V. B. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-237-689/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49908-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1; 2.1.7.4.1; 2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam V. B. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,

nukentėjusiesiems J. V. ir A. Č.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 MGL (1130 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vienerius metus naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones.

Iš V. B. priteista nukentėjusiajam T. V. 500 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiesiems T. V., J. V. ir A. Č. pripažinta teisė į civilinio ieškinio turtinei bei neturtinei žalai atlyginti patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžiu V. B. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų A. Č., T. V., J. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. B. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET) ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nežymiai ir nesunkiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, būtent: 2016 m. spalio 22 d. apie 08.45 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė KET 9, 101, 106, 127, 128, 141 punktų reikalavimus (2015 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1135 redakcija), t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, prieš pradėdamas važiuoti, išvažiuodamas iš dešiniame kelkraštyje esančios autobusų stotelės, prieš sukdamas į kairę ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir, nedavęs kelio kitiems eismo dalyviams, sudaręs kliūtį, nedavė kelio tiesiai važiuojančiai transporto priemonei – T. V. vairuojamam automobiliui,,VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio judėjimo kryptį jis kirto, dėl to vairuotojas T. V. buvo priverstas įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą ir jį lenkti, kad išvengtų susidūrimo, nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, nes to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, net visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo susidariusios kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, staiga sukdamas į kairę, prieš atlikdamas posūkio manevrą į kairę, neįsitikino, jog tai daryti saugu, ir judėdamas kairiojo posūkio manevru sudaręs kliūtį T. V., tiesiai važiuojančiam vairuojant automobilį,,VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), susidūrė su šiuo automobiliu,,VW Passat“, atsitrenkęs savo automobilio priekiu į T. V. vairuojamo automobilio dešinį šoną, dėl to padarė nežymų sveikatos sutrikdymą vairuotojo T. V. vairuojamo automobilio keleiviams nukentėjusiajam L. M. dėl blauzdos sumušimo ir nukentėjusiajai T. T. dėl paviršinės muštinės žaizdos kaklo dešinėje pusėje, odos nubrozdinimo dešinės akies apatinio voko srityje, o nukentėjusiajam A. Č. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl juosmeninio III stuburo slankstelio suspaustinio lūžimo ir juosmeninio I stuburo slankstelio kairės skersinės ataugos lūžimo, nes dėl šių lūžimų sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro ir nukentėjusiųjų A. Č., T. V., J. V. apeliacinius skundus, skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą bei neatitinkančią bylos aplinkybių išvadą, jog V. B. nepadarė veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas (įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų). Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino teisės požiūriu abiejų eismo dalyvių (vairuotojų) padarytų KET reikalavimų pažeidimų, kurio eismo dalyvio KET reikalavimų pažeidimas buvo susijęs besąlyginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. B. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodo tiesioginiai (nukentėjusiųjų parodymai, ekspertų paaiškinimai ir ekspertizių išvados) ir netiesioginiai (liudytojų parodymai, rašytiniai duomenys) įrodymai, kurie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą ir paneigia kitas galimas versijas. Nors bylos įrodymai patvirtina aplinkybę, kad dėl kilusio eismo įvykio yra kalti abu vairuotojai – tiek V. B., tiek nukentėjusysis T. V., tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs situaciją priežastinio ryšio aspektu, konstatavo, kad V. B. veiksmai, kuriais pažeisti KET 9, 101, 106, 127, 128, 141 punktų reikalavimai, buvo būtinoji eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga, nes jis (V. B.), pajudėdamas nuo autobusų stotelės ir įvažiuodamas į pagrindinį kelią, neįsitikino, kad tai daryti buvo saugu, elgėsi nerūpestingai, tinkamai neįvertino atstumo iki iš galo artėjančio T. V. vairuojamo automobilio ir šio greičio, taip jam sudarė kliūtį pagrindiniame kelyje, dėl to T. V. buvo priverstas lenkti neleistinoje vietoje lėtai važiuojantį V. B., kuris, vėliau keisdamas važiavimo kryptį ir sukdamas link (duomenys neskelbtini), nepraleido jį lenkiančio T. V. vairuojamo automobilio, nors privalėjo besąlygiškai leisti T. V. užbaigti pradėtą lenkimo manevrą ir jam netrukdyti, t. y. kad tokie V. B. veiksmai yra susiję būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jo ginamasis nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo V. B. pagal šį baudžiamąjį įstatymą buvo išteisintas. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių (veikos, kaltės ir priežastinio ryšio), neįvertino kito eismo dalyvio padarytų KET pažeidimų ir jų įtakos eismo įvykio kilimui. Taip pat šis teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus vertino vienpusiškai, nesivadovavo jų visuma, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą.

3.2. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad dėl kilusio eismo įvykio yra kalti abu vairuotojai (V. B. ir T. V.) ir, taikant būtinosios sąlygos taisyklę, kasatoriaus ginamojo kaltė nustatyta vertinant byloje surinktus duomenis (ekspertizių išvadas, ekspertų paaiškinimus, liudytojų bei paties V. B. parodymus) ir analizuojant transporto priemonių vairuotojų veiksmus bei jų atitiktį KET reikalavimams. Tačiau kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai ar sąmoningai iškraipė faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai nusprendė, jog būtent jo ginamojo padaryti KET pažeidimai yra būtinoji eismo įvykio ir padarinių kilimo sąlyga. Kasatorius teigia ir tai, kad nagrinėjamu atveju ypač svarbu nustatyti tikslų ir labiausiai tikėtiną eismo įvykio mechanizmą, t. y. ar jo ginamasis išsuko į pagrindinį kelią iš (duomenys neskelbtini) kryptimi esančios autobusų stotelės, nesilaikydamas KET reikalavimų ir taip priversdamas T. V., vairuojantį transporto priemonę „VW Passat“, kirsti ištisinę kelio liniją ir išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl tokio mechanizmo nustatymo, nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė prieštaringiems tiek tarpusavyje, tiek ekspertų išvadoms, nelogiškiems, klaidingiems faktine prasme liudytojų – nukentėjusiojo T. V. automobilio „VW Passat“ keleivių parodymams, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje tik formaliai išvardyti atitinkamų KET punktų reikalavimai, kuriuos kasatoriaus ginamasis neva pažeidė, ir nenurodyta, kokiais konkrečiais jo veiksmais buvo pažeisti šie KET reikalavimai. Dėl to kasatoriui nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tokiais liudytojų parodymais, juolab kad toks aplinkybių vertinimas lėmė faktiškai įvykusių aplinkybių iškraipymą, netinkamą jo ginamojo veiksmų, vairuojant transporto priemonę, įvertinimą ir baudžiamosios atsakomybės taikymą. Aptardamas teismų praktikos nuostatas, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymo momentus (būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą), kasatorius teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo atlikta išsami ir nešališka visų bylos aplinkybių (tarp jų ir liudytojų parodymų) analizė, teismo nustatytos aplinkybės nėra tinkamai motyvuotos bei pagrįstos visų padarytų KET pažeidimų analize. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo atliktas eismo įvykio aplinkybių nustatymas ir jų vertinimas yra netinkamas, sąmoningai iškraipant faktines aplinkybes, tai lėmė netinkamą priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir eismo įvykio padarinių nustatymą. Skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad kasatoriaus ginamasis išvažiavo iš dešiniame kelkraštyje esančios autobusų stotelės, ir tokia aplinkybė pripažinta viena iš esminių pagrindžiant nuteistojo kaltę dėl kilusio eismo įvykio padarinių, neteisingai įvertinta ekspertizių metu nustatytos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, ekspertų paaiškinimai bei liudytojų parodymai.

3.3. Kasatorius aptaria savo ginamojo parodymus ir teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino juos viso proceso metu buvusiais nuosekliais ir teisingais apie kilusio eismo įvykio aplinkybes. Taip pat kasatorius išsamiai aptaria nukentėjusiojo T. V. ir kitų nukentėjusiųjų, kartu važiavusių T. V. automobiliu, parodymus ir pažymi, kad jie ne tik nesutampa su jo ginamojo parodymais, bet ir yra priešingi tarpusavyje dėl nuteistojo automobilio stovėjimo vietos (dešinės kelio pusės autobusų stotelėje (nukentėjusiųjų parodymai), kelkraštyje (T. V. parodymai)) ir netikėto įvažiavimo į pagrindinį kelią, ketinant sukti į (duomenys neskelbtini), tačiau nerodant kairiojo posūkio. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tokiais prieštaringais parodymais ir nusprendė, kad kasatoriaus ginamasis suko staiga į kairę pusę (pagrindinį kelią), o T. V., siekdamas išvengti susidūrimo, bandė jį apvažiuoti iš kairės pusės, tačiau, V. B. vairuojamam „Audi“ automobiliui pasukus dar kairiau, įvyko susidūrimas. Kasatoriaus teigimu, tokia išvada prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro techninių ekspertizių specialisto 2017 m. gegužės 17 d. išvadoms Nr. 11-348(17) ir jo paaiškinimams (kad susidūrimas įvyko už pagrindinio kelio), taip pat byloje nustatytai aplinkybei dėl atstumo nuo autobusų stotelės, esančios (duomenys neskelbtini) kryptimi, iki posūkio link (duomenys neskelbtini), kuris yra apie 90 metrų.

3.4. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiojo L. M. parodymai, kad nuteistasis iš stotelės pajudėjo staiga, kai atstumas iki jo buvo „vos keli metrai“, yra prieštaraujantys elementariai logikai. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusieji parodė, jog iki susidūrimo T. V. važiavo apie 90 km/h greičiu, tačiau tokiu greičiu važiuojant minėtas atstumas būtų įveiktas greičiau nei per sekundę ir abiejų automobilių susidūrimas būtų įvykęs prie pat stotelės, bet ne posūkyje į (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau nei už 90 metrų nuo stotelės ir už posūkio pagrindinio kelio ribų. Be to, nukentėjusieji nurodė ir tai, kad nuteistojo automobilis dešinėje kelio pusėje stovėjo, tai reiškia, kad greitis buvo 0 km/h. Tačiau ir tokie parodymai yra nelogiški bei prieštaraujantys ekspertų išvadoms, nes, tarp stotelėje stovinčio automobilio ir pro šalį 90 km/h greičiu važiuojančio automobilio likus keliems metrams, stovinčiam automobiliui staiga pradėjus važiuoti į pagrindinį kelią, susidūrimas tarp automobilių nebūtų įvykęs už 90 metrų esančiame posūkyje į (duomenys neskelbtini) (kur realiai ir įvyko eismo įvykis), be to, byloje nustatyta, kad tarp šių automobilių buvo didelis greičio skirtumas – susidūrimo metu „VW Passat“ greitis buvo apie 70 km/h, o „Audi 80“ – apie 30 km/h. Todėl kasatorius teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai yra tik jų versija ir neatitinka realių įvykusio eismo įvykio aplinkybių. Kartu kasatorius pažymi, kad būtent jo ginamojo parodymai (apie automobilio greitį ir tai, kad jis, apsisukęs ties posūkiu į (duomenys neskelbtini), pajudėjo link posūkio į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kryptimi) ir dėl mažo atstumo (apie 200 m) nuo posūkio į (duomenys neskelbtini) iki posūkio į (duomenys neskelbtini) neturėjo prasmės pasiekti didesnio greičio) yra nuoseklūs ir logiški, atitinka eismo įvykio mechanizmą bei ekspertizės aktų išvadas, juos patvirtino ir ekspertai. Kartu tai reiškia, kad skundžiamo nuosprendžio išvada, jog būtent kasatoriaus ginamojo veiksmai buvo esminė eismo įvykio kilimo sąlyga, padaryta vadovaujantis tiek klaidinga prielaida, kad V. B. buvo sustojęs dešinėje kelio pusėje esančioje autobusų stotelėje, tiek sąmoningai iškraipant byloje nustatytas aplinkybes ir nuteistojo bei specialistų parodymus.

3.5. Be to, skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyti nuteistojo parodymai, t. y. kad jis „nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė fakto ir nuosekliai nurodė, kad buvo sustojęs autobusų stotelėje išleisti su juo važiavusios keleivės ir po to važiavo link posūkio į (duomenys neskelbtini)“ ir kad nukentėjusieji T. V., A. Č. bei L. M. patvirtino, jog V. B. automobilis pajudėjo nuo autobusų stotelės. Kasatorius teigia, kad tokios teismo išvados padarytos pažeidžiant in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, BPK 44 straipsnio 6 dalį ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad įrodymai turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kasatorius pažymi, kad jo ginamasis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog jis savo draugės močiutę A. K. išleido autobusų stotelėje, kuri yra (duomenys neskelbtini) (kartu ir (duomenys neskelbtini)) kryptimi ir yra dešinėje kelio pusėje važiuojant link (duomenys neskelbtini), nes A. K. autobusu ruošėsi važiuoti į (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus ginamasis, išsukęs į pagrindinį kelią, pasuko į dešinėje kelio pusėje esančią stotelę, šioje stotelėje paleido į (duomenys neskelbtini) važiuoti turėjusią A. K. ir nuvažiavo (duomenys neskelbtini) kryptimi link posūkio į (duomenys neskelbtini), jame apsisuko ir ėmė važiuoti pagrindiniu keliu (duomenys neskelbtini) kryptimi link posūkio į (duomenys neskelbtini). Taigi, jam apsisukus, stotelė, kurioje autobuso į (duomenys neskelbtini) laukė A. K., jau buvo kairėje V. B. pusėje ir jis neturėjo jokios būtinybės dėl kažkokių priežasčių sukti į dešinėje kelio pusėje ((duomenys neskelbtini) kryptimi) esančią autobusų stotelę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šias nuteistojo nuosekliai nurodytas aplinkybes iškraipė ir nurodė, kad V. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė fakto ir nuosekliai nurodė, kad buvo sustojęs autobusų stotelėje išleisti su juo važiuojančios keleivės ir po to važiavo link posūkio į (duomenys neskelbtini), tačiau taip visiškai ignoravo faktą, kad nuteistasis apsisuko ties posūkiu į (duomenys neskelbtini).

3.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ir kitą bylos aplinkybę, t. y. ar nuteistasis, atlikdamas kairįjį posūkį į (duomenys neskelbtini), rodė kairįjį posūkio signalą. Šis teismas, vadovaudamasis liudytojų parodymais, nusprendė, kad V. B. posūkio signalo į kairę pusę nerodė, ir padarė išvadą, kad kairysis posūkio signalas neveikė. Teismas nenurodė, kokiais pagrindais atmetė Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2018 m. sausio 5 d. išvadas Nr. 11-10 (17), kad automobilio „Audi 80“ priekinė bei galinė posūkio lemputės buvo techniškai tvarkingos, ir taip šias aplinkybes nepagrįstai vertino ne kaltinamojo, bet nukentėjusiųjų naudai. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai pranašumą suteikė nelogiškiems ir prieštaringiems nukentėjusiųjų parodymams, nesivadovavo specialistų išvadomis ir jų paaiškinimais, nenustatė nuoseklios ir logiškos eismo įvykio sekos, nuosprendyje sumodeliavo fiziškai neįmanomą (neegzistuojančią) eismo įvykio seką bei mechanizmą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, nenustatė būtinojo BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – priežastinio ryšio ir netinkamai bei nepagrįstai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą.

3.7. Skundžiamame nuosprendyje tik formaliai nurodyta, kad kasatoriaus ginamasis pažeidė KET 9, 101, 106, 127, 128, 141 punktų reikalavimus, tačiau tokia išvada tinkamai nemotyvuota, nenurodyta, kaip konkrečiai pasireiškė šie KET reikalavimų pažeidimai, ir neanalizuoti V. B. veiksmai, kuriais šie KET punktai neva buvo pažeisti. Be to, teismas, taikydamas būtinosios sąlygos taisyklę, nesilaikė jos taikymo praktikos, nes šią taisyklę taikė priėmęs klaidingą prielaidą, kad kasatoriaus ginamasis neva staiga išsuko iš dešinėje kelio pusėje esančios autobusų stotelės ir metėsi į kairę pusę, sudarydamas neišvengiamą kliūtį ta pačia kryptimi važiuojančiai transporto priemonei „VW Passat“, dėl to ši buvo priversta kirsti ištisinę kelio juostą ir išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. Tai, kad teismas minėtas aplinkybes nustatė nepagrįstai, kartu reiškia, kad nepagrįstai nustatyti ir minėti KET pažeidimai, tarp jų ir bendrieji KET punktai, kurie net negali būti pagrindas inkriminuoti nusikalstamą veiką.

3.7.1. Kasatorius nesutinka su KET 9 punkto reikalavimų pažeidimo inkriminavimu savo ginamajam, teigia, kad šis punktas iš kaltinimo turi būti pašalintas, nes minėtas punktas yra įtvirtintas KET III skyriuje „Bendrosios eismo dalyvių pareigos“, ir kiti KET punktai, kurių pažeidimu yra kaltinamas V. B., laikytini specialiaisiais KET 9 punkto atžvilgiu, nes juose nustatytos konkrečios eismo dalyvių pareigos.

3.7.2. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokiu konkrečiai būdu nuteistasis pažeidė KET 101 punkto reikalavimą. Kasatorius pažymi, kad jo ginamasis apskritai nebuvo sustojęs autobusų stotelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) važiavimo kryptimi, todėl jis iš viso negalėjo pažeisti šio KET reikalavimo, dėl kurio tariamo pažeidimo įvyko eismo įvykis.

3.7.3. Kasatorius nesutinka ir su inkriminuotu KET 106 punkto reikalavimų pažeidimu, nes jo ginamasis, prieš atlikdamas kairįjį posūkį į (duomenys neskelbtini), savo eismo juostoje buvo pasitraukęs kairiau, kaip to ir reikalauja KET. Juolab kad specialisto 2017 m. gegužės 17 d. išvadoje nurodyta, jog nagrinėjamo eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu lėmė automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmai. Nors šioje išvadoje yra nurodyta, kad šio eismo įvykio kilimui priežastinį ryšį turėjo ir automobilio „Audi 80“ vairuotojo veiksmai, nes jis vykdė posūkio į kairę manevrą, tačiau šiuo atveju nuteistasis turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad, jam atliekant posūkį į kairę, jo automobilio tam daryti neleistinoje vietoje nelenks kita transporto priemonė. Dėl to kasatorius teigia, kad tiek techniniu, tiek ir objektyviuoju požiūriu esminė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo ne jo ginamojo, bet nukentėjusiojo T. V. veiksmai.

3.7.4. Skundžiamame nuosprendyje visiškai nemotyvuotas KET 127 punkto reikalavimo pažeidimas, nenurodyta, kokiu būdu buvo pažeisti šio punkto reikalavimai. Byloje nustatyta, kad kasatoriaus ginamasis eismo įvykio metu judėjo 29–30 km/h greičiu, todėl minėto punkto jis negalėjo pažeisti.

3.7.5. Teismas KET 128 punkto reikalavimų pažeidimą nepagrįstai pagrindė tuo, kad nuteistasis neva išsuko iš autobusų sustojimo vietos į pagrindinę važiuojamąją kelio dalį, neįsitikinęs dėl savo veiksmų saugumo. Kasatorius teigia, kad šio KET punkto tariamas pažeidimas priklauso nuo to, ar jo ginamasis apskritai buvo sustojęs autobusų stotelėje (duomenys neskelbtini) kryptimi. Tačiau tokios aplinkybės byloje neginčytinai nebuvo nustatytos, bet yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad kasatoriaus ginamasis šioje stotelėje apskritai nestojo.

3.7.6. Tai, kad kasatoriaus ginamasis nei stotelėje, nei kelkraštyje (duomenys neskelbtini) kryptimi sustojęs nebuvo (nes tam neturėjo jokio pagrindo), reiškia, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai ir nemotyvuotai jam inkriminuotas ir KET 141 punkto pažeidimas. Kasatorius pažymi, kad jo ginamasis savo draugės močiutę A. K. išleido kitoje kelio pusėje, (duomenys neskelbtini) kryptimi esančioje autobusų stotelėje, ir, apsisukęs ties posūkiu į (duomenys neskelbtini), važiavo pagrindine važiuojamąja kelio dalimi link posūkio į (duomenys neskelbtini), į kurį ir užsuko.

3.8. Kasatorius teigia, kad jo ginamasis buvo pripažintas kaltu neįrodžius nusikalstamos veikos sudėties požymių, nenustačius jo veiksmuose kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės nustatymo klausimą, nevertino įvykio objektyviųjų aplinkybių visumos, tai lėmė netinkamą nuteistojo veiksmų kvalifikavimą ir BK 2 straipsnio 4 dalies pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202/2006">2K-202/2006</a>, 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog V. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, yra neteisingos, padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tinkamai nenustačius būtinųjų BK 281 straipsnio taikymo sąlygų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

2. Nuteistojo V. B. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

3. Nuteistojo V. B. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes šis teismas, netinkamai įvertinęs bylos duomenis, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir in dubio pro reo principo pažeidimus bei nepagrįstas išvadas, kad V. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra pagrįsti.

4. Nagrinėdamas bylą teismas pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2014">2K-458/2014</a>, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pareiga teismui baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti.

5. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su teismo baigiamajame akte išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).

6. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2012">2K-67/2012</a>, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015). Nors aptariamame BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLTg5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112-895/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112-895/2019">2K-112-895/2019</a>). Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas, vadovaujantis jau minėtomis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491-303/2015">2K-491-303/2015</a>, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018). Be to, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).??????

7. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.

8. Teisės taikymo aspektu patikrinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, konstatuotina, kad pirmiau aptartų baudžiamojo proceso įstatymo bei teismų praktikos reikalavimų nebuvo laikomasi, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, o priimtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad V. B. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, nes teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog V. B. pažeidė KET 9, 101, 106, 127, 128, 141 punktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad nagrinėjamo eismo įvykio priežastinis ryšys tarp neteisėtų veikų ir jo metu atsiradusių padarinių (keleivių sužalojimo) buvo automobilio,,VW Passat“ vairuotojo T. V. veiksmai, nes būtent šis vairuotojas dar iki susidūrimo su automobiliu,,Audi“ priėmė neteisingus sprendimus, kurių padariniai ir buvo kontaktas su automobiliu,,Audi“ ir nuvažiavimas nuo kelio bei atsitrenkimas į medžius. Teismas įvertino VĮ,,Alytaus regiono keliai“ 2016 m. gruodžio 15 d. pažymoje nurodytus duomenis (atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus ir horizontalų kelio ženklinimą), patvirtinančius, kad kelio (duomenys neskelbtini) kilometre lenkimas buvo draudžiamas, specialisto bei eksperto išvadas ir jų paaiškinimus, padarė išvadą, kad automobilio,,VW Passat“ vairuotojo veiksmai (minėtame kelio ruože, pažymėtame horizontalaus ženklinimo linija (KET 3 priedo linija Nr. 1.1), kuri draudžia šią liniją kirsti ir važiuoti priešpriešinio eismo juosta, lenkė (kaip nustatyta byloje – iš kairės pusės) lėčiau važiuojantį automobilį,,Audi 80“, šio automobilio vairuotojui sankryžoje pasukus į kairę ir taip sudarius kliūtį, neteko techninės galimybės sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo; kad automobilio,,VW Passat“ vairuotojas per daug pasuko automobilį į kairę, kad tokio jo manevro jau nebuvo galima laikyti lenkimu, tokiu manevru,,VW Passat“ vairuotojas nusuko nuo kelio ir tik tokiu būdu galėjo pasibaigti jo važiavimas) buvo nepriimtini, techniniu požiūriu lėmė šio eismo įvykio kilimą ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Teismas pažymėjo, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo nustatytas faktas, jog V. B. vairuojamo automobilio,,Audi“ posūkio lemputė nedegė, ir pripažino nukentėjusiųjų T. V. ir L. M. parodymus nevienodais bei prieštaraujančiais kitų proceso dalyvių parodymams, specialisto ir eksperto išvadoms, kuriais negalima grįsti kaltinamojo kaltės. Todėl teismas nusprendė, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis V. B. buvo sustojęs stotelėje, kuri yra (duomenys neskelbtini) kryptimi, nes bylos įrodymai patvirtina, kad jis buvo sustojęs priešingos kelio pusės autobusų stotelėje ((duomenys neskelbtini) kryptimi).

10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal prokuratūros ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, priimtame nuosprendyje pripažino, kad V. B. pažeidė jam inkriminuotų KET 9, 101, 106, 127, 128, 141 punktų nuostatas, ir padarė išvadą, jog V. B. pažeidė šių punktų nuostatas, dėl šių pažeidimų įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų L. M., A. Č. ir T. T. sveikata, ir šiuo nuosprendžiu jį (V. B.) pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Šio apkaltinamojo nuosprendžio 15 punkte teismas padarė išvadą, kad V. B., prieš pradėdamas važiuoti, išvažiuodamas iš dešiniame kelkraštyje esančios autobusų stotelės, prieš sukdamas į kairę ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir, nedavęs kelio kitiems eismo dalyviams, sudaręs kliūtį nedavė kelio tiesiai važiuojančiai transporto priemonei – T. V. vairuojamam automobiliui,,VW Passat“, kurio judėjimo kryptį jis kirto, dėl ko vairuotojas T. V. buvo priverstas įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą ir jį lenkti, kad išvengtų susidūrimo, nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, nes to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, net visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo susidariusios kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, staiga sukdamas į kairę, prieš atlikdamas posūkio manevrą į kairę, neįsitikino, jog tai daryti saugu, ir judėdamas kairiojo posūkio manevru sudaręs kliūtį tiesiai važiuojančiam vairuojant automobilį „VW Passat“ T. V., susidūrė su šio vairuojamu automobiliu,,VW Passat“, atsitrenkęs savo automobilio priekiu į T. V. vairuojamo automobilio dešinį šoną.

11. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą (teismo posėdyje apklausęs ekspertus), skundžiamo nuosprendžio 53 ir 63 punktuose padarė išvadas, kad V. B. veiksmai, pažeidžiant KET 9, 101, 106, 127, 128, 141 punktų reikalavimus, buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių kilimo sąlyga, „nes jis, pajudėdamas nuo autobusų stotelės ir įvažiuodamas į pagrindinį kelią, neįsitikino, kad tai daryti buvo saugu, elgėsi nerūpestingai, tinkamai neįvertino atstumo“, o 54 punkte nurodė, kad V. B., vairuodamas automobilį „Audi 80“, staiga pajudėjęs iš kelkraščio, sudarė kliūtį T. V. ir šį privertė daryti lenkimo manevrą neleistinoje vietoje, siekiant išvengti susidūrimo. Be to, šis teismas, teigdamas, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad V. B. buvo sustojęs stotelėje, skundžiamo nuosprendžio 61 punkte nurodė: „Visų pirma, pats išteisintasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė fakto ir nuosekliai nurodė, kad buvo sustojęs autobusų stotelėje išleisti su juo važiavusios keleivės ir po to važiavo link posūkio į (duomenys neskelbtini).“ Tačiau, priešingai nei nurodoma pacituotuose skundžiamo nuosprendžio punktuose, iš byloje užfiksuotų V. B. parodymų aiškiai matyti, kad jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad keleivę (liudytoją A. K.) išleido autobusų stotelėje, esančioje kitoje kelio pusėje ((duomenys neskelbtini) kryptimi), po to pavažiavo į priekį ((duomenys neskelbtini) kryptimi), kelyje apsisuko posūkio į (duomenys neskelbtini) vietoje ir tuo pačiu keliu ((duomenys neskelbtini) kryptimi) nuvažiavo link posūkio į (duomenys neskelbtini), o prieš sukdamas į (duomenys neskelbtini), ties autobusų stotele (duomenys neskelbtini) kryptimi, pradėjo rodyti kairįjį posūkį. Skundžiamo nuosprendžio 17 ir 43 punktuose yra tik perrašyti ir aprašyti tokie ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti V. B. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nevertino ir nenurodė jokių motyvų, kodėl šių parodymų nevertina ar juos vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsnio 2 dalis).

12. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti ir tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka teismas nevertino ir kitų byloje surinktų reikšmingų duomenų, t. y. liudytojos A. K. parodymų, kurie skundžiamo nuosprendžio 27 punkte tik išdėstyti, o byloje pateiktas jos nurodytas įvykio aplinkybes patvirtinantis įrodymas (autobuso bilietas (4 t., b. l. 31)) net nenurodytas ir neįvertintas.

13. Analogiška situacija yra ir dėl papildomos įvykio vietos apžiūros (1 t., b. l. 94–102), kurios rezultatai tik aprašyti nuosprendžio 30 punkte, tačiau nuosprendyje su bylos įrodymų visuma neįvertinta šios apžiūros metu užfiksuota reikšminga aplinkybė – atstumas, kurį turėjo nuvažiuoti abu eismo įvykio automobiliai nuo autobusų stotelės ((duomenys neskelbtini) kryptimi) iki posūkio į (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šią aplinkybę akcentavo gynėjas ir uždavė klausimus ekspertui L. A., tačiau šis negalėjo pateikti paaiškinimų ar tikslių (tikslesnių) skaičiavimų, leidžiančių daryti atitinkamas išvadas (6 t., b. l. 56–58). Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad tokios faktinės bylos aplinkybės yra neįrodytos, nepagrįstos ar pan., nors tiek nuteistojo, tiek minėtos liudytojos parodymai ir eismo įvykio vietoje užfiksuoti duomenys šioje byloje neabejotinai yra svarbūs duomenys, kuriuos reikia kruopščiai ištirti, lyginti tarpusavyje, gretinti su kitais bylos įrodymais, nustatytomis aplinkybėmis bei kita bylos medžiaga.

14. Sutiktina ir su kitu kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. B., automobiliu sukdamas sankryžoje iš pagrindinio kelio į kairę, nerodė kairio posūkio arba žibintas neveikė (nuosprendžio 55 punktas), yra prieštaringa ir neatitinka in dubio pro reo principo reikalavimų. Šiuo atveju teismas nenurodė jokių motyvų, kaip vertina Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2018 m. sausio 5 d. išvadą Nr. 11-10 (17), patvirtinančią, kad automobilio „Audi 80“ priekinė ir galinė posūkio lemputės buvo techniškai tvarkingos, t. y. veikiančios (2 t., b. l. 5–6).

15. Dėl to darytina išvada, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai patikrinti svarbūs duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (BPK 20 straipsnio 2–3 dalys), apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismui vien išvardijus dalį rašytinės bylos medžiagos, tačiau jos tinkamai nepatikrinus, neįvertinus atskirų reikšmingų bylos įrodymų – paties V. B. parodymų ir juos patvirtinančių liudytojos A. K. parodymų, papildomos įvykio vietos apžiūros ir kitų bylos duomenų, nėra pagrindo daryti išvados apie išsamų ir nešališką šios bylos išnagrinėjimą bei nagrinėjamos nusikalstamos veikos visų aplinkybių įvertinimą pagal minėtas BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Taip byloje liko tinkamai nepatikrinti duomenys, leidžiantys spręsti, ar V. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

16. Be to, tik dalies byloje surinktų įrodymų išdėstymas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (dalies iš jų išvis nenurodant), nepateikiant dėl jų jokio teisinio vertinimo, negali būti pripažinta teisiškai pagrįstu ir tinkamu teismo nuosprendžio motyvavimu, atitinkančiu BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

17. Pagal BPK 386 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla iš naujo nagrinėjama bendra tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl teisėjų kolegija, perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kitų kasacinių skundų argumentų nenagrinėja, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai ir išsamiai išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka iš naujo.???

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Pranas Kuconis