Civilinė byla Nr. e3K-3-32-701/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11283-2023-1
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.2.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Solicaras“ (buvęs pavadinimas UAB „Solikar Group“) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Group“ pareiškimą (skundą) suinteresuotam asmeniui I. S. (I. S.) dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dėl baudos skyrimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pareiškimo dėl darbo ginčų komisijos paskirtos baudos už sprendimo nevykdymą kvalifikavimą, teritorinio teismingumo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja (toliau – ir darbdavė) pateikė teismui pareiškimą (skundą), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Vilniaus DGK) 2023 m. liepos 4 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-11507/2023 (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir atmesti I. S. (toliau – ir darbuotojas) prašymą dėl baudos skyrimo.
3. Pareiškime (skunde) nurodyta, kad Vilniaus DGK, išnagrinėjusi darbuotojo prašymą dėl baudos skyrimo darbdavei už Vilniaus DGK 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo patvirtinta šalių taikos sutartis darbo bylose APS-131-4764/2023 ir APS-131-6759/2023, nevykdymą, skundžiamu sprendimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 232 straipsnio 1 dalimi, patenkino darbuotojo prašymą ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai iš darbdavės po 500 Eur baudą (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną (visą) praleistą atsiskaityti savaitę nuo 2023 m. gegužės 3 d. Vilniaus DGK sprendimo DGKS-2407 priėmimo dienos – 2023 m. gegužės 3 d. – iki įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius. Darbdavės teigimu, skundžiamas sprendimas, kuriuo jai paskirta maksimali bauda už ankstesnio Vilniaus DGK sprendimo, kuriuo patvirtinta šalių taikos sutartis, nevykdymą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes bauda paskirta už laikotarpį, kai ji dar neturėjo prievolės vykdyti Vilniaus DGK 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo, nes šis nebuvo įsiteisėjęs, be to, nustatytas baudos dydis yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis pažeidimo pobūdžio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartimi ieškinį (kaip įvardyta nutartyje) atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui ir grąžino šį ieškinį jį padavusiam asmeniui, išaiškino ieškovei, kad ji su ieškiniu turi teisę kreiptis į Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.
5. Teismas nurodė, kad ieškinys turėjo būti teikiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsnio taisykles. Kadangi atsakovo gyvenamoji vieta yra Šakių r., (duomenys neskelbtini), tai ieškovės ieškinį atsisakoma priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
6. Teismo vertinimu, tai, kad darbuotojo prašymą nagrinėjo Vilniaus DGK, nekeičia teismingumo, nes kreipimasis į teismą nelaikomas darbo ginčų komisijos sprendimo peržiūrėjimu apeliacine tvarka.
7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Solicaras“ atskirąjį skundą, 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartį.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbdavė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, pateikė teismui ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės. Nurodęs, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus UAB „Solicaras“ argumentus, jog teritorinį bylos teismingumą nustato darbo ginčų komisija ir teismas, spręsdamas ieškinio darbo byloje priimtinumo klausimą, neturėtų vertinti teismingumo klausimų.
9. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi DK 231 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad CPK 411 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė darbuotojui, ne darbdaviui, pasirinkti teikti ieškinį pagal bendrąsias teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas buvo dirbamas, yra dirbamas ar turėjo būti dirbamas, taigi darbdavės UAB „Solicaras“ ieškiniui turėtų būti taikomos bendrosios teismingumo taisyklės (DK 215 straipsnio 2 dalis, CPK 29 straipsnis).
10. Bylos duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepakankami nustatyti, kad vieta, kurioje darbas buvo dirbamas ar turėjo būti dirbamas, yra Vilniuje. Darbo sutartyje nustatyta, kad darbuotojas dirbs UAB „Solikar Group“ padalinyje – Kaune, Maironio g. 26B. Duomenų apie kitokią darbo vietą nepateikta. Taigi darbdavė nepagrindė argumento dėl ieškinio padavimo pagal darbo vietą Vilniuje.
11. Apeliacinės instancijos teismas pateikė nuorodą į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.17 straipsnio 1 dalį, kurioje reglamentuojami asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, nurodė, kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nustatant gyvenamąją vietą yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Teismas pažymėjo, kad užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Taigi sprendžiant dėl darbuotojo gyvenamosios vietos nustatymo šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, ar jis ieškinio pareiškimo teismui metu tęsė darbo santykius Lietuvoje, ar jam pagal galiojančius teisės aktus buvo privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą.
12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių 2021 m. kovo 29 d. sudarytoje darbo sutartyje (nutraukta 2023 m. kovo 3 d.) darbuotojo, Ukrainos piliečio, gyvenamoji vieta nurodyta Kauno r., (duomenys neskelbtini). Prašyme skirti baudą už Vilniaus DGK 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo nevykdymą nurodyta darbuotojo gyvenamoji vieta Ukrainoje, (duomenys neskelbtini). 2022 m. balandžio 5 d. darbuotojo deklaruota gyvenamoji vieta nurodyta Šakių r., (duomenys neskelbtini).
13. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo gyvenamoji vieta Lietuvoje yra būtent Šakių r., (duomenys neskelbtini). Tai paskutinė žinoma darbuotojo gyvenamoji vieta Lietuvoje, darbdavė nepateikė įrodymų, kad gyvenamoji vieta nurodytu adresu būtų buvusi darbuotojui suteikta būtent jos ar kitaip sieta būtent su šalių tarpusavio darbo teisiniais santykiais, kurie yra nutrūkę. Darydamas pirmiau nurodytą išvadą dėl darbuotojo gyvenamosios vietos, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad darbuotojas turi kitų darbo teisinių santykių Lietuvos Respublikoje, nėra kitų duomenų apie jo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir jis pats darbo sutartyje patvirtino gyvenamąją vietą nurodytu adresu Šakių rajone.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu UAB „Solicaras“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti jos pareiškimą dėl skundžiamo sprendimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas neteisingai nustatė DK 232 straipsnio pagrindu kilusio šalių ginčo pobūdį; nepagrįstai vertino, kad tai savarankiškas, individualus darbo ginčas dėl teisės ir, vadovaujantis DK 215 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, taikant bendrąją, CPK 29 straipsnyje įtvirtintą, teisingumo taisyklę, ieškinys šiuo atveju turi būti reiškiamas pagal atsakovo (darbuotojo) gyvenamąją vietą. Kilęs ginčas neatitinka DK 213 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos individualaus ginčo dėl teisės sampratos. Baudos skyrimo klausimas yra susijęs ne su darbdavio iš darbo santykių kylančių pareigų pažeidimu, bet su darbo ginčą išnagrinėjusio organo priimto sprendimo, kaip vykdytino dokumento DK 230 straipsnio 2 dalies ir CPK 584 straipsnio nuostatų prasme, nevykdymu ar netinkamu vykdymu. DK 232 straipsnyje įtvirtintas papildomas darbuotojo teises vykdymo procese užtikrinantis teisių gynimo būdas – kreipimasis į darbo ginčų komisiją dėl baudos darbdaviui skyrimo. Tai vykdymo proceso sudedamoji dalis. Darbo ginčų komisijos sprendimas skirti baudą, vadovaujantis DK 232 straipsnio 3 dalimi, gali būti skundžiamas teismui, skirtingai nei savarankiško darbo ginčo dėl teisės atveju (DK 231 straipsnio 4 dalis).
14.2. Teismas neteisingai taikė teismingumą reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį (ginčas dėl baudos skyrimo vykdymo procese), kad tai yra vykdymo proceso sudedamoji dalis, kad ginčas nagrinėtinas CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka, taikytinos teismingumo taisyklės, nustatytos vykdymo procese, o ne CPK 29 straipsnyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė. Vykdymo procesą darbuotojas gali inicijuoti pateikdamas skundžiamą Vilniaus DGK sprendimą priverstinai vykdyti antstoliui CPK 650 straipsnyje nustatyta tvarka pagal skolininko (darbdavio) buveinės vietą (CPK 590 straipsnio 1 dalis, 651 straipsnio 2 dalies 2 punktas). UAB „Solicaras“ buveinė yra Vilniaus mieste. Darbuotojas skundžiamą Vilniaus DGK sprendimą yra pateikęs vykdyti antstoliui, kurio veiklos teritorija yra Vilniaus mieste. Vadovaujantis CPK 590, 593, 594 straipsnių nuostatomis, pareiškimai teismui nagrinėjami apylinkės teisme, kurio veiklos teritorijoje yra vykdomojo dokumento vykdymo vieta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų
15. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
16. Nagrinėjamoje byloje pateiktame kasaciniame skunde keliamas UAB „Solicaras“ pareiškimo (skundo) dėl Vilniaus DGK 2023 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo, vadovaujantis DK 232 straipsnio 1 dalimi, UAB „Solicaras“ buvo paskirta bauda už Vilniaus DGK 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo nevykdymą, teismingumo klausimas.
17. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį (kaip įvardyta nutartyje), konstatavęs, kad šis neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismas taikė CPK 29 straipsnyje nustatytą teismingumo taisyklę, nustatęs, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Šakių r., (duomenys neskelbtini), nurodė kreiptis į Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, nutartį paliko nepakeistą.
18. UAB „Solicaras“ kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamo kvalifikavo ginčą ir netinkamai aiškino bei taikė teismingumą reglamentuojančias teisės normas. Dėl šių teisinių argumentų pagrįstumo teisėjų kolegija ir pasisakys.
Dėl teisinio ginčo kvalifikavimo
19. Pagal CPK 2 straipsnį, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Tinkamas įstatymo taikymas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. UAB „Solicaras“ nesutinka su teismų išvadomis dėl kilusio ginčo pobūdžio – kad tai savarankiškas, individualus darbo ginčas dėl teisės, teigia, kad toks kvalifikavimas neatitinka Darbo kodekso nuostatose (213 straipsnio 1 dalyje, 230 straipsnyje, 231 straipsnio 4 dalyje, 232 straipsnyje), taip pat Civilinio proceso kodekso nuostatose (584 straipsnyje) įtvirtinto teisinio reguliavimo, ginčas dėl darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK) paskirtos baudos už sprendimo nevykdymą laikytinas vykdymo proceso sudedamąja dalimi (ginčas kilęs vykdymo procese).
21. DK 213 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbo ginčų apibrėžtis – nustatyta, kad tai darbo santykių dalyvių nesutarimai, kylantys iš darbo ar su jais susijusių teisinių santykių. Pagal ginčo objektą ir subjektus, dalyvaujančius darbo ginče, darbo ginčai skirstomi į: darbo ginčus dėl teisės (individualūs darbo ginčai dėl teisės ir kolektyviniai darbo ginčai dėl teisės); kolektyvinius darbo ginčus dėl interesų (nurodyto straipsnio 2 dalis). Individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio (3 dalis).
22. DK 216 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančius organus, nustatyta, kad: darbo ginčus dėl teisės nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas (1 dalis); darbo ginčai dėl teisės gali būti nagrinėjami komerciniame arbitraže pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, jeigu dėl tokio nagrinėjimo sutaria darbo ginčo šalys vėliau, negu kilo ginčas (2 dalis). Pastaroji nuostata nagrinėjamoje byloje nėra aktuali, nes jos taikymo sąlygos nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantis organas turi teisę priimti DK 217 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytus sprendimus. Darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje ir teisme reglamentuoja DK 220 straipsnis. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl DK 216, 220 straipsnių aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarkos ir darbo ginčo šalys nėra sutarusios dėl jo nagrinėjimo komerciniame arbitraže, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į darbo ginčų komisiją. Jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (CPK 412 straipsnio 1 dalis). Individualūs darbo ginčai dėl teisės, kurie nagrinėjami tiesiogiai teisme, t. y. kurių atvejais netaikytina privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, reglamentuojami, pavyzdžiui, DK 105 straipsnio 2 dalyje, 171 straipsnio 14 dalyje, 220 straipsnio 3 dalyje ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019 34 punktą). Prašymas išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės teikiamas darbo ginčų komisijai prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje yra darbuotojo darbovietė (CK 223 straipsnio 3 dalis).
23. Pagal DK 231 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčo nagrinėjimą teisme, įtvirtintą teisinį reguliavimą darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso nuostatomis (1 dalis). Pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Civilinio proceso kodekse nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Ginčo šalis, pareiškusi ieškinį teisme, vadinama ieškovu, o kita šalis – atsakovu (nurodyto straipsnio 3 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis). Teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (7 dalis).
24. DK 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus šio kodekso 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. Darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas jam įsiteisėjus, išskyrus atvejus, kai jis ar sprendimo dalis turi būti įvykdyti skubiai (DK 230 straipsnio 1 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (DK 230 straipsnio 2 dalis).
