Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimą bei tokio sandorio negaliojimo padarinius, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių atleidimą įrodinėjimo, teismo sprendimo įsiteisėjimo teisinius padarinius bei nustatančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-226-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00446-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2; 2.6.7; 3.1.7.6; 3.2.4.8.2; 3.2.6.13; 3.3.1.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. ir atsakovo A. M. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir bendraieškio A. Š. ieškinius atsakovams A. M. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Timera“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine, tretieji asmenys Kauno miesto 18-ojo notaro biuro notarė Birutė Germanavičienė; Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarė Zita Rimkuvienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimą bei tokio sandorio negaliojimo padarinius, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių atleidimą įrodinėjimo, teismo sprendimo įsiteisėjimo teisinius padarinius bei nustatančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo pripažinti negaliojančia A. M. ir UAB „Timera“ 2008 m. vasario 22 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Ieškovas A. Š. prašė teismo pripažinti negaliojančia A. M. ir UAB „Timera“ 2008 m. vasario 22 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį; taikyti restituciją – grąžinti UAB „Timera“ 3223,76 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškiniuose nurodytos šios faktinės ginčo aplinkybės:

2006 m. gruodžio 11 d. atsakovas A. M. ir R. B. bei J. B. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis), pagal kurią atsakovas įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą – siuvyklą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas).

2007 m. ieškovas A. Š. su T. E. S. įkūrė UAB „Timera“ (kiekvienas turėjo po 50 proc. bendrovės akcijų) baldų gamybos ir sunkvežimių verslui vykdyti. Bendrovės vadovu paskirtas ieškovas.

2008 m. vasario 22 d. A. M. ir UAB „Timera“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – 2008 m. vasario 22 d. sutartis), kuria atsakovas perleido ginčo turtą UAB „Timera“. Sutartyje šalys susitarė, kad parduodamų objektų kaina – 300 000 Lt (86 886,01 Eur): 50 000 Lt (14 481 Eur) pardavėjas gavo prieš pasirašydamas sutartį, o likusius 250 000 Lt (72 405 Eur) pirkėja įsipareigojo pervesti į pardavėjo sąskaitą iki 2011 m. kovo 1 d.

UAB „Timera“ neatsiskaitė su ieškovu, todėl jis kreipėsi į teismą. Kauno apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka, 2012 m. vasario 7 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a> (toliau – 2012 m. vasario 7 d. preliminarus sprendimas) ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Timera“ 250 000 Lt (72 405 Eur) skolos, 16 250 Lt (4706,33 Eur) delspinigių ir 5 proc. procesinių palūkanų. UAB „Timera“ nepareiškus prieštaravimų, preliminarus sprendimas įsiteisėjo.

Antstolis, vykdydamas išieškojimą pagal 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą, areštavo ir iš UAB „Timera“ išieškojo 11 131 Lt (3223,76 Eur).

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNy0zMzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-17-332/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-17-332/2011">1-17-332/2011</a> (toliau – 2011 m. spalio 24 d. nuosprendis) pripažino A. Š., E. M., A. M., L. B. ir V. G. kaltais padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus ir paskyrė bausmes. Nuosprendyje nustatyta, kad A. Š., A. M., L. B., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla išskirta į atskirą bylą, veikdami organizuota grupe, nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. birželio mėn. pastate (duomenys neskelbtini) neteisėtai pagamino, laikė įrenginius narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti) ir, pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos (kanapių) augalų, juos ten pat laikė, turėdami tikslą parduoti. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktais, žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-183/2012 (toliau – 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendis) panaikino Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį dėl A. Š., E. M., A. M., L. B. išteisinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priėmė naują (apkaltinamąjį) nuosprendį; pašalino atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes; kitą 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212/2013">2K-212/2013</a> atmetė prokuroro ir nuteistųjų kasacinius skundus.

Prokuroras ieškinyje nurodė, kad nuosprendžiuose nustatytos aplinkybės patvirtina, jog turto įgijimas 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi buvo pasirengimas vykdyti nusikalstamą veiką (priemonės įgijimas); toks sutarties tikslas prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai.

Nors nuo 2006 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. vasario 22 d. formalus turto savininkas buvo A. M., tačiau turtą kaip nusikalstamos veikos priemonę naudojo tikrieji jo įgijimo iniciatoriai ir finansuotojai – nuosprendžiais nuteisti asmenys ir T. E. S. 2008 m. vasario 22 d. sutartimi ginčo turtas perleistas UAB „Timera“, kurią kaip priedangą nusikalstamai veikai vykdyti įkūrė ir jai vadovavo vėliau nuteisti asmenys. Dėl to prokuroras darė išvadą, kad 2008 m. vasario 22 d. sutarties objektas buvo nusikalstamos veikos rezultatas ir nusikalstamos veikos priemonė, o sutarties tikslas – pašalinti formalų savininką, kad nusikalstamai veikai naudojamas turtas būtų ne tik realiai, bet ir formaliai teisiškai kontroliuojamas tikrųjų jo įgijėjų ir naudotojų. Šios sutarties tikslas ir objektas prieštarauja viešajai tvarkai, todėl sutartis yra niekinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnis).

Anot prokuroro, viešasis interesas reikalauja niekinę 2008 m. vasario 22 d. sutartį pašalinti iš civilinės apyvartos, nes ja perleistas ginčo turtas teismų nuosprendžiais yra konfiskuotas ir parduotas trečiajam asmeniui.

Bendraieškis A. Š. nurodė, kad A. M. ieškinys dėl 250 000 Lt (72 405 Eur) priteisimo (šios nutarties 4.4 punktas) negalėjo būti patenkintas, nes sutartis, iš kurios buvo kildinamas ieškovo reikalavimas, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžiu buvo pripažinta negaliojančia, o jos dalykas – konfiskuotas.

Bendraieškis teigė, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog buvo sudarytas tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis), siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas. Visi UAB „Timera“ ir fizinių asmenų sudaryti sandoriai buvo fiktyvūs, taip pat ir 2008 m. vasario 22 d. sutartis. 2011 m. spalio 24 d. nuosprendyje konstatuota, kad pirminė 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis yra negaliojanti ir sudaryta ne A. M., o kitų asmenų. Faktiškai nebuvęs pirminės pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, A. M. neturėjo teisės sudaryti ir antrosios pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Timera“, juolab iš teismo reikalauti ją pripažinti arba užtikrinti priverstinį tariamai jos pagrindu atsiradusių prievolių vykdymą.

A. Š. manymu, 2008 m. vasario 22 d. sutartį pripažinus negaliojančia, taikytina restitucija ir UAB „Timera“ grąžintinos areštuotos bei A. M. pervestos lėšos – 11 131 Lt (3223,76 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu prokuroro ieškinį patenkino visiškai, o A. Š. ieškinį – iš dalies; pripažino 2008 m. vasario 22 d. sutartį niekine; kitą A. Š. ieškinio dalį atmetė; taikė restituciją – priteisė BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. 14 481 Eur; priteisė valstybei iš A. M. 763,61 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais 2011 m. spalio 24 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiais yra nustatytos aplinkybės, kad: 2005 m. T. E. S. kilo iniciatyva suburti grupę nusikalstamoms veikoms, susijusioms su neteisėtu narkotinės medžiagos – kanapių – disponavimu, vykdyti; A. Š. pritarė T. E. S. iniciatyvai, jie abu finansavo nusikalstamos veikos pradžią ir jos plėtojimą, surado ir įsigijo patalpas; vėliau į nusikalstamą veiką įsitraukė ir kiti nuteisti asmenys (E. M., kt.). Nuosprendžiuose nustatytos šios 2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės: sutartis sudaryta R. B. ir J. B. bei A. M., tačiau pinigus už ginčo turtą sumokėjo T. E. S. ir E. M.; pinigai gauti iš nusikalstamos veikos, realizavus (duomenys neskelbtini) užaugintas narkotines medžiagas (kanapes). Liudytojas R. B. (pardavėjas) baudžiamojoje byloje parodė, kad „2006 m. gruodžio 11 d. (duomenys neskelbtini) pardavė pastatus ir žemės sklypą; pirkėjas buvo A. M.; apžiūrint sklypą ir pastatą dalyvavo T. E. S. ir dabartinis įmonės direktorius A. (pavardės nepamena), buvo dar vienas žmogus, kurio neprisimena; susitikimuose A. M. nedalyvavo; pardavėjas pirmą kartą A. M. matė gal dieną prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį; jis suprato, kad A. M. ir tie, kurie apžiūrėjo turtą, tie patys žmonės; pastatus ir sklypą pardavė už 300 000 Lt (86 886,01 Eur); A. M. pasirašė pirkimo sutartį“.

Teismas sutiko su prokuroro argumentais, kad iš nuosprendžiuose nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog juose nurodyti asmenys siekė įgyti patalpas nusikalstamai veikai vykdyti, o sutarties sudarymą inicijavo, turtą surado, apžiūrėjo ir pinigus sumokėjo vėliau nusikalstamą veiką padarę ir už tai nuteisti asmenys T. E. S., E. M. bei A. Š.; A. M. buvo tik formalus pirkėjas, nedalyvavęs kitų asmenų nusikalstamoje veikoje. Baudžiamosios teisės prasme turto įgijimas 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi buvo pasirengimas vykdyti nusikalstamą veiką (priemonės įgijimas). Kadangi turtas įgytas už lėšas, gautas iš nusikalstamos veikos, tai jis tapo nusikalstamos veikos rezultatu.

Teismas nustatė, kad ginčo patalpose nuo 2007 m. pradžios iki 2008 m. birželio mėn. buvo vykdoma nusikalstama veika – pagamintas įrenginys, skirtas narkotinei medžiagai (kanapėms) gaminti (auginti), ir auginamos kanapės. Nors nuo 2006 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. vasario 22 d. kaip ginčo turto savininkas buvo įregistruotas A. M., tačiau turtą kaip nusikalstamos veikos priemonę naudojo tikrieji jo įgijimo iniciatoriai ir finansuotojai – nurodytais nuosprendžiais nuteisti asmenys ir T. E. S. 2008 m. vasario 22 d. sutartimi A. M. perleido turtą UAB „Timera“, kurią 2007 m. įkūrė ir jai vadovavo tie patys nusikalstamas veikas darę asmenys, kurie inicijavo ir finansavo 2006 m. gruodžio 11 d. sandorį. Dėl to teismas padarė išvadą, kad 2008 m. vasario 22 d. sutarties objektas buvo nusikalstamos veikos rezultatas ir nusikalstamos veikos priemonė, o sutarties tikslas – kad nusikalstamai veikai naudojamas turtas būtų realiai ir teisiškai kontroliuojamas tikrųjų jo įgijėjų ir naudotojų.

Teismas konstatavo, kad 2008 m. vasario 22 d. sutartis savo tikslu ir objektu prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinė (CK 1.81 straipsnis). Teismas nurodė, kad šioje byloje viešoji tvarka suprantama kaip baudžiamuoju įstatymu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra pavojinga, ja kėsinamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomus gėrius, ir baudžiamojo įstatymo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamų veikų padarymą. Nuosprendžiais pripažinus, kad buvo padaryta nusikalstama veika, kurios priemonė ir rezultatas konfiskuoti BK 72 straipsnio pagrindu, su nuosprendžiais yra teisiškai nesuderinama laikyti teisėtu sandorį, kuriuo buvo perleistas turtas (nusikalstamos veikos rezultatas ir priemonė), ypač įvertinus tai, kad turto pardavėjas buvo formalus savininkas, o įgijėjos steigėjai ir buvęs vadovas – nusikalstamas veikas vykdę asmenys.

Teismas pažymėjo, kad 2008 m. vasario 22 d. sutarties tikslas, objektas, šalys rodo, kad ji neatitinka visuomenėje priimtų teisingumo, padorumo, gėrio ir blogio kriterijų, t. y. prieštarauja gerai moralei, todėl yra niekinė ir šiuo aspektu.

Vertindamas šalių sąžiningumą teismas sprendė, kad pirkėja UAB „Timera“ sandorį sudarė per nuteistą įmonės vadovą A. Š., o jos akcininkai buvo A. Š. ir nusikalstamoje veikoje aktyviai dalyvavęs T. E. S., ji buvo įsteigta kaip priedanga nusikalstamai veikai vykdyti, t. y. pirkėjos sąžiningumas yra paneigtas teismų nuosprendžiais. Dėl pardavėjo A. M. sąžiningumo teismas pažymėjo, kad jo artima giminystė su nuteistu E. M. ir A. M. (atsakovo broliai), nuosprendžiuose nustatytos ginčo turto įgijimo aplinkybės ir įgijimui panaudotų lėšų kilmė, įgyto turto ilgalaikis naudojimas nusikalstamai veikai vykdyti, pirkėjos UAB „Timera“ steigėjų ir vadovo nusikalstama veika A. M. vardu įregistruotose patalpose (duomenys neskelbtini) leidžia daryti išvadą, kad A. M. nebuvo sąžiningas pardavėjas, sudarydamas ir vykdydamas 2008 m. vasario 22 d. sutartį. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog A. M. buvo sąžiningas įgijėjas (pardavėjas), todėl Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nuosprendžius, kuriais ginčo turtas konfiskuotas.

Spręsdamas dėl ieškovo A. Š. ieškinio, teismas konstatavo, kad šis ieškovas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, nepagrįstai prašė taikyti CK 1.86 ir 1.87 straipsnių nuostatas. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. vasario 22 d. sutartis nebuvo tariamas sandoris – ji buvo patvirtinta notaro, šio sandorio pagrindu turtas įregistruotas UAB „Timera“ vardu, įgytą turtą kaip nusikalstamos veikos priemonę naudojo tikrieji jo įgijimo iniciatoriai ir finansuotojai. Anot teismo, A. Š. nepateikė jokių duomenų, kad 2008 m. vasario 22 d. sutartis buvo apsimestinė (CK 1.87 straipsnis), nenurodė, kokiam sandoriui pridengti ji buvo sudaryta.

Nepaisydamas netinkamai nurodyto teisinio A. Š. ieškinio pagrindo, teismas ieškinio neatmetė, tačiau pripažino, kad ieškovas įrodė, jog 2008 m. vasario 22 d. sutartis yra viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris, todėl sutartį pripažino niekine CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).

Spręsdamas dėl negaliojančio sandorio padarinių (restitucijos), teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog abi sandorio šalys buvo nesąžiningos (žinojo apie sandorio neteisėtumą ir to siekė), taip pat nurodė, kad ginčo turtas įsiteisėjusiais nuosprendžiais buvo konfiskuotas ir perduotas valstybei, todėl nėra prielaidų turtą grąžinti natūra pardavėjui.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog A. M. 2008 m. vasario 22 d. sutarties pagrindu yra gavęs iš UAB „Timera“ 50 000 Lt (14 481 Eur). Kadangi atsakovas nepagrįstai praturtėjo jam nepriklausančiomis lėšomis, o UAB „Timera“ neteko lėšų, kurių perdavimo atsakovui teisinis pagrindas išnyko, tai, pripažinęs sandorį negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, teismas priteisė BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. 14 481 Eur (CK 1.81 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), nurodė, kad byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, jog dėl 14 481 Eur grąžinimo atsakovas patirs reikšmingų turtinių praradimų.

Nustatęs, kad ieškovo A. Š. prašoma priteisti 3223,76 Eur suma yra išieškota vykdant Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>, teismas sprendė, jog nėra jokių faktinių prielaidų taikyti nurodomą restitucijos būdą (teisinis pagrindas išieškoti lėšas iš BUAB „Timera“ neišnykęs). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. A2-2047-480/2016, kurioje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras yra pareiškęs prašymą dėl proceso atnaujinimo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>; išnagrinėjus šią bylą ir priėmus galutinį sprendimą bus sprendžiama dėl išieškotų sumų grąžinimo BUAB „Timera“.

Spręsdamas dėl A. Š. reikalavimo priteisti iš atsakovų jo turėtas 940 Eur atstovavimo išlaidas, teismas įvertino aplinkybes, kad ieškinyje prašomą panaikinti sandorį sudarė pats A. Š. (UAB „Timera“ direktorius ir vienas iš pagrindinių akcininkų); buvo sudarytas neteisėtas sandoris, kuriuo siekta legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas; A. Š., pareiškęs ieškinį dėl sandorio panaikinimo, siekia, kad būtų atkurtos jo paties (akcininko) turtinės teisės ir interesai; BUAB „Timera“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu dėl A. Š. veiksmų, dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl nurodytų aplinkybių, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, teismas atmetė A. Š. prašymą priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Anot teismo, tokį sprendimą pagrindžia ir aplinkybė, kad pasitvirtino tik faktinė A. Š. ieškinio dalis, o teisinis ginčo santykio kvalifikavimas parengtas netinkamai ir byloje nepasitvirtino. Neatsižvelgiant į nurodytas aplinkybes galėtų susidaryti situacija, kad ginčą inicijavęs asmuo, pats neteisėtai veikęs sudarant ginčijamą sandorį, nepatirtų neigiamų procesinių padarinių pripažinus jo veiksmus neteisėtais ir prieštaraujančiais viešajai tvarka ir gerai moralei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų ir bendraieškio A. Š. apeliacinius skundus, 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą – bendraieškių ieškinius patenkino, pripažino 2008 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį niekine, taikė restituciją, priteisė BUAB „Timera“ iš A. M. 17 704,76 Eur; grąžino A. Š. ir A. M. sumokėtą žyminį mokestį.

Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčijamas sandoris nėra nei tariamas, nei apsimestinis – jo šalys siekė konkrečių teisinių pasekmių, sandoris buvo įvykdytas, byloje nenustatyta, kad juo buvo dengiamas kitas sandoris. Kadangi įvykdžius sandorį jo teisiniai padariniai išliko, tai kolegija pripažino, kad jį sudariusių asmenų valia, išreikšta sutartyje, atitiko jų vidinę valią.

Kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai šioje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Baudžiamojoje byloje buvo nustatyti nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykui reikšmingi prejudiciniai faktai, susiję su nusikalstamos veikos vykdymo, 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo, patalpų (duomenys neskelbtini) naudojimo aplinkybėmis (nurodyti šios nutarties 12–14 punktuose). Kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų pakako konstatuoti, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi atsakovas A. M. nesiekė įgyti ginčo turto, už jį pinigų nemokėjo, nedalyvavo apžiūrint turtą, nesidomėjo jo eksploatavimu, t. y. nuosavybės teisė atsakovui buvo perduota tik formaliai, realiai turtą įsigijo ir juo visą laiką naudojosi asmenys, dalyvavę nusikalstamame susivienijime.

Kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, neginčijama, tačiau argumentus, kad jis nepažinojo nuosprendžiais nuteistų asmenų ir nebendravo su jais, paneigia baudžiamosios bylos prejudiciniai faktai. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo elgesys pasirašant 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį neatitiko sąžiningo, teisingo, protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens standartų – įsigydamas turtą atsakovas jo nevertino, dėl įsigijimo sprendė kiti asmenys, todėl paaiškinimus, kad atsakovas nepažinojo asmenų, kurie išrinko turtą, kolegija vertino kritiškai.

Kolegija nurodė, kad lėšų, kuriomis buvo sumokėta už ginčo turtą, kilmė yra nustatyta baudžiamojoje byloje. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo metu disponavo analogišku lėšų kiekiu. Atsakovo paaiškinimus, kad lėšas jis pasiskolino iš giminaičių, kolegija, vadovaudamasi protingumo principu, vertino kritiškai, pažymėjo, jog atsakovas nurodė asmenis, iš kurių pasiskolino dalį lėšų (185 000 Lt (53 579,70 Eur), o likusią sumą teigė pasiskolinęs iš kitų asmenų (po 500 arba 1000 Lt (144,81 arba 289,62 Eur), taigi tokių asmenų turėjo būti apie 115 ar daugiau. Dalis paskolų turėjo būti rašytinės formos (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau rašytinių įrodymų ieškovas nepateikė, nors pagal CPK 178 straipsnį turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus.

Kolegija sprendė, kad šios bylos duomenų ir baudžiamojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų pakako pripažinti, jog A. M. nebuvo sąžininga 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties šalis, o ginčo turtas realiai buvo įgytas kitų asmenų iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis ir skirtas jų nusikalstamai veikai vykdyti. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis kolegija konstatavo, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis yra niekinė (CK 1.81 straipsnis) ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).

Nors įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nebuvo nagrinėjamos 2008 m. vasario 22 d. sutarties sudarymo aplinkybės, tačiau jame konstatavęs faktus, kurie yra pakankami pripažinti, jog 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis yra niekinė, anot kolegijos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2008 m. sudaryto sandorio teisėtumo, pagrįstai ex officio (pagal pareigas) taikė niekinio sandorio pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir konstatavo, kad iš anksčiau sudaryto niekinio sandorio negalėjo atsirasti teisėtos pasekmės – atsakovo nuosavybės teisė į turtą, kurią jis perleido ginčijamu sandoriu.

Konstatavusi, kad 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2008 m. vasario 22 d. sandoriai yra niekiniai, kolegija pasisakė dėl restitucijos. Kadangi viena 2006 m. gruodžio 11 d. sandorio šalis (pardavėjas) veikė sąžiningai, o kita (pirkėjas) – ne, be to, ginčo turtas vėliau buvo perleistas, tai kolegija nesprendė restitucijos klausimo dėl 2006 m. gruodžio 11 d. sandorio.

Spręsdama dėl 2008 m. vasario 22 d. sandorio padarinių, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kuris taikė vienašalę restituciją ir priteisė BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. 14 481 Eur. Bylos duomenys patvirtino A. M. nesąžiningumą, taip pat nebuvo pagrindo pripažinti, kad BUAB „Timera“ nepagrįstai praturtės atsakovo sąskaita, nes A. M. de facto (faktiškai) turto niekada neįgijo.

Dėl A. Š. reikalavimo įpareigoti A. M. grąžinti BUAB „Timera“ išieškotą 3223,76 Eur sumą kolegija nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarus sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, tačiau taip pat pažymėjo, jog, nagrinėjant bylą pagal A. M. ieškinį UAB „Timera“ dėl skolos priteisimo, reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nebuvo pareikštas ir nesusiklostė situacija, kai teismui būtų buvęs pakankamai akivaizdus niekinio sandorio faktas, todėl teismas negalėjo ex officio konstatuoti niekinio sandorio fakto bei taikyti niekinio sandorio teisnių padarinių. Anot kolegijos, dėl nurodytų aplinkybių susiklostė ypatinga situacija, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priteisti A. M. skolą iš UAB „Timera“ pagal sandorį, kuris, priimant sprendimą priteisti skolą, nebuvo teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu, tačiau dėl savo niekinio pobūdžio negaliojo ab initio (nuo sudarymo momento).

Kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 3 dalis), atsižvelgdama į tai, kad 2008 m. vasario 22 d. sutartis pripažinta niekine nuo jos sudarymo momento, sprendė, jog tokioje situacijoje siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį būtini išskirtiniai sprendimai, todėl pripažino, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarus sprendimas tokioje situacijoje negali būti kliūtis taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti bankrutuojančiai įmonei visa, ką A. M. yra gavęs pagal niekinį sandorį, taip pat ir išieškotus 3223,76 Eur (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.81 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsisakymo priteisti A. Š. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (šios nutarties 23 punktas). Bendraieškio bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl jo paties veiksmų; pateikdamas ieškinį ir iš esmės pripažindamas, kad 2008 m. vasario 22 d. sutartis yra negaliojanti, bendraieškis apsaugojo save nuo prievolės atlyginti kitos sutartį ginčijančios šalies bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, kolegijos vertinimu, toks jo procesinis elgesys nesuponuoja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes bendraieškis buvo nesąžiningos sandorio šalies atstovas, aktyviai veikęs nusikalstamoje schemoje, kurios vienu iš elementų buvo nekilnojamojo turto įgijimas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų nusikalstamai veikai vykdyti (CPK 93 straipsnio 4 dalis, CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį (išskyrus nutarties dalį, kuria spręsta dėl žyminio mokesčio grąžinimo) ir Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą; bendraieškių ieškinius atmesti; nusprendus, kad civilinė byla turi būti nagrinėjama iš naujo, perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 punktą. Pagal jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017; kt.) šioje civilinėje byloje prejudiciniais faktais gali būti laikomi tik 2011 m. spalio 24 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiuose konstatuoti nuteistų asmenų nusikalstami veiksmai ir jų civiliniai teisiniai padariniai, kurie neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2008 m. vasario 22 d. sutarčių, kurios nuosprendžiais nebuvo panaikintos, sudarymo teisėtumo. Teismai prejudiciniais faktais pripažino liudytojo R. B. ir kaltinamojo A. Š. baudžiamojoje byloje nurodytas aplinkybes (šios nutarties 12 punktas), kurios neatitinka CPK 182 straipsnio 3 punkto sąlygų, taigi šalių privalėjo būti įrodytos (CPK 178 straipsnis). Prejudiciniu faktu nepagrįstai pripažinta aplinkybė, kad perkant ginčo turtą buvo sumokėta iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis – baudžiamojoje byloje nė vienas kaltinamasis nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas už narkotinių medžiagų pardavimą.

Teismai paneigė įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų res judicata ir prejudicinę galią, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinio tikrumo principą. 2008 m. vasario 22 d. sutarties teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>, Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 24 d. ir 2016 m. kovo 25 d. nutartimis BUAB „Timera“ bankroto byloje.

Teismai dėl A. M. nesąžiningumo sudarant 2008 m. vasario 22 d. sutartį sprendė remdamiesi vien jo artima giminyste su nusikalstamo susivienijimo nariais, nenustatę jokių kitų patikimų įrodymų, ir taip diskriminavo atsakovą, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnį, Konvencijos 14 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, 6 straipsnį, CPK 6 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas, nepranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą peržengti apeliacinių skundų ribas ir nesuteikęs teisės dėl to pasisakyti, ex officio pripažino 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, todėl pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, neužtikrino Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą.

Teismai pažeidė įrodymų vertinimo objektyvumo, įrodymų pakankamumo bei įrodymų visumos vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje, sutartis pripažino niekinėmis remdamiesi vien prielaidomis apie A. M. nesąžiningumą jas sudarant. Teismai neįvertino atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų paaiškinimų apie 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybes; neatsižvelgė į ginčo turto registracijos atsakovo vardu faktą, neįvertino baudžiamosios bylos medžiaga patvirtintų aplinkybių, kad iki 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo atsakovas turėjo nuosavų lėšų turtui įsigyti, nepažinojo nei T. E. S., nei A. Š., nežinojo apie jų vykdomas nusikalstamas veikas ar ketinimus įgyti turtą šioms veikoms vykdyti. Teismai neįvertino nuosprendžiuose nustatytos aplinkybės, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji disponavo kaltinamajame akte nurodytais narkotinės medžiagos kiekiais ir kad labai didelį kiekį narkotinės medžiagos gabeno ir pardavė.

Netinkamai vertindami įrodymus, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta lėšų, kuriomis sumokėta už ginčo turtą, kilmė. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad T. E. S., E. M. ir A. Š. nusikalstamos kanapių realizavimo veikos nevykdė ir iš jos pinigų negavo, dėl to visos lėšos, įneštos į UAB „Timera“ banko sąskaitą, neturėjo būti laikomos nusikalstamomis; dalies šių lėšų šaltiniai yra aiškūs (legalūs). Civilinėje byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Timera“ veikla finansuota iš nelegalių pajamų šaltinių. Teismai neįvertino 2008 m. vasario 22 d. sutarties vykdymo aplinkybių, patvirtinančių, kad šalys siekė sukurti teisinius padarinius, neturėjo tikslo legalizuoti nusikalstamu būdu įgytas lėšas ir įsigyti nusikalstamos veikos įrankį, jų valia atitiko sutarties nuostatas, nuosavybės teisių į ginčo turtą perėjimas UAB „Timera“ buvo realus, o ne formalus. Teismai 2011 m. spalio 24 d. nuosprendyje nurodytas aplinkybes dėl 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties vykdymo nepagrįstai vertino kaip patikimus ir objektyvius įrodymus, nors jos grindžiamos tik nuteistojo A. Š. paaiškinimais; nepasisakė dėl šiame nuosprendyje pateikto vertinimo, kad A. M. buvo teisėtas turto įgijėjas.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad A. M. turi įrodyti lėšų, už kurias įsigijo ginčo turtą, legalumą, nes, remiantis CK 1.81 straipsniu ir jį aiškinančia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODctNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187-421/2017">3K-3-187-421/2017</a>; kt.), aplinkybę, jog sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo, šiuo atveju – bendraieškiai.

Teismai, nagrinėdami civilinę bylą, kurioje ginamas viešasis interesas, nebuvo aktyvūs ir savo iniciatyva nesiėmė tirti reikšmingų bylos aplinkybių, todėl pažeidė CPK 179 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismai tinkamai nepagrindė ginčijamų procesinių sprendimų, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį ir 270 straipsnio 4 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.81 straipsnio 1 dalį – nepagrįstai 2008 m. vasario 22 d. sutartį pripažino niekine remdamasis vien tik 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties pripažinimo niekine faktu, iš esmės nenagrinėjęs ir neįvertinęs 2008 m. vasario 22 d. sutarties šalių sąžiningumo. Teismas, neteisingai nustatęs esmines sutarčių sudarymo aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas dėl jų šalių nesąžiningumo. Ieškovai neįrodė, kad pagrindinis 2008 m. vasario 22 d. sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą; byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad šalių ketinimai buvo sąžiningi – atitiko protingumo ir teisingumo principų reikalavimus; teiginiai, jog atsakovas tebuvo statytinis, niekuo nepagrįsti.

Teismai taikė vienašalę restituciją pažeisdami imperatyviąsias CK 1.81 straipsnio 2, 3 dalių, 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas, principus nulius commodum capere de sua injuria propria (niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) ir ex injuria jus non oritur (iš ne teisės negali atsirasti teisė).

Konstatavę, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis ir 2008 m. vasario 22 d. sutartis buvo finansuojamos iš nusikalstamos veikos lėšų, teismai, pritaikę restituciją, tas pačias lėšas priteisė BUAB „Timera“, taigi, įvykdžius tokį sprendimą, BUAB „Timera“ įgytų teisę disponuoti nusikalstamos veikos lėšomis, kuriomis disponavo prieš sutarties sudarymą. O byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas turtą įsigijo iš nusikalstamos veikos lėšų. Pritaikius vienašalę restituciją, atsakovas ne tik prarastų galimybę išsireikalauti iš atsakovės likusią nesumokėtą pagal 2008 m. vasario 22 d. sutartį sumą už parduotą turtą, tačiau būtų priverstas grąžinti jai pagal šią sutartį gautas lėšas; tokiu būdu atsakovo padėtis nepagrįstai pablogėtų, o BUAB „Timera“ – pagerėtų. Pripažinę BUAB „Timera“ veikimą neteisėtu, teismai neatsisakė ginti jos subjektinių teisių, priešingai, aktyviai jas gynė, pažeisdami atsakovo teises ir teisėtus interesus.

Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas BUAB „Timera“ iš atsakovo 3223,76 Eur, išieškotus vykdant 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą, paneigė įsiteisėjusio sprendimo res judicata ir prejudicinę galią. Dėl to įsiteisėjo du vienas kitam prieštaraujantys teismų procesiniai sprendimai – vienu iš jų atsakovui yra priteista skola iš BUAB „Timera“ (iš dalies įvykdytas), kitu taikoma vienašalė restitucija ir atsakovas įpareigotas grąžinti viską, ką yra gavęs pagal 2008 m. vasario 22 d. sutartį.

Teismas, pripažinęs, kad abi sutarties šalys buvo nesąžiningos, t. y. žinojo, jog sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, privalėjo vadovautis imperatyvia CK 1.81 straipsnio 2 dalies nuostata ir atsisakyti taikyti restituciją. Pritaikę vienašalę restituciją, teismai pažeidė CK 4.39 straipsnio 1 dalies, 4.93 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, Konstitucijos 23 straipsnio bei Konvencijos 1 protokolo, iš dalies pakeisto 11 protokolu, 1 straipsnio nuostatas, neteisėtai atėmė iš atsakovo nuosavybės teisę į turtinį reikalavimą, kylantį iš 2008 m. vasario 22 d. sutarties.

Kasaciniu skundu ieškovas A. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis, kuriomis atsisakyta priteisti ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir dėl šios dalies ieškovo ieškinį patenkinti; priteisti kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą yra garantuojama bei turi būti užtikrinama net ir tiems asmenims, kurie praeityje padarė nusikalstamas veikas, tačiau yra priversti gintis nuo akivaizdžiai neteisėtų asmenų veiksmų. Nors A. Š. atstovavo vienam iš sandorį sudariusių asmenų (BUAB „Timera“), tačiau dėl neteisėtų A. M. veiksmų (šiam siekiant negaliojančio sandorio pagrindu įgyti teisę į 250 000 Lt (72 405 Eur) jis (sąžininga proceso šalis) ėmėsi veiksmų, siekdamas atkurti BUAB „Timera“ mokumą. Teismų išvada, kad A. Š. pats sudarė ginčijamą sandorį, netinkama ir neteisėta, nes tokiu būdu ieškovas yra pakartotinai baudžiamas (nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo) dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę.

CPK 93 straipsnio nuostatos gali ir turi būti taikomos tik vertinant konkretų procesinį šalies elgesį toje byloje, bet ne asmens veiksmus prieš 10 metų, už kuriuos jis jau buvo nubaustas teisės aktų nustatyta tvarka ir pareiškiant ieškinį buvo atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Pakartotinis asmens nubaudimas reikštų principo non bis in idem (niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus) pažeidimą.

Vienas iš CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodytų kriterijų, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, – šalių procesinis elgesys. Jis yra tinkamas tuomet, kai proceso šalis bylos nagrinėjimo teisme metu sąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir vykdo įstatymo bei teismo nustatytas procesines pareigas, kaip nurodyta CPK 42 straipsnio 5 dalyje. Teismai nepagrįstai nepriteisė ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tokį savo sprendimą netinkamai motyvuodami argumentais apie ieškovo elgesį, nesusijusį su nagrinėjamos bylos procesu (kad ieškovas yra nesąžiningas, nes pats sudarė neteisėtą sandorį, dėl jo veiksmų (neveikimo) BUAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir pradėtas ikiteisminis tyrimas).

Ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidų dėl neteisėtų atsakovo A. M. veiksmų, kai šis, žinodamas, kad neturi iš niekinio sandorio kildinamos reikalavimo teisės į 250 000 Lt (72 405 Eur) (baudžiamojoje byloje sandorio objektas buvo konfiskuotas, nuosprendžiu sandoris pripažintas negaliojančiu), kreipėsi į teismą dėl šios sumos priteisimo. Kauno apygardos teismui 2012 m. vasario 7 d. preliminariu sprendimu tokį reikalavimą patenkinus, ieškovas privalėjo kreiptis į teismą ir šioje byloje ginčyti niekinį sandorį. Nurodytomis aplinkybėmis priimti skundžiami teismų procesiniai sprendimai, kuriais A. Š. reikalavimai patenkinti (sandoris pripažintas negaliojančiu ir taikyta restitucija), tačiau atsisakyta priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, yra nesąžiningi ir neteisingi, pagal juos teisę pažeidę asmenys atsidūrė geresnėje padėtyje.

Kadangi šios civilinės bylos faktinės aplinkybės yra painios ir ieškovo interesus galima apginti tik žodžiu išdėsčius bylos aplinkybes bei atsakius į teisėjų kolegijos klausimus, tai ieškovas prašo civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 356 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovo A. M. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai vertino aplinkybes, susijusias su ginčo turtui įsigyti panaudotų lėšų kilme, ir padarė išvadą, jog jos buvo gautos iš nusikalstamos veikos, todėl ginčo turtas nuosprendyje buvo įvardytas kaip nusikalstamos veikos rezultatas arba pasekmė. Be to, šis turtas iškart po įsigijimo buvo naudojamas nusikalstamai veikai vykdyti, todėl nuosprendyje įvardytas ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonė. Tiek pagal CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas, tiek pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos nagrinėjamoje civilinėje byloje. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama paneigti turtui įsigyti panaudotų lėšų nusikalstamą kilmę, t. y. paneigti nusikalstamų veikų pasekmes, nustatytas įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, yra teisiškai nepagrįsti.

Prokuroras nedalyvavo atsakovo nurodytose bylose (šios nutarties 36.2 punktas), todėl jam CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatos netaikytinos, be to, nurodytose bylose nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su 2008 m. vasario 22 d. sutarties teisėtumu. Dėl byloje susiklosčiusios išskirtinės situacijos (kai iš nusikalstomos veikos rezultatu bei jos vykdymo priemone pripažinto turto, konfiskuoto baudžiamojo proceso tvarka, perleidimo sandorio siekiama legalizuoti nusikalstamu būdu įgytas lėšas) kyla poreikis ginti viešąjį interesą, o atsakovo nurodytų bylų prejudicialumas yra paneigiamas siekiant ištaisyti klaidą. Be to, Kauno apygardos teismas atnaujino procesą civilinėje byloje pagal A. M. ieškinį UAB „Timera“ dėl skolos priteisimo ir 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QTItOTI4LTQ4MC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A2-928-480/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A2-928-480/2017">A2-928-480/2017</a> ieškinį atmetė.

Teismai, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis (šios nutarties 12, 14, 17punktai), pagrįstai 2008 m. vasario 22 d. sutartį dėl jos tikslo ir objekto vertino kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei. Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiais nuosprendžiais nustatytos aplinkybės patvirtina 2008 m. vasario 22 d. sutarties šalių nesąžiningumą.

A. M. nurodytos ginčo turto įsigijimo aplinkybės neatitinka protingo ir apdairaus elgesio standartų, nes jis neturėjo nuosavų lėšų brangiam turtui įsigyti (kaip pats teigia – investuoti). Atsakovas nurodė, kad turtą įsigijo iš įvairių asmenų skolintomis lėšomis, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė; nors skolinosi dideles sumas, tačiau nesugebėjo tiksliai įvardyti jų dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė restituciją, ji atitinka tiek konstitucinę nuostatą, kad teisingumą vykdo tik teismai, tiek bendruosius CK ir CPK principus. A. M. siekis prisiteisti iš BUAB „Timera“ pagal 2008 m. vasario 22 d. sutartį mokėtinas lėšas, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje konstatuotas aplinkybes, kad ginčo turtas buvo įgytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų (dėl to vėliau konfiskuotas), vertintinas kaip siekis legalizuoti už nusikalstamu būdu įgytas lėšas nupirktą turtą, kuris buvo prarastas dėl konfiskacijos, t. y. siekis išvengti baudžiamojo poveikio priemonės taikymo neigiamų pasekmių; tokia situacija teisinėje valstybėje negali egzistuoti.

Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinių skundų ribų, nes tiek ieškiniuose, tiek atsiliepimuose į juos buvo visapusiškai nagrinėjamos 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybės, šalys teikė įrodymus ir savo vertinimus, o apeliaciniuose skunduose buvo keliam klausimai, susiję su šios sutarties teisėtumu.

Ieškovas A. Š. atsiliepime į atsakovo A. M. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovas yra nesąžininga proceso šalis, nes žinodamas, jog teisė į 250 000 Lt (72 405 Eur) jam nepriklausė (ši aplinkybė nustatyta baudžiamojoje byloje, todėl neginčytina), kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir įgijo teisę į didelės vertės turtą, taip pat kreipėsi į teismą dėl UAB „Timera“ bankroto bylos iškėlimo bei siūlomo bankroto administratoriaus paskyrimo, kuris vėliau pateikė prašymą dėl tyčinio bankroto bylos iškėlimo A. Š.. Sprendimui realizuoti BUAB „Timera“ turtą pritarė dėl nepagrįsto reikalavimo patenkinimo absoliučią balsų daugumą turintis A. M.. Nurodytais atsakovo veiksmais buvo padaryta žala įmonei, jos akcininkams.

Baudžiamojoje byloje priimtais įsiteisėjusiais ir jau įvykdytais nuosprendžiais nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavę asmenys ginčo turtą 2006 m. įgijo per statytinį A. M. ir dėl to turtas buvo konfiskuotas. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, atsakovas, būdamas 23 metų, neturėjo lėšų brangiam turtui įsigyti, teismai jo parodymus dėl paskolų sutarčių sudarymo vertino kritiškai ir vis tiek konfiskavo nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų apie atsakovui pareikštus reikalavimus dėl skolų grąžinimo, jis taip pat nesiekė nutraukti neva teisėtos 2008 m. vasario 22 d. sutarties ir grąžinti sandorio šalis į pirminę padėtį.

Remdamasis CPK 178 straipsniu, atsakovas privalėjo įrodyti savo teiginius dėl turto įsigijimo aplinkybių, paneigti baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, tačiau to nepadarė, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybes ir skundžiamoje nutartyje dėl jų pasisakė, rėmėsi ne tik prejudiciniais faktais, bet ir civilinėje byloje esančiais įrodymais, o atsakovas nepateikė jokių motyvuotų ir įrodymais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų teismo išvadas. Atsakovas kasaciniame skunde kvestionuoja ne skundžiamus teismų procesinius sprendimus, bet baudžiamojoje byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, nors nuosprendžiai ir juos patikrinus priimta kasacinio teismo nutartis yra įsiteisėję ir įgiję prejudicinę galią.

Kasacinio skundo argumentai dėl ginčijamo sandorio netinkamo kvalifikavimo pagal CK 1.81 straipsnį nepagrįsti. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo turtas niekada nepriklausė A. M., nes šis neturėjo lėšų tokiam turtui įgyti, prieš pirkdamas jo neapžiūrėjo, vėliau jo neprižiūrėjo, už nekilnojamąjį turtą atsiskaitė E. M. ir T. E. S., t. y. A. M. buvo tik UAB „Timera“ valdžiusių asmenų statytinis. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad 2008 m. vasario 22 d. sutartis galėjo būti kvalifikuota pagal CK 1.86 straipsnį, nes A. M. nebuvo tariamai parduodamo turto savininkas, nebuvo įgijęs teisių ir pareigų pagal 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį.

Atsakovas A. M. atsiliepime į ieškovo A. Š. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis, kuriomis atsisakyta priteisti ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, palikti nepakeistas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai, atsisakydami priteisti A. Š. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja abu CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyti kriterijai; kitoks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nebūtų sąžiningas.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma dėl A. Š. konstitucinės teisės į teisminę gynybą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmeniui tenka atitinkami pasirinkto teisių gynimo būdo padariniai – tiek teigiami, tiek ir neigiami (pvz., teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos). Teismai nustatė, kad A. Š. atstovavęs ir ieškinį rengęs profesionalus teisininkas netinkamai nurodė ieškinio teisinį pagrindą, o tai teikia pagrindą daryti išvadą, kad bendraieškis nesiekė, jog byla būtų išnagrinėta teisingai, ir nepasirūpino tinkamu atstovavimu; nors teisinės paslaugos buvo suteiktos netinkamai, A. Š. jas apmokėjo ir vėliau paprašė šią sumą priteisti iš atsakovo.

Teismų nustatytos aplinkybės (šios nutarties 23, 35 punktai) patvirtina neteisėtą A. Š. (bendrovės vadovo) piktnaudžiavimą teise bendrovės vardu sudaryti sandorius. Civilinių teisių įgyvendinimo sąžiningumo ir teisingumo imperatyvai, taip pat draudimas piktnaudžiauti savo teise suponuoja, kad uždarosios akcinės bendrovės vadovo bei akcininko teisių įgyvendinimas tokiais būdais, kuriais bendrovės vardu sudarant sutartį siekiama iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis įgyti nusikalstamos veikos priemonę ir įrankį, o vėliau, teismui panaikinus tokią sutartį, prisiteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, yra priešingas teisei, todėl taip įgyvendinamos subjektinės teisės neturi būti ginamos. Nesąžiningas ieškovas negali remtis CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, interesų garantijomis, skirtomis teisėtai besielgiantiems asmenims.

Jeigu A. Š. būtų priteistas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, A. Š. nepagrįstai ir neteisėtai sutaupytų, o sąžininga sutarties šalis – atsakovas, kurio teisės A. Š. neteisėtais veiksmais buvo pažeistos, patirtų žalos. Atsakovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai patvirtina, kad jis nebuvo nesąžininga 2008 m. vasario 22 d. sutarties šalis.

Teismo sprendimas nepriteisti šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nelaikytinas dėl šalies padaryto teisės pažeidimo jai taikoma bausme. Toks atsisakymas nėra ir negali būti susijęs su šalies padarytu teisės pažeidimu, kvalifikuotinu kaip baudžiamuoju, todėl jis negali lemti baudžiamosios teisės principo non bis in idem pažeidimo.

Teismai, aiškindami CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas, vadovavosi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nenukrypo nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimų.

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į bendraieškio A. Š. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsiliepime nurodoma, kad procesinis bendraieškio elgesys buvo tinkamas. Be jo, byloje taip pat turėjo būti įvertinti atsakovo A. M. ir BUAB „Timera“ bankroto administratoriaus veiksmai – A. M. teismo buvo pripažintas nesąžininga sandorio šalimi, o BUAB „Timera“ bankroto administratorius, žinodamas, kad baudžiamojoje byloje ginčo turtas konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonė, t. y. turėdamas teisines prielaidas ginčyti turto perleidimo sandorį, dėl kurio pradėtos įmonės bankroto procedūros, šios savo pareigos nevykdė, teismo procese iš esmės veikė priešingai bankrutuojančios įmonės interesams. Dėl nurodytų aplinkybių, įvertinus visų proceso šalių veiksmus tiek iki bylos iškėlimo, tiek prasidėjus teismo procesui, bendraieškio reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo turėtų būti tenkinami iš dalies.

Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus įstatymų nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų reikšmės civilinei bylai

Atsakovas A. M. savo kasaciniame skunde ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriose teismai kaip prejudiciniais faktais rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties neteisėtumo, už ginčo turtą sumokėtų lėšų šaltinio. Atsakovo vertinimu, nurodytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais, todėl turėjo būti įrodinėjamos civilinėje byloje (CPK 178 straipsnis). Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

Atleidimo nuo įrodinėjimo atvejus reglamentuojančio CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.).

Kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, nuosekliai formuoja praktiką, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56-969/2017">3K-3-56-969/2017</a>, 16 punktas). Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTktNjg0LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459-684/2017">3K-3-459-684/2017</a> 27 punktą).

Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2008">3K-3-215/2008</a>; kt.).

Sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTktNjg0LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459-684/2017">3K-3-459-684/2017</a>, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl A. Š., A. M., L. B., V. G., E. M. atsakomybės už BK 249 straipsnio 1 dalyje, 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus. Baudžiamojoje byloje, be kitų, nustatytos ir vertintos aplinkybės dėl nusikalstamoms veikoms padaryti reikalingų priemonių ir patalpų (taip pat ir ginčo turto) įsigijimo, jų pritaikymo bei naudojimo, nustatytos UAB „Timera“ įsteigimo aplinkybės, konstatuota, kad nusikalstamos veikos pradžią, jos vykdymą finansavo du asmenys – A. Š. ir asmuo, kurio byla atskirta (T. E. S.). Dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų UAB „Timera“ priklausęs ginčo turtas konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos priemonė ir rezultatas. Baudžiamąją bylą išnagrinėjus apeliacine ir kasacine tvarka, ši nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ginčo turto įsigijimo (2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo) aplinkybės sudarė baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyką. Joje kartu su kitais kaltinamųjų veiksmais buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su ginčo nekilnojamojo turto pasirinkimu, įgijimu, sumokėtų lėšų kilme, paskesniu turto naudojimu. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas byloje surinktų įrodymų, liudytojų parodymų ir kitų duomenų pagrindu konstatavo, kad ginčo pastato antrame aukšte buvo vykdoma nusikalstama veika – pagamintas įrenginys, skirtas kanapėms gaminti (auginti), ir auginamos kanapės. Dėl šių neteisėtų veiksmų kilo teisiniai padariniai – ginčo turtas buvo konfiskuotas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, sprendžia, kad civilinę bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su nuteistųjų neteisėtais veiksmais įsigyjant ir nusikalstamos veikos vykdymui panaudojant ginčo turtą, bei dėl šių neteisėtų veiksmų kilusiais teisiniais padariniais (aplinkybe, kad ginčo turtas buvo konfiskuotas), nepažeidė CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatų, todėl atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo šios normos taikymo atmestini.

Nurodytos išvados nekeičia atsakovo skunde nurodyti argumentai dėl įrodymų, kurių pagrindu teismas baudžiamojoje byloje sprendė dėl lėšų, už kurias įsigytas ginčo turtas, šaltinio (liudytojo R. B. ir kaltinamojo A. Š. parodymų), galimo nepatikimumo. Šie parodymai ir jų bei kitų byloje esančių įrodymų pagrindu padarytos išvados ir pritaikyta turtinė sankcija – ginčo turto konfiskacija – baudžiamojoje byloje buvo patikrinta instancine tvarka, todėl civilinėje byloje nėra pagrindo abejoti ir iš naujo tirti šios tiesiogiai su baudžiamojoje byloje inkriminuota nusikalstama veika susijusios aplinkybės pagrįstumo.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl jų prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei

Atsakovas ginčija teismų procesinius sprendimus, kuriais 2008 m. vasario 22 d. sutartis pripažinta negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria teismas tuo pačiu pagrindu ex officio pripažino negaliojančia ir 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį. Anot atsakovo, teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles – sandorius pripažino negaliojančiais nenustatę patikimų atsakovo nesąžiningumo įrodymų, 2008 m. vasario 22 d. sutarties šalių nesąžiningumą konstatavo remdamiesi vien 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties pripažinimo niekine faktu, neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jis turėjo lėšų ginčo turtui įsigyti, nepagrįstai sprendė, jog atsakovas A. M. turi įrodyti lėšų, už kurias įsigijo ginčo turtą, legalumą.

CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį pažymėta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMC8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-30/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-30/2006">3K-3-30/2006</a>; kt.).

Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODctNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187-421/2017">3K-3-187-421/2017</a> 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad sandorio šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas; teisės klausimas – ar teisingai aiškinami sąžiningumo kriterijai atitinkamuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODktNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-689-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-689-695/2015">3K-3-689-695/2015</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODctNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187-421/2017">3K-3-187-421/2017</a> 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo A. M. nesąžiningumo sudarant 2008 m. vasario 22 d. sutartį sprendė remdamasis atsakovo ir baudžiamojoje byloje nuteisto E. M. bei nuosprendžiuose minimo A. M. artimos giminystės ryšiais, taip pat nuosprendyje nustatytomis ginčo turto įgijimo aplinkybėmis ir įgijimui panaudotų lėšų kilme, įgyto turto ilgalaikiu naudojimu nusikalstamai veikai vykdyti, pirkėjos UAB „Timera“ steigėjų nusikalstama veika A. M. vardu įregistruotose patalpose Ramučių k., iš kurių, teismo vertinimu, protingas, atsargus, rūpestingas žmogus turėjo suvokti tikrąją 2008 m. vasario 22 d. sutarties prasmę ir tikslus, jos prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo sąžiningumo, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsakovo elgesys 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties pasirašymo metu neatitiko sąžiningo, teisingo, protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens standartų – atsakovas įsigydamas turtą jo nevertino, dėl turto įsigijimo de facto sprendė kiti asmenys. Nustatęs atsakovo nesąžiningumą ir 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį ex officio pripažinęs negaliojančia, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad negalioja ir 2008 m. vasario 22 d. sutartis, nes iš anksčiau sudaryto niekinio sandorio negalėjo atsirasti teisinių pasekmių.

Atsakovas dėl netinkamo jo nesąžiningumo vertinimo teikia dvejopo pobūdžio argumentus: viena vertus, kad pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo nesąžiningumo sudarant 2008 m. vasario 22 d. sutartį sprendė remdamasis vien jo artima giminyste su nusikalstamo susivienijimo nariais, kita vertus, kad apeliacinės instancijos teismas 2008 m. vasario 22 d. sutartį pripažino negaliojančia neįvertinęs jos šalių nesąžiningumo (rėmėsi tik 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties pripažinimo negaliojančia faktu). Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

Šios bylos aplinkybių kontekste pirmiausia pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatytos 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybės turėjo esminę reikšmę sprendžiant ir dėl 2008 m. vasario 22 d. sutarties sudarymo teisėtumo, jos šalių sąžiningumo, nes šiais dviem sandoriais per ganėtinai neilgą laiko tarpą už tą pačią kainą buvo įsigytas ir perleistas tas pats nekilnojamasis turtas, jį įsigyjant (apžiūrint turtą prieš pirkimo sandorį ar vėliau sudarant pardavimo sandorį) dalyvavo tie patys asmenys, kurie visą šį laikotarpį faktiškai naudojosi turtu nusikalstamai veikai vykdyti, dėl ko vėliau šis turtas buvo konfiskuotas. Dėl to teismai pagrįstai atsižvelgė į ieškiniuose nurodytas šių abiejų sandorių sudarymo aplinkybes ir pagrįstai jas vertino.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei kasaciniame skunde teigia atsakovas, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl jo nesąžiningumo, be 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybių ir vienos iš jos šalių (pirkėjo A. M.) nesąžiningumo, teismų buvo įvertintos ir 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties vykdymo aplinkybės. Nustatyta, kad atsakovas A. M., būdamas formalus ginčo turto savininkas, nesidomėjo turtu – jo netikrino, neprižiūrėjo, todėl patalpos buvo pritaikytos nusikalstamai veikai vykdyti bei tam naudojamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks elgesys neatitinka objektyvaus pakankamai atidaus ir rūpestingo turto savininko standarto.

Atsakovo nesąžiningumą sudarant 2008 m. vasario 22 d. sutartį taip pat patvirtina šio sandorio sukelti teisiniai padariniai – juo nusikalstamai veikai vykdyti naudotas turtas buvo perleistas šią veiką vykdžiusių ir dėl to baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų įsteigtam juridiniam asmeniui, vėliau baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu buvo konfiskuotas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios nutarties 61 punkte aptartą atsakovo neveikimą įvertinę kartu su nustatytomis aplinkybėmis apie sandorio dėl šio turto įsigijimo sudarymo ypatumus (atsakovas nedalyvavo renkantis ir apžiūrint ginčo turtą, tik pasirašė turto pirkimo–pardavimo sutartį), ginčo turto pardavimo aplinkybes ir vėliau jam pritaikytas turtines sankcijas, atsižvelgdami į atsakovo artimos giminystės ryšius su nusikalstamo susivienijimo nariais, teismai turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad atsakovas buvo nesąžininga byloje ginčijamos 2008 m. vasario 22 d. sutarties šalis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip buvo nurodyta šios nutarties 57, 62 punktuose, atsakovo giminystės ryšiai nebuvo vienintelė pirmosios instancijos teismo vertinta aplinkybė, dėl kurios konstatuotas jo nesąžiningumas sudarant 2008 m. vasario 22 d. sutartį. Dėl to atmestini atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas buvo diskriminuojamas, pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, Konvencijos 14 straipsnis, Teismų įstatymo 5 straipsnio 2 punktas, 6 straipsnis, CPK 6 straipsnis. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra spręsta, jog sandorio sudarymas su artimais giminaičiais, jų bendravimas ar gyvenimas netoliese yra aplinkybės, kuriomis gali būti paneigta sąžiningumo prezumpcija (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-617/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-617/2008">3K-3-617/2008</a>).

Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo kasacinio skundo argumentus, pritaria apeliacinės instancijos teismo pasirinktai 2008 m. vasario 22 d. sutarties pripažinimo negaliojančia argumentacijai, kai, plačiau nepasisakant dėl atsakovo sąžiningumo, sandoris pripažintas niekiniu tuo pagrindu, jog iš negaliojančio sandorio negalėjo kilti teisiniai padariniai – atsakovo nuosavybės teisė į ginčo turtą.

Pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės negali atsirasti teisė) asmens teisėti lūkesčiai gali būti ginami, jeigu jie yra kilę iš teisėto pagrindo. Asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad už ginčo turtą atsiskaitė ir jį nusikalstamai veikai naudojo baudžiamojoje byloje nustatyti asmenys, dėl to konstatuota, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis yra niekinis sandoris. Atsižvelgiant į tai, atsakovo realiai neįgytas turtas vėliau negalėjo būti teisėtai perleistas ir atsakovas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jo (formalaus savininko) teisės bus ginamos. Šios išvados nepaneigia atsakovo nurodoma aplinkybė, kad turto pirkimo–pardavimo sandorį patvirtino notaras ir turtas atsakovo vardu buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Turto registracija viešame registre atlieka išviešinimo funkciją, tačiau ji nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas.

Kaip vieną iš 2008 m. vasario 22 d. sutarties negaliojimą patvirtinančių aplinkybių teismai vertino faktą, kad atsakovas šia sutartimi pardavė ginčo turtą, kurį buvo įsigijęs ne jis pats (atsakovas tiek lėšų neturėjo), bet nusikalstamas veikas vykdę ir turtą vėliau faktiškai valdę baudžiamojoje byloje nustatyti asmenys. Nesutikdamas su šia išvada atsakovas teigia, kad teismai nepagrįstai jam perkėlė lėšų, už kurias įgijo ginčo turtą, turėjimo ir jų legalumo įrodinėjimo naštą, be pagrindo sprendė, jog atsakovas neturėjo lėšų turtui įsigyti.

Atsakovas teisus teigdamas, kad pagal kasacinio teismo praktiką aplinkybę, jog pagrindinis (vienintelis) ginčijamos sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti (jeigu ši aplinkybė nėra akivaizdi), privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTk2OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-969/2018">e3K-3-122-969/2018</a> 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamos bylos atveju tai reikštų, kad ginčo turtui įsigyti panaudotų lėšų turėtoją ir kilmę privalėjo įrodyti sandorį pripažinti negaliojančiu reikalaujantys bendraieškiai – prokuroras ir A. Š..

Prokuroras savo ieškinyje įrodinėjo, kad už ginčo turtą atsiskaitė T. E. S. ir E. M., pinigais, kurie buvo gauti iš nusikalstamos veikos. Šiuos teiginius prokuroras grindė baudžiamosios bylos medžiaga ir teismų nuosprendžiuose nustatytomis aplinkybėmis. Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad atsakovas A. M., teigdamas priešingai, t. y. kad už turtą jis atsiskaitė savo turimomis (jam giminaičių paskolintomis) lėšomis, privalėjo pagrįsti šiuos savo atsikirtimus į ieškinius ir pateikti juos patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė (šios nutarties 28 punktas), kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog sudarydamas 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį turėjo jos kainą atitinkantį lėšų kiekį, savo galimybes atsiskaityti grindė teikdamas paaiškinimus, jog dalį lėšų pasiskolino iš giminių, taip pat (mažesnes sumas) iš kitų asmenų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas bylos faktų netiria, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių; neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas patikimais įrodymais nepaneigė ieškovų argumentų dėl lėšų šaltinio ir nepagrindė, kad sudarydamas sandorį pats turėjo reikiamo dydžio lėšų sumą ar kad šios lėšos jam tapo prieinamos sudarius paskolos sutartis su kitais asmenimis. Byloje nėra rašytinių duomenų, kad atsakovo nurodytos paskolos sutartys buvo sudarytos ir pinigai perduoti (nors, remiantis ginčui aktualios redakcijos CK 6.871 straipsnio nuostatomis, sandoriai dėl nurodytų sumų privalėjo būti sudaromi rašytine forma), kad atsakovo nurodyti asmenys turėjo galimybę paskolinti tokio dydžio pinigų sumas ar kad šios sumos buvo grąžintos. Dėl to šios nutarties 66 punkte nurodyti atsakovo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Atsakovas kasaciniame skunde taip pat nurodė argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs negaliojančia 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį, peržengė apeliacinio skundo ribas, nepranešė bylos šalims apie ketinimą tai padaryti, todėl pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą sandorio negaliojimas tampa akivaizdus ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitoje byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2009">3K-3-252/2009</a>; kt.).

Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241-611/2015">3K-3-241-611/2015</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje tiek viešąjį interesą ginantis prokuroras, tiek ieškovas A. Š. ieškiniais prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 22 d. sutartį. Apeliacinės instancijos teismas vertino šios nutarties teisėtumą, tačiau kartu sprendė, kad civilinėje byloje įvertintų aplinkybių ir baudžiamojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų pakako konstatuoti, jog atsakovas A. M. nebuvo sąžininga 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties šalis, ginčo turtą iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis realiai įgijo kiti asmenys savo nusikalstamai veikai vykdyti, o šis sandorio tikslas patvirtina jo prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei. Remdamasis šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis yra niekinė (CK 1.81 straipsnis) ir negalioja ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytų ir susijusioje baudžiamojoje byloje teismų konstatuotų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, sprendžia, kad jos atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką. Nors byloje buvo ginčijamas 2008 m. vasario 22 d. sutarties galiojimas, tačiau, ieškovams įrodinėjant su šios sutarties sudarymu ir vykdymu susijusias aplinkybes, buvo teikiami ir su 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymu bei vykdymu susiję duomenys, vertinamos baudžiamojoje byloje padarytos išvados. Prokuroras savo ieškinyje buvo nurodęs ir pateikęs argumentus, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį sudariusių pirkėjų tikslai prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, A. Š. savo ieškinį argumentavo teiginiu, kad 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžiu 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis buvo pripažinta negaliojančia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes spręstina, kad atsakovas, atsikirsdamas į nurodytus ieškovų argumentus ir siekdamas juos paneigti (įrodyti priešingas aplinkybes), turėjo galimybes pasisakyti dėl 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties teisėtumo, jos sudarymo tikslų. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties galiojimo vertinimą apeliacinės instancijos teismas atliko ne pagal naujus ir iki tol dalyvaujantiems byloje asmenims nežinomus teisinius pagrindus ar faktus, bet įvertino dalyvaujantiems byloje asmenims žinomų faktų ir aplinkybių, dėl kurių šalys jau buvo pasisakiusios pirmosios instancijos teisme, atitiktį viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas padarė CPK 320 straipsnio 2 dalies pažeidimą, atsakovas nenurodė, kokius papildomus argumentus ar įrodymus jis būtų pateikęs teismui, jeigu atskirai būtų buvęs informuotas apie ketinimą spręsti dėl 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties negaliojimo, todėl kasacinis teismas neturi pagrindo spręsti, kad šiuo aspektu buvo pažeista atsakovo teisė būti išklausytam.

Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinėje byloje buvo pakankamai duomenų apie 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo tikslą, šio tikslo įgyvendinimą – sutarties objekto panaudojimą nusikalstamoms veikoms vykdyti, dėl kurio atsakingiems asmenims buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė ir atitinkamos turtinės sankcijos. Sutarties šalies ketinimas panaudoti ja įsigyjamą turtą nusikalstamai veikai vykdyti neatitinka Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų pagrindinių principų, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, taip pat teisingumo imperatyvo, kurio vienas iš tikslų – užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Tokia neatitiktis yra akivaizdi ir nereikalauja papildomo (išsamesnio) įrodymų tyrimo ar aplinkybių vertinimo. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nurodytų argumentų pagrindu konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą ex officio vertinti byloje esančius duomenis, patvirtinančius 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes. Toks teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas, priešingai nei teigiama atsakovo kasaciniame skunde, nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2008">3K-3-310/2008</a>). Dėl to atmestini atsakovo argumentai dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą neužtikrinimo.

Dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų įtakos nagrinėjamai bylai

Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, teismai paneigė įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, kuriais yra patvirtintas 2008 m. vasario 22 d. sutarties teisėtumas, – Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>, Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1753-657/2014, 2016 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-419-657/2016.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo ginamos pažeistos ieškovo teisės, be kita ko, reiškia ir tai, kad ieškovas turi ginamas materialines teises ir kad atsakovas jas pažeidė. Vadinasi, teismo sprendimas dėl pažeistų teisių gynimo įtvirtina prejudicinius faktus dėl šių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2014">3K-3-419/2014</a>). Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį, tai pažymėta ir cituotoje nutartyje. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51-248/2015">3K-3-51-248/2015</a>).

Nagrinėjamai civilinei bylai aktualus Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarus sprendimas buvo priimtas civilinę bylą išnagrinėjus dokumentinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad preliminaraus sprendimo priėmimas, nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka, reiškia, jog yra priimtas sąlyginis sprendimas tik pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. sprendimas atskleidžia tik vienos šalies požiūrį. Preliminaraus sprendimo priėmimas iš esmės reiškia tik dokumentinio proceso pradžią, atsakovo nuomonė dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo dar tik bus išdėstyta prieštaravimuose (CPK 430 straipsnis) ir taip yra užtikrinama jo teisė būti išklausytam. Atsakovui pareiškus prieštaravimus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas, kuriame procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (išskyrus tai, kad sutrumpintas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui) ir baigiamas galutinio sprendimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2014">3K-3-419/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta aplinkybė, kad UAB „Timera“ CPK reglamentuota tvarka nepareiškė prieštaravimų dėl priimto Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminaraus sprendimo, todėl jis įsiteisėjo. Taigi A. M. reikalavimas dėl skolos pagal 2008 m. vasario 22 d. sutartį priteisimo buvo išspręstas pirmame dokumentinio proceso etape, įvertinus vien A. M. pateiktus rašytinius įrodymus ir neatsižvelgus į kitos bylos šalies poziciją dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo, jo pagrindo teisėtumo ir kitų reikšmingų aspektų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminaraus sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a> priėmimo aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, jog jį priimant nebuvo visapusiškai ištirtas ir įvertintas A. M. reikalavimo pagrindą sudarančio sandorio teisėtumas, neišklausytos abi sandorio šalys, dėl to negalima pripažinti, kad šis sprendimas vienareikšmiškai patvirtina 2008 m. vasario 22 d. sutarties teisėtumą. Šią išvadą dar labiau sustiprina baudžiamojoje byloje teismų priimti 2011 m. spalio 24 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiai bei juose konstatuotos aplinkybės, susijusios su 2008 m. vasario 22 d. sutarties dalyku.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro 2016 m. gegužės 19 d. prašymu Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi (dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo) buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>. Šia nutartimi Kauno apygardos teismas taip pat sustabdė atnaujintos civilinės bylos nagrinėjimą, iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje pagal prokuroro ir A. Š. ieškinius dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (nagrinėjamoje byloje), pažymėdamas, kad šios bylos išnagrinėjimo rezultatas turės įtakos sprendžiant dėl A. M. reikalavimo UAB „Timera“ pagrįstumo. Taigi teismas pripažino, kad tik išsprendus 2008 m. vasario 22 d. sutarties galiojimo klausimą bus vertinamas A. M. reikalavimo pagrįstumas ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminaraus sprendimo teisėtumas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog šioje byloje siekiant apginti viešąjį interesą susidarė situacija, dėl kurios galėjo būti taikyta šios nutarties 79 punkte nurodytos taisyklės išimtis ir sprendžiama dėl 2008 m. vasario 22 d. sutarties teisėtumo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, ypač aplinkybę, kad priimant skundžiamus procesinius sprendimus buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>, atmestinas kasacinio skundo argumentas, jog teismai paneigė įsiteisėjusį Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>.

Tai konstatavus paminėtina, kad Kauno apygardos teismas, po šioje byloje ginčijamų sprendimų priėmimo išnagrinėjęs atnaujintą civilinę bylą, 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QTItOTI4LTQ4MC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A2-928-480/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A2-928-480/2017">A2-928-480/2017</a> A. M. ieškinį BUAB „Timera“ atmetė, nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a> netenka teisinės galios. Šis Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes dėl jo buvo paduotas A. M. apeliacinis skundas, kuris, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, priimant šią kasacinio teismo nutartį, dar nebuvo išnagrinėtas.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad BUAB „Timera“ bankroto byla iškelta ir atsakovo nurodytos Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. (dėl UAB „Timera“ bankroto bylos iškėlimo), 2014 m. liepos 24 d. (dėl kreditorių sąrašo sudarymo) ir 2016 m. kovo 25 d. (dėl atsisakymo nušalinti BUAB „Timera“ bankroto administratorės UAB „Bankrotas“ įgaliotą asmenį M. K. ar paskirti laikiną BUAB „Timera“ administratorių) nutartys BUAB „Timera“ bankroto byloje buvo priimtos Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminaraus sprendimo pagrindu, kuriuo A. M. įrodinėjo savo finansinį reikalavimą BUAB „Timera“. Kadangi teisme vyksta ginčas dėl A. M. reikalavimo BUAB „Timera“ pagrįstumo, kuriame kvestionuojamas Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminaraus sprendimo teisėtumas, tai atmestini atsakovo kasacinio skundo argumentai, jog pirmiau nurodyto preliminaraus sprendimo pagrindu priimtos nutartys dėl bankroto bylos iškėlimo ir kitų veiksmų bankroto byloje atlikimo patvirtino 2008 m. vasario 22 d. sutarties teisėtumą ir dėl jo negalėjo būti pasisakoma nagrinėjamoje byloje.

Dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimą įtvirtinančio CK 1.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų (CK 1.81 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją konstatavus, kad sandoris yra niekinis, šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). CK 6.145, 6.147 straipsniuose įtvirtintų restitucijos taikymo modifikacijų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas.

Nagrinėjamoje byloje teismai taikė vienašalę restituciją – pirmosios instancijos teismas priteisė BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. 14 481 Eur, kurie buvo sumokėti pagal 2008 m. vasario 22 d. sutartį, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje susiklostė ypatinga situacija, BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. priteisė ir 3223,76 Eur, kurie buvo išieškoti iš BUAB „Timera“ vykdant Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTYxLTQxMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1561-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1561-413/2012">2-1561-413/2012</a>. Atsakovas su šiuo restitucijos taikymu nesutinka, laikosi pozicijos, kad teismai pažeidė CK nuostatas, privalėjo atsisakyti taikyti restituciją. Atsakovo teigimu, teismams pritaikius vienašalę restituciją, jo padėtis nepagrįstai pablogėjo, o BUAB „Timera“ – pagerėjo, be to, iš atsakovo priteisus 3223,76 Eur, įsiteisėjo du vienas kitam prieštaraujantys teismų procesiniai sprendimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų pasirinkto restitucijos būdo teisėtumas, remiantis pirmiau nurodytomis CK normomis, turi būti vertinamas byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Šioje byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės, kad atsakovas už ginčo turtą nemokėjo savo lėšų, už jį atsiskaitė T. E. S. ir E. M., ginčo turtą nusikalstamoms veikoms vykdyti naudoję asmenys buvo nuteisti, baudžiamojoje byloje pritaikius turto konfiskaciją ginčo turtas iš UAB „Timera“ buvo paimtas valstybės nuosavybėn, tiek atsakovas, tiek BUAB „Timera“ pripažinti nesąžiningomis 2008 m. vasario 22 d. sutarties šalimis. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad, byloje patenkinus atsakovo prašymą ir atsisakius taikyti restituciją, jo ir BUAB „Timera“ padėtis taptų nelygiavertė – atsakovas, turtą įgijęs ir vėliau perleidęs tik formaliai, neįrodęs, jog tam išleido savo ar skolintų lėšų, nepagrįstai praturtėtų BUAB „Timera“ jam sumokėta lėšų suma, o BUAB „Timera“ tektų dviguba našta – nors 2008 m. vasario 22 d. sutartimi įgytas turtas buvo konfiskuotas ir perduotas valstybės nuosavybėn, jai dar tektų papildomai už jį sumokėti turto įsigijimo išlaidų nepatyrusiam atsakovui A. M.. Toks iš negaliojančio sandorio kylančių padarinių paskirstymas, net ir įvertinus aplinkybę, jog abi ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos, nebūtų proporcingas ir neatitiktų teisingumo principo.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, teismams pritaikius vienašalę restituciją dėl BUAB „Timera“ atsakovui prieš pasirašant 2008 m. vasario 22 d. sutartį sumokėtų 50 000 Lt (14 481 Eur), nebuvo sukurta kasaciniame skunde nurodoma vienos šalies (atsakovo) padėties nepagrįsto pablogėjimo, o kitos (BUAB „Timera“) – nepagrįsto pagerėjimo situacija. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodytos priešingos išvados padarytos taikant prielaidas dėl kitokių, nei skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų, ginčo turto įsigijimo ir perleidimo aplinkybių. Kasacine tvarka patikrinus teismų išvadas ir konstatavus, kad jas darant nebuvo pažeistos materialiosios ar proceso teisės normos, nėra pagrindo sutikti su atsakovo kasaciniame skunde nurodomais argumentais dėl netinkamo restitucijos taikymo sprendžiant dėl BUAB „Timera“ atsakovui sumokėtų 14 481 Eur.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. priteista 3223,76 Eur, išieškotų iš BUAB „Timera“ vykdant Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą, nepagrįstumo. Teisėjų kolegija nurodo, kad, apeliacinės instancijos teismui priimant ginčijamą nutartį, Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminaraus sprendimo teisėtumas atnaujintoje civilinėje byloje dar nebuvo įvertintas (šios nutarties 83 punktas), taigi šis sprendimas galiojo ir sukėlė jame nurodytus teisinius padarinius (CPK 372 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo dėl išieškotų 3223,76 Eur taikyta restitucija neatitiko CPK 18 straipsnio nuostatų dėl teismo sprendimo privalomumo, pasirinkto restitucijos būdo taip pat nepateisino apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai dėl susiklosčiusios ypatingos situacijos. Dėl to ši skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina.

Pažymėtina, kad A. Š. reikalavimas priteisti BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. 3223,76 Eur, išieškotų iš BUAB „Timera“ vykdant Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą, savo esme atitinka ne prašymą taikyti restituciją, tačiau reikalavimą atgręžti teismo sprendimo įvykdymą (CPK 373, 760 straipsniai). Remiantis CPK 373 straipsniu, panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. Toks prašymas reikštinas ir teismų nagrinėtinas toje civilinėje byloje, kurioje spręstas įvykdyto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai reiškia, kad A. Š. reikalavimas dėl 3223,76 Eur priteisimo BUAB „Timera“ spręstinas civilinėje byloje, kurioje nagrinėtas A. M. reikalavimas BUAB „Timera“ dėl skolos priteisimo.

Kaip buvo nurodyta šios nutarties 83 punkte, procesas civilinėje byloje pagal A. M. ieškinį BUAB „Timera“ yra atnaujintas ir Lietuvos apeliaciniame teisme bus nagrinėjamas A. M. apeliacinis skundas dėl jo reikalavimo priteisti skolą iš BUAB „Timera“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant šį ginčą bus nustatyta, ar pagrįstas A. M. reikalavimas, reiškiamas BUAB „Timera“, taip pat (jeigu toks reikalavimas būtų atmestas), bus išspręstas jau įvykdytos Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminaraus sprendimo dalies įvykdymo atgręžimo klausimas (CPK 760 straipsnis).

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, šioje byloje nepasisako dėl kitoje civilinėje byloje sprendžiamo ginčo dalyku esančio ieškovo A. Š. ieškinio reikalavimo grąžinti BUAB „Timera“ 3223,76 Eur, palikdama šį reikalavimą nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl teismo teisės nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nustatytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse

Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: pagal šio straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingas patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinys tenkinamas iš dalies; CPK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ir paduodant apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo.

CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375-916/2015">3K-3-375-916/2015</a>).

Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje teismai, nepriteisdami ieškovui A. Š. patirtų išlaidų advokato pagalbai atlyginimo, rėmėsi byloje nustatytomis aplinkybėmis: ieškinyje prašomą naikinti niekinį sandorį su A. M. sudarė pats A. Š., atstovaudamas UAB „Timera“ kaip jos direktorius ir vienas iš pagrindinių akcininkų; sandoris sudarytas siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas; pareikšdamas ieškinį dėl sandorio panaikinimo, A. Š. siekia, kad būtų atkurtos jo paties, kaip bendrovės akcininko, turtinės teisės ir interesai; BUAB „Timera“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu dėl A. Š. veiksmų, jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 209 straipsnį. Įvertinę šias aplinkybes teismai sprendė, kad, priteisus A. Š. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, galėtų susidaryti situacija, jog ginčą inicijavęs asmuo, kartu pats neteisėtai veikęs sudarant ginčijamą sandorį, nepatirtų neigiamų procesinių padarinių pripažinus jo veiksmus neteisėtais ir prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. Š. ieškinys pareikštas po to, kai UAB „Timera“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (bankrotas pripažintas tyčiniu 2015 m. liepos 8 d., į teismą kreiptasi 2016 m. vasario 11 d.). Todėl tikėtina, kad jo kreipimąsi į teismą lėmė siekis išvengti neigiamų padarinių, nustatytų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ir galinčių tekti jam kaip buvusiam įmonės vadovui tyčinio bankroto atveju. Bankroto bylos iškėlimo ir bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstumas šioje byloje nenagrinėtinas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl su tuo susijusių ieškovo kasacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį ir kitaip nei nustatyta CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse paskirstant bylinėjimosi išlaidas, turi būti vertinamas šalies procesinis elgesys tame procese, kuriame priimamas sprendimas dėl jame nagrinėjamo ginčo. Kartu pažymėtina, kad kreipimasis į teismą (ieškinio, pareiškimo ir kt. procesinio dokumento padavimas) yra procesinis veiksmas, ir jis gali būti vertinamas tinkamo procesinio elgesio požiūriu nepriklausomai nuo bylos baigties. Be to, šiuo atveju, ieškovo procesinis elgesys (ar sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir ar vykdė įstatymo bei teismo nustatytas procesines pareigas) kituose procesuose, kuriuose jis dalyvavo, nagrinėjamoje byloje vertinamas nebuvo. Bylą nagrinėję teismai bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis siejo su ieškovo kreipimosi į teismą priežastimis ir pagrįstai sprendė, kad poreikis ieškovui kreiptis į teismą ir dėl to patirti išlaidų advokato pagalbai kilo dėl jo paties ankstesnių neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija sutinka su tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada. Pats ieškovas priešingais teisei veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios, siekiant išvengti neteisėtų veiksmų neigiamų padarinių, teko inicijuoti šią bylą. Byloje konstatuotas tiek ieškovo (atstovavusio BUAB „Timera“), tiek kitos sandorio šalies – A. M. nesąžiningumas, sudarant ginčo sandorį, abu šie asmenys suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį. Turtas, įgytas pagal sandorį, konfiskuotas baudžiamojoje byloje, A. M. taikoma vienašalė restitucija. Kaip ir nurodė bylą nagrinėję teismai, A. Š., jei jam būtų priteistas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas, dėl savo priešingo teisei elgesio nepatirtų jokių neigiamų padarinių. Tai neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.

Dėl kasaciniame skunde nurodomo dvigubo baudimo principo pažeidimo pasakytina, kad A. Š. baudžiamojoje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, 262 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, t. y. už tai, kad dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, neteisėtai pagamino, laikė įrenginius narkotinei medžiagai kanapėms gaminti (auginti), pažeisdamas nustatytą tvarką augino ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos (kanapių augalų), o ne už tai, kad, atstovaudamas BUAB „Timera“, sudarė ginčo sandorį, todėl atmestinas jo kasacinio skundo argumentas, kad pažeidžiamas non bis in idem principas. Be to, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp bylos šalių civilinėje byloje pagal savo prigimtį ir pobūdį nelaikytinas sankcija, taikoma už „baudžiamąjį“ teisės pažeidimą. Įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės apskritai.

Ieškovas A. Š. taip pat nurodo, kad neatlyginant išlaidų advokato pagalbai varžoma jo teisė kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pakartota CPK 5 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti ir negali būti dirbtinai varžoma, negali būti dirbtinai pasunkinamas jos įgyvendinimas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas byloje Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05; kt.). Tačiau konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos, tam tikrų formalių reikalavimų procesiniam dokumentui, terminų ir kt. Juo labiau nelaikytina teisės į teismą ribojimu ar suvaržymu tam tikrų procesinių padarinių, atsirandančių išnagrinėjus bylą, t. y. jau įgyvendinus asmens teisę kreiptis į teismą, nustatymas ir taikymas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal galiojančius įstatymus išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas yra ribotas, jis negali būti didesnis, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi asmuo, besikreipiantis į teismą, bet kuriuo atveju turi suvokti, kad net ir laimėjus bylą jam gali būti atlygintos ne visos patirtos išlaidos. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovo teisė kreiptis į teismą nebuvo suvaržyta, šia teise jis realiai pasinaudojo: jo ieškinys teisme priimtas, išnagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi ar neturėjo teisės nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Ieškovas A. Š. kasaciniame skunde pateikė prašymą dėl žodinio šios bylos nagrinėjimo. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas teisėjų kolegijai nusprendus, kad tas yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai nesudaro pagrindo šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl ieškovo prašymas atmetamas.

Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šios bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Pateikdamas kasacinį skundą A. M. sumokėjo 1528 Eur žyminio mokesčio. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 9 punktu, šis žyminis mokestis jam grąžintinas. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Ieškovas A. Š. ir atsakovas A. M. savo kasaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į kitos šalies kasacinį skundą prašė priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos) tokias išlaidas ir jų dydį patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti, tai šie prašymai netenkintini.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 15,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ieškovo A. Š. ir atsakovo A. M. kasacinius skundus atmetus, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš A. Š. ir A. M. lygiomis dalimis, iš kiekvieno po 7,93 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuria pakeista Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo, ir sumažinti BUAB „Timera“ (j. a. k. 301170624) iš A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistiną sumą iki 14 481 (keturiolikos tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno) Eur.

Bylos dalį pagal A. Š. ieškinio reikalavimą priteisti BUAB „Timera“ iš A. M. 3223,76 Eur palikti nenagrinėtą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,93 Eur (septynis Eur 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,93 Eur (septynis Eur 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Grąžinti A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2018 m. sausio 17 d. AB SEB banke sumokėtą 1528 (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio. Šią sumą grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas