Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-439-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-04526-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus, Gintaro Kryževičiaus, Andžej Maciejevski, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams G. D. ir J. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u r o d o:

Nagrinėjamoje kasacinėje byloje šalių ginčas sprendžiamas dėl ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ieškovas, kasatorius, Biuras „B“) regresinio reikalavimo į eismo įvykio kaltininką ir transporto priemonės savininką įgyvendinimo tvarkos.

Byloje sprendžiamas ginčas patenka į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103) ir Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai), reguliavimo sritį.

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui kilo poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą. Šis poreikis, inter alia, grindžiamas skirtingais šioje byloje priimtais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais (šiame kontekste žr. Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Ferreira da Silva e Brito ir kt., C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565) bei, kasacinio teismo vertinimu, tuo, kad šalių ginčui spręsti aktualios atitinkamos Europos Sąjungos teisės normų turinys iki galo nėra aiškus taikant tiek acte éclairé, tiek acte clair doktrinas.

Atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas į Teisingumo Teismą kreipiasi ne galutine nutartimi (CPK 260 straipsnis), t. y. ja šalių ginčas neišsprendžiamas iš esmės, išplėstinė teisėjų kolegija, nepažeisdama CPK 361 straipsnio nuostatų, bylos teisės ir fakto klausimus pristatys tik tiek, kiek reikalinga procesui Teisingumo Teisme (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Borta“ v. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. e3K-3-391-690/2015).

Šalių ginčui taikytinas Europos Sąjungos ir nacionalinis reguliavimas

Direktyvos 2009/103 2 straipsnio a punkte nustatyta:

<...> kai nacionalinių draudikų biurai yra sudarę susitarimą, pagal kurį kiekvienas nacionalinis biuras pagal savo valstybės privalomojo draudimo teisės aktus užtikrina žalos sureguliavimą jo teritorijoje įvykus draudžiamajam įvykiui, padarytam transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar ši transporto priemonė yra apdrausta.

Direktyvos 2009/103 10 straipsnio 1 nustatyta:

Kiekviena valstybė narė įsteigia arba įgalioja įstaigą, kurios užduotis – atlyginti, bent pagal privalomojo draudimo ribas, žalą, padarytą turtui arba asmeniui nenustatyta transporto priemone arba tokia transporto priemone, kurios atžvilgiu neįvykdyta 3 straipsnyje numatyta pareiga apdrausti.

Pirmoji pastraipa nepažeidžia valstybių narių teisės pripažinti arba ne šios įstaigos mokamo žalos atlyginimo subsidiariniu, taip pat jų teisės reglamentuoti žalos sureguliavimą tarp šios įstaigos ir už įvykį atsakingo asmens arba asmenų bei kitų draudikų arba socialinio draudimo įstaigų, privalančių išmokėti nukentėjusiam asmeniui atlyginimą už to paties įvykio sukeltą žalą. Vis dėlto valstybės narės negali leisti šiai įstaigai nustatyti žalos atlyginimo sąlygos, kad nukentėjęs asmuo privalo bet kuriuo būdu įrodyti, jog atsakingas asmuo negali mokėti arba atsisako tą daryti.

To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta:

Kiekviena valstybė narė šios įstaigos mokamą žalos atlyginimą reglamentuoja įstatymais ir kitais teisės aktais, nepažeisdama bet kurios kitos praktikos, kuri yra palankesnė nukentėjusiam asmeniui.

Direktyvos 2009/103 24 straipsnio 1 dalies 4 pastraipoje nustatyta:

Žalos atlyginimo įstaiga imasi veiksmų per du mėnesius nuo tos dienos, kai nukentėjusioji šalis jai pateikia reikalavimą atlyginti žalą, bet nutraukia savo veiksmus, jeigu vėliau draudimo įmonė arba jos atstovas žalos sureguliavimo reikalams pateikia pagrįstą atsakymą į reikalavimą.

Tos pačios dalies 5 pastraipos „c“ papunktyje nustatyta:

Žalos atlyginimo įstaiga nedelsdama:

<...>

c) eismo įvykį sukėlusiam asmeniui, jei jis yra žinomas,

praneša, kad yra gavusi nukentėjusiosios šalies reikalavimą atlyginti žalą, ir atsako į tą reikalavimą per du mėnesius nuo jo pateikimo dienos.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta:

Žalos atlyginimo įstaiga, kuri yra išmokėjusi žalos atlyginimą nukentėjusiajai šaliai jos gyvenamosios vietos valstybėje narėje, turi teisę reikalauti, kad išmokėtą žalos atlyginimo sumą jai grąžintų tos valstybės narės, kurioje yra liudijimą išdavusi įstaiga, žalos atlyginimo įstaiga.

Ši įstaiga perima nukentėjusiosios šalies teises eismo įvykį sukėlusio asmens arba jo draudimo įmonės atžvilgiu, jeigu žalos atlyginimo įstaiga nukentėjusios šalies gyvenamosios vietos valstybėje narėje išmokėjo atlyginimą už patirtą žalą.

Kiekviena valstybė narė privalo pripažinti tokį kitos valstybės narės numatytą teisių perėmimą.

Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Kai biurui pranešama apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią autoavariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Apie bet kokią tokią avariją jis kuo greičiau praneša žalią kortelę ar draudimo polisą išdavusiam draudikui arba prireikus atitinkamam biurui. Tačiau jis negali būti kaltinamas dėl tokių veiksmų neatlikimo.

Jei tokio tyrimo metu biuras nustato į autoavariją patekusios transporto priemonės draudiką ir tai, kad šio draudiko patikėtinis buvo patvirtintas 4 straipsnyje nustatyta tvarka, jis nedelsdamas perduoda šią informaciją patikėtiniui, kad šis imtųsi tolesnių veiksmų.

Visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žaliąją kortelę ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais.

Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės nuostatomis) ir žalos sureguliavimu. Atsižvelgiant į pastarąją nuostatą, esant aiškiai išreikštam prašymui, biuras informuoja draudiką arba atitinkamą biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą.

Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

1. Kai biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paštu siunčia žaliąją kortelę ar draudimo polisą išdavusiam biuro nariui arba, prireikus, atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas, nurodydamas:

1.1. nukentėjusių asmenų žalai atlyginti pagal draugišką susitarimą ar teismo sprendimą sumokėtas sumas;

1.2. kviestinėms tarnyboms už kiekvieno reikalavimo atlyginti žalą administravimą ir sureguliavimą sumokėtas sumas bei visas specialias su teismo ieškiniu susijusias išlaidas, kurias panašiomis aplinkybėmis būtų turėjęs patirti ir autoavarijos šalyje įsisteigęs draudikas;

1.3. visoms kitoms išlaidoms padengti skirtą administravimo mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis.

Kai su ta pačia autoavarija susiję reikalavimai atlyginti žalą yra apginami ir išsprendžiami nesumokėjus jokio žalos atlyginimo, gali būti reikalaujama sumokėti pirmiau 1.2. punkte nurodytas sumas ir pagal 1.3. punktą biurų tarybos nustatytą mažiausią mokestį.

Pareikalavus laiku nusiunčiami patvirtinamieji dokumentai, įskaitant objektyvius įrodymus, kad nukentėjusių asmenų žala buvo atlyginta, tačiau dėl to neturi būti uždelstas išlaidų atlyginimas.

Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas.

Jeigu per 5 straipsnyje nurodytą dviejų mėnesių terminą narys nesumoka reikalaujamos sumos, biuras, kuriam priklauso šis narys, gavęs autoavarijos šalies biuro ar tam tikslui jo paskirto agento pateiktą reikalavimą įvykdyti prievolę, pats atlygina išlaidas vadovaudamasis toliau nurodytomis sąlygomis.

Biuras garantas sumoka reikalaujamą sumą per vieną mėnesį. Praleidus šį terminą, mokėtinai sumai automatiškai taikomi 12 % per metus dydžio delspinigiai, skaičiuojami nuo reikalavimo įvykdyti prievolę dienos iki tos dienos, kai gavėjo bankas gauna mokėjimo pavedimą.

Reikalavimas įvykdyti prievolę pateikiamas faksu arba el. paštu per 12 mėnesių nuo tos dienos, kai pagal 5 straipsnį buvo išsiųstas prašymas atlyginti išlaidas. Praleidus šį terminą ir nepažeidžiant teisės jam priskaičiuoti delspinigius, biuro garanto atsakomybė apsiriboja iš jo nario reikalaujama sumokėti suma plius 12 mėnesių 12 % per metus dydžio palūkanomis.

Reikalavimas įvykdyti prievolę nepriimamas, jei jis pateikiamas praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo prašymo atlyginti išlaidas išsiuntimo.

Vidaus nuostatų 10 straipsnyje nustatyta:

Biurai, kuriems taikomos šio skirsnio nuostatos, abipusiškai garantuoja atlyginti visas pagal šiuos nuostatus mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje, kurioje veikia kiekvienas iš tų biurų, nesvarbu, ar transporto priemonė apdrausta, ar ne.

TPVCAPDĮ, į kurį perkeltos Direktyvos 2009/103 nuostatos, 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. <...> Biuras moka išmokas ir kitais atvejais, vykdydamas Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus.

TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad :

Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko.

II. Ginčo esmė

2006 m. liepos 20 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė G. D. (atsakovo) vairuojamas automobilis „Rover 420“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), priklausantis bendraatsakei J. D., ir K. F. (K. F.) vairuojamas automobilis „Volkswagen Touran“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini).

Byloje įrodyta, kad bendraatsakiai naudojo automobilį, kurio valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta įstatymų nustatyta tvarka.

Frankfurto policijos valdybos pranešime apie eismo įvykį nurodoma, kad eismo įvykio vietoje nebuvo įmanoma vienareikšmiškai nustatyti avarijos aplinkybių ir priežasčių. Šiame policijos protokole abu eismo įvykyje dalyvavę asmenys (G. D. ir K. F.) įvardyti kaip nukentėjusieji, jie abu pripažinti pažeidę atitinkamas kelių eismą reguliuojančias teisės normas (nustatyta, kad K. F. važiavo nesilaikydamas saugaus atstumo ir atsitrenkė į stabdančią transporto priemonę; dėl G. D. protokole pažymėta, kad šis važiavo atbuline eiga ir nesilaikė reikiamo ypatingo atsargumo), jiems skirtos baudos: K. F. skirta 35 Eur, o G. D. – 60 Eur bauda.

K. F. Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (toliau – ir Biuras „A“) pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, jii buvo atmesta. Kaip savo rašte Biurui „B“ nurodė Biuras „A“, ginčas kilo dėl to, ar į G. D. iš galo atsitrenkė K. F. transporto priemonė G. D. statant automobilį, ar išvažiuojant.

K. F. pradėjo teismo procesą: 2010 m. gruodžio 27 d. Frankfurto prie Maino apygardos teismas sprendimu už akių atmetė K. F. ieškinį Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, kaip nepagrįstą ir neįrodytą; 2011 m. rugpjūčio 8 d. Frankfurto prie Maino apygardos teismo 25-oji civilinių bylų kolegija paliko galioti žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą; 2012 m. sausio 31 d. Frankfurto prie Maino Aukščiausiasis žemės teismas sprendimu pasiūlė Biurui „A“ ir K. F. sudaryti taikos sutartį, tenkinat pastarojo reikalavimą – sumokėti jam 4095 Eur, kadangi, šio teismo vertinimu, „pirmojoje instancijoje sprendžiant bylą buvo padaryta klaidų dėl nepakankamai surinktų įrodymų; <...> turi būti surinkta daugiau įrodymų. <...> šalims atsisakius sudaryti taikos sutartį, byla būtų perduota iš naujo nagrinėti kitam teismui“.

Biuras „A“ išmokėjo K. F. 4095 Eur žalos atlyginimo ir 3643,71 Eur teisinio atstovavimo išlaidas, iš viso 8352,96 Eur. Biuras „A“ pateikė prašymą Biurui „B“ atlyginti pirmiau nurodytas išlaidas. Biuras „B“ patenkino Biuro „A“ prašymą.

Biuras „B“ (ieškovas), bendraatsakiams neatlyginus pirmiau nurodytos sumos, kreipėsi į Lietuvos nacionalinį pirmosios instancijos teismą regresiniu reikalavimu prašydamas iš bendraatsakių, kurie neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir yra atsakingi už kilusią žalą, priteisti pinigų sumą, išmokėtą Biurui „A“.

III. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Biuro „B“ ieškinį bendraatsakiams G. D. ir J. D. patenkino visiškai.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Biuras „A“ yra išimtinai kompetentingas savarankiškai spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu. Ieškovui (Biurui „B“) pareiškus atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už padarytą žalą, ir pastarajam ginčijant savo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės teisę pagrįstumą, būtent atsakovui (bendraatsakiams) tenka pareiga pateikti jo prieštaravimus patvirtinančius įrodymus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 7 d. sprendimu bendraatsakių apeliacinį skundą tenkino – panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo (Biuro „B“) ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog už žalą atsakingas asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta, vien ieškovo (Biuro „B“) pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį.

Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Vidaus nuostatais reguliuojami tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiai ir jie nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103 nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui „B“ iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės nesutaria dėl: a) dėl nacionalinių draudikų biurų (nagrinėjamos bylos atveju Biuro „A“ ir Biuro „B“) tarpusavio santykių, inter alia, žalos sureguliavimo išlaidų padengimo, įtakos eismo įvykio kaltininkui ar draudimo pareigos neįvykdžiusiam asmeniui; b) dėl regresinio reikalavimo proceso (Biuras „B“ v. kaltininkas ir (ar) transporto priemonės savininkas) įrodinėjimo dalyko; dėl šiame procese šalims tenkančios įrodinėjimo naštos.

Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylų, kuriose spręsti analogiški ginčai tarp Biuro „B“ ir Lietuvos piliečių – eismo įvykio kaltininkų ir (ar) transporto priemonių savininkų, kurie neįvykdė pareigos apdrausti valdytojų civilinės atsakomybės, – kasaciniame teisme nagrinėtos ir anksčiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana“, bylos Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. M. J., bylos Nr. 3K-3-100/2014).

Pagrindiniai šioje ginčų srityje besiformuojančios jurisprudencijos aspektai:

pirma, pagal TPVCAPDĮ nuostatas Biuras „B“ moka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas ne tik į Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus;

antra, nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103 nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui „B“ iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo;

trečia, kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką turi nurodyti ir įrodyti ieškovas (Biuras „B“);

ketvirta, atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad ieškovas (Biuras „B“), reikalaujantis grąžinti sumą, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais;

penkta, Vidaus nuostatai – tik nacionalinių draudikų biurų teisinius santykius reguliuojantis teisės aktas, kurio taikymas automatiškai nedaro įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms;

šešta, atsakovas (-ai) teismo procese gali gintis prieš Biurą „B“ (jam reikšti prieštaravimus) dėl eismo įvykio valstybės narės teisės taikymo, dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nes jis (atsakovas) draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos; nacionalinis teismas privalo šiuos atsakovo prieštaravimus vertinti; tokia teismų pareiga išplaukia iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą;

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kai kuriais 36–41 punktuose pristatytos kasacinio teismo praktikos aspektais, ieškovo ieškinį atmetė, nes šis neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo G. D. veiksmų ir K. F. patirtos žalos, kurią ieškovas įrodinėjo tik Biuro „A“ pateiktais argumentais.

Kasatorius (Biuras „B“) šį teismo sprendimą skundžia dėl netinkamo Europos Sąjungos teisės normų ar jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų taikymo. Pagrindiniai kasatoriaus argumentai, kurie iš esmės tapatūs analogiškuose jo ir kitų asmenų ginčuose, šie:

pirma, kitose žaliosios kortelės sistemos valstybėse nekyla ginčų dėl užsienio draudikų biurų nustatytų eismo įvykio aplinkybių, kaltininko atsakomybės ir žalos dydžio; užsienio draudikų biurų sprendimai nekvestionuojami, apskritai ši sistema grindžiama draudikų biurų kompetencijos atskyrimu ir tarpusavio pasitikėjimu, o ligšiolinė kasacinio teismo praktika (36–41 punktai) su šiais principais nedera;

antra, eismo įvykio kaltininko teisės nepažeidžiamos, nes jis gali kreiptis į kompetentingas užsienio valstybės institucijas, atliekančias eismo įvykio tyrimą ir žalos sureguliavimą, joms teikti paaiškinimus ir prieštaravimus; be to, bendraatsakiai nesiėmė veiksmų apskųsti Vokietijos nacionalinių teismų sprendimus;

trečia, Vidaus nuostatai reguliuoja ne tik draudikų biurų, bet ir jų bei trečiųjų asmenų santykius, todėl, Biurui „B“ pagal Vidaus nuostatus kompensavus Biuro „A“ patirtas išlaidas, pagrįstas atitinkamais įrodymais, atsakovams kyla pareiga šias sumas atlyginti ieškovui (Biurui „B“); dėl tų pačių priežasčių būtent atsakovams kyla įrodinėjimo našta paneigti užsienio draudikų biurų nustatytas aplinkybes ir žalos sureguliavimo netinkamumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad kasatoriaus (Biuro „B“) pateikti argumentai savaime nesudaro pagrindo netaikyti kasacinio teismo praktikoje pateiktų teisės aiškinimo taisyklių (36–41 punktai), kurios kartu laikytinos nacionalinio teismo pozicija (nuomone), teikiama Teisingumo Teismui kartu su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 24 punktas).

Vis dėlto kasacinis teismas atkreipia dėmesį į kasatoriaus nacionaliniuose teismuose nuosekliai palaikomą poziciją šiuo klausimu (44–46 punktai), dėl kurios teismai ligi šiol nesikreipė į Teisingumo Teismą prašydami jo pateikti aktualių Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimą. Tai galėtų pažeisti ieškovo teisę į teisminę gynybą. Be to, nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai iš esmės aktualūs ir gali iškilti ir kitose valstybėse narėse, kuriose, ieškovo teigimu, kitaip nei Lietuvoje aiškinamos atitinkamos Europos Sąjungos teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, būtina kuo greitesnė aiški Teisingumo Teismo nuomonė šioje srityje.

Kasacinis teismas papildomai nurodo, kad, jo nuomone, nepriklausomai nuo to, ar Vidaus nuostatai rationae personae apima ir eismo įvykio kaltininkus ar ne, šiems iš esmės nesuteikta galimybė tinkamai apsiginti nei prieš nacionalinį, nei prieš užsienio draudikų biurą. Jei Biuras „A“ nėra įpareigotas prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam informuoti kaltininko apie pradėtą administravimo procesą, o vėliau ir Biuras „B“ neprivalėtų teikti išsamesnės informacijos, tai galėtų lemti teisinio tikrumo (saugumo) bei teisės į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintos Europos Sąjungos Pagrindinių laisvių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje aktualu priminti, kad G. D. visą laiką kvestionavo savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Priešingos išvados neleidžia daryti ir byloje esantys duomenys. Dėl to, netgi jei ir būtų galima pritarti kasatoriaus pozicijai, kad eismo įvykio dalyviai gali bei privalo domėtis jo tyrimu, žalos administravimo procesu, nors tai, atsižvelgiant į skirtingas buveinės ir eismo įvykio vietos valstybes nares, iš esmės nėra taip paprasta (laiko, finansinės išlaidos, kalbinės priežastys ir pan.), nagrinėjamu atveju atsakovui G. D. visą laiką manant, jog dėl eismo įvykio jo kaltės nėra, jam tokio aiškinimosi poreikio ar pareigos objektyviai nekilo.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats kasatorius nurodo, jog jam ne kartą teko patirti sunkumų kreipiantis į savo užsienio kolegas dėl jų nacionalinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo. Tokios naštos perkėlimas atsakovui atrodytų dar labiau neproporcingas. Dėl to regresinio reikalavimo procese ypač svarbus nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimas ir jo apimtis, nors pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalies antrąją pastraipą atrodytų, kad šių institucijų bendradarbiavimas nustatytas tik kaip ex ante, o ne ex post.

Kasacinio teismo nuomone, bet kokiu tinkamas galimo eismo įvykio kaltininko informavimas apie eismo įvykio tyrimą ir žalos administravimą yra būtinas, nes būtent šiam asmeniui galiausiai kyla pareiga atlyginti nukentėjusiojo asmens patirtus nuostolius, draudikų biurams atliekant tik tarpininkavimą žalos administravimo procese. Nei Direktyvoje 2009/103, nei Vidaus nuostatose aiškiai neįtvirtintas toks informavimo mechanizmas ir tvarka. Jei jau pradiniame žalos administravimo procese eismo įvykio kaltininkas būtų tinkamai informuotas, tokio pobūdžio ginčai, koks nagrinėjamas šioje byloje, iš esmės nekiltų.

Nagrinėjamoje byloje taip pat atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad Biuras „A“ atlygino K. F. patirtą žalą taikaus susitarimo pagrindu. Nors iš principo tai – įprastas žalos sureguliavimo mechanizmas, bet, kasacinio teismo vertinimu, pirma, tai iš tiesų leidžia abejoti G. D. civiline atsakomybe, juolab kad jis nedalyvavo jį sudarant.

Antra, pats taikaus susitarimo sudarymas laikytinas daugiau ne teisiniu, o ekonominiu jo šalių (Biuro „A“ ir K. F.) kompromisu, t. y. siekiu nedidinti proceso išlaidų. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad Biuras „A“ visą laiką buvo nuomonės, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti K. F. reikalavimą, juolab kad aptariamas susitarimas sudarytas Vokietijos nacionalinio aukštesnės instancijos teismo iniciatyva, nurodant jo nesudarymo potencialius neigiamus padarius.

Atsižvelgiant į tai, keltinas klausimas, ar tokiu atveju eismo įvykio kaltininkui, neigiančiam savo atsakomybę, o užsienio draudikų biurui sutinkant su tokiu kompromisu, iš tiesų kyla pareiga de minimis atlyginti teisinio atstovavimo išlaidas, juolab kad, kaip nurodyta pirmiau jis nėra šio susitarimo šalis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

Ar Direktyvos 2009/103 2 straipsnis, 10 straipsnio 1, 4 dalys, 24 straipsnio 2 dalis, Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 1, 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis, Chartijos 47 straipsnis (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad kai:

nacionalinis draudikų biuras (Biuras „A“) atlygina žalą asmeniui, nukentėjusiam per eismo įvykį, šio biuro buveinės vietos valstybėje narėje, dėl to, kad už šią žalą atsakingas kitos valstybės narės pilietis nebuvo apdraudęs savo civilinės atsakomybės;

dėl šio atlyginimo Biuras „A“ perima nukentėjusiojo asmens teises ir eismo įvykio kaltininko kilmės nacionaliniam draudikų biurui (Biuras „B“) pareiškia reikalavimą atlyginti patirtas žalos sureguliavimo išlaidas;

Biuras „B“, neatlikęs savarankiško tyrimo ar neužklausęs papildomos informacijos, patenkina Biuro „A“ prašymą;

Biuras „B“ atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) pareiškia ieškinį teisme atlyginti jo patirtas išlaidas,

šiame teismo procese ieškovas (Biuras „B“) savo reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) gali grįsti tik lėšų apmokėjimo Biurui „A“ aplinkybe ir jam (ieškovui) nekyla pareiga įrodinėti atsakovo – kaltininko civilinės atsakomybės sąlygų (šio kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos dydžio) bei tinkamo užsienio teisės taikymo atlyginant žalą nukentėjusiajam?;

Ar Direktyvos 2009/103 24 straipsnio 1 dalies 5 pastraipos „c“ papunktis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1, 4 dalys (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad Biuras „A“ prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam privalo aiškiai ir suprantamai (įskaitant duomenų pateikimo kalbą) informuoti kaltininką ir transporto priemonės savininką (kai šie nesutampa) apie pradėtą žalos administravimo procesą ir jo eigą bei suteikti jiems pakankamai laiko tam, jog šie galėtų pateikti savo pastabas ar prieštaravimus dėl priimsimo sprendimo atlyginti žalą ir (ar) žalos dydžio?;

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas (t. y. atsakovai (kaltininkas ir transporto priemonės savininkas) iš ieškovo (Biuras „B“) galėtų reikalauti įrodyti ar jam kelti bet kokius kitus prieštaravimus ar abejones dėl, inter alia, eismo įvykio aplinkybių, kaltininko civilinės atsakomybės teisinio reguliavimo taikymo, žalos dydžio ir jo apskaičiavimo), ar Direktyvos 2009/103 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 2 dalis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalies 2 pastraipa (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis nepasiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nepriklausomai nuo to, kad Biuras „B“ Biurui „A“ prieš galutinį sprendimą nepateikė prašymo informuoti apie autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimą ir žalos sureguliavimą, bet kokiu atveju Biuras „A“ pagal vėlesnį Biuro „B“ prašymą privalo pateikti šiuos duomenis bei bet kokią kitą informaciją, reikalingą pagrįsti [regresinį] reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui)?;

Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas (t. y. Biuras „A“ privalo kaltininką bei transporto priemonės savininką informuoti apie žalos sureguliavimo procesą ir suteikti jiems galimybę pateikti prieštaravimus dėl kaltės ar žalos dydžio), kokie padariniai kyla dėl to, kad Biuras „A“ neįvykdė informavimo pareigos:

Biuro „B“ prievolei patenkinti Biuro „A“ prašymą atlyginti pastarojo patirtas išlaidas;

kaltininko ir transporto priemonės savininko prievolei atlyginti Biuro „B“ patirtas išlaidas?;

Ar Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nukentėjusiajam Biuro „A“ atlyginta suma laikytina kaip jo paties prisiimta ir nekompensuotina rizika (nebent šią riziką prisiima Biuras „B“), bet ne kaip kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens piniginė prievolė, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes a fortiori :

žalos atlyginimo įstaiga (Biuras „A“) nukentėjusiojo pretenziją atlyginti žalą iš pradžių atmeta;

dėl to nukentėjęs asmuo paduoda ieškinį teisme dėl žalos atlyginimo;

šis ieškinys prieš Biurą „A“ žemesnės instancijos teismuose atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas;

taikus susitarimas tarp nukentėjusiojo ir Biuro „A“ pasiekiamas tik aukštesnės instancijos teisme, kai šis šalims nurodo, kad jei jos atsisakys taikiai susitarti, byla bus grąžinta nagrinėti iš naujo;

Biuras „A“ sprendimą sudaryti taikų susitarimą iš esmės grindžia siekiu išvengti papildomų proceso išlaidų dėl užsitęsusio bylinėjimosi;

šiame procese nė vienas teismas nenustatė atsakovo, dalyvavusio eismo įvykyje, atsakomybės (kaltės)?

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius

Andžej Maciejevski

Janina Stripeikienė

Donatas Šernas