25. DK 232 straipsnyje įtvirtinta, kad kai darbdavys nevykdo darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties, darbuotojo prašymu darbo ginčų komisija priima sprendimą skirti darbdaviui iki 500 eurų baudą už kiekvieną praleistą savaitę nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius. Bauda priteisiama darbuotojo naudai (1 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas skirti baudą yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (nurodyto straipsnio 2 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl baudos dydžio ir pagrįstumo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka (3 dalis).
26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo nė viena iš ginčo šalių per įstatyme (DK 231 straipsnis) nustatytą terminą nepareiškia teisme ieškinio dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, tampa privalomu bei vykdomuoju dokumentu (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) ir yra vykdomas CPK nustatyta tvarka, už jo nevykdymą darbdaviui gali būti skiriama bauda (DK 232 straipsnis). Taigi įsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, gali būti vertinamas kaip individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo iš esmės ir galutinai išspręstas individualus darbo ginčas dėl teisės – nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai darbo ginčo šalių santykiai. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019 36, 38 punktus).
27. Apibendrindama pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija nurodo, kad individualus darbo ginčas dėl teisės ir ginčas (plačiąja prasme) dėl sprendimo, priimto išnagrinėjus darbo ginčą dėl teisės, nevykdymo pasekmių taikymo – baudos darbdaviui skyrimo – negali būti tapatinami. DK 232 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamu pagrindu kylantis ginčas nėra savarankiškas darbo ginčas dėl teisės, nes neatitinka DK 213 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos individualaus darbo ginčo dėl teisės sampratos. Baudos skyrimo klausimas yra susijęs ne su darbdavio iš darbo santykių kylančių pareigų pažeidimu, bet su darbo ginčą išnagrinėjusio organo priimto sprendimo nevykdymu (netinkamu vykdymu). Minėta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (DK 230 straipsnio 2 dalis, CPK 587 straipsnio 9 punktas).
28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 232 straipsnyje įtvirtintas baudos skyrimo darbdaviui institutas laikytinas sprendimo, priimto DGK ar teismo, vykdymo proceso dalimi. Jis skirtas papildomai darbuotojo teisių apsaugai vykdymo procese. Darbuotojas, kurio naudai, išnagrinėjus darbo ginčą dėl teisės, priimto sprendimo darbdavys nevykdo, gali pasinaudoti įstatyme įtvirtinta diskrecija prašyti darbdaviui skirti baudą, kuri pagal įstatymą priteisiama darbuotojo naudai. Tokiu būdu, darbo ginčų komisijai nustačius pagrindą darbdaviui taikyti aptariamą sankciją, iš esmės kompensuojami darbuotojo patiriami nepatogumai dėl sprendimo nevykdymo, o darbdavys skatinamas jį įvykdyti.
29. Pirmiau aptartų ginčų skirtumą pagrindžia, be kita ko, DK 231 straipsnio 4 dalyje ir DK 232 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas skirtingas teisinis reguliavimas dėl galimybės teismui apskųsti ir teismo teisės peržiūrėti atitinkamą DGK sprendimą.
30. Nagrinėjamu atveju darbuotojo I. S. ir darbdavės UAB „Solicaras“ darbo ginčas dėl teisės (darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir delspinigių) buvo kilęs ir nagrinėtas darbo ginčų komisijoje bei išspręstas priėmus 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą, kuriuo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir darbo byla nutraukta DK 224 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Įsiteisėjus šiam sprendimui darbuotojas dar kartą kreipėsi į DGK, tik jau su prašymu skirti darbdavei baudą už sprendimo nevykdymą – 4536 Eur, kurie nurodyti taikos sutartyje, nesumokėjimą. Skundžiamu Vilniaus DGK sprendimu darbuotojo prašymas yra patenkintas. Darbdavė nesutinka būtent su šiuo darbo ginčų komisijos sprendimu ir siekia jį apskųsti teismui.
