Civilinė byla Nr. e3K-3-155-695/2018
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00588-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.1.2; 2.2.3.2.3; 2.7.4.4; 2.10.5, 2.10.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Skagenas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės „Deere & Company“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Skagenas“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiami atstovavimo užsienio juridiniam asmeniui, įskaitant taikytinos materialiosios teisės nustatymą, ir prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo klausimai.
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama: uždrausti atsakovei Lietuvos Respublikoje prekiauti prekėmis, pažymėtomis Europos Sąjungos (toliau – ES) figūriniu (registracijos Nr. 001727122), žodiniu „John Deere“ (registracijos Nr. 000332874) ir (arba) spalviniu (registracijos Nr. 000063289) prekių ženklais (toliau – ir Prekių ženklai); įpareigoti atsakovę savo lėšomis sunaikinti prekes (technikos modeliai D110, D125, D140, D160, LA105, LA120, LA130, LA135, LA145, LA165, LA175, X724, Z960A, Z830A, Z510, Z455, Z255, X744, X520, X530, X485, X475, GX325, GX345, 115, 425, 655, 757, 1420); priteisti iš atsakovės 5000 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė bylą nagrinėjant teisme atsisakė reikalavimo dėl prekių sunaikinimo.
Ieškovė nurodė, kad yra Prekių ženklų, kurie registruoti, be kita ko, 12 klasės prekėms pagal Nicos klasifikaciją žymėti, savininkė. Atsakovė prekiauja įvairia vejos bei sodo priežiūros technika, įskaitant ir ieškovės gaminamą techniką, pažymėtą Prekių ženklais. Ši technika nėra ieškovės ar jos sutikimu išleista į ES rinką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: uždraudė atsakovei vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje prekybą (siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip disponuoti) technika, pažymėtą Prekių ženklais, kuri yra išleista į Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) rinką ne ieškovės arba neturint jos sutikimo; atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo; nutraukė bylos dalį pagal reikalavimą dėl įpareigojimo sunaikinti prekes.
Teismas, paskirstydamas įrodinėjimo naštą, nurodė, kad ieškovė, pareiškusi ieškinį pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 38 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktą, privalo įrodyti turinti teises į prekių ženklus, su kuriais siejamas nurodomas pažeidimas, ir įrodyti, kad atsakovė atliko šiose teisės normose nustatytus veiksmus. Atsakovė, remdamasi ieškovės teisių pasibaigimo faktu, privalo įrodyti šį faktą pagal PŽĮ 40 straipsnį.
Teismas nustatė, kad ieškovė reikalauja pripažinti jos teisių pažeidimą, susijusį su konkrečiomis Prekių ženklais pažymėtomis prekėmis – technikos gaminių modeliais D110, D125, D140, D160, LA105, LA120, LA130, LA135, LA145, LA165, LA175, X724, Z960A, Z830A, Z510, Z455, Z255, X744, X520, X530, X485, X475, GX325, GX345, 115, 425, 655, 757, 1420, nurodydama, kad atsakovė šias prekes įvežė į Lietuvą, kaip ES rinkos dalį, siūlė prekybai ir jomis prekiavo. Teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė išleido arba jos sutikimu šios prekės yra išleistos į EEE. Priešingai, atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovė turi įrodinėjimo pareigą dėl prekių išleidimo į EEE.
Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, t. y. antstolio 2016 m. vasario 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, atsakovės darbuotojų 2015 m. rugsėjo 18 d. ir 2016 m. vasario 3 d. elektroninius laiškus, priėjo prie išvados, kad atsakovė Lietuvos (vadinasi, ir EEE) rinkoje siūlė prekiauti ir prekiavo (disponavo PŽĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme) Prekių ženklais pažymėtomis prekėmis – sodo ir vejos traktoriais bei kita technika, kurios modeliai yra nurodyti ieškinyje.
Teismas konstatavo, kad, ieškovei įrodžius, jog ji turi teises į Prekių ženklus, atsakovė siūlė prekes, pažymėtas Prekių ženklais, ES rinkoje, neturėdama ieškovės sutikimo, atsakovei nepateikus įrodymų, kad ieškovės teisės baigėsi pagal PŽĮ 40 straipsnį, egzistuoja pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl uždraudimo.
Teismo vertinimu, pirmiau nurodytam sprendimui neturi reikšmės atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ginčo prekėmis yra plačiai prekiaujama ir kitose ES valstybėse narėse. Taip pat neturi reikšmės aplinkybė, kad atsakovė pirko ginčo prekes iš asmens, kurį atsakovė nurodo esantį vienu didžiausių ieškovės atstovų pasaulyje. Teismas pažymėjo, jog ieškovė aiškiai neigia, kad yra suteikusi savo atstovui, iš kurio atsakovė nurodo pirkusi Prekių ženklais pažymėtas prekes, teisę išleisti šias prekes į EEE rinką, o atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prekės, nurodytos ieškinyje, 2013 m. gegužės 6 d. sutartimi su bendrove „Sloan Implement Company“ buvo parduotos prekybai būtent ES rinkoje (įskaitant ir Lietuvą) ir sutartimi nebuvo apribota atsakovės teisė prekiauti kitose rinkose. Teismas nurodė, kad, nesant įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė gavo iš trečiojo asmens nedviprasmiškus nurodymus, kad tam tikros prekės, perduodamos pagal sutartį, gali būti įvežtos prekybai į Lietuvos Respubliką, nepaisant ieškovės sutikimo nebuvimo ir nepriklausomai nuo to, ar tokia ieškovės valia buvo žinoma atsakovei, nėra sąlygų konstatuoti ieškovės išimtinių teisių pagal PŽĮ 38 straipsnį atsisakymo ir jos teisių pasibaigimo PŽĮ 40 straipsnio prasme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą.
Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl netinkamo ieškovės atstovavimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė pateikė JAV Ilinojaus valstijos notarės patvirtintą įgaliojimą, kuriame nurodyta: „Pagal „Deere & Company“ įstatų VI straipsnį, 2 skyrių ir 7 skyrių bei bendrovės valdybos pirmininko 2007 m. spalio 9 d. veiksmą „Deere & Company“, „Delaware“ korporacija savo tinkamai įgaliotu, žemiau pasirašiusiu pareigūnu šiuo dokumentu paskiria poną L. M. (L. M.), bendrovėje užimantį ištikimo ir įgalioto advokato vietą ir pareigas, atstovauti bendrovei visais intelektinės nuosavybės klausimais, susijusiais su pasauline bendrovės veikla, ir bendrovės vardu pasirašyti bei tvirtinti bet kokius ir visus dokumentus, susijusius su tokiais intelektinės nuosavybės klausimais įprastiniuose verslo reikaluose.“ Teismo vertinimu, aplinkybė, kad šiame įgaliojime nėra tiesiogiai nurodyta, jog pirmiau minėtas ieškovės atstovas turi teisę sudaryti sutartis su kitų valstybių teisininkais dėl ieškovės atstovavimo teismuose, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atstovas neturi tokios teisės. Įgaliojimu jam yra suteiktos plačios teisės atstovauti ieškovei visais intelektinės nuosavybės klausimais, todėl pripažintina, jog tokia formuluotė apima ir intelektinės nuosavybės apsaugą ir gynimą nuo jos pažeidimų, įskaitant ir gynimą teismuose. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmiau nurodytas įgaliotinis 2013 m. spalio 28 d. pasirašė atstovavimo sutartį su advokatų kontora, kurios advokatas atstovauja ieškovės interesams, ir kartu priėjo prie išvados, kad ieškovė yra tinkamai atstovaujama.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą (nutarties 5 punktas) – tiek pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką būtent atsakovei, besiremiančiai teisių pasibaigimo principu, tenka pareiga įrodyti teisių išnaudojimo faktą. Kolegija nustatė, kad atsakovė pirmiau nurodytam faktui pagrįsti pateikė 2013 m. gegužės 6 d. sutartį su JAV įmone „Sloan Implement Company“, VĮ „Mašinų bandymo stotis“ 2016 m. liepos 11 d. raštą ir antstolio 2016 m. liepos 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.
Teismas akcentavo, jog, kaip nurodyta ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, technika, kuri pažymėta Prekių ženklais ir yra teisėtai išleista į EEE rinką, atitinka 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/42/EB dėl mašinų, iš dalies keičiančios Direktyvą 95/16/EB, nuostatas, be kita ko, yra pažymėta atitikties žymeniu „CE“. Technika, kuri yra skirta JAV rinkai, nėra žymima atitikties žymeniu „CE“, nes JAV galioja kiti sveikatos ir saugos reikalavimai. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymėjo, kad ir pirmiau nurodytą direktyvą įgyvendinančio Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 28 patvirtinto techninio reglamento „Mašinų sauga“ 11.6 punkte nustatyta, jog, prieš pateikdamas į rinką mašinas ir (arba) pradėdamas jas naudoti, gamintojas arba jo įgaliotas atstovas mašinas pažymi ženklu „CE“.
Teismas nurodė, kad VĮ „Mašinų bandymo stotis“ 2016 m. liepos 11 d. rašte užfiksuota, jog atsakovės parduodamoms mašinoms nereikalingas sertifikavimas, tačiau šis raštas nepatvirtina, kad prekės, pažymėtos Prekių ženklais, kurias pardavinėjo atsakovė, buvo ieškovės išleistos į ES ar EEE rinką.
Teismas pažymėjo, jog, kaip teigia ieškovė, jos oficiali platintoja JAV „Sloan Implement Company“ nėra įgaliota prekiauti Prekių ženklais pažymėta sodo technika EEE viduje. Kolegija, įvertinusi 2013 m. gegužės 6 d. sutarties turinį, nurodė, kad tarp šios sutarties sąlygų nėra nuostatos, kurioje būtų užfiksuota platintojos garantija, jog sodo technika, parduodama pagal sutartį, yra ieškovės išleista į ES ar EEE rinką. Kolegija šiame kontekste pažymėjo, kad tiek ieškovės atstovo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, tiek interneto tinklalapio „johndeeredistributor.lt“ duomenys patvirtina, kad ieškovės oficiali platintoja Lietuvoje yra UAB „Dojus agro“.
