudyti nukentėjusįjį buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu (smūgiuojant rankomis ir kojomis) intensyviai suduodant daugybinius smūgius, išrengiant, tačiau, kaip minėta, jokio išankstinio susitarimo nužudyti nebuvo.
6.6. Teismas nenustatė, kurie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant gyvam, o kurie – po mirties, ne faktiniais duomenimis, o tik spėjimo būdu nustatė, kad nukentėjusysis dėl stiprių smūgių patyrė didelius fizinius skausmus ir kančias, t. y. buvo nužudytas kankinant ar kitaip itin žiauriai. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad byloje svarbu išsiaiškinti ne tik panaudoto smurto intensyvumą bei trukmę, bet ir padarytų sužalojimų skaičių ir lokalizaciją; nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininkas suvokia itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, smurtaudami prieš nukentėjusįjį, buvo abejingi padariniams, todėl nėra pagrindo pareiškėjų veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą, padarytą kankinant ar itin žiauriai.
6.7. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjų (ir kitų nuteistųjų) veiksmų – smūgiavimo rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas ir padarinių – mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl visi buvo nusikaltimo bendravykdžiai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir veikė tyčia; nors nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris nuteistasis į kurią konkrečiai vietą sudavė smūgius, tačiau atsižvelgiant į tai, kad visi nuteistieji, siekdami tų pačių padarinių, tyčia sudavė smūgius M. Š. į galvą ir kitas gyvybei svarbias kūno vietas, padarydami sužalojimus, kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, laikytina, kad jie veikė bendrai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais, prielaidomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LTY5Ny8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268-697/2018">2K-268-697/2018</a>, 2K-224-942/2016, 2K-67-746/2015, 2K-232/2014, 2K-619/2012, 2K-P-218/2009). Eksperto išvadoje nėra nė žodžio apie tai, kad nukentėjusysis prieš mirtį būtų kentėjęs, nenurodyta, ar mirtis ištiko iš karto ar ne ir t. t. Pirmosios instancijos teismas neapklausė eksperto apie mirties pasekmes ir nuosprendį grindė spėlionėmis. Kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą buvo grindžiama daugybės sužalojimų padarymu, jų lokalizacija (suduodant smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbią – galvą), bet teismas net nenustatė ir nesiaiškino, kieno iš nuteistųjų smūgiai nukentėjusiajam buvo mirtini.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistųjų A. L. ir V. U. pareiškimai dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestini.
8. Abiejų nuteistųjų pareiškimai dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo paduoti BPK 451 straipsnio 2 punkto pagrindu teigiant, kad bylą išnagrinėję teismai aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami jų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (nužudymas kitaip itin žiauriai), ir prašoma perkvalifikuoti veiką į BK 129 straipsnio 1 dalį, nustatantį atsakomybę už paprastą tyčinį nužudymą. Prašymas argumentuojamas tuo, kad nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti, nenustatyta pareiškėjų tyčia nužudyti (buvo tik tyčia padaryti kūno sužalojimus), kad jie turėjo tikslą nužudyti nukentėjusįjį itin žiauriai ir kieno iš nuteistųjų smūgiai nukentėjusiajam buvo mirtini.
9. Pagal BPK 451 straipsnio 2 punktą baudžiamoji byla atnaujinama, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką.
10. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 451 straipsnyje nustatytais bylų atnaujinimo pagrindais ir sąlygomis, baudžiamosios bylos dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo gali būti atnaujinamos tik tuo atveju, kai pagal nuosprendžiuose ar nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti esant akivaizdžią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ir tokią išvadą galima daryti be papildomo tyrimo, t. y. konstatavus aiškią nuosprendžiu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktį pritaikyto baudžiamojo įstatymo normai. Baudžiamosios bylos atnaujinimo procese toje byloje nustatytos aplinkybės nekvestionuojamos (preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai) ir iš naujo netiriamos, įrodymai neanalizuojami ir nevertinami.
11. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: šios veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš jį ir po jo bei kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020).
12. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų kankindamas ar kitaip itin žiauriai, t. y. nužudymas kvalifikuojamas pagal šį BK 129 straipsnio 2 dalies punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Pagal teismų praktiką nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų skaičių, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-252/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-252/2011">2K-252/2011</a>, 2K-253/2011, 2K-146/2014, 2K-235-222/2016, 2K-316-1073/2018).
13. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje išnagrinėtus įrodymus, nustatyta, kad pareiškėjai A. L. ir V. U., veikdami bendrininkų grupe kartu su D. C. bei I. T., rankomis ir kojomis, o D. C. bei I. T. – dar ir betono luitais, sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam M. Š. į įvairias kūno vietas, daugiausia – į galvos sritį. Nuo mažiausiai 35 trauminiais poveikiais padarytų sužalojimų (kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusysis buvo žalojamas gana ilgą laiką – ne mažiau kaip 20 min., jis šaukė ir dejavo iš skausmo), tyčiojimosi jį nurengiant (A. L. nunešus paslėpti nuo nukentėjusiojo nurengtus drabužius), I. T. filmuojant žalojamą nukentėjusįjį mobiliuoju telefonu, nukentėjusysis patyrė didelių fizinių bei dvasinių kančių. Be to, kaip nustatyta byloje, visi sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti jam esant gyvam. Taip žalodami nukentėjusįjį pareiškėjai neabejotinai suprato, kad elgiasi itin žiauriai. Nuo sužalojimų, patirtų dėl suduotų daugybinių smūgių į galvos veidinės ir smegeninės dalių sritis, visumos, dėl patirtos sunkios galvos traumos M. Š. mirė ligoninėje praėjus kelioms dienoms po įvykio (t. y. rugpjūčio 10 d.).
14. Teismai nustatė, kad pareiškėjai kartu su kitais byloje nuteistais asmenimis veikė bendrais tarpusavyje suderintais veiksmais, jų veiksmus jungė bendras motyvas – kerštas už nukentėjusiojo padarytą D. C. megztinio vagystę, jų susitarimas bendrai veikti pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad jie pritaria vienas kito veiksmams, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką neturi reikšmės tai, kad nenustatytas išankstinis susitarimas tarp bendrininkų nužudyti nukentėjusįjį. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-147-489/2021).
15. Be kita ko, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai, kad pagal šios bylos aplinkybes nėra galimybės nustatyti, ar vieno, dviejų ar visų keturių nuteistųjų suduoti smūgiai sukėlė mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam, neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų padarytos veikos juridinio vertinimo klausimą. Kadangi pareiškėjai kartu su kitais bendrininkais dalyvavo nukentėjusiojo gyvybės atėmimo procese, todėl jie visi yra nusikaltimo bendravykdžiai. Pareiškėjai suprato vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė savo veiksmų pavojingumą nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Bylą išnagrinėjęs ir teisės taikymo aspektu ją patikrinęs kasacinės instancijos teismas pritarė žemesnės instancijos teismų išvadoms dėl nustatytų pareiškėjų veiksmų atitikties nusikalstamos veikos, nurodytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams.
16. Pareiškimuose nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė eksperto apie mirties pasekmes, ne faktiniais duomenimis, o tik spėjimo būdu nustatė, kad nukentėjusysis dėl stiprių smūgių patyrė didelius fizinius skausmus ir kančias, nes eksperto išvadoje nenurodyta, kad nukentėjusysis prieš mirtį būtų kentėjęs, yra susiję su bylos įrodymų tyrimu ir vertinimu, vadovaujantis BPK nustatytais reikalavimais. Tokie argumentai nėra pagrindas atnaujinti bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
17. Pagal teismų sprendimuose nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamojo įstatymo straipsnį, lengvinantį pareiškėjų teisinę padėtį (BK 129 straipsnio 1 dalį). Tenkinti nuteistųjų pareiškimus ir atnaujinti baudžiamąją bylą nėra pagrindo, nurodyto BPK 451 straipsnyje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų A. L. (A. L.) ir V. U. (V. U.) pareiškimus dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Alenas Piesliakas
Aurelijus Gutauskas