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija vertintina ne kaip darbdavės siekis perkelti darbo ginčą dėl teisės nagrinėti į teismą, o kaip siekis teismui apskųsti DGK darbdavei pritaikytą sankciją sprendimo vykdymo procese. Taigi taikytinos ne DK 231 straipsnio nuostatos, pagal kurias, be kita ko, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o specialus DK 232 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, įskaitant nuostatas dėl teisės skųsti teismui darbo ginčų komisijos sprendimą dėl baudos dydžio ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas dėl tokio skundo pagrįstumo, disponuoja teise peržiūrėti darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo išspręstas klausimas dėl baudos darbdaviui skyrimo, vertinti ir konstatuoti jo pagrįstumą (nepagrįstumą), o ne nagrinėti ginčą iš esmės iš naujo.
32. Pirmiau nurodytos išvados suponuoja, kad siekiant apskųsti DGK sprendimą, kuriuo pagal darbuotojo pateiktą prašymą išspręstas klausimas dėl baudos darbdaviui skyrimo, teismui teikiamas ne procesinis dokumentas – ieškinys, o pareiškimas.
Dėl bylos, kurioje skundžiamas pagal DK 232 straipsnio 1 dalį priimtas DGK sprendimas dėl baudos darbdaviui skyrimo, teritorinio teismingumo
33. Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Teismas, gavęs bylą, privalo ex officio patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
34. DK nuostatose, reglamentuojančiose baudos skyrimą darbdaviui už DGK sprendimo (ar teismo sprendimo), kuriuo išspręstas darbo ginčas dėl teisės, nevykdymą, nėra detaliai sureguliuotas DGK sprendimo apskundimo, įskaitant pareiškimo bei civilinės bylos teritorinį teismingumą, klausimas. DK 232 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad DGK sprendimas dėl baudos dydžio ir pagrįstumo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. DK 215 straipnio 2 dalyje reglamentuojama, kaip nustatomas teismingumas civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, tuo tarpu, kaip jau minėta, darbuotojo inicijuotas ginčas dėl baudos skyrimo nelaikytinas darbo ginču dėl teisės, taigi pastarojo atveju DK 215 straipsnio 2 dalis netaikytina. Darbo ginčų komisijos darbo reglamente, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-344, (toliau – Reglamentas) nustatyta, kad ieškovo prašymai dėl baudos skyrimo darbdaviui, kai jis nevykdo komisijos ar teismo sprendimo, nagrinėjami DK 226 straipsnyje ir Reglamento II skyriuje nustatyta tvarka, prašymas pateikiamas darbo ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje yra darbuotojo darbovietė (struktūrinis organizacinis darinys (filialas, atstovybė ar kitas struktūrinis, gamybinis, prekybinis ar kitos veiklos padalinys), kuriame savo darbo funkcijas atlieka darbuotojas) (9, 11 punktai). Tačiau darbo teisės normų nuostatose pareiškimo teismui dėl DGK sprendimo, kuriuo išspręstas baudos paskyrimo klausimas, teritorinio teismingumo aspektas nereguliuojamas. CPK normose tokio pareiškimo teritorinis teismingumas taip pat nėra tiesiogiai reglamentuojamas.
35.
36. UAB „Solicaras“ kasaciniame skunde argumentuoja, kad, atsižvelgiant į ginčo pobūdį – dėl baudos skyrimo vykdymo procese už DGK sprendimo nevykdymą, jis nagrinėtinas taikant ne CPK 29 straipsnyje įtvirtintą bendrąją teismingumo taisyklę, o vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, jose nustatytas teismingumo taisykles.
37. Nagrinėjamu atveju šalių darbo ginčą dėl teisės, inicijuotą darbuotojo, nagrinėjo Vilniaus DGK. Prašymas išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės teikiamas darbo ginčų komisijai prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje yra darbuotojo darbovietė (DK 223 straipsnio 3 dalis). Po Vilniaus DGK 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo nė viena iš ginčo šalių nepareiškė teisme ieškinio dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, taigi šis sprendimas įsiteisėjo, tapo privalomu bei vykdomuoju dokumentu. Nereiškus ieškinio dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nebuvo kilęs poreikis teismui spręsti jo teritorinio teismingumo klausimą, taikant DK 215 straipsnio 2 dalį ir CPK normose nustatytas ieškinio teismingumo taisykles.
38. Darbuotojo prašymą, vadovaudaujantis DK 232 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skirti UAB „Solicaras“ baudą dėl Vilniaus DGK 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo nevykdymo taip pat nagrinėjo Vilniaus DGK ir priėmė UAB „Solicaras“ siekiamą teismui apskųsti 2023 m. liepos 4 d. sprendimą.
39. Kaip jau minėta, darbo teisės normų nuostatose pareiškimo teismui dėl DGK sprendimo, kuriuo išspręstas baudos paskyrimo klausimas, teritorinio teismingumo aspektas nereguliuojamas, o CPK normose tokio pareiškimo teritorinis teismingumas taip pat nėra tiesiogiai reglamentuojamas. CPK 772 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo sprendimo grąžinti į darbą neteisėtai atleistą ar neteisėtai perkeltą į kitą darbą darbuotoją arba pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, jeigu ta formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą darbą, teismas išieškotojo prašymu priima nutartį išieškoti darbuotojui atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką arba išmokėti neteisėtai perkeltam į kitą darbą darbuotojui darbo užmokesčio skirtumą už visą laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos, teikia pagrindą padaryti išvadą, kad DK 232 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nėra visiškai suderintas su CPK normomis.
40. Įvertinusi nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija padaro išvadą, kad nėra teisės normos, kuri reguliuotų pareiškimo teismui dėl DGK sprendimo, kuriuo išspręstas baudos paskyrimo klausimas, teritorinį teismingumą. Civilinių bylų teismingumo taisyklių nustatymas priskirtinas CPK teisės normų reglamentavimo dalykui. CPK 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Vertindama dėl analogijos taikymo teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgia į individualių darbo teisinių santykių specifiškumą, darbo santykių teisinio reguliavimo tikslus, teisinio aiškumo ir tikrumo užtikrinimo galimybės įgyvendinimą. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pareiškimo teismui dėl DGK sprendimo, kuriuo išspręstas baudos paskyrimo klausimas, teritorinis teismingumas, nesant panašius santykius reglamentuojančio įstatymo, turi būti nustatomas vadovaujantis bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Individualaus pobūdžio teisės taikymo akto ginčijimui teismingumo aspektu paprastai taikomas teritorinis kriterijus, pagal kurį suinteresuoto asmens reikalavimas pareiškiamas pagal tokį aktą priėmusio organo buveinės vietą. Tokio kriterijaus teismingumo aspektu taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka bendruosius teisės principus ir tokiu atveju, kai teismui teikiamas pareiškimas dėl DGK sprendimo, kuriuo išspręstas baudos paskyrimo klausimas.
41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės analogija, konstatuoja, kad pareiškimas dėl DGK sprendimo, kuriuo vadovaujantis DK 232 straipsnio 1 dalies nuostatomis išspręstas baudos skyrimo klausimas, yra teismingas tam teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia šį sprendimą priėmusi DGK (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismui gavus pareiškimą dėl DGK sprendimo, kuriuo vadovaujantis DK 232 straipsnio 1 dalies nuostatomis išspręstas baudos skyrimo klausimas, šio teismo pareiga patikrinti ir nustatyti tokio pareiškimo teismingumą turi būti įgyvendinta vadovaujantis ne ieškiniui taikytinomis CPK nustatytomis teritorinio teismingumo taisyklėmis, bet atsižvelgiant į tai, kuri darbo ginčų komisija priėmė sprendimą. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar jo veiklos teritorijoje veikia sprendimą priėmusi DGK. Jei teismas nustato, kad sprendimą priėmusi DGK veikia jo veiklos teritorijoje, pareiškimas yra teismingas šiam teismui.
42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai, nuspręsdami dėl UAB „Solicaras“ pateikto pareiškimo (skundo) teritorinio teismingumo, nepagrįstai taikė CPK 29 straipsnį. Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamas teismų nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Nustatant pateikto pareiškimo (skundo) teritorinį teismingumą būtina nustatyti faktinę aplinkybę, kurio teismo veiklos teritorijoje veikia skundžiamą sprendimą priėmusi Vilniaus DGK. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, teismui išsprendžiant pateikto pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą, be kita ko, turi būti įvertinta, ar jis atitika procesiam dokumentui keliamus formos ir turinio reikalavimus. Dėl to, panaikinus skundžiamas teismų nutartis, UAB „Solicaras“ pareiškimo (skundo) priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Panaikinus skundžiamas teismų nutartis ir pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas išspręsti šiam teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartį panaikinti ir uždarosios akcinės bendrovės „Solicaras“ pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis
