A. Š. pagal BK 194 str., 202 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-137-222/2020

Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00021-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.15.4;

2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistojo gynėjui advokatui Laimonui Judickui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. (A. Š.) ir jo gynėjo advokato Laimono Judicko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalis dėl A. Š. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 194 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį 400 MGL dydžio (15 064 Eur) bauda.

Konfiskuoti planšetinis kompiuteris „Huawei T1-821L“ ir nešiojamasis kompiuteris „Samsung NP –R40“, serijos Nr. ZQZO93EZ00021H.

Sunaikintos „Tele 2“ SIM ir „micro SD“ kortelės. Kita nuosprendžio dalis palikta galioti.

Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžiu A. Š. išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tiksliai nenustatytos datos, tačiau ne vėliau kaip nuo 2009 m. sausio 1 d., iki 2016 m. kovo 13 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai komercijos tikslais pašalino autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų jų teisėms apsaugoti naudojamas technines apsaugos priemones, naudodamas kompiuterinę įrangą su specialia programine įranga (cwdw, EMPCS, newcs, oscam48, oscamhd, oscam-vip, OSCam-ymod, wicardd ir pan.), kurios pagalba prisijungusiems palydovinės TV imtuvams, kurių kortelių modulio emuliavimo programinė įranga (wicardd-mipsel, wicard-sh4, MgCamd 1.35 ir pan.) įgalina iš TV imtuvų tam tikrais protokolais (newcamd, cs378x, camd3, cccam ir pan.) tos įrangos sąrankoje nustatytomis prisijungimo paskyromis jungtis prie serverių, suteikė prieigą prie bendrinamos (įdėtos į serverio kortelių modulį arba iš trečių šalių kaskadinamos) dekodavimo kortelės, kurioje dekoduojami mokamų palydovinės televizijos „HD NTV Plus“, „Tricolor TV“, „Viasat Balticum“, „Raduga TV“, „XTRA TV“, „Redlight TV+HD“ paketų kanalų turinio apsaugos raktai, tokiu būdu neteisėtai atkoduodamas palydovinės televizijos signalą kitų asmenų imtuvuose, neteisėtai tiksliai nenustatytam vartotojų skaičiui (2014 m. lapkričio 26 d. – 2016 m. kovo 9 d. sukurtose programos EMPCS klientų lentelėse nustatyta 687 vnt. unikalių klientų paskyrų; 2014 m. gruodžio 12 d. – 2016 m. kovo 1 d. sukurtose programos EMPCS klientų lentelėse nustatyta 150 vnt. unikalių klientų paskyrų) už piniginį atlygį – vartotojų vykdomus periodinius mokėjimus – suteikė galimybę matyti mokamos palydovinės televizijos „HD NTV Plus“, „Tricolor TV“, „Viasat Balticum“, „Raduga TV“, „XTRA TV“, „Redlight TV+HD“ programų paketus, vartotojams neįsigyjant šių paketų atkodavimo kortelių ir nesudarant sutarčių su šių mokamos palydovinės televizijos programų tiekėjais.

2. Be to, A. Š. išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą (pakartotinai apklausęs specialistus V. Vaitiekūną, D. K.) ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. Š. pagal BK 194 straipsnio 1 dalį, ir konstatavo, kad jis neteisėtai pašalino technines apsaugos priemones ir komercijos tikslais (už piniginį atlygį) laikė bei platino tam tikslui naudojamą programinę įrangą, jo veikoje yra BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodyti požymiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pašalino kaltinimo dalį dėl tikslo teikti mokamos palydovinės televizijos retransliavimo paslaugas ir vietoj žodžio „retransliavo“ įrašė patikslinančią aplinkybę – „suteikė galimybę matyti“, taip pat iš kaltinimo pašalino tai, kad A. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą (BK 194 straipsnio dispozicijoje nėra nuorodos į kitus teisės aktus, todėl ši norma nelaikytina blanketine). Be to, teismas nustatė, kad nusikalstama veika baigta 2016 m. kovo 13 d. (kratos pas A. Š. atlikimo laikas).

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas advokatas L. Judickas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį; jeigu toks prašymas nebūtų tenkintas, pakeisti šį nuosprendį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti švelnesnę bausmę (baudą). Kasatoriai nurodo, kad:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis), nes nepagrįstai sureikšmino specialistų paaiškinimus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

4.2. Byloje nėra duomenų apie autorių teisių ir gretutinių teisių subjektus, kurių teisės galimai buvo pažeistos, t. y. nenustatytas būtinasis BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymis – objektas. Asociacija LATGA 2013 m. rugpjūčio 21 d. rašte nurodė, kad neatstovauja televizijos programų transliuotojų teisėms. UAB „Su“, pateikusi pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, civilinio ieškinio nepareiškė ir neįrodinėjo savo teisių pažeidimo ar padarytos žalos. Bendrovė „AS“ ikiteisminio tyrimo metu pripažinta civiline ieškove, tačiau ieškinio byloje nepareiškė ir neįrodinėjo, kad patyrė kokią nors žalą dėl galimos veikos, kad buvo pažeisti teisėti jos interesai. Todėl, vadovaujantis BPK 110 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016), nebuvo pagrindo įtraukti bendrovės „AS “ kaip civilinės ieškovės.

4.3. Pagal BK 194 straipsnio 1 dalį nurodytos nusikalstamos veikos objektu galima pripažinti asmenis, kuriems buvo pašalintos bet kokios techninės apsaugos priemonės, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti. Tai reiškia, kad turi būti nustatytas konkretus techninės apsaugos priemonės pašalinimas. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, darydamas išvadas (nuosprendžio 6.1–6.11 punktai), kad A. Š. pašalino technines apsaugos priemones, kad turėjo specialią įrangą „card sharing“ veiklai, t. y. skirtą nelegaliam koduotų palydovinių TV kanalų atkodavimui, apeinant TV programų teisių valdytojų naudojamas kodavimo sistemas ar nuosavą serverį (duomenys neskelbtini), iš kurio būtų teikęs „card sharing“ paslaugas ar palydovinės televizijos atrakinimo raktus. Bylos duomenimis tokios aplinkybės nenustatytos, o teismas rėmėsi bendrovės „AS “ 2017 m. sausio 18 d. pažyma (1 t., b. l. 199) ir specialisto D. K. paaiškinimais.

4.4. Iš UAB „T“ (toliau – TTS) pateiktų raštų ir liudytojo S. P. parodymų nėra pagrindo spręsti, kad TTS A. Š. suteiktas failinis serveris galėjo būti pripažintas „card sharing“ serveriu ar būtų buvusios techninės galimybės užsiimti palydovinių televizijos kanalų retransliavimu, juolab atkodavimo raktų siuntimu. A. Š. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) yra jo domenas, įsigytas (pirktas) iš įmonės TTS, ir buvo skirtas klientų programiniam palaikymui, t. y. tam, kad būtų galima interneto ryšiu nuotoliniu būdu prisijungti prie televizijos imtuvų ir nuotoliniu būdu TV imtuvą sukonfigūruoti, pakeisti kanalus arba suremontuoti kompiuterį (tai daroma su Wl LOG programa). Serveris su pastoviu domeno adresu buvo reikalingas tam, kad internete būtų galima rasti jo parduotą palydovinės televizijos imtuvą, tačiau ne turint tikslą siųsti palydovinės televizijos atrakinimo raktus. Tokią kaltinančią aplinkybę paneigia faktas, jog palydovinės televizijos kortelių atkodavimo raktai (skaičių ar kitų simbolių seka) gyvuoja nuo 1 iki 10 sekundžių, todėl sutinkant su V. Vaitiekūno pateikta specialisto išvada (atsakant į 8 klausimą), jog IP adreso paieška kartojasi kas 120 sekundžių, susidarytų situacija, kai tariamą palydovinės kortelės atkodavimo raktą imtuvas gautų pavėluotai ir dėl to nerodytų koduoto palydovo vaizdo. Be to, ekspertas V. Vaitiekūnas nenurodė duomenų apie palydovinės televizijos kortelių apsaugos kodus ir jų galiojimo trukmę ir teigė tokių žinių neturintis. Serveryje su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) buvo saugoma informacija apie UAB „Sa“ klientus, ši informacija buvo kaupiama EMPCS buhalterinės apskaitos programoje, o ekspertas V. Vaitiekūnas sutiko, kad serveris su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) atitiko duomenų talpyklą. Iš skundžiamo nuosprendžio 6.4 ir 6.6 punktuose išdėstytų aplinkybių negalima daryti neabejotinos ir pagrįstos išvados, kad būtent iš serverio su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) buvo siunčiami dekodavimo raktai, skirti mokamos palydovinės televizijos signalams nelegaliai dekoduoti. Nuosprendyje nurodyti duomenys apie prisijungimus, IP adresus ir prisijungimus prie serverio su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) sutampa su A. Š. paaiškinimais dėl serverio naudojimo turint tikslą nuotoliniu būdu jungtis prie TV imtuvų dėl problemų šalinimo (palaikymo paslaugų teikimo). Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar TTS A. Š. suteiktas failinis serveris su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini) turėjo techninius duomenis ir parametrus, kad iš jo būtų galima vykdyti tariamą „card sharing“ serverio veiklą (liudytojas S. P. paneigė versiją, jog iš TTS išnuomotas failinis serveris galėtų būti pripažintas „card sharing“ serveriu ar būtų buvusios techninės galimybės užsiimti palydovinių televizijos kanalų retransliavimu, juolab atkodavimo raktų siuntimu).

4.5. Skundžiamo nuosprendžio 6.9 punkto išvados, kad A. Š. tinklalapyje http:// (duomenys neskelbtini) paskelbė informaciją apie siūlomą įrangą, skirtą nelegaliam koduotų palydovinių TV kanalų atkodavimui, taip pat nepagrįstos, abejonės ir neaiškumai nebuvo aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. A. Š. paneigė, kad minėtame tinklalapyje yra jo pateiktas skelbimas ir informacija apie įrangą, skirtą nelegaliam koduotų palydovinių TV kanalų atkodavimui, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Skelbimą galėjo įdėti bet kas, taip pat ir UAB „Su“, o apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad skelbimas įdėtas ne A. Š. naudotame serveryje (su išoriniu adresu (duomenys neskelbtini)).

4.6. Kaltinimas grindžiamas bendrovės „AS“ 2017 m. sausio 18 d. pažymoje pateiktu abstrakčiu „card sharing“ reiškinio apibūdinimu ir teiginiais, tačiau nevertinti A. Š. paaiškinimai, kad mokamą palydovinę televiziją galima matyti per: 1) palydovinės televizijos imtuvą, kuriame jau integruotas modulis ir nereikalinga papildoma kortelė; 2) imtuvą su palydovinės televizijos tiekėjų kortele; 3) internetu, kai palydovinės televizijos imtuvas jungiamas prie interneto ryšio ir palydovinės televizijos tiekėjų interneto svetainėse sukuriama vartotojo paskyra. Be to, A. Š. paaiškino, kad asmenis, norėjusius matyti mokamos televizijos paketus, informuodavo, jog jie yra mokami, ir šie patys turėdavo susimokėti įsigydami korteles arba per „billing“ paslaugą. Dauguma asmenų nemokėdavo sumokėti už mokamas palydovinės televizijos paslaugas į Rusiją, Baltarusiją ar Ukrainą, todėl sumokėdavo į A. Š. banko sąskaitą, po to šis gautus pinigus pervesdavo įmonėms, teikiančioms palydovinės televizijos programų paketus. Teismas nevertino bylos duomenų apie A. Š. atliktus periodinius mokėjimus bendrovei „SIA Venta“ (7 t., b. l. 6–7), kuri oficialiai teikė palydovinės televizijos paslaugas internetu.

4.7. Gynyba pateikė iš interneto svetainės www.skelbiu.lt iš esmės analogiškus skelbimus apie palydovinės televizijos kanalų prijungimą interneto ryšiu prie televizijos imtuvų (t. y. juose nurodoma, kad parduodama kabelinės televizijos įranga, atliekamas jos palaikymas, programinės įrangos atnaujinimas ir pan.). Pasak UAB „Su“, A. Š. prekiavo neoficialia palydovinės televizijos įranga, tačiau byloje nustatyta, kad tiek A. Š. (UAB,,Sa“), tiek UAB „Su“ prekiavo UAB „Yolta Lietuva“ (oficiali bendrovės „AS“ atstovė) tiekiamais palydoviniais imtuvais ir palydovinės televizijos įranga. Taigi nenustatyta, kad A. Š. parduodamų palydovinės televizijos imtuvų (tiunerių) prekyba būtų neteisėta ar kad imtuvai būtų negalimi naudoti. Kaltinimuose nurodytą programinę įrangą (cwdw, EMPCS, newcs, oscam48, oscamhd, oscam-vip, OSCam-ymod, wicardd), t. y. oficialias programas iš tiekėjų, galima atsisiųsti be jokių apribojimų internetu.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas A. Š. parodymus atmetė ir vadovavosi eksperto V. Vaitiekūno paaiškinimais, kad,,tiunerių programinės įrangos pakeitimą atrado „piratai“, išmanantys skaitmeninio televizijos signalo perdavimo ir kodavimo technologijas ir sugebantys vietoj bazinės, imtuve buvusios įrangos įrašyti kitą programinę įrangą tam, kad imtuvas būtų valdomas. Naujai įrašyta programinė įranga atjungia standartinę apsaugos sistemą ir, pašalinus technines apsaugos priemones, aktyvuoja programą, kuri mėgdžioja legalią. Tačiau tokie eksperto V. Vaitiekūno teiginiai nepagrįsti, juolab jis yra informacinių technologijų specialistas ir pats pripažino, kad apie „card sharing“ reiškinį specialių žinių neturi, todėl išvadą grindė išanalizavęs internete, „Google“ informacinėje sistemoje pateiktus duomenis. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų iš palydovinės televizijos imtuvų (tiunerių) gamintojų apie naudojamos programinės įrangos pakeitimus, konfigūravimus ar kt.; Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialistui nebuvo suformuluoti klausimai, ar palydovinės televizijos imtuvų (tiunerių) gamintojai draudžia konfigūruoti ar keisti imtuve įdiegtą gamintojo programinę įrangą, taip pat nėra duomenų, kad TV imtuvų (tiunerių) gamintojai draustų juos konfigūruoti ar keisti programinę įrangą. Taigi, nors V. Vaitiekūnas įrašytas į LTEC teismo ekspertų sąrašą kaip informacinių technologijų specialistas, tačiau pateiktos išvados dėl TV imtuvų (tiunerių) gamintojų (ne)draudimo dėl imtuvų konfigūravimo ar programų keitimo yra subjektyvios, abejotinos ir nepagrįstos. Be to, teisme ekspertas V. Vaitiekūnas patvirtino, kad buvo galimybė prisijungti prie serverio (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo prisijungta. Atsakydamas į klausimą dėl kompiuterio „Samsung NP40“ naudojimo, ekspertas nurodė, kad buvo tik bandoma aktyvuoti serverinę programą, tačiau tai nepavyko.

4.9. Taigi, byloje nesurinkta neabejotinų ir neginčijamų įrodymų, kad A. Š. turėjo technines priemones, įrangą, skirtą nelegaliam koduotų palydovinių televizijos kanalų atkodavimui, apeinant televizijos programų teisių valdytojų naudojamas kodavimo sistemas („card sharing“) ar nuosavą serverį, iš kurio būtų teikęs „card sharing“ paslaugas ar palydovinės televizijos atrakinimo raktus.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie neteisėtą techninių apsaugos priemonių pašalinimą, nes rėmėsi abstrakčiu A. Š. bei nenustatytų asmenų „Skype“ susirašinėjimu, tačiau byloje nėra konkrečių įrodymų apie A. Š. naudotą „card sharing“ serverį ir specialią įrangą, skirtą mokamų palydovinės televizijos kanalų kortelių ID ir jų kodams klonuoti (dubliuoti).

4.11. UAB „TV3“ technikos direktoriaus D. K. 2016 m. liepos 18 d. išvada (1 t., b. I. 140–197) nepatikima, nebuvo pagrindo jos pripažinti tinkamu įrodymu ir vertinti kaip specialisto išvados (BPK 90 straipsnis), nes bendrovė „AS“ nepagrįstai įtraukta kaip civilinė ieškovė, todėl negali būti pripažinta teisėta proceso dalyve. Be to, bendrovė „AS “ buvo suinteresuota, kad iš rinkos būtų šalinami asmenys, kurie galimai neteisėtais būdais platina bendrovės „AS“ siūlomus mokamos televizijos paketus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ši įmonė būtų įrodinėjusi konkretų teisių (techninės apsaugos priemonės) pažeidimą.

4.12. Pažeistos BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatos, įtvirtinančios non bis in idem (dvigubo baudimo negalimumo) principą. A. Š. galima veika buvo tiriama ir vertinama administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 15310 straipsnį (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 475 straipsnio 1 dalis) ir priimtas galutinis procesinis sprendimas. Todėl nebuvo pagrindo tų pačių faktinių aplinkybių pakartotinai tirti ir vertinti taikant baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad 2015 m. lapkričio 4 d. administracinėje byloje Nr. 49NT-42386058-15 buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, A. Š. veiksmuose nesant ATPK 15310 straipsnio požymių. Duomenys apie administracinę teiseną buvo pateikti ir pridėti prie bylos prieš pat baigiamąsias kalbas, todėl baudžiamasis persekiojimas tapo negalimas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, nes nusprendė, kad A. Š. veiksmų nėra pagrindo vertinti pagal administracinės teisės normas dėl to, jog nustatytas komercijos tikslas. Tačiau tokia išvada nepagrįsta, nes ATPK 15310 straipsnio 1 dalies (ANK 475 straipsnio 1 dalies) dispozicijoje vienas iš veiką kvalifikuojančių požymių yra komercijos tikslas.

4.13. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma už pavojingą veiką ir turi būti suvokiama kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369/2009, 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-677/2012). Šioje byloje nepareikšti civiliniai ieškiniai, nėra duomenų apie autorių ar gretutinių teisių subjektams padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. Š. pagal BK 194 straipsnio 1 dalį, nusprendė, kad A. Š. transliuojamų sąlygine prieiga apsaugotų programų techninių apsaugos priemonių nepašalino, o tik asmenims, kurie jam už paslaugą mokėjo, suteikė galimybę neteisėtai gauti prieigą prie apsaugotų programų. Tokie veiksmai užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal veikos padarymo metu galiojusio ATPK 15310 straipsnio 1 dalį (laikymas ir naudojimas komerciniais tikslais programinės įrangos, suteikiančios galimybę neteisėtai gauti prieigą prie už mokestį teikiamų apsaugotų paslaugų). Apeliacinės instancijos teismui padarius nepagrįstą išvadą, kad A. Š. pašalino palydovinės televizijos transliuotojų naudojamas technines apsaugos priemones, tai turėjo reikšmės vertinant administracinės ar baudžiamosios teisės taikymą. Pagal faktines aplinkybes A. Š. veiksmai dėl galimos mokamos palydovinės televizijos suteikimo turėtų būti vertinami pagal administracinės teisės normas.

4.14. Skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas nevertino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, atsižvelgiant į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir tai, kad A. Š. nuo pat tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Pagal teismų praktiką, pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-44-699/2015). A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo, bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis ir teikė nuoseklius parodymus dėl jo vykdytos veiklos, reiškiamų įtarimų. Pavyzdžiui, A. Š. parodė, kad jo vadovaujama UAB „Sa“ prekiavo palydovinės televizijos įranga, ją montuodavo, o veikdamas kaip fizinis asmuo buvo įdėjęs skelbimą į internetą dėl televizijos paketų instaliavimo ir jame nurodė savo el. pašto adresą. Ikiteisminio tyrimo veiksmai vykdyti net apie penkerius metus, iš jų apie trejus metus buvo tik renkama informacija apie A. Š., jo artimuosius. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas trunka jau daugiau nei septynerius metus. Nors A. Š. išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tačiau jis sutiko ir neginčijo Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 29 d. specialisto išvados ir jos pagrindu apskaičiuotų bei taikytų mokestinių nepriemokų, baudų, jis iki šiol vykdo atitinkamus mokėjimus. A. Š. ūkine veikla užsiėmė (duomenys neskelbtini), todėl kalbos apie vykdomus prieš jį teisėsaugos veiksmus greitai pasklido, UAB „Sa“ nutraukė veiklą dėl bankroto, o A. Š. pradėtas vertinti kaip nepatikimas asmuo (nusikaltėlis). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad baudos dydis parinktas neįvertinus BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl tokio dydžio (15 064 Eur) bauda prieštarauja teisingumo principui.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato L. Judicko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 194 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasacinis skundas paduotas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 194 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodyto požymio – autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų, besinaudojančių savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti techninėmis apsaugos priemonėmis, kurių neteisėtą pašalinimą inkriminavo A. Š., o byloje ir nėra duomenų apie tokių subjektų teisių pažeidimą bei jiems padarytą žalą. Be to, kasatorių manymu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas įrodymus vertino netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl nepagrįstai (remdamasis prielaidomis) nustatė, kad A. Š., naudodamas specialią įrangą, pašalino technines apsaugos priemones ir taip neteisėtai sudarė galimybę matyti vartotojams mokamos palydovinės televizijos programų paketus (6 programų tiekėjų), vartotojams su šiais nesudarius sutarčių. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad pažeistos BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatos, draudžiančios bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

7. BK 194 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už dvi alternatyvias nusikalstamas veikas: neteisėtą pašalinimą bet kokių techninių apsaugos priemonių, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti, arba komerciniais tikslais gaminimą, importavimą, eksportavimą, laikymą, gabenimą ar platinimą galimybę pašalinti tas technines apsaugos priemones suteikiančių prietaisų (dekoderių, dekodavimo kortelių ar kitokių prietaisų) arba programinės įrangos, slaptažodžių, kodų ar kitokių panašių duomenų. Šių nusikaltimų objektas – intelektinės nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su autorių teisių ar gretutinių teisių įgyvendinimu ir apsauga. Pirmojo nusikaltimo dalykas yra techninės apsaugos priemonės, kuriomis sudaromos techninės kliūtys neteisėtai pasinaudoti autorių teisių ar gretutinių teisių objektų neturtinėmis bei turtinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą bei apsaugą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau – ATGT įstatymas), kurio 2 straipsnyje, be kita ko, apibrėžtos sąvokos: gretutinių teisių objektas – tai tiek tiesioginis (gyvas atlikimas), tiek į garso ar audiovizualinę laikmeną įrašytas kūrinio atlikimas, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas, transliuojančiosios organizacijos radijo ir (ar) televizijos transliacija; gretutinių teisių subjektas – atlikėjas, fonogramos gamintojas, transliuojančioji organizacija, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojas, kitas fizinis arba juridinis asmuo, šio įstatymo nustatytais atvejais turintis išimtines gretutines teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės gretutinės teisės (gretutinių teisių perėmėjas). ATGT įstatyme transliuojančioji organizacija apibrėžta kaip juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla yra radijo ir (ar) televizijos programų rengimas ir transliacija, taip pat kabelinės retransliacijos operatorius, rengiantis ir transliuojantis savo laidas ir programas.

8. Taigi, sprendžiant atsakomybės pagal BK 194 straipsnio 1 dalį (neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimas) klausimą, būtina išsiaiškinti ir nustatyti faktines aplinkybes, atskleidžiančias subjektų, kurių teisės pažeidžiamos, veiklos esmę, iš atitinkamos teisėtos veiklos išplaukiančių įstatymo ginamų teisių turinį, atsižvelgiant ir į pirmiau minėtas ATGT įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai šių aplinkybių nesiaiškino ir nenustatinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo A. Š. pripažino kaltu padarius BK 194 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, be kita ko, konstatavo, kad šis neteisėtai komercijos tikslais (už piniginį atlygį) pašalino autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų teisėms apsaugoti naudojamas technines apsaugos priemones, specialios įrangos pagalba (ją panaudojęs) prisijungusiems TV imtuvams suteikė prieigą prie palydovinės televizijos („HD NTV Plus“, „Tricolor TV“, „Viasat Balticum“, „Raduga TV“, „XTRA TV“, „Redlight TV+HD“) programų paketų bei suteikė galimybę matyti išvardytų TV programų paketus. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nemažai dėmesio skyrė faktinių aplinkybių – techninių apsaugos priemonių neteisėto pašalinimo – išsiaiškinimui (atliko papildomą įrodymų tyrimą, analizavo bei vertino atitinkamus faktus liečiančius bylos įrodymus), tačiau visiškai nepasisakė (nenustatė) dėl pirmiau nurodytų šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių apie autorių teisių ar gretutinių teisių subjektus (kaip minėta, to nepadarė ir pirmosios instancijos teismas), o tai yra būtina darant išvadas dėl BK 194 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių (ne)buvimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, reikalaujančių išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

9. Atsakant į kasacinio skundo argumentus, susijusius su BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimu (non bis in idem principo pažeidimas), atkreiptinas dėmesys į tai, kad Visagino policijos komisariato 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimu (kuris paminėtas kasaciniame skunde) A. Š. nutraukta teisena pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, kuriai reikalinga licencija, neturint licencijos), nesant šio administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) įvykio ir sudėties, tačiau nutarime nurodant, kad gali būti ATPK 15310 straipsnyje nustatyto teisės pažeidimo požymių (dekoderių, kitų dekoduojančių įrenginių ar programinės įrangos, kurie suteiktų galimybę neteisėtai gauti prieigą prie apsaugotųjų paslaugų, paprastai teikiamų už mokestį, gaminimas, laikymas, naudojimas, importavimas, eksportavimas, pardavimas, nuoma ar kitoks perleidimas, pakeitimas, instaliavimas arba prižiūrėjimas komerciniais tikslais, taip pat šios įrangos reklamavimas) (atitinkamai ANK 475 straipsnio 1 dalyje – dekoderių, kitų dekoduojančių įrenginių ar programinės įrangos, kurie suteiktų galimybę neteisėtai gauti prieigą prie apsaugotųjų paslaugų, paprastai teikiamų už mokestį, gaminimas, laikymas, naudojimas, importavimas, eksportavimas, pardavimas, nuoma ar kitoks perleidimas, pakeitimas, įdiegimas arba priežiūra komerciniais tikslais, šių įrenginių ir įrangos reklamavimas). Teisėjų kolegija, iš esmės nenagrinėdama klausimo dėl BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, kiek tai susiję su administracinėje teisenoje ir baudžiamojoje byloje (ikiteisminiame tyrime) priimtais procesiniais sprendimais, nes neturi teisės nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis), pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, privalo išanalizuoti tiek priimtus procesinius sprendimus, tiek konkrečių veikų, dėl kurių jie priimti, aplinkybes ir padaryti motyvuotas teisines išvadas dėl A. Š. (ne)taikytinos atsakomybės, kartu atsižvelgdamas į BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatą (niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą), kiek tai aktualu pagal byloje nustatytas aplinkybes.

10. Be to, atkreiptinas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio struktūros ir turinio trūkumus. Antai nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstyta, kuo A. Š. buvo kaltinamas, o ne už ką jis pagal BK 194 straipsnio 1 dalį šiuo nuosprendžiu yra nuteistas; ši dalis išdėstyta nuosprendžio 13 punkte, po įrodymų vertinimo dalies, t. y. ne tuo eiliškumu, kuris nustatytas BPK normose, reglamentuojančiose nuosprendžio surašymą (BPK 302–305, 307 straipsniai). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendrieji reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. aprašoma nustatyta nusikalstama veika, už kurios padarymą kaltinamasis nuosprendžiu yra nuteisiamas, o ne kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota teismui, esmė. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju minėtų trūkumų nelaikydama esminiais BPK pažeidimais, vis dėlto pažymi, kad tokių trūkumų, menkinančių nuosprendžio aiškumą bei tikslumą, neturėtų būti.

11. Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė