Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-55-387/2022
Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00680-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1; 21.11.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) Klaipėdos miesto policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos miesto PK) 2021 m. balandžio 29 d. nutarimu R. E. nubaustas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį 1500 Eur bauda už tai, kad jis karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas), metu – 2021 m. balandžio 29 d. 18.29 val. viešoje vietoje Klaipėdoje, H. Manto g. 11 esančioje parduotuvėje „PC Maxima“, nesilaikydamas Vyriausybės nutarimo 2.1.5.2 papunkčio reikalavimų, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, kai arčiau negu 2 metrų atstumu buvo kitų asmenų – ne šeimos ar to paties namų ūkio narių, ir taip sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartimi Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK 2021 m. balandžio 29 d. nutarimas paliktas galioti be pakeitimų, o administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. skundas atmestas.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis palikta galioti be pakeitimų, o administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. apeliacinis skundas atmestas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK 2021 m. balandžio 29 d. nutarimą, Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartis panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK. Pareiškėjas prašyme nurodo:
5.1. Apylinkės ir apygardos teismai, priimdami skundžiamas nutartis, netinkamai taikė ANK 45 straipsnio 4 dalį, taip pat nesilaikė ANK 567 straipsnio 3 dalies, 569 straipsnio 4 dalies nuostatų, susijusių atitinkamai su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų vertinimu.
5.2. Asmens padarytą veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, byloje nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – turi būti įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (toliau – ir užkrečiamoji liga). Taigi, jei administracinio nusižengimo byloje įrodoma, kad pirmiau nurodytų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad toks pažeidimas, kurį padarė asmuo, sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama. Pažymėtina, kad 2020 m. Mykolo Romerio universiteto atliktame tyrime „COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų vertinimas teisiniu, vadybiniu ir ekonominiu požiūriu“ nurodyta, jog ANK 45, 46, 526 straipsnių dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus, o nusižengimų sudėtys – formaliosios, nereikalaujančios padarinių (išskyrus ANK 45 straipsnio 4 dalies, 46 straipsnio ir 526 straipsnio 3 dalies dispozicijas); kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį turi būti nustatyta, kad, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, – nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į 45 straipsnio 1 dalį.
5.3. Policija, atlikdama administracinio nusižengimo tyrimą, o vėliau ir teismas, nagrinėdamas bylą ir paskirdamas jam administracinę nuobaudą, neįrodė (ir neįrodinėjo) vieno iš padarytai veikai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių – kad jo padaryta veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19. Asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas, kuris nėra pripažintas turėjusiu sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.
5.4. Kvalifikuojant veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį būtina nustatyti ir įrodyti, kad tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei asmuo būtų dėvėjęs kaukę, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tiek Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, tiek mokslinių tyrimų autoriai nurodo, jog kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti (užkrėsti) COVID-19 liga, tačiau ligos plitimo pavojaus neeliminuoja. Taigi kaukės nedėvėjimas bet kuriuo atveju negali būti kvalifikuojamas kaip ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytas nusižengimas, t. y. kaip nusižengimas, sukeliantis pavojų išplisti ligai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti COVID-19 ligai, kadangi pavojus (iš)plisti COVID-19 ligai egzistuoja ir tuo atveju, kai asmuo kaukę dėvi.
5.5. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, pažeidė ir ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pasisakė ne dėl visų skundo argumentų.
5.6. Apygardos teismas neatsakė į vieną esminių apeliacinio skundo argumentų – jei yra tvirtinama, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, ar byloje yra įrodyta, kad kaukės dėvėjimas pavojų išplisti užkrečiamajai ligai eliminuoja (ne sumažina riziką, o ją visiškai eliminuoja).
5.7. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad apylinkės teismas neatsakė į skundo argumentus dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalimi ir 20 straipsnio 1–4 dalimis, teritorijų karantinas gali būti nustatomas tik toje (-ose) teritorijoje (-ose), kuri (-ios) įstatymo yra paskelbta (-os) užkrėstomis teritorijomis, o Lietuvos Respublikos teritorija niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija, taip pat dėl to, kad, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 2, 34 dalimis ir kt., karantininių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai. Vienas iš tokių teisės aktų, nurodytų ŽULPKĮ, yra Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1430 ratifikuotos Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės, kuriose nustatyta, kad karantino režimo priemonės gali būti taikomos tik ligoniams ir asmenims, kurie yra įtariami, kad serga, taigi karantino režimo priemonių taikymas pavojaus nekeliantiems (sveikiems) žmonėms yra ir neteisėtas, ir neproporcingas. Teismas nepasisakė ir dėl skundo argumentų, kad ŽULPKĮ kontekste (9 straipsnis) tie asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, nėra laikomi pavojingais asmenimis, taip pat kad, priimant Vyriausybės nutarimą, buvo pažeista imperatyvi Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, įpareigojanti atlikti priimamo teisės akto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą. Apygardos teismas šios apylinkės teismo padarytos klaidos neištaisė ir skundžiamoje nutartyje tik abstrakčiai nurodė, jog teismui nekyla „jokių abejonių dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir ŽULPKĮ“.
5.8. Apylinkės ir apygardos teismai nepagrįstai ignoravo teismams pateiktuose jo skunduose nurodytus teisinius argumentus dėl Vyriausybės nutarimo neatitikties Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatymui, taip tik sustiprindami įsitikinimą tuo, kad šioje byloje buvo taikomas galimai Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatymui prieštaraujantis teisės aktas – Vyriausybės nutarimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra nurodęs, jog jeigu, kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą tam, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Sutiktina, kad teismas neturi pareigos kiekvieną kartą, kai to prašo pareiškėjas, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Kita vertus, jei, kaip minėta, bylą nagrinėjantis teismas tiesiog ignoruoja išsamiai pareiškėjo išdėstytus teisinius argumentus, tai kelia rimtų abejonių ne tik dėl to, ar byloje nebuvo taikomas teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, bet ir dėl to, ar byloje priimtas sprendimas dėl ginčo esmės yra teisingas.
6. Klaipėdos apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas Gediminas Kalasūnas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo apygardos teismo nutartį palikti galioti be pakeitimų. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:
6.1. ANK 45 straipsnio 4 dalies dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, o nusižengimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti padarinių, – atsakomybei kilti užtenka nustatyti faktą, kad buvo pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių visuomenės sveikatos srities reikalavimus, nuostatai.
6.2. Šioje byloje R. E. padaryti ANK 45 straipsnio 4 dalies nusižengimai buvo susieti priežastiniu ryšiu su Vyriausybės nutarimo 2.1.5.2 papunkčio reikalavimų pažeidimu. Veikos padarymo metu galiojusiame pirmiau nurodyto nutarimo 2.1.5.2 papunktyje buvo nustatyta, kad vyresni nei 6 metų asmenys viešose vietose privalo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną (toliau – kaukės). Šis reikalavimas nebuvo taikomas: asmenims, kai jie sportuoja; aukšto meistriškumo sporto pratybose ar varžybose dalyvaujantiems aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo specialistams, aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo instruktoriams ir teisėjams; paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke; neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei. Šiems asmenims rekomenduojama nešioti veido skydelį; atvirose erdvėse, kai šalia 2 metrų atstumu nėra kitų asmenų, išskyrus šeimos narius (sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, vaikus (įvaikius), įskaitant asmens ir jo sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, tėvus (įtėvius), globėjus) (2.1.5.2.1–2.1.5.2.5 papunkčiai).
6.3. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas neginčijo to, jog viešoje vietoje – parduotuvėje – nedėvėjo kaukės, tačiau tvirtino, kad nėra pagrindo teigti, jog jis savo elgesiu kėlė realią ar potencialią grėsmę plisti virusui, nes nėra surinkta duomenų, jog jis yra COVID-19 viruso nešiotojas ar buvęs izoliacijoje. Kaip mano pareiškėjas, savo veiksmais jis nesukėlė pavojaus ligai išplisti.
6.4. Neabejotina ir sutiktina, kad tuo metu COVID-19 kėlė itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, tačiau dėl kai kurių asmenų lengvabūdiško elgesio buvo pažeidžiamos kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklės ir tai sukūrė realias galimybes pirmiau nurodytai pavojingai užkrečiamajai ligai toliau plisti visuomenėje. Toks neatsakingas elgesys, kai nesilaikoma reikalavimų, yra itin pavojingas visuomenės sveikatai, ypač tuo metu, kai visoje šalies teritorijoje paskelbtas karantinas, o didžioji dalis valstybės žmogiškųjų ir materialių išteklių sutelkta siekiui kuo efektyviau sustabdyti greitai plintančią pavojingą užkrečiamąją ligą. Pažymėtina, kad COVID-19 virusas yra naujas ir nepakankamai ištirtas, dar nėra žinomos visos jo plitimo sąlygos ir būdai, todėl aplinkybė, kad asmuo mano, jog yra sveikas, ir dėl to nedėvi kaukės, neatleidžia jo nuo pareigos laikytis nustatytų įpareigojimų. Kartu pabrėžtina, kad pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas pareiškėjo nusižengimo padarymo metu (ir iki šiol) Konstitucinio Teismo nebuvo (ir nėra) paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl juo nustatyti įpareigojimai yra privalomi vykdyti visiems piliečiams.
6.5. Priešingai nei teigia pareiškėjas, apygardos teismas visapusiškai išanalizavo administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus ir, juos įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nusprendė, kad įrodymų visuma patvirtina, jog R. E. padarė ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusižengimą. Taigi apygardos teismas pagrįstai apylinkės teismo nutartį paliko galioti be pakeitimų, o R. E. apeliacinį skundą atmetė.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. prašymas atmestinas.
Dėl pareiškėjo argumentų dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymo
8. Pareiškėjas nurodo, kad, veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, byloje nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – turi būti įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Anot pareiškėjo, jo veikoje nėra vieno iš padarytai veikai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių – realaus pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19 sukėlimo. Pareiškėjo teigimu, asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas, kuris nėra pripažintas turėjusiu sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), ŽULPKĮ kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.
9. Pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį asmuo atsako už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą, sukėlusį pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padarytoms karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Taigi atsakomybė už pirmiau nurodytų teisės norminių aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla esant dviejų sąlygų visumai: 1) veika sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) veika padaryta karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
10. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sukėlimas pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą šio straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytu metu, t. y. esant karo, nepaprastosios padėties, karantino ir kt. situacijai. Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTctMjMtNTExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-7-23-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-7-23-511/2022">2AT-7-23-511/2022</a>, 2AT-44-489/2022, 2AT-52-495/2022). Kartu nagrinėjamų pareiškėjo argumentų kontekste pažymėtina tai, kad jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, arba veika sukėlė realių pasekmių, t. y. jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito liga ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTctMjMtNTExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-7-23-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-7-23-511/2022">2AT-7-23-511/2022</a>, 2AT-44-489/2022, 2AT-49-719/2022, 2AT-52-495/2022).
11. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.
12. Pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalies prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Šis požymis, kai veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, gali būti inkriminuotas ne tik tada, kai asmenys pažeidžia ŽULPKĮ nustatytas pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į ŽULPKĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizuotis ir (ar) izoliuotis (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ir kitais atvejais, pavyzdžiui, kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (jos įgaliotas pareigūnas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTctMjMtNTExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-7-23-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-7-23-511/2022">2AT-7-23-511/2022</a>, 2AT-44-489/2022).
13. Vertinant pareiškėjo veikos pavojingumą ANK 45 straipsnio 4 dalies nuostatų kontekste, pabrėžtina, kad COVID-19 virusinė infekcija, tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis, plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo gali užsikrėsti šia infekcija ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas. Taigi bet kuriuo atveju asmens subjektyvus manymas, kad jis neserga ypač užkrečiama liga, taip pat ja neserga ir su juo esantys asmenys, neatleidžia jo nuo teisės aktais nustatytų saugumo reikalavimų laikymosi.
14. Teisės aktai nustato sveikatos tikrinimo dėl užkrečiamųjų ligų sąlygas ir tvarką, tačiau ji apima tik tam tikras asmenų grupes, o didėjant ligos išplitimui, be to, esant besimptomiams COVID-19 infekcijos atvejams, ištirti kiekvieną ligos atvejį ir jį kontroliuoti nėra įmanoma. Todėl pagrindinė priemonė ligos plitimui suvaldyti yra mokslu pagrįstų kovos su liga priemonių laikymasis, ir priešingai – laikytina, kad jų nesilaikymas sąlygoja ligos plitimą. Pažymėtina, kad, pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, nosį ir burną dengiančios kaukės pripažįstamos reikšminga priemone, taikytina kartu su kitomis priemonėmis siekiant sumažinti šios ligos plitimą, ypač uždarose patalpose ir tose vietose, kur nėra įmanoma užtikrinti tarp asmenų bent 1,5 m atstumo.
15. Byloje nustatyta, to neneigia ir pats pareiškėjas, kad jis karantino metu – 2021 m. balandžio 29 d. 18.29 val. viešoje vietoje, parduotuvėje, t. y. uždaroje patalpoje, kurioje paprastai vyksta žmonių judėjimas ir kontaktai nedideliu atstumu, esant kitų žmonių, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės.
16. Nusižengimo padarymo metu galiojusiu Vyriausybės nutarimu, vadovaujantis Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, patvirtintas karantino režimas, nustatant jo trukmę nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 0.00 val. iki 2021 m. gegužės 31 d. 24.00 val.
17. Pagal pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 2.1.5.2 papunktį asmenims, vyresniems nei 6 metai, viešose vietose buvo privaloma dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Šis reikalavimas nebuvo taikomas tik: asmenims, kai jie sportuoja; aukšto meistriškumo sporto pratybose ar varžybose dalyvaujantiems aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo specialistams, aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo instruktoriams ir teisėjams; paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke; neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei; atvirose erdvėse, kai šalia 2 metrų atstumu nėra kitų asmenų, išskyrus šeimos narius (sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, vaikus (įvaikius), įskaitant asmens ir jo sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, tėvus (įtėvius), globėjus); vaikams, ugdomiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas, jiems esant ugdymo įstaigoje ir (ar) jos teritorijoje (nusižengimo padarymo metu galiosios Vyriausybės nutarimo redakcijos 2.1.5.2.1–2.1.5.2.6 papunkčiai).
18. Taigi pareiškėjas nusižengimą padarė esant įvestam specialiam užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimui, siekiant nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, kai registruojamas nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimas arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai ar epidemijos. Pažymėtina, kad pareiškėjas į pirmiau Vyriausybės nutarime nurodytų asmenų, kuriems buvo taikomos išimtys dėl burną ir nosį dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimo, sąrašą nepateko. Vadinasi, nusižengimo padarymo metu galiojusios Vyriausybės nutarimo redakcijos 2.1.5.2 papunkčio reikalavimas viešose vietose dėvėti burną ir nosį dengiančias apsaugos priemones pareiškėjui buvo privalomas, tačiau jis, viešoje vietoje nedėvėdamas burną ir nosį dengiančios apsaugos priemonės, sąmoningai demonstravo abejingumą šiam teisės akto reikalavimui.
19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks pareiškėjo padarytas Vyriausybės nutarimo 2.1.5.2 papunktyje (nusižengimo padarymo metu galiojusi nutarimo redakcija) nurodyto įpareigojimo pažeidimas, atsižvelgiant tiek į konkrečią bylos situaciją, tiek ir į mokslines žinias apie COVID-19 ligą, teismų pagrįstai buvo įvertintas kaip sukėlęs pavojų išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai ir teisingai kvalifikuotas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Kartu nagrinėjamų pareiškėjo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo prašyme nurodomi teiginiai dėl ANK 567 straipsnio 3 dalies, 569 straipsnio 4 dalies nuostatų, susijusių atitinkamai su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų vertinimu, nesilaikymo nagrinėjant jo bylą iš esmės yra deklaratyvūs, nes yra nepagrįsti teisiniais argumentais. Tuo tarpu pagal ANK 662 straipsnio 2 dalį prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, be kita ko, turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų bylos atnaujinimo pagrindų buvimą. Taigi tokie bendro pobūdžio, deklaratyvūs teiginiai vertintini kaip nesudarantys atnaujintos bylos nagrinėjimo pagrindo ir yra nenagrinėtini. Tai, kad teismų sprendimai yra ne tokie, kokių tikėjosi administracine nuobauda nubaustas asmuo, nereiškia, kad jie yra neteisėti, nepagrįsti ar neišsamūs. Pažymėtina, kad apylinkės ir apygardos teismų pateiktas teisinis situacijos vertinimas pareiškėjo byloje atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTctMjMtNTExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-7-23-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-7-23-511/2022">2AT-7-23-511/2022</a>, 2AT-25-719/2022, 2AT-44-489/2022, 2AT-49-719/2022, 2AT-52-495/2022 ir kt.).
Dėl pareiškėjo argumentų dėl ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatų laikymosi nagrinėjant bylą apygardos teisme
20. Pareiškėjas nurodo, kad apygardos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, pažeidė ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pasisakė ne dėl visų, net ir esminių, jo argumentų.
21. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016 ir nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019).
22. Iš apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, apygardos teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių jo apeliacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad pareiškėjas, priešingai nei nurodoma jo prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, argumentų apie tai, kad apylinkės teismas neatsakė į skundo argumentus dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatymui, nei apeliaciniame skunde, nei apygardos teisme gautame dokumente, kuriuo buvo papildytas apeliacinis skundas, nenurodė.
23. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą buvo pažeistos ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2021 m. balandžio 29 d. nutarimą, Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartis nepakeistus.
Teisėjai Artūras Ridikas
Rima Ažubalytė
Algimantas Valantinas
