Dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-297/2014

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00534-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.12.1; 113.6.2.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. P., uždarajai akcinei bendrovei „Litpirma“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą prašydamas: panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. parengtas išvadas Nr. 1596 ir 1597 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai ir 2007 m. lapkričio 6 d. išvadą Nr. 1668; Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V–1550 dalį, dėl A. P. suformuoto 41,71 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 9); Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. V – 2414 dalį dėl A. P. suformuotų 4,10 ha, 2,33 ha, 3,25 ha, 9,05 ha, 7,40 ha ploto žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8. Nr. 9); Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 71-19824-20701, 2009 m. rugpjūčio 26 d. sprendimus Nr. 71-19858-20735 ir Nr. 71-19859-20736, kuriais A. P. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančias žemės sklypų dalis, neatlygintinai perduodant lygiaverčius žemės sklypus; pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento: 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3439, 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų perdavimo ir priėmimo aktą, notarinio registro Nr. 3440, ir 2009 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 3956 ir Nr. 3957; taikyti vienašalę restituciją – iš A. P. UAB „Litpirma“ naudai priteisti 299 396 Lt; įpareigoti UAB „Litpirma“ grąžinti valstybės nuosavybėn 7,4000 ha, 4,1000 ha, 3,2500 ha ir 2,3300 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); 9,0500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 41,7500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodo, kad, susipažinus su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno ir Radviliškio žemėtvarkos skyrių, VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pateiktais dokumentais, buvo nustatyta, kad, A. P. atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų S. J., V. S., T. J. ir S. K. žemę, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio, 10 straipsnio 1, 4 dalių, šio Įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarkos), 105 punkto nuostatos. Atsakovas A. P. nepateikė Kauno miesto žemėtvarkos skyriui prašymo atkurti nuosavybės teises, buvusių savininkų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinančių dokumentų, taip pat nėra parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla, nepaskaičiuota žemės sklypų vertė, Sprendimų (Išvadų) žurnale nėra A. P. vardu registruotų išvadų. Nurodoma, kad, panaikinus administracinius aktus, naikintini ir jų pagrindu atsiradę teisiniai padariniai, nes valstybė turtą – žemę prarado dėl asmenų nusikalstamų veikų (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. parengtas išvadas Nr. 1596 ir 1597 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai ir 2007 m. lapkričio 6 d. išvadą Nr. 1668; Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V–1550 dalį dėl A. P. suformuoto 41,71 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 9) ir 2009 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. V – 2414 dalį dėl A. P. suformuotų 4,10 ha, 2,33 ha, 3,25 ha, 9,05 ha, 7,40 ha plotų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8. Nr. 9); Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 71-19824-20701 ir 2009 m. rugpjūčio 26 d. sprendimus Nr. 71-19858-20735 ir 71-19859-20736; priteisė iš atsakovo A. P. 342 700 Lt valstybei.

Teismas nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo kontrolės skyriaus 2010 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 4K-42 nurodyta, jog Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nėra prašymų atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų S. J., V. S., T. J. ir S. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, nėra registruotas A. P. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę, nėra A. P. giminystės ryšį su S. J., V. S., T. J., S. K. ir buvusių savininkų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutarties, Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nesuformuota nuosavybės teisių atkūrimo byla, kaip reglamentuota Tvarkos 105 punkte, Sprendimų (Išvadų) registracijos žurnale neregistruotos A. P. vardu parengtos išvados Nr. 1596, 1597, 1668, šiais numeriais žurnale įregistruotos ir išbrauktos išvados parengtos kitų asmenų vardu, nepaskaičiuota buvusių savininkų nuosavybės teisėmis valdytų žemės sklypų vertė. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. išvados Nr. 1596 ir 1597 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai ir 2007 m. lapkričio 6 d. išvada Nr. 1668, Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V – 1550 dalis dėl A. P. suformuoto 41,71 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 9) ir 2009 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. V - 2414 dalis dėl A. P. suformuotų 4,10 ha, 2,33 ha, 3,25 ha, 9,05 ha, 7,40 ha plotų žemės sklypų, (duomenys neskelbtini); Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. 71-19824-20701 ir 2009 m. rugpjūčio 26 d. sprendimai Nr. 71-19858-20735 ir Nr. 71-19859-20736 priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 1, 4 dalių bei Tvarkos 105 punkto nuostatas, todėl yra neteisėti ir naikintini.

Spręsdamas klausimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Litpirma“ sąžiningumas preziumuojamas, ir, bylos duomenimis, šiuo metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 20-2-00582-09, teismo vertinimu, CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos, todėl ieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nurodomos restitucijos taikymo atmesti. Tačiau teismas nusprendė, kad taikytina restitucija, sumokant ekvivalentą pinigais, priteisiant iš atsakovo A. P. valstybei ginčo žemės sklypų vidutinę rinkos vertę, (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146, 6.147 straipsniai). Pažymėta, kad nors atsakovas A. P. pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sklypus atsakovui UAB „Litpirma“ pardavė už 299 396 Lt, tačiau jis privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo metu, nes tuo metu ginčo žemės sklypo vertė buvo mažiausia (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypų vidutinė rinkos vertė perleidimų metu buvo 342 700 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad įstatymas gina privatų savininko interesą, tačiau nustato išimtis, kada taikoma ne visiška, o ribota vindikacija ir savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.96 straipsnio 2, 3 dalys). Ribota vindikacija siekiama protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai. Spręsta, kad nusikaltimo fakto konstatavimas bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus galbūt kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, galimas tuo atveju, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų įvykdytų nusikalstamų veiksmų, atkuriant nuosavybės teises A. P. į S. J., V. S., T. J., S. K. žemę. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta objektyvių pagrindų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 20-2-00582-09 negali būti baigtas, konstatuojant nusikaltimo faktą ar jį paneigiant. Dėl to konstatuoti tokį faktą, kol jis nėra konstatuotas teismo nuosprendžiu, priimtu išnagrinėjus baudžiamąją bylą, jeigu ikiteisminis tyrimas būtų baigtas bylos perdavimu teismui su kaltinamuoju aktu, arba ikiteisminio tyrimo metu priimtu nutarimu tyrimą nutraukti, šioje byloje negalima. Teisėjų kolegija nurodė, kad sustabdyti šios bylos prokuroras nereikalavo ir manė, kad ji turi būti išnagrinėta, nelaukiant ikiteisminio tyrimo pabaigos, todėl argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 300 straipsnio nuostatas, laikytas nepagrįstu. Administracinio akto ir sandorio negaliojimo dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms padariniai yra tokie pat, t. y. restitucija. Byloje nenustatyta, kad UAB „Litpirma“, įgydama žemės sklypus, veikė nesąžiningai. Teisėjų kolegija vertina, kad visiškos restitucijos taikymas šiuo atveju neįmanomas, nes atsakovo A. P. ir dabartinio žemės sklypų savininko (UAB „Litpirma“) nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Priešingu atveju daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Spręsta, kad, nenustatęs dabartinio žemės sklypų savininko UAB „Litpirma“ nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią atlygintinai įgytą nekilnojamąjį daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Dėl CPK 300 straipsnio ir CK 4.96 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikacinis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo. Nusikaltimo padarymo faktas gali būti konstatuojamas dviem būdais: nusikaltimas konstatuojamas baudžiamojoje byloje arba nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teismas nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka pagal CPK 300 straipsnį kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutraukiamas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (BPK 3 straipsnis), taip pat galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas (nežinia, kur yra kaltinamasis, jis suserga psichine ar kita sunkia liga, jei nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo ir pan.). Dėl to pripažinus nusikaltimo fakto konstatavimą būtinu išimtinai baudžiamojo proceso tvarka, reikštų, kad, esant pirmiau BPK nurodytiems pagrindams, savininkas niekada negalėtų apginti savo nuosavybės teisių civilinio proceso tvarka ir išreikalauti nekilnojamojo daikto, prarasto be savo valios arba šis teisių gynimas atidedamas neapibrėžtam laikotarpiui ateityje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-154/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-154/2007">3K-3-154/2007</a>, nurodė, kad nusikaltimo faktas gali būti konstatuotas civilinėje byloje, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas nusikaltimą padaręs asmuo. Dėl to nurodoma, kad civilinių teisinių santykių kvalifikavimui yra būtinas tik nusikalstamos veikos požymių, o ne visos nusikalstamos veikos sudėties elementų konstatavimas bei konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens nustatymas ir apkaltinimas. Reiškiant ieškinį sulaukus baudžiamojoje byloje nuosprendžio ar kitokio procesinio sprendimo, gali būti praleisti ieškinio senaties terminai, kas būtų pagrindas atmesti ieškinį. Dėl to prokuroras, nedelsdamas ir nepažeisdamas nustatytų ieškinio senaties terminų, nustatęs, kad Šiaulių apskrities viršininko priimti administraciniai aktai prieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, pateikė ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Laukimas, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla ir apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu konstatuotas nusikaltimas, reiškia savininko teisių gynimo atidėjimą neapibrėžtam laikotarpiui, o tai riboja savininko teisių gynimą, pažeidžia koncentruotumo principą. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, kad savininkas žemės valdymą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl teismas vadovaudamasis CPK 300 straipsniu galėjo ir turėjo konstatuoti nusikaltimo padarymo faktą, pripažinti sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją ir vindikaciją.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisideda prie ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinio skundo reikalavimų ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Litpirma“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl CPK 300 straipsnio ir CK 4.96 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo praktiką paprastai nusikaltimo padarymo faktas konstatuojamas įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, o ne nagrinėjamoje civilinėje byloje. Taigi, tik priėmus ir įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, kuriuo konstatuojama, kad nekilnojamąjį daiktą savininkas prarado dėl padaryto nusikaltimo, galimas vindikacijos taikymas, t. y. šio daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo jo teisėto savininko naudai. Šios bylos nagrinėjimo atveju jokio nuosprendžio, kuriuo būtų konstatuotas nusikaltimo padarymo faktas, nėra, todėl teismai pagrįstai taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą. Kasatoriaus nurodomoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-154/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-154/2007">3K-3-154/2007</a> pateikti išaiškinimai neturėtų būti taikomi nagrinėjamoje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Kasatoriaus nurodytoje civilinėje byloje nusikaltimo padarymo faktas buvo konstatuotas civilinėje byloje, nes baudžiamojo proceso metu ilgą laiką nepavyko nustatyti nusikaltimą padariusių asmenų, todėl ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas iki bus nustatyti asmenys, padarę nusikaltimą. Be to, šioje nutartyje buvo suformuota taisyklė, kad nusikaltimo faktas gali būti nustatomas civilinio proceso tvarka tik išimtiniais atvejais, kai to neįmanoma padaryti įprasta baudžiamojo proceso tvarka, priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to argumentuojama, kad nusikaltimo fakto konstatavimas šioje byloje būtų buvęs galimas tik tuo atveju, jei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas baudžiamojoje byloje būtų negalimas dėl objektyvių priežasčių. Bylą nagrinėję teismai nustatė aplinkybę, kad šiuo metu dar tik atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimu. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatytos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių baudžiamoji byla negalėtų būti baigiama priimant nuosprendį. CPK 300 straipsnio nuostatos reglamentuoja atskirosios teismo nutarties priėmimo pagrindus. Teismas privalo informuoti prokurorą apie nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjusias nusikalstamos veikos aplinkybes. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas dėl aplinkybių, susijusių su nagrinėjama civiline byla, jau yra atliekamas. Tokiu atveju teismai neturėjo jokio pagrindo CPK 300 straipsnio nuostatų pagrindu pakartotinai prokurorui pranešti apie galbūt padarytą nusikaltimą. Be to, pats prokuroras buvo byloje dalyvaujantis asmuo. Ieškovui pareiškus ieškinį, jis CPK 42 straipsnio 1 dalies ir 163 straipsnio 3 punkto pagrindais turi teisę prašyti teismo sustabdyti nagrinėjamą bylą, iki bus baigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje tiriamas ir nagrinėjamas nusikaltimo padarymo faktas. Tokiu būdu būtų išspręstas ir ieškinio senaties termino pasibaigimo klausimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vindikaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo

CK 1.138 straipsnyje nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes.

Teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2011">3K-3-149/2011</a>; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. D., J. B., kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-356/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-356/2010">3K-3-356/2010</a>; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S., M. K., kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy05MC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-90/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-90/2009">3K-7-90/2009</a>;). Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu.

Šioje byloje prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškė ieškinį prašydamas panaikinti administracinius aktus, pripažinti sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją bei grąžinti žemės sklypus valstybės nuosavybėn. Taigi siekta ne tik visiškai atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, kad neliktų galioti administracinių aktų, bet ir grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, nes žemės sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniais sandoriais buvo perleisti kitam asmeniui. Kadangi kasaciniame skunde keliamas tik daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, t. y. daiktinių asmens teisių gynimo būdo, aiškinimo ir taikymo klausimas, tai dėl jo teisėjų kolegija ir pasisako.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi, 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų perdavimo ir priėmimo aktu bei 2009 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimis A. P. už 299 396 Lt ginčo žemės sklypus pardavė UAB „Litpirma“. Pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pripažinus sutartį negaliojančia šiuo pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, nustatytus CK 4.96 straipsnyje (CK 6.307 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto savininko teisė vindikaciniu ieškiniu išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo nėra absoliuti. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šioje normoje nustatytas ribotos vindikacijos institutas, t. y. nustatyta vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlyga, kai iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą galima išreikalauti tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi įstatymas gina privatų savininko interesą, tačiau nustato išimtis, kada taikoma ne visiška, o ribota vindikacija ir savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo. Ribota vindikacija siekiama protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai. Toks vindikacijos ribojimas užtikrina civilinės apyvartos saugumą ir stabilumą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad UAB „Litpirma“ yra sąžininga įgijėja. Taigi šalis gali išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo tik nustačius, kad savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CPK 300 straipsnio nuostata, turėjo konstatuoti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytą kvalifikacinį požymį – nusikalstamos veikos faktą. Pagal CPK 300 straipsnio nuostatą, jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Šiais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išnagrinėja bylą iš esmės arba ją sustabdo. Minėta, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, taip pat nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00582-09 dėl galbūt įvykdytų nusikalstamų veiksmų, atkuriant nuosavybės teises A. P. į S. J., V. S., T. J., S. K. žemę. Kadangi prokuratūra jau buvo informuota ir tyrė galimos nusikalstamos veikos padarymą, tai teismas šiuo atveju turėjo spręsti dėl tolesnės civilinės bylos nagrinėjimo galimybės. Taigi kiekvienu atveju pagal konkrečias bylos aplinkybes teismas turi vertinti, ar jis gali nagrinėti bylą iš esmės, ar yra pagrindas ją sustabdyti.

Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Universalios valdymo sistemos“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-221/2008">3K-3-221/2008</a>). Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas negali būti pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, priimti procesiniai sprendimai gali būti rašytiniais įrodymais civilinėje byloje, todėl atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo atlikimas gali būti pagrindu sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-10/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-10/2007">3K-3-10/2007</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas A. Petraitis apeliacinės instancijos teismui buvo pateikęs prašymą sustabdyti civilinę bylą, tačiau teismas nutartyje tik nurodė, kad prokuroras sustabdyti bylą nereikalavo ir nėra nustatyta objektyvių pagrindų, dėl kurių vykstantis ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 20-2-00582-09 negali būti baigtas, konstatuojant nusikaltimo faktą ar jį paneigiant, tačiau nepasisakė dėl atsakovo argumentų, neanalizavo, ar šiuo atveju nėra pagrindo sustabdyti nagrinėjamą bylą iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas ir bus aišku, ar ikiteisminis tyrimas bus baigtas surašant kaltinamąjį aktą ir jį perduodant teismui, ar dėl kažkokių objektyvių priežasčių baudžiamasis procesas bus nutrauktas arba iki baudžiamajame procese nuosprendžio priėmimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju teismas turėjo tirti ir vertinti baudžiamojo proceso tvarka vykstančio tyrimo reikšmę nagrinėjamoje byloje, jos rezultatui, tačiau šie klausimai nebuvo vertinami. Kadangi pirmiau nurodytos aplinkybės nustatinėtinos ir vertintinos pakartotinai, atsižvelgiant į dabartinę baudžiamojo proceso stadiją, tai byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kasacinio teismo nutarties, kuria remiasi kasatorius

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. S., R. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-175/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-175/2014">3K-3-175/2014</a>). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Kasaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. A. v. Z. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-154/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-154/2007">3K-3-154/2007</a>, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu įgaliojimą ir buto pirkimo–pardavimo sutartį, nes nenustatytas asmuo, pateikęs kito asmens pasą ir suklastotą įgaliojimą, ieškovės butą pardavė, apgaulės būdu užvaldydamas pinigus, gautus už neteisėtai parduotą butą. Baudžiamoji byla buvo iškelta, tačiau 2003 m. vasario 17 d. buvo sustabdyta iki bus nustatyti asmenys, padarę nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusios visiškai skirtingos faktinės aplinkybės, nes ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese priimtų administracinių aktų ir šių žemės sklypų pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, taip pat vyko ikiteisminis tyrimas, duomenų apie ikiteisminio tyrimo sustabdymą byloje nenustatyta. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-154/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-154/2007">3K-3-154/2007</a> pateikti išaiškinimai negali būti laikomi taikytinu precedentu nagrinėjamoje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 31,50 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir grąžinti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas