Dėl paskolos sutarties sudarymo fakto, pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo įrodinėjimo, teismo pareigos būti aktyviam bankroto byloje

Civilinė byla Nr. e3K-3-5-611/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02663-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.2.1; 2.2.3.4; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Infokar“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Infokar“ ieškinį atsakovams J. V. (J. V.), A. M. ir uždarajai akcinei bendrovei „Santariškių namai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl paskolos sutarties sudarymo fakto, pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo įrodinėjimo, teismo pareigos būti aktyviam bankroto byloje.

2. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais:

2.1. 2008 m. lapkričio mėn. 25 d. paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis) ir 2008 m. gruodžio 23 d. nekilnojamojo turto – buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

2.2. 2008 m. gruodžio 22 d. susitarimą Nr. 2008/01 prie 2008 m. liepos mėn. 2 d. statybos rangos sutarties ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. statybos rangos sutarties (toliau – ir Susitarimas Nr. 1);

2.3. 2009 m. vasario 27 susitarimą prie minėtų statybos rangos sutarčių (toliau – ir Susitarimas Nr. 2);

2.4. 2009 m. vasario 27 d. susitarimą prie minėtų statybos rangos sutarčių (toliau – ir Susitarimas Nr. 3);

2.5. taikyti dalinę restituciją ir iš atsakovų J. V., A. M. ir UAB „Santariškių namai“ solidariai priteisti 84 741,75 Eur nuostolių atlyginimo; iš atsakovų J. V. ir A. M. – 225 377,89 Eur nuostolių atlyginimo; taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi iškėlė UAB „Infokar“ bankroto bylą.

4. Ieškovė nurodė, kad UAB „Infokar“ direktoriumi 2006 m. rugsėjo 28 d. – 2009 m. kovo 1 d. buvo atsakovas J. V., o 2009 m. rugpjūčio mėn. 7 d. – 2013 m. sausio 25 d. – atsakovas A. M.

5. Ieškovė ir atsakovė UAB „Santariškių namai“ sudarė statybos rangos sutartis, jų pagrindu ieškovė atliko statybos rangos darbus už 76 773,76 Eur (265 084,44 Lt) sumą. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje dėl UAB „Infokar“ ūkinės finansinės veiklos nustatyta, kad pagal rangos sutartis atsakovė UAB „Santariškių namai“ skolinga ieškovei 84 741,75 Eur (292 596,30 Lt).

6. Atsakovas J. V., veikdamas ieškovės vardu, su savimi, kaip fiziniu asmeniu, sudarė Paskolos sutartį, kuria suteikė ieškovei 105 421,68 Eur (364 000 Lt) paskolą iki 2009 m. gruodžio 31 d.

7. Atsakovas J. V. ir atsakovė UAB „Santariškių namai“ sudarė Buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas J. V. nupirko iš atsakovės UAB „Santariškių namai“ už 105 421,68 Eur (364 000 Lt) butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė, atstovaujama atsakovo J. V., atsakovė UAB „Santariškių namai“ ir atsakovas J. V., kaip fizinis asmuo, sudarė Susitarimą Nr. 1; juo susitarė, kad ieškovė panaikina atsakovės UAB „Santariškių namai“ 76 773,76 Eur (265 084,44 Lt) skolą pagal rangos sutartis, atsakovė UAB „Santariškių namai“ panaikina atsakovo J. V. tokios pat sumos skolą pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį, o atsakovas J. V. panaikina ieškovės tokio pat dydžio skolą pagal Paskolos sutartį.

8. Ieškovė, atstovaujama atsakovo J. V., atsakovė UAB „Santariškių namai“ ir atsakovas J. V., kaip fizinis asmuo, sudarė Susitarimą Nr. 2, kuriuo susitarė, kad ieškovė panaikina atsakovės UAB „Santariškių namai“ 6859,12 Eur (23 683,18 Lt) skolą pagal rangos sutartis, atitinkamai atsakovė UAB „Santariškių namai“ panaikina atsakovo J. V. tokio pat dydžio skolą pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį, o atsakovas J. V. – tokio pat dydžio ieškovės skolą pagal Paskolos sutartį.

9. Ieškovė, atstovaujama atsakovo J. V., atsakovė UAB „Santariškių namai“ ir atsakovas J. V., kaip fizinis asmuo, sudarė Susitarimą Nr. 3, kuriuo susitarė, kad ieškovė panaikina atsakovės UAB „Santariškių namai“ 88 314,48 Eur (30 493,33 Lt) skolą pagal rangos sutartis, atsakovė UAB „Santariškių namai“ panaikina tokio pat dydžio atsakovo J. V. skolą pagal Buto pirkimo–pardavimo sutartį, atitinkamai atsakovas J. V. panaikina tokio pat dydžio ieškovės skolą pagal Paskolos sutartį.

10. Ieškovė nurodė, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog 105 421,68 Eur (364 000 Lt suma) pagal Paskolos sutartį nebuvo įnešta į bendrovės kasą ar banko sąskaitą, todėl Paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Kadangi Susitarimai Nr. 1–3 grindžiami nesudaryta paskolos sutartimi, tai tokie susitarimai taip pat laikytini negaliojančiais. Susitarimai pripažintini negaliojančiais ir dėl to, kad jie prieštarauja ieškovės veiklos tikslams, nes susitarimais ieškovė neteko reikalavimo teisės į atsakovės UAB „Santariškių namai“ skolą pagal rangos sutartis; pažeidžia ieškovės valdymo organų kompetenciją, nes atsakovas J. V. pagal bendrovės įstatus neturėjo teisės be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo sudaryti ginčijamų sandorių (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00173-10 metu nustatyta, kad sandorių sudarymo metu, be atsakovo J. V., buvo ir kitas akcininkas V. Ž.).

11. Specialisto išvadoje nustatyta ir tai, kad atsakovas J. V. negrąžino ieškovei 225 377,89 Eur (778 184,78 Lt) lėšų, nepateikė jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų. Šiais veiksmais atsakovas J. V. padarė ieškovei 225 377,89 Eur žalos.

12. Ieškovė prašė 84 741,75 Eur žalos atlyginimą priteisti solidariai iš atsakovų J. V., UAB „Santariškių namai“ ir A. M., o 225 377,89 Eur žalos atlyginimą – iš atsakovų J. V. ir A. M. Atsakovės UAB „Santariškių namai“ solidariąją atsakomybę ieškovė grindė tuo, kad ši atsakovė yra verslo subjektas, kuriam taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai; sudarydama ginčijamus sandorius, ji veikė nesąžiningai, neįsitikino, ar atsakovas J. V. neviršijo savo įgaliojimų, ar šie sandoriai neprieštaravo įmonės veiklos tikslams. Atsakovo A. M. solidariąją atsakomybę ieškovė grindė tuo, kad šis atsakovas, būdamas bendrovės direktorius, po ginčo sandorių sudarymo žinodamas apie šiais sandoriais bendrovei padarytą žalą, taip pat tai, jog atsakovas J. V. negrąžino bendrovei 225 377,89 Eur, nesiėmė veiksmų bendrovės interesams apginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

13. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė ieškinį.

14. Teismas nustatė, kad atsakovas J. V. su bendrove UAB „Infokar“ 2008 m. lapkričio 25 d. sudarė Paskolos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei 105 421,68 Eur (364 000 Lt) paskolą, įmokėdamas šią sumą į bendrovės sąskaitą ar kasą iki 2008 m. gruodžio 31 d., o ieškovė – grąžinti šią paskolą iki 2009 m. gruodžio 31 d.; atsakovai J. V. ir UAB „Santariškių namai“ 2008 m. gruodžio 23 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas J. V. iš atsakovės UAB „Santariškių namai“ už 105 421,68 Eur (364 000 Lt) nupirko nebaigtą statyti butą (duomenys neskelbtini), ir dalį žemės sklypo; atsakovė UAB „Santariškių namai“, ieškovė ir atsakovas J. V. 2008 m. gruodžio 22 d. sudarė susitarimą Nr. 1, kuriuo atliko 76 773,76 Eur (265 084,44 Lt) tarpusavio reikalavimų įskaitymus pagal Paskolos sutartį, Pirkimo–pardavimo sutartį ir Statybos rangos sutartis; atsakovė UAB „Santariškių namai“, ieškovė ir atsakovas J. V. 2009 m. vasario 27 d. susitarimu Nr. 2 atliko 6859,19 Eur (23 683,16 Lt) tarpusavio reikalavimų įskaitymus pagal Paskolos sutartį, Pirkimo–pardavimo sutartį ir Statybos rangos sutartis; 2009 m. vasario 27 d. susitarimu Nr. 3 tos pačios šalys atliko 8831,48 Eur (30 493,33 Lt) sumos tarpusavio reikalavimų įskaitymus.

15. Teismas nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą iš esmės grindžia specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis. Specialisto išvada dėl UAB „Infokar“ ūkinės finansinės veiklos gauta ikiteisminio tyrimo metu; ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 m. kovo 10 d. pagal V. Ž. pareiškimą dėl to, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. – 2009 m. sausio 23 d. atsakovas J. V. paėmė iš UAB „Infokar“ 39 460,73 Eur (136 250 Lt) ir jų negrąžino, nepagrindė šių lėšų panaudojimo. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorė nenurodė ir neįrodinėjo, kokią įtaką ieškovės nemokumui, negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais turėjo ginčijami sandoriai, sudaryti daugiau kaip 7 metus iki bankroto bylos iškėlimo.

16. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu bendrovės akcininkas buvo ne tik atsakovas J. V., bet ir V. Ž. Taigi tam, kad sudarytų Susitarimą Nr. 1, atsakovui J. V. nereikėjo gauti ieškovės akcininkų pritarimo. Kadangi ginčo sandorių sudarymo metu buvo tik vienas akcininkas, tai atsakovas J. V., sudaręs sandorį su juridiniu asmeniu, neturėjo pranešti apie tokio sandorio sudarymą kitiems juridinio asmens organams arba dalyviams.

17. Teismas iš 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo ir iš 2014 m. spalio 31 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatė, kad V. Ž. nuo 2008 m. neoficialiai dalyvavo ieškovės veikloje, 2009 m. vasario 20 d. UAB „Infokar“ dokumentų perdavimo sutartį parengė UAB „Infokar“ buhalterė I. N. kartu su V. Ž.; šioje dokumentų perdavimo sutartyje nebuvo nurodytas perduodamų buhalterinių dokumentų lapų skaičius, lapai nesunumeruoti, todėl nėra galimybės nustatyti, ar V. Ž. ikiteisminiam tyrimui perdavė visus ieškovės dokumentus, kuriuos atsakovas J. V. perdavė R. K. 2009 m. vasario 20 d. dokumentų perdavimo aktu. Teismo vertinimu, kadangi iki ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo ikiteisminiam tyrimui šie dokumentai buvo V. Ž. žinioje, tai jis turėjo galimybę keisti šių dokumentų turinį. Teismas pažymėjo, kad iki 2013 m. sausio mėn. V. Ž. nebuvo nei ieškovės akcininkas, nei direktorius, todėl neturėjo teisinio pagrindo disponuoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ikiteisminiam tyrimui V. Ž. perduotų UAB „Infokar“ buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu padaryta specialisto išvada, kad atsakovas J. V. negrąžino ieškovei lėšų (225 377,89 Eur (778 184,78 Lt), nepateikė jų panaudojimo dokumentų už 2008 metų sausio 1 d. – 2009 m. vasario 20 d. laikotarpį, nėra tinkamas įrodymas 225 377,89 Eur negrąžinimo faktui patvirtinti. Atitinkamai ikiteisminiam tyrimui V. Ž. perduoti UAB „Infokar“ buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat nėra tinkamas įrodymas patvirtinti aplinkybę, kad atsakovas J. V. nesuteikė ieškovei paskolos.

18. Teismas nurodė, kad pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo faktą turi įrodyti paskolos davėjas, tačiau atsakovas J. V. galėjo neišsaugoti 2006–2007 m. ieškovei perduotas lėšas patvirtinančių dokumentų. Ieškovė, kaip juridinis asmuo, privalo pagrįsti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius apskaitos dokumentais ir šiuos dokumentus išsaugoti. Byloje neįrodyta, kad atsakovas J. V., kaip ieškovės vadovas, iki bendrovės dokumentų perdavimo pagal 2009 m. vasario 20 d. aktą būtų netinkamai tvarkęs buhalterinės apskaitos dokumentus ar būtų jų neišsaugojęs.

19. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad atsakovė UAB „Santariškių namai“, sudarydama ginčo susitarimus, buvo nesąžininga. Atsakovė UAB „Santariškių namai“ nebuvo Paskolos sutarties šalis, todėl jai nebuvo ir neturėjo būti žinomos šios sutarties sudarymo aplinkybės.

20. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas A. M. būtų realiai vykdęs ieškovės direktoriaus pareigas. 2014 m. spalio 31 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad atsakovas A. M. fiziškai ieškovės dokumentų neturėjo. Tai patvirtina ir 2014 m. spalio 31 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta aplinkybė, kad ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus ikiteisminiam tyrimui 2011 m. kovo 11 d. perdavė V. Ž., nors, pagal Juridinių asmenų registro duomenis, ieškovės direktorius nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. sausio 11 d. buvo atsakovas A. M.

21. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės BUAB „Infokar“ apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

22. Kolegija atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, nes ieškovė nenurodė, kokiame etape yra šiuo metu ikiteisminis tyrimas, kokiais ikiteisminiam tyrimui pateiktais duomenimis ji siekia remtis, kokias aplinkybes pagrįsti. Be to, pirmosios instancijos teisme išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą prašė ne ieškovė, atsakovė UAB „Santariškių namai“.

23. Kolegija nurodė, kad ieškovė ieškiniu nagrinėjamoje byloje siekia revizuoti teisinius santykius, atsiradusius daugiau kaip prieš 7 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes jis skaičiuojamas specialia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka.

24. Kolegija pažymėjo, kad bankroto procese teisminė intervencija į susiformavusius teisinius santykius gali būti pateisinama tik užtikrinant įmonės kreditorių teisių apsaugą. Sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešajam interesui bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesams nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais. Dėl to šiuo atveju turi būti derinami civilinių teisinių santykių stabilumo ir bankroto proceso tikslai, o prioriteto bankroto procesui suteikimas pateisinamas tik kreditorių interesų apsauga.

25. Nagrinėjamu atveju ieškovė akcentuoja žalą įmonei, bet ne jos kreditoriams. Kolegija padarė išvadą, kad šiuo atveju bankroto administratorė turėjo įrodinėti žalos kreditoriams ir jų teisių pažeidimo ginčijamais sandoriais faktą, tačiau to nedarė. Byloje nėra duomenų, kada ir kokiu pagrindu atsirado bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, be to, byloje pareikštas reikalavimas penkiolika kartų viršija kreditorių reikalavimus: ieškovė prašo priteisti 310 119,64 Eur, o bankroto byloje iš viso patvirtinta 20 024,88 Eur kreditorių reikalavimų.

26. Byloje nepaneigta, kad įmonė 2007–2008 m. veikė pelningai, atsiskaitydavo su kreditoriais. Juridinių asmenų registro duomenimis, įmonėje 2007–2013 m. pasikeitė trys vadovai, apie įmonės veiklą 2009–2016 m. duomenų nėra. Dėl tyčinio įmonės bankroto į teismą nesikreipta.

27. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sandorių sudarymo metu akcininkas, be atsakovo J. V., buvo ir V. Ž.; byloje nepateikta pakankamai patikimų duomenų, sudarančių pagrindą suabejoti atsakovo J. V. suteikta paskola. Nors atsakovas J. V. nepateikė paskolos dalyko perdavimą patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentui, kad jis galėjo jų ir neišsaugoti, bei nurodė, jog šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo įrodinėjimo taisyklės. Šiuo atveju būtent ieškovei, besiremiančiai ĮBĮ suteiktomis teisėmis, tokiu būdu išvengiant ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo bendrosios taisyklės, tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad paskola įmonei nebuvo realiai suteikta.

28. Apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Tiek paskolos faktas, tiek kitas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra susiję su įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas ir prokuroras ikiteisminiame tyrime iškėlė abejonių dėl pateiktos įmonės buhalterinės apskaitos patikimumo, jos įrodomosios galios. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. Ž. padėjo tvarkyti dokumentus, tačiau oficialiai nenorėjo būti įdarbintas, nes dėl jo buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas; būtent jis padėjo ruošiant dokumentų perdavimą jaunajam akcininkui R. K.; jis buvo suinteresuotas konkrečia ikiteisminio tyrimo baigtimi ir turėjo galimybę keisti šių dokumentų turinį. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, ar V. Ž. ikiteisminiam tyrimui perdavė visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, juolab kad specialistas, įvertinęs pateiktus duomenis, paprašė papildomų duomenų, bet šie nebuvo pateikti. Esant pagrįstų abejonių dėl specialistui ikiteisminiame tyrime pateiktų rašytinių įrodymų patikimumo ir išsamumo, kurių patikimumo klausimas buvo išnagrinėtas ir ikiteisminiame tyrime, vien specialisto padarytos išvados, atsižvelgiant į jam pateiktų duomenų patikimumą ir tiriamąjį laikotarpį, nepatvirtina žalos padarymo įmonei fakto.

29. Bankroto administratorės pozicija dėl atsakovo A. M. yra deklaratyvi ir prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, nes šis atsakovas realiai nevadovavo įmonei.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

30. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias taisykles, netinkamai rėmėsi teismų praktika šiuo klausimu. Teismai neanalizavo paskolos ir kitų sutarčių turinio, sudarymo laikotarpio, kitų aplinkybių: J. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad paskola suteikta 2006–2007 m. ne tik pinigais, bet ir darbais, o pati sutartis pasirašyta 2008 m. lapkričio 25 d.; ginčijami sandoriai sudaryti itin trumpu laikotarpiu (2008 m. lapkričio 25 d. – 2009 m. vasario 27 d.); net du įskaitymai (ginčijami susitarimai) sudaryti tą pačią dieną (2009 m. vasario 27 d.). Teismai nevertino ginčijamų sandorių (ne)naudingumo, jų įtakos bendrovės nemokumui, nes būtent po ginčijamų sandorių bei įmonės pardavimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismai nepasisakė dėl atsakovo J. V. (dar iki UAB „Infokar“ įsteigimo) iš banko gauto kredito būsto remontui, nors pats atsakovas teigė, kad šiuos pinigus paskolino savo įmonei, vėliau parodė, kad kaip paskolos dalyką perdavė 2006–2007 m. įvairiais būdais (pinigais, darbais).

30.2. Teismų praktikoje akcentuojama teismo pareiga bankroto procese būti aktyviam (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-106/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-106/2014">3K-3-106/2014</a>; 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015). Atsižvelgiant į tokią teismų praktiką, nepagrįstu laikytinas teismų atsisakymas išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, nes taip buvo apribota ieškovės pareiga įrodinėti ieškinį, pažeistas rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principas, įrodymų sąsajumo taisyklės. Prokuroro nutarime nurodoma, kad nėra galimybės nustatyti, kokie dokumentai buvo J. V. perduodant UAB „Infokar“ akcijas R. K.; R. K. nurodė nepažįstantis atsakovo, nežinantis įmonės, taigi, atsakovas J. V. yra nesąžiningas, todėl nėra pagrindo tikėti, kad jis buvo suteikęs įmonei paskolą. Aplinkybę, kad paskola nebuvo suteikta įmonei 2006–2007 m., patvirtina specialisto išvada. Tačiau teismai nepagrįstai specialisto išvadą vertino kaip netinkamą įrodymą byloje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnyje nurodytų civiliniame procese naudojamų įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis. Teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Taigi, remiantis minėtu CPK straipsniu ikiteisminio tyrimo metu atlikto ūkinio finansinio įmonės veiklos tyrimo išvada laikytina tinkamu įrodymu. Atkreiptas dėmesys į tai, kad patys teismai rėmėsi specialisto išvada ir ja motyvavo savo sprendimus (rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu apklaustos L. K., kuri teisme nebuvo apklausta, parodymais).

30.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių pats su savimi. CK 6.67 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fizinius asmeniu, kuris yra juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys. Teismai dėl šių normų taikymo nepasisakė, neįvertino aplinkybių, kad atsakovas J. V. buvo UAB „Infokar“ vadovas, sudarė sandorius pats su savimi, šių sandorių pagrindu įgijo butą UAB „Infokar“ sąskaita.

30.4. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą įmonės administratorius pareiškia ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tai reiškia, kad administratorius, priešingai nei nurodyta teismų procesiniuose sprendimuose, turi ne tik teisę, bet ir pareigą reikšti bet kokius ieškinius bankrutuojančios įmonės interesais, tarp jų ir ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, net jei ieškiniai nėra susiję su bankrutuojančios įmonės nemokumu. Apeliacinės instancijos teismas per siaurai aiškino ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto normą, nurodydamas, jog bankroto administratorius turėjo įrodinėti ginčo sandorių įtaką negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė šioje byloje neturėjo įrodinėti, kad ginčo sandoriai susiję su BUAB „Infokar“ nemokumu. Byloje nustatyta, kad UAB „Infokar“ faktiškai veiklos nevykdė nuo 2010 metų, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Specialistas konstatavo, kad atsakovas J. V. 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. vasario 20 d. padarė 225 377,89 Eur nuostolių. Dėl to įmonės administratorius turi pareigą ginti kreditorių interesą, kad nuostoliai būtų padengti ir skola būtų grąžinta.

30.5. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo praktikos bei įrodinėjimo naštą dėl paskolos dalyko perdavimo perkelti paskolos gavėjui. Pareiga įrodyti, kad neperduotas paskolos dalykas, tenka paskolos gavėjui, jei skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. paskolos dalyko perdavimas aiškiai užfiksuotas paskolos sutartyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 564/2010; 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375/2012">3K-3-375/2012</a>). Šioje byloje konstatuota, kad atsakovas J. V. teikė paskolą 2006–2007 m., o 2008 m. paskolos sutartyje aiškiai neužfiksuotas paskolos dalyko perdavimo momentas. Dėl to nėra pagrindo įrodinėjimo pareigos perkelti paskolos gavėjui. Atkreiptas dėmesys į tai, kad CK 6.871 straipsnio norma nustato privalomą rašytinę formą juridinio asmens sudaromiems paskolos sandoriams. Teismai konstatavo, kad atsakovas J. V. paskolą suteikė 2006–2007 m., tačiau tokiu atveju nebuvo laikytasi privalomos rašytinės paskolos sudarymo formos. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas J. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog 2006–2007 m. suteikė UAB „Infokar“ paskolą, tačiau ta paskola buvo suteikta dalimis, įvairiais būdais (tiek pinigais, tiek darbais).

31. Atsakovė UAB „Santariškių namai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1. Ieškovė akcentuoja iš esmės vienintelio įrodymo – 2011 m. birželio 13 d. specialisto išvados – netinkamą įvertinimą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad teismų procesiniuose sprendimuose specialisto išvada nevertinama kaip netinkamas įrodymas, tik konstatuota, kad ji nepagrindžia ieškovės reiškiamų reikalavimų. Kitų įrodymų ieškinio reikalavimams pagrįsti ieškovė nepateikė. 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pripažinta, kad specialisto išvada yra parengta nepatikimų dokumentų pagrindu (dokumentus teikęs V. Ž. buvo suinteresuotas ikiteisminio tyrimo baigtimi, tyrimui galėjo būti pateikti ne visi dokumentai, jie pakeisti kitais). Be to, specialistui nebuvo pateikti dokumentai, kuriuos ikiteisminiam tyrimui perdavė UAB „Santariškių namai“, bei dokumentai, kurių prašė pats specialistas. Pažymėta ir tai, kad specialistas tyrė tik UAB „Infokar“ ūkinę finansinę veiklą 2008 m. sausio l d. – 2009 m. sausio 20 d. laikotarpiu, o atsakovas J. V. įmonei pinigus paskolino dar iki tiriamo laikotarpio. Ieškovės nurodoma specialisto išvada nėra įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią; tai nėra ir tiesioginis įrodymas, jame pateikiama tik specialisto nuomonė apie jam pateiktų duomenų vertinimą.

31.2. Atsakovė UAB „Santariškių namai“ nebuvo paskolos sandorio šalis, todėl jai negalėjo būti žinomos kokios nors jo sudarymo aplinkybės; atitinkamai ji negalėjo spręsti, kad paskolos sutartis gali būti negaliojanti ar nesudaryta. Dėl to, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui iki rašytinės paskolos sutarties pasirašymo, sutartis nėra negaliojanti. Priešingai, būtent pinigų perdavimo faktas lemia sutarties sudarymą (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

31.3. Teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo tarp šalių naštą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-430/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-430/2013">3K-7-430/2013</a>). Ieškovei neigiant pinigų perdavimo pagal sutartį faktą, jai tenka našta įrodyti, kad pinigai jai nebuvo perduoti ir kad paskolos sutartis nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81-916/2017">3K-3-81-916/2017</a>). Bankroto administratorė teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad išsamiai neanalizavo įmonės buhalterinių dokumentų.

31.4. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 2.134 straipsnio 1 dalies norma nėra imperatyvi, toks sandoris nėra savaime negaliojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-421/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-421/2009">3K-3-421/2009</a>). Todėl atsakovės UAB „Santariškių namai“ sudaryti sandoriai negalėjo būti pripažįstami negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai sandoris sudaromas pažeidžiant bendrovės valdymo organų kompetenciją, taikoma CK 1.82 straipsnio norma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDgtNjExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-108-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-108-611/2016">3K-3-108-611/2016</a>). Remiantis CK 2.87 straipsnio 6 dalies norma, atsakovas J. V. galėjo sudaryti ginčijamus sandorius su UAB „Infokar“ ir UAB „Santariškių namai“, šie sandoriai nėra prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms. Minėti sandoriai negalėjo būti nuginčyti CK 1.82 straipsnio pagrindu, nes neįrodyta, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Šiuo atveju atsakovės UAB „Santariškių namai“ nesąžiningumas negali būti įrodytas taikant CK 6.67 straipsnio 3 dalies prezumpciją. Atsakovės UAB „Santariškių namai“ sąžiningumą įrodo ne tik tai, kad skolą ieškovei ji padengė perduodama butą (šiam pardavimui pritarė hipotekos kreditorius), bet ir tai, kad atliko mokėjimus. Svarbu ir tai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas J. V. buvo ir įmonės vadovas, ir vienintelis jos akcininkas. Byloje neįrodyta, kad dalis akcijų tuo metu priklausė kitiems asmenims.

31.5. Ginčijami sandoriai sudaryti daugiau nei prieš 7 metus iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Ieškovė neįrodinėjo, kad šie sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui, negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad bendrovė sandorių sudarymo metu buvo nemoki. Tai yra naujas argumentas, jo ieškovė nebuvo anksčiau nurodžiusi. Be to, nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad patvirtinta 21 073,72 Eur kreditorių reikalavimų; byloje nėra duomenų, kad šie reikalavimai buvo susidarę ginčo sandorių sudarymo metu. Nesant kreditorių teisių pažeidimo, sudaryti sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais.

31.6. Aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2009">3K-3-369/2009</a>; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015). Teismas, tokio pobūdžio bylose turėdamas teisę ex officio (pagal pareigas) rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>). Taigi proceso šalis negali perkelti bylą nagrinėjančiam teismui savo įrodinėjimo pareigos.

31.7. Prašymą išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą ieškovė pateikė tik apeliaciniame skunde, tačiau tokio prašymo tinkamai neargumentavo, nenurodė, kokias aplinkybes pagrįstų prašomi išreikalauti dokumentai. Pirmosios instancijos teisme ieškovė neprašė išreikalauti visos ikiteisminio tyrimo medžiagos, pridėti ją prie bylos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

32. CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 347 straipsnio, reglamentuojančio kasacinio skundo turinio reikalavimus, 1 dalies 3 punktą kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Taigi, kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

33. Atsižvelgiant į aptartas nuostatas, kasaciniame skunde nurodomas kasacinio skundo dalykas – kasatoriaus prašymas (CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – turi būti siejamas su kasaciniame skunde nurodomais išsamiais teisiniais argumentais, o kasacinio teismo svarstomas tiek, kiek jis atitinka kasacinio skundo teisinius argumentus. Jeigu kasacinio skundo prašyme nurodomas reikalavimas nėra pagrindžiamas išsamiais teisiniais argumentais, jis laikytinas neatitinkančiu kasaciniam skundui keliamų reikalavimų ir negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

34. Nors nagrinėjamoje byloje ieškovė kasaciniu skundu ir prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo ieškinį visa apimtimi, tačiau kasaciniame skunde išsamius teisinius argumentus pateikia tik ginčo dalyje dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo ir nenurodo jokių teisinių argumentų dėl skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalyje dėl žalos priteisimo iš atsakovų J. V. ir A. M. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl kasaciniame skunde nurodomų teisinių argumentų.

Dėl bendrovės vadovo teisės sudaryti sandorį su savo vadovaujama bendrove

35. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį atstovaujamojo vardu atstovas negali sudaryti sandorių su pačiu savimi, o atsakovas J. V. pažeidė šią imperatyviąją teisės normą, sudarydamas paskolos sutartį, nes eidamas ieškovės vadovo pareigas sudarė sutartį su pačiu savimi. Be to, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 3 punktu atsakovas turėjo būti pripažintas nesąžiningu.

36. Pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Uždarosios akcinės bendrovės teisnumas įgyvendinamas vadovaujantis atitinkamomis CK ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo normomis bei bendrovės įstatais. Vadovaujantis CK 2.82 straipsnio 1 dalimi, juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. Taigi, bendrovės vadovas yra bendrovės valdymo organas, todėl kai sandorį bendrovės vardu sudaro jos valdymo organas, laikoma, kad sandorį sudarė pati bendrovė.

37. Pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalį asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu (CK 2.132 straipsnio 2 dalis).

38. CK 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Šie apribojimai netaikomi, jeigu kiti įstatymai numato ką kita, taip pat kai atstovas veikia kaip atstovas pagal įstatymą (CK 2.134 straipsnio 2 dalis).

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompetencijos požiūriu bendrovės vadovas, veikdamas bendrovės vardu, turi teisę sudaryti sutartį pats su savimi. Tačiau jis turi veikti taip, kaip pagal pareigas privalo veikti juridinio asmens organas. Juridinio asmens vienasmenis valdymo organas yra bendrovės vadovas. Jo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo (CK 2.87 straipsnio 1–4 dalys). Juridinio asmens valdymo organų nariai negali pasipelnyti juridinio asmens sąskaita, o priešingi jų veiksmai būtų juridinio asmens organų narių pareigų pažeidimas pagal CK 2.87 straipsnį. Šioje normoje išdėstyti reikalavimai, kaip turi elgtis juridinio asmens organo narys, o jo kompetencija sudaryti sandorius yra suvaržoma tuo, kad sandoriais negali būti painiojamas nario turtas su asmeniniu turtu ar bendrovės turtas naudojamas asmeninei naudai gauti, ir tai negali būti daroma be juridinio asmens dalyvių sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230-2005).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovės valdymo organai, jų nariai nėra laikomi atstovais CK 2.132 straipsnio prasme, nes atstovai yra asmenys, kurie bendrovės valdymo organų yra įgaliojami veikti bendrovės vardu. Todėl CK 2.134 straipsnyje įtvirtinti atstovo įgaliojimų apribojimai nėra taikomi bendrovės valdymo organams, o nagrinėjamos bylos atveju – J. V. Kad bendrovės valdymo organams netaikomi tokie apribojimai, tiesiogiai įtvirtinta ir CK 2.87 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje juridinio asmens organo nario teisę sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Ši norma nustato, kad apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams CK 2.87 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai ar atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos.

41. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad J. V. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo vienintelis ieškovės dalyvis, todėl pagrįstai pripažino nesant CK 2.87 straipsnio 6 dalies pažeidimo. Atitinkamai teisiškai nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė CK 2.134 straipsnio normos.

42. Teisėjų kolegija taip pat kaip teisiškai nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus dėl CK 6.67 straipsnio taikymo nagrinėjamos bylos ginčui. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad visi asmenys laikomi sąžiningais tol, kol leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra įrodoma priešingai. Tačiau įstatymas tam tikrais atvejais gali nustatyti asmens nesąžiningumo prezumpciją, kaip išimtį iš bendros taisyklės. Viena iš tokių išimčių, kai asmens nesąžiningumas preziumuojamas, įtvirtinta CK 6.67 straipsnyje. Tačiau šio straipsnio norma taikoma reiškiant actio Pauliana (Pauliano ieškinys), t. y. taikoma išimtinai tik kartu su CK 6.66 straipsnio norma. Tai paaiškinama tuo, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana yra specialus institutas, skirtas kreditoriaus pažeistų interesų nuo skolininko nesąžiningų veiksmų apsaugai. Todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo taikyti CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją.

Dėl bankroto administratoriaus kompetencijos

43. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis apibrėžia bankroto administratoriaus kompetenciją. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat, padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

44. Taigi, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas įtvirtina minimalų 36 mėnesių terminą, per kurį sudarytus sandorius turi patikrinti administratorius, tačiau nenustato maksimalaus sudarytų sandorių tikrinimo termino. Todėl administratorius turi teisę ginčyti ir per ilgesnį laiko tarpą nei 36 mėnesiai bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, tačiau teisme ginčyti turi teisę ne bet kokius, o tik tuos sandorius, kurie prieštarauja įmonės veiklos tikslams ir (ar) kurie galėjo turėti įtakos įmonės atsiskaitymo su kreditoriais negalimumui. Toks aiškinimas atitinka įmonės bankroto tikslus ir paskirtį. Todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino aplinkybę, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, jog byloje ginčijami sandoriai turėjo įtakos įmonės negalimumui atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl teismo pareigos būti aktyviam bankroto byloje

45. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms išaiškinti; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-476/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-476/2011">3K-3-476/2011</a>; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-106/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-106/2014">3K-3-106/2014</a>).

46. Kai ginčas byloje susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, tuomet teismas gali būti aktyvus ir rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-22/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-22/2010">3K-3-22/2010</a>). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2009">3K-3-369/2009</a>; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-630/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-630/2012">3K-3-630/2012</a>; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015). Taigi teismas, tokio pobūdžio bylose turėdamas teisę ex officio rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2015).

47. Nagrinėjamoje byloje ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pareiškusi prašymo išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą išreikalauti šią medžiagą, tačiau, kaip pagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas, nenurodė, kokiais konkrečiais ikiteisminio tyrimo duomenimis ir ką konkrečiai ketina įrodinėti. Ieškovė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir išsireikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą savo iniciatyva vien tuo pagrindu, kad bankroto bylos nagrinėjimas susijęs su viešuoju interesu, nepagrindžia, kodėl šioje konkrečioje nagrinėjamoje byloje egzistavo teismo pareiga savo iniciatyva išreikalauti šią medžiagą, o tik deklaratyviai nurodo, kad tuo buvo pažeista jos teisė įrodinėti ieškinį ir pažeistas rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principai. Visų pirma nagrinėjama byla nėra ieškovės bankroto byla ar jos sudėtinė dalis, o vien tai, kad viena ginčo šalis yra bankrutuojantis asmuo, nesudaro pagrindo nepaisyti CPK įtvirtintų šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų ir teismui pačiam imtis iniciatyvos rinkti visus bylai reikšmingus įrodymus. Ieškovė net nenurodo, kokias reikšmingas bylai aplinkybes atskleistų ši medžiaga, be to, kas jau užfiksuota specialisto išvadoje ir prokuroro nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Todėl ieškovės kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

48. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130-611/2015">3K-3-130-611/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Pagal kasacinio teismo praktiką ikiteisminio tyrimo metu gautas įrodymas – specialisto išvada – nelaikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015; 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016 33 punktą). Specialisto išvada ikiteisminio tyrimo byloje – tai tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuris civilinę bylą nagrinėjančio teismo turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnis).

50. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma teiktų pagrindą vertinti kitaip, turi būti konstatuojama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-378/2017, 29 punktas).

51. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-430/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-430/2013">3K-7-430/2013</a>; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 30 punktas).

52. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81-916/2017">3K-3-81-916/2017</a>, 19 punktas).

53. Nagrinėjamu atveju 2008 m. lapkričio 25 d. paskolos sutartyje nustatyta, kad paskolos davėjas (J. V.) įsipareigoja suteikti 105 421,68 Eur (364 000 Lt) paskolą paskolos gavėjui (UAB „Infokar“), įmokėdamas į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą ar kasą iki 2008 m. gruodžio 31 d. imtinai. Ieškovė remiasi ikiteisminio tyrimo metu padaryta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad J. V. pinigų neįnešė nei į kasą, nei į atsiskaitomąją sąskaitą. Tuo tarpu atsakovas J. V. nurodė, kad paskolą įmonei suteikė 2006–2007 m., o pati rašytinė paskolos sutartis buvo sudaryta vėliau.

54. Bylą nagrinėję teismai pripažino atsakovo J. V. įrodyta aplinkybę, kad jis suteikė paskolą ieškovei prieš šalims sudarant rašytinę paskolos sutartį, t.y. laikotarpiu, kurio netyrė specialistas savo išvadoje. Teismai išsamiai motyvavo, kodėl pripažino šį faktą įrodytu, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių nustatydami šį faktą, todėl būtent ieškovei perėjo įrodinėjimo pareiga paneigti paskolos suteikimo faktą, pvz., pateikiant savo 2006–2007 metų apskaitos dokumentus. Kaip matyti iš teismų motyvų, teismai, pripažindami paskolos suteikimo faktą įrodytu, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, įvertino specialisto išvadą ir kitus įrodymus, atsižvelgė į specialisto išvadoje tiriamą veiklos laikotarpį ir jos tiriamo dalyko neišsamumą dėl tiriamų dokumentų apimties. Ieškovė, kasaciniame skunde nesutikdama su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Atsakovei išsamiais teisiniais argumentais nepagrindus pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ar netinkamo proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo, šie argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacijos dalyko.

55. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Kiti ieškovės kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Atmetus kasacinį skundą, iš ieškovės atsakovų naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

58. Atsakovė UAB „Santariškių namai“ prašo priteisti iš ieškovės 880 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą ir pateikia šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Atsakovės prašomo priteisti išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl jis priteistinas atsakovės naudai iš ieškovės.

59. Kasacinis teismas patyrė 10,39 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, valstybei iš ieškovės priteistina 10,39 Eur šių išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Infokar“ (j. a. k. 300602508) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Santariškių namai“ (j. a. k. 300142629) naudai 880 (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Infokar“ (j. a. k. 300602508) 10,39 Eur (dešimt Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė