Civilinė byla Nr. 3K–3–348/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.3; 42.9; 114.9
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės,,VIPS kompanija“ ieškinį atsakovui Kauno rajono savivaldybei dėl įsiskolinimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas B. B. individuali įmonė prašė priteisti iš atsakovo 2 387 137,70 Lt.
Ieškovas nurodė, kad įmonė, vadovaudamasi 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymu,,Dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų ir kai kurių kategorijų pareigūnų, tarnautojų bei kitų asmenų važiavimo keleiviniu transportu išlaidų kompensavimo tvarkos“ (toliau – Įstatymu) ir Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 98,,Dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų ir kai kurių kategorijų pareigūnų, tarnautojų bei kitų asmenų važiavimo keleiviniu transportu išlaidų kompensavimo tvarkos“, Kauno rajone nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1999 m. birželio 1 d. vežė keleivius artimojo priemiesčio maršrutais. Be to, dėl keleivių pervežimo įmonė ir užsakovas (atsakovas) kasmet sudarydavo atskiras sutartis. Įmonė privalėjo vežti lengvatas turinčius keleivius, o užsakovas – kompensuoti vežėjui nuostolius.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas nevykdė Įstatyme nustatytos pareigos kompensuoti vežėjo patirtus nuostolius už vežimą keleivių, nurodytų Įstatymo 3 straipsnyje. Atsakovas tik kiekvieną mėnesį mokėjo fiksuoto ir vienodo dydžio nedideles dotacijas už nepelningus maršrutus.
Ieškovas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo pareikšti, motyvuodamas tuo, kad buvo suklaidintas atsakovo veiksmų, tikėjosi nuostolių atlyginimo ir dėl to į teismą iki 2003 m. spalio 13 d. nesikreipė. Atsakovas 1999-2000 m. kreipėsi į valstybines institucijas, prašydamas, kad įmonės patirti nuostoliai būtų pripažinti valstybės vidaus skola. Be to, įmonės turtinė padėtis, atsakovui nevykdžius įstatymo nustatytos prievolės atlyginti vežėjo patirtus nuostolius, tapo labai sunki, dėl to įmonė nebegalėjo toliau vykdyti savo veiklos.
Ieškovo B. B. IĮ teisių perėmėja yra UAB,,VIPS kompanija“.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2005 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) atnaujino ieškovui ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl nuostolių priteisimo; 2) priteisė ieškovui iš atsakovo 2 387 137,70 Lt nuostolių atlyginimo; 3) priteisė ieškovui iš atsakovo 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4 straipsnio 1 dalies, 176 straipsnio nuostatomis. Teismas konstatavo, kad atsakovo pareigą atlyginti vežėjui nuostolius dėl važiavimo lengvatas turinčių keleivių pervežimo reglamentuoja Įstatymo (1996 m. sausio 1 d. redakcijos 7 straipsnio 1 dalies; 1997 m. gruodžio 24 d. redakcijos 6 straipsnio 1 dalies) ir Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 98 nuostatos. Teismas atsakovo atliktus mokėjimus laikė ne ieškovo reikalaujamu nuostolių kompensavimu, o vežėjo dotavimu už keleivių pervežimą nuostolingais maršrutais. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad atsakovas ieškovui kiekvieną mėnesį mokėjo fiksuoto dydžio sumą – 6248,50 Lt, tai neatitinka minėtų Įstatymo ir Vyriausybės nutarimo nuostatų dėl visiško vežėjų nuostolių už lengvatas turinčių keleivių vežimą atlyginimo. Teismas nurodė, kad susisiekimo ministro 1998 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. 64 patvirtina, jog vežėjų dotavimo ir nuostolių kompensavimo sąvokos yra skirtingos. Teismas konstatavo, kad prašomos priteisti nuostolių sumos dydį patvirtina ieškovo pateikti aktai. Be to, skolą ne kartą pripažino pats atsakovas, tai patvirtina byloje esantys atsakovo administracijos raštai. Teismas svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikė aplinkybę, kad, dar nesuėjus ieškinio senaties terminui, ieškovas ne kartą kreipėsi tiek į atsakovą, tiek į kitas institucijas dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovas atsakovo buvo suklaidintas, šiam žadant iš valstybės biudžeto gauti finansavimą vežėjo nuostoliams atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: priteistus iš atsakovo nuostolius sumažino iki 2 222 133,70 Lt.
Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 1964 m. CK 176 straipsnio, Įstatymo normas. Teisėjų kolegija priteistą sumą sumažino 165 604 Lt, kuriuos atsakovas yra sumokėjęs kaip nuostolių, patirtų vežant keleivius nemokamai ir lengvatinėmis sąlygomis, kompensaciją. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 4 dalį ieškiniams, pareiškiamiems dėl krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo, taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalis yra specialioji teisės norma CK 84 straipsnio 4 dalies normos atžvilgiu. Pagal šias normas senaties terminai ieškiniui šioje byloje pareikšti visiškai pasibaigė 2001 m. birželio 1 d. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą, tačiau teismas atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.
Teismai nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 nuostatomis, pažeidė CK 1.5, 1.31 straipsnių ir Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 159-160 straipsnių nuostatas. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo interesus, nesiekė ir neieškojo viešųjų interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad ieškovo kreipimasis į Kauno rajono savivaldybę, kitas valstybines institucijas, išskyrus teismą, yra svarbi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Teismai nenustatė ir nemotyvavo, kokios trukmės ieškinio senaties terminą šio ginčo atveju nustato įstatymas, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ši eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta.
2. Teismai pažeidė CPK 17, 159, 176, 177, 250 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies normas, nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatomis.
Vežėjo patirti nuostoliai, jam vežant keleivius, turinčius įstatymo suteiktas lengvatas važiuoti nemokamai arba mokėti tik dalį važiavimo kainos, buvo viena iš esminių bylos aplinkybių. Tokių nuostolių apskaičiavimo ir atsiskaitymo formą nustatė Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 98, kurio 6 punkte nurodyta, kad miestų (rajonų) savivaldybės atsiskaito su vežėjais pagal sudarytas su jais sutartis. Teismas, nustatydamas vežėjo patirtus nuostolius, rėmėsi vežėjo vienašališkai surašytais aktais, o ne sutartimi. Teismai netikrino ir nevertino šių aktų įrodomosios reikšmės, jų leistinumo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad šie aktai buvo surašyti vienašališkai, prie aktų nėra pridėta jokių juose nurodytus skaičius pagrindžiančių dokumentų, iš viso nėra aišku, kuo remiantis jie buvo surašyti ir ar tokie duomenys gali būti patikimi. Aktuose nurodytos sumos yra netikslios – sumos buvo suapvalintos iki lito. Aktuose nėra jokių tuo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnyje nurodytų privalomų rekvizitų.
Teismai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo pateiktų dokumentų (Kauno rajono mero 2001 m. kovo 13 d. rašto Nr. 87 ir kt.), kuriuose nurodyta, jog atsakovas nepripažįsta skolos, taip pat nurodyti argumentai, kuriais remiantis ši skola nepripažįstama.
Teismai nevisiškai ištyrė, išaiškino esmines bylos aplinkybes, susijusias su valstybės pareiga skirti lėšų važiavimo išlaidoms atlyginti. Teismas neįvertino valstybės įtraukimo į bylos nagrinėjimą būtinumo. Teismas nevertino atsakovo pateiktų raštų, adresuotų Finansų ministerijai, Finansų ministerijos atsakymo.
3. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie įstatyme įtvirtintą valstybės pareigą skirti lėšų išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu taikymo, kompensuoti ir. visiškai neištirdamas šios aplinkybės, pažeidė CPK 266 straipsnio nuostatas.
4. Teismas pažeidė CPK 161, 243 straipsnių nuostatas. Atsakovas, skirtingai nei ieškovas, bylą vedė pats, tačiau teismas neišaiškino šalims jų teisių ir pareigų. Teismas turėjo suprasti, kad atsakovas nesugeba tinkamai ginti savo teisių ir kad bylos esmė yra tiesiogiai susijusi su viešuoju interesu, tačiau nesiėmė priemonių, kad jam būtų atstovaujama procese.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovas kasaciniame skunde neteisingai aiškina materialinės teisės normas. Šioje byloje taikytinas ne Kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas dvejų metų ieškinio senaties terminas, o 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kelių transporte kodekse nurodytas dvejų metų ieškinio senaties terminas buvo nustatytas ieškinio reikalavimas, kylantiems iš pervežimo šalių tarpusavio pretenzijų dėl žalos atlyginimo. Šioje civilinėje byloje yra nagrinėjamas kitokio pobūdžio reikalavimas.
Atsakovas atsiliepimuose į ieškinį, reikalaudamas taikyti ieškinio senatį, pripažino ir rėmėsi 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai kasaciniame skunde keičia savo poziciją.
Be to, atsakovas nepagrįstai reikalavo taikyti ieškinio senaties terminą, nes ieškovas iš esmės jo nebuvo praleidęs. Iš ieškovo pateiktų byloje duomenų matyti, kad atsakovas iš esmės buvo pripažinęs ir patvirtinęs B. B. įmonės reikalavimo pagrįstumą.
Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties pradžios pabaigos, praleidimo priežasčių svarbumo yra susiję su faktų klausimais, dėl to neturėtų būti nagrinėjami kasacinėje instancijoje.
Teismai nepažeidė Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 nuostatų.
2. Iš byloje pateiktų 1996-1999 m. sutarčių nuorašų matyti, kad jose visai nebuvo reglamentuota vežėjo nuostolių apskaičiavimo tvarka. Ieškovui liko vienintelis priimtinas būdas apskaičiuoti jo patirtus nuostolius – pagal ieškovo surašytus aktus.
Teismai, tenkindami ieškinį, rėmėsi ne vien tik šiais aktais, bet ir kitais įrodymais, tarp jų ir Kauno rajono savivaldybės dokumentais, jos atsakingų pareigūnų padarytais B. B. įmonės patirtų nuostolių konstatavimais.
Nepagrįstas yra kasacinio skundo argumentas, kad teismai neanalizavo atsakovo 2001 m. kovo 13 d. rašto Nr. 87. Jokie atskiri atsakovo pareigūnų raštai nepaneigia daugelio kitų atsakovo rašytų dokumentų, patvirtinančių ieškinį.
Teismai išanalizavo ir tinkamai įvertino visus atsakovo argumentus.
3. Teismai nepažeidė CPK 266 straipsnio reikalavimų.
4. Teismai nepažeidė CPK 161, 243 straipsnių reikalavimų.
k o n s t a t u o j a :
Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.
1. 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. I-1047 „Dėl važiavimo keleivinius transportu lengvatų ir kai kurių kategorijų pareigūnų tarnautojų bei kitų asmenų važiavimo keleiviniu transportu išlaidų kompensavimo tvarkos“ 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas nustato asmenų, kuriems taikomos lengvatos, kategorijas, lengvatų rūšis, išlaidų už naudojimąsi keleiviniu transportu kompensavimo ir išmokėjimo tvarką, vežėjų galimų ir patirtų nuostolių kompensavimo šaltinius ir tvarką. Šioje normoje yra nuostata, kad vežėjams, pervežusiems lengvatas įstatymų turintiems išvardytiems asmenims, turėjo būti kompensuotos jų patirtos išlaidos.
To paties įstatymo 6 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuostoliai dėl lengvatų, nustatytų šio įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos vežėjams kompensuojami atitinkamai iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje buvo išvardyti asmenys, turintys teisę naudotis keleivinio transporto lengvatomis. Taigi šio įstatymo esmė nagrinėjamoje byloje reiškia tai, kad vežėjas neturi patirti nuostolių dėl įstatymu nustatytų lengvatų kai kuriems asmenims. Jos turi būti atlygintos iš Įstatymo nustatytų finansinių šaltinių.
Šalys sudarė sutartį dėl asmenų, kurių važiavimui taikomos įstatymo nustatytos lengvatos. Teismai nustatė, kad ieškovas (vežėjas) savo įsipareigojimus vykdė. Atsakovas (kita sutarties šalis) neįrodė, kad ji ieškovui sumokėjo už suteiktas paslaugas. Be to, atsisakymas kompensuoti už vežimo paslaugas patvirtina prievolės neįvykdymą. Taigi atsakovas privalo kompensuoti (sumokėti) ieškovui už įstatymo nurodytų vežėjo atliktą keleivių, turėjusių lengvatas, vežimą.
2. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje - bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius jo turėtų pervežimo nuostolių dydį. Remdamasis CPK 177 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nustatyta, kad tie duomenys nustatomi šiomis šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas apie atlygintinos kompensacijos dydį. Be to, tikslus kompensacijos dydis yra fakto klausimas. Minėta, kad kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
3. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas remiasi to paties straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad ieškiniams, pareiškiamiems dėl krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo, taikomi sutrumpinti senaties terminai, nurodyti CK 453 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad pretenzijų ir ieškinių pareiškimo tvarką ir ieškinio senaties terminus ginčuose, kylančiuose iš pervežimo, nustato transporto šakų įstatymai arba tarptautinės sutartys.
Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 56 straipsnyje nustatyti sutrumpinti pretenzijų ir ieškinio dėl reikalavimų, kylančių iš vežimo sutarties, pareiškimo teismui terminai. Tačiau šiuo atveju ginčas kilo ne tarp konkrečių pervežimo sutarties subjektų dėl vežimo sutarties įvykdymo ar neįvykdymo, bet dėl kompensavimo už pervežimą pagal atskirą, lengvatas nustatantį įstatymą. Taigi šiuo atveju taikomas bendras (trejų metų) ieškinio senaties terminas. Net jei jis būtų laikomas praleistu, teismai jo praleidimo priežasčių svarbą vertino. Kitaip kasacinis teismas aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties terminu, nevertina (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Bronius Pupkovas
