Dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-301/2014

Proceso Nr. 2-55-3-00027-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 36.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. Ž., J. Ž., U. B. ir K. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams K. Ž., J. Ž., U. B. ir K. B. dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „UK Transport“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarčių, sudarytų su laiduotojais, neįsitikinus jų turtinėmis galimybėmis vykdyti lizingo gavėjo įsipareigojimus ir negavus teismo leidimo suvaržyti laiduotojų turimą šeimos turtą, teisėtumo.

Ieškovas AB „SEB lizingas“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. Ž., J. Ž., U. B. ir K. B., laidavusių už trečiojo asmens UAB „UK Transport“ prievolių įvykdymą, 155 481,44 Lt skolą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad AB „SEB lizingas“ ir UAB „UK Transport“ 2006 m. lapkričio 7 d. sudarė finansinio lizingo sutartį (toliau – Lizingo sutartis), kurios pagrindu AB „SEB lizingas“ nuosavybės teise įsigijo lizingo gavėjui UAB „UK Transport“ reikalingą turtą bei pervedė jį finansinės nuomos pagrindu naudotis lizingo gavėjui iki visiško prievolių įvykdymo pagal Lizingo sutartį. Šios sutarties vykdymas buvo užtikrintas 2006 m. lapkričio 7 d. laidavimo sutartimis, kuriomis laiduotojai K. Ž. ir J. Ž. bei U. B. ir K. B. įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarieji bendraskoliai, jei UAB „UK Transport“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Lizingo sutartį. UAB „UK Transport“ vėluojant atsiskaityti su ieškovu pagal Lizingo sutartį, AB „SEB lizingas“ 2009 m. gruodžio 1 d. nutraukė sutartį ir kreipėsi į laiduotojus dėl įsipareigojimų vykdymo už UAB „UK Transport“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 4 d. galutiniu sprendimu ieškinį atmetė ir konstatavo AB „SEB lizingas“ ir atsakovų K. Ž. ir J. Ž. 2006 m. lapkričio 7 d. laidavimo sutarties, kaip niekinio sandorio, sudarymo faktą.

Teismas nurodė, kad AB „SEB lizingas“ ir atsakovų K. Ž. bei J. Ž. 2006 m. lapkričio 7 d. laidavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, 3.85 straipsnio 2 dalis) kaip sandoris dėl šeimos turto, sudarytas negavus teismo leidimo, todėl jį ex officio pripažino niekiniu. Teismas pažymėjo, kad sudarydami šią sutartį dėl didelės sumos (1 754 876,09Lt) šie atsakovai neturėjo kito vertingo turto, o tik gyvenamąją patalpą (1/8 dalį gyvenamojo namo Šilutės r., (duomenys neskelbtini), kuri yra šeimos turtas, joje laiduotojai gyveno su nepilnamečiais vaikais.

Teismas taip pat sprendė, kad atsakovai pagal Finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 2 straipsnio 39 dalį yra ieškovo klientai, nes, būdami laiduotojai, yra susiję su pagrindiniu skolininku BUAB „UK Transport“ ir visi kartu sukelia vieną riziką ieškovui. Dėl to ieškovas AB „SEB lizingas“, užsiimantis profesine veika, kuriai taikomi aukšti apdairumo ir rūpestingumo standartai, prieš sukurdamas santykius, turėjo įsitikinti, kad kliento (laiduotojų) finansinė bei ekonominė būklė bei jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Laidavimo sutartys su atsakovais buvo sudarytos kaip su konkrečiais asmenimis, kurių reikalavo pats ieškovas (CK 6.77 straipsnio 4 dalis). Nors pagal Laidavimo sutarčių 5.1 punktą tik jas sudarius ieškovas turi teisę reikalauti, kad laiduotojai pateiktų informaciją apie turimą turtą, pagal FĮĮ 31 straipsnį ir CK 6.77 straipsnio 4 dalį laiduotojų turtinė padėtis yra svarbi iki laidavimo sutarties sudarymo. Atsakovai prieš laidavimo sutarčių sudarymą jau buvo sudarę paskolos sutartis su Šilutės kredito unija ir laidavimo sutartis prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymui užtikrinti, K. Ž. buvo įkeitęs gyvenamąją patalpą. Ieškovas šiomis aplinkybėmis nesidomėjo, neįsitikino ir net nevertino, kokia yra atsakovų turtinė padėtis ir reali galimybė, atsiradus pagrindui, atsakyti pagal laidavimo sutartis. Ieškovas, nesilaikydamas FĮĮ 31 straipsnio reikalavimų įvertinti laiduotojų turtinę padėtį, prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, todėl jo veiksmai vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi ir 6.259 straipsniu sudaro pagrindą mažinti laiduotojų civilinę atsakomybę ir konstatuoti, kad dalis rizikos tenka ieškovui. Kadangi atsakovai laidavo, užtikrindami 1 754 876,09 Lt prievolės įvykdymą, o ieškovo patirtas nuostolis (111 875,17 Lt), palyginti su laiduota suma, yra nedidelis, teismas sprendė, kad dėl šio ieškovo patirto nuostolio yra paties ieškovo kaltės, o atsakovai (laiduotojai) yra visiškai atleistini nuo civilinės atsakomybės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovų solidariai ieškovui 155 481,17 Lt skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galėtų nukreipti savo reikalavimus, toks turtas nenurodytas ir ginčo laidavimo sutartyje, todėl laidavimo sutartimi konkretus daiktas, taip pat K. ir J. Ž. priklausęs nekilnojamasis turtas, kuriame jie su vaikais gyveno, nėra suvaržomas. CK 3.85 straipsnio 2 dalis reglamentuoja sandorių, susijusių su disponavimu šeimos turtu ar daiktinėmis teisėmis į jį ar jų varžymu. Laidavimu nesuvaržomas laiduotojų šeimos turtas ar kitas konkretus turtas, nuosavybės teisė į jį, disponavimas šiuo daiktu. Taigi byloje nagrinėjamu atveju laiduotojai neįsipareigojo atsakyti būtent šeimos turtu. Dėl šios priežasties laiduojant nereikalingas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas teismo leidimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad sisteminė FĮĮ nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad laiduotojai už finansų įstaigos kliento (lizingo gavėjo) prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos klientai), todėl jiems netaikytinas FĮĮ 31 straipsnyje nustatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus. Laiduotojų turtinė padėtis (reali galimybė atsakyti pagrindinio skolininko kreditoriui už pagrindinio skolininko prievoles) vertinama pagal FĮĮ 31 straipsnį vertinant pagrindinio skolininko kreditingumą. Šioje byloje nebuvo įrodinėjama, kad ieškovas būtų netinkamai įvertinęs kliento – lizingo gavėjo UAB „UK Transport“ – galimybes vykdyti Lizingo sutartį. Ginčas kilo tik dėl UAB „UK Transport“ laiduotojų turtinės padėties ir jų galimybės vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovams neįrodžius, kad ieškovas būtų netinkamai, aplaidžiai, nepakankamai rūpestingai įvertinęs riziką, kad UAB „UK Transport“ neįvykdys įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį, nėra pagrindo pripažinti ieškovą kaltu dėl patirtų nuostolių UAB „UK Transport“ neįvykdžius Lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o laiduotojus visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.259 straipsnis). Ieškovo nerūpestingumas ir neatidumas kaip pagrindas ieškovo kaltei konstatuoti galėtų būti tik tuo atveju, jei tarp ieškovo kaip kreditoriaus veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuotų priežastinis ryšys. Toks ryšys nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad finansinio lizingo teikimas visada siejamas su tam tikra ne tik finansų institucijos, bet ir jos kliento (lizingo paslaugų gavėjo), taip pat asmenų, užtikrinančių skolininko prievolių vykdymą (nagrinėjamu atveju – laiduotojų), rizika. Pagal CK 6.77 straipsnio 4 dalį skolininkas privalo laiduotoju pasiūlyti pakankamai turto turintį asmenį. Šis reikalavimas taikomas, kai kreditorius nepareikalauja, kad laiduotojas būtų konkretus asmuo. Kadangi nagrinėjamu atveju kreditorius pasirinko laiduotojus už lizingo gavėją UAB „UK Transport“, tai atsakovai, įrodinėdami, kad neturėdami pakankamai turto UAB „UK Transport“ prievolėms įvykdyti negalėjo būti laiduotojai, nepagrįstai remiasi CK 6.77 straipsnio 4 dalimi, kuri byloje nagrinėjamu atveju netaikytina.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą bei priteisti jiems iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas finansų įstaigų kliento sampratą, rėmėsi tik FĮĮ 2 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad finansų įstaigos klientas – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Teismas netaikė FĮĮ 2 straipsnio 39 dalies 2 punkto, pagal kurį finansų įstaigų klientams, priklausantiems tarpusavyje susijusių klientų grupei, priskiriami asmenys, pasirašę laidavimo sutartis. Dėl tokio teisinio reglamentavimo lizingo gavėjo laiduotojas laikytinas lizingo bendrovės klientu, todėl šiam ginčui taikytinos FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatos, įpareigojančios finansų įstaigą įvertinti skolinimo riziką, patikrinant lizingo gavėjo laiduotojų turtą. Taigi, FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punktas lizingo bendrovės pareigą įvertinti skolinimo riziką sieja ne su skolininko asmeniu (lizingo gavėju ir laiduotojais), bet su turtu, kuriuo yra užtikrinamas skolos grąžinimas, todėl pagal šią teisės normą ieškovas privalėjo įsitikinti viso turto, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas jo reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt., t. y. ne tik pagrindiniam skolininkui UAB „UK Transport“ priklausančiu turtu, bet ir laiduotojų turtu.

Šioje byloje FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su CK 6.77 straipsnio 4 dalimi, kurioje nurodyta, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo, o jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. CK 6.77 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama vadovaujantis atsakingo skolinimo principu. Abiem atvejais, t. y. tiek kreditoriui reikalaujant konkretaus laiduotojo, tiek skolininkui siūlant laiduotoją, kreditoriui turi būti aktuali laiduotojo turtinė padėtis ir jis turi imtis visų įmanomų veiksmų, kad ją nustatytų bei pasirinktų tik pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. Pripažinus, kad ieškovas neįvykdė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.77 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos laiduotojais pasirinkti mokius asmenis ir patikrinti jų finansines galimybes, laikytina, kad jis pats prisiėmė riziką, ir tai yra pagrindas pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės (nuo pareigos atlyginti ieškovo patirtus 155 481,44 Lt nuostolius).

2. Teismas nurodė, kad šioje byloje nebuvo įrodinėjama, kad ieškovas būtų netinkamai įvertinęs pagrindinio skolininko UAB „UK Transport“ finansines galimybes vykdyti Lizingo sutartį, todėl atsakovai neįrodė, kad ieškovas pažeidė FĮĮ 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą. Teismas turi būti aktyvus, prireikus pasiūlyti šalims pateikti papildomus argumentus ar įrodymus, prašymus išreikalauti įrodymus, be to, turi teisę pats rinkti įrodymus (CPK 159 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1, 6 punktai).

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad laidavimu nesuvaržomas laiduotojų konkretus turtas (šeimos turtas), nuosavybės teisė į jį, todėl laiduotojui nereikalingas teismo leidimas. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies pagrindu ieškovas privalėjo įsitikinti laiduotojų finansinėmis galimybėmis ir taip turėjo galimybę sužinoti, jog iš esmės laiduotojai laiduoja vieninteliu turimu turtu – gyvenamąja patalpa, kurioje gyvena laiduotojų nepilnamečiai vaikai. Laidavimo sutartimi yra suvaržomas laiduotojų šeimos turtas, t. y. nuo laidavimo sutarties pasirašymo momento laiduotojai nebegali užtikrinti savo nepilnamečiams vaikams neginčytinos ir absoliučios teisės į būstą tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas nebevykdys prievolės kreditoriui ir šis nukreips išieškojimą į laiduotojų turtą, konkrečiai – į šeimos turtą. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, gyvenamoji patalpa pripažįstama šeimos turtu (CK 3.84 straipsnio 1 dalis) ir sandoriui, kuriuo suvaržomas šis turtas, sudaryti yra būtinas teismo leidimas (CK 3.85 straipsnio 2 dalis). Vaiko teisių apsauga yra viešasis interesas, jo apsaugai užtikrinti priemonių imasi ir bylą nagrinėjantis teismas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų 4 straipsnis).

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Finansų įstaigų įstatymo aiškinimo ir taikymo

Kasatoriai laikosi nuomonės, kad jie neprivalo vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės lizingo bendrovei, nes ši, nepatikrinusi laiduotojų finansinių galimybių vykdyti prisiimtas prievoles, pažeidė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas (visur tekste nurodomos laidavimo sutarčių sudarymo metu galiojusios teisės normų redakcijos), įpareigojusias prieš priimant sprendimą skolinti, įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia kasatorių pozicija nepagrįsta. Kasatorių nurodytoje FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas finansų įstaigai įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus. Finansų įstaigos kliento sąvoka atskleista FĮĮ 2 straipsnio 8 dalyje – tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad asmenys, laiduojantys už finansų įstaigos klientą, nėra finansinių paslaugų gavėjai, taigi nėra finansų įstaigos klientai, todėl jiems netaikytinos FĮĮ 31 straipsnio nuostatos.

Kasatorių nuomone, būtina atsižvelgti į FĮĮ 2 straipsnio 39 dalies 2 punktą, pagal kurį finansų įstaigų klientams, priklausantiems tarpusavyje susijusių klientų grupei, vis dėlto priskiriami asmenys, pasirašę laidavimo sutartis, todėl jie laikytini ieškovo klientais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai padarė pirmiau nurodytą išvadą, netiksliai interpretuodami įstatymą. FĮĮ 2 straipsnyje pateikta įstatyme vartojamų sąvokų reikšmė taikoma aiškinant visas šio įstatymo normas. Dėl to FĮĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta finansų įstaigos kliento sąvoka – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas – taikoma ir aiškinant FĮĮ 2 straipsnio 39 dalį, apibrėžiančią tarpusavyje susijusių klientų grupės sąvoką – „du arba daugiau finansų įstaigos (arba kelių tai pačiai finansinei grupei priklausančių finansų įstaigų) klientų, kurie yra susiję tarpusavyje dėl to, kad: 1) vienas iš klientų tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai gali kontroliuoti kitus klientus; 2) klientai yra susiję tokiais tarpusavio ryšiais, kad jeigu vienas iš jų negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų finansų įstaigai, kiltų sunkumų ir kitam arba kitiems klientams įvykdyti įsipareigojimus šiai finansų įstaigai. Tokie tarpusavio ryšiai yra vieno asmens išduoti laidavimai, garantijos arba kitos prievolių įvykdymo už kitą asmenį užtikrinimo priemonės, arba bendri įsipareigojimai, kylantys iš sudarytų sandorių, arba tiesioginė tarpusavio verslo priklausomybė, kai tarpusavio verslo ryšiai negali būti nutraukti ar pakeisti kitais verslo ryšiais, arba klientai yra susiję artimos giminystės, taip pat svainystės ryšiais“. FĮĮ 2 straipsnio 39 dalyje nurodyti finansų įstaigos klientų, t. y. jos finansinių paslaugų gavėjų tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą tokiais ryšiais susijusius klientus vertinti kaip vieną grupę. Nurodytoje teisės normoje nėra nuostatų apie asmenų (įskaitant laiduotojus), negaunančių finansų įstaigos paslaugų, pripažinimą jos klientais, o aiškinimas kitaip iškreiptų teisės normai įstatymo leidėjo suteiktą turinį ir paskirtį.

Kasatorių aiškinimo nepagrįstumą patvirtina ir laidavimo instituto analizė. Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010). Skirtingai negu prievolių įvykdymą užtikrinant daiktinių teisių suvaržymu, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne su konkrečiu daiktu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Dėl to laiduotojas įsipareigoja ne turėti tam tikrą turtą prievolės įvykdymui, bet įvykdyti prievolę iš savo nuožiūra pasirinkto turto. Laiduotojui neįvykdžius laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, teismo sprendimo pagrindu išieškojimas gali būti nukreiptas į bet kokį laiduotojo turtą, išskyrus turtą, iš kurio išieškojimą riboja įstatymas. Laiduotojui neįkeičiant jokio savo turto prievolės įvykdymui užtikrinti, be to, turint teisę bet kokį savo turtą bet kada be apribojimų perleisti, netenka prasmės laiduotojo turtinės padėties nustatinėjimas prieš sudarant laidavimo sutartį. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), todėl teisės norma negali būti aiškinama taip, kad aiškinimo rezultatas reikštų reikalavimą atlikti neefektyvius, akivaizdžiai beprasmiškus veiksmus. Būtent dėl šios priežasties (laidavimo sutartimi nuosavybės teisės į laiduotojams priklausantį turtą nesuvaržomos ir dėl to nėra užtikrinama, kad šis turtas laiduotojams priklausys prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo metu) kreditoriui nėra prasmės laidavimo sutarties sudarymo metu įsitikinti laiduotojų turto, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt., kaip teigia kasatoriai.

Pagal FĮĮ 31 straipsnio 3 dalį finansų įstaiga, prieš skolindama klientui lėšas, įpareigojama imtis nurodytoje teisės normoje išvardytų priemonių, įsitikinti kliento finansiniu pajėgumu, taip užtikrinant geresnę jos pačios interesų apsaugą, kartu bendrą finansų sistemos stabilumą. Finansų įstaigų įstatymas – vienas iš finansų teisės šaltinių, jis nereglamentuoja šiame įstatyme nurodytų pareigų nevykdymo padarinių sutarčių pagrindu atsiradusių prievolių vykdymui. Už viešosios teisės normose nustatytos finansų įstaigos pareigos valdyti kredito riziką netinkamą vykdymą jai gali būti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės. Pagal FĮĮ 50 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jeigu finansų įstaiga pažeidžia įstatymų reikalavimus dėl finansų įstaigos saugios ir patikimos veiklos, tai priežiūros institucija, atlikdama jos kompetencijai priskirtų finansų įstaigų priežiūrą, turi teisę taikyti įstatymų nustatytas poveikio priemones. Taigi viešosios teisės normos pažeidimas nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose su laiduotoju, pvz., atleisti laiduotoją nuo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2014).

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės aiškinimo

Kasatorių nuomone, pripažinus, kad ieškovas neįvykdė pareigos laiduotojais pasirinkti mokius asmenis ir patikrinti jų finansines galimybes, laikytina, kad jis pats prisiėmė riziką ir tai yra pagrindas pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės (nuo pareigos atlyginti ieškovo patirtus 155 481,44 Lt nuostolius).

Šie kasatorių argumentai nepagrįsti. Laidavimo sutartys buvo sudarytos kreditoriui siekiant užtikrinti, kad, pagrindiniam skolininkui nevykdant Lizingo sutarties, ją įvykdys laiduotojai ir jis nepatirs nuostolių arba bent maksimaliai juos sumažins. Laiduotojai kartu su pagrindiniu skolininku turi solidariąją prievolę kreditoriui, kuris jos nevykdymo atveju turi teisę pareikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš solidariųjų skolininkų, visą arba dalimis. Taigi pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, ją dar gali įvykdyti laiduotojai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji liko neįvykdyta ir kreditorius patyrė nuostolių. Kadangi prievolės vykdymas dar nepabaigtas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nuostolių atsiradimą ir jų padidėjimą dėl ieškovo kaltės bei taikė CK 6.253 straipsnio 5 dalį bei 6.259 straipsnį, reglamentuojančius civilinės atsakomybės mažinimą ir atleidimą nuo jos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas į teismą kreipėsi dėl sutartinės prievolės įvykdymo, o ne dėl civilinės atsakomybės taikymo, kuri yra savarankiška, nauja prievolė, kylanti dėl sutarties ar įstatymo pažeidimo bei negali būti sutapatinama su pagrindine prievole atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, pavyzdžiui, grąžinti paskolintas lėšas. Tokios nuostatos laikosi kasacinis teismas, ne kartą tai nurodęs priimtose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2009">3K-3-19/2009</a>; 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011; kt.).

Dėl laidavimo sutarties įtakos šeimos turto suvaržymui

Kasatoriai teigia, kad laidavimo sutartimi nuo jos pasirašymo momento suvaržyta laiduotojų gyvenamoji patalpa, pripažįstama šeimos turtu, o sandoriui, kuriuo suvaržomas šis turtas, sudaryti yra būtinas teismo leidimas (CK 3.85 straipsnio 2 dalis). Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

Jau minėta, kad laidavimo sutartimi laiduotojo nuosavybės teisės į daiktus nėra suvaržomos. Laiduotojas tiesiog įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Kreditoriui pareiškus reikalavimą laiduotojui vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtą prievolę, šis reikalavimas skolininkui kaip ir kiti reikalavimai, kilę prievolinių teisinių santykių pagrindu, gali būti patenkinamas iš bet kokio laiduotojo turto. Pažymėtina, kad, pradėjus skolos išieškojimą, laiduotojo turimas šeimos turtas yra labiau nei kitas turtas apsaugotas nuo išieškojimo į jį nukreipimo – pagal CK 3.85 straipsnio 3 dalį iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jei kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti pagal skolininko prievoles savo turtu, kurį jis turės tokios atsakomybės kilimo metu, o ne turtu, turimu laidavimo sutarties sudarymo metu. Sudarius laidavimo sutartį netgi apskritai nėra aišku, ar laiduotojui teks vykdyti prievolę už skolininką, nes tam būtinos sąlygos: pagrindinis skolininkas nevykdo prievolės; kreditorius pareikalauja laiduotojo vykdyti prievolę. Taigi dar ir dėl to nėra pagrindo teigti, kad jau laidavimo sutarties sudarymo metu yra suvaržomos konkrečios laiduotojo daiktinės teisės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodoma gyvenamoji patalpa – K. ir J. Ž. priklausiusi 1/8 dalis pastato jiems nebepriklauso nuo 2010 m. kovo 1 d. Tai tik patvirtina apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad šis šeimos turtas laidavimo sutartimi nebuvo suvaržytas.

Sprendžiant dėl kasatorių keliamo CK 3.85 straipsnio 2 dalies pažeidimo klausimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kadangi laidavimo sutartimi neperleidžiamos, neįkeičiamos, kitaip nesuvaržomos teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą, atitinkantį šeimos turto požymius, tai teismo leidimas sudaryti laidavimo sutartį nėra reikalingas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laidavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šiam sprendimui panaikinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė