S. B. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-183-511/2020 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00384-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.7.; 2.3.2.2.18.; 2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintajam S. B.,

nukentėjusiajai I. Z. ir jos atstovei advokatei Ingridai Krolienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. Z. ir jos atstovės advokatės Ingridos Krolienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme ir įpareigotas tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturinę žalą. Vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, kartu su bausme S. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas vienerius metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nebendrauti bei neieškoti ryšių su nukentėjusiąja I. Z., taip pat nesiartinti prie jos arčiau nei 100 metrų atstumu. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš S. B. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 15,26 Eur turtinės žalos atlyginimo. Iš dalies patenkintas I. Z. civilinis ieškinys ir jai iš S. B. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat iš S. B. priteista 500 Eur I. Z. jos turėtų išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. S. B. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir I. Z. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. birželio 7 d. apie 15.05 val. prie pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusiąją I. Z. panaudojo fizinį smurtą, t. y. vieną kartą trenkė jai per galvą segtuvu su dokumentais ir vieną kartą sudavė ranka per veidą. Taip S. B. sukėlė nukentėjusiajai I. Z. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jai sveikatą, tai pasireiškė poodine kraujosruva kairiajame paakyje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog S. B. ne inicijuoja konfliktą su nukentėjusiąja, o jo vengia, bando nueiti šalin, taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi ar jautė stiprų fizinį skausmą. Teismo vertinimu, nukentėjusiosios elgesys po, jos teigimu, patirto fizinio smurto nėra logiškas, kadangi, jausdama nerimą, išgąstį ir skausmą, ji nesikreipė į nieką pagalbos, iš įvykio vietos nepasišalino, policijai apie įvykį nepranešė, bet priešingai – laukė S. B.. Teismui kilo abejonių ir dėl nustatytų sužalojimų, jog šie buvo padaryti S. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

3. Baudžiamojoje byloje buvo apklausti du liudytojai, teigiantys tiesiogiai matę S. B. ir I. Z. konfliktą, t. y. A. P. (A. P.) ir A. U.. Apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymus laikė nepatikimais, kadangi šie prieštaravo bylos duomenims, nukentėjusiosios parodymams. Nukentėjusiosios I. Z. parodymai taip pat kėlė abejonių, nesutapo su liudytojo A. P. duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teisme, atliekant dalinį įrodymų tyrimą, bandyta pašalinti kilusius prieštaravimus – dar kartą apklaustas tiek liudytojas A. P., tiek nukentėjusioji I. Z., taip pat ir S. B., tačiau prieštaravimų pašalinti nepavyko. Nepatikimais laikyti ir M. S. parodymai.

4. Atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo santykiai yra konfliktiški, jų ginčai reguliariai nagrinėjami teismuose, todėl jie gali vienas kitą apkalbėti, taip pat šioje baudžiamojoje byloje esant abejonių dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių ir dėl atskirų įrodymų (nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų) patikimumo, kurių neįmanoma pašalinti, vadovaudamasis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, teismas kilusias abejones aiškino S. B. naudai, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu nukentėjusioji I. Z. ir jos atstovė advokatė I. Krolienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nuosprendį. Kasatorės skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo liudytojų parodymus, parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenis, medicininius duomenis, specialisto išvadą ir kitus rašytinius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę ir pagrįstai konstatavo S. B. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl S. B. kaltės grindė neįvertinęs įrodymų visumos, taip pat nepasisakė, kodėl nevertino dalies S. B. kaltę patvirtinančių įrodymų, savo išvadų nemotyvavo, apsiribojo tik kaltinamąjį teisinančių samprotavimų išvardijimu, rėmėsi ne byloje esančiais tiesioginiais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais įrodymais, o prielaidomis.

5.2. Atkreipia dėmesį, kad A. P. tą pačią dieną, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, policijos komisariate pateikdamas piniginę surašė pranešimą, jame nurodė, jog matė, kaip stambus pusamžis vyras rėkė ant moters ir sudavė jai segtuvu per galvą ir veidą. Po konflikto policijos pareigūnas M. S. taip pat patvirtino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, tiek dėl įvykio vietos, tiek dėl smurto. Aplinkybę, kad nurodomu laiku prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas smurtas, patvirtina ir VšĮ Centro poliklinikos ir Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos medicininiai duomenys, taip pat teismo medicinos vyresniojo eksperto Jono Mindaugo Paliulio 2018 m. spalio 31 d. apžiūros protokolas.

5.3. Kaip S. B. kaltę šalinančią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nurodė tai, kad nukentėjusioji, skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC), nenurodė apie fizinio smurto prieš ją panaudojimą, o policijos pareigūnams teigė, kad S. B. jai per veidą trenkė konflikto prie parduotuvės įėjimo metu, jokio konflikto prie gyvenamojo namo nepaminėjo. Kasatorės atkreipia dėmesį, kad BPC įraše užfiksuota, jog nukentėjusioji nurodo, kad ją užpuolė S. B.. Be to, pranešimo BPC tikslas yra tik pranešti policijos pareigūnams apie nusikalstamą veiką, sulaukti pagalbos, o tikrosios įvykio aplinkybės ir yra nustatomos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Į BPC po įvykio skambino tiek nukentėjusioji, tiek ir S. B., šis, kaip matyti iš pranešimų turinio, siekė imituoti, kad pati nukentėjusioji prie parduotuvės jį užpuolė. Pati nukentėjusioji nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir įvykį tiesiogiai matę liudytojai A. P. ir A. U., nurodomo sužalojimo faktą ir jo lokalizaciją patvirtina ir byloje pateikti medicininiai duomenys bei eksperto išvada, kiti netiesiogiai byloje surinkti įrodymai.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusiajai S. B. sudavė būtent prie pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas detaliai argumentavo, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio dėl savo emocinės būklės galėjo nurodyti įvykio aplinkybes nerišliai, pažymėdamas, kad tiek parduotuvė, tiek bendrabutis yra faktiškai viename kieme, be to, šį neaiškumą pašalina policijos pareigūno M. S. bei nuoseklūs pačios nukentėjusiosios ir tiesiogiai įvykį mačiusių dviejų liudytojų paaiškinimai.

5.5. Netinkamomis laikomos ir išvados dėl liudytojo M. S. parodymų vertinimo. Teismas šio liudytojo paaiškinimus atmetė dėl to, kad neva jo 2018 m. birželio 7 d. tarnybiniame pranešime neužfiksuota, jog prieš I. Z. būtų panaudotas smurtas prie gyvenamojo namo, be to, šis liudytojas tiksliai neprisiminė įvykio aplinkybių. Tačiau tarnybiniame pranešime, nors ir nėra detalizuota vieta, kurioje smūgis buvo suduotas, yra įrašyta, kad I. Z. nurodžiusi, jog jai S. B. trenkė per veidą. Todėl vien aplinkybė, kad įvykio vieta konkretizuota liudijant teisme, nesudarė pagrindo nesiremti M. S. parodymais. M. S. paaiškinimai teismo posėdžio metu apie konflikto vietą nuosekliai sutampa su pačios nukentėjusiosios ir įvykį mačiusių liudytojų paaiškinimais.

5.6. Byloje esantiems įrodymams visiškai prieštarauja ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad neva nukentėjusioji nebuvo susijaudinusi ir išsigandusi bei nejautė skausmo. Šią išvadą skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas motyvavo aplinkybe, kad po nurodomo smurto nukentėjusioji nuėjo į parduotuvę, o ne į saugią aplinką, neiškvietė policijos, taip pat kad neva tokių aplinkybių nepatvirtina ir vaizdo įrašuose užfiksuotas jos elgesys. Tačiau neaišku, kaip vaizdo įrašas ar nuėjimo į parduotuvę faktas gali patvirtinti fizinio skausmo jutimo faktą, taip pat neaišku, dėl kokių priežasčių parduotuvė negali būti laikoma saugia aplinka. Be to, nuosprendyje neminima, koks vaizdo įraše užfiksuotas I. Z. elgesys sudarė pagrindą teismui vertinti, kad ji nesijaudino, nes įraše asmenys nufilmuoti pakankamai iš toli ir nesigirdi jų balsų. Aplinkybę, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, be pačios nukentėjusiosios parodymų, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai: A. P., K. S., M. S. ir A. U.. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių jis nesivadovavo šių liudytojų parodymais. Kad nukentėjusioji turi pagrindą jaudintis, patvirtina tai, kad S. B. vengia grąžinti pasiskolintas pinigų sumas, dėl to prieš nukentėjusiąją nuolat vartojo psichologinį smurtą, siekdamas ją įbauginti, kad nereikalautų skolų grąžinimo. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

5.7. Netinkamos išvados dėl laiko tarpo, kurį užtruko S. B. nuo atvykimo prie parduotuvės iki išėjimo iš jos apsipirkus. Pirmosios instancijos teismas detaliai argumentavo, kad 25 minučių laiko tarpas buvo visiškai pakankamas, kad apsipirktų parduotuvėje ir nukentėjusiajai būtų suduotas smūgis prie pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kodėl šios išvados yra atmestinos, be to, akivaizdų teismo tendencingumą patvirtina ir pirkinių krepšelio vertinimas – neaišku, kaip teismas nustatė pirkinių kiekį ir padarė išvadą, kad jų buvo nemažai, nors maišelis nepermatomas. Teismas iškreipė nukentėjusiosios parodymus dėl užpuolimo vietos.

5.8. Abejonių kelia išvada, kad S. B. negalėjo pamatyti nukentėjusiosios iš automobilių stovėjimo aikštelės ir staiga nueiti link jos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kurioje vietoje buvo pastatytas S. B. automobilis, todėl neaišku, kurioje vietoje apeliacinės instancijos teismas nustatė S. B. gebėjimą pamatyti I. Z.. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu padaryta prielaida, kad S. B. nukentėjusiąją galėjo pamatyti tik atvažiavęs į aikštelę. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė savo sugalvotas versijas ir klausimus, nesant įrodymų pats į juos atsakė tendencingai S. B. naudai ir tuo S. B. išteisino.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl nesivadovavo ir abiejų tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų A. P. ir A. U. parodymais. Šie abu liudytojai, kaip ir nukentėjusioji, nuosekliai nurodė, kad S. B. kartą trenkė I. Z. per galvą segtuvu ir kartą – ranka per veidą, atitinkamai tiksliai nurodė įvykio vietą ir ją apibūdino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, apklausęs vieną iš liudytojų, nusprendė, kad abiejų liudytojų paaiškinimai negali būti laikomi patikimais, nes nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai dėl segtuvo buvimo vietos yra skirtingi, taip pat dėl to, kad šie liudytojai nurodė, jog įvykio dieną buvo atvažiavę į autoservisą, tačiau į jį nesikreipė. Kasatorių teigimu, liudytojų paaiškinimai dėl segtuvo nelaikytini prieštaringais, o nuosekliai patvirtina įvykio aplinkybes. Tai, kad nukentėjusioji nešiojo su savimi iš rankinės gerokai išlindusį segtuvą ir dėvėjo tamsios spalvos palaidinę, patvirtina vaizdo įrašas. Atitinkamai ir aplinkybė, kad minimi liudytojai nesikreipė tą dieną į autoservisą, nepaneigia ir negali paneigti nei jų parodymų patikimumo, nei įvykio fakto. Beje, liudytojai paaiškino, kad į servisą nebesikreipė dėl to, jog buvo eilė ir jie neturėjo laiko laukti, o būtent dėl užimtumo jie rastą nukentėjusiosios piniginę į policijos komisariatą nuvežė ir A. P. pranešimą apie įvykį surašė ne iš karto po įvykio, o kai susitvarkė suplanuotus jiems svarbius reikalus. S. B. prieš I. Z. pavartoto smurto fakto nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo iškelta versija dėl nukentėjusiosios elgesio, kai ši pasigedo piniginės.

5.10. Netinkamai interpretuoti ir A. P. paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, t. y. apeliacinės instancijos teismas nurodė abejojantis šiuo liudytoju, nes jis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog rastoje piniginėje buvo nukentėjusiosios asmens tapatybės kortelė, nors nukentėjusioji šią kortelę turėjo su savimi ir atidavė atvykusiam pareigūnui M. S.. Atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teisme 2019 m. spalio 22 d. posėdžio metu aiškindamas, kokius dokumentus rado piniginėje, nurodė, kad buvo moters dokumentai, kuriuose buvo nurodytas jos vardas ir pavardė. Tai nebuvo asmens tapatybės kortelė, todėl, nepaisant aplinkybės, kad šio liudytojo duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu buvo patikslinti ir prieštaravimas pašalintas apklausus jį teisme, apeliacinės instancijos teismas vis tiek juos tendencingai interpretavo. Be to, tai, kad piniginėje rastus asmens dokumentus ikiteisminio tyrimo metu A. P. pavadino asmens tapatybės dokumentu, negali būti laikoma prieštaravimu, nes visi asmens pažymėjimai, kuriuose yra asmens duomenys, taip pat yra ir asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai. Esminių prieštaravimų A. P. parodymuose nenustatyta ir netikėti jais apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Atitinkamai A. U. paaiškinimai nebuvo paneigti ir patvirtino, kad rastoje piniginėje asmens tapatybės kortelės nebuvo. Dėl A. U. parodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas iš viso neužsiminė.

5.11. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma ir apeliacinės instancijos teismo motyvai akivaizdžiai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, padarė prieštaringas ir akivaizdžiai tendencingas išvadas dėl S. B. nekaltumo, o tai vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų: nebuvo vertinti tiesioginiai liudytojo A. U. parodymai ir kiti įrodymai (A. P. 2017 m. birželio 7 d. pranešimas policijos komisariatui, parodymų atpažinimo protokolas ir kt.), kuriais apkaltinamąjį nuosprendį grindė pirmosios instancijos teismas; skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 punktų reikalavimus, o samprotavimais; iškreiptas kaltę pagrindžiančių įrodymų turinys (I. Z. ir A. P. parodymai).

5.12. 2019 m. rugsėjo 10 d. posėdžio metu apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino S. B. gynėjos prašymą – į kitą posėdį kviesti liudytoją T. A., nors šis asmuo nebuvo liudytojas ir net negalėjo nurodyti jokių reikšmingų bylai aplinkybių, nes jis nematė įvykio. Nors teisėjų kolegijai prokuroras bei nukentėjusiosios atstovė ir paaiškino, kad nereikalinga apklausti šio liudytojo, kad ir pirmosios instancijos teisme jis nebuvo apklaustas, šie argumentai buvo atmesti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas 2019 m. lapkričio 11 d., remdamasis tais pačiais argumentais, taip pat nutarė šio liudytojo neapklausti, motyvuodamas tuo, kad jis nematė įvykio ir jo paaiškinimai negalės turėti jokios reikšmės. Taip pat I. Z. nebuvo pateiktas 2019 m. spalio 22 d. garso įrašo protokolas, nurodžius, kad dėl techninių kliūčių jis neatsidaro, nors pagal BPK 261 straipsnio 3 dalį nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio garso įrašu ir daryti jo kopijas. Pažymėjo, kad būtent šio teisiamojo posėdžio metu davė paaiškinimus pati nukentėjusioji ir liudytojas A. P.. Minimame garso įraše turėjo būti užfiksuoti nukentėjusiosios bandymai paaiškinti ir pademonstruoti, kaip ji laikė rankinę, tačiau teismas nutraukė paaiškinimus motyvuodamas, kad garso įraše nieko nesimatys, taip pat turėjo būti užfiksuoti menantys ir klaidinantys klausimai liudytojui, tai taip pat galėtų patvirtinti apeliacinės instancijos teismo šališkumą ir tendencingumą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nukentėjusiosios I. Z. ir jos atstovės advokatės I. Krolienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK reikalavimų pažeidimų

7. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinti reikalavimai, keliami įrodymų vertinimui ir teismo nuosprendžio surašymui. Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad minėtų BPK normų pažeidimai siejami su įrodymų vertinimu. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu nukentėjusiosios I. Z., liudytojų A. P., A. U., M. S., nukentėjusiosios pranešimo į Bendrąjį pagalbos centrą ir kitų bylos duomenų vertinimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne byloje esančiais tiesioginiais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais įrodymais, o prielaidomis, nevertino dalies S. B. kaltę patvirtinančių įrodymų, savo išvadų nemotyvavo. Kasatoriai skunde dėsto, kaip turėtų būti įvertinti įrodymai, pateikia išvadą, kad jie patvirtina S. B. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

8. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

9. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą bei pakankamumą ir pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

10. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo S. B. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pagrįstumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus. Spręsdamas dėl ginčijamų įvykių aplinkybių tikrumo, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios I. Z., liudytojų A. P., A. U., M. S. parodymus, nukentėjusiosios pranešimą į Bendrąjį pagalbos centrą ir kitus bylos duomenis, detaliai juos aptarė, sugretino iš skirtingų šaltinių gautą konkrečią informaciją, ją palygino, įvertino nustatytus prieštaravimus ir pasisakė dėl pirmiau minėtų duomenų įrodomosios vertės. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje pateiktos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo atitinka įrodymų turinį, išdėstyti įrodymų – kiekvieno atskirai ir visumos – vertinimo motyvai pakankamai išsamūs, paremti nešališku ir nuosekliu tiek teisinančių, tiek kaltinančių bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

11. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismo abejonės dėl S. B. galimybės atlikti prie bendrabučio jam inkriminuotus veiksmus prieš I. Z. grindžiamos ne bylos įrodymais, bet prielaidomis ir samprotavimais. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išanalizavo konkrečius byloje surinktus įrodymus: vaizdo įrašo prie parduotuvės duomenis, S. B. atvykimo prie parduotuvės, jo ir I. Z. išėjimo iš parduotuvės laiką, S. B. iš parduotuvės išsinešto krepšelio vaizdą, patvirtinantį jo apsipirkimo parduotuvėje faktą, parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenis, teismui leidusius spręsti apie atstumą nuo parduotuvės iki bendrabučio, prie kurio tariamai buvo padaryta nusikalstama veika. Remiantis šiais įrodymais bei juos sugretinus su kitais duomenimis, apeliacinės instancijos teismui kilo pagrįsta abejonė dėl nukentėjusiosios nurodytos versijos apie S. B. tariamai padarytą nusikalstamą veiką prie bendrabučio realumo bei atskirų šios versijos aplinkybių nelogiškumo.

12. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir, be kita ko, nuosprendyje išsamiai paaiškino, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas 12 ir 14–16 p. išdėstė argumentus, kodėl laikė nepatikimais liudytojų M. S., A. P. ir A. U. parodymus, kuriais pripažindamas S. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti ir nukentėjusiosios I. Z. parodymų prieštaravimai kitiems byloje surinktiems duomenims – jos pranešimo Bendrajam pagalbos centrui, pareiškimo policijai ir kt. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, prieštaravimus bandyta pašalinti – dar kartą apklaustas liudytojas A. P., nukentėjusioji I. Z., taip pat ir S. B., tačiau prieštaravimų pašalinti nepavyko.

13. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiosios ir apelianto santykiai yra konfliktiški, jų ginčai reguliariai nagrinėjami teismuose, todėl jie gali vienas kitą apkalbėti, ir kad šioje baudžiamojoje byloje esant abejonių dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių ir dėl atskirų įrodymų (nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų) patikimumo, kurių neįmanoma pašalinti, vadovaujantis in dubio pro reo principu, teismui kilusios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo S. B. naudai.

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrindimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas susidariusioje teisinėje situacijoje abejones, kurių nebuvo galima pašalinti, pagrįstai aiškino kaltininko naudai, t. y. vadovavosi baudžiamojoje teisėje taikomu abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) principu, ir S. B. išteisino.

15. Kasatorių argumentai nepagrindžia skundo teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, kad atlikdamas įrodymų tyrimą buvo tendencingas ar šališkas. Nei posėdžio protokolas, nei LITEKO sistemoje esantis posėdžio garso įrašas tokių teiginių nepatvirtina.

16. Tai, kad I. Z. pagal 2019 m. gruodžio 19 d. prašymą dėl techninių kliūčių nebuvo pateiktas 2019 m. spalio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas susipažinti ir kopijai daryti, neatitiko BPK 261 straipsnio 3 dalies nuostatų, kad nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio garso įrašu ir daryti jo kopijas. Vis dėlto nukentėjusiajai nebuvo apribota galimybė susipažinti su rašytiniu teismo posėdžio protokolu, reikšti dėl jo pastabų ar kreiptis dėl įrašo kopijos vėlesniu laiku. Be to, garso įrašo nukentėjusiajai nepateikimas neturėjo esminės reikšmės įgyvendinti savo teises ginčijant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasacinės instancijos teisme. Todėl pirmiau minėtas BPK 261 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios I. Z. ir jos atstovės advokatės Ingridos Krolienės kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis