Civilinė byla Nr. e3K-3-431-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16673-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1; 3.6.1.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Z. (V. Z.) ir A. Ž. (A. Ž.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Z. ir A. Ž. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei,,Goverlus“, uždarajai akcinei bendrovei,,Lucrosus“, ribotos atsakomybės bendrovei „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ dėl akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto grąžinimo ir uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai civilinės bylos procesui būdingas absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, o bendraatsakovių buveinės yra skirtingose valstybėse, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo dienos atsakovės UAB „Goverlus“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pritarti perleisti atsakovei UAB „Lucrosus“ privačių krovininių geležinkelio vagonų, kurie jai buvo įkeisti 2015 m. gruodžio 29 d., dalį pagal įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Goverlus“ ir UAB „Lucrosus“ 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį; 4) įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus; 5) uždrausti atsakovei UAB „Goverlus“ perleisti tretiesiems asmenims už mažesnę nei 15 121 Eur vieno vagono kainą jai nuosavybės teise priklausančius vagonus, įskaitant ir grąžintinus vagonus.
3. Ieškovai, pasisakydami dėl teismingumo ieškinio trečiajam ir ketvirtajam reikalavimams nustatymo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Teisinės pagalbos sutartis) nėra specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių ginčams dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimą pareiškus skirtingose valstybėse įsteigtų subjektų daugetui, spręsti. Byla iškelta ir Lietuvoje įsteigtam juridiniam asmeniui, todėl reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia gali būti nagrinėjamas ir Lietuvoje. Aplinkybė, kad kita sutarties šalis registruota Ukrainoje, nekeičia situacijos, nes reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra bendras. Visi reikalavimai yra glaudžiai susiję, reikalavimas, kuris reiškiamas atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, yra išvestinis.
4. Atsakovės nesutiko su ieškiniu, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus. Šių reikalavimų sprendimas priklauso Ukrainos teismų kompetencijai, nes atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ yra Ukrainoje registruota įmonė, sutartimi perleistas ir reikalaujamas gražinti turtas (vagonai) taip pat yra Ukrainoje, šiai sutarčiai ir jos negaliojimo pasekmėms, įskaitant ir nuosavybės teisės perėjimo bei sąžiningo įgijėjo gynimo klausimus, spręsti taikoma Ukrainos teisė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi, be kita ko, paliko nenagrinėtą bylos dalį pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnį susitariančiosios valstybės teismas yra kompetentingas nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Teismas nustatė, kad atsakovės RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ buveinė yra Ukrainos teritorijoje, ji neturi valdymo organų, atstovybės ar filialo Lietuvoje, todėl pirmiau minėti reikalavimai šiai atsakovei turėjo būti pareikšti kompetentingam Ukrainos teismui.
7. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovų atskirąjį skundą, 2018 m. kovo 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį.
8. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismas, esant atsakovų daugetui, pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121-687/2017">3K-3-121-687/2017</a>).
9. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl Europos Sąjungos teisės aktų taikymo jurisdikcijai nustatyti. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis I bis“) 36 konstatuojamąją dalį ir 73 straipsnio 3 dalį reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Tokia taisyklė nustatyta ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje. Teismas nurodė, kad Teisinės pagalbos sutartis sudaryta 1993 m. liepos 7 d., t. y. anksčiau, negu įsigaliojo reglamentas 44/2001 (atitinkamai ir reglamentas „Briuselis I bis“), vadinasi, reglamentas „Briuselis I bis“ nedaro poveikio šioje sutartyje sureguliuotiems jurisdikcijos klausimams.
10. Teismas nurodė, kad Teisinės pagalbos sutartyje nėra nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad susitariančiosios valstybės siekė tokiais atvejais kaip šis nustatyti teismų jurisdikciją pagal vienos iš valstybių vidaus teisės normas, bendrąsias nacionalines ar tarptautines teismingumo taisykles, kitus tarptautinius ar regioninius dokumentus. Teisinės pagalbos sutartyje nėra ir kitų nuostatų, kurios galėtų būti aiškinamos taip, kad vienos valstybės teismas, esant atsakovų daugetui, galėtų bendrai nustatyti („prisitraukti“) jurisdikciją pagal vieno atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą, kad būtų išvengta skirtingų teismų sprendimų tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad jurisdikcija atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ turi būti nustatyta atskirai pagal asmeninės jurisdikcijos taisykles.
11. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir daikto išreikalavimo, susitariančiosios valstybės teismų jurisdikciją lemia atsakovo buveinės (juridinio asmens valdymo įstaigos, atstovybės arba filialo) vieta. Teismas nustatė, kad atsakovės RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ buveinės vieta yra Ukrainoje, ši bendrovė neturi filialo ar valdymo organo Lietuvos Respublikoje, vadinasi, Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimų, pareikštų šiai atsakovei (Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
12. Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatas:
12.1.1. Teismai, nustatydami jurisdikciją pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>, ir 2017 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121-687/2017">3K-3-121-687/2017</a>. Šių kasacinio teismo nutarčių turinys nepagrindžia teismų išvadų dėl ieškinio dalies palikimo nenagrinėtos. Pažymėtina, kad kasacinės bylos (numeris <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>) procese, kitaip negu šios bylos procese, apskritai nebuvo atsakovų daugeto (t. y. kelių atsakovų) situacijos, be to, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl dvišalės teisinės pagalbos sutarties sąlygų, reglamentuojančių teismų kompetenciją, aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Respublikos ir Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublika nėra sudariusios dvišalės teisinės pagalbos sutarties). Aptariamos kasacinio teismo bylos ginčo dalyką sudarė klausimas dėl pirkėjo prievolės sumokėti už jam patiektas prekes vykdymo. Akivaizdu, kad bylų faktinės situacijos skiriasi iš esmės, vadinasi, teismai be pagrindo vadovavosi kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Tas pats pasakytina ir apie vadovavimąsi kasacinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartyje (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121-687/2017">3K-3-121-687/2017</a>) suformuluotais išaiškinimais. Pastarosios kasacinio teismo bylos ginčo dalyką sudarė klausimas dėl laiduotojo prievolės atsakyti už pagrindinį skolininką, šiam neįvykdžius pareigos grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą, vykdymo. Vėlgi akivaizdu, kad bylų faktinės situacijos skiriasi iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas galimybę remtis pirmiau įvardytoje nutartyje suformuluotais išaiškinimais, privalėjo atsižvelgti tiek į laidavimo instituto, tiek į solidariosios prievolės esmę.
12.1.2. Teismai neįvertino ieškinio reikalavimų pobūdžio ir teisinės prigimties. Pažymėtina, kad ieškovų ginčijama 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartis yra dvišalė, jos šalys yra atsakovės Lietuvos įmonė „Lucrosus“ ir Ukrainos įmonė „Investicionnaja vagonnaja kampanija“. Trečiajam asmeniui ginčijant dvišalį sandorį, kaip atsakovės pagal tokį reikalavimą turi būti traukiamos abi sandorio šalys, reikalavimas dėl dvišalio sandorio negaliojimo negali būti atskirai pareikštas (ir atitinkamai nagrinėjamas) tik vienai sandorio šaliai. Vadinasi, ieškovų reikalavimas dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pripažinimo negaliojančia negali būti teisėtai nagrinėjamas Lietuvos teisme, jeigu toks reikalavimas pareikštas tik vienai sutarties šaliai, t. y. atsakovei Lietuvos įmonei „Lucrosus“. Analogiškai šis reikalavimas negalės būti nagrinėjamas ir Ukrainos teisme, jeigu jis bus pareikštas tik vienai sutarties šaliai, t. y. atsakovei Ukrainos įmonei „Investicionnaja vagonnaja kampanija“. Atsižvelgiant į aptariamo ieškinio reikalavimo pobūdį ir teisinę reikšmę, spręstina, kad ieškinio reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pripažinimo negaliojančia jurisdikcijai nustatyti negali būti taikoma asmeninės jurisdikcijos taisyklė ir kartu jurisdikcijos pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalį nustatymo negali lemti vien tik vienos ginčijamos sutarties šalies buveinės vieta Ukrainos Respublikoje. Ieškovai pareikštu ieškiniu reikalauja, pripažinus negaliojančiomis 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartis, įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ grąžinti atsakovės UAB „Goverlus“ nuosavybėn vagonus ir taip atkurti ankstesnę faktinę padėtį. Ieškovų reikalavimas taikyti restituciją negali būti nagrinėjamas atskirai nuo ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis, kurių šalys, be atsakovės RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, yra ir atsakovės Lietuvos įmonės „Goverlus“ ir „Lucrosus“. Vadinasi, asmeninės jurisdikcijos taisyklė negali būti taikoma ir nustatant jurisdikciją reikalavimui dėl dvišalės restitucijos taikymo.
12.1.3. Tiek Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalis, tiek ir kitos šios sutarties nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja, kokios susitariančiosios šalies teismas turi nagrinėti ieškinio reikalavimą, pareikštą keliems atsakovams, kurių buveinės yra skirtingose susitariančiosiose valstybėse, kai toks reikalavimas dėl savo pobūdžio negali būti pareiškiamas atskirai. Pažymėtina, kad teismai nevertino, ar Teisinės pagalbos sutartis leidžia kelis ieškinio reikalavimus dėl jų pobūdžio ir tarpusavio ryšio spręsti kartu, o ne atskirai. Kaip minėta, Teisinės pagalbos sutartyje nėra nuostatos, pagal kurią turėtų būti sprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos tokiu kaip šis atveju klausimas, todėl manytina, kad ši sutartis pati savaime neriboja pirmosios instancijos teismo prerogatyvos spręsti kilusį jurisdikcijos klausimą, taikant artimiausio (glaudaus) ryšio tarp bylos šalių ginčo ir atitinkamos šalies (valstybės) kriterijų. Akivaizdu, kad bylos ginčo dalykas yra neabejotinai labiau susijęs su Lietuvos Respublika: 1) ginčo esmė yra Lietuvoje įsteigtos įmonės akcininkų (dalyvių) nesutarimas dėl įmonei priklausančio turto teisinio likimo; 2) šis ginčas kilęs Lietuvoje įsteigtos ir veikiančios įmonės veiklos kontekste; 3) ginčijama 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartis yra tik įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. sutarties, t. y. akcininkų kilusio ginčo, padarinys.
12.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jurisdikcijai nustatyti negali būti taikomas reglamentas „Briuselis I bis“, yra nepagrįsta. Ta aplinkybė, kad šios bylos procese egzistuojantis tarptautinis elementas yra susijęs su trečiąja šalimi (Ukrainos Respublika), savaime nelemia automatinio Europos Sąjungos teisės aktų netaikymo. Sprendžiant dėl galimybės taikyti Europos Sąjungos teisės aktus, privalu vertinti bylos ginčo dalyką ir paties ginčo esmę. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę), teismų procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimo, likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, turi šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio asmens arba asociacijos buveinė, teismai. Minėtai buveinės vietai nustatyti teismas taiko savo tarptautinės privatinės teisės taisykles. Analogiška ginčų teismingumo taisyklė yra nustatyta ir reglamento „Briuselis I bis“ 24 straipsnio 2 punkte. Teismai be pagrindo nevertino tų ieškinio reikalavimų, kurie palikti nenagrinėti, Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punkto ir reglamento „Briuselis I bis“ 24 straipsnio 2 punkto taikymo aspektais.
13. Atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti:
13.1.1. Ieškovai nepagrįstai siaurai aiškina kasacinio teismo suformuotą praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi (bylos Nr. 3K-3-121-684/2017), kuria rėmėsi teismai, buvo sprendžiamas analogiškas jurisdikcijos klausimas, t. y., esant atsakovų daugetui, buvo aiškinamos dvišalės teisinės pagalbos sutarties nuostatos. Pažymėtina, kad teismai neturėjo pagrindo netaikyti universalių (bendro pobūdžio) teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, kurios buvo suformuluotos civilinėse bylose, turinčiose užsienio elementą.
13.1.2. Ieškovų argumentai, kad teismai netinkamai kvalifikavo ieškinio reikalavimą, t. y. kad reiškiamas ne vindikacinis reikalavimas, o reikalavimas dėl restitucijos taikymo, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad tarp atsakovių UAB „Goverlus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ nėra prievolinių teisinių santykių dėl vagonų pardavimo, todėl ieškovų argumentai, kad šios bylos procese, dalyvaujant 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarčių šalims, būtų galima išspręsti restitucijos klausimus, yra teisiškai nepagrįsti. Siekiant išreikalauti daiktą iš asmens, kuris nėra prievolinio santykio su pirminiu savininku dalyvis, reikia vadovautis daiktinių teisių gynimo priemonėmis, nes restitucija yra galima tik tarp sandorio šalių.
13.1.3. Kasacinio skundo argumentai, kad Teisinės pagalbos sutartis negali būti taikoma, o jurisdikcija turi būti nustatoma, taikant glaudaus ryšio kriterijų, yra nepagrįsti. Sprendžiant klausimą, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti šią bylą, negali būti taikomos vidaus teismingumo taisyklės. Jurisdikcija nustatytina pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnį, kuriame aiškiai įtvirtinta, kad susitariančiosios valstybės teismas yra kompetentingas nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Be to, net ir tuo atveju, jeigu teismingumas būtų nustatomas, taikant glaudaus ryšio kriterijų, byla turėtų būti nagrinėjama Ukrainos teismuose. Ieškovų pozicija, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartys sudaro „sutarčių grandinę“ ir todėl ginčas yra neabejotinai labiau susijęs su Lietuvos Respublika, yra nepagrįsta. Ginčijant „sandorių grandinę“ ir net pripažinus negaliojančiu pirmąjį sandorį, vėlesni sandoriai nėra automatiškai pripažįstami negaliojančiais. Todėl, net ir nuginčijus 2016 m. rugpjūčio 1 d. sutartį, atskirai turėtų būti sprendžiama dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarties teisėtumo, o ginčas, kylantis iš pastarosios sutarties, yra akivaizdžiai labiau susijęs su Ukraina, nes tiek ieškovai, tiek atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, tiek ginčo dalykas yra Ukrainoje. Be to, ir vagonų išreikalavimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal Ukrainos materialiąją teisę.
13.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti reglamentą „Briuselis I bis“. Pažymėtina, kad Teisinės pagalbos sutartis nustato jurisdikciją reikalavimams, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“. Neegzistuoja teisės spraga, kurią reikėtų užpildyti, pagal analogiją taikant reglamentą „Briuselis I bis“, be to, bet kuriuo atveju pats reglamentas, ką pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, suteikia pirmenybę Teisinės pagalbos sutarčiai. Negana to, ieškovai klaidingai aiškina reglamento „Briuselis I bis“ 8 straipsnio 1 punkto ir 24 straipsnio 2 punkto nuostatas. Jurisdikcija reikalavimams, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, grindžiama reglamento „Briuselis I bis“ 24 straipsnio 2 punktu, nors šios bylos procese nėra ginčijami pirmiau įvardytos atsakovės valdymo organų sprendimai. Ieškovai ginčija atsakovės UAB „Goverlus“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, tačiau šio sprendimo pripažinimas negaliojančiu yra tik šalutinis klausimas, kuris nesudaro pagrindo nustatyti jurisdikciją pagal reglamento Briuselis I bis 24 straipsnio 2 punktą. Be to, atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ yra įsisteigusi Ukrainoje, o ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl neegzistuoja būtinoji reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 punkto taikymo sąlyga. Negana to, ieškovų reikalavimai nėra taip glaudžiai susiję, kad egzistuotų pagrindas taikyti pirmiau įvardytą reglamento nuostatą visiems atsakovams.
14. Atsakovė UAB „Lucrosus“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Ginčo situacijai spręsti taikytinas Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis. Nustačius, kad bylos dalis pagal reikalavimus, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, nėra pagrindo nustatyti visai civilinei bylai bendrą teismingumą. Be to, pirmiau minėti reikalavimai negali būti nagrinėjami Lietuvos teismuose dar ir dėl tos priežasties, kad ginčas pagal šiuos reikalavimus yra labiau susijęs su Ukraina.
14.2. Kasacinio skundo argumentai dėl reglamento „Briuselis I bis“ taikymo yra nepagrįsti. Šis reglamentas netaikomas atsakovams iš trečiųjų šalių, be to, Teisinės pagalbos sutartis sudaryta anksčiau, negu įsigaliojo aptariamas reglamentas, vadinasi, jis nedaro poveikio Teisinės pagalbos sutartyje reglamentuotiems jurisdikcijos klausimams.
15. Atsakovė UAB „Goverlus“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus.
16. Atsakovės UAB „Goverlus“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją spręsti reikalavimus, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, nes, be kita ko, ši atsakovė yra Ukrainoje registruota bendrovė, ji neturi turto Lietuvos Respublikoje, ginčo vagonai yra Ukrainos teritorijoje, patys ieškovai yra Ukrainos piliečiai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tarptautinio teismingumo nustatymo, kai civilinės bylos procesui būdingas absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, o bendraatsakovių buveinės yra skirtingose valstybėse
17. Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai pažymi, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga. Šiuo aspektu turimas omenyje teismo sprendimo, net jeigu juo ir pripažintas atitinkamos subjektinės teisės pažeidimas ir nustatytas pagrindas taikyti ieškovo reikalaujamą pažeistos teisės gynimo būdą, absoliutus negaliojimas, aukštesnės instancijos teismui pripažinus, kad pažeistos teismingumo nustatymo taisyklės (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pastarasis procesinis aspektas kartu parodo, koks svarbus yra teismingumo klausimo tinkamas išsprendimas.
18. Civilinės bylos procesas, kuriame priimti teismų procesiniai sprendimai yra apskųsti kasaciniu skundu, pradėtas pagal ieškinį, kuriuo pareikšti keli materialieji subjektiniai reikalavimai. Ieškovai, be kitų materialiųjų subjektinių reikalavimų (žr. šios nutarties 2 punktą), pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ (toliau – ir Ukrainos bendrovė), ir įpareigoti Ukrainos bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šie ieškinio reikalavimai patvirtina, kad nagrinėjamai civilinei bylai yra būdingas užsienio elementas, vadinasi, šios bylos procese yra iškilęs ir turi būti sprendžiamas tarptautinio teismingumo klausimas.
19. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tarptautinio teismingumo klausimui tinkamai išspręsti būtina pirmiausia nustatyti, koks konkretus teisės aktas turi būti taikomas, sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas atskirai kiekvienam pareikštam reikalavimui pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>, 59 punktas).
20. Tarptautinės jurisdikcijos taisyklės yra išdėstytos keliose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ir CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“). Pažymėtina, kad nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus, t. y. šios taisyklės taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis). Tokia pati nuostata dėl prioritetinio tarptautinės sutarties taikymo išplaukia ir iš Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26–27 straipsnių.
21. Kaip pirmiau nurodyta, šios bylos procese egzistuoja atsakovų daugetas, o vienas atsakovas pagal šios nutarties 18 punkte įvardytus materialiuosius subjektinius reikalavimus yra užsienio juridinis asmuo – Ukrainos bendrovė. Pažymėtina, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. buvo sudaryta sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, todėl nacionalinių teismų jurisdikcija nagrinėti nurodytus reikalavimus, pareikštus (be kita ko) Ukrainos bendrovei, pirmiausia ir patikrintina pagal Teisinės pagalbos sutarties nuostatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisinės pagalbos sutarties sudarymo momentą, šiame kontekste papildomai pažymi, kad reglamentas „Briuselis I bis“ nedaro poveikio Teisinės pagalbos sutarties taikymui ir kartu šio reglamento nuostatos netaikomos, sprendžiant jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus, pareikštus Ukrainos bendrovei, klausimą (žr. reglamento „Briuselis I bis“ 36 konstatuojamąją dalį ir 73 straipsnio 3 dalį, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjAtNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-60-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-60-421/2017">e3K-3-60-421/2017</a> 18 punktą; 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121-687/2017">3K-3-121-687/2017</a> 29 punktą).
22. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis reglamentuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Aptariamo straipsnio antroji dalis pripažįsta teismingumo nustatymo šalių rašytiniu susitarimu galimybę, o trečiojoje dalyje yra įtvirtinta lis pendens (pirmojo teismo jurisdikcija) taisyklė, t. y. kad, jeigu abiejų susitariančiųjų šalių teismuose, kompetentinguose pagal Teisinės pagalbos sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia.
23. Kaip minėta, ieškovai savo ieškiniu reikalauja, inter alia (be kita ko), pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
24. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamasi Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pirmiau nurodytų ieškinio reikalavimų. Teismų vertinimu, šie ieškinio reikalavimai turi būti reiškiami ir nagrinėjami Ukrainos teisme.
25. Ukrainos bendrovės buveinė yra Ukrainoje, todėl a priori (nepatikrinus kitų faktų) iš tikrųjų egzistuotų pagrindas spręsti, kad ieškinio reikalavimų, pareikštų šiai bendrovei, nagrinėjimas Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies taikymo prasme priskirtinas išimtinai Ukrainos teismų jurisdikcijai. Vis dėlto, prieš priimant sprendimą, kurios šalies teismai turi jurisdikciją nagrinėti pirmiau minėtus reikalavimus, būtina įvertinti pačių reikalavimų pobūdį. Taip yra aiškinama ir kasacinio teismo praktikoje (žr. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a> 60 punktą), todėl teisėjų kolegija pirmiausia ir įvertina šios nutarties 18 ir 23 punktuose nurodytų ieškinio reikalavimų pobūdį.
26. Ieškovai, be kita ko, ginčija dvišalį sandorį – 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, vadinasi, egzistuoja asmenų (sandorio šalių) materialusis teisinis bendrininkavimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau, esant asmenų materialiniam teisiniam bendrininkavimui, jų procesinis bendrininkavimas gali skirtis: tam tikrais atvejais teismo sprendimas galės būti priimtas tik dėl visų bendrininkų (absoliutus privalomasis bendrininkavimas), o kitais atvejais teismas galės priimti sprendimą tik dėl vieno bendrininko (santykinis privalomasis bendrininkavimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2014">3K-3-373/2014</a>). Teisėjų kolegija, įvertinusi materialiojo subjektinio reikalavimo dėl dvišalio sandorio pripažinimo negaliojančiu pobūdį, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas šis reikalavimas, bus nedalomai susijęs su abiejų atsakovų – sandorio šalių – teisėmis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek susiję su reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia išsprendimu, egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, reiškiantis, kad šio materialiojo subjektinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas tik abiem bendrininkams (atsakovams) kartu dalyvaujant (esant įtrauktiems) civilinės bylos pagal tokį reikalavimą procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 3 dalis).
27. Be šios nutarties 26 punkte atskleisto reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ypatumo, egzistuoja ir dar vienas šio reikalavimo ypatumas – ginčijamo dvišalio sandorio šalių buveinės yra skirtingose susitariančiosiose šalyse.
28. Teisinės pagalbos sutartyje nėra nuostatų, kurios expressis verbis (tiesiogiai) reglamentuotų, kaip turi būti nustatoma jurisdikcija tokiais atvejais kaip šis, kai egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, o bendraatsakovių buveinės yra skirtingose susitariančiosiose šalyse. Vis dėlto tokio tiesioginio teisinio reglamentavimo nebuvimas nereiškia, kad Teisinės pagalbos sutartis apskritai netaikytina sprendžiant jurisdikcijos nagrinėti aptariamą ieškinio reikalavimą nustatymo klausimą. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymą pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus, 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu pagal šią sutartį, o joje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios Teisinės pagalbos sutarties nuostatos patvirtina, kad tarptautinio teismingumo taisyklėms, įtvirtintoms šioje sutartyje, nėra būdingas absoliutus išsamumas, be to, kad susitariančiųjų valstybių teismams suteikiama tam tikra diskrecija spręsti dėl tarptautinės jurisdikcijos net ir šioje sutartyje nenurodytais atvejais.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ypatumus, kurie yra išskirti šios nutarties 26 ir 27 punktuose, konstatuoja, kad Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies taikymo prasme abiejų susitariančiųjų šalių, t. y. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos, teismai turi jurisdikciją nagrinėti aptariamą ieškinio reikalavimą dėl dvišalio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį aiškinimą papildomai pagrindžia ir tas aspektas, kad, kaip minėta, tarp Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, nuostatų yra įtvirtinta ir nuostata dėl lis pendens taisyklės taikymo (žr. šios nutarties 22 punktą). Vadinasi, Teisinės pagalbos sutartimi, tiksliau – jos nuostatomis, kurios reguliuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, expressis verbis pripažįstama, kad šios sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo prasme yra galimos tokios situacijos, kad abiejų susitariančiųjų šalių teismai bendrais atvejais turi jurisdikciją nagrinėti tokius pačius materialiuosius subjektinius reikalavimus, ir kartu galimoms jurisdikcijos kolizijoms spręsti yra įtvirtintas visuotinai pripažįstamas teisinis instrumentas, t. y. lis pendens taisyklė. Be to, pažymėtina, kad tokia (abipusės) jurisdikcijos pripažinimo taisyklė yra tiesiogiai įtvirtinta tarp Teisinės pagalbos sutarties nuostatų, reglamentuojančių specialiąsias jurisdikcijos nustatymo taisykles, tiksliau – 27 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad, jeigu paduodant pareiškimą nutraukti santuoką, vienas iš sutuoktinių yra vienos susitariančiosios šalies, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos šalies, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies teritorijoje, tai kompetentingos abiejų susitariančiųjų šalių įstaigos. Šis konkretus ir kartu specialus jurisdikcijos nustatymo atvejis pagrindžia, kad susitariančiosios šalys yra linkusios pripažinti abipusės jurisdikcijos egzistavimo galimybę.
30. Kaip nustatyta, ieškovai, ginčydami 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kartu reikalauja įpareigoti Ukrainos bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal šią sutartį. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad ieškovai pareikštu ieškiniu ginčija ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį, t. y. sandorį, kuriuo atsakovė UAB „Goverlus“ perleido atsakovės UAB „Lucrosus“ nuosavybėn reikalaujamus sugrąžinti vagonus. Šis (pirminis) sandoris yra ginčijamas pagal CK 1.82 straipsnį, o 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis – pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį ir 1.80 straipsnio 1 dalį.
31. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pažymėtina, kad į pastarosios materialiosios teisės normos taikymą nukreipia ir CK 1.82 straipsnio, pagal kurį, kaip minėta, ginčijamas pirminis vagonų perleidimo sandoris, 4 dalis.
32. Teisėjų kolegija, atlikusi ieškovų reikalavimo dėl įpareigojimo perduoti vagonus, įgytus pagal ginčijamą sandorį, prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įvertinimą ir remdamasi pirmiau išdėstytomis (ieškovų nurodytą teisinį ieškinio pagrindą sudarančiomis) materialiosios teisės normomis, daro preliminarią išvadą, kad šis ieškinio reikalavimas yra reikalavimas dėl restitucijos taikymo.
33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2014">3K-3-553/2014</a>), vadinasi, restitucijai taikyti netgi apskritai nėra reikalingas šalies reikalavimas – teismas ją taiko savo iniciatyva, t. y. be atskiro šalies pareiškimo ar prašymo. Teisėjų kolegija, plėtodama dėstomą poziciją, nurodo, kad klausimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo yra neatsiejamas nuo klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išsprendimo, restitucijos klausimas yra išvestinis iš klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijai būdingas akcesoriškumas, t. y. jos taikymo galimybė tiesiogiai priklauso nuo pirmiau nurodyto pagrindinio klausimo išsprendimo rezultato. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad reikalavimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo, jeigu bylos šalis pareiškia tokį reikalavimą, bendrais atvejais negali būti nagrinėjamas skyrium nuo materialiojo subjektinio reikalavimo dėl paties sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tokia išvada reiškia, kad ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo jurisdikcijos nustatymo prasme ištinka reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu likimas.
34. Šia kasacinio teismo nutartimi, remiantis Teisinės pagalbos sutarties nuostatomis, pripažinta abiejų susitariančiųjų šalių jurisdikcija nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (žr. šios nutarties 29 punktą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 33 punkte išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad abi susitariančiosios šalys turi jurisdikciją nagrinėti ir ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti vagonus.
35. Abipusės jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pripažinimas reiškia, kad ieškovai turi galimybę pasirinkti, kurios susitariančiosios šalies teismuose reikšti šiuos ieškinio reikalavimus. Ieškovai, įgyvendindami savo pasirinkimo teisę, pareiškė aptariamus ieškinio reikalavimus Lietuvos Respublikos teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Ukrainos teisme yra iškelta civilinė byla pagal tapačius ieškinio reikalavimus ir todėl Lietuvos Respublikos teismas, remdamasis Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 3 dalimi, turi atsisakyti savo jurisdikcijos Ukrainos teismo naudai. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Teisinės pagalbos sutarties nuostatas, reglamentuojančias bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, inter alia, šios sutarties 21 straipsnio 1 dalį, ir kartu nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nagrinėjimas priskirtinas išimtinai Ukrainos teismų jurisdikcijai. Teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikti nenagrinėti pirmiau nurodyti ieškinio reikalavimai, ir perduoda šiuos ieškinio reikalavimus nagrinėti pirmosios instancijos teismui (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
37. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, jeigu, išnagrinėjus bylą iš esmės ir išsiaiškinus visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, būtų pagrindas kitaip teisiškai kvalifikuoti ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti vagonus (šios nutarties 32 punkte buvo nurodyta, kad kasacinis teismas atliko šio reikalavimo prima facie įvertinimą), o kitokia šio ieškinio reikalavimo teisinė kvalifikacija atitinkamai lemtų kitokios jurisdikcijos jį nagrinėti pripažinimą, turėtų imtis atitinkamų procesinių veiksmų, kad nebūtų pažeistos tarptautinio teismingumo taisyklės (CPK 782 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 11,12 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kuriuo bus išspręstas ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikti nenagrinėti ieškovų V. Z. (V. Z.) ir A. Ž. (A. Ž.) ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Lucrosus“ ir ribotos atsakomybės bendrovės „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę ribotos atsakomybės bendrovę „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus, panaikinti ir perduoti šiuos ieškinio reikalavimus nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
