Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-621-916/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24743-2013-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.11.5, 2.3.2.9.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui UAB „Antakalnio būstas“, išvadą teikiančios institucijos: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 1747,48 Lt (506,11 Eur) skolos už paslaugas, suteiktas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., 123,13 Lt (35,66 Eur) metinių palūkanų bei procesines palūkanas ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad skola atsirado dėl šilumos energijos, tiektos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Šiame name yra atsakovui priklausančios negyvenamosios patalpos (kūrybinės dirbtuvės). Už bendrojo naudojimo patalpų šildymą mokėtina suma apskaičiuota proporcingai atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų plotui, vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtinto šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 (toliau – Metodas Nr. 5) nustatyta tvarka.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti nurodydamas, kad mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą neprivalo, nes šiomis patalpomis nesinaudoja.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad nors atsakovui priklausančios negyvenamosios patalpos nešildomos, tačiau šilumos kiekis paskirstomas ir apskaičiuojamas už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, vadovaujantis įstatymo nustatyta tvarka patvirtintomis metodikomis, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas bendram daiktui (turtui) išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio nuostatas, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, todėl atsakovas, proporcingai jam priklausančių negyvenamųjų patalpų (kūrybinių dirbtuvių) plotui, atsako ieškovei už namo bendrosioms reikmėms tiekiamą ir sunaudotą šilumos energiją, nepriklausomai nuo to, kad jam priklausančios negyvenamosios patalpos šildomos iš kitų šilumos energijos šaltinių. Pareiga atsiskaityti už šią paslaugą nesiejama su tuo, kad atsakovui priklausančios negyvenamosios patalpos nešildomos iš centralizuotų tinklų, kad yra atjungtos ir šildomos kitais būdais, taip pat ir su tuo, kad atsakovas gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpomis nesinaudoja. Atsakovas yra bendrojo naudojimo patalpų, kurių dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto santykiui, bendraturtis, todėl proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat vykdyti kitas iš įstatymo kylančias pareigas, susijusias su bendraturčių teisėmis ir pareigomis naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo skundą, jį atmetė ir 2015 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame išdėstytais motyvais.

Teismas nurodė, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe (bendrojo naudojimo objektais) yra bendrojo naudojimo patalpos: daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą, taip pat ir pareiga apmokėti jo išlaikymą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Teismo vertinimu, kasacinio teismo praktika dėl daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidų apmokėjimo, nepriklausomai nuo bendraturčio individualiai valdomų patalpų šildymo, yra aiški, pagal ją bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, jog įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo; buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu; teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/09; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad tais atvejais, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik tada, kai jie yra suderinti su Komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantis metodas.

Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl CK 6.288 straipsnio 2 dalies taikymo, nes šalis sieja šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykiai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai vietoj šildymo paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės normų taikė nuosavybės (turto) valdymą bei eksploataciją reglamentuojančias teisės normas. T. y. vietoj energijos pirkimo–pardavimo ir paslaugų apmokėjimo sutartyse nustatyto imperatyvaus CK 6.388 straipsnio taikė šiam atvejui netinkančias daiktinės teisės normas (CK 4.76, 4.82, 4.83 straipsniai). Vienos CK normos yra skirtos bendrajai nuosavybei prižiūrėti, o kitos nustato namo gyventojų pareigas atlyginti už suteiktas paslaugas ir prekes.

2. Teismai nepagrįstai atsakovą, nesinaudojantį šildymo paslauga ir nevartojantį karšto vandens, įvardijo šilumos vartotoju ir taikė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, įpareigojančią šilumos vartotoją apmokėti jam priskirtą šilumos kiekį.

3. CK nustatytos privalomosios (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) ir neprivalomosios (CK 4.83 straipsnio 4 dalis) sąnaudos turtui išlaikyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios skiriamos namui atnaujinti. Taigi, bendraturtis privalo padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiptinę šildyti nėra būtina, taigi, tai yra tik jos naudotojų pasirinkimas. Be to, patalpa, kuria naudojasi kiti asmenys, bet konkretus asmuo ja nesinaudoja, tam asmeniui nėra bendrojo naudojimo patalpa.

4. Paslaugos, prekės, tiekiamos į daugiabutį, nėra nuosavybės objektas, jos yra tai, ką suvartoja namas, todėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės normomis galima vadovautis sprendžiant nuosavybės valdymo, eksploatacijos klausimus. Prie nuosavybės (turto) priežiūros atsakovas prisideda mokėdamas už „kitas paslaugas“.

5. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Atsakovas neturi buto ir laiptine nesinaudoja (negali į ją patekti), todėl neturi teisės spręsti, ar ją šildyti. Dėl šios priežasties jis, nors ir yra laiptinės bendraturtis, tačiau šildymo paslauga nesinaudoja, todėl neprivalo už ją mokėti.

6. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, Tačiau tiek ieškovas, tiek teismai pripažino, kad atsakovas nėra šilumos vartotojas. Taigi, jis neprivalo mokėti už tiekiamą šilumą.

7. Tai, kad atsakovas namo cokoliniame aukšte turi patalpas, nėra pagrindas pripažinti jam pareigą mokėti už laiptinei tiekiamą šilumos energiją, nes cokoliniame aukšte taip pat yra daug sandėliukų.

Ieškovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos 2015 m. vasario 17 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju mokesčiai už šilumos energiją atsakovui skaičiuojami vadovaujantis CK 4.76, 4.82 straipsniais bei Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, 25 straipsniu, 29 straipsnio 3 dalimi. Atsakovui priklauso patalpos ginčo name, taigi jis yra šio namo bendros šildymo ir karšto vandens sistemos bendraturtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, išaiškinta, kad įstatymai, reglamentuojantys daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, įtvirtina bendrąją taisyklę, kad bendraturtis privalo prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniesiems poreikiams patenkinti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės.

2. Pastato, kuriame yra atsakovui priklausančios patalpos, šilumos įrenginiai prijungti prie centralizuotų šilumos perdavimo tinklų, todėl pagal CK 6.384, 1.71 straipsnių nuostatas sudaryta neterminuota energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios sąlygos įtvirtintos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintose Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėse sąlygose. Nuo 2012 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2012 m. liepos 17 d. 17 įsakymu Nr. 1-173 (toliau – Aprašas), 5 punkte nustatyta, kad Šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal Aprašą nuo buitinio šilumos vartotojo įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų dienos. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo santykiai grindžiami vadovaujantis Aprašu nustatytomis sąlygomis. Taigi, nors nagrinėjamu atveju su atsakovu nėra sudaryta individuali rašytinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau pastato šilumos tiekimo ir vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl, remiantis pirmiau nurodytų Standartinių sąlygų 11 punktu, Aprašo 5, 6 punktais, CK 6.384, 1.71 straipsniais, laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakovu neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir pastarajam atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumos energiją.

3. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo name dalis butų (patalpų) buvo atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos ir (ar) šildomos kitokiu būdu, skirstant suvartotą šilumą butų (patalpų) savininkams buvo taikomi Metodas Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5. Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 9 punkte nurodyta, kad paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Metodas Nr. 5 gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu ir su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu. Taigi, atjungus nuo centrinio šildymo butus ir (ar) patalpas, name negali būti taikomas tik Metodas Nr. 4., jis turi būti taikomas kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas). Dėl šios priežasties laikytina, kad bendraturčių teisiniams santykiams taikomos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

4. CK 4.85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo klausimų, taip pat dėl šilumos paskirstymo metodų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Jeigu namo vartotojai nori, kad jų pastate suvartotas šilumos kiekis būtų skirstomas pagal kitą metodiką, jie turi teisę (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) sukurti savo metodiką, suderinti ją su Komisija ir gauti jos patvirtinimą, tačiau tokia metodika bet kokiu atveju neturėtų atgalinio veikimo galios. Atsakovo patalpos yra daugiabučiame name, duomenų, kad jos būtų atidalytos ir kad bendraturčiai būtų susitarę kitaip, negu nurodo Šilumos ūkio įstatymas, mokėti už patiektą šilumos energiją į jiems priklausantį namą, nėra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčių pareigos atsiskaityti už šilumos energiją

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vietoj šildymo paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės normų taikė nuosavybės (turto) valdymą bei eksploataciją reglamentuojančias teisės normas. Kasatorius taip pat nurodė, kad jis nėra šilumos energijos vartotojas, todėl pareiga sumokėti už patiektą šilumos energiją jam neatsiranda.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kt. v. SP AB,,Vilniaus šilumos tinklai“, kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kt. v. SP AB,,Vilniaus šilumos tinklai“, kt., Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. 3K-3-229/2012; kt.). Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai, kad kasatorius nagrinėjamu atveju apkritai nelaikytinas šilumos energijos vartotoju, yra atmestini.

Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, esantis visų bendraturčių nuosavybe, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendraturčių teisės ir pareigos jų tarpusavio santykiuose nustatytos įstatymu ar (ir) bendraturčių susitarimu, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Tai lemia, kad bendraturčių teisiniams santykiams taikomos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos. Bendrosios dalinės nuosavybės atveju susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai: bendraturčių kaip vieno subjekto santykiai su trečiaisiais asmenimis (santykiuose su trečiaisiais asmenimis bendraturčiai veikia kaip vienas savininkas), vadinamieji išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, ir bendraturčių tarpusavio santykiai, vadinamieji vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas yra tas, kad savininkų daugetas lemia, jog, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto teisiniai santykiai tarp bendraturčių dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų vienas kito atžvilgiu, tarp jų pareiga apmokėti išlaidas bendram daiktui išlaikyti, prižiūrėti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. 3K-3-229/2012).

Daugiabučio namo šildymo sistema ir bendrojo naudojimo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009, konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės.

Teismų nustatyta, kad kasatorius gyvena daugiabučiame name, kuriam ieškovas tiekia šilumos energiją. Kasatoriui nuosavybės teise priklausančios patalpos atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo; kitų butų savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi ir moka ieškovui už sunaudotą šilumos energiją. Šiluma į butus tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo vamzdyną – ir apšildo visas namo patalpas – butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos, ir bendrojo naudojimo patalpas, namo gyventojams priklausančias bendrąja daline nuosavybe. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, kasatorius laikytinas namo bendrojo naudojimo patalpų savininku ir jam kyla pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktas, jog asmuo jam priklausančias patalpas šildo energija, gaunama iš kito šaltinio, šios pareigos nepaneigia tol, kol su kitais bendraturčiais nesusitarta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. 3K-3-229/2012). Nagrinėjamu atveju kasatorius nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų egzistuojant kitokį jo susitarimą su kitais bendraturčiais, todėl taikytina pirmiau nurodyta bendroji taisyklė ir kasatoriaus argumentai, kad jis apskritai neturi pareigos mokėti už namui tiekiamą šilumos energiją, laikytini nepagrįstais. Kasatorius neginčija ir neįrodinėja, kad nagrinėjamu atveju jo mokėtina suma buvo apskaičiuota parenkant netinkamą metodą (t. y. naudojant Metodą Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5), todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų praktika nagrinėjamu klausimu yra suformuota, o kasacinio skundo argumentais įvardyti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 7,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. S. (duomenys neskelbtini) 7,39 Eur (septynis Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė