Baudžiamoji byla Nr. 2K-188-303/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26479-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.3.6.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Danutei Šatienei,
dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,
nuteistojo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio.
Alytaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu A. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu panaikintas Alytaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendis ir priimtas naujas: A. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams keturiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir per aštuonis mėnesius neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš A. M. nukentėjusiajam K. Ž. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 168,40 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, valstybei priteista 123,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. M. nuteistas už tai, kad būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, kerštaudamas už K. Ž. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apie K. Ž. atžvilgiu asmenų, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, įvykdytą nusikaltimą, 2018 m. birželio 4 d. apie 21.00 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Gardino g. 45, Druskininkuose, perdavė K. Ž. informaciją apie tai, kad jis turės grąžinti asmenims, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, pinigus, kuriuos jie sumokėjo savo gynėjams baudžiamojoje byloje, kurioje K. Ž. davė parodymus, o K. Ž. atsisakius tai daryti, tą pačią dieną telefonu nenustatytam asmeniui pakvietus apie 23.00 val. K. Ž. atvykti prie garažų, esančių V. Kudirkos g. 3, Druskininkuose, ten laikotarpiu tarp 23.00 val. ir 23.30 val. K. Ž. atvykus, jis (A. M.) ir asmenys, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, grasindami jam dėl anksčiau duotų parodymų, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. kietais bukais daiktais asmenys, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, bendrais veiksmais sudavė smūgį į veido kairę pusę, po to K. Ž. dengiantis galvą pataikė smūgius į abi rankas bei sprandą, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į dešinį šoną, jis (A. M.) sudavė į kairę šlaunį ir kairės kojos pirštą, taip bendrais veiksmais padarydami K. Ž. kraujosruvą odoje ir poodyje kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, paviršines muštines žaizdas dešiniajame klube ir kairėje šlaunyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro skundą išnagrinėjęs A. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, esą byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad A. M. padarė šią nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl A. M. nekaltumo, nurodė nepagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo K. Ž. parodymų, pernelyg sureikšmino jo parodymuose esančius tam tikrus esminės reikšmės neturinčius nesutapimus, neatsižvelgdamas į tai, kad jo parodymai dėl prieš jį atliktų smurtinių veiksmų pobūdžio, laiko, jį sužalojusių asmenų ir aplinkybių, kuriomis jis buvo sužalotas, viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai, be to, pirmosios instancijos teismas, patikėdamas išteisintojo ir jam palankius įrodymus davusių liudytojų parodymais, neatsižvelgė į šių asmenų parodymuose esančius prieštaravimus, jų nenuoseklumą, taigi įrodymus vertino selektyviai, nesujungdamas jų į nuoseklią, loginę grandinę, dalies įrodymų išvis nevertino, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus.
3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. M. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK nurodytų reikalavimų, keliamų apkaltinamojo nuosprendžio formai ir turiniui bei įrodymų vertinimui, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, įvertino tik dalį įrodymų, darė klaidų dėl jų turinio, kai kurias savo išvadas grindė prielaidomis ir spėliojimais, o ne byloje esančių įrodymų visuma, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
4.2. Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai vertino nukentėjusiojo K. Ž. parodymus bei jų patikimumą, tai iš esmės lėmė ir skirtingų nuosprendžių priėmimą. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimo reikalavimų, įtvirtintų teismų praktikoje (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017), ir išteisinamajame nuosprendyje išsamiai išanalizavo K. Ž. parodymus, tiek duotus šioje nagrinėjamoje byloje, tiek užfiksuotus Kauno apygardos teismo teisiamųjų posėdžių protokoluose (byla Nr. 1-59-319/2018), pridėtuose prie šios baudžiamosios bylos, išsamiai ištyrė kitą bylos medžiagą, reikšmingą vertinant nukentėjusiojo K. Ž. parodymus jų patikimumo aspektu, nuosprendyje detaliai atskleidė K. Ž. parodymų turinį ir kaitą, neatitiktį kitiems bylos duomenims. Ši analizė apylinkės teismui leido padaryti pagrįstą, išsamiai motyvuotą išvadą apie nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino nukentėjusiojo K. Ž. parodymus, neatsižvelgė ir nevertino visų byloje esančių duomenų, galinčių paveikti teismo išvadas vertinant šio asmens parodymų patikimumo klausimą.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo K. Ž. parodymai būtent šioje byloje (o ne prekybos žmonėmis byloje) ir būtent dėl aptariamo įvykio nors dėl tam tikrų aplinkybių ir kito, tačiau dėl esminių aplinkybių išliko nuoseklūs ir vienodi. Analizuojant nukentėjusiojo K. Ž. parodymus matyti priešingai, t. y. kad būtent šioje byloje jo parodymai be jokių įtikinamų priežasčių dėl esminių aplinkybių (įvykio vietoje buvusių asmenų, prieš jį pavartoto smurto pobūdžio, įrankių, konkrečių asmenų veiksmų smurtaujant, priežasties, dėl kurios šis teigė buvęs sumuštas, ir pan.) keitėsi ne vieną kartą. 2018 m. birželio 5 d. pateikdamas pareiškimą policijai ir iš karto apklaustas kaip liudytojas, 2018 m. birželio 12 d., 2018 m. spalio 12 d. papildomai apklausiamas, 2018 m. spalio 24 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, 2018 m. spalio 25 d. apklausos metu, 2018 m. lapkričio 27 d. atlikto asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, 2018 m. lapkričio 27 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, 2019 m. kovo 7 d. papildomos apklausos metu, 2020 m. liepos 22 d. ir 2020 m. rugsėjo 28 d. apklaustas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme davė skirtingus parodymus apie įvykyje dalyvavusius asmenis (iš pradžių konkrečiai įvardijo penkis asmenis, vėliau keturis, galiausiai tris), jų naudojamus įrankius (iš pradžių nurodė metalinius strypus, vėliau – plokščią daiktą ir pailgus daiktus, galiausiai abstrakčiai paminėjo, kad buvo mušamas „kažkokiais“ daiktais), padarytus sužalojimus, jų eiliškumą, daromą spaudimą keisti parodymus (dėl 2018 m. spalio 4 d. parodymų davimo Kauno apygardos teisme kitoje byloje jam spaudimą darė T. D. kameroje prieš posėdį) ir pan. Dėl aptariamo įvykio K. Ž. buvo apklaustas ir 2020 m. spalio 4 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu Kauno apygardos teisme kitoje byloje ir ten davė kardinaliai pakeistus parodymus, kuriuose tvirtino išvis neprisimenantis, kas ir kaip jį sužalojo, nes įvykio dieną buvo neblaivus (nustatytas 2 promilių neblaivumas), nežinantis, kodėl pareigūnams nurodė, jog jį sužalojo T. D. ir G. V. (tą dieną jų sutikęs nebuvo), taip pat paaiškino, kad kitos apklausos metu buvo vartojęs narkotinių medžiagų, kad jokio spaudimo dėl parodymų keitimo iš G. V. ir T. D. nepatyrė.
4.4. Apie tai, kad nukentėjusiajam K. Ž. nebuvo daromas joks poveikis, ir atitinkamai jo parodymų nepatikimumą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo įvertinti byloje esantys duomenys – Kauno tardymo izoliatoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-55 (patvirtinanti, kad tarpusavio izoliacija tarp K. Ž., T. D. ir G. V. 2018 m. spalio 4 d., šiems asmenims vykstant į Kauno apygardos teismo posėdį, pažeista nebuvo) bei Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro 2020 m. liepos 8 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal K. Ž. pareiškimą dėl neva jam šioje byloje Marijampolės pataisos namuose kalinio E. J. daryto poveikio keisti parodymus. Nors šios aplinkybės tiesiogiai nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais ir kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika, tačiau jos susijusios su K. Ž. parodymų kaita, jų nenuoseklumu, derinimu prie konkrečios susiklosčiusios situacijos ir visame bylos duomenų kontekste yra neabejotinai svarbios vertinant nukentėjusiojo K. Ž. parodymų patikimumą, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į visus šiuos duomenis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo K. Ž. parodymų patikimumą, atskirai pasisakė ir dėl K. Ž. parodymų apie jo nurodytą įvykio vietoje buvusį asmenį vardu M., kurio iš pradžių jis tvirtino nepažįstantis, pirmą kartą matė, atpažinti negalėtų, po to atpažinimo iš nuotraukos metu atpažino, kad tai buvo M. K., jis jį pažįsta, tai buvęs jo bendraklasis, o dar vėliau vėl nurodė, kad asmens vardu M. K. jis nepažįsta. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad tokie prieštaravimai yra nesuprantami ir niekaip nepaaiškinami, jų pašalinti dėl nuolatinės nukentėjusiojo parodymų kaitos, jam siekiant juos pritaikyti prie tam tikros situacijos, galimybės nėra.
4.5. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė tik dalį nukentėjusiojo K. Ž. parodymų (nuosprendžio 11–15 punktai) ir atitinkamai tik šią dalį vertino, o pirmiau išvardytų duomenų ir aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas K. Ž. parodymus vertino kaip nepatikimus, visiškai nevertino, dėl jų nieko nepasisakė. Nukentėjusiojo K. Ž. parodymų prieštaravimai, nuolatinė jų kaita, įvairių aplinkybių, siekiant pateisinti parodymų kaitą, kurios ne kartą įvairių institucijų buvo objektyviai paneigtos ir pripažintos kaip neatitinkančios tikrovės, nurodymas negali būti neaptarti ir neįvertinti, pateisinami stresine situacija ar neblaivumu. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą išsamiai motyvuoti, kodėl kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokurorės apeliacinį skundą, paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiojo K. Ž. parodymų nepatikimumo, nepateikdamas išsamia visų byloje esančių įrodymų analize pagrįstų aiškių ir detalių motyvų, kodėl dėl minimų aplinkybių nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu arba kodėl juos vertina kitaip, taip pat nepateikdamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, reikšmingus vertinant K. Ž. parodymus jų patikimumo aspektu, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas, byloje atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir posėdžio metu apklausęs specialistą L. Urbanavičių, jo duotų paaiškinimų turinio nuosprendyje neišdėstė, šių duomenų iš esmės netyrė ir neanalizavo, nuosprendyje nurodydamas tik atskirus specialisto duotų paaiškinimų fragmentus. Pažymėtina, kad byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuoti nukentėjusiajam K. Ž. padaryti tam tikri sužalojimai, nepatvirtina, jog minėtus sužalojimus padarė A. M., veikdamas su asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta (T. D. ir G. V.). Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai K. Ž. galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Žodis „galėjo“ atskleidžia, kad specialisto išvada yra tikimybinio pobūdžio. K. Ž. specialisto buvo apžiūrėtas tik 2018 m. birželio 12 d., t. y. praėjus savaitei nuo jo sumušimo. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu specialistas L. Urbanavičius, atsakydamas į klausimą, ar sužalojimai K. Ž. galėjo būti padaryti 2018 m. birželio 4 d. 23 val., paaiškino, jog aprašyti sužalojimai ir jų tiek spalva, tiek visa kita „įeina į tą intervalą“. Koks yra tas intervalas, kai K. Ž. sužalojimai galėjo būti padaryti, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino. Specialistas taip pat paaiškino, jog hematoma yra kraujosruva, ji pradeda išryškėti pirmosiomis valandomis. Taigi, specialisto paaiškinimai, kad kraujosruva pradeda išryškėti pirmosiomis valandomis, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog „mėlynė“ apie kairę akį, kurią matė liudytojas S. V., kai prie jo priėjo K. Ž., negalėjo susidaryti praėjus pusvalandžiui ar valandai po įvykio, kai jis buvo apžiūrėtas Druskininkų ligoninėje, juolab ji negalėjo susidaryti per 10 minučių nuo sumušimo, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos (Druskininkų miesto vaizdo kamerų įrašų), K. Ž. prie patruliuojančių policijos pareigūnų priėjo apie 23.40 val., o sumuštas buvo apie 23.30 val. (K. Ž. nurodė, kad iš karto po sumušimo pabėgo ir pamatęs policijos pareigūnus prie jų priėjo, S. V. nurodė, kad prie jų priėjęs nukentėjusysis nurodė, jog buvo sumuštas prieš 10–15 minučių). Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, K. Ž. buvo konstatuota ne mėlynė, o kraujosruva, liudytojas S. V., kaip pažymėjo šis teismas, taip pat matė būtent kraujosruvą, o ne mėlynę, S. V. pasakymas, kad K. Ž. kairiajame paakyje buvo mėlynė, laikytinas tik jo buitine kalba apibūdintas matytas sužalojimas – kairiojo paakio kraujosruva. Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti samprotavimai visiškai nesuprantami, nes teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl kraujosruva ir mėlynė yra skirtingi dalykai. Remiantis specialisto paaiškinimais, kraujosruva pradeda išryškėti pirmosiomis valandomis, o ne minutėmis po traumos, akivaizdu, kad jeigu K. Ž. būtų buvęs sumuštas prieš 10–15 minučių iki kreipiantis į policijos pareigūnus, jokia kraujosruva dar nebūtų buvusi matoma.
4.7. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, ligoninėje K. Ž. buvo nustatyti sužalojimai būtent tose vietose, į kurias jis nurodė, jog jam buvo suduota. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais, tai, anot šio teismo, taip pat atitinka K. Ž. paaiškinimus dėl jam suduotų smūgių skaičiaus, sužalojimų padarymo mechanizmo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, kaip tvirtino K. Ž., jis iš pradžių pajuto smūgį į veido kairę pusę, smūgius į rankas, dešinį šoną dubens srityje, sprandą, kairės kojos šlaunį, vidinę pusę, nubėgdamas dar juto ne mažiau kaip 4–5 smūgius į sprandą, rankas, pirmosios apklausos metu dar nurodė, kad buvo suduota į kairio kelio sritį ir kairės kojos nykštį, kaip nurodė pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jam buvo „iššokę guzai“, kurie, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jam nebuvo nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados nieko nepasisakė, jos niekaip nepaneigė.
4.8. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, jog ligoninėje K. Ž. buvo apžiūrėtas 2018 m. birželio 5 d. 0.15 val. – skauda kairę veido pusę, kairį dilbį, kairę pėdą, juosmenį; objektyviai: matoma hematoma apie kairę akį ir viršutinę lūpą, skausminga, kiek patinusi kairė alkūnė, skausminga patinusi kairė pėda ties nykščiu. Taigi ligoninėje K. Ž. nebuvo konstatuoti jokie sužalojimai nei dešiniajame klube, nei kairėje šlaunyje, kur vėliau po savaitės specialistas nustatė nežymius įdubusius randus, padengtus šašais, jis nesiskundė šių vietų skausmu. K. Ž. ligoninėje nesiskundė ir kairės kojos kelio, sprando skausmais, nebuvo matomi jokie sužalojimai ir ant rankų. Jeigu jam į šias vietas būtų suduoti smūgiai lazdomis (pagaliais ar kitokiais panašaus pobūdžio daiktais), neįtikėtina, kad K. Ž. apžiūrėjęs chirurgas smūgių vietose nebūtų nustatęs jokių sužalojimų. Iš vaizdo įrašų matyti, kad K. Ž., kai priėjo prie policijos pareigūnų, buvo apsirengęs marškinėliais trumpomis rankovėmis ir šortais, taigi vietos, į kurias, pasak nukentėjusiojo, jam buvo smūgiuota, nebuvo pridengtos drabužiais. Specialisto išvadoje teismo medicinos ekspertui K. Ž. apžiūrėjus jokie sužalojimai pastarajam nei kairėje alkūnėje, nei dilbyje konstatuoti nebuvo.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie pirmosios instancijos teismo iškeltas abejones dėl K. Ž. padarytų sužalojimų mechanizmo ir neatitikimo tarp, nukentėjusiojo teigimu, panaudoto prieš jį smurto pobūdžio ir nustatytų sužalojimų masto, iškraipė specialisto paaiškinimų turinį ir pateikė vien prielaidomis grįstą spėjimą, esą lieka nepaneigta, jog akies ir lūpos sužalojimai galėjo būti padaryti ir atskirais smūgiais. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, apklaustas teismo medicinos specialistas L. Urbanavičius nurodė, kad to, ar vienu smūgiu galėtų būti sužalotas ir akies vokas, ir viršutinė lūpa, nei paneigti, nei patvirtinti negali, kadangi tai priklauso nuo daug veiksnių; nukentėjusysis nurodė, kad kai jam buvo suduota į veidą, jis dengėsi rankomis, dėl to suduota ir į jas, tad lieka nepaneigta, jog akies ir lūpos sužalojimai galėjo būti padaryti ir atskirais smūgiais. Tuo tarpu iš teismo posėdžio protokolo garso įrašo matyti, kad specialistas, atsakydamas į prokurorės klausimą, ar smūgiuojant lazda vieną kartą į veidą galėtų būti sužalotas ir akies vokas, ir viršutinė lūpa nesužalojant kitų veido dalių, pasakė, jog „matot, apie lūpą čia yra aprašymas tik medikų, o eksperto apie lūpą nieko nekonstatuota, todėl neturint duomenų aš nieko negaliu pasakyti“, „čia parašyta – hematoma apie kairę akį ir viršutinę lūpą, čia neatžymėta, nei kurioje vietoje viršutinėje lūpoje, nėra nei jokios lokalizacijos, negaliu nieko komentuoti“, „čia tai menamas tik klausimas diskutuoti, komentuoti aš negaliu, čia nuo daug ko priklauso, nes aš neturiu jokių duomenų“. Toks vertinimas bei argumentavimas neatitinka įrodymų vertinimui ir apkaltinamojo nuosprendžio surašymui įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi teismas savo daromas išvadas turi pagrįsti įrodymais, o ne prielaidomis ir spėliojimais. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo iškeltų abejonių dėl K. Ž. padarytų sužalojimų mechanizmo, neatitikimo tarp, nukentėjusiojo teigimu, panaudoto prieš jį smurto pobūdžio ir nustatytų sužalojimų masto, savo daromas išvadas grindė ne išsamiu teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių vertinimu, o prielaidomis ir spėliojimais, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstituciniu ir konvenciniu lygmeniu įtvirtintą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.
4.10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ne tik į išteisintojo A. M. parodymų nenuoseklumą, bet ir į liudytojų D. M., kuris yra išteisintojo sūnus, ir M. K. parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą tarpusavyje, nevertino po įvykio buvusio susirašinėjimo tarp D. M. ir M. K. turinio, D. M. rašytų žinučių, telefonų skambučių išklotinių duomenų, A. M., G. V. mobiliojo ryšio telefonų apžiūros duomenų. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas pats šiuos duomenis vertino selektyviai, išimtinai kaltinimui palankia linkme, neretai iškraipydamas jų turinį.
4.11. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. M. parodymus, rėmėsi ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo pagarsinti (išnagrinėti) teisiamajame posėdyje, ir taip remdamasis pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 301 straipsnio 1 dalies) reikalavimus. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo formuluotės „įvertinus tai, kad A. M. šioje byloje buvo kaltinamasis“ akivaizdu, jog šis teismas jo parodymus kritiškai vertino iš esmės vien dėl procesinės padėties, laikė juos menkesnės įrodomosios vertės, nors pagal BPK esančias įrodymų vertinimo taisykles visos įrodymų rūšys yra vienodos, jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Toks teismo teiginys prasilenkia su BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis.
4.12. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančių duomenų, patvirtinančių A. M. parodymus dėl susitikimo su K. Ž. aplinkybių, t. y. K. Ž. parodymų kaitos, K. Ž. ir D. M. susirašinėjimo „Facebook“ platformoje, liudytojų D. M. ir V. O. (V. O.) parodymų. Iš šių duomenų matyti, kad ne A. M. sakė K. Ž. nurodyti telefono numerį, į kurį jam paskambins dėl susitikimo, ne jis skambino K. Ž. ir neva nurodė ateiti prie garažų, o būtent pats K. Ž. pirmas parašė D. M., nurodė liudytojo V. O. telefono numerį ir prašė jam paskambinti. Nevertindamas šių duomenų ir dėl jų nepasisakydamas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir šis pažeidimas yra esminis, sukliudęs apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
4.13. Apeliacinės instancijos teismas itin didelį dėmesį nuosprendyje skyrė liudytojų D. M. ir M. K. susirašinėjimams, pateikdamas iš gana plataus susirašinėjimo selektyviai atrinktas žinutes ir jas pateikdamas kaip vientisą susirašinėjimą, iš žinutės „nori kad apsiimčiau ane?“ padarydamas prielaidomis grįstą išvadą, jog joje kalbama apie kaltės prisiėmimą ir būtent dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio, nors iš pateikto susirašinėjimo net nėra aišku, kada ši žinutė parašyta. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo M. K. parodymus laikė nepatikimais, tačiau niekaip nemotyvavo, kodėl jo parodymuose esantys nesutapimai dėl neesminių detalių (ar buvo šis liudytojas išlipęs iš automobilio, su kokia transporto priemone atvažiavo ir pan.) lemia ir jo, A. M. ir D. M. iš esmės sutampančių parodymų dėl esminių bylos aplinkybių (dėl prieš nukentėjusįjį pavartoto kokio nors smurto) nepatikimumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytoja E. B. taip pat parodė, jog jokių muštynių nematė ir negirdėjo, tačiau, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šios liudytojos parodymai neinformatyvūs, nes ji nieko nematė ir negirdėjo. Atsižvelgiant į tai, kad ši liudytoja įvykio metu sėdėjo automobilyje, manytina, kad jeigu būtų buvę kokie nors riksmai ar kas nors būtų buvęs daužomas lazdomis, neabejotinai ji tai būtų girdėjusi ir mačiusi. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas visus bylos įrodymus vertina pagal vieną matą – K. Ž. parodymus, toks vienpusis įrodymų vertinimas neatitinka įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų ir kelia abejonių dėl paties apeliacinės instancijos teismo nešališkumo.
4.14. Aplinkybę, kad 2018 m. birželio 14 d. K. Ž. buvo neblaivus, patvirtina objektyvūs bylos duomenys: iš byloje esančios alkotesterio šaknelės matyti, kad K. Ž. 2018 m. birželio 4 d. 23.48 val. buvo konstatuotas 2,20 promilės girtumas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje K. Ž. neblaivumo aplinkybė vertinama išimtinai kaltinimui palankia linkme. Šis teismas A. M. ir liudytojo D. M. parodymus, kad K. Ž. buvo visiškai girtas, laiko nepatikimais, tačiau paties K. Ž. parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus teisina jo buvusiu neblaivumu (nuosprendžio 17, 26 punktai).
4.15. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo V. O. parodymus vertino selektyviai, tam tikrą jo parodymų dalį itin sureikšmindamas, o kitą nutylėdamas. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas A. M. ir liudytojo D. M. parodymus apie tai, kad prie Amatų mokyklos susitikus nukentėjusįjį jo akis buvo pamušta, rėmėsi liudytojo V. O. parodymais, esą nukentėjusiojo K. Ž. žandas buvo patinęs, tačiau jis visada toks būna po „daugiadienių“. Įvertinus šio liudytojo teiginius, kad jis mažai bendrauja su K. Ž., jo parodymai, kad K. Ž. visada toks (patinęs) būna po „daugiadienių“, kelia pagrįstų abejonių. Pažymėtina ir tai, kad šis liudytojas parodė, jog įvykio dieną pats buvo neblaivus, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė, nepagrįstai šio liudytojo parodymams suteikdamas išskirtinę reikšmę ir laikydamas itin patikimais. Toks įrodymų vertinimas, kai teismas vertina ne visą liudytojo parodymų turinį, jų atitiktį kitiems bylos įrodymams, o atskirus fragmentus, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
4.16. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nei įvykio vakarą (naktį), po to, kai nukentėjusysis nurodė jį sumušusius asmenis, nei kitomis dienomis įvykio vietos neapžiūrėjo, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų surasti daiktai (lazdos, pagaliai ar dar kas nors), kuriais K. Ž. neva buvo sumuštas, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų surasti ir apklausti nukentėjusiojo nurodyti galimai jį sumušę asmenys, kiti įvykio vietoje buvę asmenys. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atkreipė dėmesį, o apeliacinės instancijos teismas į tai jokio dėmesio iš viso neatkreipė, nors visos bylos kontekste jos neabejotinai svarbios tiek vertinant nukentėjusiojo K. Ž. parodymų patikimumą, tiek siekiant nustatyti objektyvią tiesą šioje byloje.
4.17. Apeliacinės instancijos teismas sukritikavo pirmosios instancijos teismą, kad šis neatsižvelgė į A. M. ir G. V. priklausančių abonentinių numerių išklotinių duomenis, tačiau ką šie duomenys įrodo ir kokiu būdu pagrindžia A. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, pats apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje niekaip neargumentuoja, jokių teisinių išvadų nepateikia. Iš byloje esančių išklotinių matyti, kad tiek iš A. M., tiek iš liudytojo D. M. telefonų išeinantys skambučiai T. D. ar G. V. fiksuoti būtent po to, kai A. M. ir D. M. buvo susitikę su K. Ž., kuris sakė, kad jis ieško šių asmenų. Iki to laiko jokie skambučiai fiksuoti nebuvo. Be to, buvo fiksuoti tik bandymai susisiekti, sujungimai neužfiksuoti, o tai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tarp šių asmenų įvykio vakarą ir naktį vyko „intensyvus telefoninis bendravimas“ (nuosprendžio 35 punktas) ar „bendrauta buvo ir įvykio vakarą“ (nuosprendžio 32 punktas). Byloje esančios išklotinės ir UAB „Bitė Lietuva“ raštas, kad adresas: (duomenys neskelbtini), nepatenka į celių DRU06GC, DRU06C, DRU04B, DRU03A, prie kurių aptariamo įvykio metu jungėsi G. V. ir T. D. telefonai, veikimo zonas, akivaizdžiai patvirtina, kad nei T. D., nei G. V. prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai K. Ž. minėtoje vietoje teigia buvęs sužalotas, nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas prioritetą teikia ne šiems objektyviems bylos duomenims, o nenuosekliems ir prieštaringiems nukentėjusiojo K. Ž. parodymams.
4.18. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nėra aišku, kokiu pagrindu apskritai byloje yra pateiktos tiek A. M., T. D., G. V., tiek liudytojų D. M. ir M. K. telefonų įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės su užfiksuotomis bazinėmis stotimis, suveikimo laiku ir kitais duomenimis. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir aktualios ikiteisminio tyrimo atlikimo metu) 65 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad viešųjų ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo išsaugoti ir įstatymų nustatyta tvarka neatlygintinai teikti kompetentingoms institucijoms jų generuojamus ar tvarkomus duomenis (išvardytus šio įstatymo 1 priede) tik tuo atveju, kai tyrimo, nusikalstamų veikų atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais siekiama atskleisti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kaip jie apibrėžti BK. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tai yra dėl nesunkaus nusikaltimo (BK 11 straipsnio 3 dalis), todėl, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog šiame ikiteisminiame tyrime tokių duomenų reikalauti nebuvo galima, o viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai tuo metu tokių duomenų negalėjo teikti. Dėl šios priežasties minėti duomenys negali būti pripažinti leistinu įrodymu ir jais nebuvo galima remtis sprendžiant A. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nes jie buvo gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Tokios pozicijos dėl tokių duomenų panaudojimo neleistinumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-387/2022).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017).
7. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinis teismas taip pat pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).
8. Nuteistasis A. M., ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nesutinka su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, analizuoja ir savaip vertina nukentėjusiojo K. Ž., liudytojų D. M. (nuteistojo sūnus), M. K., V. O. parodymus, specialisto išvadą ir paaiškinimus, duotus teisme, mobiliojo ryšio telefonų išklotinių turinį. Tačiau, kaip jau minėta, kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Dėl to nuteistojo A. M. kasacinio skundo teiginiai (argumentai), susiję su nustatytų faktų neigimu, įrodymų vertinimu, paliktini nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
9. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Nagrinėjamu atveju kasatorius savo skunde daug dėmesio skiria sužalojimų (pavyzdžiui, viršutinės lūpos), kurie netgi nėra įtraukti į jam inkriminuotos veikos aprašymą, mechanizmui, atitinkamai kritikuodamas specialisto išvadą ir jo paaiškinimus teisme; nurodo tam tikrus duomenis (pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų neatliktus veiksmus renkant įrodymus), kuriuos, A. M. nuomone, turėjo vertinti, bet neįvertino apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį, tačiau teisinių argumentų, kokią įtaką šie duomenys turi baudžiamojo įstatymo taikymui ar šio teismo nuosprendžio priėmimui ir pan., nepateikia. Pirmiau nurodyti ir kiti kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl taip pat nenagrinėtini.
10. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
11. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus, t. y. netinkamai vertino įrodymus, A. M. kaltę grindė neleistinu įrodymu (duomenimis, be teisinio pagrindo gautais iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjo), rėmėsi įrodymais (A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais), kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
12. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
13. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).
14. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai, spręsdami klausimą dėl A. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė skirtingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas A. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino konstatavęs, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro paduotą apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, jį panaikino ir priėmė naują nuosprendį – A. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus nukentėjusiojo K. Ž. sveikatos sutrikdymo.
15. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas tokių trūkumų, kurie nurodyti kasaciniame skunde, neturi. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
16. Iš kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas dėl A. M. inkriminuotos veikos padarymo aplinkybių, atliko dalinį įrodymų tyrimą (apklausė Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistą L. Urbanavičių) ir iš naujo įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, reikšmingų spendžiant A. M. (ne)kaltumo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos klausimą, visumą, t. y. išsamiai išanalizavo visus, tiek A. M. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius, įrodymus (paties A. M., nukentėjusiojo K. Ž., liudytojų S. V., E. L., A. K., V. O., D. M., M. K., E. B. parodymus, nukentėjusiojo apžiūros, atliktos Druskininkų ligoninės chirurgo, duomenis, specialisto išvadą, specialisto L. Urbanavičiaus paaiškinimus, Druskininkų miesto vaizdo kamerų įrašų duomenis, susirašinėjimo tarp D. M. ir M. K. turinį, mobiliojo ryšio telefonų apžiūros ir telefoninių skambučių išklotinių duomenis bei kitus rašytinius bylos duomenis); vertindamas šiuos įrodymus, priešingai nei teigia kasatorius, klaidų dėl jų turinio nepadarė, juos įvertino tiek atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. M. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė (BPK 305 straipsnio 1 dalis).
17. Toks įrodymų vertinimas, o kartu ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei teigia kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus.
18. Tuo tarpu dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėjų kolegija negali daryti tokios išvados ir neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad būtent pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šis teismas suabsoliutino teisiamajame posėdyje duotus A. M. parodymus, neatlikdamas detalios jų analizės, nepalygindamas jų su viso proceso metu duotais parodymais ir su kitais byloje surinktais įrodymais; kaip nepatikimus visiškai atmetė nukentėjusiojo K. Ž. parodymus, ignoruodamas tai, kad dėl esminių įvykio aplinkybių nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, kad vienu ar kitu aspektu juos patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai (pvz., pasak policijos pareigūnų, K. Ž. iš karto po įvykio nurodė, jog prie garažų jis buvo pakviestas telefonu susitikti su T. D., G. V. ir A. M.; jam atėjus, minėti asmenys jį sumušė; K. Ž. šlubavo, matėsi sumušimas kojoje, „mėlynė“ paakyje; be to, įvykio naktį buvo gautas nurodymas ieškoti būtent A. M., T. D. ir G. V., įtariant juos K. Ž. sumušimu; liudytojo V. O. parodymai apie tai, kad iki 2018 m. birželio 4 d. vakaro ant K. Ž. veido jokių sumušimų nebuvo, specialisto išvada ir kt.).
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo A. M. ir nukentėjusiojo K. Ž. parodymų vertinimo, išsamiai pasisakė dėl šio teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų. Daryti priešingą išvadą, kaip pageidauja kasatorius, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
20. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. M. parodymus, rėmėsi ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ir taip pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 301 straipsnio 1 dalies – nuostatas. Iš teisiamojo posėdžio, vykusio 2020 m. liepos 28 d. pirmosios instancijos teisme, protokolo turinio matyti, kad A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (6 t., b. l. 139–141, 148–152; 9 t., b. l. 195), buvo paskelbti bendra tvarka kartu su kitais bylos įrodymais (BPK 290 straipsnis). Nors pirmosios instancijos teismas, taip paskelbdamas A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nesilaikė tvarkos, nustatytos BPK 276 straipsnio 4 dalyje, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, kad jie nebuvo ištirti, juolab kad ir prašymų išsamiau juos ištirti pareikšta nebuvo. Taigi toks ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų (šiuo konkrečiu atveju – A. M. parodymų) paskelbimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, turėjusiu įtakos nuosprendžio pagrįstumui. Aptariami kasatoriaus parodymai jokios savarankiškos įrodomosios reikšmės apeliacinės instancijos teismui priimant nuosprendį neturėjo; bendrame bylos duomenų kontekste šie duomenys buvo reikšmingi tik dėl teismo vidinio įsitikinimo galutinai įvertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamojo parodymus.
21. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes skundžiamą nuosprendį grindė neleistinais įrodymais, gautais pažeidžiant jų rinkimo tvarką (iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjų rinko duomenis, t. y. įeinančių ir išeinančių telefonų skambučių išklotines su užfiksuotomis bazinėmis stotimis, suveikimo laiku ir pan., nors ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo), taip pat atmestini.
22. BPK 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Tai reiškia, kad sprendimus dėl tyrimo krypties ir apimties, lemiančius proceso eigą, priima prokuroras, vadovaudamasis BPK.
23. BPK 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, priėmęs nutarimą ir gavęs ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą, turi teisę atvykti į bet kokią valstybės ar savivaldybės, viešąją ar privačią įstaigą, įmonę ar organizaciją ir pareikalauti, kad jam būtų leista susipažinti su reikiamais dokumentais ar kita reikiama informacija, daryti įrašus ar kopijuoti dokumentus bei informaciją arba gauti nurodytą informaciją raštu, jeigu tai reikalinga tiriant nusikalstamą veiką. Prokuroro (ikiteisminio tyrimo pareigūno) BPK 155 straipsnyje nustatyta tvarka duodami nurodymai yra privalomi visiems asmenims (2 dalis).
24. Nagrinėjamoje byloje prokuroras, vadovaudamasis BPK 155 straipsniu, 2018 m. birželio 21 d., 2018 m. liepos 18 d., 2018 m. rugsėjo 3 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimus susipažinti su Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių informacija apie abonentinių numerių, kuriais naudojasi A. M., G. V., T. D., E. V., D. M., M. K., buvusius telekomunikacinius įvykius: įeinančius ir išeinančius skambučius ir trumpąsias žinutes, mobiliojo ryšio operatoriaus bazines ryšio stotis, taip pat naudotų telefonų IMEI numerius. Šie prokuroro nutarimai BPK nustatyta tvarka buvo patvirtinti Alytaus apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų rezoliucijomis (2 t., b. l. 168–183; 3 t., b. l. 25–32, 77–96, 117–120).
25. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, informacija apie abonentinių numerių, kuriais naudojosi A. M. ir kiti pirmiau įvardyti asmenys, buvusius telekomunikacinius įvykius, išeinančių ir įeinančių skambučių išklotines buvo gauta BPK 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir panaudota tik nusikalstamai veikai tirti (BPK 155 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 155 straipsnyje nustatyta tvarka gautus duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir BPK 20 straipsnio 4 dalies įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų nepažeidė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 155 straipsnyje nustatyta prokuroro teisė susipažinti su informacija nėra siejama su įtarimų pareiškimu konkrečiam asmeniui (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-495/2022).
26. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo A. M. teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadaryta. Nenustačius šio teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nurodytų BPK 369 straipsnyje, nuteistojo A. M. kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Eligijus Gladutis
Audronė Kartanienė
