Civilinė byla Nr. 3K-3-242/2014
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00461-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.10; 30.5; 30.7; 32.1; 45.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Rimvydo Norkaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. Ž. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. K., D. Č., E. Š., dalyvaujant tretiesiems asmenims notarėms D. M. U. ir J. K., dėl administracinio akto panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo ir servituto nustatymo ir pagal atsakovės E. Š. priešieškinį ieškovui N. Ž. dėl gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos duomenų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šioje byloje sprendžiami administracinių bylų teisenos termino administraciniam aktui (sprendimui atkurti nuosavybės teises į žemę) ginčyti taikymo, nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo, valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, servituto nustatymo klausimai.
2008 m. kovo 5 d. ieškovas N. Ž. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 79-3883 atkurti nuosavybės teises atsakovui V. K. į 3,63 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalį dėl 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalies, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23;
2) pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovų V. K. ir D. Č. 1999 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-1167 (dėl 3,63 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) dalį dėl 2774 kv. m žemės sklypo dalies, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23, perleidimo;
3) pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovių D. Č. ir E. Š. 2003 m. liepos 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. JK-3002 (dėl 3,63 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį dėl 2774 kv. m žemės sklypo dalies, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23, perleidimo;
4) taikyti restituciją natūra:
– įpareigoti atsakovę E. Š. grąžinti atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 3,63 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2774 kv. m dalį, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23;
– įpareigoti atsakovę D. Č. grąžinti atsakovei E. Š. 3515 Lt;
– įpareigoti atsakovą V. K. grąžinti atsakovei D. Č. 1070 Lt;
5) pripažinti galiojančia ieškovo ir Trakų rajono valdybos pirkimo–pardavimo sutartį dėl 2774 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir patvirtinti ieškovo nuosavybės teisę į 2774 kv. m žemės sklypą, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtą skaičiais 18, 19, 22, 23;
6) nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę neterminuotai ir neatlygintinai bet kuriuo paros metu ir bet kuriuo metų laiku netrukdomai naudotis atsakovei E. Š. priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalimi, kurios bendras plotas 1086 kv. m ir kuri 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėta skaičiais 20, 37, 38, 21 (tarnaujantysis daiktas); eiti ir važiuoti transporto priemonėms tam, kad būtų galima tinkamai naudotis viešpataujančiaisiais daiktais: 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėta skaičiais 18, 19, 22, 23; joje esančiais pastatais – gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), ūkio pastatu (duomenys neskelbtini) ūkio pastatu (duomenys neskelbtini), kiemo rūsiu, (duomenys neskelbtini), ūkio pastatu (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) 1997 gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 79-3883 neteisėtai atkūrė nuosavybės teises atsakovui V. K. į visą 3,63 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo priėmimo metu žemės sklype stovėjo ieškovui nuosavybės teise priklausantys ir jo vardu ūkinėse knygose įregistruoti gyvenamasis namas ir pastatai (1A1/m, 1I1/m, 2I1m, 3I1/m, 4I1/m). Raudonosios žvaigždės kolūkio visuotiniame narių 1987 m. lapkričio 6 d. susirinkime buvo nutarta leisti ieškovui pirkti iš atsakovo V. K. sodybą (duomenys neskelbtini) ir išskirtas 0,15 ha sodybinis sklypas. Lietuvos TSR Trakų rajono Semeliškių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis Komitetas 1987 m. lapkričio 25 d. patvirtino šį nutarimą. 1987 m. gruodžio 8 d. ieškovas ir atsakovas V. K. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas pardavė ieškovui 29 kv. m gyvenamojo ploto medinį gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini). Ieškovas per nustatytą terminą atliko šios pirkimo–pardavimo sutarties teisinę registraciją – sutartį įregistravo Semeliškių apylinkės savivaldybėje (ūkinėje knygoje Nr. 18, asmeninėje sąskaitoje Nr. 706); ūkinėje knygoje buvo įregistruotas gyvenamasis namas ir ūkiniai statiniai. Atsakovas V. K. 1996 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą Trakų rajono Semeliškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, prašydamas suteikti jam 3,63 ha žemės sklypą privačiam ūkiui steigti. Šiame prašyme atsakovas sąmoningai klaidingai nurodė, kad žemės sklype jis turi namą ir planuoja statyti tvartą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojai, atlikdami žemės sklypo ribų paženklinimą vietoje, neįvertino fakto, kad ginčo žemės sklype faktiškai stovi pastatai, nenustatė, kas yra šių pastatų savininkas. 1996 m. rugsėjo 18 d. Žemės sklypo, skiriamo privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte sąmoningai klaidingai nurodyta, kad žemės sklype Nr. 176 objektų, kuriais užimta žemė, nėra. Vilniaus apskrities viršininko administracijai (tuo metu – Trakų rajono Semeliškių apylinkės Agrarinės reformos tarnybai) 1996–1997 m. sprendžiant atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, turėjo būti žinomas faktas, kad ginčo žemės sklype stovi ieškovui priklausantys pastatai. Ieškovas 1992 m. balandžio 1 d. buvo pateikęs prašymą Trakų rajono Semeliškių apylinkės Agrarinės reformos tarnybai dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nurodydamas, kad ginčo žemės sklypas yra užimtas namų valda, ir prašė šį žemės sklypą perleisti jo nuosavybėn. Agrarinės reformos specialistas J. T. 1992 m. rugpjūčio 4 d. parengė namų valdos prie pirktų statinių planą (brėžinį) ir suformavo 2784 kv. m ploto žemės sklypą, kuris buvo įkainotas 1384 rubliais. Pagal Trakų miesto (valdybos) 1992 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo pranešimą ieškovas sumokėjo 1384 rublius už žemės sklypą ir 300 rublių valstybinį mokestį. Trakų rajono Semeliškių apylinkės Liaudies deputatų taryba 1993 m. gruodžio 17 d. sprendimu patvirtino gyventojų asmeninio ūkio žemę pagal priedėlį, pagal kurį ieškovui skirtas 0,27 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Ieškovo nuomone, faktiškai buvo atlikti visi veiksmai, reikalingi 2784 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau, Trakų rajono valdybai vilkinant sutarties pasirašymą, ji nebuvo sudaryta.
Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 79-3883 dėl ginčo sklypo dalies, naikintini ir vėlesni jos perleidimo sandoriai, nes atsakovas V. K., nebūdamas teisėtas 2774 kv. m žemės sklypo savininkas, neturėjo teisės jo parduoti atsakovei D. Č., o pastaroji – atsakovei E. Š.. Ieškovo teigimu, jis neturi galimybės prieiti ir privažiuoti prie jam priklausančių pastatų ir jais naudotis pagal paskirtį. Pripažinus ieškovui nuosavybės teisę į 2774 kv. m ploto žemės sklypą, jis taip pat neturėtų faktinės galimybės tinkamai ir normaliomis sąnaudomis naudotis (prieiti, privažiuoti) jam priskirtu žemės sklypu, todėl jo prašymas nustatyti servitutą tenkintinas.
Atsakovė E. Š. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė:
1) pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo V. K. 1987 m. gruodžio 8 d. gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2158;
2) pripažinti, kad ieškovo nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir pastatus (duomenys neskelbtini) pasibaigė išnykus nurodytiems nekilnojamiesiems daiktams;
3) pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant iš Nekilnojamojo turto registro gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir pastatus (duomenys neskelbtini) bei ieškovo nuosavybės teises į juos.
Atsakovė nurodė, kad ūkinės knygos žinių lape apie ieškovo ūkį nėra nurodyta tiksli data, kada įregistruoti duomenų apie ūkio savininką pakeitimai. Atsakovės nuomone, ieškovas pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravo vietinės Liaudies deputatų tarybos Vykdomajame Komitete. Nagrinėjamu atveju restitucija natūra negali būti taikoma, nes dabartinė ginčo žemės sklypo savininkė – atsakovė laikytina sąžininga ginčo žemės sklypo, kartu ir jame buvusio gyvenamojo namo, įgijėja. Be to, gyvenamasis namas neišlikęs, todėl negrąžintinas. Byloje nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namas neegzistuoja nuo 1991 m., todėl išregistruotinas (pastatai ir ieškovo nuosavybės teisės į juos) iš Nekilnojamojo turto registro.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 79-3883 atkurti nuosavybės teises V. K. į 3,63 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalį dėl 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalies, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23; kitas ieškinio dalis ir priešieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas V. K. 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2158 perleido ieškovui 29 kv. m gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį ši sutartis per tris mėnesius turėjo būti įregistruota Trakų rajono Semeliškių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomajame Komitete, t. y. iki 1988 m. kovo 8 d. Teismas nustatė, kad šios sutarties įregistravimas atliktas įstatyme nustatytu terminu, ji galiojanti.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 79-3883 atsakovui V. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisėmis valdytą 3,63 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini); atsakovas nuosavybės teisę į sklypą įregistravo 1998 m. vasario 19 d. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties, priimtos šioje byloje (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2010">3K-3-65/2010</a>), išaiškinimus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog šio sprendimo priėmimo metu 2774 kv. m ginčo žemės sklypas buvo užimtas ieškovui priklausančiais pastatais, todėl atsakovui nuosavybės teisės į jį buvo atkurtos pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 16 straipsniuose įtvirtintas imperatyviąsias nuostatas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai gali būti ginčijami per vieną mėnesį. Ieškovas paaiškino, kad 2004 m. rudenį sužinojo, jog ginčo žemės sklypą įsigijo atsakovė E. Š.. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. vasario 3 d. pateikė ieškovo atstovui Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 79-3883. Taigi 2005 m. ieškovas ne tik sužinojo, kad ginčo žemės sklypą įsigijo atsakovė, bet ir susipažino su nurodytu sprendimu, o į teismą ieškovas kreipėsi tik 2008 m. Atsakovės prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas nustatė, kad ieškovas pareiškė vieną administracinio teisinio, o kitus – civilinio teisinio pobūdžio reikalavimus, todėl jie yra susiję. Šalių ginčas yra civilinis, pagrindinis byloje pareikštas reikalavimas yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl visiems ieškovo pareikštiems reikalavimams taikytinas ieškinio senaties terminas, reglamentuojamas atitinkamų civilinės teisės normų; taigi ieškinio senaties terminas reikalavimui panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 79-3883 dalį nepraleistas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
Teismas nustatė, kad 1999 m. rugpjūčio 31 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-1167 ir 2003 m. liepos 10 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. JK-3002 neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, nėra tik dėl akių sudarytos sutartys (CK 1.78 straipsnio 1, 3 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis, 1.86 straipsnio 1 dalis). Kitais pagrindais ieškovas šių sutarčių neginčijo, todėl ieškovo reikalavimus pripažinti jų dalis niekinėmis ir negaliojančiomis atmetė. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos. Be to, ginčo žemės sklypo dalies savininkė šiuo metu yra atsakovė E. Š., kurios su valstybe nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus ne restitucijos, o vindikacijos institutas (CK 4.96 straipsnis). Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovės sąžiningumą (CK 6.67 straipsnis). Ieškovas nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini), įregistravo 2004 m. rugsėjo 30 d., o atsakovė E. Š. ginčo žemės sklypą įgijo 2003 m. liepos 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. JK-3002 pagrindu, todėl nežinojo ir neturėjo žinoti, kad atsakovė D. Č. neturėjo teisės perleisti ginčo žemės sklypo.
Teismas rėmėsi Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 31 d. iki 1995 m. birželio 13 d.) 6 straipsnio 3 dalimi, 18 straipsniu, Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 1992 m. vasario 7 d. iki 1993 m. liepos 27 d.) (toliau – ir Taisyklės) 6, 8–10 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje V. A. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-356/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-356/2007">3K-3-356/2007</a>, išaiškinimais. Teismas nustatė, kad ieškovas 1992 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Trakų rajono Semeliškių apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydamas parduoti jam namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Būtinoji sąlyga namų valdos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti buvo miesto (rajono) valdybos potvarkis, tačiau byloje nėra duomenų apie jo priėmimą, kaip ir ieškovo namų valdos žemės sklypo privatizavimo bylos. Teismas pažymėjo, kad tam tikri veiksmai buvo atlikti nesilaikant nustatytos tvarkos: žemės sklypo įkainojimo aktas buvo surašytas 1992 m. gruodžio 12 d., o mokėjimo pranešimas – 1992 m. rugpjūčio 4 d. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo valios ir veiksmų trūkumų, o ne dėl valstybės vengimo ją sudaryti. Žemės reformos įstatymo 19 straipsnyje buvo nustatyta skundų dėl agrarinės reformos organų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, kuria ieškovas nepasinaudojo (CPK 241 skirsnis). Ieškovas, 1992 m. rugpjūčio 4 d. sumokėjęs mokėjimo pranešime nurodytus pinigus, iki pat 2004 m. spalio 18 d. neatliko jokių aktyvių veiksmų, susijusių su teisės į valstybinės žemės įsigijimą asmeninėn nuosavybėn įgyvendinimu, nesidomėjo proceso eiga. Ieškovas paaiškino, kad, sumokėjęs mokėjimo pranešime nurodytas pinigų sumas, laikė, kad yra ginčo žemės sklypo dalies savininkas. Teismo vertinimu, ieškovas, kaip pakankamai rūpestingas, atidus ir apdairus asmuo, suprato ir žinojo, kad tam, jog jo asmeninėn nuosavybėn pereitų valstybinės žemės sklypas, turi būti pasirašyta ir notarine forma patvirtinta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti galiojančia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis).
Teismas nurodė, kad ieškovas dėl valstybinės žemės sklypo įsigijimo kreipėsi 1992 m., todėl jau 1993 m. turėjo suvokti, kad procesas nepavyko, nes ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. 1964 m. CK buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovas praleido; tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą pripažinti ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia.
Teismas vadovavosi CK 4.112, 4.117 straipsniais, 4.124 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-527/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-527/2009">3K-3-527/2009</a>, išaiškinimais, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11, 12, 15 straipsniais, CPK 135 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais. Teismas, įvertinęs UAB „Ernika“ parengtą žemės sklypo planą, pagal kurį ieškovas siekė nustatyti servitutą, sprendė, kad nėra aiškūs prašomo nustatyti kelio servituto ilgis, plotis, tiksli ribojimų lokalizacija bei konfigūracija, be to, jis nebuvo pateiktas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos suderinti. Planas neatitinka jam keliamų reikalavimų, ieškovas neturi nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl reikalavimą nustatyti kelio servitutą teismas atmetė.
Teismas sprendė, kad ginčo statiniai nėra žuvę (išnykę), todėl atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti pasibaigusia ieškovo nuosavybės teisę į ginčo statinius dėl išnykimo.
Teismas vadovavosi CK 4.255, 4.262 straipsniais, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249/2007">3K-3-249/2007</a>; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Artapolas“ v. UAB,,Autoreikmuo“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-237/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-237/2011">3K-3-237/2011</a>); konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre esantys įrašai apie ieškovo nuosavybės teisę į ginčo statinius galėtų būti panaikinti tik pripažinus negaliojančia 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2158 ir panaikinus apylinkės (seniūnijos) 2004 m. rugsėjo 20 d. pažymėjimą Nr. 71. Kadangi nurodyta sutartis yra galiojanti, o pažymėjimo atsakovė neginčijo, tai teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys apie ieškovo nuosavybės teisę į ginčo statinius yra teisingi ir išsamūs.
Teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti ieškinio senatį priešieškinio reikalavimams, nes byloje nepaneigta, kad atsakovė E. Š. apie 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2158 sužinojo 2008 m. (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nuosavybės teisė į ginčo pastatus buvo įregistruota 2004 m. rugsėjo 30 d., todėl, nepriklausomai nuo to, kada atsakovė turėjo sužinoti ar sužinojo apie ieškovo nuosavybės teisės į ginčo statinių įregistravimą, bendrasis ieškinio senaties terminas, įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, reikalavimams pripažinti pasibaigusia ieškovo nuosavybės teisę į ginčo statinius bei panaikinti Nekilnojamojo turto registro duomenis pareikšti nepraleistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą pakeitė – panaikino:
sprendimo dalį, kuria tenkintas reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 79-3883 atkurti nuosavybės teises V. K. į 3,63 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), dalį dėl 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalies, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23, ir šį reikalavimą atmetė;
sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, ir tenkino jo dalį – pripažino, kad ieškovo nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) ir pastatus, (duomenys neskelbtini) pasibaigė išnykus nurodytiems nekilnojamiesiems daiktams; likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 79-3883 apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį jis gali būti skundžiamas per trisdešimt dienų, nes tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298/2010">3K-3-298/2010</a>; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. J., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-470/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-470/2011">3K-3-470/2011</a>; kt.). Tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos bylos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNy8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-27/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-27/2011">3K-3-27/2011</a>; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS525-184/2011). Ieškovo atstovui Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė ginčijamą sprendimą 2005 m. vasario 3 d. Kadangi ieškinys teismui buvo pateiktas 2008 m. kovo mėnesį, tai ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes pats nurodė, kad 2004 m. rudenį žinojo, jog ginčo žemės sklypą įsigijo atsakovė E. Š.. Taigi jau tuo metu ieškovas turėjo imtis aktyvių veiksmų tam, kad gautų ginčijamą sprendimą, siekdamas jį apskųsti įstatyme nustatytu terminu. Byloje nepateikta duomenų, kad ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad visa 2774 kv. m žemės sklypo dalis yra užimta ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinių, nes byloje nėra įrodymų (teritorijų planavimo dokumentų), patvirtinančių, kad ieškovui buvo suformuotas tokio dydžio ir ribų žemės sklypas. Nei 1992 m. rugpjūčio 4 d. planas, nei šio plano pagrindu 2010 m. birželio 1 d. UAB „Ernika“ parengtas planas nustatyta tvarka nesuderinti su Žemėtvarkos tarnyba, todėl nėra teisinio pagrindo ginčo žemės sklypo dalį pagal ieškovo užsakymu parengtą planą priskirti valstybės išperkamai žemei (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktas). 1992 m. parengtas planas negali būti vertinamas kaip teritorijų planavimo dokumentas – žemėtvarkos projektas, todėl neįrodo, kad ieškovui buvo priskirtas žemės sklypas pastatų naudojimui. Nors plane pažymėta, kad tai – namų valdos planas, kurios plotas 2784 kv. m, tačiau iš Semeliškių apylinkės liaudies deputatų tarybos 1993 m. gruodžio 17 d. protokolo matyti, kad buvo patvirtintas sąrašas, pagal kurį 0,27 ha žemės sklypas suteikiamas ne namų valdai, o asmeniniam ūkiui. Be to, ieškovas neįrodė, kad jo nurodytas žemės sklypas buvo būtinas jam priklausantiems pastatams eksploatuoti, kad buvo eksploatuojamas tokiu tikslu ar naudojamas asmeniniam ūkiui. Ieškovui nuosavybės teise priklausančių pastatų nusidėvėjimas 1990 m. buvo 93 proc. Ieškovas nesirėmė aplinkybėmis, kad jis tvarkė šiuos pastatus, prižiūrėjo, faktiškai jais naudojosi pagal paskirtį. 2004 m. buvo atliktas tik turto perkainojimas be kadastro duomenų patikslinimo. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo metu ieškovui priklausantys pastatai buvo faktiškai išnykę. Net ir darant prielaidą, kad tuo metu buvo išlikę pastatų fragmentai, tai jie buvo tokios būklės, kad apžiūrą atlikę asmenys jų nelaikė nei sklype esančiais statiniais, nei namų valda, kas papildomai paneigia ieškovo teisę į ginčo sklypo dalį. Teismas pažymėjo, kad iki 2004 m. ieškovo nuosavybės teisės į pastatus nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, o šių pastatų inventorizacija buvo atlikta tik 1990 m. 1991 m. liepos 19 d. ieškovui išduotas leidimas vykdyti gyvenamojo namo statybą neįrodo bylai svarbių aplinkybių, nes ieškovas realiai nepradėjo įgyvendinti statytojo teisių, nuo 1997 m. ieškovas Lietuvoje negyveno. Teismas konstatavo, kad pagrindas ginčijamam sprendimui panaikinti nenustatytas, o sandorių nuginčijimo reikalavimai yra išvestiniai, todėl nėra pagrindo spręsti dėl tolesnių sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo. Be to, ieškovas neįrodė žemės sklypą įsigijusių atsakovių nesąžiningumo.
Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti galiojančia 2774 kv. m žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį teismas nurodė, kad nėra duomenų apie Trakų rajono savivaldybės vykdomosios institucijos priimtą potvarkį, kuriuo būtų patvirtinta valstybės valia sudaryti nurodytą sutartį, kaip ir ieškovo namų valdos žemės sklypo privatizavimo bylos. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti šalies vengimo notariškai įforminti sandorį. Dėl Trakų rajono Semeliškių apylinkės Liaudies deputatų tarybos 1993 m. gruodžio 17 d. sprendimo patvirtinti gyventojų asmeninio ūkio žemę teismas nurodė, kad jį priėmė ne valstybės įgaliota (miesto (rajono) valdyba) institucija, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo sprendžiama dėl žemės pardavimo, nėra aišku, koks konkretus sklypas buvo patvirtintas, be to, šiuo sprendimu buvo patvirtinti asmeninio ūkio veiklai, o ne namų valdos naudojami žemė sklypai. Ieškovas, sumokėdamas pinigus, nesant abiejų šalių suderintos valios, veikė savo rizika. Be to, ir ieškovas nebuvo aiškiai išreiškęs valios įsigyti žemės sklypą, nes nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas sudaryti sandorį. Trakų rajono valdybos potvarkis pagal galiojusį Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 nepriimtas ne dėl Trakų rajono valdybos darbuotojų neveikimo, o dėl to, jog tam nebuvo įstatyme įtvirtintų sąlygų. Pirkimo–pardavimo sutartis negali būti pripažinta galiojančia, nes nebuvo suformuotas nekilnojamojo turto objektas (Tvarkos 7.7 punktas).
Dėl servituto nustatymo teismas atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Mi8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-82/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-82/2007">3K-3-82/2007</a>; 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto apylinkės prokuratūra v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2012">3K-3-126/2012</a>). Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių prašomo nustatyti servituto apimtį. Ieškovas turėjo galimybę prieiti prie jo nurodytų objektų, parengti planą. Ieškovas pastatais niekada nesinaudojo pagal paskirtį, neginčijo, kad pastatų būklė buvo prasta, nurodė, kad šiuo metu žemės sklype yra išlikę tik gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų mūriniai pamatai bei akmenimis grįstas kiemo rūsys. Byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad ieškovas realiai siekia naudotis šiuo turtu ir kokiu tikslu. Be to, byloje nustatyta, kad ginčo statiniai buvo faktiškai sunykę. Taigi ieškovas neįrodė, kad yra objektyvi būtinybė riboti atsakovės E. Š. nuosavybės teisę ir nustatyti servitutą. Be to, nenustačius ieškovo nuosavybės teisių į 2774 kv. m žemės sklypo dalį, nėra pagrindo nustatyti servitutą tam, kad naudotis šiuo žemės sklypu. Ieškovo pateiktas servituto planas nėra tikslus: nėra nurodytas kelio servituto ilgis, plotis, tikslus ribojimų išsidėstymas; jis nesuderintas su Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kas yra būtina pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-527/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-527/2009">3K-3-527/2009</a>).
Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 1987 m. gruodžio 8 d. gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2158 apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, o dėl ieškovo nuosavybės teisės į pastatus pabaigos nurodė, kad vienas iš nuosavybės teisės praradimo pagrindų yra daikto išnykimas, kuriam esant daiktas išregistruojamas iš viešojo registro (CK 4.38 straipsnis, 4.254 straipsnio 9 punktas). Ieškovas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip ginčo statinių savininkas, todėl tik jis turėjo galimybę užsisakyti atlikti ir įregistruoti jam priklausančio turto kadastrinius matavimus, inicijuoti jų tikslinimą tam, kad būtų leistinais įrodymais nustatyta, kokių ir kiek yra šiuo metu išlikusių jam priklausančių pastatų konstrukcijų atsakovės priklausančioje žemės sklypo teritorijoje. Kadastriniai matavimai buvo atlikti tik 1990 m., turto duomenys yra iš esmės pasikeitę, dėl to ginčo tarp šalių nėra. Teismas sprendė, kad atsakovė įrodė, jog ieškovui priklausantys pastatai yra sunykę, nes tokių pastatų, kokie buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, faktiškai nebeliko. Antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir UAB „Ernika“ brėžinys šiuo atveju nėra leistini įrodymai aplinkybei dėl daikto išlikimo patvirtinti, todėl nesudaro pagrindo spręsti, kad žemės sklype rasti objektai (samanomis ir medžiais apaugę sukrauti akmenys, rastos plytos ir t. t.) gali būti vertinami kaip statinių pamatai ir kitokios konstrukcijos, neįrodo, kad jie yra ieškovui priklausančių statinių konstrukcijos. Iš ortofotonuotraukose matomų dėmių spręsti apie ieškovui priklausančių pastatų išlikimą objektyviai negalima. Esant nustatytai aplinkybei, kad jau nuosavybės teisių atkūrimo metu ieškovui priklausantys statiniai faktiškai neegzistavo, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas vengia neteismine įstatymų nustatyta tvarka spręsti savo daiktinių teisių pasibaigimo klausimą ir taip pažeidžia atsakovės E. Š. teisę tinkamai naudotis jai priklausančiu žemės sklypu, teismas sprendė tenkinti atsakovės E. Š. reikalavimą pripažinti, jog ieškovo nuosavybės teisė į pastatus pasibaigė, jiems išnykus. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo turto duomenų keitimas atliekamas įgaliotos institucijos įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.254, 4.256 straipsniai); atsakovės E. Š. priešieškinis nėra susijęs su neteisėtais turto registratoriaus veiksmais, todėl reikalavimas pakeisti Nekilnojamojo turto duomenis ir išregistruoti netenkintinas.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, o priešieškinis atmestas, o dėl likusios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus tenkinti:
1) pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovų V. K. ir D. Č. 1999 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-1167 (dėl 3,63 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) dalį dėl 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalies, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23, perleidimo;
2) pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovių D. Č. ir E. Š. 2003 m. liepos 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. JK-3002 (dėl 3,63 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) dalį dėl 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalies, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtos skaičiais 18, 19, 22, 23, perleidimo;
3) taikyti restituciją natūra:
– įpareigoti atsakovę E. Š. grąžinti atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 3,63 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) 2774 kv. m dalį, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėtą skaičiais 18, 19, 22, 23;
6) nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę neterminuotai ir neatlygintinai bet kuriuo paros metu ir bet kuriuo metų laiku netrukdomai naudotis atsakovei E. Š. priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) dalimi, kurios bendras plotas 1086 kv. m ir kuri 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėta skaičiais 20, 37, 38, 21 (tarnaujantysis daiktas); eiti ir važiuoti transporto priemonėms tam, kad būtų galima tinkamai naudotis viešpataujančiaisiais daiktais: 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, 2010 m. birželio 1 d. parengtame UAB „Ernika“ žemės sklypo plane pažymėta skaičiais 18, 19, 22, 23; joje esančiais pastatais – gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), pastatais (duomenys neskelbtini).
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, E. Š., D. Č., V. K. visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl nuosavybės teisės ribojimo pagrindų. Ieškovas remiasi CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio (faktinio) pagrindo paneigė ieškovo nuosavybės teises į turtą, nenuginčijus nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Pagal CK 4.47 straipsnio 1 punktą nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius. Pastatus ieškovas įsigijo 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2158 pagrindu. Teismui pripažinus, kad ši sutartis buvo sudaryta teisėtai, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovo nuosavybės teisės į nurodytus objektus neva išnyko. Pagal CK 4.93 straipsnio 2 dalį niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus. Teismas nenurodė jokio įstatymo, kurio pagrindu galima teigti, kad nuosavybės teisė pasibaigia daiktui išnykus ir galima išregistruoti nuosavybės teises į neva sunykusį objektą. Teismo nurodytas CK 4.254 straipsnio 9 punktas tik reglamentuoja registruojamus juridinius faktus viešajame registre. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnį yra registruojami juridiniai faktai dėl naujo nekilnojamojo daikto suformavimo ar buvusio nekilnojamojo daikto išnykimo. Juridinių faktų registracija yra siejama su atitinkamo nekilnojamojo turto objekto statusu (baigta, nebaigta statyba ir pan.), tačiau negali būti siejama su nuosavybės teisių atsiradimo ar pasibaigimo momentu. Ieškovas remiasi CK 4.262 straipsniu, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro išrašas Nr. 10-3037 patvirtina, kad ieškovo nuosavybės teisės į pastatus buvo įregistruotos 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2158 ir Apylinkės (seniūnijos) 2004 m. rugsėjo 20 d. pažymėjimo Nr. 71 pagrindu. Jų nepripažinus negaliojančiais nėra pagrindo nustatyti, kad pasibaigė ieškovo nuosavybės teisės į ginčo statinius; tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249/2007">3K-3-249/2007</a>; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „City gate“ ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-433/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-433/2009">3K-3-433/2009</a>). Nurodytas aplinkybes pagrindžia sisteminis bylos įrodymų vertinimas (1964 m. CK 153 straipsnis; Lietuvos TSR Trakų rajono Semeliškių apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1987 m. lapkričio 25 d. patvirtintas Raudonosios žvaigždės kolūkio visuotinio susirinkimo 1987 m. lapkričio 6 d. nutarimas, 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis, jos teisinė registracija Trakų r., Semeliškių apyl. Vykdomajame Komitete, 1998–2002 m. namų ūkio knygos Nr. 706 išrašas). Ieškovas pažymi, kad atsakovai savo poziciją grindė ne įstatymu, bet jo įgyvendinamuoju teisės aktu – Nekilnojamojo turto registro nuostatais, kurie negali būti pagrindas pasibaigti (panaikinti) nuosavybės teisei į nekilnojamąjį turtą (CK 4.93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. Kauno rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-329/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-329/2007">3K-3-329/2007</a>; kt.), nurodo, jog teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (kas byloje nenustatyta); nuosavybės teisės pasibaigimas sietinas su tam tikra įstatyme nustatyta aplinkybe, o juridinis faktas negali būti pripažįstamas aplinkybe, lemiančia nuosavybės teisių pasibaigimą. Ieškovo nuomone, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punktas reglamentuoja teisinius santykius, atsirandančius, kai suinteresuoti asmenys teisę išregistruoti nekilnojamąjį daiktą įgyvendina viešojo administravimo procedūrų nustatyta tvarka, bet ne sprendžiant ginčą dėl nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Ieškovas nepripažįsta, kad jo nuosavybės teisės į pastatus pasibaigė ir kad egzistuoja įstatyme nustatyti pagrindai jo nuosavybei į nurodytus objektus pasibaigti.
Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409/2008">3K-3-409/2008</a>; 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99/2009">3K-3-99/2009</a>; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. UAB „Skaidula“ kt., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; kt.), taip pat įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo statiniai egzistuoja iki šiol. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir UAB „Ernika“ parengtame plane pateikti ginčo sklype statinių (pamatų) koordinačių skaičiavimai nėra leistini įrodymai, nepagrįsta ir nemotyvuota (CPK 263 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas pripažįstamas prima facie įrodymu (CPK 635 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. A. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2006">3K-3-235/2006</a>; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rasa“ v. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-408/2012). Antstolio D. Ki. 2011 m. gegužės 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 174/11/9 fiksuotos pastatų egzistavimo aplinkybės yra nustatytos valstybės įgalioto asmens (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
2. Dėl servituto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovo nuosavybės teisę į ginčo pastatus, tačiau neišsprendė klausimo, kokiu būdu ieškovas galės naudotis pastatais. Taigi, teismas neatskleidė bylos esmės ir faktiškai nesprendė šalių ginčo. Apeliacinės instancijos teismas servituto nenustatė, nes nėra būtinumo. Ieškovo teigimu, be kelio servituto jis objektyviai neturi jokių galimybių naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dėl to pagal CK 4.126 straipsnį nustatytinas kelio servitutas. Ieškovas remiasi CK 4.111 straipsnio 1 dalimi, 4.112 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad pagal jo teismui pateiktą UAB „Ernika“ planą aišku, kokio dydžio ginčo žemės sklypo dalis yra priskiriama kelio servitutui (CK 4.129 straipsnis). Šių aplinkybių aktualumas yra pripažįstamas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Č. ir kt. v. B. M., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-115/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-115/2007">3K-3-115/2007</a>). Bylos duomenimis, statiniai ir žemės sklypas priklauso skirtingiems savininkams. Servitutas, kai šalys nesusitaria dėl savo interesų suderinimo ir teisingos pusiausvyros, yra teismo pagal jo kompetenciją galima ir ekonomiškai racionali priemonė statinių ir žemės sklypo savininkų interesams dėl naudojimosi svetimu daiktu apimties ir atlygintinumo bei jo dydžio suderinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008). Taigi ieškovas turi pagrindą prašyti teismo nustatyti 1086 kv. m kelio servitutą E. Š. priklausančiame žemės sklype tam, kad ieškovas galėtų naudotis 2774 kv. m ploto žemės sklypo dalimi ir pastatais (CK 4.117 straipsnis). Reikalavimą nustatyti kelio servitutą ieškovas grindė UAB „Ernika“ 2010 m. birželio 1 d. parengtu žemės sklypo planu, kuriame yra aiškiai nurodytas kelias bei pateikiami jo kadastriniai duomenys. Be to, ieškovas ieškinyje apibrėžė prašomo kelio servituto turinį, kas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-527/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-527/2009">3K-3-527/2009</a>). Teismai neįvertino, kad servitutas gali būti nustatomas keliais būdais ir pagrindais. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą galima nustatyti įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo numatytais atvejais – administraciniu aktu. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. E. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-458/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-458/2010">3K-3-458/2010</a>; 2011 m. gegužės 30 d nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. T. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2011">3K-3-259/2011</a>). Teisės aktų nenustatyta, kad teismo sprendimu nustatomas servitutas bei jį projektuojantis planas privalo būti suderintas atitinkamose institucijose; jų nenurodė ir bylą nagrinėję teismai (CPK 263 straipsnis). Pagal Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 13 punktą teismo sprendimu nustatomam servitutui derinimas teisės aktų nustatyta tvarka neprivalomas, tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-527/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-527/2009">3K-3-527/2009</a>).
3. Dėl reikalavimo pripažinti galiojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismai neįvertino, kad Liaudies deputatų taryba 1993 m. gruodžio 17 d. sprendimu patvirtino gyventojų asmeninio ūkio žemę pagal priedėlį, kuriame nurodyta, kad ieškovui skiriamas 0,27 ha žemės sklypas. Taigi valstybė išreiškė valią dėl 2774 kv. m ploto žemės sklypo pardavimo ieškovui. Valstybės valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, turėjo būti išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Valstybei vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsiranda teisė reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-356/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-356/2007">3K-3-356/2007</a>). Ieškovui buvo suformuotas 2784 kv. m žemės sklypas, įkainotas 1384 rublių. Pagal Trakų miesto (valdybos) 1992 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo pranešimą ieškovas sumokėjo 1384 rublius už žemės sklypą ir 300 rublių valstybinį mokestį, o valstybė iš ieškovo pinigus priėmė. Ieškovo nuomone, faktiškai buvo atlikti visi reikiami veiksmai, reikalingi 2784 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau dėl Trakų rajono valdybos vilkinimo nebuvo sudaryta. Ieškovas remiasi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, nurodo, kad teismai turėjo teisinį pagrindą pripažinti galiojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.
4. Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 79-3883 bei sandorių panaikinimo ir restitucijos natūra taikymo. Ieškovas nurodo, kad šią bylą nagrinėjęs kasacinis teismas, (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2010">3K-3-65/2010</a>) 2010 m. vasario 9 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodė, kad V. K. nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos į tą dalį žemės sklypo, kuriame yra ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantys pastatai, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismas formaliai pritaikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui pateikti, neatsižvelgė į tai, kad skundžiamas sprendimas pripažintinas tęstinio pobūdžio pažeidimu, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo pažeidimo pradžios iki ieškinio pareiškimo. Dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo kiti subjektai naudojosi ieškovui priklausančia žemės sklypo dalimi, skirta jo nuosavybės teisėmis valdomiems statiniams eksploatuoti. Pripažinus ginčijamą sprendimą negaliojančiu, ieškovo ginčyti sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip sudaryti neteisėto akto pagrindu. Atsakovas V. K., nebūdamas teisėtas 2774 kv. m ginčo žemės sklypo savininkas, neturėjo teisės šio sklypo parduoti D. Č., o ši – E. Š. (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis, 4.48 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovo nuomone, pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį taikytina restitucija natūra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovės E. Š. atsiliepimą į kasacinį skundą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bylą nagrinėję teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas vertino ir dėl to priėmė skirtingus procesinius sprendimus, kasacinis teismas pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms. Nagrinėjamoje byloje keliami klausimai dėl nuosavybės teisės įgijimą ir praradimą, sandorių dėl turto sudarymą ir galiojimą bei servituto nustatymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.
Dėl ieškovo reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 79-3883
Nagrinėjamo ginčo atveju bylą nagrinėję teismai dėl šio ieškovo (kasatorius) reikalavimo priėmė priešingus procesinius sprendimus – pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas administraciniam aktui ginčyti nėra praleistas, ieškovo pažeista teisė gintina, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo termino administraciniam aktui dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. K. ginčyti praleidimą, taigi – pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą. Pastarąją išvadą kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta teisėta, atitinkančia kasacinio teismo formuojamai praktikai.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos Respublikos valstybė kt., bylos Nr. 3K-3-417/2010). Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. E. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2006">3K-3-380/2006</a>; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Giora“ ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2008">3K-3-588/2008</a>; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2009">3K-3-533/2009</a>).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų apskundimo terminą, nes kasatorius ginčijo administracinį aktą, kuriuo buvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas. Taigi yra aktualus šio termino teisinis vertinimas ir momento, nuo kurio jis turi būti skaičiuojamas, nustatymas. Šio termino taikymo praktika yra išplėtota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. R. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-666/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-666/2006">3K-3-666/2006</a>; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a>; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nacionalinė žemės ūkio tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos v. A. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338/2007">3K-3-338/2007</a>; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2007">3K-3-578/2007</a>; kt.). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos yra taikomos piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Kasatorius nebuvo subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo jam neprivalėjo būti įteikti. Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą priėmimą dienos.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingus faktus – sužinojimo apie ginčijamą sprendimą momentą, t. y. kad ieškovas apie ginčijamą sprendimą sužinojo 2004 m. rudenį, šis sprendimas jam buvo įteiktas 2005 m. vasario mėnesį, o ieškovas į teismą kreipėsi tik 2008 m. kovo mėnesį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą, taikė jo praleidimo padarinius, ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 79-3883.
Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti galiojančia 2774 kv. m žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais šis ieškovo reikalavimas buvo atmestas. Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl šio reikalavimo atmetimo yra pagrįstos tinkamu aktualių materialiosios teisės normų bei įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu (CPK 185 straipsnis). Šiuo kasaciniame skunde keliamu klausimu pasisakytina atsižvelgiant ir į nuosavybės teisės įgyjant turtą įgyvendinimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) aspektu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis taikomas tik asmens egzistuojančiai nuosavybei (Marckx v. Belgium, § 50; Anheuser-Busch Inc. v. Portugal [GC], § 64). Jame negarantuojama teisė įgyti nuosavybę (Slivenko and Others v. Latvia [GC] (dec.), § 121; Kopeck? v. Slovakia [GC], § 35(b). Jeigu ginčas kyla dėl teisingo valstybės vidaus teisės aiškinimo ir taikymo, o nacionaliniai teismai vėliau atmeta pareiškėjo teiginius, tai negalima teigti, jog pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį atsirado asmens teisėti lūkesčiai (Anheuser-Busch Inc v. Portugal [GC], § 65; Kopeck? v. Slovakia [GC], § 50). Šiame Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos kontekste reikšmingos bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės dėl tariamų ieškovo nuosavybės teisių į žemės sklypą įgyvendinimo.
Kaip teismų nustatyta, ieškovo siekis ir atitinkamų veiksmų jam įgyvendinti atlikimas neatitiko jų atlikimo metu galiojusių Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių reikalavimų, tai reiškia, kad teisėtam nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimui nebuvo teisės akte įtvirtintų sąlygų. Tai, kad buvo atlikti tam tikri veiksmai – 1992 m. balandžio 1 d. ieškovas kreipėsi su prašymu parduoti jam namų valdos žemės sklypą, sklypas buvo įkainotas ir ieškovas atliko mokėjimus –nereiškia, jog šiuo atveju, nesant Trakų rajono savivaldybės vykdomosios institucijos – valstybės atstovo potvarkio, buvo išreikšta valstybės valia sudaryti sandorį. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti šalies vengimo notariškai įforminti sandorį. Trakų rajono Semeliškių apylinkės Liaudies deputatų tarybos 1993 m. gruodžio 17 d. sprendimas patvirtinti gyventojų asmeninio ūkio žemę pagal priedėlį, kuriame nurodyta, jog N. Ž. yra skiriamas 0,27 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) paneigia kasatoriaus teiginius, kad jis dar 1992 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo pranešimo bei 1992 m. gruodžio 12 d. įkainojimo akto (beje, vėlesniu dokumentu, nei mokėjimo pranešimas) pagrindu išreiškė valią pirkti žemės sklypą (atkreiptinas dėmesys į tai, kad nebuvo suformuotas nekilnojamojo turto objektas), o valstybei atstovaujanti institucija vengė sudaryti sandorį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių taikymo, yra išaiškinęs, kad valstybės, veikiančios per atstovus–miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Dėl to tik esant tokiam individualiam teisės aktui būtų teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tada kitai susitariančiajai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus (o valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka), atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-356/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-356/2007">3K-3-356/2007</a>)
Taigi tinkamu teisės normų aiškinimu ir taikymu bei kasacinio teismo praktika pagrįsta teismų išvada, kad valstybės valia parduoti ieškovui žemės sklypą nebuvo išreikšta, todėl ieškovas, sumokėdamas pinigus, nesant abiejų šalių suderintos valios, veikė savo rizika.
Dėl ieškovo ginčijamų 3.63 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorių
Nutarties aprašomojoje dalyje minėta, kad ieškovas ginčija – prašo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 1999 m. rugpjūčio 31 d. bei 2003 m. liepos 10 d. 3,63 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius, kurių pagrindu nuosavybės teisė į žemės sklypą atsirado atitinkamai D. Č., po to – E. Š..
Šioje nutartyje pirmiau nustatyta, kad ieškovas nenuginčijo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 79-3883, kuriuo nuosavybės teisės į 3,63 ha žemės sklypą buvo atkurtos V. K., taigi pastarasis turėjo ir disponavimo šiuo žemės sklypu teisę, t. y. turėjo teisę perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą kitiems asmenims; taip pat nustatyta, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teise 2774 kv. m žemės sklypo 3,63 ha dydžio žemės sklype. Taigi galiojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 79-3883 atkūrus V. K. nuosavybės teisę į 3,63 ha žemės sklypą ir nesant kitų asmenų žemės nuosavybės nurodytame sklype, teismams nebuvo pagrindo pripažinti, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, ar yra tik dėl akių sudarytos sutartys. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (CK 1.78 straipsnio 3 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.86 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškovo nuosavybės teisės, atsiradusios 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai inter alia sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal 1964 m. CK 149 straipsnį nuosavybės teisės atsiradimo momentas buvo apibrėžtas daikto perdavimo momentu, jeigu ko kita nenumatė įstatymas arba sutartis, o jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turėjo būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsirasdavo įregistravimo momentu.
Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas V. K. 1987 m. gruodžio 8 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2158, pagal kurią atsakovas perleido, o ieškovas įsigijo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad ši sutartis sudaryta ir įregistruota galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais, ji galiojanti. Šios aplinkybės kasaciniame teisme neginčijamos, jos yra naudingos kasatoriui, o atsakovai bei tretieji asmenys kasacinių skundų nepateikė. Taigi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atsiradimo ieškovui pagrindas nustatytas ir nekvestionuojamas, kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuotas ieškovo teisėtai turėtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pasibaigimas dėl jo išnykimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės teisės, kylančios iš žmogaus prigimties, tarp jų – nuosavybės teisė. Civilinės teisės doktrinoje nuosavybės teisė suprantama kaip subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir suteikianti galimybę šios teisės turėtojui savo nuožiūra objektyviosios teisės normų nustatytomis ribomis tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tokios nuostatos savo praktikoje laikosi ir Konstitucinis Teismas, teigdamas, kad nuosavybės teisiniai santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės teisiniai santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įgijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas). Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą įgyta sandorio, kuris yra galiojantis, pagrindu ir atitinkamai suteikiantis nuosavybės teisės turėtojui teises ir pareigas, kurias suteikia nuosavybės turėjimas (CK 4.37 straipsnis). Dėl to teisėtai įgyta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, kol nenuginčytas jos atsiradimo pagrindas, negali būti paneigta nuosavybę pripažįstant išnykusia, nes tokio nuosavybės pasibaigimo pagrindo nenustato CK šeštosios knygos nuostatos dėl nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindų, o apeliacinės instancijos teismo taikytos materialiosios teisės normos reglamentuoja ne nuosavybės išnykimo pagrindą, bet tokio fakto registravimo poreikį (CK 4.254 straipsnio 9 punktas). Nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka.
Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo įsigyto statinio laikančiosios konstrukcijos, išskyrus pamatus, sunyko, tačiau pamatai, kaip pastato konstrukcinis elementas, yra išlikę; jie žemės sklypu disponuojančio asmens valia panaudoti laikinų statinių pastatymui. Tai nustatyta Faktinių aplinkybių konstatavimo 2008 m. kovo 28 d. protokolu (atlikta atsakovės D. Č. pavedimu) ir Faktinių aplinkybių konstatavimo 2011 m. gegužės 24 d. protokolu (atlikta ieškovo N. Ž. pavedimu).
Nurodytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindų spręsti, kad ieškovas prarado teisėtai įgytą ir valdytą nuosavybę dėl jos išnykimo.
Dėl servituto nustatymo
Ieškovo reikalavimai nustatyti servitutą bylą nagrinėjusių teismų atmesti. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą nustatyti kelio servitutą dėl to, kad jis nepateikė išsamaus ir tikslaus plano (schemos) dėl servituto nustatymo, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs ieškovo nuosavybės išnykimo aplinkybę, ją pripažino paneigiančia servituto nustatymo poreikį.
Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje vienas iš ieškovo ieškinio reikalavimų buvo nustatyti atsakovės E. Š. žemės sklypui kelio servitutą važiuoti transporto priemonėmis (CK 4.119 straipsnis) iki jam priklausančios nuosavybės – įsigyto statinio bei apie jį suformuotino žemės sklypo (teisėjų kolegija nutartyje pripažino, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teise žemės sklypo). Šis reikalavimas, minėta, atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-234/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-234/2007">3K-3-234/2007</a>; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-157/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-157/2009">3K-3-157/2009</a>; 2007 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Mi8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-82/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-82/2007">3K-3-82/2007</a>).
Akivaizdu, kad patekimas prie ieškovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto galimas tik nustačius servitutą, nes turtas yra atsakovei E. Š. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė išsamaus ir tikslaus plano (schemos) dėl servituto nustatymo, o svarbiausia, kad, kasaciniam teismui nustačius, jog ieškovas yra išsaugojęs nuosavybės teisę į 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytą nuosavybę, tačiau sodybinio žemės sklypo apie statinius nuosavybės ar kitu teisėtu pagrindu nevaldo, tokio pobūdžio ir turinio servitutas, kaip prašo nustatyti ieškovas, negali užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamo įgyvendinimo. Dėl to ieškovo iniciatyva turėtų būti sprendžiamas klausimas ne tik dėl kelio servituto patekti prie jam priklausančios nuosavybės nustatymo, bet ir dėl žemės servituto, kuris sudarytų galimybę naudotis jam priklausančia nuosavybe, nustatymo. Be to, reikia turėti omenyje, kad kasacinio teismo praktikoje akcentuojama įstatyme įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo patirtus nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, taip pat atlyginti dėl servituto nustatymo patirtus nuostolius (CK 4.129 straipsnis); šios dvi teisės yra savarankiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009).
Nurodytų argumentų pagrindu kolegija sprendžia, kad yra galimas baigiamojo sprendimo šioje byloje priėmimas, pripažinus, jog ieškovas yra išsaugojęs nuosavybės teisę, įgytą 1987 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ir turi teisę į atlygintiną (suprantama, jeigu šalys nesusitars kitaip) kelio bei žemės servituto nustatymą, dėl jo nustatymo pareiškus atitinkamą reikalavimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 80,82 Lt tokių išlaidų. Kadangi yra tenkinama tik dalis kasacinio skundo ir naikinama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas atsakovės E. Š. priešieškinio reikalavimas, šios išlaidos priteistinos iš jos ir kasatoriaus po 40,41 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Dėl nurodytos priežasties naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ieškovo N. Ž. atsakovei E. Š. priteista 1180 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nepaisant to, kad tenkinama dalis kasacinio skundo, tačiau faktiškai visi byloje reikšti tiek ieškinio, tiek ir priešieškinio reikalavimai netenkinti, kitos bylinėjimosi išlaidos paliekamos jas patyrusioms šioje byloje šalims (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį pakeisti:
– panaikinti nutarties dalį, kuria tenkinta dalis atsakovės E. Š. priešieškinio – pripažinta, kad ieškovo N. Ž. nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir pastatus (duomenys neskelbtini) pasibaigė, išnykus nurodytiems nekilnojamiesiems daiktams, ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria šis atsakovės E. Š. priešieškinio reikalavimas atmestas;
– panaikinti nutarties dalį, kuria iš ieškovo N. Ž. priteista atsakovei E. Š. 1180 (vienas tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš kasatoriaus N. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės E. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 40,41 Lt (keturiasdešimt Lt 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus
