Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-37/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. Nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 63.1;

93.2.11; 114.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovui L. L., trečiasis asmuo Rusijos Federacijos ribotos atsakomybė bendrovė „STAILL“, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje aktualus sutarties šalių teisinių santykių kvalifikavimo klausimas.

Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 100 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad pagal 2000 m. sausio 2 d. pakvitavimą atsakovas pasiskolino iš ieškovo 25 000 JAV dolerių savo tikslams. Paskola buvo įforminta ir pinigai grynaisiais perduoti atsakovui į rankas Klaipėdoje, todėl ir turėjo būti grąžinti ten pat. Pagal tos dienos Lietuvos banko JAV dolerio kursą tai sudarė 100 000 Lt. Paskolą atsakovas įsipareigojo grąžinti iš karto, ieškovui pareikalavus. 2006 m. sausio mėnesį ieškovas pareikalavo grąžinti pasiskolintus pinigus, iš atsakovo nesulaukė atsakymo. 2006 m. lapkričio 6 d. išsiuntė atsakovui raštišką reikalavimą įvykdyti prievolę iki 2008 m. rugsėjo 1 d., bet atsakovas prievolės neįvykdė. Atsakovas su reikalavimu nesutiko, nurodė, kad pinigai buvo skirti ne jam asmeniškai, o trečiajam asmeniui, turėjusiam verslo santykių su UAB „Savina“, kurios darbuotojas buvo ieškovas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl pinigų perdavimo fakto, kurį įrodyti privalo ieškovas. Šis įrodinėjo, kad pinigus perdavė atsakovui 2000 m. sausio 2 d. UAB „Savina“ kabinete. Atsakovas pripažino, jog iš ieškovo gavo 5000 JAV dolerių, o kitus pakvitavime nurodytus 20 000 JAV dolerių pervedimu gavo trečiasis asmuo iš UAB „Savina“. Teismas nustatė, kad UAB „Savina“, kurios darbuotojas buvo ieškovas – direktorė jo sutuoktinė, ir trečiasis asmuo sudarė sutartį, kurios objektas iš Rusijos Federacijos eksportuojamos medienos pirkimas­­–pardavimas. Trečiasis asmuo pardavė medieną pirkėjui UAB „Savina“. Pirkimo­­–pardavimo sutarties kaina – 1000 000 JAV dolerių. Sutarties galiojimo terminas 2000 m. gruodžio 31 d. UAB „Savina“ 1999 m. gruodžio 29 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 11 pervedė į trečiojo asmens sąskaitą 20 000 JAV dolerių kaip išankstinį apmokėjimą už medieną. Ieškovas paaiškino, kad 20 000 JAV dolerių trečiasis asmuo nėra grąžinęs UAB „Savina“, mediena negauta, trečiajam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka nepareikštas reikalavimas dėl 20 000 JAV dolerių grąžinimo. Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog 2000 m. sausio 2 d. jis kaip fizinis asmuo, turėjo 25 000 JAV dolerių. Teismas sprendė, kad šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas pakvitavime nurodytų 25 000 JAV dolerių negavo. Pakvitavime nurodytą sumą UAB „Savina“ 1999 m. gruodžio 29 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 11 pervedė trečiajam asmeniui kaip išankstinį apmokėjimą už medieną. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo atsakovo laikyti 2000 m. sausio 2 d. paskolos gavėju, neįrodytas pakvitavime nurodytos pinigų sumos perdavimo faktas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad su atsakovu buvo sudaryta paskolos sutartis, vadinasi, atsakovas neturi pareigos kaip paskolos gavėjas atsakyti ieškovui kaip paskolos davėjui.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: 1) pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo ir pinigų perdavimo momento ieškovo ir atsakovo 2000 m. sausio 2 d. paskolos sutartį dėl 25 000 JAV dolerių ir priteisė ieškovui iš atsakovo 100 000 Lt; 2) priteisė iš atsakovo ieškovui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2008 m. lapkričio 17 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1200 Lt žyminio mokesčio; 4) priteisė iš atsakovo 4800 Lt žyminio mokesčio valstybei; 5) paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegija, vertindama į bylą pateiktus įrodymus, nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir sprendė, kad ieškovas įrodė, jog 2000 m. sausio 2 d. jis kaip fizinis asmuo, turėjo 25 000 JAV dolerių, jog atsakovui pinigai buvo perduoti raštelio sudarymo dieną, t. y. 2000 m. sausio 2 d. ir atsakovas (o ne įmonė) įsipareigojo grąžinti pinigus pagal ieškovo pareikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kreditoriumi pripažino raštelyje tiesiogiai įvardytą asmenį – ieškovą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pinigai perduoti atsakovui, nes skolos raštelis surašytas vienu egzemplioriumi, jį turėjo ieškovas, o ne UAB „Savina“, raštelyje skolininku įvardytas atsakovas, jame nurodyti ne įmonės RAB „STAILL“ duomenys, o atsakovo paso duomenys, raštelyje nėra trečiojo asmens rekvizitų, antspaudo. Teisėjų kolegija pripažino, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.193 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai), paskolos dalyku įvardijo užsienio valiutą JAV dolerius. Teisėjų kolegija pripažino būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyviųjų įstatymo normų dėl užsienio valiutos naudojimo Lietuvos Respublikoje laikymosi užtikrinimą. Sutarties sudarymo metu galiojo Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata dėl subjektų, turinčių teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos šalių – fizinių asmenų – sudaryta paskolos sutartis neatitiko nurodytos imperatyviosios įstatymo normos, todėl šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento. Pripažinus šalių paskolos sutartį niekine, teisėjų kolegija taikė restituciją; nusprendė, kad atsakovas privalo grąžinti ieškovui visas pagal šią sutartį gautas sumas pagal tuo metu galiojusį JAV dolerio ir Lietuvos Respublikos lito kursą, t. y. 100 000 Lt (25 000 JAV dolerių x 4); pripažinusi šalių sandorį niekiniu ir pritaikiusi restituciją, vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, tenkino ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas.

III. Kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. priimtą sprendimą.

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija vertino ne šalių pasirašytą sutartį kaip vientisą dokumentą, o tik vieną jos punktą, kuriame atsakovas įsipareigoja pinigines sumas grąžinti pagal pirmąjį kreditoriaus pareikalavimą. Šis punktas, kuriame nėra esminių sutarties sąlygų, įvertintas kaip vienas pagrindinių įrodymų, nors jame pateikta informacija nepakankama nustatyti, ar pakvitavimą atsakovas pasirašė kaip fizinis asmuo, veikiantis savo interesų tenkinimui, ar kaip juridinio asmens atstovas, veikiantis įmonės interesų tenkinimui.

2. Apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų, kuriais patvirtinta, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę verslo santykiai, kad tiek pavedimas, tiek pinigų perdavimas vyko ta pačia užsienio valiuta, kad į užsienį nebuvo galima išvežti pinigų daugiau nei 10 000 Lt, todėl pakvitavimo pasirašymo dieną buvo perduodama tik 5 000 JAV dolerių, kad ieškovas neįrodė, jog didesne suma tuo metu disponavo.

3. Aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino sutarties sudarymo tikslą, kieno vardu veikė šalys sudarydamos sutartį, apklaustų liudytojų parodymus. Vertindamas surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskolos gavėjas – trečiasis asmuo, nes raštelyje atsakovas veikė juridinio asmens valdymo organo vardu, nurodomas sutarties sudarymo tikslas - ne asmeninių, o juridinio asmens interesų tenkinimas (medienos pirkimas). Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, argumentuotai paneigti arba patvirtinti pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, įvertinti gautų įrodymų visumą.

4. Teisėjų kolegija, priimdama sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuria pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų vertinimo ir pakankamumo klausimas sprendžiamas tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų laivų gamykla“ v. „Fonnship AS“, „BLRT Grupp“ AS, bylos Nr. 3K-3-281/2009). Apeliacinės instancijos teismas vertino tik dalį į bylą pateiktų įrodymų, pagrindinė dalis įrodymų liko neįvertinta, todėl pažeidė minėtą principą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimu ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei nurodo tokius nesutikimo argumentus:

1. Kasacinis teismas suformavo sutarties aiškinimo taisyklę: šalims aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir nesant įmanomu juos nustatyti taikant subjektyų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007). Abi šalys savo ketinimus aiškino skirtingai, o pagal kitus įrodymus nebuvo įmanoma jų nustatyti, nes jie buvo prieštaringi, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi visa rašytine sutartimi, o ne viena sutarties pastraipa.

2. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka kasacinio teismo suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę – vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai apie tam tikrų faktų egzistavimą arba neegzistavimą, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-439/2008). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nustatė, kad sandorio šalys buvo ieškovas ir atsakovas, o ne jų atstovaujamos įmonės, nes atsižvelgė į šiuos atsakovo pozicijos trūkumus: a) byloje nėra įrodymų, kad 2000 m. sausio 2 d. iš UAB „Savina“ kasos būtų perduoti 25 000 JAV dolerių ir kad ši suma buvo užpajamuota trečiojo asmens buhalterijoje; b) skiriasi pakvitavime ir mokėjimo pavedime nurodytos sumos; c) jei paskolos gavėjas būtų trečiasis asmuo, tai paskolos sutartis turėtų būti sudaroma dviem egzemplioriais, nes šį dokumentą būtų reikėję perduoti į įmonių apskaitą; d) jeigu 2000 m. sausio 2 d. pakvitavimu RAB „STAILL“ būtų patvirtinusi pinigų gavimą iš UAB „Savina“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį už medieną, tai nesuprantama, kodėl tas pats medienos pardavėjas (RAB „STAILL“) įsipareigojo gautus pinigus vėl grąžinti kreditoriui pareikalavus.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas tarp kokių asmenų ir kokio pobūdžio teisiniai santykiai susiformavo, rėmėsi visa rašytine sutartimi, o ne viena jos dalimi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš paskolos sutarties matyti: a) atsakovui pinigai buvo perduoti raštelio sudarymo dieną; b) raštelyje neįvardyta, kad kreditorius yra UAB „Savina“, c) raštelyje nurodyti ne RAB „STAILL“ rekvizitai, o atsakovo paso duomenys; d) skolos raštelis sudarytas vienu egzemplioriumi ir jį turėjo ieškovas, o ne UAB „Savina“; e) raštelyje nėra trečiojo asmens antspaudo.

3. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad liudytojai patvirtino faktą, jog ginčo šalys buvo verslo partneriai, tačiau tai nereiškia, kad jos negali sudaryti sutarčių kaip fiziniai asmenys.

4. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo byloje atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu, nenurodo, kokių klaidų ar pažeidimų buvo padaryta, bet tik pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.

5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ex officio konstatavo niekinio sandorio faktą ir teisingai nusprendė dėl jo negaliojimo padarinių. Tokia teismo nuostata atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-40/2011 ir kt.).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo paskolos sutartimi

Ieškovas savo reikalavimus atsakovui grąžinti 25 000 JAV dolerių kildina iš paskolos teisinių santykių, kaip jų patvirtinimą pateikdamas paskolos raštelį. Šis surašytas 2000 m. sausio 2 d., t. y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Civilinio kodekso normų taikymas prievoliniams santykiams detalizuotas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus (2 dalis); jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus Civiliniam kodeksui, jos vykdymą reglamentuoja šio kodekso normos (3 dalis). Kadangi ieškovas pinigų grąžinimo pareikalavo 2006 m., tai ginčas dėl paskolos grąžinimo spręstinas pagal Civilinio kodekso normas. Pagal minėto įstatymo 43 straipsnį Civilinio kodekso šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui. Nagrinėjamu atveju ieškovo į bylą pateiktas skolos raštelis atitinka 1964 m. Civiliniame kodekse nustatytus reikalavimus paskolos sutarties formai (293 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. 1964 m. Civilinio kodekso 291 straipsnio 1 dalyje pateikta, nors ir ne visiškai identiška, tačiau savo esme tokia pati, paskolos sutarties samprata. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-596/2005; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010).

Nagrinėjamu atveju skolos raštelyje expressis verbis įrašyta, kad atsakovas gavo pinigus (25 000 JAV dolerių) iš ieškovo ir atsakovo įsipareigojimas tokią pat sumą grąžinti ieškovui, šiam pareikalavus. Iš skolos raštelio turinio, kai jame aiškiai nurodytos abi paskolos sutarčiai būtinos sąlygos (pinigų perdavimas ir įsipareigojimas juos grąžinti), spręstina, kad šalys sudarė paskolos sutartį. Tačiau atsakovas nurodo, kad buvo perduota tik dalis pinigų, o ir perduotieji buvo skirti ne atsakovui asmeniškai, o RAB „STAILL“, nes pasirašydamas skolos raštelį kasatorius veikė kaip įmonės atstovas. Kitaip tariant, atsakovas tvirtina, kad tai buvo ne paskolos santykiai tarp ieškovo ir atsakovo, o atsiskaitymai tarp UAB „Savina“ ir RAB „STAILL“ 1999 m. gruodžio 20 d. sutarties pagrindu.

Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnį Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui. Pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės išdėstytos CK 6.193 straipsnyje. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia, joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taip pat pasisakyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jo teksto lingvistine analize. Šalims aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir nesant galimybės juos nustatyti taikant subjektyų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007).

Taigi, dėl tikrųjų šalių ketinimų teismas kiekvienu atveju sprendžia pagal sutarties tekstą bei šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu išdėstytas aplinkybes, tirdamas ir vertindamas jų pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovo poziciją, ginčo sutarties aiškinimui ir tikriesiems šalių ketinimams atskleisti svarbūs ne tik pačių ieškovų tarpusavio santykiai sudarant sutartį, iki sutarties sudarymo ir po to, bet ir įmonių, kurių dalyviai ar valdymo organai buvo sutarties šalys (jų sutuoktiniai), komerciniai ryšiai ir prisiimti įsipareigojimai. Apeliacinės instancijos teismas tokį vertinimą atliko, aiškindamas tiek sutarties (paskolos raštelio) turinį, tiek vertindamas kitus šalių pateiktus įrodymus. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismas savo išvadą, kad skolos raštelio pagrindu teisiniai santykiai atsirado tarp ieškovo ir atsakovo, o ne tarp įmonių, grindė ne tik tuo, kas tiesiogiai įvardyti paskolos gavėju ir davėju raštelyje, bet ir kitais argumentais bei įrodymais: raštelyje, nors ir įrašytos atsakovo pareigos, nenurodyti jokie įmonės rekvizitai, nėra antspaudo; raštelis sudarytas vienu egzemplioriumi, kurį turėjo ieškovas, o ne UAB „Savina“; 1999 m. gruodžio 20 d. sutartyje numatyta ir tarp įmonių vykusi atsiskaitymų praktika (1999 m. gruodžio 29 d. tarptautinio mokėjimo pavedimas) patvirtina, kad tarp įmonių buvo atsiskaitoma pervedimais per banką; raštelyje nurodytas pinigų grąžinimo terminas nesaistomas atsiskaitymų pagal sutartį terminų. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi išimtinai skolos rašteliu ir vertino tik vieną jo punktą – dėl įsipareigojimo grąžinti lėšas, taip vienam įrodymui suteikdamas išskirtinę įrodomąją galią, pripažintinas nepagrįstu. Kitokių įrodinėjimo taisyklių (CPK 185 straipsnis) pažeidimų, kurie galėtų būti kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 353 straipsnio 1 dalį, kasaciniame skunde nenurodyta. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančią medžiagą pagal CPK nustatytas įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisykles, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimo priteisti skolą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Iš kasacinio skundo argumentų galima spręsti, kad kasatoriaus netenkina įrodymų vertinimo pagrindu padaryta išvada dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinėje instancijoje apskųsti sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir jų iš naujo nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Taip pat pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, kasatoriaus pareiga buvo įrodyti, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne sudaryti paskolos sutartį su fiziniais asmenimis, kaip kad nurodyta skolos raštelyje ir kaip aiškina ieškovas, o atlikti atsiskaitymus už prekes pagal įmonių sudarytą sutartį. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pinigai pateko į įmonės RAB „STAILL“ kasą, buvo užpajamuoti ir panaudoti 1999 m. gruodžio 20 d. sutarčiai vykdyti. Atsakovas taip pat tvirtina, kad pasirašant skolos raštelį buvo perduota ne 25 000 JAV dolerių, o 5000 JAV dolerių. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. S. P., E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010). Šiuo atveju pinigų gavimo faktas raštelyje užfiksuotas, todėl pareiga įrodyti, kad pinigų negavo (gavo mažiau), tenka paskolos gavėjui, t. y. kasatoriui. Šios pareigos neįvykdymas šaliai, kuriai tenka įrodinėjimo našta, gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas pateikė mokėjimo kvitą, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą jis sumokėjo advokatui 400 Lt. Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovui iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnis, 961 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 31,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. vasario 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo L. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 400 (keturis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo L. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 31,45 Lt (trisdešimt vieną litą 45 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas