Baudžiamoji byla Nr. 2K-184-895/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26956-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.8.9.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
nuteistajam T. B.,
nuteistojo gynėjui advokatui U. Č.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. gynėjo advokato U. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu T. B. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos bei civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo P. U. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Nukentėjusiojo P. U. prašymas dėl išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti paliktas nenagrinėtas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. T. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams įpareigojant per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Iš T. B. priteista: P. U. – 177,82 Eur turtinei žalai, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 400 Eur advokato paslaugoms apmokėti, o Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 327,58 Eur žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu T. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 30 d. apie 14.30 val. namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), aštunto aukšto koridoriuje žodinio konflikto metu dešiniu kumščiu iš nugaros pusės sudavė vieną kartą P. U. į dešinį skruostą ir, jam pargriuvus priekine kūno dalimi ant grindų, tęsdamas savo veiksmus, paėmė už jo dešinės rankos, ją ištiesė, prispaudė su dešine pėda ir kaire koja spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinės pusės šonkaulius bei ne mažiau kaip vieną kartą sudavė (iš viršaus žemyn) kaire pėda į nugaros viršaus vidurinę dalį (tarpumentę), padarydamas dešinio žastikaulio viršutinio trečdalio lūžį su poodine kraujosruva žaste, dešinės pusės III–VI šonkaulių lūžius su kraujosruvomis krūtinės dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas dešiniame žande, nugaroje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinėje plaštakoje, taip nukentėjusiajam P. U. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmęs naują – apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl T. B. kaltės padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, dėl to nepagrįstai pripažino jį nekaltu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nepagrįstai didesnį dėmesį suteikė išteisintojo T. B. parodymams, tuo tarpu nukentėjusiojo P. U., liudytojos V. U. parodymus, kitus duomenis sumenkino, vertino atskirai nuo kitų įrodymų, tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymų visuma iš esmės patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad 2018 m. gegužės 30 d. jį sužalojo T. B.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo T. B. gynėjas advokatas U. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 10 dalies bei 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai, t. y. byloje nesant patikimų įrodymų ir nenustačius T. B. veikoje jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, konstatavo, kad T. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad T. B. veikoje nėra privalomų jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, nes jo tyčia nebuvo nukreipta į pasekmių sukėlimą. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, nes pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, nevertino įrodymų visumos. Nukentėjusiojo P. U. ir liudytojos V. U. parodymus teismas vertino kaip patikimesnius nei kaltinamojo T. B. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nukentėjusiojo P. U. parodymai viso tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, juos paneigia kiti bylos duomenys, o kaltinamojo T. B. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, jų nepaneigia kiti bylos duomenys (išskyrus nukentėjusiojo parodymus). Apeliacinės instancijos teismas didesnę įrodomąją galią teikė kaltinimą tariamai patvirtinantiems įrodymams, nors šie tiesiogiai neįrodo kaltinamojo kaltės, o kaltinamojo kaltę paneigiančius įrodymus nepagrįstai atmetė.
3.2. Pirmosios instancijos teismas nesuteikė didesnio dėmesio kaltinamojo T. B. parodymams ir nesumenkino kitų bylos duomenų, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. T. B. parodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų ir atsižvelgdamas į teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas bandė aiškintis nukentėjusiojo parodymų neatitikimus teisiamojo posėdžio metu papildomai apklausdamas nukentėjusįjį ir jam užduodamas patikslinančius klausimus, tačiau prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose pašalinti nepavyko, nes nukentėjusysis konkrečių atsakymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, nuosprendį grindė įrodymų viseto analize, ne tik atlikęs išsamią kiekvieno įrodymo analizę atskirai, bet ir vertindamas visų įrodymų sąsajumą tarpusavyje.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvestionavo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusysis turėjo akivaizdžių sunkumų dėl alkoholio ir dėl to galėjo neteisingai suvokti ir įvertinti ne tik kaltinamojo veiksmus, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes. Iš medicinos įstaigų gauti dokumentai patvirtina, kad nukentėjusysis P. U. turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo ir dėl to buvo gydytas medicinos įstaigose. Šias aplinkybes vertindamas kartu su kitais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiojo parodymai nėra tiek patikimi, kad jais būtų galima remtis sprendžiant kaltinamojo T. B. kaltės klausimą.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pažymą Nr. KG-1343 ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pažymą Nr. PS-301 įvertino kaip mažiau patikimus įrodymus nei nukentėjusiojo P. U. ligos istorijos duomenis ir jo paties paaiškinimus, kad ne jis, o jo žmonos motina gydėsi psichiatrijos ligoninėje, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes aukštesnę įrodomąją galią suteikė nukentėjusiojo, kuris turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, parodymams, o medicinos įstaigų pateiktus dokumentus laikė nepatikimesniais įrodymais ir nurodė, kad jais tik buvo dirbtinai sukeltos abejonės nukentėjusiojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir liudytojo V. G. parodymus, konstatuodamas, kad šio liudytojo parodymai nėra informatyvūs. Apeliacinio teismo atliktas neteisingas, t. y. ir nevienodais vertinimo kriterijais grindžiamas, ir selektyvus, įrodymų vertinimas iškreipė šių įrodymų esmę ir suteikė jiems kitokią įrodomąją reikšmę, o tai sutrukdė tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.
3.5. Prokuroras neteikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad nepavyko pašalinti pirmosios instancijos teismo nustatytų prieštaravimų, neleidusių teismui priimti apkaltinamojo nuosprendžio.
3.6. Byloje surinktų įrodymų nepakanka, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiajam P. U. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus galėjo sukelti T. B.. Specialisto išvada ir teisme apklaustos specialistės R. G. parodymai patvirtina, kad P. U. konstatuoti sužalojimai negalėjo atsirasti jam pargriuvus, todėl akivaizdu, kad T. B. atlikta veika (nukentėjusiojo apsukimas) negalėjo sukelti baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių (nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad surinktų duomenų (įrodymų) nepakanka T. B. kaltei pagrįsti, ir dėl to jį išteisino.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo T. B. gynėjo advokato U. Č. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
5. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
7. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.
9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu T. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
10. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu panaikinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį, T. B. nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
11. Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
12. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nukentėjusiojo P. U. apeliacinį skundą, atliko tik dalinį įrodymų tyrimą, jo metu paskelbė įrašus iš nukentėjusiojo P. U. gydymo istorijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po atlikto dalinio įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymų nesurinko (priimtos apkaltinamojo nuosprendžio išvados pagrįstos tais pačiais įrodymais, kuriais pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis), tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingas išvadas dėl T. B. kaltumo.
13. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus, kad įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
14. Kolegija konstatuoja, kad iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje kruopščiai analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, konstatavo, kad ne visi byloje esantys įrodymai yra patikimi ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
15. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį, neatliko išsamios įrodymų analizės, nepasisakė dėl konkrečių įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, iškraipė kai kurių įrodymų prasmę, pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė nukentėjusiojo P. U. ir liudytojos V. U. parodymams, nekreipdamas dėmesio į byloje surinktų įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismas vienu iš pagrindinių T. B. kaltės įrodymų laikė nukentėjusiojo P. U. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir šiuos parodymus, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažino nuosekliais, nors nuosprendyje ir konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai dėl kai kurių detalių nesutapo.
16. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs nukentėjusiojo parodymų turinį, svarbiausią reikšmę turinčios aplinkybės dėl smurto pavartojimo prieš jį nukentėjusiojo buvo dėstomos skirtingai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo parodymai apklausų metu nebuvo tapatūs apie panaudoto smurto prieš jį aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas nukentėjusįjį teisiamojo posėdžio metu, bandė pašalinti nukentėjusiojo parodymų neatitikimus užduodamas jam konkrečius klausimus, kurios jo nurodytos aplinkybės vis dėlto yra teisingiausios, tačiau nukentėjusysis jokių konkrečių atsakymų į užduotus klausimus teismui nepateikė ir teigė, kad visi jo parodymai yra teisingi. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui nepavykus pašalinti abejonių nukentėjusiojo parodymuose dėl prieš jį pavartoto smurto, teismas turėjo pakankamą pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymais.
17. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio (2018 m. gegužės 30 d.), kai tariamai buvo sumuštas T. B., nesikreipė į medikus, nekvietė policijos, o tik praėjus kiek daugiau nei pusantros paros, t. y. 2018 m. birželio 1 d., kreipėsi į medikus, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra patikimų duomenų, kur tą dieną praleido nukentėjusysis, ir lieka nepašalintos abejonės, jog P. U. galėjo jam nustatytus sužalojimus patirti kitomis nei jo nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo abejones dėl minėto įvykio aplinkybių sustiprino tai, kad nukentėjusysis ir jo sutuoktinė liudytoja V. U. bandė teismą įtikinti, jog kreipėsi į medikus kitą dieną po įvykio, o ne praėjus kiek daugiau nei pusantros paros po įvykio. Pirmosios instancijos teismui išsiaiškinus, kad medikai vis dėlto buvo iškviesti ne kitos dienos rytą po įvykio, o tik po pusantros paros, nukentėjusiojo sutuoktinė teisme tvirtino, kad tokiu atveju jos sutuoktinis visą kitą dieną po įvykio praleido namuose, gulėjo lovoje ir niekur nebuvo išėjęs, nors pati visą dieną nebuvo namuose, nes dirbo, ir tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės liudytojos V. U. parodymus vertinti pakankamai atsargiai, nesant aiškumo, kur kitą dieną po įvykio buvo nukentėjusysis.
18. Pirmosios instancijos teismo abejones dėl nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės liudytojos V. U. parodymų patikimumo pagrįstai sustiprino ir paaiškėjusios aplinkybės dėl nukentėjusiojo P. U. sveikatos būklės – psichozinės būsenos dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo, be to, T. B. ir V. G. teisme tvirtinant, kad nukentėjusysis P. U. įvykio metu buvo neblaivus. Pirmosios instancijos teisme kilus pagrįstoms abejonėms dėl nukentėjusiojo adekvatumo ir išsireikalavus duomenis iš medicinos įstaigų (VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro) paaiškėjo, kad nukentėjusysis P. U. 2005 m. gydytas nuo psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, kurių metu vyravo kliedesiai, o nuo 2018 m. birželio 2 d. iki birželio 6 d. dėl alkoholio vartojimo gydytas nuo psichikos ir elgesio sutrikimų esant sudėtingesnės formos abstinencijos būklei su komplikacijomis, kai išsivysto delyras ir asmuo tampa neadekvatus, jam sudėtinga įvertinti aplinką. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad P. U. įvykio metu turėjo akivaizdžių sunkumų dėl alkoholio vartojimo, buvo ištiktas psichozinės būsenos. Nors P. U. ir jo sutuoktinė stengėsi nuslėpti, kad P. U. turėjo sveikatos sutrikimų dėl alkoholio vartojimo ir buvo gydytas, bei kategoriškai neigė įvykio metu P. U. buvus neblaivų, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisingai konstatavo, kad negalima paneigti, jog nukentėjusysis įvykio metu galėjo klaidingai įvertinti situaciją, ypač būdamas psichozinės arba arti psichozinės būsenos, kuri ištinka ilgą laiką vartojant alkoholį.
19. Teismui nepavyko paneigti kaltinamojo T. B. versijos, kad jis prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo ir jam jokių sužalojimų nepadarė (kaip jis teigė, nukentėjusiajam atsistojus tarpdury ant slenksčio ir T. B. negalint uždaryti buto durų, jis suėmė nukentėjusįjį P. U. už pečių ir apsuko išėjimo kryptimi, po to šis krūptelėjo, žengė žingsnį ir griuvo visu kūnu ant pilvo), o nukentėjusysis P. U. per pusantros paros nuo įvykio iki kreipimosi į medikus galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, kruopščiai išnagrinėjęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2018 rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. G 1869/2018 (01) ir teisiamajame posėdyje išklausęs apklausiamos specialistės R. G. paaiškinimų, kad nors P. U. nustatyti sužalojimai ir nėra būdingi griuvimui, tačiau žastikaulio bei šonkaulių lūžiai gali kilti, jei griūdamas asmuo atsitrenktų į kažką aštresnio, padarė teisingą išvadą, kad, atsižvelgiant į nukentėjusiojo būseną nuo įvykio iki medikų iškvietimo, tokios galimybės buvimas nepaneigtas, be to, apklausiama liudytoja V. U. nurodė, kad išgirdusi trenksmą ji pagalvojo, jog dėl sukilusio kraujospūdžio jos vyras galėjo pargriūti.
20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio analizė rodo, jog šiame nuosprendyje pateikti motyvai dėl T. B. padarytos nusikalstamos veikos yra tik prielaidų pobūdžio ir byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje ištirtų duomenų visuma nepatvirtina T. B. neteisėtos veikos ir negalima kategoriškai konstatuoti, kad specialisto nustatytus sužalojimus nukentėjusysis P. U. patyrė būtent dėl T. B. veiksmų, yra teisinga.
21. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas T. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančius reikalavimus ir taip padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, todėl yra BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose ir 2, 3 dalyse nurodytas pagrindas panaikinti šio teismo nuosprendį, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendis, kuriuo T. B. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paliktinas galioti be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Pranas Kuconis
Armanas Abramavičius
