Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį mokėjimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-320-684/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27544-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.2.7.4; 1.3.5.3.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eugvilsta“ ieškinį atsakovei J. A. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir darbuotojos reikalavimų atmetimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį mokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Eugvilsta“ ieškiniu teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. DGKS-4337 skundžiamą dalį, kuriuo Komisija nusprendė išieškoti atsakovės J. A. naudai iš UAB „Eugvilsta“ 1983,66 Eur darbo užmokestį už prastovą, ir priimti naują sprendimą darbuotojos J. A. pareiškimą atmesti.

3. Ieškovė teigė, kad nėra teisinio pagrindo sumokėti atsakovei už prastovą. Atsakovei buvo siūlomas darbas eiti UAB „Eugvilsta“ vadovo pareigas, tačiau atsakovė nesutiko, pasiūlymą atmetė, todėl priverstinė atsakovės prastova atsirado dėl jos pačios kaltės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nusprendė priteisti atsakovei J. A. iš ieškovės UAB „Eugvilsta“ 1887 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio–spalio mėnesius, po 222 Eur darbo užmokesčio kas mėnesį, skaičiuojant nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki prastovos pabaigos, 1332 Eur netesybų. Sprendimu teismas taip pat nusprendė skirti ieškovei UAB „Eugvilsta“ 50 Eur baudą už kiekvieną praleistą savaitę nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius, baudą priteisti darbuotojos J. A. naudai; įpareigoti ieškovę UAB „Eugvilsta“ pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie atsakovės J. A. 555 Eur draudžiamąsias pajamas už 2019 m. balandžio mėnesį, už vėlesnius prastovos mėnesius – po 222 Eur; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 555 Eur priteisimo iš UAB „Eugvilsta“ J. A. naudai nukreipti skubiai vykdyti; įsiteisėjus teismo sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. DGKS-4337 darbo byloje Nr. APS-131-11696 laikyti netekusiu galios (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 7 dalis).

5. Sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė dirba UAB „Eugvilsta“ projektų vadovo asistente. Atsakovė nuo 2017 m. birželio 16 d. buvo vaiko iki trejų metų priežiūros atostogose. Ji 2019 m. vasario 26 d. pateikė darbdavei prašymą dėl grįžimo į darbą po motinystės atostogų nuo 2019 m. balandžio 1 d. Ieškovė 2019 m. kovo 19 d. pranešimu atsakovei pasiūlė nuo 2019 m. balandžio 1 d. eiti vadovo pareigas. 2019 m. kovo 28 d. pranešimu atsakovė atsisakė siūlomų pareigų, pageidavo ir toliau dirbti vadovo asistente. Siekusiai grįžti iš vaiko priežiūros atostogų bei pateikus prašymą, darbdavei nesuteikiant darbo vietos, 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1902P „Dėl prastovos skelbimo“ atsakovei nuo 2019 m. balandžio 1 d. paskelbta prastova. Ieškovė nesudarė atsakovei objektyvių galimybių grįžti į darbą po atostogų nuo 2019 m. balandžio 1 d., nes atsakovė negalėjo patekti į darbo vietą ir niekas iš darbovietės atstovų su ja nekontaktavo. Ieškovė atsakovei nemokėjo jokio darbo užmokesčio ir nedraudė socialiniu draudimu laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki pat ginčo nagrinėjimo teisme.

6. DK 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad jei darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojui nesutinkant dirbti kito jam pasiūlyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovą. Pagal DK 47 straipsnio 4–5 dalis, jeigu prastova paskelbta neterminuotai arba ilgesniam negu trijų darbo dienų laikotarpiui, darbuotojas neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengęs atvykti į darbovietę kitą darbo dieną po darbdavio pranešimo. Už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio. Kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (MMA), kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma.

7. Teismas, taikydamas reglamentuojantį prastovą DK 47 straipsnį, nurodė, kad atsakovei už 2019 m. balandžio mėnesį turėjo būti mokama MMA, sudaranti 555 Eur, o 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova, – po 222 Eur darbo užmokesčio (keturiasdešimt procentų MMA). Taip pat, atsižvelgdamas į DK 147 straipsnį, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-60 patvirtintą 0,07 proc. delspinigių dydį, teismas nusprendė priteisti tvirta suma netesybas – 222 Eur, dauginant iš 6 mėnesių, tai sudaro 1332 Eur, kartu tai ir kompensacinė išmoka atsakovei, nesant pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes priešieškinis nebuvo pareikštas.

8. DK 232 straipsnyje nustatyta, kad, darbdaviui nevykdant darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties, darbuotojo prašymu darbo ginčų komisija priima sprendimą skirti darbdaviui iki 500 Eur baudą už kiekvieną praleistą savaitę nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius. Bauda priteisiama darbuotojo naudai. Už darbdavio vengimą vykdyti įsipareigojimus dėl skubaus darbo ginčų komisijos sprendimo dalies vykdymo, ieškovei nemokant atsakovei nei darbo užmokesčio prastovos laikotarpiu, nei vykdant darbo ginčų komisijos sprendimo dėl MMA už kiekvieną prastovos mėnesį išieškojimo, teismas nusprendė skirti UAB „Eugvilsta“ 50 Eur baudą už kiekvieną praleistą savaitę, skaičiuojant nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (nes darbo ginčų komisijos sprendimas šiuo teismo sprendimu netenka galios) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

9. Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės J. A. apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. vasario 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2019 m. liepos 16 d. darbo ginčų komisijos sprendimu nustatyta išieškotina MMA – po 555 Eur už 2019 m. balandį, gegužę, birželį ir 318,66 Eur iki liepos 16 d. Iš viso Komisija nusprendė išieškoti atsakovės naudai iš UAB „Eugvilsta“ 1983,66 Eur.

11. Iš sisteminio DK 47 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo teismas padarė išvadą, kad darbuotojui visas vidutinis darbo užmokestis, arba šiuo atveju MMA, priklauso tik iki 3 darbo dienų, o pirmosios instancijos teismas priteisė visą MMA 555 Eur už mėnesį, kurį buvo paskelbta prastova. Tuo tarpu DK 47 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio, todėl atsakovė nepagrįstai prašo mokėti MMA už kiekvieną prastovos mėnesį. Teismo vertinimu, nėra pagrindo mokėti MMA ne vien už pirmą, bet ir paskesnius prastovos mėnesius. Todėl už pirmąjį mėnesį priteista 555 Eur (MMA), o už likusius – po 222 Eur (keturiasdešimt procentų MMA). Teismas vadovavosi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsižvelgė į atsakovės patirtus nepatogumus, išgyvenimus, juos įvertino, atsižvelgė į tai, kad atsakovė nereiškė priešieškinio, bei padarė išvadą, kad šiuo atveju darbuotojos, kaip silpnesniosios santykio šalies, interesus labiau atitiktų jai priteisiamos netesybos (DK 147 straipsnio 2 dalis), o ne delspinigiai (DK 147 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu atsakovė J. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, priteisiant atsakovei iš ieškovės: 3885 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio–spalio mėnesius, t. y. po 1 MMA (555 Eur) už kiekvieną mėnesį; po 1 MMA, t. y. 555 Eur, darbo užmokesčio kas mėnesį, skaičiuojant nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki prastovos pabaigos; 3330 Eur netesybų, t. y. po 1 MMA (555 Eur), už šešis mėnesius; įpareigoti ieškovę pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie atsakovės J. A. 555 Eur draudžiamąsias pajamas už 2019 m. balandžio mėnesį, už kitus vėlesnius prastovos mėnesius – po 555 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1. Skundžiamoje nutartyje teismas netinkamai aiškino ir taikė nutarties paskelbimo metu galiojusią DK 47 straipsnio 4 dalį (dabar DK 47 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kad už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama DK 47 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o už kitą prastovos laikotarpį darbuotojui paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio, taip pat DK 47 straipsnio 5 dalį (dabar DK 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, jo darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu MMA, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma.

12.2. Atsakovė neginčijo pirmosios instancijos sprendimo tos dalies, kuria buvo pritaikyta DK 147 straipsnio 2 dalis, priteisiant netesybas už šešis mėnesius, tačiau ji nesutiko su suma (222 Eur už mėnesį, t. y. 40 proc. MMA). Teismui nusprendus netesybas susieti su MMA, turėtų būti taikomas visas jos dydis, bet ne 40 procentų. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad darbuotojui visas vidutinis darbo užmokestis, arba šiuo atveju MMA, priklauso tik iki 3 darbo dienų. DK 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas tik vidutinis darbo užmokestis, du trečdaliai vidutinio darbo užmokesčio, arba keturiasdešimt procentų vidutinio darbo užmokesčio, bet ne MMA, o MMA nurodoma tik DK 47 straipsnio 5 dalyje, taip įvedant saugiklį, kad tęsiantis prastovai darbuotojo minimalios pajamos nebūtų mažesnės nei MMA, jei minėto DK 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodomi du trečdaliai arba keturiasdešimt procentų vidutinio darbuotojo užmokesčio būtų mažesni nei MMA. Kitoks apeliacinės instancijos teismo aiškinimas darbuotojui akivaizdžiai nenaudingas, nes atsakovės vidutinio darbo užmokesčio keturiasdešimties procentų suma yra žymiai didesnė nei MMA keturiasdešimties procentų suma (tačiau ne didesnė nei visa MMA). Teismui nusprendus netesybas už šešis mėnesius susieti su minimaliąja mėnesine alga, turėtų būti taikomas visas jos dydis, bet ne 40 procentų.

12.3. 2020 m. kovo 31 dieną buvo pakeistas DK 47 straipsnis (įstatymo Nr. XII-2832), kurio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad „prastovos laikotarpiu darbdavys darbuotojui moka darbo užmokestį, ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma“. Nors ši nuostata siejama su prastova Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, vis dėlto ši nuostata mutatis mutandis (pakeitus tai, ką reikia pakeisti) taikytina ir šiuo metu galiojančio DK 47 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose (iki pakeitimo DK 47 straipsnio 4 ir 5 dalyse) nurodytiems atvejams, t. y. mokant ne 40 procentų, bet visą MMA.

13. Atsiliepimų į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį

14. Prastovos laikotarpiu ir teismų sprendimo ir nutarties priėmimo metu galiojusiame 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto DK 47 straipsnyje nustatyta, kad jeigu darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovą. Prastova gali būti skelbiama ir darbuotojų grupei (1 dalis). Prastovos laikas įtrauktas į darbo laiko trukmę (DK 111 straipsnio 2 dalies 7 punktas). DK 47 straipsnyje nustatytos tam tikros teisės į darbą ir darbo užmokestį garantijos darbuotojui, dėl nuo nepriklausančių priežasčių negalinčiam dirbti darbo sutartimi sulygto darbo.

15. Prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų. Prastovos atvejais darbdavys turi galimybę darbuotojui mokėti mažesnį nei darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį. Kita vertus, atsižvelgiant į darbuotojo interesus, teisės normos nustato tam tikras teisės į darbą, darbo užmokestį garantijas darbuotojui, negalinčiam dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių dirbti darbo sutartimi sulygto darbo. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas prastovos atveju leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-247/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-247/2011">3K-3-247/2011</a>).

16. Prastova yra laikinas darbuotojo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos neatlikimas dėl nuo kitos šalies – darbdavio – priklausančių priežasčių (pvz., užsakymų stokos ar perprodukcijos, gamybos, sandėliavimo ar tiekimo sutrikimų, ekonominių ar finansinių priežasčių ar streikų, lokautų). Prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Paskelbus prastovą darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakyme dėl prastovos paskelbimo nustatytų taisyklių. Darbdavys gali apibrėžti darbuotojo buvimo darbovietėje laiką, atšaukimo iš prastovos terminus ir procedūrą, taip pat nustatyti, kiek laiko darbuotojui pavedama būti darbovietėje ir kada (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018).

17. Prastovos laikotarpio apmokėjimą reglamentuoja DK 47 straipsnio 2–5 dalys. Paskelbus prastovą, trunkančią iki vienos darbo dienos, darbuotojui mokamas vidutinis jo darbo užmokestis ir darbdavys turi teisę reikalauti darbuotojo būti darbovietėje (DK 47 straipsnio 2 dalis). Jeigu prastova skelbiama ilgesniam laikotarpiui negu viena darbo diena, bet ne ilgiau kaip trims darbo dienoms, negali būti reikalaujama, kad darbuotojas atvyktų į darbovietę kasdien ilgesniam negu viena valanda laikui. Buvimo darbovietėje per prastovą laiku jam mokamas vidutinis jo darbo užmokestis, o kitu prastovos laikotarpiu, kai darbuotojas neprivalo būti darbe, jam mokama du trečdaliai vidutinio jo darbo užmokesčio (DK 47 straipsnio 3 dalis). Jeigu prastova paskelbta neterminuotai arba ilgesniam negu trijų darbo dienų laikotarpiui, darbuotojas neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengęs atvykti į darbovietę kitą darbo dieną po darbdavio pranešimo. Už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio (DK 47 straipsnio 4 dalis). Kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma (DK 47 straipsnio 5 dalis).

18. Iš DK 47 straipsnio 2–4 dalių teisinio reglamentavimo expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) darytina išvada, kad už pirmą prastovos dieną mokamas vidutinis darbo užmokestis, už antrą ir trečią dienas – du trečdaliai vidutinio darbo užmokesčio, jeigu nereikalaujama, kad darbuotojas būtų darbe, ir už kitą prastovos laikotarpį nuo ketvirtos dienos – 40 proc. vidutinio jo darbo užmokesčio. Tačiau už visą pirmą prastovos mėnesį darbuotojui mokamas darbo užmokestis yra ne mažesnis kaip 1 MMA, nes DK 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašą, kad atsakovė J. A. dirbo ieškovės UAB „Eugvilsta“ projektų vadovo asistente nuo 2014 m. spalio 27 d. Ji išėjo vaiko priežiūros atostogų nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. Pagal šalių paaiškinimus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašą, Darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį ieškovė UAB „Eugvilsta“ neteikė Valstybinio socialinio draudimo fondui duomenų apie darbuotojos darbo užmokesčio dydį. Nuo 2019 m. balandžio 2 d. ieškovė UAB „Eugvilsta“ paskelbė darbuotojai neterminuotą prastovą. Už prastovos laikotarpį UAB „Eugvilsta“ nemokėjo darbuotojai.

20. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami DK 47 straipsnio 2–5 dalių taisykles, skaičiavo už prastovą mokėtinas sumas darbuotojai nuo MMA, nes byloje šalys nepateikė duomenų apie darbuotojos iki prastovos gautą didesnį vidutinį darbo užmokestį už 1 MMA – 555 Eur - nei ieškovė UAB „Eugvilsta“, nei atsakovė nenurodė didesnio negu 1 MMA darbuotojos darbo užmokesčio.

21. Taigi šalims nepateikus duomenų apie atsakovei mokėtą kitokio dydžio darbo užmokestį teismai pagrįstai už pirmą neterminuotos prastovos mėnesį nustatė 1 MMA apmokėjimo dydį ir už tolesnių prastovos mėnesių laikotarpius – po 40 proc. MMA, kaip tai ir nustato DK 47 straipsnio 5 dalis, taip pat šio straipsnio 4 dalis, nukreipianti į 2 bei 3 dalių taisyklių taikymą kartu, nes ši suma laikytina darbo užmokesčio dydžiu apskaičiuojant jai už prastovą mokėtinas sumas. Teismai pagrįstai skaičiavo, kad atsakovei už pirmą prastovos mėnesį – 2019 m. balandžio mėnesį – turėjo būti mokama 1 MMA, sudaranti 555 Eur, o 2019 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. ir toliau, kol tęsiasi prastova, – po 222 Eur darbo užmokesčio (keturiasdešimt procentų MMA).

22. Už antrą ir trečią prastovos dienas išmoka darbuotojui neturi būti skaičiuojama kaip du trečdaliai MMA, kai darbuotojas neprivalo būti darbe, kaip tai nustato DK 47 straipsnio 3 dalis, bet už nurodytas antrą ir trečią prastovos dienas turi būti skaičiuojama būtent 1 MMA, kaip tai nustato DK 47 straipsnio 5 dalis, ir būtent 1 MMA pagrįstai skaičiavo teismai. Du trečdaliai MMA už antrą ir trečią prastovos dienas skaičiuojami, kai prastova trunka iš viso tik iki trijų dienų ir darbuotojas neprivalo būti darbe, taip nustatyta DK 47 straipsnio 3 dalyje.

23. Darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio (DK 147 straipsnio 1 dalis). Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-60 patvirtintas 0,07 proc. delspinigių dydis. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas maksimalus netesybų dydis – darbo santykiams pasibaigus, o darbdavio ne dėl darbuotojo kaltės uždelsta atsiskaityti suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Skaičiuodami ir priteisdami netesybas atsakovei teismai taikė DK 147 straipsnio 1 ir 2 dalių netesybų skaičiavimo taisykles, o atsakovės kasaciniu skundu prašoma padidinti netesybų suma viršytų maksimalų netesybų dydį, nustatytą DK 147 straipsnio 2 dalyje, todėl toks prašymas nepagrįstas.

24. 2020 m. kovo 31 dieną buvo pakeistas DK 47 straipsnis (įstatymo Nr. XII-2832), kurio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad prastovos laikotarpiu darbdavys darbuotojui moka darbo užmokestį, ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Nurodyta teisės norma priimta ir įsigaliojo Lietuvoje esant Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės ir Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimui Nr. 207 dėl karantino režimo įvedimo. Šis teisinis reglamentavimas įsigaliojo vėliau, negu prasidėjo nagrinėjamu atveju atsakovės (darbuotojos) prastova, kuri atsirado dėl darbdavio padėties, o ne dėl valstybės veiksmų, paskelbus ekstremaliąją padėtį ir karantiną dėl COVID-19 bei, pažymėtina, po pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo 2020 m. vasario 11 d. Vėliau įsigalioję norminiai teisės aktai negali būti taikomi ankstesniems teisiniams santykiams, nes pagal bendrąjį teisės principą įstatymas neturi atgalinio veikimo galios (lot. lex retro non agit).

25. Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai pagrįsta, jos teisėtumas nenuginčytas kasacinio skundo argumentais, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis, 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme proceso metu išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia minimalios 5 Eur sumos. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas