K. P. pagal BK 152 str., 255 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-14-1073/2020

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00154-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.5; 1.2.22.4; 2.1.7.4.6; 2.2.2.3.1.3; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Agnei Stankevičiūtei,

nuteistajam K. P. ir jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

nukentėjusiųjų R. B. ir K. J. atstovui advokatui Karoliui Rugiui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus, nukentėjusiosios K. B. bei nuteistojo K. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir nukentėjusiosios R. B. bei nukentėjusiosios K. J. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžiu K. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 152 straipsnio 1 dalį (keturios nusikalstamos veikos) ir BK 255 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių baudžiamųjų nusižengimų požymių. Nukentėjusiųjų K. B., K. K., K. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. P. išteisintas pagal BK 152 straipsnio 1 dalį (dėl seksualinio priekabiavimo prie K. K.) ir 255 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas – pagal BK 152 straipsnio 1 dalį (seksualinis priekabiavimas prie K. K.) – 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda; pagal BK 255 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir K. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiosios K. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš K. P. nukentėjusiajai K. K. priteista 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios tenkinti prokuroro ir visų nukentėjusiųjų kasacinius skundus ir atmesti nuteistojo kasacinį skundą, nukentėjusiųjų R. B. ir K. J. atstovo, prašiusio tenkinti nukentėjusiųjų bei prokuroro kasacinius skundus ir atmesti nuteistojo kasacinį skundą, bei nuteistojo K. P. ir jo gynėjos, prašiusių tenkinti nuteistojo ir atmesti prokuroro ir visų nukentėjusiųjų kasacinius skundus, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. P. buvo išteisintas:

1.1. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą priklausomo asmens, būtent: jis, būdamas (duomenys neskelbtini) kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, turėdamas tyčią seksualiai bendrauti ir pasitenkinti, nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 26 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kabinete, pasinaudodamas priklausomumu, pagal tarnybą priklausomam asmeniui, savo padėjėjai-sekretorei – nukentėjusiajai K. K. tyčia kūrė ją bauginančią, priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką darbe, demonstravo savo gerą turtinę padėtį, viršenybę bei galią, liepdavo atlikti pagal tarnybą nepriklausančias funkcijas bei pasinaudodamas šia tyčia sukurta aplinka ir nukentėjusiosios padėtimi, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, teikė trikdančius dviprasmiško pobūdžio pasiūlymus nupirkti K. K. drabužių, asmeninių daiktų, naudotis jo automobiliu, mažiausiai tris kartus kvietė į savo gyvenamąsias patalpas kartu pasigaminti valgyti, pavakarieniauti, kartu pažiūrėti filmo; komentavo K. K. išvaizdą sakydamas: „Oi, kokia tu šiandien mergaitė su pūstu sijonuku“, aptarinėjo ateidavusių į darbo pokalbį moterų išvaizdą, amžių ir tyčiodavosi iš jų, kartu pabrėždavo, kad K. K. yra daili, grakšti, kad jos tokia tiesi nugara, gražiai sėdi, kartą taip pasakęs tyčia perbraukė savo ranka jai per nugarą, iš viršaus žemyn; bendraudamas su K. K. keletą kartų tyčia lietė ją per pečius, rankas, nugarą; darbinio pokalbio metu, nukentėjusiajai stovint greta jo, tyčia savo kairės plaštakos išorine dalimi švelniai perbraukė per jos dešinę šlaunį iš viršaus į apačią. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, K. K. sakė seksualinio pobūdžio, trikdančius komentarus, komentavo jos išvaizdą, kelis kartus sakė, kad ji „kūda“ ir ją reikia „atšerti“, kartą, įdėmiai ją nužvelgdamas, pašaipiai pasakė: „Kokia tu lenta, panaši į ištįsusį paauglį, į tokį, kur pederastams patinka.“ Sėdint prie darbo stalų, vienam priešais kitą, K. K. paklausė:,,(duomenys neskelbtini)“, taip pat pasakė, kad žino, jog jos laukia chirurginė operacija, bet „(duomenys neskelbtini)“, demonstruodamas ant savo rankos, kad kai yra plaukai, oda yra jautresnė, – taip jis vienašališkai plėtojo seksualinio pobūdžio, nukentėjusiajai akivaizdžiai nepriimtinas ir nepageidaujamas, ją žeminančias ir įžeidžiančias temas, sukeldamas jai stiprią emocinę, psichinę įtampą. Taip pat skambindamas telefonu kontroliavo, ką K. K. veikia po darbo, priekaištavo sakydamas „kur čia švandalojies“, taip pat nuolat kartojo dviprasmišką frazę, kad juo reikia „tinkamai pasirūpinti“. Šiais nukentėjusiajai nepageidaujamais ir nepriimtinais seksualinio pobūdžio, vulgariais, gašliais ir įžūliais veiksmais, užuominomis ir pasisakymais K. P. priekabiavo prie pagal tarnybą priklausomo asmens, siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo, taip pažeidė asmens seksualinio apsisprendimo laisvę bei pažemino nukentėjusiosios K. K. garbę ir orumą.

1.2. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis priekabiavo prie kitaip priklausomo asmens, būtent: jis, būdamas (duomenys neskelbtini) kadencijos Seimo narys, turėdamas tyčią seksualiai bendrauti ir pasitenkinti, 2017 m. sausio 16 d. nuo 18.30 val. (duomenys neskelbtini) kabinete, pasinaudodamas priklausomumu, kitaip priklausomam asmeniui, kadangi nuo jo sprendimo priklausė, ar asmuo bus priimtas į siekiamas pareigas, nukentėjusiajai K. J., siekusiai jo, kaip Seimo nario, padėjėjo-sekretoriaus pareigų, darbo pokalbio metu kartojo ją trikdančias dviprasmiškas frazes, kad „dirbti Seime turi būti smagu“, „grįžus į kabinetą turi būti malonu dirbti“, po to parvežė K. J. namo. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2017 m. sausio 17 d. primygtinai ieškojo būdų įdarbinti K. J., nors ši ir neturėjo reikiamo išsilavinimo pareigoms eiti, apie 18 val., motyvuodamas, jog reikia pagalbos, palenkė K. J. eiti į jo gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), kuriose tyčia kūrė jai priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką, demonstravo savo turtinę padėtį, nuvedęs ją gyrėsi savo ištaigingai įrengtu miegamuoju, ypač didžiuodamasis didele lova, akcentavo, kad jei bus priimta į darbą, K. J. galės naudotis jo masažine vonia, treniruokliais, patogumais. Po to, pasinaudodamas šia tyčia sukurta aplinka ir nukentėjusiosios padėtimi, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, K. P. pakreipė pokalbį nukentėjusiąją trikdančia bei nepriimtina seksualinio bei itin asmeninio pobūdžio linkme – ėmė nepagarbiai, įžeidžiančiai kalbėti apie moteris, žmoną, sakė, kad „moterims smegenys yra retai Dievo duodama dovana“, o tos, kurios vaikšto į barus, klubus, yra paleistuvės, akcentavo, kad K. J. nereikia antrosios pusės, nes ja pasinaudos, sugadins gyvenimą, ji nieko nepasieks; paklausė K. J., kuo skiriasi ištvirkėlė nuo paleistuvės, po to pats paaiškino, kad ištvirkėlė yra ta, kuri nebijo eksperimentuoti seksualiniame gyvenime, o paleistuvė – kuri turi seksualinių santykių su daug vyrų, kaip ir tos, kurios vaikšto po naktinius klubus, ir tos, kurios turi draugų, nes švaisto save bet kam, tada pasakė, kad jam būtų reikalinga ištvirkėlė, bei paklausė K. J., kokiai kategorijai priklauso ji – ištvirkėlių ar paleistuvių. Nukentėjusiajai akivaizdžiai sutrikus ir neatsakius, K. P. tęsė savo nusikalstamus veiksmus, kurdamas nukentėjusiajai baugią atmosferą – itin didžiuodamasis vyrų elgesiu su neva neprotingomis, silpnomis moterimis, pasakojo istorijas, kaip jo pažįstami (duomenys neskelbtini) atsivilioja ir apgauna jaunas merginas, su jomis lytiškai santykiauja ir taip pasinaudoja, taip pat schemą, kaip merginos dėl konkurencijos, dirbdamos striptizo klubuose, tampa prostitutėmis; kalbėjo apie savo dabartinės padėjėjos sveikatos būklę, neva susijusią su „moteriškomis bėdomis“. Po to ėmė aptarinėti K. J. išvaizdą, sakė, kad ji „natūrali“, turi ilgas kojas, kad jos putlios lūpos, teiravosi, ar nesileido jokių injekcijų į jas, ne kartą pažymėjo, kad juo reikia „rūpintis“ visapusiškai, kad po darbo ji jokiu būdu negalės eiti į barus, naktinius klubus, nes bus „nešvari“, „panaudota“. Po maždaug 1 val. 30 min. K. P. pasiūlė pavėžėti K. J. iki PC „duomenys neskelbtini“, kelionės savo automobiliu (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), metu pateikė dviprasmišką pasiūlymą, kad jai nereikia ieškoti būsto, kadangi dirbs Seime iki vėlumos, todėl pernakvoti galės jo apartamentuose (duomenys neskelbtini). Taip jis vienašališkai plėtojo seksualinio pobūdžio, nukentėjusiajai akivaizdžiai nepriimtinas, žeminančias temas, keldamas jai stiprią emocinę, psichinę įtampą. Šiais nukentėjusiajai nepriimtinais ir nepageidaujamais seksualinio pobūdžio, vulgariais, gašliais pasiūlymais, užuominomis ir pasisakymais K. P. priekabiavo prie kitaip priklausomo asmens, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, taip pažeidė asmens seksualinio apsisprendimo laisvę bei pažemino nukentėjusiosios K. J. garbę ir orumą.

1.3. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis priekabiavo prie kitaip priklausomo asmens, būtent: jis, būdamas (duomenys neskelbtini) kadencijos Seimo narys, turėdamas tyčią seksualiai bendrauti ir pasitenkinti, 2017 m. vasario 9 d. nuo 11 val. iki 16 val. (duomenys neskelbtini) kabinete, pasinaudodamas priklausomumu, kitaip priklausomam asmeniui, kadangi nuo jo sprendimo priklausė, ar asmuo bus priimtas į siekiamas pareigas, – nukentėjusiajai K. B., siekusiai jo, kaip Seimo nario, padėjėjo-sekretoriaus pareigų, atvykus į darbo pokalbį, tyčia kūrė jai nepriimtiną ir nepageidautiną, trikdančią bei įžeidžiančią aplinką – iš karto ėmė komentuoti nukentėjusiosios išvaizdą, pasakė „kokia tu smulki“, pasiūlė jai prisėsti ant kėdės visai greta jo, po kelių minučių su darbu nesusijusio pokalbio nusivedė K. B. į Seimo kavinę, kur dviprasmiškai pasakė, kad nėra kam juo „pasirūpinti“, ir klausė, ar K. B. juo pasirūpins, grįžtant į kabinetą ir kabinete kūrė nukentėjusiajai priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką, demonstravo nukentėjusiajai savo gerą turtinę padėtį, kartu pabrėžė jos prastą turtinę ir socialinę padėtį ir galimą gyvenimo kokybės pagerėjimą tapus jo padėjėja. Pasinaudodamas šia tyčia sukurta aplinka ir nukentėjusiosios padėtimi, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo teigė, jog „Seime bus darbo tiek, kiek patys prisigalvosime“, kalbėjo K. B. trikdančiomis intymiomis, seksualinio pobūdžio temomis – klausė, kas yra meilė, kuo skiriasi ištvirkusi moteris nuo pasileidusios, pasiteiravo, ar K. B. valdinga. Po to tyčia atsistojo arti už K. B. nugaros, neva rodydamas, kaip reikėtų atsakyti į gaunamus elektroninius laiškus, ir taip sukūrė nukentėjusiajai nepageidaujamą intymią aplinką. Po to K. P. pasakė, kad jam reikia padėjėjos su reprezentatyvia išvaizda, kad ji nevaikščiotų po klubus, pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) turi kabinetą, kur K. B. galėtų dirbti. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus kalbėjo K. B. seksualinio pobūdžio, intymiomis, su lytiniais santykiais susijusiomis temomis – pasakojo apie prostitutes, sakė, kad nesupranta, kodėl žmonės reaguoja keistai, kai viešumoje vaikinas merginai „paima už papo, o kai yra kartu, tai viskas gerai ir faina“. Matydamas, kad K. B. akivaizdžiai sutrikusi ir jai nemalonu, jis tęsė savo nusikalstamus veiksmus, dviprasmiškai klausinėjo, ar K. B. supranta, ką jis turi omenyje; pabrėžė, kad jei ji nebus Seime, tai ir bus niekas, kad tik jis suteikia tokį šansą patekti į Seimą; susierzinęs sakė, kad tai, kad K. B. turi draugą, reiškia, kad yra „panaudota“ ir draugas į ją „žiūri kaip į mėsą“, jam reikia „tik vieno“, kad „visada patinas nori patelę laikyti prie savęs“, kad jeigu K. B. reikia kūniško malonumo, tai „gali pati save pasikutenti“. Taip jis vienašališkai plėtojo seksualinio pobūdžio, nukentėjusiajai akivaizdžiai nepriimtinas, žeminančias temas, keldamas jai stiprią emocinę, psichinę įtampą. Šiais nukentėjusiajai nepriimtinais ir nepageidaujamais vulgariais, gašliais, seksualinio pobūdžio pasiūlymais, užuominomis, elgesiu ir pasisakymais K. P. priekabiavo prie kitaip priklausomo asmens, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, taip pažeidė asmens seksualinio apsisprendimo laisvę bei pažemino nukentėjusiosios K. B. garbę ir orumą.

1.4. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis, priekabiavo prie kitaip priklausomo asmens, būtent: jis, būdamas (duomenys neskelbtini) kadencijos Seimo narys, turėdamas tyčią seksualiai bendrauti ir pasitenkinti, nuo 2017 m. vasario 23 d. 17 val. automobiliu važiuodamas iš spaustuvės (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabinete, pasinaudodamas priklausomumu kitaip priklausomam asmeniui, kadangi nuo jo sprendimo priklausė, ar asmuo bus priimtas į siekiamas pareigas, nukentėjusiajai R. B., siekusiai jo, kaip Seimo nario, padėjėjo-sekretoriaus pareigų, tyčia kūrė jai priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką, demonstravo savo Seimo nario statusą ir galią, asmeninį autoritetą, gerą turtinę padėtį, kartu žemindamas R. B. dėl socialinės ir turtinės padėties bei pasinaudodamas šia tyčia sukurta aplinka ir nukentėjusiosios padėtimi, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, R. B. kalbėjo ją trikdančiomis, nepageidautinomis, nemaloniomis, intymiomis bei seksualinio pobūdžio temomis, sakydamas: „Svarbiausia yra šiluma, meilė. Kas yra meilė? Meilė yra jausmas. Reikia daryti tai, ko pati nori, o ne tai, ko nori šeima ar kiti. Kada rožė pražysta? Rožė pražysta tada, kai pati to nori. Reikia norėti“, sakė, kad „jei nori, tai ir bus. Jei norėsi, tai ir turėsi“, „šansai pasitaiko, bet nesikartoja“, kad „reikia naudotis viskuo, kuo tik gali ir įmanoma“, nes „jei tu nelipsi kitiems per galvas, tai lips tau“. Po to dviprasmiškai pareiškė R. B., kad jai vien į darbą koncentruotis nereikėtų, taip pat kad geriausia, jei Seime ji su niekuo nebendrautų, tylėtų, taip pat užsiminė, kad apie jį sklando įvairių neteisingų apkalbų, kad apie ją „taip pat kalbės visaip“, kad neturėtų į tai kreipti dėmesio. Kalbėjo R. B. apie moterų išvaizdą, kad šiais laikais moterys „pučiasi lūpas, didinasi krūtines“, gašliai nužiūrinėdamas nukentėjusiąją bei šypsodamasis, tęsė savo nusikalstamus veiksmus komentuodamas nukentėjusiosios fizines savybes, sakė, kad ji yra aukšta, klausė, koks jos ūgis, pasakė pastabą: „Štai pas pačią krūtinė maža, maža krūtinė nėra blogai, nes ji visada graži, nes didelės krūtinės laikui bėgant nutįsta, tampa nebegražios.“ Po to parodė vienos iš buvusių kandidačių nuotrauką, sakydamas: „Matai, kokia graži. Man jau ji čia būrė, pasakų pripasakojo, kad myli, o paskui dingo, neatėjo“, padiktavo ir liepė R. B. užsirašyti keturis klausimus ir apie tai pamąstyti bei atsakyti: „Kas tai? Ko man reikia iš tavęs? Ko tau reikia iš manęs? Ko tu pati sau nori?“ Po to, nesant objektyvaus pagrindo, davė R. B. savo kabineto raktą, užrašė kompiuterio slaptažodį, leisdamas ateiti kitą dieną apsižiūrėti, bei pasisiūlė pavėžėti nukentėjusiąją link namų, bet pakeliui, pasinaudodamas savo statusu ir sudaryta situacija, palenkė R. B. eiti į jo gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), kur, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, apie 15 minučių, vis akcentuodamas abipusį pasitikėjimą, pasakojo asmeninius dalykus, teigė, kad ji galės čia naudotis treniruokliais, nakvoti, tada paragino sekti kartu į, jo žodžiais, „svarbiausią kambarį“ – miegamąjį, klausinėjo, ar graži lova, patalynė, sakė, kad „būtų smagu kada pasivolioti“. Po to, apie 10 min., veždamas R. B. link namų, pateikė dviprasmišką pasiūlymą ja „pasirūpinti“, nupirkti drabužių, pareiškė, kad ji turės „pasirūpinti“ juo, o R. B. atsisakius supyko ir pasakė: „Na va, prasideda jau, jau pradedi tu man aiškinti, kas tau priklauso, kas ne. Tai taip nieko nebus“, po to ėmė R. B. lieti neapykantą homoseksualams, vartojo necenzūrinius žodžius, gašliai kalbėjo, aptarinėjo vyrų ir moterų lytinių organų skirtumus, pasakė, kad vyrai turi „tokį įnagį“, kuris tabaluoja, o moterys turi „tokią mažytę, gražią…“, po to įjungė automobilio sėdynės šildymą R. B. sakydamas: „Reikia pašildyti tau užpakaliuką“, teiravosi, ar R. B. nori jo paklausti „ko nors gyvenimiško“. Po to K. P. pareiškė: „Man reikia žmogaus, kuris visą laiką čia būtų. (Duomenys neskelbtini). Ten žmona, vaikai. Man reikia, kad tu visą laiką būtum Vilniuje.“ Taip jis vienašališkai plėtojo intymias, su lytiniais santykiais susijusias ir seksualinio pobūdžio, nukentėjusiajai akivaizdžiai nepriimtinas, ją žeminančias temas, keldamas jai stiprią emocinę, psichinę įtampą. Šiais nukentėjusiajai nepriimtinais ir nepageidaujamais seksualinio pobūdžio, vulgariais, gašliais veiksmais, pasiūlymais, užuominomis ir pasisakymais K. P. priekabiavo prie kitaip priklausomo asmens, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, taip pažeidė asmens seksualinio apsisprendimo laisvę bei pažemino nukentėjusiosios R. B. garbę ir orumą.

1.5. Pagal BK 255 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis pažeidė teisėtai turimų šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisykles ir dėl to sudarė sąlygas kitam asmeniui neteisėtai jais pasinaudoti, būtent: jis laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. vasario 2 d., jo buvimo Vilniaus mieste laiku, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nustatančius, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi, savo teisėtai įsigytą šaunamąjį ginklą – pistoletą „PSM 5,45 x 18“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį šiam pistoletui skirtų šaudmenų, kuriems laikyti ir nešioti 2016 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas jam išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), laikė seife, esančiame (duomenys neskelbtini) kabinete, ir veikdamas nusikalstamai nerūpestingai – neužtikrindamas ginklo ir šaudmenų saugumo – seifo raktą palikdavo šiame kabinete esančios nerakinamos spintelės viršutiniame stalčiuje, žinodamas, kad apie seife esantį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, seifo rakto buvimo vietą žino ir juos paimti gali kartu su juo tame pačiame kabinete dirbanti Seimo nario padėjėja-sekretorė K. K., tokiais savo veiksmais jis sudarė sąlygas kitam asmeniui – K. K. bei kitiems, jam nesant, minėtame kabinete besilankantiems asmenims neteisėtai pasinaudoti šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.

2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs K. P. pareikštus keturis kaltinimus pagal BK 152 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad K. P. veiksmuose nėra nustatytas būtinas subjektyvusis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 152 straipsnyje, požymis – tikslas – siekti seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo, o K. P. veiksmuose prieš nukentėjusiąsias K. J., K. B. ir R. B. nenustatytas dar ir kitas būtinas BK 152 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo elementas – priklausomumas. Todėl K. P. dėl visų jam pareikštų kaltinimų pagal BK 152 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nesant baudžiamojo nusižengimo sudėties (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs K. P. pareikštą kaltinimą pagal BK 255 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad nenustatyta, jog dėl K. P. padaryto teisėtai turimo šaunamojo ginklo laikymo taisyklių pažeidimo būtų sudarytos sąlygos kitam asmeniui neteisėtai pasinaudoti jo ginklu, todėl K. P. išteisintas ir pagal BK 255 straipsnio 1 dalį, nesant baudžiamojo nusižengimo sudėties (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi K. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių K. B., K. J., K. K. ir R. B. apeliacinius skundus, prokurorės ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės K. K. apeliacinius skundus tenkino iš dalies, o nukentėjusiųjų K. B., K. J. ir R. B. apeliacinius skundus atmetė. Teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. P. išteisintas dėl kaltinimų padarius BK 152 straipsnio 1 dalyje (seksualinis priekabiavimas prie K. K.) ir BK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, ir dėl šios dalies priėmė naują, apkaltinamąjį, nuosprendį: K. P. pripažino kaltu padarius BK 152 straipsnio 1 dalyje (seksualinis priekabiavimas prie K. K.) ir BK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas bei iš dalies tenkino nukentėjusiosios K. K. civilinį ieškinį.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų įrodymų visumą, nustatė, kad:

4.1. K. P. seksualiai priekabiavo prie K. K., t. y. padarė BK 152 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, tokiomis aplinkybėmis: K. P., siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą priklausomo asmens. Jis, būdamas (duomenys neskelbtini) kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, turėdamas tyčią seksualiai bendrauti ir pasitenkinti, nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 26 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kabinete, pasinaudodamas priklausomumu, pagal tarnybą priklausomam asmeniui, savo padėjėjai-sekretorei – nukentėjusiajai K. K. tyčia kūrė ją bauginančią, priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką darbe, demonstravo savo gerą turtinę padėtį, viršenybę bei galią, liepdavo atlikti pagal tarnybą nepriklausančias funkcijas bei pasinaudodamas šia tyčia sukurta aplinka ir nukentėjusiosios padėtimi, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, teikė trikdančius dviprasmiško pobūdžio pasiūlymus nupirkti K. K. drabužių, asmeninių daiktų, naudotis jo automobiliu, mažiausiai tris kartus kvietė į savo gyvenamąsias patalpas kartu pasigaminti valgyti, pavakarieniauti, kartu pažiūrėti filmo; komentavo K. K. išvaizdą sakydamas: „Oi, kokia tu šiandien mergaitė su pūstu sijonuku“, aptarinėjo ateidavusių į darbo pokalbį moterų išvaizdą, amžių ir tyčiodavosi iš jų, kartu pabrėždavo, kad K. K. yra daili, grakšti, kad jos tokia tiesi nugara, gražiai sėdi, kartą taip pasakęs tyčia perbraukė savo ranka jai per nugarą, iš viršaus žemyn; bendraudamas su K. K. keletą kartų tyčia lietė ją per pečius, rankas, nugarą; darbinio pokalbio metu, nukentėjusiajai stovint greta jo, tyčia savo kairės plaštakos išorine dalimi švelniai perbraukė per jos dešinę šlaunį iš viršaus į apačią. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, K. K. sakė seksualinio pobūdžio, trikdančius komentarus, komentavo jos išvaizdą, kelis kartus sakė, kad ji „kūda“ ir ją reikia „atšerti“, kartą, įdėmiai ją nužvelgdamas, pašaipiai pasakė: „Kokia tu lenta, panaši į ištįsusį paauglį, į tokį, kur pederastams patinka.“ Sėdint prie darbo stalų, vienam priešais kitą, K. K. paklausė:,,(duomenys neskelbtini)“, taip pat pasakė, kad žino, jog jos laukia chirurginė operacija, bet,,(duomenys neskelbtini)“, demonstruodamas ant savo rankos, kad kai yra plaukai, oda yra jautresnė, – taip jis vienašališkai plėtojo seksualinio pobūdžio, nukentėjusiajai akivaizdžiai nepriimtinas ir nepageidaujamas, ją žeminančias ir įžeidžiančias temas, sukeldamas jai smarkią emocinę, psichinę įtampą. Taip pat skambindamas telefonu kontroliavo, ką K. K. veikia po darbo, priekaištavo sakydamas „kur čia švandalojies“, taip pat nuolat kartojo dviprasmišką frazę, kad juo reikia „tinkamai pasirūpinti“. Šiais nukentėjusiajai nepageidaujamais ir nepriimtinais, seksualinio pobūdžio, vulgariais, gašliais ir įžūliais veiksmais, užuominomis ir pasisakymais K. P. priekabiavo prie pagal tarnybą priklausomo asmens, siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo, taip pažeidė asmens seksualinio apsisprendimo laisvę bei pažemino nukentėjusiosios K. K. garbę ir orumą.

4.2. K. P. pažeidė teisėtai turimų šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisykles ir dėl to sudarė sąlygas kitam asmeniui neteisėtai jais pasinaudoti, t. y. padarė BK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką tokiomis aplinkybėmis: K. P. laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. vasario 2 d., jo buvimo Vilniaus mieste laiku, pažeisdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi, savo teisėtai įsigytą šaunamąjį ginklą – pistoletą „PSM 5,45 x 18“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį šiam pistoletui skirtų šaudmenų, kuriems laikyti ir nešioti 2016 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas jam išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), laikė seife, esančiame (duomenys neskelbtini) kabinete, ir veikdamas nusikalstamai nerūpestingai – neužtikrindamas ginklo ir šaudmenų saugumo – seifo raktą palikdavo šiame kabinete esančios nerakinamos spintelės viršutiniame stalčiuje, žinodamas, kad apie seife esantį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, seifo rakto buvimo vietą žino ir juos paimti gali kartu su juo tame pačiame kabinete dirbanti Seimo nario padėjėja-sekretorė K. K., tokiais savo veiksmais jis sudarė sąlygas kitam asmeniui – K. K. bei kitiems, jam nesant, minėtame kabinete besilankantiems asmenims neteisėtai pasinaudoti šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį dėl K. P. išteisinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. B., K. J. ir R. B. (trys nusikalstamos veikos) ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs K. P. veiksmuose prieš K. J., K. B. ir R. B. būtinojo baudžiamojo nusižengimo, nurodyto BK 152 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – „kitokio priklausomumo“, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5.2. BK 152 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyto nukentėjusiojo „kitokio priklausomumo“ nuo kaltininko sąvoka baudžiamajame įstatyme nedetalizuota. Šios sąvokos turinys nėra išaiškintas ir Lietuvos teismų praktikoje.

5.3. Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, terminas „priklausomas“ turi dvi reikšmes: a) susijęs priežasties ir pasekmės santykiu; b) esantis valdžioje, nelaisvas. Pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog, norėdamas išvengti tam tikrų nemalonumų ar neigiamų pasekmių, jis privalo paklusti kaltininko valiai. Priklausomumas suponuoja tokius santykius tarp žmonių, kai vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus valios.

5.4. Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje aiškinant priklausomumo požymį, nurodoma, kad pagrindas jam atsirasti gali būti tai, kad kaltininkas turi valdžios nukentėjusiajam ar kitokio pobūdžio su valdžia susijusių įgalinimų nukentėjusiajam. Visais atvejais priklausymo santykiai turi turėti tam tikrą objektyvų teisinį pagrindą, t. y. turi būti arba nurodyti teisės normose, arba, jei nenurodyti tiesiogiai, turi išplaukti iš norminių teisės aktų. Todėl BK 152 straipsnio 1 dalies dispozicijoje šalia „priklausomybės pagal tarnybą“ požymio nurodytas alternatyvus nukentėjusiojo „kitokio priklausomumo“ nuo kaltininko požymis apima visas kitas nukentėjusiojo priklausomumo nuo kaltininko situacijas, kurių neapima pirmasis požymis.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 152 straipsnio 1 dalyje nurodyto nuo kaltininko „kitaip priklausomo asmens“ požymį, nuosprendyje detaliau neaptarė prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl įdarbinimo teisinių santykių, kaip aplinkybės, suponuojančios kitokį nukentėjusiųjų priklausomumą nuo kaltininko BK 152 straipsnio 1 dalies prasme (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 9.2, 9.3 punktai), ir nepateikė argumentų, kodėl šis santykis yra esmingai skirtingas nuo kitų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų šį požymį sudarančių pavyzdžių (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 22 punktas), todėl netinkamai taikė BK 152 straipsnio 1 dalį.

5.6. Apeliacinės instancijos teismo byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp K. P. ir nukentėjusių K. J., K. B. ir R. B. jų įdarbinimo metu egzistavo BK 152 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyto nuo kaltininko „kitaip priklausomo asmens“ požymio turinį sudarantis, objektyvų teisinį pagrindą turintis juridinis priklausomumo santykis, nes Seimo nariu buvęs K. P. turėjo iš teisės aktų išplaukiančių kitokio pobūdžio su valdžia susijusių įgalinimų šioms nukentėjusiosioms.

5.7. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – ir Statutas) 16 straipsnio 2 dalį, Seimo nario padėjėjai-sekretoriai yra Seimo nario politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, į šias pareigas priimami be konkurso, valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Toks teisinis reguliavimas patvirtina, jog Seimo narys turi pareigą vykdyti atskiras darbdaviui ir darbdavio atstovui priskirtas funkcijas ir įgaliojimus, tarp jų ir spręsti dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų – padėjėjų-sekretorių atrankos ir priėmimo į pareigas. Todėl kandidatės į Seimo nario K. P. padėjėjo-sekretoriaus pareigas K. J., K. B. ir R. B. buvo kitaip priklausomos nuo darbo pokalbių metu ir iš karto po jų seksualiai priekabiavusio Seimo nario K. P..

5.8. Nukentėjusiųjų K. J., K. B. ir R. B. kitoks priklausomumas pasireiškė tuo, kad tik nuo Seimo nario K. P. priklausė, kuri iš jų bus priimta į pretenduojamas pareigas bei kiek šiame darbe dirbs, t. y. ar prasidės darbo santykiai, kurių atsiradimu kiekviena iš nukentėjusiųjų buvo suinteresuota. Šiame kontekste pažymima, kad Seimo narys K. P. nukentėjusiosioms nuo pat pradžių save pateikė kaip asmenį, nuo kurio išimtinai priklauso, ar jos gaus darbą, ir šis jo sprendimas priklauso nuo to, ar nukentėjusiosios sutiks su jo pasiūlymais seksualiai su juo bendrauti, ypač akcentavo, jog sutikus su jo siūlomu seksualinio pobūdžio bendravimu joms „dirbti Seime būtų smagu“. Nukentėjusiųjų amžius ir socialinė padėtis (nukentėjusiosios K. J., K. B. ir R. B. įsidarbinimo metu buvo ką tik baigusios ar bebaigiančios studijas, jauno amžiaus, be didesnės gyvenimiškos ir darbinės patirties arba iš viso be jos, be svaraus socialinio statuso, jų materialinė padėtis nebuvo gera, jos darbo ieškojo vienoje iš aukščiausių valstybės institucijų – Lietuvos Respublikos Seime) patvirtina, kad Seimo nariu buvusio K. P. ir nukentėjusiųjų padėtis buvo nepalyginamai skirtinga, K. P. padėtis buvo dominuojanti, o nuo jo valios dėl darbo priklausomų nukentėjusiųjų padėtis buvo pažeidžiama, varžiusi jų galimybes gintis nuo neteisėtų K. P. veiksmų.

5.9. BK 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formalioji, todėl pasekmių nereikalauja. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti K. P. atlikti seksualinio priekabiavimo veiksmai prieš nukentėjusiąsias K. J., K. B. ir R. B. buvo sistemingi, vulgarūs, gašlūs. Seksualinio pobūdžio pasiūlymai ir užuominos truko pakankamai ilgą laiką ir buvo teikiami įvairiose vietose. Visais atvejais K. P. veikė pagal tą patį modelį, nepaisydamas to, kad kiekvienu atveju buvo akivaizdu, jog nukentėjusiosioms tokie K. P. veiksmai yra nepriimtini, labai jas trikdantys ir į juos reaguojama neigiamai. Tokios byloje nustatytos aplinkybės įrodo, kad K. P. tyčiniais veiksmais siekė seksualinio pasitenkinimo bei bendravimo su kitaip nuo jo priklausomomis nukentėjusiosiomis K. J., K. B. ir R. B. ir tokie K. P. veiksmai atitinka baigto, BK 152 straipsnio 1 dalyje nurodyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį (trys atskiros nusikalstamos veikos).

6. Kasaciniu skundu nukentėjusioji K. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

6.1. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. P. išteisinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. B., yra neteisėta ir nepagrįsta, nes

6.2. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg siaurai aiškino ir taikė BK 152 straipsnio 1 dalies sudėties požymio – kitokio priklausomumo – sąvoką. Aiškinant ir taikant šį požymį, būtina vertinti konkrečią, galinčią lemti teisinius santykius, šalių padėtį, nustatyti aukos ir kaltininko tarpusavio santykį, t. y. jų lygiavertiškumą, aplinką, kurioje vyko užgaulūs ir žeminantys veiksmai ir pan. Byloje yra nustatyta, jog jos, kaip aukos, santykis su išteisintuoju K. P. atsirado dėl poreikio surasti darbą. Tokiomis aplinkybėmis atsiranda ir kitoks aukos priklausomumas nuo asmens, nuo kurio valios priklauso aukos padėtis, siekiant įsitvirtinti darbo rinkoje.

6.3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įdarbintos Seime K. P. padėjėjos-sekretorės padėtis reikšmingai skyrėsi nuo kitų aukų, kurios tik siekė tapti jo pavaldinėmis. Dirbančią ir seksualinį priekabiavimą patyrusią auką su K. P. siejo tarnybinis priklausomumas, o norinčiosios eiti analogiškas, kaip ir įdarbintos aukos, pareigas su K. P. buvo susaistytos kitokio priklausomumo požymiu.

6.4. Neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. P. pretendentėms eiti jo padėjėjo-sekretoriaus pareigas demonstravo savo, kaip Seimo nario, statusą ir galią, asmeninį autoritetą, gerą turtinę padėtį, menkino jų išsilavinimą, siekdamas įtikinti pretendentes eiti jo siūlomas pareigas ir parodyti, kad dirbti su tokiu įtakingu asmeniu joms būtų naudinga. Kasatorės teigimu, K. P. kaltinime nurodytais veiksmais ne norėjo parodyti savo įtakingumą, o siekė seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, taip pat kaip ir seksualinio priekabiavimo prie K. K. epizode. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad K. P., bendraudamas tiek su įdarbinta jo, kaip Seimo nario, padėjėja-sekretore K. K., tiek ir su kandidatėmis į siūlomą darbo vietą, veikė pagal tą patį modelį.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas K. P. atliktų prieš ją veiksmų kaip seksualinio priekabiavimo, nepasisakė, kaip turi būti vertinami byloje nustatyti K. P. gašlūs veiksmai, kurie itin šiurkščiai pažeidžia asmens teises ir žemina žmogaus orumą. Kasatorė atkreipia dėmesį į seksualinio priekabiavimo apibrėžimą, įtvirtintą 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 2 straipsnio 1 dalies d punkte, – „seksualinis priekabiavimas – kai bet kokiu nepageidaujamu žodiniu, nežodiniu ar fiziniu seksualinio pobūdžio elgesiu siekiama pakenkti arba pakenkiama žmogaus orumui, ypač kai sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka“, ir pažymi, kad seksualinis priekabiavimas yra viena iš diskriminacijos formų, kuri ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje pripažįstama kaip rimta lyčių lygybės problema, diskriminacijos lyties pagrindu apraiška ir šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas.

6.6. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pagal Statuto 16 straipsnio 2 dalį Seimo nario padėjėjai-sekretoriai yra Seimo nario politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, į šias pareigas priimami be konkurso, valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Todėl tiek nagrinėjamoje byloje, tiek teismų praktikoje svarbu aiškiai įvardyti įdarbinimo santykio, kaip aplinkybės, suponuojančios kitokį priklausomumą BK 152 straipsnio 1 dalies prasme, esmę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ji siekė įsidarbinti. Įdarbinimo santykiai yra kasdienis, itin plataus masto reiškinys, kai darbdavio ir siekiančio gauti darbą asmens padėtis yra akivaizdžiai nelygios. Dėl to teismo išvada, kad toks santykis nesudaro jokio priklausomumo, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, kelia pavojų siekiančių įsidarbinti asmenų teisei būti apsaugotiems nuo seksualinio priekabiavimo, o skundžiamo teismo nuosprendžio motyvai įtvirtina manymą, kad potencialiam darbdaviui oficialiai leidžiama atlikti seksualinį priekabiavimą atitinkančius veiksmus prieš siekiantį gauti darbą asmenį, o šie veiksmai turėtų būti vertinami tik kaip netinkamas elgesys, neužtraukiantis atsakomybės, net kai tokie veiksmai realiai atitinka baudžiamojo įstatymo normą.

7. Kasaciniu skundu nukentėjusioji R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį dėl K. P. išteisinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie R. B. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. P. paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis dėl seksualinio priekabiavimo prie R. B., ir priimti naują nuosprendį: pripažinti K. P. padarius jam inkriminuojamą veiką, nurodytą BK 152 straipsnio 1 dalyje (seksualinis priekabiavimas prie R. B.), arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

7.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, savo išvadų nepagrindė išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl padarė neteisingas išvadas dėl K. P. veiksmų vertinimo ir netinkamai aiškino ir taikė BK 152 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

7.2. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens. Šiuo baudžiamuoju nusižengimu kėsinamasi į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę, taip pat garbę ir orumą. Objektyviai seksualinis priekabiavimas gali pasireikšti labai įvairiais vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis. Vulgarūs veiksmai – tai gestai, išreiškiantys siekį seksualiai bendrauti ar imituojantys tokį bendravimą. Pasiūlymas ar užuomina gali būti išreikšti žodžiu, raštu, gestu, mimika. Meilinimasis, pasiūlymas, užuomina į intymius santykius tampa priekabiavimu, kai tai daroma pakartotinai po to, kai į tokį poelgį buvo reaguota nedviprasmiškai neigiamai. Būtinas baudžiamojo nusižengimo, nurodyto BK 152 straipsnyje, požymis yra tarnybinis ar kitoks nukentėjusio asmens priklausomumas nuo kaltininko (pavaldinio priklausomumas nuo viršininko, mokinio – nuo mokytojo, išlaikytinio – nuo globėjo ir pan.) (nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjQ3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-247/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-247/2013">1A-247/2013</a>).

7.3. Nacionalinės ir ES teisės normose nurodoma, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys; galiojančiuose teisės aktuose papildomai nurodoma, kad jį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Tačiau nei 1999 metais, nei šiuo metu galiojančios teisės normos nenustato, kad seksualiniam priekabiavimui konstatuoti reikia įrodyti neteisėtą ketinimą. Tokią išvadą pavirtina ir Teisingumo Teismo praktika (žr., pvz., bylą Lebedef prieš Komisiją, bylos Nr. F 42/10, Rink. p. 1-0000).

7.4. Teismai neteisingai aiškino BK 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą,,kitokio priklausomumo“ sąvoką, todėl klaidingai nustatė, jog kasatorės ir kaltinamojo nesiejo priklausomumo santykiai, nes kasatorė buvo tik pretendentė į darbo vietą. BK 152 straipsnyje nurodyta formuluotė „priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens“ suformuoja alternatyvą, kuri nereikalauja tarnybinio priklausomumo, t. y. įdarbinimo. Kasatorę ir kaltinamąjį siejo tiesioginiai priklausomumo santykiai, kadangi išimtinai nuo kaltinamojo sprendimo priklausė, ar kasatorei bus suteiktas darbas, kurio jai labai reikėjo. Šiame kontekste vertintinas ir jos pažeidžiamumas: ji buvo studentė, dar neturinti diplomo ir patirties, kurios reikalauja visi darbdaviai, o kaltinamasis – Seimo narys, kurio neigiamas atsiliepimas ir rekomendacija galėjo turėti reikšmės jos ateičiai. Tokie bylos duomenys patvirtina, kad ją ir kaltinamąjį siejo pavaldumo teisiniai santykiai, todėl teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 152 straipsnio 1 dalį.

7.5. K. P. veiksmai atitinka BK 152 straipsnio 1 dalies sudėtį, nes jis seksualiai priekabiavo prie nukentėjusiųjų. Jo seksualinio pobūdžio elgesys pasireiškė vulgariais žodiniais veiksmais, bauginančios ir žeminančios aplinkos sukūrimu, siekiant įžeisti bei pažeminti nukentėjusiąsias. K. P., naudodamas prieš ją psichologinį smurtą (sudarydamas įspūdį, kad kasatorė yra ekonomiškai silpnesnė ir be jo pagalbos bevertė) ir taip siekdamas pažeisti jos orumą ir garbę bei demonstruodamas ir aukštindamas savo statusą („Už Seimą aukščiau tik dangus“), taip siekdamas sukurti įspūdį, kad jis visuomenėje gerbiamas, daug pasiekęs ir ekonomiškai stiprus žmogus, galintis jai padėti tiek finansiškai, tiek karjeros klausimu, ir kartu pateikdamas seksualinio pobūdžio užuominas (pvz., buvo pateiktas klausimas, kuo skiriasi ištvirkėlė nuo paleistuvės, klausiant, kuriai kategorijai priklauso kasatorė, bei kita) bei atlikdamas ryškų seksualinį pobūdį turinčius veiksmus, bandė įtikinti ją, kad jai atitinkamai bendrauti su juo ir tenkinti jo poreikius bus ypač naudinga.

7.6. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad K. P. buvo malonu kalbėti seksualinio pobūdžio ir vulgariomis užuominomis ir jis ieškojo jauno amžiaus merginos, kuri tenkintų jo seksualinius interesus bei poreikius. Tokias aplinkybes nurodė keturios byloje nukentėjusiosiomis pripažintos merginos, kurių parodymus teismai vertino kaip teisingus, taip pat liudytoja S. S., dirbusi K. P. padėjėja. Toks nepagarbus ir ją žeminantis elgesys pažeidė jos teises, nurodytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija), kurios yra ginamos ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais norminiais teisės aktais, ir less favourable treatment (ir ne tokiu palankiu asmens traktavimu) principą, kurio pažeidimas pasireiškė tiesiogine jos diskriminacija dėl jos lyties.

7.7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. išvadoje Nr. KT20- Il/2017 konstatavo, kad Seimo narys K. P. veiksmais, kurie laikytini priekabiavimu dėl lyties ir seksualiniu priekabiavimu, pažemino savo padėjėjų-sekretorių ir šias pareigas eiti pretendavusių asmenų orumą, pažeidė teisę į jų asmens ir privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat teisę nebūti diskriminuojamiems, kurios yra saugomos pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 22 straipsnio 1, 4 dalis, 29 straipsnį. Be to, Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. išvadoje pasisakė ir dėl kitų nagrinėjamai bylai aktualių klausimų, nurodydamas, kad priekabiavimas dėl lyties, inter alia (be kita ko), seksualinis priekabiavimas, kuris suprantamas kaip nepriimtinas ar nepageidaujamas fiziniais, verbaliniais ar neverbaliniais veiksmais (inter alia, prisilietimais, gestais, žodžiu, raštu ar vaizdu) išreikštas elgesys, susijęs su lytimi, kuriuo, be kita ko, siekiama pažeminti arba yra žeminamas žmogaus orumas, siekiama sukurti arba kuriama asmenį, su kuriuo taip elgiamasi, bauginanti, priešiška, žeminanti ar žeidžianti aplinka. Seksualinio priekabiavimo, kuris yra viena iš priekabiavimo dėl lyties formų, skiriamasis bruožas yra asmeniui, prie kurio priekabiaujama, nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys. 2011 m. Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo 40 straipsniu, kuriame įtvirtintas seksualinio priekabiavimo draudimas, šalys įpareigojamos imtis būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad už bet kokios formos nepageidaujamus seksualinio pobūdžio žodinius, nežodinius ar fizinius veiksmus, kurių tikslas arba pasekmė yra asmens orumo pažeminimas, ypač jei sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka, būtų taikomos baudžiamosios ar kitos teisinės sankcijos.

7.8. Bylos įrodymai patvirtina, kas K. P. su savo padėjėjomis-sekretorėmis darbe ir pretendavusiais eiti šias pareigas asmenimis per pokalbius dėl darbo (2017 m. sausio 16 d., 2017 m. sausio 18 d., 2017 m. vasario 9 d. ir 2017 m. vasario 23 d.) bendravo nekorektiškai, nepagarbiai, kalbėdamas nevengė su tiesioginėmis Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigomis nesusijusių intymių, trikdančių, seksualinio pobūdžio, kitų itin asmeninių temų, inter alia, susijusių su tų asmenų privačiu gyvenimu, komentavo jų išvaizdą ir fizines savybes, pabrėžė savo išskirtinį, aukštesnį nei darbuotojų ir pretendenčių socialinį statusą, išsakė moteris žeminančius ir menkinančius komentarus. Tokios faktinės aplinkybės įrodo, kad K. P. atlikta veika atitinka seksualinio priekabiavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, todėl jam turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nurodyta BK 152 straipsnio 1 dalyje.

8. Kasaciniu skundu nukentėjusioji K. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį dėl K. P. išteisinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie jos (K. J.) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. P. paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis dėl seksualinio priekabiavimo prie jos (K. J.), ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį: pripažinti K. P. padarius jam inkriminuojamą veiką, nurodytą BK 152 straipsnio 1 dalyje (seksualinis priekabiavimas prie nukentėjusiosios K. J.), bei patenkinti jos civilinį ieškinį arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasatorė skunde nurodo:

8.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė BK 152 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Priešingai nei konstatavo teismai, byloje surinktų įrodymų visuma įrodo, kad K. P. atlikti veiksmai atitinka seksualinio priekabiavimo, nurodyto BK 152 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, todėl jam taikytina baudžiamoji atsakomybė. Tokius teiginius kasatorė skunde grindžia analogiškais argumentais, kaip ir išdėstyti nukentėjusiosios R. B. kasaciniame skunde, todėl jie iš naujo nekartojami.

8.2. Papildomai kasatorė nurodo, kad, įrodžius kaltinamojo K. P. kaltę, turi būti patenkintas jos pareikštas civilinis ieškinys ir jai atlyginta padaryta neturtinė žala, kurią ji vertina 5000 Eur.

8.3. Dėl K. P. veiksmų ji jaučiasi pažeminta, paniekinta, sutrikusi ir nevisavertė. Dėl patirtų išgyvenimų jaučia emocinę įtampą, kuri gali sukelti fizinę ar psichinę ligą. Ji nebepasitiki savimi, atsirado sveikatos problemų, dėl to retai dalyvauja viešajame gyvenime, dažniausiai būna namuose, nes jai sunku bendrauti tiek su naujais žmonėmis, tiek ir su senais pažįstamais ir draugais. Dėl jaučiamos nuolatinės gėdos ir įtampos pastebimai pablogėjo jos santykiai su šeima ir draugais. Ji pretendavo į Seimo nario padėjėjo vietą paskutinių studijų metų universitete laikotarpiu, todėl po K. P. veiksmų jai buvo sunku susikoncentruoti į studijas, ir tai turėjo neigiamą įtaką jos sveikatos būklei.

8.4. Ją skaudžiai paveikė ir tai, kad K. P. ne tik neišreiškė nuoširdaus atsiprašymo, bet ir viso ikiteisminio tyrimo metu (taip pat ir iki jo) pozicionavo save kaip auką, siekdamas pakartotinai pažeminti merginas, kurios galimai nukentėjo nuo jo veiksmų, nuteikti prieš jas visuomenę bei įbauginti tuo, kad galimai reikalaus kompensacijos už tariamai melagingos informacijos paskleidimą, taip didindamas merginų išgyvenimus bei nepasitikėjimą savimi. Be to, K. P., dalyvaudamas televizijos pokalbių laidoje, pagrasino atskleisti nukentėjusių asmenų tapatybes, taip darydamas nukentėjusiosioms spaudimą ir leisdamas pagrįstai bijoti, kad tiesioginio eterio metu gali būti atskleistos jų tapatybės.

8.5. K. P. stengėsi vilkinti procesą, todėl vis daugiau trečiųjų asmenų darbo aplinkoje gali identifikuoti jos asmenybę K. P. byloje (keičiantis darbovietėms, vadovams ir pan.). K. P. skleidžiami įtarimai, kad su juo bando susidoroti kitų politinių partijų atstovai, netiesiogiai apriboja ir jos veiklą, nes ji, norėdama dalyvauti tam tikros partijos arba politinio judėjimo veikloje, to negali daryti dėl nepagrįsto bandymo suteikti bylai politinę potekstę. Ją skaudžiai paveikė ir įvykis, kai K. P. įdarbino savo atstovo M. A. sutuoktinę Seimo nario padėjėja, demonstratyviai bandydamas parodyti, kad ir pas K. P. įmanoma dirbti. Tokį poelgį kasatorė vertina ne tik kaip K. P., bet ir kaip M. A. bandymą iš jos pasityčioti.

9. Kasaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas įvykdęs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 152 straipsnio 1 dalyje ir 255 straipsnio 1 dalyje, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes šis teismas išsamiai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, vertindamas įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio, nekaltumo prezumpcijos, rungimosi, in dubio pro reo (visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai) principų pažeidimus, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 152 straipsnio 1 dalį ir 255 straipsnio 1 dalį.

9.2. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant BPK normas, reguliuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6, 3.1.7, 3.1.8 punktų nuostatas, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė nepašalintomis prielaidomis, abejonėmis ir prieštaravimais.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas, nes selektyviai ir subjektyviai vertino bylos įrodymus, suteikdamas prioritetinę reikšmę jį kaltinantiems įrodymams ir iš viso nevertindamas jį teisinančių įrodymų. Teismo išvados dėl jo kaltumo pagrįstos išimtinai tik nukentėjusiosios K. K. ir liudytojų, nukentėjusiajai artimų ir jai padėti suinteresuotų asmenų, parodymais, kurių nepatvirtina kiti, objektyvūs, bylos įrodymai. Toks bylos įrodymų vertinimas iš esmės prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytiems reikalavimams ir pažeidžia nekaltumo prezumpciją, rungimosi ir in dubio pro reo (visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai) principus bei jo teisę į teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo priėmimą.

9.4. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tuo atveju, kai įrodinėjimo našta iš kaltinimo perkeliama gynybai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96; 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09). Šiuo klausimu aiškiai savo poziciją yra išsakęs Europos Žmogaus Teismas. Teismas byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo, įskaitant ir procedūrinius elementus, rungtyniškumas ir šalių lygybė tarp kaltinimo ir gynybos yra fundamentalus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos atskleistų gynybai visus turimus svarbius įrodymus – tiek kaltinančius, tiek teisinančius kaltininką (žr. sprendimą byloje Jasper prieš Jungtinę Karalystę, 51). Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje D. F. Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 p.).

9.5. Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario K. P., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, kaip ir bet koks įsiteisėjęs procesinis sprendimas, laikytina įrodymu ir ja turi būti vadovaujamasi.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. K., nevertino bylos įrodymų pagal BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, į apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės perrašė kaltinamąjį aktą, nes patikimų įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų jam pareikštą kaltinimą, nėra. Jo veiksmuose nenustatyti visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 152 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

9.7. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalies dispoziciją seksualiniu priekabiavimu laikomas siekimas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiaujant prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens. Teisingam veikos kvalifikavimui svarbu nustatyti tikslą, nurodytą BK 152 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, t. y. siekimą vulgaria forma seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo. Teismų praktikos, kurioje būtų detaliau analizuojami kriterijai, kuriais vadovaujantis galima būtų nustatyti BK 152 straipsnyje nurodytą tikslą, iš esmės nėra, todėl, kasatoriaus nuomone, šios bylos išnagrinėjimas kasacinės instancijos teisme bus pagrindas formuoti teismų praktiką šios kategorijos bylose. Tarnybinis priklausomumas pasireiškia tuo, kad kaltininką ir asmenį, prieš kurį vykdoma neteisėta veika, sieja darbiniai, tarnybiniai santykiai. Seksualiai priekabiaujančio asmens kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia, kadangi asmuo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais, užuominomis siekia seksualinio bendravimo arba seksualinio pasitenkinimo, suvokdamas šių veikų priešingumą įstatymui, pavojingumo pobūdį ir norėdamas taip veikti. Tiesioginis ir pagrindinis šios nusikalstamos veikos objektas – asmens seksualinio apsisprendimo laisvė. Tiek nacionalinės, tiek ES teisės normose nurodoma, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys; galiojančiuose teisės aktuose papildomai nurodoma, kad jį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Taigi seksualiniam priekabiavimui konstatuoti reikia įrodyti neteisėtą ketinimą; tokią išvadą pavirtina ir Teisingumo Teismo praktika (žr., pvz., byla Lebedef prieš Komisiją, bylos Nr. F-42/10, Rink. p. 1-0000).

9.8. Jis niekada nesiekė seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo nei su K. K., nei su kitomis pretendentėmis į Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas. Tokio tikslo nepatvirtina ir byloje esantys įrodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių reikalavimus, nekaltumo prezumpcijos, lygybės ir teisingumo principus, neatsižvelgė į jo parodymus ir vertino tik nukentėjusiųjų bei joms palankius liudytojų parodymus. Teismas nuosprendį pagrindė išimtinai tik nukentėjusiųjų parodymais, jos, pasakodamos išgalvotas versijas, buvo suinteresuotos jo apkaltinimu ir tokiu būdu siekė būti populiarios visuomenėje, rodomos televizijos laidose. Taip teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų parodymais.

9.9. Nukentėjusiosios K. K. seksualinė laisvė pažeista nebuvo. Jis nereikalavo iš K. K. lytinių santykių, prie jos nepriekabiavo ir nekalbėjo su ja intymiomis temomis. Byloje nėra įrodymų, kad jis savo elgesiu siekė paveikti K. K., kad ši su juo bendrautų seksualiai. Taip pat byloje neįrodyta, kad jis tyčia lietėsi prie K. K.. Kaltinime nurodyti jo K. K. pasakyti žodžiai, frazės vertintini kaip siekimas įžeisti ar pažeminti asmenį bei parodyti savo pranašumą, o ne kaip siekimas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo. Jo bendravimas yra prasčiokiškas, nes jis neturi aukštojo išsilavinimo, didelę dalį gyvenimo yra praleidęs bendrabučiuose, tarp asocialių asmenų, kur ir buvo formuojama jo asmenybė, todėl kai kurie jo pasakymai yra susiję su jo auklėjimu ir gyvenimo būdu.

9.10. Nukentėjusiosios K. K. parodymai nepatikimi, nes jie neobjektyvūs ir neteisingi, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Jo ir K. K. santykiai buvo konfliktiški dėl blogai atliekamų nukentėjusiosios darbinių pareigų, todėl ji, duodama neteisingus parodymus, siekė jam pakenkti. K. K. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl netinkamo Seimo nario bendravimo tik tada, kai jis jai pasakė pastabų dėl netinkamai atliekamo darbo. K. K., duodama parodymus Konstituciniame Teisme, tvirtino, kad ji nenori, jog kasatorius būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jai pakanka vien to, kad jis prarastų Seimo nario mandatą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad K. K. dažnai keitė darbovietes, nesugebėdama vienoje vietoje dirbti ilgesnį laiko tarpą, ir į liudytojo K. B., kuris kasatorių pažįsta apie 10 metų ir po Seimo rinkimų tapo K. P. padėjėju-sekretoriumi, parodymus, kad jokių nusikalstamų veikų K. P. niekada nedarė, K. P. atrinkinėjo darbuotojus viešai, kvietėsi juos į pokalbius, jokių skundų dėl kitų asmenų žeminimo niekada nėra girdėjęs.

9.11. Jo bendravimo būdas su K. K. negali būti vertinamas kaip seksualinis priekabiavimas BK 152 straipsnio 1 dalies prasme dar ir dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

9.12. Jis neteisėtai pripažintas kaltu pagal BK 255 straipsnio 1 dalį, nes, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jo veikoje nėra BK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties.

9.13. Jis į Seimo nario kabinetą šaunamojo ginklo niekada nėra atsinešęs ir byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokį faktą. Jis teisėtai savigynai išduotą ginklą į Seimo pastatą buvo įsinešęs du kartus ir abu kartus nelaikė ginklo visiems prieinamoje vietoje, priešingai, ginklą saugojo Seime – ginklams saugoti pritaikytoje saugykloje. Šią aplinkybę patvirtina Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. S-1732(20). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokie K. P. veiksmai buvo atlikti tik po 2017 m. kovo 14 d. TV3 televizijos laidos „Prieš srovę“, kurios metu buvo parodytas nukentėjusiosios K. K. interviu apie K. P. vykdytą seksualinį priekabiavimą ir ginklo laikymo taisyklių pažeidimą, ir tokiais veiksmais buvo siekiama demonstratyviai parodyti, kad jis nepažeidžia ginklo laikymo taisyklių, nepagrįsta bylos įrodymais. Teisme televizijos laidos „Prieš srovę“ vaizdo įrašas tirtas nebuvo, todėl toks įrašas BPK 20 straipsnio prasme nėra įrodymas.

9.14. Nukentėjusiosios K. K. parodymai apie neteisėtą ginklo laikymą yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji K. K. jokių aplinkybių apie neteisėtą ginklo laikymą nenurodė, tokios aplinkybės buvo nurodytos vėliau. Nukentėjusioji K. K. jo ginklo markę galėjo sužinoti, perskaičiusi leidimą laikyti ginklą, kuris buvo laikomas jo darbo kabinete esančiame stalo stalčiuje. Be to, K. K. parodė, kad Seimo nario kabinete esantis seifas buvo rakinamas dviem raktais ir tik vienas seifo raktas buvo laikomas kabinete, o kitas buvo pas kasatorių, todėl net ir K. K. parodymai paneigia realią galimybę pasinaudoti ginklu kitiems asmenims. Ginklo parodymas atpažinti pripažintinas niekiniu, nes K. K. buvo pateiktas atpažinti kasatoriui priklausantis išskirtinis ginklas, kuris aiškiai išsiskyrė iš kitų atpažinti pateiktų ginklų.

9.15. Liudytojos B. K. (nukentėjusiosios K. K. (duomenys neskelbtini)) parodymai apie ginklo laikymo kabinete aplinkybes įrodomosios reikšmės neturi, nes ji pati įvykio aplinkybių nematė, o tik pakartojo dukros K. K. duotus parodymus.

9.16. Už ginklo laikymo taisyklių pažeidimą nustatyta ne tik baudžiamoji (BK 255 straipsnis), bet ir administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 229 straipsnis), o jų esminis atribojimo kriterijus yra padarinių – realių sąlygų neteisėtai pasinaudoti šaunamuoju ginklu kitam asmeniui sudarymo – nustatymas.

9.17. Nukentėjusioji K. K. dėl jo išteisinimo pagal BK 255 straipsnio l dalį negalėjo teikti apeliacinio skundo, nes ji pagal šį kaltinimą nėra pripažinta nukentėjusiąja. Todėl apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai dėl šios dalies išnagrinėjo nukentėjusiosios K. K. apeliacinį skundą ir jį patenkino. Šią aplinkybę kasatorius vertina kaip apeliacinės instancijos teismo šališkumą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus, nukentėjusiųjų R. B., K. B. ir K. J. bei nuteistojo K. P. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a> ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Todėl kasatorių skundų teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros žemesnių teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl žemesnių teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl K. P. kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų

12. Nuteistasis K. P. kasaciniame skunde prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Tokį prašymą nuteistasis argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 152 straipsnio 1 dalį (dėl seksualinio priekabiavimo prie K. K.) ir BK 255 straipsnio 1 dalį, išsamiai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, nes, vertindamas įrodymus, teikė prioritetą jį kaltinantiems įrodymams, o teisinančius ignoravo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio nuostatas, nekaltumo prezumpciją, rungimosi ir in dubio pro reo principus bei parodė savo šališkumą, dėl nurodytų priežasčių netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 152 straipsnio 1 dalies ir 255 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

13. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.). Tačiau teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia bei nerodo teismo šališkumo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015).

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamasis K. P. buvo asmeniškai supažindintas su kaltinimo pozicija ir kaltinimo surinktais duomenimis (kaltinamasis buvo supažindintas su bylos medžiaga, jam buvo įteiktas kaltinamasis aktas). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad teisiamojo posėdžio metu kaltinamajam K. P. buvo suteikta teisė duoti parodymus dėl visų jam pareikštų kaltinimų. Taip pat teisme tiesiogiai buvo apklaustos visos nukentėjusiosios, liudytojai B. K., R. J., M. B., V. B., A. J., K. B., E. V.; BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu balsu buvo perskaityti liudytojos V. S. S. parodymai, ištirti ikiteisminio tyrimo metu duoti asmenų parodymai, protokoluose užfiksuoti tyrimo duomenys ir kiti rašytiniai bylos dokumentai. Kaltinamasis K. P. ir jį ginanti advokatė, taip pat nukentėjusiosios ir jų atstovas dalyvavo asmenų apklausose, girdėjo vieni kitų ir liudytojų teisme duodamus parodymus, buvo supažindinti su ikiteisminio tyrimo metu duotais asmenų parodymais, turėjo teisę teisme užduoti apklausiamiems asmenims klausimus, aiškintis aplinkybes ir jas tikslinti ir tokiomis teisėmis naudojosi. Taip pat visiems proceso dalyviams buvo užtikrintos lygios teisės reikšti prašymus, visi jų pareikšti prašymai buvo išnagrinėti ir dėl jų priimti motyvuoti teismo sprendimai. Pažymėtina, kad, pirmosios instancijos teismui baigus įrodymų tyrimą, nei kaltinimo, nei gynybos šalys neturėjo prašymų papildyti įrodymų tyrimą.

15. Iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl K. P. kaltumo seksualiai priekabiavus prie K. K. (BK 152 straipsnio 1 dalis) ir dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisyklių pažeidimo (BK 255 straipsnio 1 dalis) pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautų (BK 20 straipsnio 1 dalis), teisiamajame posėdyje išnagrinėtų (BPK 301 straipsnis) įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, atlikta jų palyginamoji analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos teismo išvados dėl visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir A. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytinumo.

16. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti pakankamai išsamūs teismo motyvai ir dėl K. P. nepasitvirtinusių kaltinimų pagal BK 152 straipsnio 1 dalį (dėl seksualinio priekabiavimo prie K. B., R. B. ir K. J. (trys nusikalstamos veikos)). Todėl atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus nuteistojo K. P. skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė tik jį kaltinančias aplinkybes ir ignoravo jį teisinančias aplinkybes.

17. Atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus skundo argumentas, kad ginklo parodymas atpažinti yra pripažintinas niekiniu įrodymu, nes liudytojai K. K. buvo pateiktas atpažinti kasatoriui priklausantis išskirtinis ginklas, kuris aiškiai išsiskyrė iš kitų atpažinti pateiktų ginklų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad daiktų parodymo atpažinimas atliekamas BPK 191, 193, 195 straipsniuose nustatyta tvarka ir šio tyrimo eiga ir rezultatas fiksuojami protokole, kurio turinys turi atitikti BPK 179 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Byloje esantis daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo turinys (3 t., b. l. 182–186), kuriame nurodytas liudytojos K. K. atpažintas, K. P. priklausantis šaunamasis ginklas, atitinka BPK reikalavimus ir paneigia kasatoriaus nuteistojo K. P. teiginį, kad liudytojai K. K. pateiktas atpažinti kasatoriui priklausantis šaunamasis ginklas aiškiai išsiskyrė iš kitų atpažinti pateiktų šaunamųjų ginklų. BPK neįpareigoja daiktų atpažinimui pateikti identiškų daiktų. BPK 193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daiktai ir kiti objektai parodomi atpažinti tarp kitų tos rūšies daiktų ar kitų objektų. Taigi nagrinėjamoje byloje šaunamojo ginklo parodymo atpažinimas buvo atliktas vadovaujantis BPK 191, 193, 195 straipsniuose nustatyta tvarka, todėl teisinio pagrindo abejoti tokio įrodymo patikimumu nėra.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas K. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 7, 20, 301 straipsnių) pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ar kurie būtų sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė. Jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, byloje nėra. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo proceso dalyviai, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo principas.

Dėl BK 152 straipsnio 1 dalies taikymo

19. Kasatoriai – prokuroras ir nukentėjusiosios savo kasaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas K. P. pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. J., K. B. ir R. B., o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti šią išteisinamojo nuosprendžio dalį, netinkamai aiškino ir taikė BK 152 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tik prokuroras savo skunde tai grindžia netinkamu būtinojo požymio „kitoks priklausomumas“ aiškinimu, o nukentėjusiosios papildomai nurodo ir netinkamą įrodymų vertinimą kaip sąlygą, nulėmusią neteisingų išvadų dėl K. P. veiksmų kaip nusikalstamų teisinio vertinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nuteistasis K. P. taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią baudžiamojo įstatymo normą, pripažindamas jį kaltu pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. K.. Visų kasatorių teiginiai dėl netinkamo BK 152 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamos bylos kontekste yra nepagrįsti, todėl atmetami.

20. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.“ Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Taigi viena pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, kad nusikalstamos veikos sudėtis – šios atsakomybės pagrindas, nesant asmens veikoje bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-671/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-671/2010">2K-671/2010</a>, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013 ir kt.).

21. BK 152 straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už seksualinį priekabiavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad už seksualinį priekabiavimą pagal įstatymu įtvirtintą reguliavimą galima taikyti skirtingas atsakomybės rūšis – drausminę, civilinę, administracinę, o išimtiniais atvejais – baudžiamąją. Todėl būtina išskirti privalomuosius veikos požymius, kurie lemtų baudžiamosios atsakomybės taikymą.

22. Pagal BK 152 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens. Šio baudžiamojo įstatymo saugoma pagrindinė vertybė – seksualinio apsisprendimo laisvė. Seksualinio apsisprendimo laisvė suprantama kaip asmens saugumas nuo bet kokios prievartos seksualiniame bendravime, t. y. kiekvieno asmens laisva valia pasirinkti seksualinį partnerį, seksualinio bendravimo su juo būdus, laiką, vietą ir pan. BK 152 straipsnio papildomas objektas yra žmogaus garbė ir orumas, tačiau vien tik šių vertybių pažeidimas asmeniui baudžiamosios atsakomybės pagal BK 152 straipsnį neužtraukia. Aptarta sudėtis rodo, kad tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė, privalomai turi būti nustatytas veiksmų pobūdis, tikslas, priklausomumo forma bei veikos pavojingumas.

23. Objektyviai seksualinis priekabiavimas BK 152 straipsnio prasme pasireiškia vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis. Vulgarūs ar panašūs veiksmai – tai nepageidautinas, seksualinio pobūdžio fizinis kontaktas su asmeniu (prisilietimai, glostymai, apkabinimai ir pan.). Vulgarūs ar panašūs pasiūlymai ar užuominos – tai aiškiai nukentėjusiam asmeniui nepriimtinas, jį žeminantis ir įžeidžiantis, įžūlus, akivaizdžiai nukrypęs nuo elgesio normų verbalinis arba neverbalinis seksualinio pobūdžio asmens elgesys (pavyzdžiui, žeminantys asmenį seksualinio pobūdžio pokalbiai, komentarai apie asmens išvaizdą, siejami su asmens lytimi, įvairaus pobūdžio pažadai ir siūlymai, susiję su seksualiniu bendravimu, seksualinio pobūdžio spaudinių, vaizdo ar garso įrašų demonstravimas, seksualinio pobūdžio gestai, SMS žinučių, raštelių, laiškų rašymas bei telefono pokalbiai seksualinėmis temomis, intymių dovanų pirkimas ir pan.). Ši veika turi pasireikšti aktyviais veiksmais ir jie asmeniui, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, turi būti nepageidautini, nepriimtini ir atgrasantys. Meilinimasis, pasiūlymas, užuomina į intymius santykius tampa seksualiniu priekabiavimu, kai tai daroma pakartotinai po to, kai į tokį poelgį buvo reaguota nedviprasmiškai neigiamai.

24. Seksualinio priekabiavimo baudžiamojo nusižengimo esmė yra seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo siekimas, todėl toks tikslas yra privalomai įrodinėtina aplinkybė. Nustatant kaltininko tikslo – siekio seksualiai bendrauti ar seksualiai pasitenkinti – (ne)buvimą analizuojamas kaltininko elgesys prieš nukentėjusį asmenį (seksualinio priekabiavimo būdas, atliktų fizinių veiksmų apimtis ir (arba) išsakytų pasiūlymų ar užuominų turinys), vertinamas kaltininko elgesio sistemiškumas ir intensyvumas (pakartotinumas, tęstinumas), aplinka, kurioje reiškiasi seksualinio pobūdžio kaltininko elgesys (vieta, laikas), ir kitos aplinkybės, galinčios patvirtinti arba paneigti kaltininko tikslą. Pažymėtina, kad BK 152 straipsnio sudėtis yra formalioji, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų įrodytas siekis seksualiai bendrauti ar seksualiai pasitenkinti, o kaip išaiškinta teismų praktikoje, baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo faktai, ar kaltininkas pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, privalomai nenustatomi, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (formalioji sudėtis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

25. Būtinas baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 152 straipsnyje, požymis yra nukentėjusio asmens priklausomumas nuo kaltininko. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu pasireiškia tuo, kad kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, piktnaudžiauja tarp jo ir nukentėjusio asmens esamu priklausomumu, kuris gali susiklostyti dėl giminystės, tarnybos, materialinės priklausomybės ir kitais pagrindais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 288-648/2018). Seksualinio priekabiavimo norma išskiria dvi galimas priklausomumo formas: 1) pagal tarnybą priklausomi asmenys ir 2) kitaip priklausomi asmenys.

25.1. Priklausomumas pagal tarnybą reiškia, kad nukentėjusįjį ir kaltininką sieja tarnybiniai ar darbiniai santykiai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos, Lietuvos Respublikos karo tarnybos ir kitų įstatymų, nustatančių darbdavio ir darbuotojo (valstybės tarnautojo) teises ir pareigas, normomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam DK, šiuo įstatymu pradėti reglamentuoti ir darbo sutarties šalių ikisutartiniai santykiai. DK 41 straipsnis, be kita ko, nustato, kad darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, taip pat ir tada, kai darbo sutartis nesudaryta, be kita ko, turi laikytis lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principo. DK 26 straipsnio 2 dalyje detalizuotos darbdavio pareigos, įgyvendinant darbuotojų lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Šio straipsnio 2 dalies 7 punktas, be kita ko, nustato, kad darbdavys privalo imtis priemonių, kad darbuotojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo. Šios DK nuostatos taikomos ir darbo sutarties šalių ikisutartiniams santykiams. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje nustatyta darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. Šio straipsnio 7 punkto redakcija, taip pat įsigaliojusi 2017 m. liepos 1 d. (2017 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. XIII-365), nustato darbdavio pareigą užtikrinti, kad ne tik darbuotojas ir valstybės tarnautojas, bet ir siekiantis įsidarbinti asmuo nepatirtų seksualinio priekabiavimo. Aptartos DK ir Lygių galimybių įstatymo teisės normos reiškia, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. darbdavio ar jo funkcijas atliekančio asmens seksualinis priekabiavimas prie siekiančio įsidarbinti asmens, nustačius kitus būtinus BK 152 straipsnio sudėties požymius, gali būti vertinamas kaip seksualinis priekabiavimas prie pagal tarnybą priklausomo asmens BK 152 straipsnio prasme.

25.2. Kitoks priklausomumas nuo kaltininko gali pasireikšti įvairiomis formomis, tačiau ir šiuo atveju priklausomumo santykiai turi turėti tam tikrą objektyvų pagrindą, patvirtinantį, kad kaltininką ir nukentėjusįjį sieja tam tikras ryšys, kuris kaltininkui sudaro galimybę savo sprendimais esmingai paveikti (pakeisti) nukentėjusio asmens padėtį. Objektyviuoju priklausomumo pagrindu laikytini asmenų priklausomumas civilinių teisinių (sutartinių, prievolinių ir kt.), šeiminių santykių (sutuoktinių (sugyventinių) tarpusavio, vaikų ir tėvų, giminystės, globos ir rūpybos ir kt.) pagrindais, taip pat tarp atskirų asmenų grupių susiklostę santykiai, kurių šalys turi tam tikrų priešpriešinių teisių ir pareigų (pavyzdžiui, gydytojo ir paciento, mokytojo ir mokinio, dėstytojo ir studento santykiai ir pan.) arba kurias sieja materialinė priklausomybė. Objektyviuoju priklausomumo pagrindu gali būti pripažintos ir kitokios faktinės situacijos, kai kaltininko sudarytos fizinės ar psichologinės kliūtys, apribojančios nukentėjusiojo veikimo laisvę, sudaro jam sąlygas esmingai paveikti nukentėjusiojo padėtį.

26. Veikos pavojingumas priklauso nuo keleto aspektų – nuo jos tęstinumo, intensyvumo, pastovumo bei nuo to, kaip šį elgesį suvokė asmuo, prie kurio priekabiauta, nes seksualinis priekabiavimas yra nepageidaujamas elgesys. Paprastai priekabiavimas (tiek seksualinis, tiek ir dėl lyties) yra nulemtas ekonominės, socialinės, fizinės ar simbolinės (pvz., su patriarchaliniais stereotipais susijusios) galios disproporcijos tarp priekabiautojo ir asmens, prie kurio priekabiaujama. Todėl asmuo gali sutrikti, išsigąsti, nežinoti, kaip pasielgti. Atsižvelgiant į tai, priekabiavimo faktams nustatyti nebūtina, kad asmuo, prie kurio priekabiaujama, aiškiai ir kategoriškai prieštarautų tokiam elgesiui, kai akivaizdu, kad toks elgesys šiam asmeniui buvo nepriimtinas ir objektyviai įžeidžiamas. Taigi darytina išvada, kad seksualinio pobūdžio veiksmai, pasiūlymai ir užuominos tampa seksualiniu priekabiavimu BK 152 straipsnio prasme, kai toks kaltininko elgesys yra ne vienkartinis, o trunka tam tikrą laiką (yra pasikartojantis arba sistemingas) ir kai į tokį kaltininko poelgį buvo reaguota nedviprasmiškai neigiamai. Būtent nepageidautinų vulgarių ar panašiai seksualinio pobūdžio veiksmų, pasiūlymų ar užuominų pakartotinumas leidžia spręsti apie tokių veiksmų intensyvumą, sistemiškumą ir tokią veiką vertinti kaip pavojingą baudžiamosios teisės prasme.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. paskelbė išvadą Nr. KT20-I1/2017 (toliau – Išvada) dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario K. P., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Konstitucijai. Šioje konstitucinės justicijos byloje, be kita ko, buvo tiriami ir Seimo nario K. P. veiksmai Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas eiti pretendavusių asmenų atžvilgiu, ir buvo nustatyta, kad K. P. veiksmai prieš minėtus asmenis buvo diskriminaciniai ir žeminantys žmogaus orumą, todėl laikytini priekabiavimu dėl lyties, inter alia, seksualiniu priekabiavimu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiais Seimo nario veiksmais buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, inter alia, jos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio nuostatos, taip pat pažeisti Seimo statuto 16 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnis, atitinkamos Lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio 1, 6, 7 punktų, Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 5, 6 dalių, 6 straipsnio 1, 4 punktų nuostatos. Tačiau Konstitucinis Teismas Išvadoje pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo išvada, jog Seimo narys K. P. savo veiksmais Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas ėjusių ir šias pareigas eiti pretendavusių asmenų atžvilgiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, ipso facto (savaime) nesuponuoja kitokios nei konstitucinės teisinės atsakomybės (inter alia, baudžiamosios) už šiuos veiksmus taikymo Seimo nariui K. P.. Taigi Konstitucinio Teismo išvada nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės galios ir nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo nario K. P. konkrečių veiksmų konstitucingumo yra aktualios tiek, kiek tų pačių veiksmų vertinimas susijęs su nagrinėjamoje byloje nustatytais baudžiamojo įstatymo reikalavimų pažeidimais.

28. Nagrinėjamoje byloje K. P. buvo pateikti keturi kaltinimai dėl seksualinio priekabiavimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį, būtent: K. P. buvo kaltinamas tuo, kad, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis seksualiai priekabiavo prie keturių moterų: 1) nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 26 d. prie pagal tarnybą priklausomos K. K., dirbusios jo, kaip Seimo nario, padėjėja-sekretore; 2) 2017 m. sausio 16–17 d. prie kitaip priklausomos K. J., siekusios įsidarbinti jo, kaip Seimo nario, padėjėja-sekretore; 3) 2017 m. vasario 9 d. prie kitaip priklausomos K. B., siekusios įsidarbinti jo, kaip Seimo nario, padėjėja-sekretore; 4) 2017 m. vasario 23 d. prie kitaip priklausomos R. B., siekusios įsidarbinti jo, kaip Seimo nario, padėjėja-sekretore.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs K. P. pareikštus keturis kaltinimus pagal BK 152 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad visais kaltinime nurodytais atvejais K. P. visoms nukentėjusiosioms išsakė kaltinime nurodytus vulgarius žodžius, nepriimtinas seksualinio pobūdžio ir nukentėjusiąsias įžeidžiančias, menkinančias užuominas, kalbėjo nukentėjusiosioms nepriimtinomis intymaus pobūdžio, su darbu nesusijusiomis temomis. Tačiau teismas K. P. veikoje visais keturiais kaltinime nurodytais atvejais nenustatė būtino nusikalstamos veikos, nurodytos BK 152 straipsnio 1 dalyje, požymio – tikslo seksualiai bendrauti ar pasitenkinti, o K. P. veikoje prieš nukentėjusiąsias K. J., K. B. ir R. B. – dar ir kito būtino, BK 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto, baudžiamojo nusižengimo požymio – priklausomumo. Todėl pirmosios instancijos teismas K. P. dėl visų jam pareikštų kaltinimų pagal BK 152 straipsnio 1 dalį išteisino, nesant baudžiamojo nusižengimo sudėties (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal prokurorės ir visų keturių nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad K. P. veiksmai, pasireiškę visoms keturioms nukentėjusiosioms išsakytais seksualinio pobūdžio žodžiais ir užuominomis, buvo vulgarūs, įžeidžiantys ir menkinantys nukentėjusiąsias. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad faktinis K. J., K. B. ir R. B. santykis su į darbą priimti turinčiu teisę asmeniu nelaikytinas juridinio priklausomumo santykiu, todėl byloje neįrodytas šių nukentėjusiųjų kitoks priklausomumas nuo K. P.. Tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas K. P. veiksmuose prieš nukentėjusiąją K. K. nustatė seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo siekimo tikslą, todėl, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą K. P. pareikšto kaltinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį kontekste, konstatavo, kad K. P. vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą nuo jo priklausomos K. K., siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, ir taip pažeidė asmens seksualinio apsisprendimo laisvę bei pažemino nukentėjusiosios K. K. garbę ir orumą. Tokius K. P. veiksmus apeliacinės instancijos teismas vertino kaip atitinkančius baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 152 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas K. P. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o nuosprendžio dalį dėl K. P. išteisinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. B., K. J. ir R. B. (trys nusikalstamos veikos) paliko nepakeistą.

31. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo pateiktu BK 152 straipsnio aiškinimu, šio teismo išvados dėl BK 152 straipsnio 1 dalies taikymo atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir neprieštarauja šios teisės normos prasmei.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji K. K. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. vasario 2 d. dirbo Seimo nario K. P. padėjėja-sekretore, todėl, būdama politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja, buvo tiesiogiai pavaldi Seimo nariui K. P.. Taigi K. K. buvo priklausoma nuo Seimo nario K. P. pagal tarnybą. Taip pat byloje nustatyta, kad K. P. atliko kaltinime nurodytus vulgarius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš K. K., t. y. fiziškai ją lietė ir išsakė jai vulgarius seksualinio pobūdžio žodžius ir užuominas. Šio fakto iš esmės neneigia ir pats nuteistasis K. P., jis tik kaltinime nurodytus veiksmus, žodžius ir užuominas interpretuoja sau palankia linkme, teigdamas, kad prie K. K. tyčia nesilietė, o jo K. K. pasakyti kaltinime nurodyti žodžiai ir frazės vertintini kaip siekimas įžeisti ar pažeminti asmenį bei parodyti savo pranašumą, o ne kaip siekimas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo. Tačiau toks kasatoriaus nuteistojo K. P. savo veiksmų vertinimas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl K. P. kaltumo seksualiniai priekabiavus prie pagal tarnybą priklausomos K. K. BK 152 straipsnio 1 dalies prasme.

33. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl K. P. seksualinio priekabiavimo prie pagal tarnybą priklausomos K. K. yra pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma, kurią, be nukentėjusiosios K. K. parodymų, sudaro nukentėjusiųjų K. J., K. B. ir R. B., liudytojos B. K. parodymai, iš dalies paties nuteistojo K. P. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga (procesinių veiksmų protokoluose, rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti bylai reikšmingi duomenys). Remiantis įrodytomis pripažintų aplinkybių visuma nustatyta: K. P. atlikti nevienkartiniai vulgarūs veiksmai prieš nukentėjusiąją K. K., pasireiškę nukentėjusiosios nepageidautinu fiziniu jos kūno lietimu (keletą kartų lietė pečius, rankas, glostė nugarą, šlaunį), seksualinio pobūdžio, nukentėjusiąją trikdančių komentarų apie jos išvaizdą, lyties organus, jų jautrumą išsakymas ir siūlymai nukentėjusiajai intymioje, neviešoje aplinkoje ((duomenys neskelbtini) esančiame bute) pažiūrėti filmą, pavakarieniauti, tokių veiksmų intensyvumas ir jų tęstinumas, vieta ir laikas, K. P., kaip Seimo nario, statusas ir jo turėti įgaliojimai spręsti dėl nukentėjusiosios K. K. teisinės padėties tarnyboje leido apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl K. P. tyčios turinio ir jo veiksmų tikslo – seksualiai bendrauti ar pasitenkinti ir tokius jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus baudžiamosios teisės prasme. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai K. P. taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 152 straipsnio 1 dalį.

34. Tačiau nėra teisinio pagrindo svarstyti nuteistojo K. P. kasaciniame skunde nurodyto prašymo jo veiką prieš K. K. vertinti kaip mažareikšmę (BK 37 straipsnis), nes skunde nėra pateikiama jokių argumentų, kurie pagrįstų mažareikšmiškumo sąlygų buvimą K. P. veikoje.

35. Atitinkamai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir K. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojantį teisinį reglamentavimą teisingai nustatė, kad tarp nuteistojo K. P. ir nukentėjusiųjų K. J., K. B. ir R. B. nebuvo susiklostę nei priklausomumo pagal tarnybą, nei kitokio priklausomo santykiai. Tokią išvadą pagrindžia teismų nustatytos ir įvertintos aplinkybės, būtent, kad nukentėjusiosios K. J., K. B. ir R. B. Seime nedirbo ir nebuvo pavaldžios K. P., todėl jų nesiejo priklausomumas pagal tarnybą; taip pat teismas nenustatė ir kitokio priklausomumo fakto, nurodydamas, kad nukentėjusiųjų ir K. P. nesiejo ir kitokio pobūdžio teisniai santykiai ar kitoks priklausomumas, kaip jis apibrėžtas šios nutarties 25.2 punkte, nes kaltinamojo K. P. sprendimas priimti ar nepriimti asmenį į darbą negalėjo esmingai paveikti tokio asmens padėties, nes tokiam asmeniui dėl jo nepriėmimo į darbą iš esmės neigiami padariniai neatsiranda, atitinkamai nukentėjusiosioms nebuvo sudarytos kliūtys, kurios neleistų priešintis kaltinamojo valiai. Todėl nėra pagrindo nesutikti su žemesniųjų instancijų teismų išvadomis, kad seksualinio priekabiavimo prie K. J., K. B. ir R. B. veikose nėra nustatytas būtinasis BK 152 straipsnio 1 dalyje nurodyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymis – tarnybinis ar kitoks priklausomumas.

36. Tačiau šioje nutartyje minėta, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam DK bei pasikeitus Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 7 punkto nuostatai ir įstatyme įtvirtinus darbdavio pareigą užtikrinti, kad ne tik darbuotojas ar valstybės tarnautojas, bet ir siekiantis įsidarbinti asmuo nepatirtų seksualinio priekabiavimo, darbdavio (ar jo funkcijas atliekančio asmens) seksualinis priekabiavimas prie siekiančio įsidarbinti asmens, nustačius kitus būtinus BK 152 straipsnio sudėties požymius, gali būti vertinamas kaip seksualinis priekabiavimas prie pagal tarnybą priklausomo asmens. Tačiau paminėtos teisės normos negali būti taikomos nagrinėjamoje byloje, nes K. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jos negaliojo (K. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikas yra iki 2017 m. liepos 1 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Toks įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas reiškia, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas, kuris yra įtvirtintas ir Konstitucijoje.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti dalį pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio (dėl K. P. išteisinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. K.), o kitą nuosprendžio dalį (dėl K. P. išteisinimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl seksualinio priekabiavimo prie K. J., K. B. ir R. B. (trys nusikalstamos veikos)) palikti nepakeistą yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti kasatorių – prokuroro ir nukentėjusiųjų K. J., K. B. ir R. B. prašymus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka bei nuteistojo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos apkaltinamąjį nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 152 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

38. Kasacinės instancijos teismui pripažinus, kad nagrinėjamoje byloje K. P. pagrįstai išteisintas pagal BK 152 straipsnio 1 dalį (dėl seksualinio priekabiavimo prie K. B. ir K. J.), nesant jo veikoje baudžiamojo nusižengimo sudėties, nėra teisinio pagrindo svarstyti ir nukentėjusiųjų K. B. ir K. J. kasacinių skundų argumentų dėl jų byloje pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo. Tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pareikštus nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių K. B. ir K. J. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, o apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Tokie žemesnės instancijos teismų sprendimai reiškia, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Dėl BK 255 straipsnio 1 dalies taikymo

39. Nuteistasis K. P. nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 255 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jo veikoje nėra BK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties. Toks nuteistojo teiginys ir jį pagrindžiantys argumentai atmetami kaip prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

40. BK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeidė teisėtai turimo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisykles ir dėl to sudarė sąlygas kitam asmeniui neteisėtai jais pasinaudoti. Šio baudžiamojo nusižengimo objektyvieji požymiai reiškiasi: šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimu (dažniausiai – neveikimu); kito asmens neteisėtu pasinaudojimu šiais objektais ar realios galimybės pasinaudoti jais įgijimu; priežastiniu ryšiu tarp laikymo taisyklių pažeidimo ir kito asmens šių objektų panaudojimo ar realios galimybės juos panaudoti. BK 255 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl sprendžiant, kokia veika sudaro šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo pažeidimą, vadovaujamasi atitinkamais teisės aktais. Šio baudžiamojo nusižengimo subjektyvioji pusė pasireiškia neatsargumu. Asmuo, laikantis šaunamąjį ginklą, šaudmenis ar sprogstamąsias medžiagas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktais nustatytų jų laikymo ar saugojimo reikalavimų, numato, kad šiais objektais gali pasinaudoti asmenys, neturintys atitinkamo leidimo, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nenumato, kad netinkamai laikomu šaunamuoju ginklu, šaudmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis gali pasinaudoti kiti asmenys, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir privalo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas).

41. Apeliacinės instancijos teismas skundžiame nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išdėstė savo išvadas dėl nuteistojo K. P. kaltumo padarius BK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytą baudžiamąjį nusižengimą ir nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo K. P. parodymus dėl legaliai turėto šaunamojo ginklo laikymo Seimo patalpose aplinkybių. Priešingai nei teigiama nuteistojo kasaciniame skunde, liudytoja K. K. bylos proceso metu davė iš esmės nuoseklius ir išsamius parodymus apie šaunamojo ginklo laikymo Seimo nario kabinete esančiame seife aplinkybes. Liudytoja teisme parodė, kad raktas nuo seifo ir jame esančio atskiro skyrelio, kuriame buvo laikomas šaunamasis ginklas, buvo laikomi sukabinti kartu Seimo nario kabinete, stalo spintelės nerakinamame stalčiuje. Ji naudojosi Seimo nario seifu, nes jame buvo laikomi ir dokumentai, todėl bet kada galėjo paimti ir Seimo nariui priklausantį ginklą. Nuteistojo K. P. teiginiai, kad jis buvo atsinešęs kaltinime nurodytą šaunamąjį ginklą į Seimo patalpas tik du kartus – 2017 m. kovo 15 ir 16 dienomis ir abiem atvejais ginklą paliko saugoti tam pritaikytoje vietoje, ką patvirtina ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 29 dienos raštas Nr. S-1732(20), nepaneigia liudytojos K. K. parodymų, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. vasario 2 d. šaunamąjį ginklą K. P. laikė ir savo kabinete, kuriame kartu su juo dirbo jo padėjėja-sekretorė K. K. bei jam nesant lankėsi kiti asmenys. Liudytojos K. K. parodymus, kad kaltinime nurodytu laiku K. P. disponavo šaunamuoju ginklu, patvirtina bylos rašytiniai įrodymai. Iš Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate K. P. išduoto leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti (nešioti) ginklus savigynai ir medžioklei ir pažymėjimo ginklui PSM 5,45 x 18 Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimo duomenų matyti, kad leidimas laikyti (nešiotis) minėtą ginklą ir jo pažymėjimas K. P. išduoti 2016 m. gegužės 13 d. Liudytoja K. K., parodžius atpažinti keturis šaunamuosius ginklus, atpažino Seimo nariui K. P. priklausantį šaunamąjį ginklą PSM (duomenys neskelbtini) ir nurodė, pagal kokius požymius jį atpažįsta. Šioje teismo nutartyje minėta, kad šaunamojo ginklo parodymo atpažinimas buvo atliktas vadovaujantis BPK 191, 193, 195 straipsniuose nustatyta tvarka, todėl teisinio pagrindo abejoti tokio įrodymo patikimumu nėra.

42. Kasatorius nuteistasis K. P. teisus, teigdamas, kad už ginklo ir šaudmenų laikymo taisyklių pažeidimą nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. ANK 229 straipsnyje „Ginklų ir šaudmenų saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo tvarkos pažeidimas“ nustatyta atsakomybė ir už teisėtai įgyto ginklo ir šaudmenų laikymo taisyklių pažeidimą. Esminis BK 255 straipsnio 1 dalyje ir ANK 229 straipsnyje nustatytų atsakomybių atribojimo kriterijus yra padarinių – realių sąlygų neteisėtai pasinaudoti šaunamuoju ginklu kitam asmeniui sudarymo – nustatymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2012).

43. Tačiau nagrinėjamoje byloje vertinti nuteistojo K. P. veiksmus kaip administracinį nusižengimą nėra teisinio pagrindo, nes byloje nustatytas K. P. nusikalstamas neveikimas (paliko savo darbo kabinete nerakinamame stalčiuje raktus nuo kabinete stovinčio seifo, kuriame, be kita ko, buvo laikomas ir šaunamasis ginklas su šaudmenimis, taip neužtikrindamas tinkamo šaunamojo ginklo laikymo) ir tokio nusikalstamo neveikimo pavojingi padariniai – buvo sudarytos sąlygos kitam asmeniui – Seimo nario padėjėjai-sekretorei K. K. bei kitiems, Seimo nariui nesant, kabinete besilankantiems asmenims neteisėtai pasinaudoti šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis. Tarp K. P. veikos ir atsiradusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, nes iš anksto buvo galima numatyti, jog netinkamai laikant šaunamąjį ginklą ir šaudmenis bus sudaryta galimybė kitam asmeniui pasinaudoti šaunamuoju ginklu. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog K. P. veikė nusikalstamai nerūpestingai, t. y. jis nenumatė, jog palikdamas darbo kabinete nerakinamame stalčiuje raktus nuo seifo, kuriame, be kita ko, buvo laikomas ir šaunamasis ginklas su šaudmenimis, sudarys galimybę kitiems asmenims neteisėtai pasinaudoti jais, tačiau pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. K. P. turėjo leidimą laikyti ginklą, o tai reiškia, kad jis žinojo savo kaip teisėto ginklų savininko pareigą saugiai laikyti šaunamuosius ginklus.

44. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų aplinkybių, kurios reikšmingos konstatuojant objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 255 straipsnio 1 dalyje, požymių buvimą nuteistojo K. P. veikoje. Todėl teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajam K. P. tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 255 straipsnio 1 dalį.

45. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus, nukentėjusiosios R. B., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių K. B. ir K. J. bei nuteistojo K. P. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Eligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė