R. A. pagal BK 227 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-174-303/2019

Teisminio proceso Nr. 1-05-7-00006-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3.2.1; 2.1.1.6; 2.1.7.1; 2.1.7.5;

2.1.16.2.6; 2.1.16.2.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

išteisintajam R. A., jo gynėjui advokatui Justui Jankauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. R. A. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. liepos 3 d. nuosprendžiu R. A. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. A. išteisintas dėl kaltinimų, pagal kuriuos jis 2017 m. birželio 4 d. po 17 val., svečiuodamasis pas M. K. namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjui M. K., pageidaudamas, kad M. K., vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, neteisėtai veiktų, t. y., išnagrinėjęs V. V. skundą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, priimtų neteisėtą, V. V. palankų sprendimą ir sumažintų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis atliktus procesinius veiksmus (t. y. atliktas kratas teisėjo R. A. atžvilgiu) teisėtais. Teismas pakeitė R. A. išteisinimo pagrindą, tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nepakanka įrodymų, kad būtų konstatuoti objektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, požymiai, t. y. pati veika, jog R. A. tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjui M. K., pageidaudamas jo neteisėto veikimo vykdant teisėjo įgaliojimus; būtina nustatyti ir kaltės požymį (tiesioginę tyčią), o nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nepakanka R. A. kaltei padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką pagrįsti. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo turi būti išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Jasaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties vertinimo.

3.2. Būtinybę aptarti šią nutartį lėmė tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. galutinėmis neskundžiamomis nutartimis panaikintos Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. birželio 28 d. nutartys, pagal kurias prokuroro prašymai leisti atlikti kratas įtariamojo teisėjo R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje buvo atmesti, ir leista atlikti kratas R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje bei atlikti asmens kratą. Tokios apygardos teismo nutartys apskųstos Lietuvos apeliaciniam teismui, o šis, nors atsisakė priimti skundą ir grąžino jį padavusiam gynėjui, nutartyje pasisakė dėl neteisėtai R. A. taikytos procesinės prievartos priemonės (kratos), argumentuodamas precedentinės teisės kompetencija.

3.3. Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisės vertinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutarties, priimtos BPK 442 straipsnio pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo, argumentuodamas teise formuoti praktiką. Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika privaloma tos pačios grandies bei žemesnės instancijos teismams tik tais atvejais, kai teismas BPK nustatyta tvarka pagal jam kaip aukštesnės instancijos teismui suteiktus įgaliojimus priima teisėtą procesinį sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl kratos negalimumo, nes neturėjo tokios kompetencijos, suteiktos BPK.

3.4. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, kratas, remdamasis minėta nutartimi, pripažino neteisėtomis, o jų metu surinktus duomenis – neatitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijaus. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog kratos atlikimas prilyginamas teisėjo laisvės „kitokiam varžymui“. Teismas suabsoliutino teisėjui taikomą imunitetą, o teisėjui nustatytas nepriklausomumo garantijas aiškino kaip šio subjekto apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo priemones, nors tai prieštarauja teisėjo imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamojo proceso paskirčiai, baudžiamojo proceso proporcingumo ir efektyvumo principams.

3.5. Sistemiškai ir gramatiškai aiškinant BPK 32 straipsnio bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio nuostatas, manytina, kad teisėjui nustatytos garantijos yra sietinos ne su apsauga nuo baudžiamojo persekiojimo, bet su jo vykdomos veiklos pobūdžiu. Teismų įstatymo 47 straipsnis įtvirtintas III dalies IV skyriaus pirmajame skirsnyje, reglamentuojančiame teisėjų veiklos, t. y. teisingumo vykdymo – nepriklausomumo, garantijas, būtinas jo pareigoms tinkamai atlikti bei skirtas šiam apsaugoti nuo persekiojimo dėl priimtų sprendimų ar kitos jo, kaip teisėjo, veiklos. Jos nėra nustatytos tam, kad būtų sudarytos sąlygos teisėjui, galimai padariusiam nusikalstamą veiką, išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjui taikomas imunitetas nėra absoliutus, todėl galimi ir BPK nustatyti procesiniai veiksmai, kurių tikslas ne riboti laisvę, bet rinkti įrodymus baudžiamajame procese. Šioje byloje atliktos kratos nėra susijusios su R. A. kaip teisėjo vykdyta profesine veikla ir jo laisvės ribojimu.

3.6. Teismų įstatymo 47 straipsnio nustatytos priemonės reiškia tokių priemonių kaip suėmimas, laikinasis sulaikymas, atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą taikymo aspektus teisėjo pareigas einančiam asmeniui reikalaujant atitinkamo subjekto leidimo, nes tokios priemonės varžo teisėjo fizinio judėjimo laisvę ir iš esmės trukdo jo profesinei veiklai. Tokių priemonių pagrindinis tikslas yra užtikrinti netrukdomą asmens dalyvavimą baudžiamajame procese ar sudaryti sąlygas pasiekti tokį tikslą. Tačiau kratos tikslas yra kitas, t. y. surinkti reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenis. BPK 149 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas leidimas kratą atliekančiam pareigūnui asmenims uždrausti būti tam tikroje patalpoje ar iš jos išeiti, susižinoti su kitais asmenimis negali būti sutapatintas su Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje išvardytais teisėjo laisvę varžančiais būdais. Tokia norma yra diskrecinio pobūdžio. Atliekant teisėjo asmens, gyvenamosios vietos kratą šio subjekto fizinė judėjimo laisvė nėra ribojama, o specialiojo subjekto leidimas nėra būtinas.

3.7. Taip pat svarbus ir procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatyvumo aspektas BPK 2 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo per kuo trumpiausią laiką atskleisti nusikalstamą veiką ir atlikti tyrimą aspektu. Tiriant nacionaliniu imunitetu besinaudojančių teisėjų galimai padarytas nusikalstamas veikas Seimo ar Respublikos Prezidento leidimas atlikti tam tikrą procesinį veiksmą iš esmės paneigtų tokio procesinio veiksmo prasmę bei sudarytų kliūtis surinkti tyrimui reikšmingus duomenis, kartu teisėjui garantuotų absoliutų neliečiamumą dėl bet kokių baudžiamojo persekiojimo veiksmų, tai reikštų teisingumo principo pažeidimą. Imunitetas nereiškia, kad be Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo negalima jokiomis priemonėmis rinkti įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių, kad teisėjas galimai padarė nusikalstamą veiką. Teisėjo nepriklausomumo garantija neturi ginti nuo preliminarių tyrimų, nuo pradinių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kol šie veiksmai atliekami tokiu būdu, kuris pernelyg netrukdo asmenims, nekelia nepagrįstų suvaržymų vykdyti savo profesines funkcijas.

3.8. Venecijos komisijos 2015 m. birželio 19–20 d. 103 plenarinėje sesijoje priimtoje išvadoje dėl Ukrainos Konstitucijos pakeitimo, susijusio su parlamento narių ir teisėjų imunitetu, teigiama, kad parlamento nario neliečiamybė negali suponuoti apsaugos nuo ikiteisminio tyrimo tol, kol juo nėra siekiama nepagrįstai persekioti konkretaus nario. Ikiteisminis tyrimas gali turėti esminę reikšmę nustatant bylos faktus ir turi būti atliktas, kol byla yra visiškai nauja, o ne praėjus keleriems metams, kai konkretus asmuo netenka neliečiamybės.

3.9. Nacionalinėje teismų praktikoje teisėjo imuniteto klausimas svarstytas ne kartą, apkaltinamieji nuosprendžiai pagrįsti teisėjams, kurių imunitetas panaikintas, taikytomis procesinėmis prievartos priemonėmis (taip pat ir kratų bei kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindu surinktais duomenimis). Kratų atlikimas be Seimo ar Respublikos Prezidento leidimo nebuvo kvestionuojamas ir besąlygiškai pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

3.10. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso pažeidimą, nes pirmenybę teikė išteisintojo R. A. parodymams, jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste. R. A. veiksmų neteisėtumą patvirtino, be kratos metu rastų duomenų, ir liudytojų M. N., R. N. (R. N.), M. N. (M. N.) parodymai, M. N. telefono ekrano vaizdų su skambučiu ir pokalbių tarp M. N. bei R. A. bei šio siųsto M. N. elektroninio laiško turinio kopijos, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolas. Šie įrodymai aptarti paviršutiniškai. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai M. K. parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo. Prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų buvimas savaime nereiškia jų nepatikimumo.

3.11. Nors teismas konstatavo, kad nenustatyta veika – 600 Eur dydžio kyšio perdavimas, tačiau pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nebūtina užfiksuoti paties pinigų perdavimo fakto. Požymis – kyšio davimas – gali būti grindžiamas ir kitais tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai šį faktą patvirtinančiais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje kyšio davimo faktas patvirtintas tiesiogiai M. K. parodymais, netiesiogiai šią aplinkybę patvirtina liudytojų M. N. ir R. A. tarpusavio susirašinėjimas, taip pat nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų metu užfiksuotas paties išteisintojo prisipažinimas dėl jam grąžinto kyšio suradimo. Kyšio perdavimo aplinkybę patvirtina tolesni R. A. veiksmai. Be to, jo veiksmų kryptingumas, t. y. pinigų atsiėmimas, atsiėmimo būdas – operatyvus susisiekimas su pinigų buvimo vietoje esančiais asmenimis – ir neatidėliotinas atvykimas atsiimti tariamos siuntos, taip pat šios siuntos atgavimo faktą patvirtinantys R. A. veiksmai – teigiami atsakymai į M. K. klausimus – leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog išteisintasis ne tik atliko nusikalstamus veiksmus, bet ir suvokė jų pobūdį, tai patvirtina R. A. veiksmuose ir tiesioginės tyčios požymį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Jasaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 32 straipsnio, 20 straipsnio 4 dalies, 145, 146 straipsnių nuostatų laikymosi

5. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kratas, atliktas išteisintojo teisėjo R. A. name, bute ir automobilyje, bei jo asmens kratą pripažino neteisėtomis, o jų metu surinktus duomenis – neatitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijaus. Pasak prokuroro, šis teismas neteisingai konstatavo, kad kratos atlikimas prilyginamas teisėjo laisvės „kitokiam varžymui“, suabsoliutino teisėjui taikomą imunitetą, o teisėjui nustatytas nepriklausomumo garantijas aiškino kaip šio subjekto apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo priemones, nors tai prieštarauja teisėjo imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamojo proceso paskirties, baudžiamojo proceso proporcingumo ir efektyvumo principams.

6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadų dėl išteisintojo teisėjo R. A. name, bute ir automobilyje atliktos kratos bei jo asmens kratos teisėtumo ir jų metu surinktų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams nepadarė.

7. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 32 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad krata yra procesinė prievartos priemonė, kurią vykdant priverstinai ištiriama ir apieškoma patalpa, vietovė ar asmuo, todėl tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas neabejotinai suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Teisėjo R. A. asmens krata, taip pat krata, atlikta jo gyvenamojoje vietoje ir automobilyje, galėjo būti atliekama tik esant Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimui; atliekant kratą tokių sutikimų nebuvo, todėl pripažinti pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis atliktus procesinius veiksmus? kratas teisėjo R. A. atžvilgiu? teisėtais nėra jokio teisinio pagrindo. Visi duomenys, gauti 2017 m. liepos 19 d. atliktos kratos metu pas teisėją R. A., laikomi gautais neteisėtu būdu ir nepripažįstami įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas.

8. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra aktualus teisėjo imuniteto ribų, teisėjui taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą, – ikiteisminiame tyrime klausimas. Šiuo atveju reikia nuspręsti, ar minėtų procesinių prievartos priemonių teisėjui taikymas reiškia (ar nereiškia) kitokį jo laisvės varžymą Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų prasme.

9. Pagal BPK 32 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu arba kuris pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Kitos procesinės prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas.

10. Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Ši konstitucinė nuostata yra įgyvendinta Teismų įstatymo 47 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti) (1 dalis); draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (2 dalis).

11. Procesinės prievartos priemonės – tai įstatyme nustatytos priemonės, pasireiškiančios žmogaus teisių ir laisvių suvaržymu, kurias valstybės subjektai taiko, siekdami proceso tikslų. Žmogaus teisių ir laisvių varžymo būdo (prievartos) esmė – atimti galimybę žmogui visiškai ar iš dalies naudotis konkrečiomis savo teisėmis ir laisvėmis, siekiant užtikrinti netrukdomą baudžiamojo proceso eigą ir sudaryti prielaidas pasiekti baudžiamojo proceso tikslus.

12. Baudžiamojo proceso įstatyme procesinės prievartos priemonės skirstomos į kardomąsias priemones ir kitas procesines prievartos priemones. Šios priemonės skiriasi taikymo tikslais, proceso subjektais, kuriems jos gali būti taikomos, ir valstybės subjektų kompetencija, jas skiriant. Be trijų BPK 119 straipsnyje nustatytų kardomųjų priemonių tikslų (siekio užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, garantuoti netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms), taikant kitas procesines prievartos priemones, inter alia (be kita ko), siekiama surinkti reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenis.

13. BPK XII skyriuje reglamentuojama kitų procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir kratos bei asmens kratos, taikymo pagrindai ir tvarka. Pagal BPK 145 straipsnį, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Krata gali būti daroma ir siekiant surasti ieškomus asmenis, taip pat lavonus. Krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Nutartyje turi būti nurodyta, kokių iš šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų objektų bus ieškoma. Darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis, o darant kratą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje – tos įmonės, įstaigos ar organizacijos atstovas. Kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimą, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje. Prireikus kviestiniai gali būti kviečiami dalyvauti atliekant kratą ir kitais atvejais. Krata žemėje, miške, vandens telkiniuose gali būti daroma ir nedalyvaujant savininkui, nuomotojui ar valdytojui, tačiau šiems asmenims vėliau pranešama raštu apie darytą kratą. BPK 146 straipsnyje nustatyta, kad asmens krata daroma pagal tas pačias taisykles kaip ir buto, namo ar kitų patalpų krata. Asmens krata, dėl to nepriėmus atskiros nutarties, gali būti daroma: 1) sulaikant ar suimant; 2) kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad patalpoje ar kitoje vietoje, kur daromas poėmis ar krata, esantis asmuo slepia prie savęs daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Asmens kratą gali daryti tik tos pačios lyties asmuo. Darant asmens kratą, neprivalo dalyvauti BPK 145 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys.

14. BPK 149 straipsnyje reglamentuojama kratos darymo tvarka. Jame nustatyta, kad pareigūnas, pradėdamas kratą, privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl kratos ir vieną nutarties ar nutarimo dėl kratos nuorašą įteikti asmeniui, pas kurį daroma krata. Po to pareigūnas privalo pareikalauti atiduoti nutartyje ar nutarime nurodytus daiktus ar dokumentus arba nurodyti besislapstančio asmens buvimo vietą. Darydamas kratą, pareigūnas turi teisę atidaryti užrakintas patalpas ir talpyklas, jeigu atidaryti jas atsisakoma. Pareigūnas turi vengti nereikalingo užraktų, durų ir kitų daiktų gadinimo. Pareigūnas turi teisę uždrausti patalpoje ar vietoje, kur daroma krata, esantiems, taip pat į šią patalpą ar vietą ateinantiems asmenims išeiti iš jos, susižinoti tarpusavyje arba su kitais asmenimis iki kratos pabaigos. Patalpa ar vieta, kur daroma krata, gali būti pareigūnų apsupta. Daryti kratas nakties metu, išskyrus neatidėliotinus atvejus, draudžiama. Darantis kratą pareigūnas turi teisę paimti tik tuos daiktus ir dokumentus, kurie gali turėti reikšmės tyrimui. Daiktai ir dokumentai, kurių apyvarta įstatymų uždrausta, turi būti paimami neatsižvelgiant į jų ryšį su tyrimu. Visi paimtieji daiktai ir dokumentai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše (nurodoma jų kiekis, svoris, individualios žymės, susidėvėjimas). Paimti daiktai ir dokumentai kratos vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Darantis kratą pareigūnas privalo imtis priemonių, kad nebūtų paskelbtos gyvenančio toje patalpoje asmens ir kitų asmenų privataus gyvenimo aplinkybės, paaiškėjusios darant kratą. Kratos metu, kai nėra kviestinių, dalyvaujančių asmenų prašymu daromas garso ir vaizdo įrašas. Dėl kratos surašomas protokolas. Protokole turi būti nurodyti paimti daiktai ir dokumentai ir aprašyti pagrindiniai jų požymiai. Jei kratos metu jokie daiktai ir dokumentai nebuvo paimti, tai nurodoma protokole. Vienas kratos protokolo egzempliorius paliekamas asmeniui, pas kurį buvo daroma krata.

15. Sistemiškai aiškinant pirmiau nurodytus procesinių prievartos priemonių taikymo tikslus ir minėtų kratą ir asmens kratą reglamentuojančių BPK nuostatų turinį ir prasmę, matyti, kad tiek asmens krata, tiek krata iš esmės yra priverstinės, valstybės prievartos elementą turinčios, procesinės priemonės, kuriomis suvaržomos žmogaus teisės ir laisvės – pavyzdžiui, teisė į asmens neliečiamumą, būsto neliečiamumą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 21, 24 straipsniai). Nors šiomis procesinėmis prievartos priemonėmis pirmiausia yra siekiama surinkti reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenis, tačiau tokie šių procesinių prievartos priemonių taikymo ir jų atlikimo tvarkos aspektai (ypatumai), kaip: kratos metu prievarta galima patekti į patalpas ir talpyklas; patalpa ar vieta, kur daroma krata, gali būti pareigūnų apsupta; pareigūnas turi teisę uždrausti patalpoje ar vietoje, kur daroma krata, esantiems, taip pat į šią patalpą ar vietą ateinantiems asmenims išeiti iš jos, susižinoti tarpusavyje arba su kitais asmenimis iki kratos pabaigos; asmens krata, jei kratomasis priešinasi ar kliudo atlikti kratą, gali būti daroma prievarta; taip pat asmens kratos metu gali būti naudojamos techninės priemonės (rentgeno, kita speciali aparatūra ir technika ir pan.) ir pan., leidžia daryti išvadą, kad krata ir asmens krata yra suvaržoma (apribojama) asmens laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, o tai iš esmės reiškia tokio asmens laisvės varžymą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartyje nurodyta, kad leidžiama atlikti teisėjo R. A. asmens kratą, siekiant surasti ir paimti voką su dokumentais, mobiliojo ryšio telefono aparatus su atminties ir ryšio kortelėmis, buto ir automobilio raktus tik tuo atveju, jei jis atsisakytų atiduoti minėtus su savimi turimus daiktus.

16. BPK 145, 146, 149 straipsniuose nustatytos bendrosios procesinių prievartos priemonių – kratos ir asmens kratos taisyklės, tuo tarpu BPK 32 straipsnyje, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalyse reglamentuojamos specialiosios baudžiamojo proceso, tarp jų ir procesinių prievartos priemonių taikymo, sąlygos konkrečiam subjektų ratui, t. y. teisėjams. Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė: 1) jei yra gautas Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento, sutikimas arba 2) kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Formuojamoje teismų praktikoje kasacinės instancijos teismo išaiškinta, kad teisėjas pagal Teismų įstatymo nuostatas turi nepriklausomumo garantijas (teisėjo imunitetą), todėl būtina itin tiksliai laikytis Teismų įstatymo 47 straipsnyje bei Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjYtOTQyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-266-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-266-942/2015">2K-7-266-942/2015</a>).

17. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2017 m. liepos 19 d. atliekant kratas teisėjo R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens kratą, nei Seimo, nei Respublikos Prezidento sutikimo nebuvo, o duomenų, kad teisėjas R. A. būtų užtiktas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti), byloje nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atliktas kratas prieš teisėją R. A. pripažino neteisėtomis, o jų metu gautus duomenis? kaip neatitinkančius BPK įrodymams keliamų reikalavimų. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, pažymi, kad nagrinėjamu atveju tokie procesinės prievartos veiksmai prieš teisėją R. A., neturint kompetentingos institucijos leidimo, buvo atlikti pažeidžiant iš Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus.

18. Nagrinėjamu atveju kasatorius nepagrįstai teigia, jog teisėjui taikomas imunitetas nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti išimtinai siejamas su teisėjo veikla. Iš Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalies nuostatų turinio tokia išvada neišplaukia – teisėjo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, jo suėmimas ar kitų procesinių prievartos priemonių, susijusių su teisėjo laisvės varžymu, taikymo sąlygos siejamos su kompetentingos institucijos leidimo gavimu arba situacija, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Tai lemia teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo, įtvirtinto Konstitucijos 109 straipsnyje, kaip vieno iš esminių demokratinės teisinės valstybės ir būtinų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos pagrindų, turinys. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo doktrinoje ne kartą yra pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas, inter alia (be kita ko), įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Viena iš Konstitucijoje įtvirtintų teisėjo nepriklausomumo garantijų yra teisėjų imunitetas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas užtikrina teisingumą vykdančių teisėjų apsaugą tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos (Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas). Taigi, minėtomis Teismų įstatymo nuostatomis, priešingai nei teigia kasatorius, nėra įtvirtinamas absoliutus teisėjų imunitetas nuo baudžiamojo persekiojimo ir baudžiamosios atsakomybės; įstatymų leidėjas nustatė tik tam tikras sąlygas, kurių tiksliai laikantis teisėjas gali būti persekiojamas baudžiamąja tvarka. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam tikros neliečiamumo nuo baudžiamojo persekiojimo ir atsakomybės garantijos ir jų panaikinimo sąlygos įstatymais įtvirtintos ir kitiems nepriklausomą Lietuvos teisinę sistemą užtikrinantiems subjektams – prokurorams ir advokatams (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnis, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnis).

19. Kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, tai grindžiant tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo gynėjo skundas dėl kratų R. A. atžvilgiu teisėtumo buvo atmestas, kartu konstatuojant, kad kratos negalėjo būti atliekamos, yra deklaratyvus ir nesiejamas su BPK 369 straipsnyje nustatytais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, todėl paliktinas nenagrinėtas.

20. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, aiškindamas Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, teisingai konstatavo, jog teisėjui ikiteisminiame tyrime taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą būtinas kompetentingos institucijos sutikimas (išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką), kadangi tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog duomenys, gauti 2017 m. liepos 19 d. atliktos kratos metu pas teisėją R. A., laikomi gautais neteisėtu būdu ir nepripažįstami įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl esminių BPK pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

21. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė išteisintojo R. A. parodymams, jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, neteisingai liudytojo M. K. parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo; liudytojų M. N., R. N., M. N. parodymai, M. N. telefono ekrano vaizdų su skambučiu ir pokalbių tarp M. N. bei R. A. ir šio siųsto M. N. elektroninio laiško turinio kopijos, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolo duomenys nuosprendyje aptarti paviršutiniškai.

22. Nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme nurodyti klausimai. Kadangi nuosprendžiu išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjY0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-664/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-664/2012">2K-664/2012</a>, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016).

23. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

24. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMzUtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-135-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-135-648/2016">2K-P-135-648/2016</a>, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-976/2015">2K-319-976/2015</a>, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-976/2015">2K-319-976/2015</a>, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

25. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

26. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

27. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

28. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

29. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose, 331 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytų reikalavimų išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, įvertinti visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus ir išdėstyti teisinius argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

30. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė argumentų ir išvadų, paaiškinančių, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. A. išteisinimo yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas nuosprendyje iš esmės tik formaliai ir deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. A. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė, nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai R. A. kaltę pagal BK 227 straipsnio 2 dalį patvirtinančių įrodymų, kurie neabejotinai pagrįstų, jog R. A. tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjui M. K., pageidaudamas, kad M. K., vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, neteisėtai veiktų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje itin išsamiai aprašė ir išdėstė byloje esančius įrodymus – liudytojų M. K., M. N., G. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, liudytojo M. K. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Šiaulių valdybai pateiktą pareiškimą, STT Šiaulių valdybos 2017 m. birželio 23 d. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolo turinį, kaltinamojo R. A. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, tačiau išvadų dėl jų nepadarė ir neišdėstė jų vertinimo motyvų, nenurodė, kokias bylos aplinkybes minėti įrodymai patvirtina ar paneigia.

31. Minėta, kad įrodymai turi būti vertinami tiek atskirai, tiek lyginami tarpusavyje, taip pat susiejami į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų vertinimo reikalavimų, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nesilaikė.

32. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojo M. K. parodymai nenuoseklūs ir nevienodi, kad jo veiksmai ir parodymai apie tai, jog gavęs įmautę su dokumentais, tarp kurių buvo 600 Eur (kyšis), norėjo informuoti teisėsaugos pareigūnus, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tokio pareigūno nerado, yra nelogiški; kad M. K. iš savo telefono ne tik ištrynė pranešimus R. A., bet dėl jo (R. A.) neteisėtų veiksmų STT pareigūnams pareiškimą parašė praėjus beveik dviem savaitėms. Šis teismas, darydamas išvadą dėl liudytojo M. K. parodymų (ne)patikimumo, nepagrįstai pernelyg didelę ir išskirtinę reikšmę suteikė jo paaiškinimams apie jo veiksmus ir elgesį po byloje nagrinėjamo įvykio, nevertindamas jo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, susijusių su pačiu įvykiu, negretindamas ir nelygindamas jų su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, teismas visiškai neanalizavo liudytojo M. K. parodymų keitimo, jų netikslumo, neatitikimo tarpusavyje priežasčių, kaip ir jo (M. K.) (ne)suinteresuotumo apkalbėti R. A. ar (ir) bylos baigtimi. Tuo tarpu R. A. parodymams, tarp jų ir jo buvusios situacijos suvokimui ir vertinimui, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, teismas nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę, vertindamas juos visiškai atsietai ir jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbu palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinti faktus ir patikrinti tiek R. A. kaltinančių, tiek jį teisinančių įrodymų tikrumą.

33. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiais, kad tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, tačiau šios teorinės nuostatos nuosprendyje neįgyvendintos? iš teismo nuosprendžio taip ir liko neaišku, kokias faktines aplinkybes nustatė teismas, t. y. ar vis dėlto R. A. siūlė pinigus M. K., ar R. A. davė M. K. voką su pinigais, ar voką su pinigais M. K. grąžino R. A., ar R. A. šį voką pasiėmė ir pan., ar to nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens (ne)kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamos teismo išvados dėl asmens (ne)kaltumo.

34. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai pripažįstami teisėtais ir jų atlikimo metu gauti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdytos visos įstatyme nustatytos sąlygos ir tiksliai laikytasi kitų reikalavimų juos atliekant. Viena iš tokių sąlygų – tai ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas (motyvuota nutartis) (BPK 159 straipsnio 2 dalis). Kita sąlyga – nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų vykdymo teisėtumas, tai reiškia, jog atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus turi būti laikomasi įstatymų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatymas asmenims, atliekantiems nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje šiuo klausimu yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima, padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418/2010">2K-418/2010</a>, 2K-238-139/2015). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-511/2017">2K-149-511/2017</a>).

35. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje M. K. pokalbio telefonu, atlikto pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, gautus duomenis vertino kaip įrodymus, nors prieš tai teismas turėjo patikrinti nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo prieš R. A. teisėtumą ir jo metu gautų duomenų leistinumą (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), atkreipdamas dėmesį į tai, kad byloje nagrinėjamas 2017 m. birželio 4 d. įvykis, leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teismo buvo duotas 2017 m. birželio 22 d., o tokie veiksmai (pokalbis telefonu) įvyko 2017 m. birželio 23 d.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose, 331 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus dėl įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo. Tai pripažintina esminiais BPK nuostatų pažeidimais, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Eligijus Gladutis

Pranas Kuconis

Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis

Audronė Kartanienė