Teismas sutiko su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu argumentu, jog antstolio 2016 m. liepos 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys, kad kitose ES šalyse yra prekiaujama Prekių ženklais pažymėtais modeliais, neturi įtakos PŽĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutartį ir atmesti ieškinį, be to, prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo kasaciniame skunde nurodytais klausimais priėmimo. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl tinkamo ieškovės atstovavimo yra nepagrįsta. Teismas neįvertino, kad atstovavimo santykiams tarp ieškovės ir advokatų kontoros, veikiančios Lietuvoje, taikytina Lietuvos teisė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.40 straipsnis). Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog įgaliojimo apimtis turi būti aiški, konkreti ir nekelianti abejonių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMy8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-23/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-23/2014">3K-3-23/2014</a>). Ieškovės pateiktame įgaliojime yra nurodyta, kad L. M. yra įgaliojamas atstovauti ieškovei „intelektinės nuosavybės klausimais įprastiniuose verslo reikaluose“. Įgaliojimo apimtis „įprastiniai verslo reikalai“ gali būti aiškinama tik kaip suteikianti teisę atstovauti įgaliotojui santykiuose su trečiaisiais asmenimis sudarant sandorius ir sprendžiant kitus klausimus, susijusius su verslu. Įgaliotinis pagal tokią įgaliojimo apibrėžtį neturi teisės atstovauti ieškovei inicijuojant bylas dėl pažeistų teisių gynimo ir sudarant sutartis su advokatais dėl atstovavimo teisme. Apeliacinės instancijos teismas plečiamai išaiškino įgaliojimo turinį, toks aiškinimas prieštarauja materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms atstovavimo teisinius santykius (CK 2.137 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė PŽĮ 40 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principą:
Teismas, kartu pažeisdamas ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ji turi teisę prekiauti naudotais sodo priežiūros technikos modeliais, pažymėtais Prekių ženklais. Teisėjų kolegija neįvertino, kad pati ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino, jog neturi duomenų, kurie modeliai, pažymėti Prekių ženklais, yra skirti ES rinkai, kurie – JAV rinkai. Kitaip tariant, pati ieškovė pripažino (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnio 1 dalis), kad technikos modeliai, pažymėti Prekių ženklais, nėra skirti kuriai nors vienai (ES ar JAV) rinkai. Be to, teisėjų kolegija neįvertino, jog atsakovė PŽĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, prašydama teismo išreikalauti iš ieškovės duomenis, pagal kuriuos būtų galima diferencijuoti technikos modelių priskirtinumą atitinkamai rinkai (CPK 199 straipsnio 1 dalis).
Teismo išvada, kad visos prekės, pažymėtos Prekių ženklais, turi būti žymimos ir žymeniu „CE“, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija šiai savo išvadai pagrįsti nurodė socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 28 patvirtinto techninio reglamento „Mašinų sauga“ 11.6 punktą. Šio techninio reglamento 1 ir 2 punktai nustato, kokiems produktams jis atitinkamai taikomas ir netaikomas. Siekiant atsakyti į klausimą, ar atitinkamas produktas (prekė) patenka į pirmiau nurodyto reglamento taikymo sritį, būtina žinoti prekės rūšį, naudojimo paskirtį, technines charakteristikas ir kt. Teismas nesiaiškino šių aplinkybių, paprasčiausiai apsiribodamas abstrakčiu įvardijimu, kad techninio reglamento nuostatos taikytinos Prekių ženklais pažymėtai technikai. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, jog atsakovė, ką patvirtina jos pateiktas VĮ „Mašinų bandymo stotis“ 2016 m. liepos 11 d. raštas, prekiauja naudota technika, kuri neturi būti sertifikuota.
Teisėjų kolegija netinkamai vertino sutartį, 2013 m. gegužės 6 d. sudarytą tarp atsakovės ir JAV įmonės „Sloan Implement Company“ – ieškovės oficialios platintojos. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad atsakovei suteikta teisė įsigyti iš šios įmonės bet kokią JAV pagamintą ir naudotą sodo priežiūros techniką, pažymėtą prekių ženklu „John Deere“, turint tikslą pardavinėti šią techniką Lietuvos Respublikos ir (arba) ES teritorijoje. Be to, pardavėja patvirtino, jog turi visus leidimus ir kitokio pobūdžio sutikimus prekiauti pirmiau nurodytu prekių ženklu pažymėta naudota sodo priežiūros technika. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pirmiau nurodyta įmonė – jos platintoja – neturi teisės tiekti jos prekių ženklu pažymėtos technikos į ES teritoriją. Tai reiškia, kad sodo priežiūros technika, kurią atsakovė įveža į Lietuvos Respublikos teritoriją, yra įsigyta iš asmens, ekonomiškai susijusio su ieškove ir turinčio teisę prekiauti šia technika ES teritorijoje. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti ieškovės išimtinių teisių pasibaigimą PŽĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino įgaliojimo apimtį ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovė yra tinkamai atstovaujama. Pagal CK 1.19 straipsnio 1 dalį ir 1.20 straipsnio 1 dalies 6 punktą užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas, jų atstovavimas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įgaliojimas neatitinka JAV Ilinojaus valstijos teisinio reglamentavimo.
Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo PŽĮ 40 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti:
Atsakovės akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė nėra patvirtinusi konkrečių savo gaminamų modelių sąrašo, neturi reikšmės, vertinant ieškovės teisių į konkrečius sodo technikos vienetus, pažymėtus Prekių ženklais, pasibaigimą. Ieškovei teigiant, jog atitinkami atsakovės siūlomi sodo technikos vienetai ES (EEE) rinkoje yra be ieškovės sutikimo, ir atsakovei neįrodžius priešingai, ieškovė turi teisę įgyvendinti savo, kaip Prekių ženklų savininkės, teises, nustatytas PŽĮ 38 straipsnyje. Atsakovės argumentas, kad ji, pateikdama prašymą dėl duomenų išreikalavimo, tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą, yra nepagrįstas – tokio prašymo pateikimas laikytinas siekiu perkelti ieškovei įrodinėjimo pareigą.
Teismas vertino aplinkybę dėl žymens „CE“ naudojimo prekėms žymėti tik kaip referencinio pobūdžio nuorodą, leidžiančią įvertinti, ar tam tikri sodo technikos vienetai, pažymėti Prekių ženklais, yra ieškovės arba jos sutikimu išleisti į ES (EEE) rinką. Ši aplinkybė pati savaime neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai. Teismas, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, tinkamai įvertino VĮ „Mašinų bandymo stotis“ 2016 m. liepos 11 d. rašto įrodomąją reikšmę.
Byloje nėra duomenų apie ieškovės aiškiai išreikštą sutikimą, jog trečiasis asmuo išleistų jos gaminamą sodo techniką į ES (EEE) rinką. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad sodo priežiūros technika buvo įsigyta iš asmens, turinčio teisę prekiauti Prekių ženklais pažymėta sodo priežiūros technika ES (EEE) rinkoje. Ieškovės platintoja „Sloan Implement Company“ nėra įgaliota prekiauti šia technika pirmiau nurodytoje rinkoje – šios įmonės parduodama technika yra skirta tik JAV rinkai. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atstovavimo užsienio juridiniam asmeniui (įgaliojimo formai, galiojimo terminui ir turiniui taikytinos teisės)
Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys ir (arba) per atstovus (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Bylos vedimas pirmiausia reiškia ieškinio ar kito procesinio dokumento, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas, pateikimą (CPK 5 straipsnio 3–4 dalys). Prie ieškinio ar kito procesinio dokumento, jeigu tokį dokumentą dalyvaujančio byloje asmens vardu pateikia atstovas, turi būti pridėtas dokumentas, įrodantis atstovo teises ir pareigas (CPK 111 straipsnio 5 dalis). Teismas, spręsdamas ieškinio (kito procesinio dokumento) priėmimo klausimą, ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar atstovas turi teisę veikti suinteresuoto asmens vardu (kaip suinteresuotumas suprantamas pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį).
CPK 56 straipsnyje yra įtvirtintas asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, sąrašas. Juridinio asmens atstovais pagal pavedimą, be kitų asmenų, gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, paties juridinio asmens darbuotojai (CPK 56 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai, 2 dalies 1–2 punktai). CPK 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime. Šio straipsnio trečioji dalis nurodo, kad advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu. CPK 59 straipsnyje įtvirtinta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime.
Pirmiau nurodytos teisės normos atskleidžia procesinius atstovavimo teisme aspektus. Atstovavimo teisiniai santykiai yra (pirmiausia) materialiosios teisės institutas (CK 2.132–2.151, 6.756–6.765 straipsniai). Atstovo teisė vesti bylą atstovaujamojo vardu, inter alia (be kita ko), pareikšti ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, būtent ir išplaukia iš materialiųjų atstovavimo (pavedimo) teisinių santykių (CK 6.757 straipsnio 1 dalis). Todėl atstovo įgalinimams vesti bylą atstovaujamojo vardu patikrinti pirmiausia ir taikytinos nurodytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios atstovavimo (pavedimo) teisinius santykius. Šios bylos specifika yra ta, kad ieškovė yra užsienio juridinis asmuo, vadinasi, minėto klausimo išsprendimas pirmiausia sietinas su taikytinos materialiosios teisės nustatymu.
Užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys yra įsteigti, teisę (CK 1.19 straipsnio 1 dalis). Įsteigimo vietos valstybės teisė, inter alia, reglamentuoja juridinio asmens atstovavimą (CK 1.20 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė (CK 1.40 straipsnis). Tačiau įgaliojimo galiojimo terminas, jeigu nenurodytas įgaliojime, taip pat atstovo teisės ir pareigos, atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems asmenims yra nustatoma pagal valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę (CK 1.40 straipsnis).
Įgaliojimas veikti ieškovės vardu išduotas ir notarine tvarka išdavimo vietos valstybėje (JAV) patvirtintas 2011 m. sausio 20 d. Šiame įgaliojime nėra nurodytas jo galiojimo terminas, todėl šis terminas nustatytinas pagal Lietuvos Respublikos teisę (žr. nutarties 23 punktą). CK 2.142 straipsnis reglamentuoja įgaliojimo terminą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Vadinasi, 2011 m. sausio 20 d. įgaliojimas, kuriuo įforminta ieškovės atstovo L. M. teisė veikti ieškovės vardu, galiojo iki 2012 m. sausio 20 d. Atstovavimo sutartis tarp ieškovės, veikiančios per pirmiau nurodytą savo atstovą, ir advokatų profesinės bendrijos „Žabolienė ir partneriai METIDA“ sudaryta 2013 m. spalio 28 d., t. y. jau pasibaigus pagal įstatymą skaičuojamam įgaliojimo galiojimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju sprendžiant dėl to, ar konkretus veiksmas atliktas įgalioto asmens, nepakanka vadovautis tik įgaliojimo termino pasibaigimo aplinkybe. Turi būti patikrinta, ar nėra sąlygų, kurios pagal įstatymą sudaro pagrindą vertinti, kad asmens įgaliojimai buvo patvirtinti vėliau.
CK 2.149 straipsnyje nustatyta, kad atstovavimą reglamentuojančios normos atitinkamai taikomos ir tuo atveju, jeigu asmuo, kurio reikalus tvarkė kitas asmuo, neturėdamas įgaliojimo, vėliau patvirtina pastarojo veiksmus. Panaši savo turiniu teisės norma yra įtvirtinta ir CK 2.133 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. CK 2.133 straipsnio 6 dalis taip pat nustato, kad sandorio patvirtinimas turi atgalinio veikimo galią, t. y. laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo.
Pirmiau nurodytos materialiosios teisės normos nenustato konkrečios sandorio, sudaryto neturint teisės jį sudaryti atstovaujamojo vardu, patvirtinimo formos. Tokia forma nėra apibrėžta ir kitose materialiosios teisės normose, kurios reglamentuoja atstovavimo teisinius santykius. Todėl sandorio patvirtinimo, kaip valios išraiškos, formai taikytinos bendrosios nuostatos, įtvirtintos CK 1.64 straipsnyje.
Advokatas Erikas Saukalas, veikdamas ieškovės vardu, pateikė apeliacinės instancijos teisme prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šiam prašymui pagrįsti buvo pateikti faktiniai duomenys, kurie patvirtina, kad ieškovė sumokėjo 1260 JAV dolerių už pirmiau nurodyto advokato suteiktas teisines paslaugas pagal advokatų profesinės bendrijos „Žabolienė ir partneriai METIDA“ išrašytą sąskaitą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas veiksmas patvirtina 2013 m. spalio 28 d. atstovavimo sutarties dėl teisinių paslaugų ieškovei teikimo vykdymą ir kartu kvalifikuotinas pačios atstovavimo sutarties patvirtinimu (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad 2013 m. spalio 28 d. atstovavimo sutartis sudaryta nebegaliojant įgaliojimui, kurį ieškovė išdavė savo atstovui L. M., tačiau ieškovė, atsiskaitydama už teisines paslaugas, suteiktas pagal 2013 m. spalio 28 d. atstovavimo sutartį, patvirtino šią sutartį (CK 2.133 straipsnio 6 dalis, 2.149 straipsnis). Todėl 2013 m. spalio 28 d. atstovavimo sutartis galioja nuo sudarymo dienos.
Ieškovė 2013 m. spalio 28 d. atstovavimo sutartimi pavedė advokatų profesinės bendrijos „Žabolienė ir partneriai METIDA“ advokatams, įskaitant advokatą Eriką Saukalą, atstovauti ieškovei, inter alia, visuose Lietuvos Respublikos teismuose, nagrinėjant civilines bylas, susijusias su savininko prekių ženklų teisių pažeidimais. Kaip minėta, įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (CPK 59 straipsnis). Atstovavimo sutartyje, sudarytoje tarp ieškovės ir pirmiau minėtos advokatų profesinės bendrijos, nėra išlygų, ribojančių atstovo teisę imtis ieškovės vardu tam tikrų procesinių veiksmų. Priešingai, šioje sutartyje yra įvardyti visi pagrindiniai procesiniai veiksmai, kuriuos ieškovė pavedė atlikti savo atstovui. Vadinasi, ieškovės atstovas pagal pavedimą advokatas Erikas Saukalas turi (ir turėjo) teisę atlikti ieškovės vardu visus procesinius veiksmus, įtvirtintus proceso įstatyme.
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, ieškovė šios civilinės bylos procese yra tinkamai atstovaujama (teisėtumo aspektu).
Dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo
Prekių ženklo savininko teisėms būdingas išimtinumas. Toks prekių ženklo savininko teisių pobūdis yra atskleistas, inter alia, 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009) 9 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti: bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos (dabar – ES) prekių ženklui, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas (9 straipsnio 1 dalies a punktas); bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo Bendrijos prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl Bendrijos prekių ženklu ir tuo žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima galimybę susieti žymenį su prekių ženklu (9 straipsnio 1 dalies b punktas); bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos prekių ženklui arba panašų į jį, kai juo žymimos prekės arba paslaugos yra nepanašios į tas, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas, jeigu šis Bendrijoje turi gerą vardą ir jeigu dėl neteisėto žymens naudojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pakenkiama Bendrijos prekių ženklo skiriamajam požymiui ar jo geram vardui (9 straipsnio 1 dalies c punktas). Prekių ženklo savininkas, vadovaudamasis Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalimi, turi teisę uždrausti, be kita ko, siūlyti tokiu (a–c punktuose nurodytu) žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, taip pat siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas (Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 9 straipsnio 2 dalies a–b punktai). Prekių ženklo savininko teisių išimtinumas yra iš esmės analogiškai atskleistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (kodifikuota redakcija), kuris yra taikomas nuo 2017 m. spalio 1 d., 9 straipsnyje, be to, tiek, kiek susiję su nacionalinio (Lietuvos Respublikos) prekių ženklo savininko teisėmis, ir PŽĮ 38 straipsnyje.
Kita vertus, prekių ženklo savininko teisės į prekių ženklą nėra absoliučios (begalinės). Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas (vadinamojo regioninio) prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo (angl. exhaustion of rights) principas, reiškiantis, kad prekių ženklo savininkas neturi teisės uždrausti naudoti šį ženklą prekėms, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra išleistos į Bendrijos (ES) rinką, pažymėtos tuo ženklu. Toks prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo pagrindas taip pat yra įtvirtintas 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (toliau – Prekių ženklų direktyva 2008/95/EB) 7 straipsnio 1 dalyje, be to, ir PŽĮ 40 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad aptariamas prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo pagrindas turi atitinkamas išlygas (žr. Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalį, Prekių ženklų direktyvos 2008/95/EB 7 straipsnio 2 dalį, PŽĮ 40 straipsnio 2 dalį), tačiau nagrinėjamos bylos kontekste šios išlygos nėra aktualios, todėl plačiau neanalizuojamos.
ESTT, aiškindamas pirmiau nurodytas ES materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prekių ženklo savininko teisių pasibaigimą, yra konstatavęs, kad tas asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (pvz., 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH prieš Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft GmbH ir Michael Orth, C-244/00, 35–36, 42 punktai). Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad ESTT praktikoje pripažįstama galimybė (išskirtiniais atvejais) paskirstyti įrodinėjimo naštą kitaip, t. y. kad ieškovas (prekių ženklo savininkas) įrodytų, jog jo teisės nėra pasibaigusios EEE (pvz., atsakovas įrodo, kad tuo atveju, jeigu įrodinėjimo našta tektų jam, egzistuotų reali nacionalinių rinkų padalijimo rizika, ypač jeigu prekių ženklo savininkas savo prekėmis EEE prekiauja, naudodamasis išimtinės distribucijos sistema, ir pan.) (pvz., minėtas sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH prieš Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft GmbH ir Michael Orth, 42 punktas).
ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko ar jo sutikimu, atžvilgiu (pvz., 1999 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Sebago Inc. ir Ancienne Maison Dubois & Fils SA prieš GB-Unic SA, C-173/98, 22 punktas).
Pagal ESTT praktiką, siekiant užtikrinti prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugą ir tam, kad būtų įmanoma vėliau išleisti į rinką šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes be savininko teisės tą uždrausti, esminė sąlyga yra ta, kad šis savininkas galėtų kontroliuoti pirmąjį šių prekių išleidimą į EEE rinką, neatsižvelgiant į tai, kad šios prekės galėjo būti pirmą kartą išleistos į rinką už šios zonos ribų (pvz., 2009 m. spalio 15 d. prejudicinis sprendimas byloje Makro Zelfbedieningsgroothandel CV ir kt. prieš Diesel SpA, C-324/08, 32 punktas). ESTT, aiškindamas anksčiau galiojusios 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau – Direktyva 89/104/EEB) nuostatas, yra konstatavęs, kad ši direktyva susiaurina prekių ženklo savininkui suteiktos teisės išnaudojimą iki atvejų, kai prekės buvo išleistos į EEE rinką, ir leidžia prekių ženklo savininkui kontroliuoti pirmąjį jo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į EEE rinką. Iš to išplaukia, kad, jeigu prekių ženklu pažymėtos prekės anksčiau nebuvo išleistos į EEE rinką paties šio prekių ženklo savininko arba jo sutikimu, Direktyvos 89/104/EEB 5 straipsnis suteikia minėtam savininkui išimtines teises, be kita ko, leidžiančias jam uždrausti trečiosioms šalims importuoti minėtas prekes, jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti. Direktyvos 89/104/EEB 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti šiuo prekių ženklu pažymėtų originalių prekių pirmajam išleidimui į EEE rinką be jo sutikimo (pvz., 2010 m. spalio 28 d. prejudicinis sprendimas byloje Canon Kabushiki Kaisha prieš IPN Bulgaria OOD, C-449/09, 23–24 punktai).
ESTT, aiškindamas Direktyvos 89/104/EEB 7 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad: 1) prekių ženklo savininko sutikimas dėl prekybos EEE viduje šiuo ženklu pažymėtomis prekėmis, kurios anksčiau paties savininko ar jo sutikimu buvo išleistos į rinką už EEE ribų, gali būti numanomas iš faktų ir aplinkybių, buvusių iki išleidžiant prekes į rinką už EEE ribų, išleidimo metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo teisės prieštarauti prekių išleidimui į EEE vidaus rinką; 2) sutikimas negali būti numanomas: a) iš to, kad prekių ženklo savininkas nepranešė visiems vėlesniems prekių, išleistų į rinką už EEE ribų, pirkėjams apie savo prieštaravimą dėl jų pardavimo EEE viduje; b) iš to, kad ant pačių prekių nėra įspėjimo apie draudimą išleisti prekes į EEE rinką; c) iš fakto, kad prekių ženklo savininkas perleido ženklu pažymėtų prekių nuosavybės teisę, nenustatydamas išlygų sutartyje, ir kad pagal sutarčiai taikytiną teisę, nesant tokių išlygų, perleista nuosavybės teisė apima neribotą perpardavimo teisę ar bent jau teisę vėliau parduoti prekes EEE viduje; 3) prekių ženklo savininko turimų išimtinių teisių išnaudojimui nesvarbu tai, kad: a) ženklu pažymėtų prekių importuotojas nežino apie savininko prieštaravimą jų išleidimui į EEE rinką ar draudimą bet kam, išskyrus įgaliotus platintojus, parduoti jas ten; arba b) įgalioti platintojai ir didmenininkai nenustatė savo pirkėjams su šiuo prieštaravimu ar draudimu susijusių sutartinių apribojimų, nors jie patys buvo prekių ženklo savininko apie juos informuoti (minėtas sprendimas byloje Zino Davidoff SA prieš A ir G Imports Ltd ir kiti).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus yra formuojama ir atitinkama kasacinio teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188/2013">3K-3-188/2013</a>; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTItMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-292-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-292-248/2015">3K-3-292-248/2015</a>).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė yra ES spalvinio prekių ženklo (registracijos Nr. 000063289), žodinio prekių ženklo „JOHN DEERE“ (registracijos Nr. 000332874) ir vaizdinio prekių ženklo (registracijos Nr. 001727122) savininkė. Šie ES prekių ženklai yra registruoti, inter alia, 7 ir 12 klasių prekėms pagal Nicos klasifikaciją žymėti. Ieškovė savo, kaip prekių ženklų savininkės, teisėms apginti pareiškė teisme ieškinį, prašydama uždrausti atsakovei vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje prekybą prekėmis, kurios yra pažymėtos pirmiau nurodytais prekių ženklais ir išleistos į ES (EEE) rinką ne ieškovės arba be jos sutikimo. Atsakovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neneigė, kad vykdė prekybą prekėmis, kurios pažymėtos pirmiau nurodytais prekių ženklais. Ši aplinkybė nėra neigiama ir kasaciniame skunde. Kita vertus, atsakovė atsikirto, kad ji vykdė prekybą tomis ieškovės prekių ženklais pažymėtomis prekėmis, kurios ieškovės sutikimu buvo išleistos į ES (EEE) rinką. Kartu su šiuo atsikirtimu nuosekliai (visų instancijų teismuose) akcentuojamas tas aspektas, kad buvo vykdoma naudotų prekių prekyba.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinį, konstatuoja, kad teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Kaip minėta, bendroji taisyklė yra ta, kad bylos šalis, kuri remiasi prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo faktu, turi pagrįsti šį faktą (žr. šios nutarties 33 punktą). Šios civilinės bylos procese nebuvo įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą perskirstyti įrodinėjimo naštą, vadinasi, būtent atsakovei ir tenka pareiga įrodyti, kad ji vykdė prekybą prekėmis, kurios (jų atitinkami vienetai) pačios ieškovės arba jos sutikimu buvo išleistos į ES (EEE) rinką.
Atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad ji, priešingai negu konstatavo bylą nagrinėję teismai, tinkamai įvykdė pirmiau išskirtą įrodinėjimo pareigą. Šiam teiginiui pagrįsti yra pateikti du argumentai: pirma, atsakovė pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą dėl duomenų, pagal kuriuos būtų galima diferencijuoti prekių, pažymėtų ieškovės prekių ženklais, priskirtinumą atitinkamai rinkai, išreikalavimo; antra, atsakovė pateikė sutartį, sudarytą tarp jos ir ieškovės oficialios platintojos, kuri yra pakankama konstatuoti, kad atsakovė turėjo teisę vykdyti prekybą prekėmis, pažymėtomis ieškovės prekių ženklais, be jos, kaip savininkės, atskiro sutikimo.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pirmuoju argumentu (nutarties 40 punktas) tik tiek, kad prašymo išreikalauti rašytinius įrodymus pateikimas (CPK 199 straipsnis) yra viena iš įrodinėjimo pareigos realizavimo formų (išraiškų). Toks aiškinimas atsispindi kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3-695/2017">3K-3-3-695/2017</a>, 55 punktas). Kita vertus, prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo pateikimo faktas pats savaime nereiškia įrodinėjimo pareigos tinkamo įvykdymo. Toks pripažinimas (dėl įrodinėjimo pareigos tinkamo įvykdymo) nėra galimas, jeigu rašytinių įrodymų išreikalavimo institutu, kaip ir bet kuriuo kitu procesiniu institutu, yra naudojamasi ne pagal paskirtį, t. y. siekiant kitų procesinių tikslų negu tie, kuriems įgyvendinti yra įtvirtintas šis institutas (pvz., siekiant perkelti kitai bylos šaliai įrodinėjimo naštą). Atsakovė pateikė pirmosios instancijos teisme prašymą dėl įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinyje įvardyti technikos modeliai nėra teisėtai išleisti į ES (EEE) rinką, išreikalavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio prašymo dėl įrodymų išreikalavimo patenkinimas reikštų įrodinėjimo naštos kitai bylos šaliai perkėlimą. Todėl, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė, pateikdama pirmiau minėtą prašymą, tinkamai įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą.
Atsakovė savo pozicijai pagrįsti pateikė 2013 m. gegužės 6 d. sutartį, sudarytą tarp jos ir bendrovės „Sloan Implement Company“. Atsakovės teigimu, šios sutarties nuostatos patvirtina, kad sodo priežiūros technika įsigyta iš asmens, ekonomiškai susijusio su ieškove ir turinčio teisę prekiauti šia technika ES (EEE) teritorijoje, ir kartu sudaro pagrindą konstatuoti ieškovės, kaip prekių ženklų savininkės, teisių pasibaigimą tokių prekių atžvilgiu.
Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko ar jo sutikimu, atžvilgiu (žr. 34 punktą). Pažymėtina, kad, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, jog ieškinyje įvardyti prekių, pažymėtų ieškovės prekių ženklais, vienetai buvo įsigyti pagal 2013 m. gegužės 6 d. sutartį, sudarytą tarp atsakovės ir bendrovės „Sloan Implement Company“. Vadinasi, atsakovė apskritai nepagrindė fakto, kad ieškovės prekių ženklais pažymėtos prekės buvo įsigytos iš pirmiau nurodytos įmonės, kuri, ką pripažįsta ir ieškovė, yra jos oficiali platintoja. Be to, atsakovė neįrodė, kad pati bendrovė „Sloan Implement Company“ turi (turėjo) teisę išleisti ieškovės prekių ženklais pažymėtas prekes į ES (EEE) rinką. Pirmiau minėtos 2013 m. gegužės 6 d. sutarties nuostatos, priešingai negu nurodo atsakovė, savaime nepatvirtina tokios teisės turėjimo. Ieškovė nuosekliai (visų instancijų teismuose) neigia, kad bendrovė „Sloan Implement Company“ turi (turėjo) teisę išleisti ieškovės prekių ženklais pažymėtas prekes į ES (EEE) rinką, nurodo, jog šios platintojos veikla apsiriboja JAV rinka, todėl atsakovės paaiškinimai savaime (be kitų faktinių duomenų) nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovės prekių ženklais pažymėti prekių vienetai, kuriais prekiavo atsakovė, galėjo būti (pirmiau nurodyto subjekto) išleisti į ES (EEE) rinką.
Minėta, atsakovė akcentuoja, kad vykdė naudotų prekių prekybą. Pažymėtina, jog, sprendžiant klausimą dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo, nėra teisiškai reikšminga, ar konkrečios prekės, kurių atžvilgiu sprendžiamas pirmiau nurodytas klausimas, yra naudotos ar naujos. Svarbiausia, kad tokių prekių pirmasis patekimas į ES (EEE) rinką būtų prekių ženklo savininkui priklausančios pirmojo išleidimo teisės realizavimo (tiesiogiai ar jo sutikimu per trečiuosius asmenis) padarinys. Kitaip tariant, kad konkrečios prekės (jų atitinkami vienetai) paties savininko arba jo sutikimu būtų pirmą kartą išleistos į ES (EEE) rinką. Kaip minėta, atsakovė neįrodė šios teisiškai reikšmingos aplinkybės.
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prekių ženklo savininko teisių pasibaigimą.
Kasaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl ieškovės prekių ženklais pažymėtos technikos sertifikavimo. Atitinkamų sodo priežiūros technikos modelių vienetų sertifikavimo klausimas nėra teisiškai reikšmingas, nes šios bylos ginčo objektas yra ieškovės išimtinės teisės į prekių ženklus ir jų (ne)pasibaigimas, o ne technikos modelių vienetų atitiktis esminiams sveikatos ir saugos reikalavimams, kas ir sudaro sertifikavimo esmę. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl pirmiau nurodyto klausimo.
Dėl atsakovės prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo
Atsakovė prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, savo kasaciniame skunde išdėstė klausimus, kuriuos siūlo pateikti, formuluojant tokį kreipimąsi (analogiški prašymai ir klausimai buvo pateikti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose).
Pagrindinis šios bylos klausimas yra tas, ar teismai tinkamai vertino faktinius duomenis dėl atsakovės teisės prekiauti atitinkamais ieškovės prekių ženklais pažymėtais naudotos sodo priežiūros technikos vienetais. Kitaip tariant, ar atsakovė įrodė, kad atitinkami naudotos sodo priežiūros technikos vienetai pačios ieškovės, kaip prekių ženklų savininkės, arba jos sutikimu buvo išleisti į ES (EEE) rinką.
Atsakovės prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, ką pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurios pripažintos neįrodytomis (turimos omenyje atsakovės įrodinėtos aplinkybės dėl bendrovės „Sloan Implement Company“ teisės prekiauti ieškovės prekių ženklais pažymėtomis prekėmis (jų atitinkamais vienetais) ES (EEE) rinkoje). Prašyme iškelti klausimai yra susiję su šios bylos faktinių duomenų (įrodymų) vertinimu, o ne su ES teisės aiškinimu. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, atmeta atsakovės prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo kasaciniame skunde nurodytais klausimais priėmimo.
Dėl procesinės baigties
Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus atsakovės kasacinį skundą, ieškovė turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 3600 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl ieškovės išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, pažymi, kad ši byla nėra ypač sudėtinga, kasaciniame teisme nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai, tas pats advokatas atstovavo ieškovei ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, vadinasi, atsiliepimui į kasacinį skundą parengti nereikėjo labai didelių darbo ir laiko sąnaudų. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į maksimalų užmokesčio už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą dydį, kurį rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos): šis dydis (atskaitos tašku laikant 2017 m. gruodžio mėn. (metų paskutinį ketvirtį)) siekia 1398,76 Eur (Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktai). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, priteisia ieškovei iš atsakovės 1398,76 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti Jungtinių Amerikos Valstijų įmonei „Deere & Company“ iš UAB „Skagenas“ (j. a. k. 302431550) 1398,76 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų devyniasdešimt aštuonių Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
