D. R. pagal BK 132 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-174-303/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09881-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.4.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintojo D. R. gynėjui advokatui Arnoldui Šukaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 31 d. nutarties, kuria atmestas Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinis skundas dėl Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. liepos 13 d. nuosprendžio.

Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. liepos 13 d. nuosprendžiu D. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. R. buvo kaltinamas tuo, kad, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio ir saugumo medžioklėje taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kaltinime nurodyta, kad D. R., būdamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo narys, neturėdamas teisės medžioti Biržų rajono Šilų medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete, 2021 m. kovo 31 d., laikotarpiu nuo 22.30 val. iki 23.41 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Biržų rajone, Papilio kaime, prie Papilio tvenkinio esančios užtvankos, medžiodamas tamsiuoju paros metu, panaudodamas prožektorių medžioklės plotui apšviesti, nebūdamas įsitikinęs, kad jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, dėl nusikalstamo nerūpestingumo iš graižtvinio medžioklinio ginklo „Haenel Jaeger“ Nr. JX001566 šovė į neatpažintą taikinį ir pataikė į vandenyje povandenine žūkle užsiimančio A. S. galvą. Pastarasis nuo šautinio aklino galvos sužalojimo su galvos smegenų pažeidimu mirė. Šiais veiksmais D. R. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 58.2.1, 58.15, 58.29, 65, 72.9 punktų reikalavimus.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras D. Skrebiškis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Skundžiamoje nutartyje padarytos išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių ir prokurorės apeliacinio skundo išnagrinėjimu, nepaneigti šiame skunde nurodyti esminiai argumentai, todėl nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl D. R. kaltės padarė išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, tik pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus, nenurodydamas pagrįstų motyvų, kodėl atmetami esminiai prokurorės apeliacinio skundo argumentai. Teismas nepateikė jokių neginčijamų argumentų, kokiu būdu D. R., kaip jis pats teigė, šaudamas į išlipusį į krantą bebrą, pataikė į tvenkinyje nardžiusį ir virš vandens iškilusį nukentėjusįjį A. S. Teismo prielaida, kad D. R., šaudamas į ant kranto išlipusį bebrą, prašovė ir atsitiktinai pataikė į už keliolikos metrų vandenyje besislepiantį A. S., nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis.

2.2. Parodymų patikrinimo vietoje metu D. R. nurodė, kad į bebrą šovė iš šono, tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų teisme matyti, kad šūvio padaryta žaizda yra nukentėjusiojo dešiniame skruoste paakyje, o žaizdos kanalas pasibaigia pakauškaulio dešinėje, kulka ėjo iš priekio į nugarinę pusę. Šie duomenys leidžia teigti, kad buvo šauta nukentėjusiajam iš priekio, ir sutampa su liudytojo A. B. parodymais, kad iš pradžių nuo pylimo buvo šviečiama į vandenį, o po to toje pat vietoje jis išgirdo šūvį. Apeliacinės instancijos teismas nei teismo medicinos specialisto išvados, nei specialisto pateiktų paaiškinimų nevertino, nors apeliaciniame skunde to buvo prašoma.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių argumentų dėl liudytojo T. S. pirminių paaiškinimų apie įvykio aplinkybes. Bendrojo pagalbos centro darbuotojai T. S. nurodė, kad buvo šauta tamsoje, nukentėjusysis palaikytas vandenyje plaukiančiu bebru. Iš policijos pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašo matyti, kad kalbėdamas su atvykusiais į įvykio vietą policijos pareigūnais T. S. taip pat aiškino, jog tikrai matėsi, kad plaukia bebras, ir į jį buvo šauta. Šie duomenys rodo, kad tuoj pat po įvykio T. S. nenurodė, kad matė į krantą išlipusį bebrą. Dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų duomenų apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvuotų argumentų, nors šie duomenys yra itin svarbūs, vertinant patikimumo aspektu vėliau proceso metu duotus T. S. parodymus. Pirminiai T. S. teiginiai patvirtina, kad šauta buvo tamsoje į vandenyje esantį objektą ir jis nebuvo atpažintas, t. y. nebuvo matoma, kas vandenyje sujudėjo ir iškilo į paviršių bei į ką šaunama. Pažymėtina, kad iš Aplinkos apsaugos departamento specialistų pateiktos informacijos ir specialisto R. M. parodymų matyti, jog bebrai yra jautrūs ir baikštūs žvėrys, todėl mažai tikėtina, kad jie galėjo plaukioti šalia narų. Tai patvirtina, kad šaunant naras buvo supainiotas su bebru, t. y. apsirikta dėl šūvio objekto.

2.4. Remdamasis atlikto eksperimento duomenimis, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad medžioklė vyko tamsoje, todėl įvykio vietoje nebuvo užfiksuoti tikslūs duomenys, iš kur šauta, kokiu atstumu nuo nukentėjusiojo buvo D. R. Nesant tikslių šių svarbių duomenų, nėra pagrindo remtis eksperimento rezultatais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad parodymų patikrinimai su įvykyje dalyvavusiais asmenimis atlikti dienos metu, o medžioklė vyko tamsoje. Eksperimento metu užfiksuoti duomenys rodo tik tai, kas nustatyta jį atliekant, o ne tai, kokiomis aplinkybėmis vyko medžioklė ir iš kokios padėties buvo paleistas šūvis. Be to, eksperimentas buvo atliktas ne su D. R., o su liudytoju T. S.. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas eksperimentu nustatytas aplinkybes, padarė klaidingą išvadą dėl šio įrodymo reikšmės ir, remdamasis juo, nepagrįstai nustatė, kad aptariamo įvykio metu D. R. realiai įsitikino dėl šūvio objekto.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad T. S. ir D. R. nuo pat pirmųjų apklausų nuosekliai aiškino, jog pastarasis buvo visiškai įsitikinęs dėl šūvio objekto, tačiau byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad D. R. tamsoje taikėsi ir šovė į aiškiai matomą ir atpažintą taikinį. Tai, kad pataikyta į nukentėjusiojo galvą, rodo, jog D. R. objekto neatpažino, t. y. nematė, į ką šauna, o tik manė, kad šauna į bebrą. Teigdamas, kad D. R. ir T. S. parodymai nuoseklūs, apeliacinės instancijos teismas klaidingai įvertino šių įrodymų turinį. Liudytojo T. S. parodymai, kur jis buvo šūvio metu, nėra nuoseklūs. Rašytiniame paaiškinime gamtos apsaugos inspektoriams T. S. nurodė, kad nebuvo išlipęs iš mašinos, ikiteisminio tyrimo pradžioje parodė, kad visą laiką stovėjo prie automobilio, vėliau nurodė, kad nuo D. R. stovėjo iki 10 metrų atstumu ir buvo jam už nugaros, pirmosios instancijos teisme vėl nurodė, kad jis liko prie automobilio. Tokie nenuoseklūs liudytojo parodymai leidžia pagrįstai abejoti tuo, ką jis nurodė matęs šūvio metu. D. R. tuoj po įvykio teigė, kad buvo pakankamai šviesu ir bebrą, išlipusį į krantą, jis matė plika akimi. Vėliau teigė, kad bebrą atpažino per termovizorių, o šūvio metu, naudodamasis šautuvo optika, matė tik jo siluetą. Pirmosios instancijos teisme D. R. parodė, kad šūvio metu prožektoriaus nenaudojo, atstumas iki bebro buvo apie 20–25 metrai, buvo šviesus vakaras ir be termovizoriaus matė, kad ten buvo bebras, vėliau teisme teigė, kad šūvio metu per optinį taikiklį matė bebrą. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog medžioklė vyko tamsiu paros metu nuo 22.30 val. iki 23.41 val. Taigi D. R. parodymų dėl esminės aplinkybės – ką ir kaip jis matė šaudamas – negalima laikyti nei nuosekliais, nei patikimais.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo liudytojo A. B. parodymų objektyvumu, o dėl dalies jo nurodytų reikšmingų aplinkybių iš viso nepasisakė. Šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė iš vandens išnirusį žmogaus siluetą, po to iš karto išgirdo šūvį ir lengvą kritimą į vandenį. Apie tai, kad po šūvio girdėjo kritimo į vandenį garsą, parodė ir T. S. bei D. R. Byloje objektyviai nustatyta aplinkybė, kad kulka pataikė nukentėjusiajam į veidą, patvirtina A. B. parodymus, kad tik iš vandens iškilus žmogaus siluetui iš karto pasigirdo šūvis. A. B. dar pirminiame savo paaiškinime gamtos apsaugos inspektoriams apie įvykio aplinkybes nurodė, kad prie jo priėję medžiotojai jau žinojo, kad nušovė žmogų. Pirmoje ikiteisminio tyrimo apklausoje liudytojas nurodė, kad, dar neatvykus nė vienam iš pareigūnų, medžiotojai jo klausė, ar jis paliudys, kad buvo šauta į bebrą. Vėlesnėje apklausoje ir pirmosios instancijos teisme A. B. nurodė, kad vienas iš priėjusių medžiotojų paklausė, ar nušovė jo draugą. Šie duomenys leidžia teigti, kad dar iki susitikimo su A. B. medžiotojai žinojo, jog nušovė žmogų. Aptarti A. B. parodymai jokiais kitais duomenimis nepaneigti ir neabejotinai yra svarbūs vertinant D. R. ir T. S. parodymų patikimumą bei teisingumą.

2.7. Iš A. B. ir D. R. parodymų matyti, kad šūvio metu pastarasis nenaudojo prožektoriaus, todėl akivaizdu, kad jis tamsoje neturėjo galimybės aiškiai matyti ir atpažinti taikinio, taigi, atlikdamas šūvį, D. R. neįsitikino, ar jis nebus pavojingas kitiems asmenims, ir šovė į realiai neatpažintą taikinį. Taip jis pažeidė Medžioklės taisyklių 65 punkto ir 72.9 punkto reikalavimus, draudžiančius medžiotojui šauti neįsitikinus, kad šūvis nebus pavojingas kitiems asmenims, bei draudžiančius šauti į neatpažintą taikinį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro D. Skrebiškio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

4. Nagrinėjamoje byloje D. R. išteisintas pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šią D. R. inkriminuotą nusikalstamą veiką vienodai įvertino kaip kazusą, t. y. atvejį, kai baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai sukelti be kaltės, todėl baudžiamoji atsakomybė negalima. Kasatorius su tokia teismų išvada nesutinka, teigdamas, kad ji nepagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nėra tinkamai argumentuota.

5. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja, kad kiekvienas nuosprendis ar kitas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam aktui pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam aktui priimti. Baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir neteisingi pirmosios instancijos teismų sprendimai, o teisėti ir teisingi sprendimai nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl šios instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti pirmosios instancijos teismo apskųstų sprendimų pagrįstumą, t. y. patikrinti, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018, 2K-112-895/2019 ir kt.). Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios, teisės taikymo prasme nekeliančios abejonių savo teisingumu. Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-29-489/2015, 2K-39-495/2020).

7. Įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimai nurodomi prokuroro kasaciniame skunde, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje; pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos pažeidžiamos, kai kasacine tvarka apskųstame teismo baigiamajame akte: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-174-303/2019, 2K-7-54-628/2020, 2K-211-628/2022).

8. Nagrinėjamai bylai taip pat aktualios BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys, nustatančios, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu veikė ir pavojingus padarinius sukėlė be kaltės. Baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padarinių kyla. Tokiu atveju konstatuojama, kad asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018, 2K-172-648/2020 ir kt.).

9. BK 132 straipsnio 3 daliai taikyti būtina neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018 ir kt.). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, vietą, laiką, situaciją ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-628/2020, 2K-86-976/2023).‏‏‎ ‏‏‎

10. Nagrinėjamoje byloje, žemesniųjų instancijų teismams nustatant D. R. kaltės turinį, esminę reikšmę turėjo išvada, kad jis laikėsi Medžioklės taisyklių reikalavimų ir prieš atlikdamas mirtiną nukentėjusiajam A. S. šūvį buvo visiškai įsitikinęs dėl šūvio objekto, t. y. nusitaikė ir šovė į ant tvenkinio kranto išlipusį bebrą, tačiau atsitiktinai pataikė į tuo pat metu už keliolikos metrų vandenyje besislepiančio nukentėjusiojo galvą. Tokią išvadą teismai grindė paties D. R. ir kartu su juo medžioklėje dalyvavusio liudytojo T. S. parodymais, taip pat 2021 m. balandžio 29 d. – 2021 m. balandžio 30 d. atlikto eksperimento metu užfiksuotais duomenimis apie matomumą įvykio vietoje. Tačiau, kaip teisingai nurodo kasatorius, darydami minėtą išvadą, teismai nepagrįstai sureikšmino vienus bylos duomenis ir visiškai neatsižvelgė į kitus duomenis, dėl jų net nepasisakė.

11. Iš 2021 m. balandžio 6 d. apžiūros protokolo matyti, kad T. S. telefonu susisiekė su Bendruoju pagalbos centru ir pranešė, kad medžioklės metu įvyko nelaimingas atsitikimas – mirtinai sužeistas žmogus. Tikslindamas įvykio aplinkybes, T. S. nurodė, kad „medžioklės metu buvo neįsitikintas šūvis“, tamsoje „sumaišyta su bebru“, nukentėjusysis „plaukė šalia bebro ir kolega čia sumaišė šūvius“. Į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams T. S. paaiškino, kad D. R. taikėsi ir šovė į vandenyje plaukiantį bebrą (2021 m. balandžio 8 d. policijos pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašų apžiūros protokolas). Šie pirminiai T. S. paaiškinimai akivaizdžiai prieštarauja vėlesniems jo paties ir D. R. parodymams apie tai, kad pastarasis šovė į ant kranto išlipusį bebrą. Prieštaringi D. R. bei T. S. parodymai ir apie tai, kad medžioklės metu bebras buvo stebimas termovizoriais. 2021 m. balandžio 1 d. vykusios ikiteisminio tyrimo apklausos metu T. S. tokios aplinkybės nenurodė, teigė, kad termovizorius su D. R. iš automobilio pasiėmė jau po šūvio, prieš eidami ieškoti, kaip jie tuo metu manė, nušauto bebro. Pirmiau nurodytų D. R. ir T. S. parodymų neatitiktis kitiems byloje surinktiems duomenims žemesniųjų instancijų teismams abejonių nesukėlė, nors, vadovaujantis išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių ištyrimo principu (BPK 241 straipsnio 2 dalis), turėjo sukelti.

12. Byloje taip pat liko išsamiai neištirti ir tinkamai neįvertinti tiesioginio įvykio liudytojo – kartu su nukentėjusiuoju A. S. povandenine žūkle užsiėmusio A. B. parodymai. Šis liudytojas nurodė, kad nuo atvykusių medžiotojų slėpdamasis vandenyje iš arti matė, kaip bandydamas atsistoti iš vandens nukentėjusysis išniro iki krūtinės, ir tuo pat metu išgirdo šūvį, po kurio šis krito atgal į vandenį. Šios liudytojo A. B. nurodytos aplinkybės yra itin reikšmingos D. R. kaltės rūšiai ir turiniui nustatyti. A. B. parodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo, tokį sprendimą visų pirma argumentuodamas tuo, kad šio liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Tačiau šis argumentas neatitinka bylos medžiagos, nes liudytojo parodymai iš esmės sutampa su pirmiau aptartais pirminiais liudytojo T. S. paaiškinimais apie D. R. šūvį į vandenyje esantį žmogų, klaidingai palaikius jį plaukiančiu bebru. Pasisakydamas dėl A. B. parodymų patikimumo, teismas nepagrįstai jokios įrodomosios reikšmės nesuteikė jo sugyventinės L. K. parodymams, nors šis netiesioginis įrodymas patvirtina, kad bendraudamas su ja iš karto po įvykio A. B. nuosekliai nurodė tokias pat A. S. sužalojimo aplinkybes kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui. Liudytojos L. K. parodymai negalėjo būti ignoruojami vien dėl to, kad jie nelaikytini tiesioginiais įrodymais byloje; baudžiamojo proceso įstatymas tiesioginiams įrodymams prioriteto prieš netiesioginius įrodymus nesuteikia.

13. Išvadą dėl liudytojo A. B. parodymų nepatikimumo apeliacinės instancijos teismas taip pat grindė tuo, kad įvykio metu jis buvo suinteresuotas išvengti atsakomybės už brakonieriavimą ir nesuteikė skubios pagalbos sužeistam nukentėjusiajam. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo argumentas nėra nei logiškas, nei įtikinantis ir nesuteikia pagrindo abejoti liudytojo nurodytomis aplinkybėmis. Lieka visiškai neaišku, kodėl A. B. parodymų patikimumą teismas tiesiogiai sieja su byloje nustatytais jo veiksmais prieš D. R. atliktą šūvį ir po šio šūvio. A. B. neteisėtos povandeninės žūklės epizodas šioje byloje yra šalutinis ir jokios įtakos jo parodymams apie šūvio momentą neturi, už šį epizodą liudytojas buvo nubaustas administracine tvarka dar prieš jo apklausą teisme (5 t., b. l. 45–73), todėl nėra pagrindo teigti, kad, siekdamas išvengti atsakomybės, jis galėjo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Nagrinėjamu atveju liudytojo A. B. parodymų vertinimas turėjo būti daug išsamesnis, išvados apie jų (ne)patikimumą ir (ne)nuoseklumą turėjo būti daromos remiantis viso proceso metu duotų liudytojo parodymų analize, jų palyginimu su visais kitais bylos duomenimis, pernelyg nesureikšminant prieštaravimų parodymuose dėl neesminių detalių.

14. Iš žemesniųjų instancijų teismų sprendimų matyti, kad didelę reikšmę išvadoms dėl D. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą turėjo 2021 m. balandžio 29 d. – 2021 m. balandžio 30 d. atlikto eksperimento rezultatai. BPK 197 straipsnis apibrėžia eksperimentą kaip procesinį veiksmą, skirtą liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti, kada atkuriama tiriamo įvykio situacija, aplinka, asmenų veiksmai ar kitos aplinkybės ir atliekami reikiami bandymai. Atliekant eksperimentą, galima patikrinti įvykio ar reiškinio suvokimo, stebėjimo galimybę (matomumą ar girdimumą), tam tikrų veiksmų atlikimo galimybę ir pan.

15. Pažymėtina, kad atliekant eksperimentą būtina laikytis tam tikrų reikalavimų, kad būtų galima užtikrinti objektyvų bandymų procesą ir rezultatus. Eksperimento metu turi dalyvauti pats įvykyje dalyvavęs ir parodymus duodantis asmuo, nes kiekvieno asmens gebėjimas matyti, girdėti ar suvokti reiškinius yra individualus. Eksperimentas turi būti atliekamas su keliais asmenimis, įskaitant ir patį įvykyje dalyvavusį ir parodymus duodantį asmenį. Eksperimento metu vienas asmuo turi būti šalia suvokimo objekto, kitas – prie asmens, kurio galimybės tikrinamos. Eksperimentas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo panašesnėmis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis (vieta, laikas, apšvietimo, meteorologinės, garsinės sąlygos, naudojami daiktai, greitis ir pan.). Eksperimentas (bandymai) turi būti atliekamas kelis kartus ir tomis pačiomis, ir specialiai pakeistomis sąlygomis, kad būtų panaikinta atsitiktinumo galimybė ir kad būtų padidintas eksperimento rezultatų patikimumas bei įtikinamumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).

16. Nagrinėjamoje byloje eksperimentas atliktas su T. S., siekiant patikrinti matomumą įvykio vietoje naudojant jo ir D. R. pateiktus termovizorius. Eksperimentas atliktas toje pačioje vietoje, kurioje vyko mirtinu A. S. sužalojimu pasibaigusi medžioklė, – Biržų rajone, Papilio kaime, prie Papilio tvenkinio esančios užtvankos, tuo pačiu paros metu ir esant tokiam pat 10 balų debesuotumui. Atliekant šį procesinį veiksmą nustatyta, kad naudodamasis termovizoriumi T. S. tiksliai identifikavo eksperimente dalyvavusio naro veiksmus. Kaip minėta, eksperimento rezultatai buvo reikšmingi teismų išvadai, kad įvykio metu D. R. turėjo realią galimybę įsitikinti dėl šūvio objekto. Tačiau, grįsdami savo išvadas eksperimento rezultatais, teismai neįvertino daug svarbių aplinkybių, ne tik keliančių pagrįstų abejonių šių rezultatų patikimumu, bet ir leidžiančių kvestionuoti paties eksperimento atlikimo tikslingumą: 1) eksperimentas atliktas praėjus mėnesiui nuo byloje nagrinėjamų įvykių, esant viena valanda vėlesniam saulės laidos laikui, o kartu ir gerokai vėliau trunkančioms sutemoms (dangaus skliauto apšvietimui po saulėlydžio) (2 t., b. l. 45, 54); 2) skirtingų asmenų sugebėjimas net ir tokiomis pačiomis sąlygomis pamatyti tą patį objektą gali būti nevienodas, pavyzdžiui, dėl skirtingos regos, kitų asmens savybių ar aplinkybių, o eksperimentas su pačiu D. R. nebuvo atliktas; 3) eksperimento dalyvis T. S. buvo iš anksto įspėtas, kokius veiksmus jo metu turės atlikti, ir atidžiai stebėjo iš anksto žinomą objektą – narą, o realiomis medžioklės sąlygomis galimybės taip koncentruoti dėmesį yra ribotos, egzistuoja netikėtumo veiksnys; 4) šios nutarties 11 punkte nurodyti T. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai kelia pagrįstų abejonių, ar medžiotojai iki D. R. atliekant šūvį išvis naudojo termovizorius, ir šių abejonių teismai nepašalino. Tik visapusiškai įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes ir pašalinus abejones buvo galima daryti pagrįstas išvadas dėl eksperimento rezultatų patikimumo ir jo duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, tačiau tai nebuvo padaryta.

17. Byloje taip pat liko nepatikrinta ir dar viena reikšminga aplinkybė, susijusi su D. R. pareikštu kaltinimu. Jam buvo inkriminuota, kad mirtiną šūvį nukentėjusiajam į galvą jis atliko iš graižtvinio medžioklinio ginklo „Haenel Jaeger“ Nr. JX001566, tačiau jokie bylos duomenys, išskyrus paties D. R. parodymus, nepatvirtina, kad buvo šauta būtent iš šio konkretaus ginklo. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. gegužės 25 d. specialisto išvadoje dėl balistinio tyrimo, be kita ko, nurodyta, kad: 1) nustatyti, ar prieš iššaunant kulka, kurios apvalkalas ir skeveldros paimti A. S. lavono tyrimo metu, ir tūtelė, paimta iš D. R., sudarė vieną visumą (šovinį), negalima, nes nėra požymių, pagal kuriuos apie tai būtų galima spręsti; 2) nėra galimybės nustatyti, ar kulka buvo iššauta iš tirti pateikto graižtvinio medžioklinio ginklo „Haenel Jaeger“ Nr. JX001566 (negalima identifikacija). Nė vienas iš žemesniųjų instancijų teismų neatkreipė dėmesio į šiuos specialisto išvadoje nurodytus duomenis, nelygino jų su D. R. parodymais apie medžioklėje naudotą ginklą ir nepateikė argumentų bei išvadų dėl šių įrodymų tarpusavio prieštaravimų, todėl liko patikimai nenustatyta, ar mirtinas nukentėjusiajam šūvis iš tiesų buvo atliktas iš kaltinime nurodyto ginklo.

18. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, šioje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas neišsamiu, o šio vertinimo pagrindu priimti nuosprendis ir nutartis negali būti laikomi atitinkančiais jiems keliamų aiškumo, tikslumo bei įtikinamumo reikalavimų. Teismai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti jų išvadas, neatliko išsamios visų įrodymų analizės, nepalygino jų tarpusavyje ir nepašalino akivaizdžių prieštaravimų. Dauguma kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų buvo nurodyta ir prokurorės apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė, taigi neišnagrinėjo bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Dėl šių priežasčių buvo esmingai pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 bei 5 dalių reikalavimai ir tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė